GENERALINIO ADVOKATO

NIILO JÄÄSKINEN IŠVADA,

pateikta 2014 m. liepos 17 d.(1)

Byla C‑354/13

FOA, veikianti Karsten Kaltoft vardu,

prieš

Kommunernes Landsforening (KL), veikiančią Bilundo savivaldybės vardu

(Retten i Kolding (Danija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Vienodas vertinimas užimtumo ir profesinėje srityje – Diskriminacija dėl negalios – Ar ES pagrindinių teisių teisė apima bendrąjį diskriminacijos darbo rinkoje draudimą, į kurį įeina diskriminacija dėl nutukimo – ES pagrindinių teisių chartijos taikymo sritis – Ar nutukimas gali prilygti „negaliai“ pagal Direktyvos 2000/78 1 straipsnį“





I –    Įvadas

1.        Nutukimas yra didėjanti šiuolaikinės visuomenės problema(2). Šioje nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo prašoma nustatyti (ir, be to, pirmą kartą), kurios ES teisės nuostatos (jeigu tokių yra), taikomos diskriminacijai dėl nutukimo.

2.        K. Kaltoft, ieškovas pagrindinėje byloje, teigia, kad jo kaip vaikų prižiūrėtojo darbo sutartis su Bilundo savivaldybe buvo nutraukta dėl jo nutukimo ir kad tai reiškė diskriminaciją dėl negalios. K. Kaltoft taip pat teigia, kad niekada dirbdamas Bilundo savivaldybei jis nesvėrė daugiau nei 160 kg. Jo ūgis yra 1,72 m. Šalys sutinka, kad visus 15 metų, kuriuos jis dirbo vaikų prižiūrėtoju Bilundo savivaldybėje, K. Kaltoft buvo nutukęs, kaip tai apibrėžia PSO(3).

3.        K. Kaltoft byla grindžiama dviem pagrindiniais argumentais. Pirma, teigiama, kad nutukimui taikomas bendrasis ES teisės draudimas, apimantis visų formų diskriminaciją darbo rinkoje, ir kad Bilundo savivaldybė, atleidusi K. Kaltoft, pažeidė šią taisyklę. Antra, nutukimą siūloma laikyti „negalios“ forma, todėl diskriminacija dėl nutukimo draudžiama pagal 2000 m. lapkričio 27 d. Direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus(4), 1 ir 2 straipsnius.

II – Teisės aktai, faktinės aplinkybės, pateikti prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme

A –    Taikytinos nuostatos

1.      ES teisė

4.        Pagal Direktyvos 2000/78 1 straipsnį direktyvos tikslas yra „nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą“, o 2 straipsnyje patvirtinama, kad Direktyva 2000/78 apima ir tiesioginę, ir netiesioginę diskriminaciją, ir tik netiesioginei diskriminacijai taikoma objektyvaus pateisinimo sąlyga.

5.        Direktyvos 2000/78 taikymo sritis apibrėžta 3 straipsnyje. 3 straipsnio 1 dalies c punkte nustatyta, kad, neviršijant Bendrijai suteiktų įgaliojimų, Direktyva 2000/78 taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas, įdarbinimui ir darbo sąlygoms, įskaitant atleidimą iš darbo ir atlyginimą.

2.      Danijos teisė

6.        2008 m. gruodžio 16 d. Įstatymo dėl diskriminacijos draudimo darbo rinkoje ir kt. Nr. 1349 (Lov om forbud mod forskelsbehandling på arbejdsmarkedet mv., toliau – Forskelsbehandlingsloven; lovbekendtgørelse Nr. 1349 af 16. december 2008) 1 straipsnis, 2 straipsnio 1 dalis, 2a ir 7a straipsniai nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą paminėti kaip reikšmingos Danijos teisės nuostatos. Direktyva 2000/78 įgyvendinta iš dalies pakeitus Forskelsbehandlingsloven.

7.        Pagal Forskelsbehandlingsloven diskriminacija suprantama kaip bet kokia tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija dėl, be kita ko, negalios. Tokia darbdavių diskriminacija draudžiama, be kita ko, atleidžiant iš darbo.

B –    Faktinės aplinkybės ir pateikti prejudiciniai klausimai

8.        Ieškovas Karsten Kaltoft, atstovaujamas profesinės sąjungos (FOA Fag og Arbejde, toliau – FOA), nuo 1996 m. dirbo vaikų prižiūrėtoju Bilundo savivaldybėje, kuri yra Danijos viešosios administracijos dalis. Vaikų prižiūrėtojai samdomi kitų vaikams prižiūrėti jų pačių namuose. Bilundo savivaldybė, įgyvendindama sveikatos politiką, nuo 2008 m. sausio mėn. iki 2009 m. sausio mėn. dėl K. Kaltoft nutukimo teikė jam finansinę paramą, kad jis lankytų kūno rengybos ir fizinio lavinimo treniruotes.

9.        2010 m. lapkričio 22 d. raštu K. Kaltoft buvo atleistas iš darbo. Atleidimas įvyko surengus oficialų nagrinėjimo procesą, taikytiną viešojo sektoriaus darbuotojų atleidimui. Per susitikimą, kuris buvo surengtas šio proceso metu, buvo aptartas K. Kaltoft nutukimas. Tačiau šalys nesutaria dėl to, kaip per tą posėdį buvo aptarinėjamas K. Kaltoft nutukimas, kaip ir dėl to, ar buvo teigiama, kad jo nutukimas yra sprendimo jį atleisti pagrindo dalis. Rašytiniame pranešime apie atleidimą nurodyta priežastis buvo ta, kad atleisti iš darbo nuspręsta „atlikus konkretų vertinimą, paremtą vaikų skaičiaus sumažėjimu“. Pranešime apie atleidimą nutukimas nebuvo paminėtas, be to, nebuvo nurodytos jokios priežastys, kodėl iš kelių Bilundo savivaldybės įdarbintų vaikų prižiūrėtojų atleisti pasirinkta būtent K. Kaltoft.

10.      K. Kaltoft teigia, kad jis buvo neteisėtai diskriminuojamas dėl nutukimo ir kad Bilundo savivaldybė privalo sumokėti jam žalos atlyginimą kaip kompensaciją už jos taikytą diskriminaciją. Siekdamas patenkinti savo reikalavimą, jis iškėlė bylą Retten i Kolding.

11.      2013 m. birželio 25 d. Retten i Kolding pateikė Europos Sąjungos Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1.      Ar ES teisei, kaip nustatyta su pagrindinėmis teisėmis susijusiame ESS 6 straipsnyje, apskritai ar konkrečiai prieštarauja tai, kad viešojo sektoriaus darbdavys diskriminuoja dėl nutukimo darbo rinkoje?

2.      Jeigu ES taikomas draudimas diskriminuoti dėl nutukimo, ar jis tiesiogiai taikytinas Danijos piliečio ir jo darbdavio – viešosios valdžios institucijos – tarpusavio santykiams?

3.      Jei Teisingumo Teismas nustatytų, kad pagal ES teisę viešojo sektoriaus darbdaviams yra taikomas draudimas diskriminuoti dėl nutukimo darbo rinkoje apskritai ar konkrečiai, ar vertinimas dėl to, ar veiksmų imtasi galbūt prieštaraujant diskriminacijos dėl nutukimo draudimui, tokiu atveju turi būti atliekamas paskirstant įrodinėjimo naštą, o tai reiškia, kad tikrasis draudimo įgyvendinimas bylose, kuriose pateikta tokios diskriminacijos įrodymų, reikalauja, kad įrodinėjimo našta tektų atsakovui darbdaviui (žr. 1997 m. gruodžio 15 d. Tarybos direktyvos 97/80/EB dėl įrodinėjimo pareigos diskriminacijos dėl lyties bylose 18 konstatuojamąją dalį)?

4.      Ar nutukimas gali būti laikomas negalia, kuriai taikoma apsauga, numatyta <...> Tarybos direktyvoje 2000/78/EB <…> ir, jei taip, kurie kriterijai yra lemiami vertinant, ar asmens nutukimas konkrečiai reiškia, kad šiam asmeniui taikoma diskriminacijos dėl negalios draudimo apsauga, kaip numatyta šioje direktyvoje?“

12.      FOA, veikianti K. Kaltoft vardu, Bilundo savivaldybė, atstovaujama Kommunernes Landsförening (Danijos savivaldybių asociacijos), Danijos Karalystė ir Komisija pateikė rašytines pastabas. Visos šalys per savo atstovus dalyvavo 2014 m. birželio 12 d. posėdyje.

III – Analizė

A –    Pirminės pastabos

13.      Iš pradžių būtų svarbu atsižvelgti į prejudicinių klausimų taikymo sritį. Pirmasis prejudicinis klausimas ir du kiti klausimai susiję su problema, ar nutukimą galima laikyti savarankišku diskriminacijos pagrindu, kuris, K. Kaltoft teigimu, yra neteisėtas dėl bendrojo ES teisės principo, pagal kurį darbo rinkoje draudžiama visų formų diskriminacija.

14.      Tačiau ketvirtuoju prejudiciniu klausimu iš esmės norima sužinoti, ar nutukimas visada ar kai kuriais atvejais įeina į sąvokos „negalia“ taikymo sritį, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2000/78.

15.      Neigiamai atsakius į pirmąjį prejudicinį klausimą, nereikės atsakyti į 2 ir 3 prejudicinius klausimus, kaip juos suformulavo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nes ir jie susiję su tariamu ES teisėje nustatytu bendru draudimu, apimančiu visų formų diskriminaciją darbo rinkoje. Toliau padarysiu išvadą, kad nėra bendrojo ES teisės principo, draudžiančio diskriminaciją darbo rinkoje, kuris apimtų diskriminaciją dėl nutukimo kaip savarankišką neteisėtos diskriminacijos pagrindą. Tačiau, mano nuomone, tam tikro sunkumo nutukimas pagal Direktyvą 2000/78 gali reikšti negalią.

B –    Ar ES teisėje yra bendras visų formų diskriminacijos draudimas, apimantis nutukimą?(1 klausimas)

16.      Sutartyse yra keturios nuostatos, kuriose reglamentuojamas negalios klausimas. Tai SESV 10 straipsnis, pagal kurį „nustatydama ir įgyvendindama savo politikos kryptis ir veiksmus, Sąjunga siekia kovoti su bet kokia diskriminacija dėl <...> negalios <...>“, SESV 19 straipsnis, kuriame numatytas teisinis pagrindas ES imtis atitinkamų kovos su diskriminacija dėl negalios veiksmų, ES pagrindinių teisių chartijos (toliau – ES Chartija) 21 straipsnis, kuriame draudžiama „bet kokia diskriminacija, ypač dėl <...> negalios“, ir ES Chartijos 26 straipsnis, kuriame nurodyta, kad „Sąjunga pripažįsta ir gerbia neįgaliųjų asmenų teisę naudotis priemonėmis, užtikrinančiomis jų nepriklausomumą, socialinį bei profesinį integravimą ir dalyvavimą bendruomenės gyvenime.“

17.      Tačiau nė vienoje iš nurodytų nuostatų ar kurioje nors kitoje ES teisės priemonėje nutukimas nėra paminėtas kaip draudžiamas diskriminacijos pagrindas. Vis dėlto Chartijos 21 straipsnis nėra baigtinis, nes juo draudžiama „bet kokia diskriminacija, ypač dėl <…>“. Todėl, remiantis šios nuostatos formuluote, vertinant ją atskirai, galima teigti, kad ES teisėje yra bendrasis nediskriminavimo principas, apimantis Chartijos 21 straipsnyje aiškiai nepaminėtus pagrindus. Tokių draudžiamų diskriminacijos pagrindų pavyzdžiai gali būti fiziologinės būklės, pavyzdžiui, išvaizda ar ūgis, fiziologinės charakteristikos, pavyzdžiui, temperamentas ar charakteris, arba socialiniai veiksniai, pavyzdžiui, klasė ar statusas.

18.      Jeigu yra bendrasis diskriminacijos darbo rinkoje draudimas, numatytas ES teisėje, jis turėtų būti grindžiamas: i) ES Chartijos nuostata dėl nediskriminavimo (21 straipsnis)(5) arba ii) bendraisiais ES teisės principais, kylančiais iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų ar užtikrinamais EŽTK. Norėdamas pagrįsti šį teiginį K. Kaltoft remiasi EŽTK 14 straipsniu, EŽTK 12 protokolu ir nebaigtinėmis nediskriminavimo nuostatomis Estijos, Nyderlandų, Lenkijos, Suomijos ir Švedijos konstitucijose.

19.      Tačiau svarbu turėti omenyje tai, jog Teisingumo Teismas yra patvirtinęs, kad ESS 6 straipsnio 1 dalyje draudžiama remtis Chartija siekiant „[kaip nors išplėsti] Sutartyse apibrėžtą Sąjungos kompetenciją“(6), o Chartijos 51 straipsnio 2 dalis aiškinama panašiai(7). Šiomis nuostatomis nustatoma ES pagrindinių teisių teisės išorinė riba, kuri yra reikšminga nagrinėjamai bylai.

20.      Pagal ES Chartijos 51 straipsnio 1 dalį ji yra privaloma valstybėms narėms tik tuomet, kai jos „įgyvendina“ ES teisę. Pagal ligšiolinę Teisingumo Teismo praktiką tai, kad diskriminacija atsiranda tokioje esminėje srityje kaip darbo rinka, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad valstybė narė, o šiuo atveju – Danija „įgyvendina“ ES teisę(8). Be to, jeigu pagrindinės bylos tikslas nesusijęs nei su kitos ES teisės normos, nei Chartijoje išdėstytos normos aiškinimu ar taikymu, šio ryšio nepakaks(9).

21.      Prieš taikant ES Chartijoje nustatytą ES pagrindinių teisių teisę tam tikram atvejui, turi būti tam tikra sąsaja su ES teise, kuri išeina už sričių panašumo arba vienos srities netiesioginio poveikio kitai ribų(10).

22.      Reikiama sąsaja bus nustatyta, jeigu yra konkreti ir nustatyta valstybės narės teisės nuostata, šiuo atveju – Danijos teisės nuostata, patenkanti į (dalykinę) vienodai konkrečios ir nustatytos ES teisės nuostatos taikymo sritį, nesvarbu, ar ji būtų įtvirtinta ES teisėkūros procedūra priimtame akte, ar pačiose Sutartyse(11). Tokio pobūdžio dvejopo nustatymo būdo bylos medžiagoje nėra. Veikiau remiamasi bendrojo ES teisės principo, kuriuo darbo rinkoje draudžiama visa diskriminacija, buvimu.

23.      Be to, manau, SESV 10 ir 19 straipsnių nepakanka, kad būtų galima nustatyti valstybės narės atliekamo ES teisės įgyvendinimo sąsają, kaip ji suprantama pagal Chartijos 51 straipsnį. SESV 10 straipsnyje, kaip generalinis advokatas N. Wahl pažymėjo byloje Z(12), yra bendra nuostata, kurioje nurodytas konkretus politikos tikslas, kurio Europos Sąjunga yra įsipareigojusi siekti. Norėčiau pridurti, kad SESV 19 straipsnyje nustatytas teisinis pagrindas, taikomas tik ES nediskriminavimo priemonėms, patenkančioms į jos kompetencijos sritį, ir negali būti taikomas jame nenurodytiems diskriminacijos pagrindams(13). Teisingumo Teismas neseniai patvirtino, kad vien pati aplinkybė, jog nacionalinis teisės aktas gali netiesiogiai paveikti bendro žemės ūkio rinkų organizavimo veikimą, negali būti pakankama sąsaja tarp to teisės akto ir ES teisės, kad būtų galima įgyvendinti Chartijos 51 straipsnio 1 dalį(14). Be to, tai, kad sprendimas (šiuo atveju – sprendimas atleisti K. Kaltoft iš darbo), kurį priėmė valstybės narės viešosios valdžios institucija, gali paveikti ES nediskriminavimo politiką, negali labiau užtikrinti pakankamos sąsajos, kurios yra reikalaujama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį.

24.      Remiantis Chartijos paaiškinimais, jos 21 straipsnio 1 dalis „nepakeičia pagal 19 straipsnį suteiktų įgaliojimų apimties ar pateikiamo šio straipsnio aiškinimo“(15). Be to, visi ES teisėkūros procedūra priimami aktai, kuriais draudžiamas diskriminacinis elgesys, yra skirti konkretiems diskriminacijos pagrindams konkrečiose teminėse srityse, užuot bendrai draudus bet kokį diskriminacinį vertinimą. Šiuo atveju, be Direktyvos 2000/78/EB, kurioje nustatyta bendroji vienodo vertinimo užimtumo ir profesinės veiklos srityje sistema, remiantis religija ar tikėjimu, negalia, amžiumi ir lytine orientacija, turiu omenyje tokias priemones kaip 2000 m. birželio 29 d. Direktyva 2000/43/EB, įgyvendinanti vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės(16) ir 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo(17). Šiomis priemonėmis diskriminacija draudžiama ne apskritai, bet atitinkamuose aktuose nurodytais pagrindais.

25.      Taigi, darant priešingą išvadą, kad bendros sąsajos tarp valstybės narės ir ES darbo rinkų pakanka, kad būtų galima taikyti ES pagrindinių teisių apsaugą nacionaliniu lygmeniu, būtų pažeista nustatyta ES pagrindinių teisių teisės išorinė riba. Iš tiesų Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad nors ES pagrindinių teisių teisė apima bendrąjį nediskriminavimo principą ir įpareigoja valstybes nares, jeigu nagrinėjamas nacionalinis atvejis patenka į ES teisės taikymo sritį, „tai nereiškia, kad Direktyvą 2000/78 pagal analogiją reikia taikyti diskriminacijai dėl kitų nei šios direktyvos 1 straipsnyje išsamiai išvardytų pagrindų“(18).

26.      Galiausiai nesutikčiau su K. Kaltoft argumentu, kad bendrasis ES teisės principas, pagal kurį draudžiama diskriminacija dėl amžiaus, kuris dabar atspindėtas ES Chartijos 21 straipsnio 1 dalyje ir kuris tam tikromis aplinkybėmis gali horizontaliai tiesiogiai veikti tarp dviejų privačių asmenų, šiuo atveju kaip nors padeda(19). Aktualiuose sprendimuose, susijusiuose su diskriminacija dėl amžiaus, nėra nieko, kas rodytų, kad yra bendrasis teisės principas, draudžiantis diskriminaciją darbo rinkoje apskritai. Be to, kelioms valstybėms narėms bendros konstitucinės nuostatos ar EŽTK protokolas, įsigaliojęs 2005 m. balandžio 1 d., nustato bendrąjį teisės principą, pagal kurį valstybės narės būtų įpareigotos kovoti su diskriminacija, paremta pagrindu, kuris, kitaip nei amžius, nėra įvardytas sutartyse ar ES teisės aktuose. Be to, EŽTK 14 straipsnis negali išplėsti ES kompetencijos dėl nediskriminavimo principo, kuris yra ginamas Chartijos 21 straipsniu.

27.      Dėl šių priežasčių siūlau Teisingumo Teismui neigiamai atsakyti į 1 klausimą. Iš to darytina išvada, kad nebūtina atsakyti į 2 ir 3 klausimus, kaip jie pateikti nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą(20).

C –    Ar nutukimą galima laikyti „negalia“? (4 klausimas)

1.      Negalios sąvoka pagal Direktyvą 2000/78

28.      Iš pradžių pažymiu, kad negalios sąvokos pagal Direktyvą 2000/78 reikšmė yra plačiai aptariama Teisingumo Teismo praktikoje. Pagrindiniai jos aspektai yra tokie.

29.      Sąvoka „negalia“ Direktyvoje 2000/78 neapibrėžta, be to, joje šiai sąvokai apibrėžti nesiremiama valstybių narių įstatymais(21). Taigi Teisingumo Teismo praktikoje išplėtotas savarankiškas ir vienodas sąvokos „negalia“ aiškinimas, o neseniai buvo atsižvelgta į Jungtinių Tautų konvenciją dėl negalią turinčių asmenų teisių, kurią Europos Sąjunga ratifikavo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimu(22). Konvencija nuo įsigaliojimo dienos yra Europos Sąjungos teisinės sistemos sudedamoji dalis(23). Be to, verta pabrėžti, kad Direktyva 2000/78 turi būti aiškinama taip, kad tai kuo labiau atitiktų JT konvenciją(24). Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad, „kiek tai susiję su užimtumu ir profesine sritimi, Direktyva 2000/78 skirta kovai su visomis diskriminacijos dėl negalios formomis“(25) (pažymėta mano).

30.      Sąvoka „negalia“ Direktyvos 2000/78 tikslais turi būti suprantama kaip apimanti apribojimus, visų pirma lemiamus (i) ilgalaikių(26) (ii) fizinių, protinių arba psichinių sutrikimų, (iii) kurie kartu su įvairiomis kliūtimis(27) (iv) gali trukdyti šiems asmenims (v) visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti profesiniame gyvenime (vi) tokiomis pat kaip ir kitų darbuotojų sąlygomis(28). Teisingumo Teismas taip pat yra pripažinęs, kad Direktyvos 2000/78 5 straipsnio sąvoka „neįgalusis“ turi būti aiškinama kaip apimanti visus asmenis, turinčius šią apibrėžtį atitinkančią negalią(29).

31.      Direktyvos 2000/78 taikymo sritis negali būti pagal analogiją išplėsta, remiantis bendruoju ES teisės nediskriminavimo principu, apimant daugiau nei jos 1 straipsnyje išvardyti diskriminacijos pagrindai(30). Todėl pati liga nėra diskriminacijos pagrindas, kuris draudžiamas Direktyva 2000/78(31).

32.      Taigi, nors Direktyvoje 2000/78 nėra nieko, kas leistų manyti, kad darbuotojai yra apsaugoti diskriminacijos dėl negalios draudimo, vos tik suserga kokia nors liga(32), teismo praktikoje nustatyta, kad jei dėl „pagydomos ar nepagydomos ligos“ atsiranda apribojimas, atitinkantis pirmiau pateiktą apibrėžtį, tokia liga gali patekti į sąvoką „negalia“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2000/78(33), jei ji mediciniškai diagnozuota(34) ir apribojimas yra ilgalaikis(35). Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad „pripažinimas, kad direktyva gali būti taikoma atsižvelgiant į negalios atsiradimo priežastį, prieštarautų pačiam šios direktyvos tikslui įgyvendinti vienodo požiūrio principą“(36).

33.      Atsižvelgiant į Direktyvos 2000/78 tikslą, kuris visų pirma yra leisti negalią turinčiam asmeniui gauti darbą ar dalyvauti darbo rinkoje, negalios sąvoką reikia suprasti kaip nurodančią kliudymą užsiimti profesine veikla, o ne vien negalėjimą užsiimti tokia veikla(37). JT konvencijos e konstatuojamojoje dalyje pripažįstama, kad „neįgalumo sąvoka yra vis dar plėtojama ir kad neįgalumas atsiranda dėl asmenų, turinčių sveikatos sutrikimų, ir požiūrio bei aplinkos sudaromų kliūčių sąveikos, trukdančios tokiems asmenims visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje lygiai su kitais asmenimis.“ Taigi JT konvencijos 1 straipsnio antrojoje pastraipoje žodžiai „sąveikaudami su įvairiomis kliūtimis“ reiškia požiūrio ir aplinkos kliūtis.

34.      Taigi liga ar anatominis ar fiziologinis trūkumas, pavyzdžiui, organo nebuvimas, pagal Direktyvą 2000/78 savaime nereiškia negalios, jeigu tai nėra apribojimas, kliudantis šiam asmeniui visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti profesiniame gyvenime lygiai su kitais darbuotojais. Pavyzdžiui, nesant kūno funkcijos ar organo, arba sergant liga, kuriai reikalinga ypatinga priežiūra, nuolatinis vaistų vartojimas ir kontrolė atitinkamam asmeniui gali būti fiziologinė ar psichologinė našta, tačiau dėl to jam netampa neįmanoma visapusiškai ir veiksmingai dirbti darbo ar apskritai nėra kliudoma vienodai dalyvauti profesiniame gyvenime(38).

35.      Tai paaiškina, kodėl Teisingumo Teismas sprendime Z konstatavo, kad moteris, kuri neturėjo gimdos ir kurios darbdavys po to, kai ji pasinaudojo surogatinės motinystės paslauga ir tapo motina, neišleido motinystės atostogų, nors motinystės atostogomis galėjo pasinaudoti moterys, tapusios motinomis dėl to, kad pagimdė ar įsivaikino kūdikį, neturėjo negalios, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2000/78. Teisingumo Teismas pripažino, kad „iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą nematyti, kad liga, kuria serga Z., savaime lėmė tai, kad suinteresuotasis asmuo negali dirbti savo darbo ar yra kliūtis profesinei veiklai“(39).

36.      Teisingumo Teismas, šiek tiek prieštaraudamas Sprendimo Z 81 punktui, anksčiau yra nusprendęs, kad net tiems, kurie rūpinasi negalią turinčiais asmenimis, taip pat taikoma Direktyvos 2000/78 suteikiama apsauga. Taigi Sprendime Coleman nebuvo niekaip susieta nagrinėjama negalia ir konkretus nagrinėjamas darbas (be to, šio ryšio nebuvo ir Sprendime HK Danmark). Sprendime Coleman Teisingumo Teismas svarstė, ar Direktyva 2000/78 apima atvejį, kai darbuotoja, kuri pati nėra neįgali, buvo diskriminuojama dėl to, kad rūpinosi neįgaliu vaiku.

37.      Teisingumo Teismas sprendime Coleman pripažino, kad vienodo požiūrio principas negalios srityje taikomas ne konkrečiai asmenų kategorijai, bet remiantis direktyvos 1 straipsnyje nurodytais pagrindais. Todėl negalima daryti išvados, kad vienodo požiūrio principas, kurį šia direktyva siekiama užtikrinti, būtų taikomas tik neįgaliems asmenims, kaip ši sąvoka suprantama direktyvoje. Direktyva 2000/78 buvo siekiama sudaryti Sąjungoje vienodas galimybes užimtumo ir profesinėje srityje(40).

38.      Taigi pakanka to, kad ilgalaikė būklė lemtų apribojimus visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti profesiniame gyvenime apskritai, vienodai su kitais asmenimis, nesančiais tokios būklės. Kad būtų galima taikyti Direktyvą 2000/78, prieš tai nebūtina nustatyti ryšio tarp atitinkamo darbo ir nagrinėjamos negalios.

39.      Taigi, pavyzdžiui, nuo neįgaliojo vežimėlio priklausomai kelionių agentei, kuri buvo atleista iš darbo dėl to, kad naujasis savininkas laiko jos negalią nesuderinama su naujuoju agentūros įvaizdžiu, kurį nori plėtoti, nebus draudžiama remtis Direktyvos 2000/78 1 ir 2 straipsniais vien todėl, kad visi jos bendradarbiai taip pat atlieka užduotį, kurią vykdant reikia sėdėti, ir kad jos būklė nepaveiktų nagrinėjamo darbo. Tai yra svarbu, atsižvelgiant į Bilundo savivaldybės (Danija) ir Komisijos argumentus, susijusius su tuo, kad K. Kaltoft per penkiolika metų sėkmingai dirbo vaikų prižiūrėtojo darbą. Šiuos aspektus nagrinėsiu šios išvados III dalies C podalio 2 punkte.

40.      Pagrindinių teisės aktų nuostatų analizę norėčiau užbaigti pažymėdamas, kad pagal Direktyvos 2000/78 17 konstatuojamąją dalį nenustatoma jokios pareigos darbe išlaikyti asmenį, kuris nėra kompetentingas atlikti esminių konkrečioms pareigoms reikalingų funkcijų, tačiau tai neturi poveikio Direktyvos 2000/78 5 straipsnyje nustatytam įpareigojimui įrengti tinkamas patalpas, kad dėl negalią turinčių asmenų būtų laikomasi vienodo požiūrio principo. Tai reiškia, kad prireikus konkrečiu atveju darbdaviai imasi tinkamų priemonių, kad negalią turinčiam asmeniui būtų sudarytos sąlygos gauti darbą, dirbti, kilti tarnyboje, nebent dėl tokių priemonių būtų neproporcingai apsunkinamos darbdavio pareigos(41).

41.      Kaip galima matyti iš pirmiau pateikto aptarimo, Teisingumo Teismo suformuluoti principai, skirti negalios reikšmei nustatyti, atspindi platų požiūrį į įvairias būkles, kurios patenka į šią sritį. Manau, tai reiškia, kad teismo praktikoje, kaip ir reikšminguose ES teisės aktuose, vadovaujantis JT konvencijos požiūriu, įtvirtintas socialinis, o ne (grynai) medicininis negalios modelis(42).

2.      Gebėjimas atlikti darbą nereiškia, kad nėra negalios

42.      Kaip jau nurodyta, Teisingumo Teismo praktikoje kalbama apie negalėjimą dirbti ar kliudymą užsiimti profesine veikla(43). Tai atspindi skirtumą tarp absoliučios ir santykinės negalios, susijusios su konkrečiu darbu, ir visaverčio bei veiksmingo dalyvavimo profesiniame gyvenime apskritai.

43.      Šis skirtumas yra svarbus, nes Bilundo savivaldybė (Danija) ir Komisija tvirtina, kad negalima teigti, jog K. Kaltoft nutukimas lemia ribojimą, kuris gali kliudyti atitinkamam asmeniui visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti profesiniame gyvenime lygiai su kitais darbuotojais, nes jis vaikų prižiūrėtoju savivaldybėje dirbo 15 metų ir dalyvavo profesiniame gyvenime lygiai su kitais vaikų prižiūrėtojais. Kitaip tariant, K. Kaltoft nutukimas nebūtinai turėjo kliudyti jo, kaip vaikų prižiūrėtojo, darbui.

44.      Tiesa tai, kad kalbant apie neįmanomumą atlikti konkretaus darbo ar kliūčių jį atlikti buvimą, negalios sąvokos taikytinumas priklauso nuo konkrečių nagrinėjamo darbo aplinkybių, o ne abstraktaus medicininiu ar socialiniu draudimu grindžiamo pačios negalios lygio klasifikavimo. Kaip neseniai pažymėjo generalinis advokatas Y. Bot, lemiamą reikšmę turi „kliūtys“, su kuriomis asmuo susiduria jo trūkumams susilietus su ta aplinka(44). Tačiau gali būti ilgalaikė fizinė, psichinė ar psichologinė negalia, dėl kurios nėra neįmanoma dirbti tam tikro darbo, tačiau dėl kurios dirbti šį darbą ar dalyvauti profesiniame gyvenime sunkiau ir tam reikia daugiau pastangų. Tipiški to pavyzdžiai yra negalia, turinti didelę įtaką judumui ar gerokai susilpninanti pojūčius, pavyzdžiui, regą ar klausą.

45.      Grįžtant prie pirmiau pateikto nuo neįgaliojo vežimėlio priklausomos kelionių agentės pavyzdžio, darbas neįgaliojo vežimėlyje kliudo visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti profesiniame gyvenime lygiai su asmenimis, nesančiais tokios būklės, kaip ir fiziniai sunkumai atlikti užduotis, net jei jie neturi įtakos atitinkamo asmens gebėjimui atlikti konkretų nagrinėjamą darbą.

46.      Nustatyta, kad Direktyva 2000/78 visų pirma siekiama užtikrinti, kad negalią turintys asmenys galėtų įsidarbinti ir dirbti. Todėl negalios sąvoką reikia suprasti kaip reiškiančią kliūtį užsiimti profesine veikla, o ne tik neįmanomumą užsiimti tokia veikla(45). Be to, Bilundo savivaldybės (Danija) ir Komisijos pateiktas argumentas lemtų absurdišką rezultatą, nes iš Direktyvos 2000/78 taikymo srities būtų pašalinti asmenys, kurie turėjo negalią tuo metu, kai jiems pavyko gauti konkretų darbą, ar kurie tapo neįgalūs jau dirbdami pagal darbo sutartį, tačiau kuriems pavyko toliau dirbti.

47.      Taigi, kaip jau pažymėjau, pakanka, kad ilgalaikė būklė lemtų apribojimus visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti profesiniame gyvenime apskritai, lygiai su kitais asmenimis, kurie nėra tokios būklės. Be to, iš Teisingumo Teismo sprendimo Coleman darytina išvada, kad atitinkamą negalią netgi gali įgyti ne diskriminuojamas asmuo, bet asmuo, kuris rūpinasi darbuotoju. Taigi K. Kaltoft neturi būti neįmanoma atlikti savo, kaip vaikų prižiūrėtojo, darbo Bilundo savivaldybėje, kad jis galėtų remtis Direktyvos 2000/78 suteikiama apsauga nuo diskriminacijos dėl negalios. Pagal teismo praktiką reikalaujama tik to, kad jis atitiktų šios išvados 30 punkte pateiktą apibrėžtį.

48.      Siekdamas išsamumo, noriu paminėti per posėdį aptartą klausimą, ar klaidingai preziumuojama negalia ir dėl jos atsiradusi diskriminacija patenka į Direktyvos 2000/78 taikymo sritį. Kitaip tariant, ar yra draudžiama diskriminacija dėl negalios, jeigu darbdavys nepagrįstai mano, kad darbuotojas turi negalią ir todėl turi ribotą gebėjimą tinkamai atlikti užduotis ir dėl to su juo yra netinkamai elgiamasi?(46)

49.      Manau, šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą aplinkybėmis nebūtina kelti tokio sunkaus teisinio klausimo. Taip yra todėl, kad neginčijama, jog K. Kaltoft yra nutukęs. Nacionaliniam teismui nustačius, kad jo būklė prilygsta negaliai ir kad K. Kaltoft buvo atleistas iš darbo dėl jos, tuomet bet koks požiūrio skirtumas bus grindžiamas tikra, o ne tik preziumuojama negalia.

3.      Ar nutukimas prilygsta negaliai?

50.      Paprastai nutukimas matuojamas pagal kūno masės indeksą (KMI), gaunamą asmens svorį kilogramais padalijus iš jo ūgio kvadratiniais metrais (kg / m2). PSO skirsto nutukimą į tris kategorijas, remdamasi KMI. Asmenys, kurių KMI yra nuo 30,00 iki 34,99, priklauso prie I klasės, asmenys, kurių KMI yra nuo 35,00 iki 39,99, priklauso prie II klasės, o asmenys, kurių KMI viršija 40,00, – III klasės(47), ir kartais šis nutukimas vadinamas sunkiu, ypač dideliu arba liguistu.

51.      Remiantis nutartimi dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir K. Kaltoft rašytinėmis pastabomis, visą laiką, kol dirbo Bilundo savivaldybėje, jis buvo nutukęs. 2007 m. jo KMI buvo 54, vadinasi, jis buvo labai nutukęs. K. Kaltoft savo rašytinėse pastabose taip pat paaiškina, kad dirbdamas gavo gydytojo siuntimą daryti skrandžio operaciją, kuria siekta sumažinti jo skrandžio tūrį. Tačiau operacijos nebuvo įmanoma užbaigti dėl per ją įvykusio ūmaus medicininio incidento. Manau, nacionalinis teismas turi į tai atsižvelgti, priimdamas sprendimą dėl to, ar K. Kaltoft liga buvo mediciniškai diagnozuota pagal Teisingumo Teismo sprendime HK Danmark nustatytą kriterijų esant aplinkybėms, kai ilgalaikę ligą galima laikyti negalia.

52.      K. Kaltoft teigia, kad PSO laiko nutukimą chroniška ir ilgalaike liga. Be to, savo rašytinėse pastabose jis pažymi, kad nutukimas yra laikomas liga pagal Jungtinių Amerikos Valstijų įstatymus(48). K. Kaltoft teigimu, nutukimas gali lemti fizinius apribojimus, kliudančius visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti profesiniame gyvenime dėl sumažėjusio judumo ar nutukimo sukeltų patologijų ar simptomų ir vienodai gali lemti apribojimus darbo rinkoje, nes sprendžiama pagal fizinę išvaizdą.

53.      Atrodo, Danijos vyriausybė ir Komisija sutaria, kad tam tikro sunkumo negalia gali atitikti Teisingumo Teismo praktikoje nustatytus kriterijus, susijusius su negalios sąvoka pagal Direktyvą 2000/78, tačiau tai turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

54.      Pažymiu, kad PSO nutukimo priskyrimo prie ligos savaime nepakanka, kad jis būtų pripažintas negalia pagal Direktyvą 2000/78. Taip yra todėl, kad, kaip paaiškinta pirmiau, Direktyva 2000/78 neapima pačių ligų.

55.      Be to, laikausi nuomonės, kad tais atvejais, kai nutukimas pasiekia tokį lygį, kad, sąveikaudamas su požiūrio ir aplinkos kliūtimis, kaip nurodyta JT konvencijoje, jis visiškai trukdo visapusiškai dalyvauti profesiniame gyvenime lygiai su kitais darbuotojais dėl šio nutukimo nulemtų fizinių ir (arba) psichologinių apribojimų, tuomet jį galima laikyti negalia.

56.      Tačiau „vien“ nutukimo, kaip jis suprantamas pagal PSO prie I klasės priskiriamą nutukimą, nepakanka, kad jis atitiktų Teisingumo Teismo praktikos kriterijus, taikomus „negaliai“ pagal Direktyvą 2000/78. Iš tiesų K. Kaltoft ūgio (1,72 m) asmeniui 89 kg svoris yra pakankamas, kad KMI viršytų 30. Manau, tikriausiai tik PSO III klasės nutukimas, t. y. sunkus, labai didelis arba liguistas nutukimas, sukeltų apribojimų, pavyzdžiui, judumo, ištvermės ir nuotaikos problemų, reiškiančių „negalią“ pagal Direktyvą 2000/78.

57.      Ši pozicija nereiškia, kad yra išplečiami Direktyvos 2000/78 1 straipsnyje išsamiai išvardyti diskriminacijos pagrindai, kaip buvo atmesta Sprendime Chacón Navas(49). Kaip Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, JT konvencijos e punkte pripažįstama, kad negalia – tai kintanti sąvoka(50).

58.      Galiausiai primenu, jog Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad „pripažinimas, kad direktyva gali būti taikoma atsižvelgiant į negalios atsiradimo priežastį, prieštarautų pačiam šios direktyvos tikslui įgyvendinti vienodo požiūrio principą“(51). Todėl, atsižvelgiant į nutukimą, pagal Direktyvą 2000/78 nėra svarbu, ar atitinkamas asmuo nutuko vien dėl to, kad suvartojo daug daugiau energijos, nei jos išdegino, ar jį galima paaiškinti psichologine ar medžiagų apykaitos problema ar šalutiniu vaistų poveikiu(52). Negalios sąvoka pagal Direktyvą 2000/78 yra objektyvi ir nepriklauso nuo to, ar ji yra „savaime įgyta“ ta prasme, kad asmuo prisidėjo prie negalios įgijimo. Kitaip, pavyzdžiui, fizinė negalia, atsiradusi dėl sąmoningos ir aplaidžios rizikos eismo ar sporto srityje, neįeitų į sąvoką „negalia“, kaip ji suprantama Direktyvos 2000/78 1 straipsnyje.

59.      Per posėdį darbdavio atstovas nuogąstavo, kad, pripažinus bet kokios formos nutukimą negalia, atsirastų netoleruotinų rezultatų, nes prie šios sąvokos kaip sunki liga galėtų būti priskirtas alkoholizmas ir priklausomybė nuo narkotikų. Mano nuomone, šis nuogąstavimas yra nepagrįstas. Medicininiu požiūriu alkoholizmas ir priklausomybė nuo psichotropinių medžiagų tikrai yra ligos. Tačiau tai nereiškia, kad darbdavys privalėtų toleruoti, kai dėl šių ligų darbuotojas nesilaiko savo įsipareigojimų. Pavyzdžiui, atleidimas dėl to, kad darbuotojas ateina į darbą apsvaigęs, grindžiamas ne pačia alkoholizmo ar priklausomybės nuo narkotikų liga, o darbo sutarties pažeidimu, kurio darbuotojas galėjo išvengti, jeigu nebūtų vartojęs alkoholio ar nagrinėjamos medžiagos. Darbdavys gali teisėtai tikėtis, kad darbuotojas kreiptųsi dėl tam tikro gydymo, kuris jam yra būtinas, kad jis galėtų tinkamai atlikti savo pareigas pagal darbo sutartį. Verta priminti, kad Direktyvos 2000/78 5 straipsnyje reikalaujama tik to, kad darbdaviai negalią turintiems asmenims įrengtų „tinkamas patalpas“.

60.      Dėl šių priežasčių siūlau atsakyti į 4 klausimą taip, kad tik sunkus nutukimas gali reikšti negalią pagal Direktyvos 2000/78 1 straipsnį, jeigu jis atitinka visus Teisingumo Teismo praktikoje nustatytus negalios sąvokos kriterijus. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar taip yra K. Kaltoft atveju.

IV – Išvada

61.      Dėl šių priežasčių siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Retten i Kolding pateiktus 1 ir 4 prejudicinius klausimus:

1.      ES teisėje nėra bendrojo principo, draudžiančio darbdaviams darbo rinkoje diskriminuoti dėl nutukimo.

2.      Sunkus nutukimas gali reikšti negalią, kuriai taikoma 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvoje 2000/78/EB, nustatančioje vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, numatyta apsauga, jeigu jis kartu su įvairiomis kliūtimis trukdo asmeniui visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti profesiniame gyvenime lygiai su kitais darbuotojais. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar taip yra pagrindinės bylos ieškovo atveju.


1 – Originalo kalba: anglų.


2 – Šių problemų Europoje apžvalgą, žr., pvz., Komisijos baltojoje knygoje „Europos strategija su mityba, antsvoriu ir nutukimu susijusioms sveikatos problemoms spręsti“ COM (2007) 279 galutinis.


3 – Nutukimas nėra aiškiai apibrėžtas reiškinys, tačiau apima atvejus nuo paprastos būklės, kai yra didelis antsvoris, iki liguisto nutukimo. Dėl diskusijos, įskaitant PSO pateikiamą nutukimo vertinimą, žr. šios išvados III dalies C podalio 3 punktą.


4 – OL L 303, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 79. Visų pirma žr. sprendimus Chacón Navas (C‑13/05, EU:C:2006:456); Coleman (C‑303/06, EU:C:2008:415); Odar (C‑152/11, EU:C:2012:772); HK Danmark (C‑335/11 ir C‑337/11, EU:C:2013:222); Komisija / Italija (C‑312/11, EU:C:2013:446); Z (C‑363/12, EU:C:2014:159); Glatzel (C‑356/12, EU:C:2014:350).


5 – Pažymiu, jog Teisingumo Teismas neseniai konstatavo, kad pačiu ES Chartijos 26 straipsniu dėl negalią turinčių asmenų integravimo „negali būti suteikiama subjektyvi teisė, kuria jie galėtų pasiremti“. Sprendimas Glatzel (EU:C:2014:350, 78 punktas).


6 – Sprendimas Åkerberg Fransson (C‑617/10, EU:C:2013:105, 23 punktas) (pažymėta mano).


7 – Ten pat. Taip pat žr. Sprendimą Pringle (C‑370/12, EU:C:2012:756, 179 punktas).


8 – Visų pirma žr. Sprendime Åkerberg Fransson (EU:C:2013:105) pateiktas gaires.


9 – Sprendimas Torralbo Marcos (C‑265/13, EU:C:2014:187, 33 punktas).


10 – Sprendimas Siragusa (C‑206/13, EU:C:2014:126, 24 punktas).


11 – Pavyzdžiui, žr. Teisingumo Teismo analizę, kurią jis atliko Sprendimo Åkerberg Fransson (EU:C:2013:105) 24–28 punktuose. Taip pat žr. Sprendimą Texdata Software (C‑418/11, EU:C:2013:588), kurio 44 punkte Teisingumo Teismas pripažino, kad nagrinėjamas atvejis „konkrečiai reglamentuojamas“ (nurodytoje) direktyvoje. Iki šiol išnagrinėtų bylų, kuriose nebuvo nustatyta sąsajos su ES teise, siekiant patenkinti dvejopo nustatymo reikalavimą, žr. Sprendimą Vinkov (C‑27/11, EU:C:2012:326); nutartis Pedone (C‑498/12, EU:C:2013:76), Gentile (C‑499/12, EU:C:2013:77), Sociedade Agrícola e Imobiliária da Quinta de S. Paio (C‑258/13, EU:C:2013:810).


12 – Generalinio advokato N. Wahl išvada byloje Z (C‑363/12, EU:C:2013:604, 112 punktas).


13 –      Šiuo požiūriu žr. Sprendimą Chacón Navas (EU:C:2006:456, 55 punktas).


14 – Sprendimas Siragusa (EU:C:2014:126, 29 punktas, kuriame nurodomas Sprendimas Annibaldi (C‑309/96, EU:C:1997:631, 22 punktas) ir Sprendimas Kremzow (C‑299/95, EU:C:1997:254 16 punktas).


15 – OL C 303, 2007, p. 17, paaiškinimas dėl 21 straipsnio.


16 – OL L 180, p. 22; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 20 sk., 1 t., p. 23.


17 – OL L 204, p. 23.


18 – Sprendimas Chacón Navas (EU:C:2006:456, 56 punktas). Taip pat žr., pvz., Sprendimą Betriu Montull (C‑5/12, EU:C:2013:571), kurio 73 punkte Teisingumo Teismas pripažino, kad bylos nagrinėjimo metu EB sutartyje nebuvo jokios nuostatos ar kurios nors kitos Europos Sąjungos teisės nuostatos dėl įvaikinusio tėvo ir biologinio tėvo diskriminacijos dėl tėvystės atostogų. Sprendimo 72 punkte Teisingumo Teismas pripažino, kad šis atvejis nepatenka į Europos Sąjungos teisės taikymo sritį.


19 – Sprendimai Mangold (C‑144/04, EU:C:2005:709); Kücükdeveci (C‑555/07, EU:C:2010:21).


20 – Tačiau primenu, kad įrodinėjimo pareigos klausimas taikant Direktyvą 2000/78 buvo išsamiai išnagrinėtas Sprendime Coleman (EU:C:2008:415).


21 – Sprendimas Chacón Navas (EU:C:2006:456, 39 punktas).


22 – Žr. 2009 m. lapkričio 26 d. Tarybos sprendimą 2010/48/EB (OL L 23, 2010, p. 35). Be to, pagal Sprendimo 2010/48/EB II priedą, be kitų sričių, užimtumo srityje Direktyva 2000/78 yra vienas iš Europos Sąjungos aktų, kuriame nurodyti JT konvencijoje reglamentuojami klausimai. Sprendimas HK Danmark (EU:C:2013:222, 31 punktas).


23 – Sprendimas HK Danmark (EU:C:2013:222, 30 punktas ir jame nurodyta teismo praktika); Sprendimas Glatzel (EU:C:2014:350, 68 punktas).


24 –      Sprendimas HK Danmark (EU:C:2013:222, 32 punktas); Sprendimas Z (EU:C:2014:159, 75 punktas). Tai neseniai patvirtinta Sprendime Glatzel (EU:C:2014:350, 70 punktas), nors Teisingumo Teismas sprendimo Glatzel 69 punkte pakartotinai patvirtino, kad JT konvencijos nuostatos „atsižvelgiant į jų turinį, nėra besąlyginės ir pakankamai tikslios, kad būtų galima vykdyti Sąjungos teisės akto teisėtumo kontrolę atsižvelgiant į minėtos konvencijos nuostatas“, nurodęs Sprendimą Z (EU:C:2014:159, 89 ir 90 punktai).


25 – Sprendimas Coleman (EU:C:2008:415, 38 punktas).


26 – Ši išvada darytina iš JT konvencijos 1 straipsnio antrosios dalies. Tačiau sutrikimams neturi būti būdingas pastovumas. Jie tiesiog turi būti „ilgalaikiai“. Žr. Sprendimą HK Danmark (EU:C:2013:222, 39 punktas).


27 – Pagal JT konvencijos e konstatuojamąją dalį šios kliūtys gali būti grindžiamos požiūriu arba aplinka. Žr. Sprendimą HK Danmark (EU:C:2013:222, 37 punktas).


28 – Sprendimas Z (EU:C:2014:159, 80 punktas) ir Sprendimas Komisija / Italija (EU:C:2013:446, 56 punktas), kuriame nurodomas Sprendimas HK Danmark (EU:C:2013:222, 38 ir 39 punktai).


29 – Sprendimas Komisija / Italija (EU:C:2013:446, 57 punktas (pažymėta mano).


30 – Sprendimas Chacón Navas (EU:C:2006:456, 56 punktas).


31 – Sprendimas Chacón Navas (EU:C:2006:456, 57 punktas).


32 – Sprendimas Chacón Navas (EU:C:2006:456, 46 punktas). Dėl ligos ir „negalios“ santykio aptarimo žr. generalinio advokato L. A. Geelhoed išvadą byloje Chacón Navas (C‑13/05, EU:C:2006:184, 77–80 punktai) ir generalinės advokatės J. Kokott išvadą byloje HK Danmark (EU:C:2012:775, 30–38 ir 46 punktai).


33 – Sprendimas HK Danmark (EU:C:2013:222, 41 punktas).


34 –      Sprendimas HK Danmark (EU:C:2013:222, 47 punktas). Taip pat žr. generalinės advokatės J. Kokott išvados toje byloje 28 punktą.


35 – Sprendimas HK Danmark (EU:C:2013:222, 41 punktas).


36 – Sprendimas HK Danmark (EU:C:2013:222, 40 punktas). Taip pat žr. generalinės advokatės J. Kokott išvados toje byloje 32 punktą.


37 – Sprendimas Z (EU:C:2014:159, 77 punktas, kuriame nurodytas Sprendimo HK Danmark (EU:C:2013:222) 44 punktas).


38 – Šiuo klausimu žr. Sprendimą Z (EU:C:2014:159, 79 ir 80 punktai). Kaip generalinis advokatas L. A. Geelhoed pažymėjo savo išvados byloje Chacón Navas (EU:C:2006:184) 62 punkte, „kol nėra nustatyti genetiniai trūkumai, tol tiriamas asmuo nėra diskriminuojamas. Jiems paaiškėjus, situacija gali tuoj pat pasikeisti, nes darbdaviai ir draudimo įmonės nenori prisiimti didesnės rizikos, įdarbindami ar drausdami suinteresuotąjį asmenį.“


39 – Sprendimas Z (EU:C:2014:159, 81 punktas). Taip pat žr. 80 punktą.


40 – Sprendimas Coleman (EU:C:2008:415, 38 ir 47 punktai).


41 – Sprendimas Chacón Navas (EU:C:2006:456, 49 ir 50 punktai).


42 – Dėl šio skirtumo žr. generalinio advokato N. Wahl išvadą byloje Z (EU:C:2013:604, 83–85 punktai).


43 – Sprendimas Z (EU:C:2014:159, 81 punktas).


44 – Generalinio advokato Y. Bot išvada byloje Glatzel (C‑356/12, EU:C:2013:505, 36 punktas). Žr. panašią generalinės advokatės J. Kokott išvadą byloje HK Danmark (EU:C:2012:775, 27 punktas), generalinio advokato N. Wahl išvadą byloje Z (EU:C:2013:604, 84 punktas) ir generalinio advokato L. A. Geelhoed išvados byloje Chacón Navas (EU:C:2006:184) 58 punktą, kuriame jis nurodė, kad „negalima atmesti to, kad tam tikri fiziniai arba psichiniai sutrikimai tam tikroje socialinėje aplinkoje turi „negalios požymių“, o kitoje aplinkoje jų neturi.“


45 – Sprendimas Z (EU:C:2014:159, 77 punktas, kuriame nurodomas Sprendimo HK Danmark (EU:C:2013:222) 44 punktas).


46 –      Žr. Komisijos ataskaitos Europos Parlamentui ir Tarybai Bendra ataskaita dėl 2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyvos 2000/43/EB, įgyvendinančios vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės (Rasinės lygybės direktyvos), ir 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (Lygių galimybių užimtumo srityje direktyvos), taikymo (COM(2014) 2 galutinis 4.5 punktą.


47 –      Žr. http://apps.who.int/bmi/index.jsp?introPage=intro_3.html. Taip pat žr. http://www.cdc.gov/mmwr/preview/mmwrhtml/mm5917a9.htm.


48 – Jis nurodo 1990 m. American Disabilities Act ir United States District, Eastern District of Louisiana teismo sprendimą E.E.O.C. v Resources for Human Dev., Inc (827 F. Supp. 2d 688, 693‑94; E.D. La. 2011).


49 – Sprendimas Chacón Navas (EU:C:2006:456, 56 punktas).


50 – Sprendimas HK Danmark (EU:C:2013:222, 37 punktas).


51 –      Sprendimas HK Danmark (EU:C:2013:222, 40 punktas).


52 –      Pavyzdžiui, remiantis vienu tyrimu, „svorio prieaugis siejamas su daugelio psichotropinių vaistų vartojimu, įskaitant antidepresantus, nuotaikos stabilizatorius, neuroleptinius vaistus, ir gali sukelti sunkių ilgalaikių padarinių“. Ištrauka iš Ruetsch ir kt. „Psychotropic drugs induced weight gain: a review of the literature concerning epidemiological data, mechanisms and management“, Encephale, 2005, skelbiama http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/16389718.