GENERALINIO ADVOKATO

MACIEJ SZPUNAR IŠVADA,

pateikta 2015 m. kovo 3 d.(1)

Byla C‑681/13

Diageo Brands BV

prieš

Simiramida‑04 EOOD

(Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandai) pateiktas prašymas
priimti prejudicinį sprendimą)

„Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – Sprendimų pripažinimas ir vykdymas – Atsisakymo pagrindai – Valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, viešosios tvarkos pažeidimas – Sąjungos viešoji tvarka − Kitos valstybės narės teismo sprendimas, prieštaraujantis Sąjungos teisei prekių ženklų srityje – Intelektinės nuosavybės teisių gynimas – Direktyva 2004/48/EB – Teismo išlaidos“





I –    Įžanga

1.        Šioje byloje Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) pateikė Teisingumo Teismui kelis prejudicinius klausimus, daugiausia dėl Reglamento (EB) Nr. 44/2001(2) 34 straipsnio 1 punkto, kuriame numatyta, kad teismo sprendimas nepripažįstamas, jei toks pripažinimas aiškiai prieštarauja valstybės narės, kurioje siekiama jį pripažinti, viešajai tvarkai, išaiškinimo. Konkrečiau kalbant, siekiama sužinoti, ar tai, kad sprendimo priėmimo valstybėje priimtas sprendimas prieštarauja Sąjungos teisei, yra pagrindas valstybėje, kurioje prašoma pripažinti šį sprendimą, jo nepripažinti remiantis tuo, kad juo pažeidžiama šios valstybės viešoji tvarka. Šioje byloje Teisingumo Teismas turi galimybę išplėtoti kriterijus, į kuriuos valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas turi atsižvelgti, kad įvertintų, ar yra akivaizdus jos viešosios tvarkos pažeidimas, kai šis pažeidimas kyla iš Sąjungos teisės normų pažeidimo, ir kurie paskutinį kartą buvo suformuluoti Sprendime Apostolides(3).

II – Teisinis pagrindas

A –    Reglamentas Nr. 44/2001

2.        Reglamento Nr. 44/2001 6, 16 ir 17 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

„(6)      Siekiant įgyvendinti laisvą civilinėse ir komercinėse bylose priimtų sprendimų judėjimą, reikia numatyti, kad jurisdikciją ir teismo sprendimų pripažinimą bei vykdymą reguliuojančias taisykles reglamentuotų privalomas ir tiesiogiai taikomas Bendrijos teisinis dokumentas.

<...>

(16)      Tarpusavio pasitikėjimas, vykdant teisingumą Bendrijoje, pateisina valstybėje narėje priimtų teismo sprendimų automatišką pripažinimą, nepradedant jokio proceso, išskyrus tuos atvejus, kai kyla ginčas.

(17)      Vadovaujantis tuo pačiu tarpusavio pasitikėjimo principu, vienoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo vykdymo kitoje valstybėje narėje procesas turi būti veiksmingas ir greitas. Tuo tikslu teismo sprendimas turėtų būti paskelbtas vykdytinu automatiškai, formaliai patikrinus pateiktus dokumentus, nepaliekant teismui jokios galimybės savo iniciatyva nurodyti bet kokį sprendimo nevykdymo pagrindą pagal šį reglamentą.“

3.        Reglamento Nr. 44/2001 33 straipsnio 1 dalis, 34 straipsnio 1, 2 punktai ir 36 straipsnis yra jo III skyriuje „Teismų sprendimų pripažinimas ir vykdymas“.

4.        Šio reglamento 33 straipsnio 1 dalyje išdėstyta:

„Vienoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas turi būti pripažintas kitoje valstybėje narėje nereikalaujant pradėti kokio nors specialaus proceso.“

5.        Minėto reglamento 34 straipsnio 1 ir 2 punktuose nustatyta:

„Teismo sprendimas nepripažįstamas:

1)      jei toks pripažinimas aiškiai prieštarauja valstybės, kurioje siekiama jį pripažinti, viešajai tvarkai;

2)      jei jis buvo priimtas atsakovui nedalyvaujant procese, ir jei atsakovas neturėjo galimybės laiku ir tinkamu būdu gauti bylos iškėlimo arba lygiaverčio dokumento, kad galėtų susitarti dėl savo gynybos, išskyrus jei atsakovas nepradėjo proceso siekdamas apskųsti tokį sprendimą, kai tai jam buvo įmanoma padaryti.“

6.        Pagal to paties reglamento 36 straipsnį:

„Jokiomis aplinkybėmis užsienio teismo sprendimas negali būti peržiūrimas iš esmės.“

B –    Direktyva 2004/48/EB

7.        Direktyvos 2004/48/EB(4) 1 straipsnyje numatyta, kad ši direktyva nustato „priemones, procedūras ir gynybos būdus užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių gynimą“, ir patikslinta, kad šis pasakymas apima „pramoninės nuosavybės teises“.

8.        Šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad joje numatytos priemonės, procedūros ir gynybos būdai taikomi „visiems intelektinės nuosavybės teisių pažeidimams, numatytiems Bendrijos ir (arba) atitinkamos valstybės narės nacionaliniuose teisės aktuose“.

9.        Pagal minėtos direktyvos 3 straipsnio 2 dalį priemonės, procedūros ir gynybos būdai, būtini intelektinės nuosavybės teisių laikymuisi užtikrinti, kurių turi imtis valstybės narės, „turi būti veiksmingi, proporcingi ir atgrasantys; jie turi būti taikomi tokiu būdu, kad nebūtų sukuriamos kliūtys teisėtai prekybai ir numatytų apsaugos priemones nuo piktnaudžiavimo jomis“.

10.      Šiuo tikslu pagal Direktyvos 2004/48 7 straipsnio 1 dalį valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad kompetentingos teismo institucijos galėtų, jei tenkinamos tam tikros sąlygos, „reikalauti tinkamų veiksmingų laikinųjų priemonių užtikrinti su įtariamu pažeidimu susijusius įrodymus“. Toje pačioje nuostatoje patikslinama, kad šios priemonės gali apimti „tokių prekių <...> poėmį“. Be to, pagal šios direktyvos 9 straipsnio „Laikinosios ir prevencinės priemonės“ 1 dalies b punktą valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad pareiškėjo prašymu teismo institucijos galėtų „reikalauti atlikti poėmį arba pristatyti intelektinės nuosavybės teisių pažeidimu įtariamas prekes“. Tos pačios direktyvos 7 straipsnio 4 dalyje ir 9 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad „kai po to yra nustatoma, kad intelektinės nuosavybės teisės pažeidimo ar grėsmės pažeidimui nebuvo“, teismo institucijos turi teisę „atsakovo prašymu reikalauti pareiškėjo suteikti atsakovui tinkamą kompensaciją už tomis priemonėmis padarytus nuostolius“.

11.      Direktyvos 2004/48 14 straipsnyje dėl teismo išlaidų nustatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad laimėjusios šalies patirtas pagrįstas ir proporcingas teismo ir kitas išlaidas paprastai padengtų pralaimėjusioji šalis, jei tai neprieštarauja teisingumui.“

III – Faktinės aplinkybės pagrindinėje byloje, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme

12.      Diageo Brands BV (toliau – Diageo Brands), kurios buveinė yra Amsterdame (Nyderlandai), yra, be kita ko, prekės ženklo „Johnny Walker“ savininkė. Ji prekiauja šio prekių ženklo viskiu Bulgarijoje tarpininkaujama išimtines platinimo teises turinčio vietos importuotojo.

13.      Simiramida‑04 EOOD (toliau – Simiramida), įsteigta Varnoje (Bulgarija), prekiauja alkoholiniais gėrimais.

14.      2007 m. gruodžio 31 d. konteineris su 12 096 prekių ženklo „Johnny Walker“ viskio buteliais buvo atgabentas į Varnos (Bulgarija) uostą iš Gruzijos, jo gavėja buvo Simiramida. Manydama, kad šios butelių partijos importavimas į Bulgariją be jos sutikimo – tai kėsinimasis į jai priklausantį prekių ženklą, Diageo Brands pareikalavo leidimo sulaikyti nagrinėjamą viskio partiją ir 2008 m. kovo 12 d. gavo Sofiyski gradski sad (Sofijos pirmosios instancijos teismas (Bulgarija)) leidimą.

15.      Simiramida pateikus apeliacinį skundą, 2008 m. gegužės 9 d. Sofiyski apelativen sad (Sofijos apeliacinis teismas) panaikino 2008 m. kovo 12 d. nutartį dėl sulaikymo.

16.      2008 m. gruodžio 30 d. ir 2009 m. kovo 24 d. sprendimais Varhoven kasatsionen sad (Bulgarijos Aukščiausiasis kasacinis teismas) atmetė Diageo Brands kasacinį skundą remdamasis procedūrinių reikalavimų nesilaikymu.

17.      2009 m. balandžio 9 d. buvo panaikintas viskio partijos sulaikymas, įvykdytas Diageo Brands prašymu.

18.      Vykstant bylos nagrinėjimo iš esmės procedūrai, kurią Diageo Brands pradėjo prieš Simiramida dėl prekių ženklo pažeidimo, 2010 m. sausio 11 d. Sofiyski gradski sad atmetė Diageo Brands prašymus. Kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Sofiyski gradski sad, nenagrinėdamas bylos iš esmės, nusprendė, kad iš 2009 m. birželio 15 d. Varhoven kasatsionen sad aiškinamojo sprendimo matyti, jog prekių, išleistų į apyvartą už Europos ekonominės erdvės (EEE) ribų su prekių ženklo savininko sutikimu, importas į Bulgariją nekelia grėsmės teisėms į prekių ženklą. Sofiyski gradski sad nusprendė, kad pagal Bulgarijos teismų praktiką jis privalėjo remtis šiuo aiškinamuoju sprendimu.

19.      Diageo Brands nepasinaudojo jokia teisine gynybos priemone 2010 m. sausio 11 d. Sofiyski gradski sad sprendimui apskųsti ir jis tapo galutinis.

20.      Pagrindinėje byloje Simiramida prašė Nyderlandų teismų priteisti daugiau nei 10 mln. eurų žalai, jos patirtai dėl Diageo Brands prašymu atlikto prekių sulaikymo, atlyginti. Simiramida grindžia savo prašymą 2010 m. sausio 11 d. Sofiyski gradski sad sprendimu, kuriuo buvo konstatuotas minėto sulaikymo neteisėtumas. Gindamasi Diageo Brands teigia, kad šis sprendimas Nyderlanduose negali būti pripažintas, nes jis akivaizdžiai prieštarauja viešajai tvarkai, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktą. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad savo 2010 m. sausio 11 d. sprendime Sofiyski gradski sad akivaizdžiai klaidingai taikė Sąjungos teisę, remdamasis aiškinamuoju sprendimu, kuris pats yra klaidingas ir kurį Varhoven kasatsionen sad priėmė pažeisdamas savo pareigą pateikti prejudicinį klausimą pagal SESV 267 straipsnį.

21.      2011 m. kovo 2 d. Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo pirmosios instancijos teismas) atsižvelgė į Diageo Brands argumentus ir atmetė Simiramida prašymą.

22.      Simiramida pateikus apeliacinį skundą, Gerechtshof te Amsterdam (Amsterdamo apeliacinis teismas) 2012 m. birželio 5 d. sprendimu pakeitė Rechtbank Amsterdam sprendimą ir nusprendė, kad 2010 m. sausio 11 d. Sofiyski gradski sad sprendimas turi būti pripažintas Nyderlanduose. Vis dėlto jis nusprendė sustabdyti prašymo dėl žalos atlyginimo nagrinėjimą.

23.      Gavęs Diageo Brands kasacinį skundą, Hoge Raad der Nederlanden konstatavo, kad kasacinėje instancijoje „šalys sutinka, kad 2009 m. birželio 15 d. priimtas Varhoven kasatsionen sad aiškinamasis sprendimas prieštarauja Sąjungos teisei“, ir kad „Diageo Brands pateikė <...> naują aiškinamąjį sprendimą, kurį 2012 m. balandžio 26 d. priėmė [Varhoven kasatsionen sad], ir jame aiškiai patvirtintas 2009 m. birželio 15 d. aiškinamasis sprendimas“.

24.      Tokiomis aplinkybėmis Hoge Raad der Nederlanden 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2013 m. gruodžio 23 d., nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktą reikia aiškinti taip, kad šis nepripažinimo pagrindas apima ir atvejį, kai sprendimo priėmimo valstybės narės teismo sprendimas akivaizdžiai prieštarauja Sąjungos teisei ir šis teismas tai žino?

2.      a)      Ar Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktą reikia aiškinti taip, kad aplinkybė, jog šalis, kuri rėmėsi Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punkte numatytu nepripažinimo pagrindu, nepasinaudojo jokia turima teisinės gynybos priemone sprendimo priėmimo valstybėje narėje, trukdo jai veiksmingai pasinaudoti šiuo nepripažinimo pagrindu?

b)      Jei į 2 klausimo a dalį būtų atsakyta teigiamai, ar atsakymas būtų kitoks, jei pasinaudojimas teisinės gynybos priemonėmis sprendimo priėmimo valstybėje narėje būtų beprasmis, nes reikia pripažinti, kad pasinaudojus šiomis priemonėmis nebūtų priimtas kitoks sprendimas?

3.      Ar Direktyvos 2004/48 14 straipsnį reikia aiškinti taip, kad ši nuostata taip pat apima šalių vienoje valstybėje narėje patirtas išlaidas, susijusias su prašymu atlyginti žalą, jei prašymas ir gynyba susiję su tariama atsakovės atsakomybe už sulaikymą ir pareiškimus, kuriais ji siekė apginti savo teises į prekių ženklą kitoje valstybėje narėje, ir jei šiuo atžvilgiu iškeltas antrosios valstybės narės teismo priimto sprendimo pripažinimo pirmojoje valstybėje narėje klausimas?“

25.      Be pagrindinės bylos šalių, pastabas raštu pateikė Europos Komisija, Vokietijos ir Latvijos vyriausybės.

26.      Per 2014 m. gruodžio 9 d. posėdį pastabos žodžiu buvo pateiktos pagrindinės bylos šalių ir Komisijos vardu.

IV – Vertinimas

27.      Visų pirma išnagrinėsiu prielaidas, kuriomis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas grindžia savo sprendimą, o paskui nagrinėsiu prejudicinių klausimų, kuriuos užduoda prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, esminius aspektus.

A –    Išankstinės pastabos

28.      Iš pradžių reikia priminti, kad nacionalinis teismas turi nustatyti faktines aplinkybes, dėl kurių kilo ginčas pagrindinėje byloje, ir nuspręsti, kokią įtaką jos turi sprendimui, kurį jo prašoma priimti(5).

29.      Iš tiesų, atsižvelgiant į Sąjungos teismų ir nacionalinių teismų kompetencijos atskyrimą, iš principo nacionalinis teismas turi patikrinti, ar jo nagrinėjamoje byloje įvykdytos faktinės Sąjungos teisės normos taikymo sąlygos. Tačiau priimdamas prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas prireikus gali pateikti paaiškinimų, kurie nacionaliniam teismui padėtų atlikti savąjį aiškinimą(6).

30.      Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas turi atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prejudicinius klausimus, susijusius su Sąjungos teisės išaiškinimu, ir šiam teismui palikti patikrinti konkrečias jo nagrinėjamo ginčo aplinkybes(7).

31.      Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad, kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pateikti klausimai grindžiami keliomis prielaidomis, t. y. tuo, kad 2010 m. sausio 11 d. Sofiyski gradski sad sprendimas ir 2009 m. birželio 15 d. Varhoven kasatsionen sad aiškinamasis sprendimas, kuriuo grindžiamas Sofiyski gradski sad sprendimas, prieštarauja Sąjungos teisei(8). Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad antrasis, 2012 m. balandžio 26 d. Varhoven kasatsionen sad pateiktas, aiškinamasis sprendimas, kuriuo pirmasis aiškinamasis sprendimas buvo aiškiai patvirtintas, taip pat prieštarauja Sąjungos teisei.

32.      Tačiau, kaip matyti iš Komisijos raštu pateiktų ir per posėdį patvirtintų pastabų, vykstant procedūrai dėl įsipareigojimų nevykdymo, kurią ji pradėjo dėl Varhoven kasatsionen sad sprendimo suderinamumo su Direktyvos Nr. 2008/95/EB 5 straipsniu(9), Komisija nagrinėjo du aiškinamuosius šio teismo sprendimus. Baigusi šį nagrinėjimą, ji padarė išvadą, kad tiek 2009 m. birželio 15 d. aiškinamasis sprendimas, tiek išsamesnis 2012 m. balandžio 26 d. aiškinamasis sprendimas atitinka Sąjungos teisę. Šis vertinimas leido jai užbaigti procedūrą dėl įsipareigojimų nevykdymo. Komisijos teigimu, prašymo priimti prejudicinį sprendimą teiginys, kad 2009 m. birželio 15 d. Varhoven kasatsionen sad aiškinamasis sprendimas prieštarauja Sąjungos teisei, yra neteisingas. Taigi negaliu atmesti, kad galiausiai Sofiyski gradski sad netinkamai taikė šį sprendimą.

33.      Kalbant apie 2010 m. sausio 11 d. Sofiyski gradski sad sprendimą, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šalys iš esmės sutinka, jog šis sprendimas prieštarauja Direktyvos 89/104 5 straipsniui(10). Iš tiesų, pagal šį straipsnį prekių ženklo savininkui leidžiama uždrausti trečiosioms šalims importuoti šiuo prekių ženklu pažymėtas prekes, jas siūlyti, išleisti į rinką arba tuo tikslu sandėliuoti(11). Pagal Teisingumo Teismo praktiką šis straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad prekių ženklo savininkas gali prieštarauti šiuo prekių ženklu pažymėtų originalių prekių pirmajam išleidimui į EEE rinką be jo sutikimo(12).

34.      Atsižvelgiant į šias išankstines pastabas ir į tam tikrų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotų klausimų sąsajas, pirmasis ir antrasis klausimas, susiję su Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punkto išaiškinimu, bus nagrinėjami pirmiausia ir kartu. Paskui bus nagrinėjamas klausimas dėl Direktyvos 2004/48 14 straipsnio išaiškinimo.

B –    Dėl pirmojo ir antrojo klausimų

35.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar tai, kad sprendimo priėmimo valstybėje priimtas sprendimas prieštarauja Sąjungos teisei, yra pagrindas nepripažinti jo valstybėje, kurioje prašoma pripažinti, remiantis tuo, kad jis pažeidžia šios valstybės viešąją tvarką. Šis teismas taip pat nori sužinoti, ar teismas, į kurį kreiptasi dėl sprendimo pripažinimo vykdytinu, gali arba turi atsižvelgti į tai, kad asmuo, prieštaraujantis sprendimo pripažinimui valstybėje, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, nepasinaudojo sprendimo priėmimo valstybėje turimomis teisinės gynybos priemonėmis.

36.      Siekiant atsakyti į šiuos klausimus iš pradžių reikia išnagrinėti, kokie yra kriterijai, pagal kuriuos valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas turi įvertinti, ar yra akivaizdus jos viešosios tvarkos pažeidimas. Iš esmės šiam vertinimui būtinus elementus reikia apibrėžti atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką dėl viešosios tvarkos sąvokos, kaip ji suprantama pagal Reglamentą Nr. 44/2001, taikymo.

1.      Išankstinė pastaba dėl viešosios tvarkos sąvokos

37.      Šioje byloje į Teisingumo Teismą kreiptasi dėl viešosios tvarkos sąvokos, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktą, t. y. sprendimo pripažinimo atitinkamoje valstybėje etape, išaiškinimo.

38.      Dėl viešosios tvarkos sąvokos iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad nors pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punkte nurodytą išlygą valstybės narės iš esmės gali laisvai apibrėžti viešosios tvarkos reikalavimus pagal savo nacionalines koncepcijas, šios sąvokos ribų nustatymas priklauso šio reglamento aiškinimo sričiai. Todėl nors Teisingumo Teismas negali apibrėžti valstybės narės viešosios tvarkos turinio, jis privalo išnagrinėti, kada šios valstybės teismas gali remtis šia sąvoka, atsisakydamas pripažinti kitos valstybės narės teismo priimtą sprendimą(13).

39.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagrindinėje byloje sprendimo priėmimo valstybės teismas pažeidė Sąjungos materialinės teisės normą – Direktyvos 89/104 5 straipsnį. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad viešosios tvarkos pažeidimas iš esmės susijęs su Sąjungos teisės pažeidimu. Darytina išvada, kad nagrinėjamas pažeidimas sietinas ne su nacionalinės viešosios tvarkos pažeidimu pripažįstant sprendimą, o su Sąjungos viešosios tvarkos, kuri pati yra sudedamoji nacionalinės viešosios tvarkos dalis, pažeidimu(14). Pavyzdžiui, tam tikros nuostatos, turinčios esminę reikšmę Sąjungai patikėtoms užduotims vykdyti, visų pirma vidaus rinkai veikti(15), yra pagrindas, be kita ko, atsisakyti pripažinti arbitražo sprendimą. Iš tiesų, net jei kiekviena valstybė narė turi apibrėžti savo viešosios tvarkos reikalavimus, nacionalinės viešosios tvarkos srityje taip pat yra esminių Sąjungos vertybių, principų ir normų branduolys, turintis tą patį norminį turinį, į kurį turi atsižvelgti kiekviena valstybė narė.

2.      Viešosios tvarkos sąvokos, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktą, aiškinimas teismo praktikoje

40.      Remiantis Reglamento Nr. 44/2001 6 konstatuojamąja dalimi, juo prisidedama prie Europos teisminės erdvės, kurioje turi būti užtikrintas laisvas civilinėse ir komercinėse bylose priimtų sprendimų judėjimas, – tai yra vienas pagrindinių šiuo reglamentu siekiamų tikslų, – kūrimo. Iš Reglamento Nr. 44/2001 16 ir 17 konstatuojamųjų dalių matyti, kad jame numatyta pripažinimo ir vykdymo tvarka grindžiama tarpusavio pasitikėjimu vykdant teisingumą Sąjungoje. Dėl tokio pasitikėjimo reikalaujama, kad vienoje valstybėje narėje priimti teismo sprendimai būtų ne tik visiškai pripažįstami kitoje valstybėje narėje, bet ir kad procedūra, kuria siekiama juos padaryti vykdytinus kitoje valstybėje, taip pat būtų veiksminga ir greita. Remiantis šio reglamento 17 konstatuojamąja dalimi, per tokią procedūrą turi būti tik formaliai patikrinti dokumentai, būtini norint sprendimą pripažinti vykdytinu toje valstybėje narėje(16).

41.      Kadangi 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo, iš dalies pakeista paskesnėmis konvencijomis, susijusiomis su naujų valstybių narių prisijungimu prie šios konvencijos (toliau – Briuselio konvencija)(17), santykiuose tarp valstybių narių buvo pakeista Reglamentu Nr. 44/2001(18), Teisingumo Teismo pateiktas konvencijos išaiškinimas galioja atitinkamoms šio reglamento nuostatoms(19). Taip yra kalbant apie Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktą, kuris pakeitė Briuselio konvencijos 27 straipsnio 1 dalį(20). Pagal šį straipsnį sprendimas nėra pripažįstamas, jei toks pripažinimas aiškiai prieštarauja valstybės narės, kurioje siekiama jį pripažinti, viešajai tvarkai. Galimi prieštaravimo pagrindai yra aiškiai nurodyti šio reglamento 34 ir 35 straipsniuose. Šis sąrašas, kurio sudedamosios dalys turi būti aiškinamos siaurai, yra galutinio pobūdžio(21). Konkrečiai kalbant, Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinamas griežtai, nes juo sudaroma kliūtis įgyvendinti vieną pagrindinių šio reglamento tikslų(22). Taigi šioje nuostatoje įtvirtinta viešosios tvarkos išlyga gali būti taikoma tik išimtiniais atvejais(23).

42.      Iš tiesų, kaip matyti iš šios išvados 38 punkto, nors viešoji tvarka – tai nacionalinė sąvoka, Teisingumo Teismas vykdo griežtą jos kontrolę ir ją aiškina apibrėždamas jos ribas(24). Šis reikalavimas aiškinti griežtai jau buvo nurodytas P. Jenard pranešime(25) dėl Briuselio konvencijos ir buvo žinomas nacionalinėse teisės sistemose(26). Iš tiesų, prieveiksmiu „aiškiai“, kuris buvo pridėtas pakeičiant konvenciją reglamentu, pastarajame sukonkretinama, kad kalbama apie akivaizdų sprendimų pripažinimo prieštaravimą viešajai tvarkai(27). Šiuo pakeitimu, kaip matyti iš išdėstytų Tarybos reglamento pasiūlymo 41 straipsnio motyvų, buvo siekiama pabrėžti „viešosios tvarkos pagrindo taikymo išimtinumą“ „siekiant pagerinti laisvą teismo sprendimų judėjimą“(28).

43.      Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad, Reglamento Nr. 44/2001 36 straipsnyje ir 45 straipsnio 2 dalyje įtvirtinus draudimą peržiūrėti iš esmės kitos valstybės teismo sprendimą, valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismui neleidžiama ir atsisakyti pripažinti arba vykdyti šį sprendimą vien dėl to, kad valstybės, kurioje jis priimtas, teismo taikyta teisės norma skiriasi nuo normos, kurią būtų taikęs valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas, jei pats būtų nagrinėjęs bylą. Paprastai valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas negali vertinti sprendimo priėmimo valstybės teismo padarytų faktinių ar teisinių išvadų tikslumo(29).

44.      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punkte numatyta viešosios tvarkos išlyga galima remtis tik jei kitoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo pripažinimas būtų toks nesuderinamas su valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisine sistema, kad tai keltų pavojų pagrindiniam principui. Tam, kad būtų laikomasi draudimo iš esmės peržiūrėti kitos valstybės teismo priimtą sprendimą, pavojus turi kilti dėl teisės normos, laikomos esmine valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisinėje sistemoje, akivaizdaus pažeidimo arba teisės, laikomos pagrindine toje teisinėje sistemoje, akivaizdaus pažeidimo(30). Iš tiesų nacionalinis teismas turi užtikrinti, kad pagal nacionalinę teisę suteikiamų teisių ir pagal Sąjungos teisę suteikiamų teisių gynyba būtų vienodai veiksminga(31).

3.      Teisinis vertinimas

a)      Dėl Sąjungos teisės esminės normos, pagrindine pripažįstamos teisės arba pagrindinio principo pažeidimo

45.      Pagrindinėje byloje, kaip matyti iš šios išvados 33 punkto, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo tik sprendimo priėmimo valstybės teismo padarytą Direktyvos 89/104 5 straipsnio pažeidimą.

46.      Šiuo atžvilgiu Vokietijos vyriausybė ir Komisija nurodo, jog sunku įsivaizduoti, kad Direktyvos 89/104 5 straipsnio pažeidimas, kuriuo 2010 m. sausio 11 d. sprendime kaltinamas Sofiyski gradski sad, gali būti laikomas pagrindinio Sąjungos teisės principo pažeidimu.

47.      Sutinku su jų nuomone.

48.      Visų pirma pažymėtina, kad viešoji tvarka, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktą, turi būti vertinama in concreto, t. y. atsižvelgiant į nagrinėjamo sprendimo pripažinimo pasekmių sunkumą. Pavyzdžiui, taip pat turi būti atsižvelgta į pagrindinės bylos ir valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, viešosios tvarkos santykį(32).

49.      Šioje byloje, kaip jau nurodžiau išankstinėse pastabose, nors sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą esantis tvirtinimas, kad 2009 m. birželio 15 d. Varhoven kasatsionen sad aiškinamasis sprendimas prieštarauja Sąjungos teisei, yra neteisingas, negali būti atmesta, atsižvelgiant į Komisijos pastabas šiuo klausimu, kad Sofiyski gradski sad netinkamai taikė šį sprendimą.

50.      Tačiau pagal Teisingumo Teismo praktiką valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas, nepažeisdamas Reglamento Nr. 44/2001 tikslo, negali atsisakyti pripažinti kitos valstybės narės sprendimą tik dėl to, kad mano, jog šiame sprendime buvo netinkamai taikyta nacionalinė ar Sąjungos teisė(33).

51.      Kadangi galimybė remtis viešąja tvarka yra išimtinio pobūdžio, manau, jog galima teisės klaida, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, pati savaime nei gali būti laikoma pavojumi viešajai tvarkai, nei pagrįsti atsisakymą pripažinti(34)Sofiyski gradski sad sprendimą. Iš esmės, pirma, atsisakymas jį pripažinti netenkina Teisingumo Teismo praktikoje nurodytų kriterijų, kurie priminti šios išvados 44 punkte. Pagrindas atsisakyti yra tuomet, kai sprendimo pripažinimo pasekmės tiek pagal nacionalinę, tiek pagal Sąjungos teisę prieštarauja valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, viešajai tvarkai(35), o šių pasekmių sunkumas turi būti tam tikro lygio, t. y. akivaizdžiai kelti pavojų teisės normai, laikomai esmine valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisinėje sistemoje, arba teisei, laikomai pagrindine toje teisinėje sistemoje(36). Antra, Sofiyski gradski sad sprendimo pripažinimas nėra toks nesuderinamas su valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisine sistema, kad tai keltų pavojų pagrindiniam principui. Jei būtų nuspręsta kitaip, kiltų pavojus, kaip pažymėjo Komisija, kad būtų iš naujo nustatytas įgaliojimas peržiūrėti sprendimą iš esmės, draudžiamas pagal Reglamento Nr. 44/2001 36 ir 45 straipsnius. Komisijos teigimu, toks sprendimas taip pat reikštų, kad, pirma, būtų ginčijamas tarpusavio pasitikėjimas teisingumu Sąjungoje, kuriuo grindžiama Reglamente Nr. 44/2001 numatyta pripažinimo ir vykdymo tvarka, ir, antra, būtų sudaryta kliūčių teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo veiksmingumui ir greitumui.

52.      Tiesa, vis dėlto niekas negali atmesti, kad, padarius tokią klaidą, sprendimo pripažinimas akivaizdžiai nepažeidžia esminių normų arba pagrindinių principų, taip pat ir Sąjungos teisės. Be to, reikia pabrėžti, kad privalo būti šių Sąjungos viešosios tvarkos normų arba principų pažeidimas(37). Tačiau, kaip ir Komisija, jokiu būdu nesu įsitikinęs, kad pagrindinėje byloje netinkamai taikant arba aiškinant nuostatą, esančią direktyvoje, kuria atliekamas minimalus suderinimas ir kuria siekiama suderinti valstybių narių teisės aktus prekių ženklų srityje, paliekant joms pakankamai daug laisvės jos perkėlimo požiūriu(38), tai gali būti laikoma esminių normų arba pagrindinių principų pažeidimu(39).

53.      Teisingumo Teismo atsakymas Sprendime Eco Swiss(40), pateiktas dėl arbitražo sprendimo vykdytinumo, nekeičia šio vertinimo. Iš tiesų, šiame sprendime Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad SESV 101 straipsnis – tai nuostata, turinti esminę reikšmę Sąjungai patikėtoms užduotims vykdyti, visų pirma – vidaus rinkai veikti(41). Jis padarė išvadą, kad ši Sąjungos nuostata – tai viešosios tvarkos nuostata, kaip ji suprantama pagal 1958 m. birželio 10 d. Niujorke pasirašytą Konvenciją dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo(42), o taip nėra kalbant apie Direktyvos 89/104 5 straipsnį, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktą.

54.      Tai, kad šis teismo sprendimas neturi reikšmės pagrindinės bylos sprendimui, matyti ir iš daugelio kitų skirtumų. Pirma, pagal 34 straipsnio 1 punktą leidžiama atsisakyti pripažinti ne arbitražo, o kitoje valstybėje narėje priimtą teismo sprendimą. Tačiau nacionalinių teismų sprendimams taikoma teisėtumo prezumpcija. Ši teisėtumo prezumpcija pagrindžia tai, kad Teisingumo Teismas teismo sprendimams taiko mažiau griežtą viešosios tvarkos kriterijų nei arbitražo sprendimams. Antra, valstybių narių teismų sprendimams taikoma Sąjungos teisėje įtvirtinta teisminės apsaugos sistema ir, be kita ko, prašymo priimti prejudicinį sprendimą procedūra, o arbitražo sprendimams tai netaikoma(43). Teisingumo Teismas šiuo atžvilgiu pažymėjo, kad sutartinis arbitražo teismas nėra „valstybės narės teismas“, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį, nes arbitražai, kitaip nei nacionalinis teismas, negali kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl klausimų, susijusių su Sąjungos teisės aiškinimu(44). Iš tiesų, tarpusavio pasitikėjimas, kurį valstybės narės suteikia savo teismų sprendimams, ir Sąjungos teisėje įtvirtinta teisminės apsaugos sistema iš esmės paaiškina, kodėl byloje Eco Swiss ir byloje Renault buvo priimti skirtingi sprendimai(45). Be to, primintina, kad pagal Sąjungos teisę valstybės narės privalo atlyginti bet kokią dėl joms inkriminuojamo Sąjungos teisės pažeidimo asmenims padarytą žalą, įskaitant atvejus, kai žala buvo padaryta priimant galutinės instancijos teismo sprendimą(46). Valstybės atsakomybę sustiprina ir galimybė pareikšti ieškinį dėl įsipareigojimų nevykdymo konstatavimo pagal SESV 258 straipsnį.

b)      Dėl lojalaus bendradarbiavimo principo pažeidimo

55.      Diageo Brands nurodo, kad tiek Sofiyski gradski sad, tiek Varhoven kasatsionen sad pažeidė pareigą kreiptis į Teisingumo Teismą su prejudiciniu klausimu.

56.      Dėl, pirma, Sofiyski gradski sad pareigos pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą primintina, jog Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad SESV 267 straipsnyje numatyta sistema skirta vienodam Sąjungos teisės aiškinimui valstybėse narėse užtikrinti ir pagal ją numatytas tiesioginis Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimas, kuris nepriklauso nuo šalių(47).

57.      Šiuo atžvilgiu prašymas priimti prejudicinį sprendimą pagrįstas dviejų teismų dialogu, kurio pradėjimas visiškai priklauso nuo to, ar nacionalinis teismas nuspręs, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra tinkamas ir būtinas(48). Taigi, jei nėra jokios galimybės apskųsti nacionalinio teismo sprendimą, tas teismas, kai jame keliamas klausimas dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo aiškinimo, iš esmės privalo kreiptis į Teisingumo Teismą, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnio trečią pastraipą(49).

58.      Pagrindinėje byloje sunku kaltinti sprendimo priėmimo valstybės teismą dėl akivaizdaus pareigos pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pažeidimo. Iš tiesų, Sofiyski gradski sad – tai pirmosios instancijos teismas, dėl kurio sprendimo apeliacinis ir net kasacinis skundas galėjo būti pateiktas paskutinės instancijos Bulgarijos teisme. Todėl pagal SESV 267 straipsnio antrą pastraipą jis neprivalėjo pateikti prejudicinio klausimo(50).

59.      Dėl, antra, 2009 m. birželio 15 d. Varhoven kasatsionen sad aiškinamojo sprendimo, kuriuo remiantis buvo priimtas 2010 m. sausio 11 d. Sofiyski gradski sad sprendimas, apsiribosiu konstatavimu, kad pagrindinė byla susijusi tik su 2010 m. sausio 11 d. Sofiyski gradski sad sprendimo pripažinimu.

c)      Dėl to, kad nebuvo išnaudotos teisinės gynybos priemonės

60.      Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Diageo Brands su ja susijusioje procedūroje nepasinaudojo teisinės gynybos priemonėmis, kurios jai suteikiamos pagal nacionalinę teisę. Šiuo atžvilgiu ji nurodo to nepadariusi dėl to, kad nebuvo prasmės Bulgarijos teismuose įgyvendinti galimų teisinės gynybos priemonių, nes šie teismai nebūtų priėmę kitokio sprendimo.

61.      Šis argumentas manęs neįtikina.

62.      Šios išvados 50 punkte buvo priminta, kad paprasta nacionalinės arba Sąjungos teisės klaida negali pagrįsti atsisakymo pripažinti sprendimą pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktą(51). Teisingumo Teismas yra pareiškęs, kad tokiu atveju kiekvienoje valstybėje narėje įtvirtinta sprendimo apskundimo sistema, papildyta SESV 267 straipsnyje numatyta prašymo priimti prejudicinį sprendimą procedūra, suteikia teisės subjektams pakankamą garantiją(52).

63.      Tiesa, kalbant apie nacionaliniu lygmeniu nustatytas teisinės gynybos priemones, pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktą nereikalaujama, kad būtų išnaudotos teisinės gynybos priemonės sprendimo priėmimo valstybėje. Vis dėlto Komisija pažymi, jog Reglamentas Nr. 44/2001 grindžiamas pagrindine mintimi, kad aktai, priimti vykstant bylos nagrinėjimo iš esmės procedūrai, įskaitant nagrinėjimo iš esmės klaidų ištaisymą, turi būti sutelkti sprendimo priėmimo valstybėje(53).

64.      Be abejo, pritariu šiam požiūriui. Iš tiesų, viešosios tvarkos išlygos išimtinumas taip pat grindžiamas prielaida, jog atsakovai išnaudoja visas teisinės gynybos priemones, kuriomis galima pasinaudoti pagal sprendimo priėmimo valstybės narės teisę, kad būtų ištaisytos teisės klaidos. Tiesa, pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktą nereikalaujama, kad būtų išnaudotos teisinės gynybos priemonės sprendimo priėmimo valstybėje narėje. Vis dėlto bendra taisykle – aišku, išskyrus ypatingas aplinkybes, dėl kurių tampa pernelyg sunku arba neįmanoma pasinaudoti teisinės gynybos priemonėmis sprendimo priėmimo valstybėje narėje, – laikytina tai, kad teisės subjektai turi pasinaudoti šioje valstybėje narėje visomis prieinamomis teisinės gynybos priemonėmis, kad sutrukdytų tolesniam viešosios tvarkos pažeidimui. Tai yra dar svarbiau, jei tariamas viešosios tvarkos pažeidimas kyla iš Sąjungos teisės pažeidimo. Taigi, yra tam tikra kiekvieno valstybės narės teismo pareiga paisyti Sąjungos viešosios tvarkos(54).

65.      Šiuo atžvilgiu man atrodo, jog Reglamento Nr. 44/2001 prasmė ir tikslas patvirtina tai, kad valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas turi atsižvelgti į tai, jog asmuo, prieštaraujantis sprendimo priėmimo valstybės priimto sprendimo pripažinimui, nepasinaudojo teisinės gynybos priemonėmis, kurias turėjo pagal nacionalinę teisę(55). Todėl, be abejo, valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas turi atsižvelgti į tai, kad sprendimo priėmimo valstybės teisinėje sistemoje yra Sąjungos teisės pažeidimų ištaisymo nacionaliniame teisme tvarka, kad įvertintų, ar galimas akivaizdus jo valstybės viešosios tvarkos pažeidimas, kuris yra pagrindas atsisakyti pripažinti sprendimą pagal Reglamentą Nr. 44/2001(56). Tačiau tai turi būti daroma kiekvienu atveju atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes(57). Kaip buvo nurodyta šios išvados 39 punkte, jei nagrinėjamas pažeidimas yra susijęs su Sąjungos viešąja tvarka, kitaip nei nacionalinės viešosios tvarkos atveju, visų valstybių narių pareiga atsižvelgti į šį pažeidimą kyla iš jų pareigos rūpintis tinkamu Sąjungos teisės taikymu(58).

66.      Pagrindinėje byloje išnaudojus teisinės gynybos priemones, kurios pagal Bulgarijos teisę buvo suteiktos Diageo Brands, galbūt ji būtų galėjusi Bulgarijos galutinės instancijos teisme pažymėti, kad būtina pateikti prejudicinį klausimą.

67.      Kad ir kaip būtų, nereikia pamiršti, kad tuo atveju, jei, pirma, Diageo Brands būtų išnaudojusi visas turimas teisinės gynybos priemones Bulgarijos teismuose ir, antra, aukštesnės instancijos teismai būtų pažeidę Sąjungos teisę, Diageo Brands turėtų galimybę reikalauti Bulgarijos valstybės atsakomybės. Komisijos teigimu, nors Sąjungos teisėje sukurta teisminės apsaugos sistema negali užtikrinti, kad nebus visiškai jokių klaidų, pagal ją šalims suteikiama galimybė klaidingo Sąjungos teisės taikymo atveju gauti žalos atlyginimą. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kaip buvo priminta ir šios išvados 54 punkte, kad principas, pagal kurį valstybės narės privalo atlyginti dėl joms inkriminuojamo Bendrijos teisės pažeidimo asmenims padarytą žalą, yra taikomas ir tuo atveju, kai pažeidimas buvo padarytas priimant galutinės instancijos teismo sprendimą(59).

4.      Tarpinė išvada

68.      Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti: Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinamas taip, jog tai, kad sprendimo priėmimo valstybėje priimtas sprendimas prieštarauja Sąjungos teisei, nėra pagrindas nepripažinti šio sprendimo valstybėje, kurioje prašoma jį pripažinti, remiantis tuo, kad jis pažeidžia šios valstybės viešąją tvarką. Iš esmės paprasta nacionalinės arba Sąjungos teisės klaida, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, jei nėra akivaizdžiai pažeista esminė valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisinės sistemos norma, negali būti pagrindas atsisakyti pripažinti sprendimą pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktą.

69.      Valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas, tikrindamas, ar yra akivaizdus viešosios tvarkos pažeidimas, kylantis iš esminių Sąjungos normų pažeidimo, turi atsižvelgti į tai, kad asmuo, prieštaraujantis sprendimo pripažinimui valstybėje, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, nepasinaudojo sprendimo priėmimo valstybėje turimomis teisinės gynybos priemonėmis.

C –    Dėl trečiojo klausimo

70.      Savo trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar teismo išlaidos, susijusios su pagrindine byla, kuri buvo pradėta vienoje valstybėje narėje pateikus prašymą atlyginti dėl prekių sulaikymo padarytą žalą ir kurią sprendžiant buvo iškeltas klausimas dėl sprendimo, priimto kitoje valstybėje narėje nagrinėjant ginčą, kuriuo siekiama priversti paisyti intelektinės nuosavybės teisės, pripažinimo, patenka į Direktyvos 2004/48 14 straipsnio taikymo sritį.

71.      Pagal Direktyvos 2004/48 1 straipsnį ši direktyva nustato priemones, procedūras ir gynybos būdus, būtinus intelektinės nuosavybės teisių gynimui užtikrinti. Be to, pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalį šios priemonės, procedūros ir gynybos būdai taikomi 3 straipsnio nustatyta tvarka visiems intelektinės nuosavybės teisių pažeidimams, numatytiems, be kita ko, atitinkamos valstybės narės nacionalinės teisės aktuose. Taigi, bendras šios direktyvos tikslas – suderinti valstybių narių teisės aktus, kad vidaus rinkoje būtų užtikrintas aukštas, vienodas ir bendras intelektinės nuosavybės apsaugos lygis(60).

72.      Be to, Direktyva 2004/48 skirta reglamentuoti ne visiems su intelektinės nuosavybės teisėmis susijusiems aspektams, o tik tiems, kurie susiję su, pirma, šių teisių laikymusi ir, antra, su jų pažeidimais, reikalaujant užtikrinti, kad egzistuotų veiksmingi teisinės gynybos būdai bet kokiam esamos intelektinės nuosavybės teisės pažeidimui užkirsti, nutraukti ar atkuriamosioms priemonėms taikyti(61).

73.      Šiuo požiūriu ieškiniai dėl žalos atlyginimo yra glaudžiai susiję su procedūromis, kuriomis siekiama užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių apsaugą. Pavyzdžiui, pirma, Direktyvos 2004/48 7 straipsnyje numatytos priemonės, leidžiančios sulaikyti prekes, kurios, kaip įtariama, pažeidžia intelektinės nuosavybės teises(62). Antra, šios direktyvos 9 straipsnio 7 dalyje numatytos priemonės, kurios suteikia galimybę pareikšti ieškinį dėl žalos, padarytos dėl neteisėto sulaikymo, atlyginimo. Komisijos teigimu, šios priemonės – tai garantija, kurią teisės aktų leidėjas manė esant būtiną kartu su jo numatytomis greitomis ir veiksmingomis laikinosiomis priemonėmis(63).

74.      Dėl Direktyvos 2004/48 14 straipsnio Teisingumo Teismas yra pripažinęs, jog šia nuostata siekiama sustiprinti intelektinės nuosavybės apsaugos lygį, vengiant nukentėjusiąją šalį atgrasyti nuo teisminio proceso savo teisėms apginti(64).

75.      Kaip ir Komisija, laikausi nuomonės, kad plati ir bendro pobūdžio Direktyvos 2004/48 14 straipsnio formuluotė nurodant „laimėjusiąją šalį“ ir „pralaimėjusiąją šalį“ ir nepatikslinant šioje direktyvoje numatytos procedūros rūšies leidžia manyti, kad ši nuostata taikytina šaliai, kuri pralaimi bylą nebūdama intelektinės nuosavybės teisės savininkė ir būdama įtariama dėl kėsinimosi į tokią teisę.

76.      Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, į trečiąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti: teismo išlaidos, susijusios su pagrindine byla, kuri buvo pradėta Nyderlanduose pateikus prašymą atlyginti dėl prekių sulaikymo padarytą žalą ir kurią sprendžiant buvo iškeltas klausimas dėl sprendimo, priimto valstybėje narėje nagrinėjant ginčą, kuriuo siekiama priversti paisyti intelektinės nuosavybės teisės, pripažinimo, patenka į Direktyvos 2004/48 14 straipsnio taikymo sritį.

V –    Išvada

77.      Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į prejudicinius klausimus, kuriuos pateikė Hoge Raad der Nederlanden, atsakyti taip:

1.      2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 34 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinamas taip, jog tai, kad sprendimo priėmimo valstybėje priimtas sprendimas prieštarauja Europos Sąjungos teisei, nėra pagrindas nepripažinti šio sprendimo valstybėje, kurioje prašoma jį pripažinti, remiantis tuo, kad jis pažeidžia šios valstybės viešąją tvarką. Iš esmės paprasta nacionalinės arba Sąjungos teisės klaida, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, jei nėra akivaizdžiai pažeista esminė valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisinės sistemos norma, negali būti pagrindas atsisakyti pripažinti sprendimą pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktą. Valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas, tikrindamas, ar yra akivaizdus viešosios tvarkos pažeidimas, kylantis iš esminių Sąjungos normų pažeidimo, turi atsižvelgti į tai, kad asmuo, prieštaraujantis sprendimo pripažinimui valstybėje, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, nepasinaudojo sprendimo priėmimo valstybėje turimomis teisinės gynybos priemonėmis.

2.      Teismo išlaidos, susijusios su pagrindine byla, kuri buvo pradėta vienoje valstybėje narėje pateikus prašymą atlyginti dėl prekių sulaikymo padarytą žalą ir kurią sprendžiant buvo iškeltas klausimas dėl sprendimo, priimto kitoje valstybėje narėje nagrinėjant ginčą, kuriuo siekiama priversti paisyti intelektinės nuosavybės teisės, pripažinimo, patenka į 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo 14 straipsnio taikymo sritį.


1 – Originalo kalba: prancūzų.


2 – 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42).


3 – Sprendimas C‑420/07(EU:C:2009:271, 60 punktas).


4 – 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo (OL L 157, p. 45; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 2 t., p. 32).


5 – Žr., be kita ko, sprendimus WWF ir kt. (C‑435/97, EU:C:1999:418, 32 punktas) ir Danosa (C‑232/09, EU:C:2010:674, 33 punktas).


6 – Šiuo klausimu žr. sprendimus Haim (C‑424/97, EU:C:2000:357, 58 punktas), Vatsouras ir Koupatantze (C‑22/08 ir C‑23/08, EU:C:2009:344, 23 punktas) ir Danosa (EU:C:2010:674, 34 punktas).


7 – Sprendimas Danosa (EU:C:2010:674, 36 punktas).


8 – Iš Simiramida per posėdį žodžiu pateiktų pastabų matyti, kad Varhoven kasatsionen sad aiškinamasis sprendimas yra privalomas visiems vidaus teismams.


9 – 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 299, p. 25), kuria buvo panaikinta ir pakeista 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmoji Tarybos direktyva 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, 1989, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 92).


10 – Pateikdama pastabas žodžiu Simiramida nurodė, kad nesutinka su šiuo prašyme priimti prejudicinį sprendimą esančiu tvirtinimu. Tačiau iš jos raštu ir žodžiu pateiktų pastabų matyti, kad ji mano, jog Sofiyski gradski sad netinkamai taikė Direktyvos 89/104 5 straipsnį.


11 – Vėliau šios teisės pasibaigimo sąlygos buvo apibrėžtos Teisingumo Teismo praktikoje. Žr., be kita ko, Nutartį Honda Giken Kogyo Kabushiki Kaisha (C‑535/13, EU:C:2014:2123).


12 – Žr., be kita ko, Sprendimą Class International (C‑405/03, EU:C:2005:616, 58 punktas) ir Nutartį Canon (C‑449/09, EU:C:2010:651, 19 ir 26 punktai).


13 – Sprendimai Krombach (C‑7/98, EU:C:2000:164, 22 ir 23 punktai), Renault (C‑38/98, EU:C:2000:225, 27 ir 28 punktai), Apostolides (EU:C:2009:271, 56 ir 57 punktai) ir flyLAL‑Lithuanian Airlines (C‑302/13, EU:C:2014:2319, 47 punktas). Generalinis advokatas S. Alber nuomonę šiuo klausimu labai aiškiai pareiškė savo išvadoje byloje Renault: „Teisingumo Teismo pateikiamo išaiškinimo prasmė ir tikslas – kad konvencija nebūtų aiškinama skirtingai.“ (Sprendimas Renault , EU:C:1999:325, 58 punktas)


14 – Žr. M. Fallon „Les conflits de lois et de juridictions dans un espace économique intégré – l’expérience de la Communauté européenne“, Recueil des cours, 1995, p. 255: „Kaip ir bet kokioje teisės sistemoje, [Sąjungos] teisėje susidaro viešosios tvarkos normų visuma, nuo kurios neleidžiama nukrypti dėl jų esminės svarbos. Tokios normos laikomos esminėmis dėl jų svarbos tiek rinkos veikimui, tiek asmeniui, kurį jomis siekiama apsaugoti.“


15 – Žr. Sprendimą Eco Swiss (C‑126/97, EU:C:1999:269, 36 punktas).


16 – Sprendimai Prism Investments (C‑139/10, EU:C:2011:653, 27 ir 28 punktai) ir flyLAL‑Lithuanian Airlines (EU:C:2014:2319, 45 punktas).


17 – OL L 299, 1972, p. 32.


18 – Žr. Reglamento Nr. 44/2001 68 straipsnio 1 dalį.


19 – Sprendimai Draka NK Cables ir kt. (C‑167/08, EU:C:2009:263, 20 punktas), SCT Industri (C‑111/08, EU:C:2009:419, 22 punktas), German Graphics Graphische Maschinen (C‑292/08, EU:C:2009:544, 27 punktas), Realchemie Nederland (C‑406/09, EU:C:2011:668, 38 punktas), Sapir ir kt. (C‑645/11, EU:C:2013:228, 31 punktas) ir Sunico ir kt. (C‑49/12, EU:C:2013:545, 32 punktas).


20 – Remiantis konvencijos 27 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią sprendimas nėra pripažįstamas, jei jis „prieštarauja valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, viešajai tvarkai“, buvo priimti Teisingumo Teismo sprendimai Krombach (EU:C:2000:164), Renault (EU:C:2000:225) ir Gambazzi (C‑394/07, EU:C:2009:219).


21 – Sprendimai Apostolides (EU:C:2009:271, 55 punktas ir jame nurodyta teismo praktika), Prism Investments (EU:C:2011:653, 33 punktas) ir flyLAL-Lithuanian Airlines (EU:C:2014:2319, 46 punktas).


22 – Šiuo klausimu žr. sprendimus Solo Kleinmotoren (C‑414/92, EU:C:1994:221, 20 punktas), Krombach (EU:C:2000:164, 21 punktas), Renault (EU:C:2000:225, 26 punktas), Apostolides (EU:C:2009:271, 55 punktas) ir Prism Investments (EU:C:2011:653, 33 punktas).


23 – Šiuo klausimu žr. sprendimus Hoffmann (145/86, EU:C:1988:61, 21 punktas), Krombach (EU:C:2000:164, 21 punktas), Renault (EU:C:2000:225, 26 punktas) ir Apostolides (EU:C:2009:271, 55 punktas).


24 – Taip pat žr. H. Gaudemet-Tallon „De la définition de l’ordre public faisant obstacle à l’exequatur, Cour de justice des Communautés européennes – 11 mai 2000, Régie nationale des usines Renault SA c. Mexicar SpA et Orazio Formento“, Revue critique de droit international privé, 2000, p. 497.


25 – Pranešimas dėl 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL C 59, 1979, p. 44). Žr. konvencijos 27 straipsnio 1 dalies komentarą: „Gali būti atsisakyta pripažinti sprendimą, jei jis prieštarauja valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, viešajai tvarkai. Komiteto nuomone, ši išlyga turi būti taikoma tik išimtiniais atvejais.“


26 – Dėl „poveikio palengvinimo“ žr. H. Gaudemet-Tallon „Compétence et exécution des jugements en Europe. Règlement n° 44/2001. Conventions de Bruxelles et de Lugano“, 4-asis leidimas, L.G.D.J., 2010, p. 412, ir S. Francq „Article 34“ iš Ulrich Magnus ir Peter Mankowski (leid.) „Brussels I Regulation“ , p. 554–600, p. 566.


27 – Tai buvo įtraukta jau priimant Briuselio konvenciją. Šiuo klausimu žr. S. Francq, minėtas veikalas, p. 566.


28 – Tarybos reglamento (EB) dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo pasiūlymas (COM/99/0348 final). Vykdant Reglamento Nr. 44/2001 peržiūrą Komisija pasiūlė panaikinti sprendimo paskelbimo vykdytinu procedūrą ir viešosios tvarkos išlygą kaip pagrindą atsisakyti vykdyti sprendimą. Tačiau šis pasiūlymas nebuvo priimtas. Tiesa, vykdymo tvarka buvo palengvinta, bet viešosios tvarkos išlyga liko nepakitusi. Šiuo atžvilgiu žr. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo pasiūlymą (COM/2010/0748 final) ir 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, p. 1) 45 straipsnį.


29 – Žr. sprendimus Krombach (EU:C:2000:164, 36 punktas), Renault (EU:C:2000:225, 29 punktas), Apostolides (EU:C:2009:271, 58 punktas) ir flyLAL-Lithuanian Airlines (EU:C:2014:2319, 48 punktas).


30 – Sprendimai Renault (EU:C:2000:225, 30 punktas), Gambazzi (EU:C:2009:219, 27 punktas), Apostolides (EU:C:2009:271, 59 punktas) ir flyLAL-Lithuanian Airlines (EU:C:2014:2319, 49 punktas). Apie viešąją tvarką gali būti kalbama tiek procesinių normų, tiek materialinių normų atžvilgiu, bet mechanizmas turi išlikti taikytinas išimtiniais atvejais. Šiuo klausimu žr. H. Gaudemet-Tallon, minėtas veikalas, p. 424.


31 – Sprendimas Renault (EU:C:2000:225, 32 punktas).


32 – Žr. S. Francq, minėtas veikalas, p. 566, ir J. C. Moitinho de Almeida „Refus de la reconnaissance ou de l’exécution des jugements étrangers: l’ordre public“, Luc Weitzel (leid.) „L’Europe des droits fondamentaux“, A. Pedone, 2013, p. 153–164, p. 155.


33 – Sprendimai Renault (EU:C:2000:225, 33 punktas) ir Apostolides (EU:C:2009:271, 60 punktas).


34 – Generalinio advokato S. Alber teigimu, klaidingi sprendimai gali būti priimti net valstybėje, kurioje prašoma priimti sprendimą, ir joje tapti galutiniai. Kitaip tariant, jie turės būti joje vykdomi, nepaisant juose padarytų klaidų. Taigi lygiaverčių užsienio teismo sprendimų pripažinimas savaime negali pažeisti valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, viešosios tvarkos. Žr. generalinio advokato S. Alber išvadą byloje Renault (EU:C:1999:325, 66 punktas).


35 – Jenard pranešimas, p. 44.


36 – Sprendimai Renault (EU:C:2000:225, 30 punktas) ir Apostolides (EU:C:2009:271, 59 punktas). Šiuo atžvilgiu dokrinoje teigiama, kad jei sprendimo priėmimo valstybės teismas suklydo taikydamas Sąjungos teisei prieštaraujantį nacionalinį įstatymą, jis pažeidžia Sąjungos materialinės teisės nuostatą, kuri, nelygu atvejis, gali būti daugiau ar mažiau svarbi, bet visų pirma jis pažeidžia Sąjungos teisės pagrindinį principą, t. y. šios teisės viršenybės prieš nacionalinę teisę principą. Žr. H. Gaudemet-Tallon „De la définition <…>“, minėtas veikalas, p. 497.


37 – Pagal analogiją žr. generalinio advokato S. Alber išvadą byloje Renault (EU:C:1999:325, 67 punktas).


38 – Žr. Direktyvos 89/104 3–5 konstatuojamąsias dalis.


39 – Be to, pagal nusistovėjusią doktriną su Reglamentu Nr. 44/2001 susijusiose srityse retai pasitaiko, kad Sąjungos valstybės narės viešąją tvarką pažeistų kitoje valstybėje narėje priimtas sprendimas. Kalbant apie „civilines ir komercines bylas“, valstybėse narėse galiojančios esminės koncepcijos atspindi tas pačias pagrindines sąvokas ir viešosios tvarkos požiūriu nėra opios, kaip galėtų būti, be kita ko, šeimos teisės srityje. Šiuo klausimu žr. H. Gaudemet-Tallon, minėtas veikalas, p. 414.


40 – EU:C:1999:269.


41 – 36 punktas.


42 – Recueil des traités des Nations unies, 330 t., p. 3. Žr. Sprendimą Eco Swiss (EU:C:1999:269, 39 punktas).


43 – Žr. S. Francq, minėtas veikalas, p. 570.


44 – EU:C:1999:269, 34 ir 40 punktai.


45 – Šiuo klausimu žr. S. Francq, minėtas veikalas, p. 571.


46 – Sprendimas Köbler (C‑224/01, EU:C:2003:513, 50 punktas).


47 – Sprendimai Cartesio (C‑210/06, EU:C:2008:723, 90 punktas), Kelly (C‑104/10, EU:C:2011:506, 6 punktas) ir Consiglio nazionale dei geologi ir Autorità garante della concorrenza e del mercato (C‑136/12, EU:C:2013:489, 28 punktas).


48 – Sprendimai Cartesio (EU:C:2008:723, 91 punktas) ir Kelly (EU:C:2011:506, 63 punktas).


49 – Žr. sprendimus Parfums Christian Dior (C‑337/95, EU:C:1997:517, 26 punktas) ir Consiglio nazionale dei geologi ir Autorità garante della concorrenza e del mercato (EU:C:2013:489, 25 punktas).


50 – Taip pat pažymiu, kad Teisingumo Teismo turimoje bylos medžiagoje nenurodyta, ar Direktyvos 89/104 5 straipsnio aiškinimo klausimas buvo iškeltas Varhoven kasatsionen sad.


51 – Sprendimai Renault (EU:C:2000:225, 33 punktas) ir Apostolides (EU:C:2009:271, 60 punktas).


52 – Sprendimas Renault (EU:C:2000:225, 33 punktas).


53 – Šiuo atžvilgiu žr., be kita ko, Reglamento Nr. 44/2001 46 straipsnį.


54 – Žr. M. Fallon, minėtas veikalas, p. 255.


55 – S. Francq, minėtas veikalas, p. 567–568.


56 – Ten pat, p. 573. Taip pat žr. B. Hess, T. Pfeiffer ir P. Schlosser „The Brussels I. Regulation (EC) No 44/2001“, Beck München, 2008, p. 145: „<…> the control of the foreign judgment should at least be retained when the Member State of origin does not provide for an efficient remedy.“


57 – Be kita ko, atsižvelgiant į tai, ar atitinkamas asmuo turėjo lėšų, reikalingų, kad galėtų pasinaudoti teisinės gynybos priemonėmis arba tinkama teismine pagalba.


58 – Tarpusavio pasitikėjimo Sąjungoje sąvoka teismų srityje reiškia, kad sprendimo priėmimo valstybės teismas ir toliau vadovauja proceso eigai ir pabaigai. Dėl galimų pažeidimų (procedūros arba susijusių su bylos esme) suinteresuotasis asmuo taip pat turi kreiptis į šios valstybės teismą. Suinteresuotasis asmuo negali tikėtis galimybės nurodyti šiuos pažeidimus valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisme, nes teisminės apsaugos normos abiejose valstybėse yra panašios. Žr. P. Grzegorczyk „Automatyczna wykonalność orzeczeń sądowych w sprawach cywilnych w Unii Europejskiej – geneza, stan obecny i perspektywy“, P. Grzegorczyk, K. Weitz (leid.) „Europejskie prawo procesowe cywilne i kolizyjne“, Varšuva, 2012, p. 37. Pridurčiau, kad jei Sąjungos viešosios tvarkos pažeidimai kyla iš Sąjungos teisės nesilaikymo, apsaugos lygis turi būti laikomas tapačiu visose Sąjungos valstybėse narėse.


59 – Sprendimas Köbler (C‑224/01, EU:C:2003:513, 50 punktas).


60 – Žr. Direktyvos 2004/48 10 ir 11 konstatuojamąsias dalis.


61 – Sprendimas Bericap Záródástechnikai (C‑180/11, EU:C:2012:717, 75 punktas).


62 – Direktyvos 2004/48 7 straipsnio 4 dalyje patikslinama, kad „kai po to yra nustatoma, kad intelektinės nuosavybės teisės pažeidimo ar grėsmės pažeidimui nebuvo, teismo institucijos turi teisę atsakovo prašymu reikalauti pareiškėjo suteikti atsakovui tinkamą kompensaciją už tomis priemonėmis padarytus nuostolius“.


63 – Direktyvos 2004/48 7 straipsnio 1 dalis.


64 – Sprendimas Realchemie Nederland (EU:C:2011:668, 48 punktas).