TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2014 m. balandžio 3 d.(*)
„Direktyva 2005/29/EB – Nesąžininga komercinė veikla – Piramidės pobūdžio skatinimo sistema – Vartotojų įmokos, galimai mokamos siekiant gauti atlygį, svarba – Sąvokos „įmoka“ aiškinimas“
Byloje C‑515/12
dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 29 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2012 m. lapkričio 14 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
UAB „4finance“
prieš
Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą,
Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos,
TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkė R. Silva de Lapuerta, teisėjai J. L. da Cruz Vilaça, G. Arestis, J.‑C. Bonichot (pranešėjas) ir A. Arabadjiev,
generalinė advokatė E. Sharpston,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– UAB „4finance“, atstovaujamos generalinio direktoriaus G. Veličkos,
– Lietuvos vyriausybės, atstovaujamos R. Janeckaitės,
– Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek ir S. Šindelková,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato P. Gentili,
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna ir M. Szpunar,
– Europos Komisijos, atstovaujamos A. Steiblytės ir M. van Beek,
susipažinęs su 2013 m. gruodžio 19 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 (Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva) (OL L 149, p. 22) I priedo 14 punkto išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant UAB „4finance“ (toliau – 4finance) ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ginčą dėl šiai bendrovei skirtos baudos už Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimą.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyvos 2005/29 8, 9, 11 ir 17 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
„(8) Ši direktyva tiesiogiai gina vartotojo ekonominius interesus nuo nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu. <...>
(9) Ši direktyva nepažeidžia asmenų, nukentėjusių nuo nesąžiningos komercinės veiklos, teisės reikšti individualius reikalavimus. <...> Finansinėms paslaugoms ir nekilnojamajam turtui dėl jų sudėtingumo ir būdingos didelės rizikos būtina nustatyti išsamius reikalavimus, įskaitant pozityvius įpareigojimus prekybininkams. Dėl šios priežasties finansinių paslaugų ir nekilnojamojo turto srityje ši direktyva nepažeidžia valstybių narių teisės ginti vartotojų ekonominius interesus reglamentuojant daugiau nei reglamentuojama šios direktyvos nuostatomis. <…>
<...>
(11) Aukštas konvergencijos lygis, pasiektas šia direktyva suderinus nacionalines nuostatas, sukuria bendrą aukštą vartotojų apsaugos lygį. Ši direktyva nustato vieningą bendrą nesąžiningos komercinės veiklos, iškreipiančios vartotojų ekonominį elgesį, draudimą. Ji taip pat nustato taisykles dėl šiuo metu Bendrijos lygiu nereglamentuojamos agresyvios komercinės veiklos.
<...>
(17) Siekiant didesnio teisinio tikrumo, pageidautina, kad būtų apibrėžta tokia komercinė veikla, kuri yra nesąžininga bet kuriomis aplinkybėmis. Todėl I priede pateikiamas išsamus visos tokios veiklos sąrašas. Tai yra vienintelė komercinė veikla, kurią galima laikyti nesąžininga nevertinant kiekvieno konkretaus atvejo, kaip numato šios direktyvos 5–9 straipsnių nuostatos. Sąrašą galima keisti tik peržiūrint šią direktyvą.“
4 Direktyvos 2005/35 1 straipsnyje nustatyta:
„Šios direktyvos tikslas yra padėti tinkamai veikti vidaus rinkai ir pasiekti aukštą vartotojų apsaugos lygį suderinant valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus dėl nesąžiningos komercinės veiklos, kenkiančios vartotojų ekonominiams interesams.“
5 Šios direktyvos 2 straipsnio d punkte numatyta:
„Šioje direktyvoje:
<...>
d) „įmonių komercinė veikla vartotojų atžvilgiu“ (toliau – komercinė veikla) – bet kuris prekybininko atliekamas veiksmas, neveikimas, elgesys arba pareiškimas, komercinis pranešimas, įskaitant reklamą ir prekybą, tiesiogiai susijęs su produkto pirkimo skatinimu, pardavimu arba tiekimu vartotojams;
<...>“
6 Direktyvos 3 straipsnio 1 dalis išdėstyta taip:
„Ši direktyva taikoma nesąžiningai įmonių komercinei veiklai vartotojų atžvilgiu, kaip nustatyta šios direktyvos 5 straipsnyje, prieš ir po komercinio sandorio dėl produkto sudarymo bei jo metu.“
7 Direktyvos 2005/29 5 straipsnis suformuluotas taip:
„1. Nesąžininga komercinė veikla draudžiama.
2. Komercinė veikla yra nesąžininga, jeigu:
a) prieštarauja profesinio atidumo reikalavimams
ir
b) iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo, kurį produktas pasiekia arba kuriam yra skirtas, arba, kai komercinė veikla nukreipta į tam tikrą vartotojų grupę, vidutinio grupės nario ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu.
<...>
4. Visų pirma nesąžininga komercinė veikla yra ta, kuri:
a) yra klaidinanti, kaip nurodyta šios direktyvos 6 ir 7 straipsnyje,
arba
b) yra agresyvi, kaip nurodyta šios direktyvos 8 ir 9 straipsnyje.
5. Tokios komercinės veiklos, kuri bet kuriomis aplinkybėmis laikoma nesąžininga, sąrašas pateikiamas I priede. Tas pats sąrašas galioja visose valstybėse narėse, ir jį galima keisti tik peržiūrint šią direktyvą.“
8 Direktyvos 2005/29 I priedo „Komercinės veiklos, kuri bet kuriomis aplinkybėmis laikoma nesąžininga“ 14 punkte nustatyta:
„Piramidės pobūdžio skatinimo sistemos sukūrimas, jos naudojimas ar reklamavimas, kai vartotojui suteikiama galimybė gauti atlygį visų pirma už kitų vartotojų įtraukimą į tą sistemą, o ne už produktų pardavimą ar naudojimą.“
Lietuvos teisė
9 Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo redakcijos, taikomos pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms, 7 straipsnio 22 punkte nustatyta:
„Preziumuojama, kad komercinė veikla yra klaidinanti, jeigu ji pasireiškia kaip piramidinės prekių platinimo sistemos sukūrimas, kai vartotojui suteikiama galimybė gauti atlygį pirmiausia už kitų vartotojų įtraukimą į tą sistemą, o ne už produktų pardavimą ar naudojimą, taip pat šios sistemos naudojimas ar reklamavimas.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
10 4finance, pareiškėja pagrindinėje byloje, yra bendrovė, teikianti smulkius kreditus nuotoliniu būdu per trumpą laiką. 2011 m. liepos 28 d. nutarimu Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba jai skyrė 8 000 litų (LTL) baudą už Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 22 punkto pažeidimą. Iš šio nutarimo matyti, kad nuo 2010 m. spalio 26 d. iki 2011 m. vasario 15 d. 4finance vykdė reklaminę akciją; per šią akciją sukūrė „piramidinę prekių platinimo sistemą, kurioje vartotojui suteikiama galimybė gauti atlygį pirmiausia už kitų vartotojų įtraukimą į tą sistemą, o ne už produktų pardavimą ar naudojimą“.
11 Šį nutarimą palikus galioti 2011 m. spalio 25 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, 4finance pateikė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
12 Dėl veiksmų, kuriais kaltinama 4finance, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad ši bendrovė kiekvienam naujam klientui siūlė 20 LTL premiją už kiekvieną kitą jam padedant įregistruotą klientą. Kad taptų 4finance klientu, naujasis klientas, registruodamasis bendrovės interneto svetainėje, turėjo sumokėti 0,01 LTL registracijos rinkliavą.
13 Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma kelia klausimą dėl Direktyvos 2005/29 I priedo 14 punkto aiškinimo ir dėl Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 22 punkto suderinamumo su minėta nuostata. Šiuo klausimu jis pažymi, kad nors nurodyta Lietuvos teisės nuostata atitinka direktyvos versiją vokiečių ir lietuvių kalbomis, ji neatitinka direktyvos versijų kitomis, pavyzdžiui, ispanų, prancūzų ir lenkų kalbomis. Direktyvos versijose pastarosiomis kalbomis minėtame 14 punkte yra žodžiai „vartotojas sumoka įmoką už galimybę gauti atlygį pirmiausiai už kitų vartotojų įtraukimą į sistemą“. Tos pačios nuostatos versijoje vokiečių ir lietuvių kalbomis nenumatytas šis kriterijus – vartotojo įmokos sumokėjimas.
14 Antra, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad vartotojo mokama įmoka yra būtinas elementas tam, kad skatinimo sistemą būtų galima laikyti piramidės pobūdžio skatinimo sistema, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2005/29, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo išaiškinti sąvoką „įmoka“. Jis mano, kad yra svarbu žinoti, viena vertus, ar įmoka galima laikyti bet kokią sumokėtą sumą, net labai mažą, ir, kita vertus, ar simbolinės sumos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, mokėjimo pakanka, kad sistemą būtų galima uždrausti. Šiuo klausimu jis pažymi, kad 0,01 LTL suma, kurią naujas klientas perveda į 4finance sąskaitą, yra mažiausia suma, kurią techniškai įmanoma pervesti, kad pervedimas skirtas tik tiksliai identifikuoti šį klientą, kad būtų galima sudaryti paskolos sutartį, o pervedamomis įmokomis finansuojama tik labai maža per skatinimo mechanizmą išmokamų atlygių dalis.
15 Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
1. Ar Direktyvos 2005/29 <...> I priedo 14 punktas turi būti aiškinamas taip, kad visais atvejais klaidinančia komercine veikla yra laikomas tik tokios piramidinės skatinimo sistemos sukūrimas, naudojimas ar reklamavimas, kai vartotojas privalo sumokėti už tai, kad jis gautų atlygį pirmiausiai už kitų vartotojų įtraukimą į sistemą, o ne už produktų pardavimą ar naudojimą?
2. Jeigu vartotojo mokėjimas už teisę gauti atlygį yra būtinas, ar tam, kad piramidinė skatinimo sistema būtų pripažinta klaidinančia komercine praktika pagal Direktyvos [2005/29] I priedo 14 punktą, turi reikšmės aplinkybė, kokio dydžio įmoką sumoka vartotojas už galimybę gauti atlygį pirmiausiai už kitų vartotojų įtraukimą į sistemą, o ne už produktų pardavimą ar naudojimą? Ar minėtos vartotojų įmokos, kurios yra tik simbolinės ir mokamos siekiant identifikuoti vartotojus, gali būti laikomos mokėjimu už galimybę gauti atlygį minėtos direktyvos I priedo 14 punkto prasme?
3. Ar Direktyvos [2005/29] I priedo 14 punkto nuostata turi būti aiškinama taip, kad piramidinės skatinimo sistemos pripažinimui klaidinančia komercine praktika pagal minėtą punktą, be kita ko, yra svarbu tik tai, kad anksčiau prisijungusiam vartotojui atlygis yra sumokamas visų pirma už faktą, kad jis įtraukė kitus vartotojus, o ne už produktų pardavimą ar naudojimą, ar vis dėlto yra svarbi ir aplinkybė, kokiu mastu šios sistemos dalyviams išmokamas atlygis už naujų vartotojų įtraukimą yra finansuojamas iš naujai pritrauktų narių įnašų? Ar nagrinėjamu atveju anksčiau prisijungusiems piramidinės skatinimo sistemos dalyviams išmokamas atlygis turėtų būti visiškai arba didžiąja dalimi finansuojamas iš naujai pritrauktų narių įnašų?“
Dėl prejudicinių klausimų
16 Savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo, kokiomis sąlygomis komercinio skatinimo sistema gali būti laikoma „piramidės pobūdžio skatinimo sistema“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2005/29 I priedo 14 punktą, ir todėl bet kuriomis aplinkybėmis draudžiama.
17 Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 22 punktu buvo tiksliai perkeltas Direktyvos 2005/29 I priedo 14 punktas, kaip jis suformuluotas vokiečių ir lietuvių kalbomis. Tačiau, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, minėtos direktyvos nuostatos versijose keliomis kitomis kalbomis įtvirtinta papildoma sąlyga tam, kad piramidės pobūdžio skatinimo sistema būtų uždrausta, būtent „vartotojas turi sumokėti įmoką“, kad galėtų naudotis sistema. Minėtas teismas Teisingumo Teismo klausia, ar pagal nurodytą 14 punktą reikalaujama, kad vartotojas sumokėtų tokią įmoką. Jei atsakymas būtų teigiamas, jis siekia sužinoti, ar bet kuri suma, kad ir koks būtų jos dydis, turi būti pripažinta įmoka pagal šį 14 punktą.
18 Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo, ar sistemą pripažįstant piramidės pobūdžio skatinimo sistema būtina įrodyti, kad atlygis, kurį vartotojas gali gauti, iš dalies ar daugiausia finansuojamas iš kitų vartotojų anksčiau sumokėtų įmokų.
19 Primintina, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką būtinybė vienodai taikyti ir aiškinti Sąjungos teisės aktą neleidžia remtis tik viena iš jo kalbinių versijų ir reikalauja, kad jis būtų aiškinamas remiantis tikrąja jo autoriaus valia ir siekiamu tikslu, atsižvelgiant, be kita ko, į versijas visomis kalbomis (žr. Sprendimo Internetportal und Marketing, C‑569/08, EU:C:2010:311, 35 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
20 Šiuo klausimu pažymėtina, kad Direktyvos 2005/29 I priedo 14 punkto versijose visomis kalbomis piramidės pobūdžio skatinimo sistemų draudimas grindžiamas trimis bendromis sąlygomis. Pirma, toks skatinimas grindžiamas pažadu, kad vartotojas turės galimybę gauti ekonominės naudos. Antra, šio pažado tesėjimas priklauso nuo kitų vartotojų įtraukimo į sistemą. Galiausiai, trečia, didžioji dalis pajamų, iš kurių išmokamas vartotojams pažadėtas atlygis, gaunama ne iš realios ekonominės veiklos.
21 Iš tiesų neginčijama, kad, nesant realios ekonominės veiklos, leidžiančios gauti pakankamai pajamų, iš kurių būtų galima išmokėti vartotojams pažadėtą atlygį, tokia skatinimo sistema neišvengiamai paremta jos dalyvių ekonominiu įnašu, nes naujo šios sistemos nario galimybė gauti atlygį iš esmės priklauso nuo naujų narių sumokėtų rinkliavų.
22 Tokia sistema gali būti tik piramidės pobūdžio, nes jos ilgaamžiškumui būtinas nuolat didėjantis naujų dalyvių skaičius, tam, kad būtų finansuoti esamiems nariams mokami atlygiai. Ši sistema taip pat reiškia, kad yra mažiau tikėtina, jog naujausi dalyviai gaus atlygį už dalyvavimą. Ši sistema tampa negyvybinga, kai augančio naujų narių skaičiaus, teoriškai turinčio neribotai didėti, kad sistema galėtų egzistuoti, nebepakanka tam, kad būtų finansuojami visiems dalyviams pažadėti atlygiai.
23 Iš to, kas pasakyta, matyti, kad „piramidės pobūdžio skatinimo sistemos“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2005/29 I priedo 14 punktą, egzistavimui konstatuoti pirmiausia būtina, kad prie tokios sistemos prisijungiantys asmenys mokėtų piniginę įmoką.
24 Šį aiškinimą pagrindžia ir Direktyvos 2005/29, kuri, remiantis jos 8 konstatuojamąja dalimi, „tiesiogiai gina vartotojo ekonominius interesus nuo nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu“ ir kuri pagal jos 1 straipsnį užtikrina „aukštą vartotojų apsaugos lygį suderinant valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus dėl nesąžiningos komercinės veiklos, kenkiančios vartotojų ekonominiams interesams“, tikslas (Sprendimo Köck, C‑206/11, EU:C:2013:14, 29 punktas ir jame nurodyta teismo praktika). Kaip savo išvados 32 punkte pažymėjo generalinė advokatė, jeigu vartotojai nemokėtų piniginės įmokos, būtų sunku identifikuoti ekonominį elgesį, kuriam esant turi būti taikoma apsauga pagal direktyvą.
25 Be to, Direktyvos 2005/29 I priedo 14 punkto versijos dauguma kalbų patvirtina, kad vartotojo įmoka yra piramidės pobūdžio skatinimo sistemos, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, sudedamasis elementas.
26 Kalbant apie klausimą, ar bet kuri naujo skatinimo sistemos nario mokama suma, kad ir koks būtų jos dydis, turi būti laikoma įmoka, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2005/29 I priedo 14 punktą, pažymėtina, kad šios nuostatos kalbinėse versijose, kuriose minima vartotojo piniginė įmoka, nenumatytas joks minimalus dydis (pagal analogiją žr. Sprendimo Purely Creative ir kt., C‑428/11, EU:C:2012:651, 30 punktą). Be to, šios direktyvos 17 konstatuojamojoje dalyje nurodytas tikslas – užtikrinti didesnį teisinį tikrumą apibrėžiant nesąžiningą komercinę veiklą – nebūtų pasiektas, jei valstybės narės galėtų spręsti, kokias sumas galima laikyti pinigine įmoka. Todėl vartotojo mokamos įmokos sąvoka apima bet kokį jo piniginį įnašą, kad ir koks būtų jo dydis.
27 Antra, iš šio sprendimo 20–22 punktų aiškiai matyti, kad „piramidės pobūdžio skatinimo sistemai“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2005/29 I priedo 14 punktą, konstatuoti būtinas ryšys tarp naujų narių mokamų įmokų ir esamų narių gaunamų atlygių.
28 Šį aiškinimą patvirtina Direktyvos 2005/29 I priedo 14 punkto tekstas dauguma kalbinių versijų, iš kurių matyti, kad atlygio, kurį vartotojas gali gauti, finansavimas „iš esmės“ ar „daugiausia“ priklauso nuo naujų sistemos dalyvių vėliau sumokėtų įmokų.
29 Priešingai, nei teigia Lietuvos vyriausybė, toks Direktyvos 2005/29 I priedo 14 punkto aiškinimas visiškai neprieštarauja tikslui užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį.
30 Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal minėtos direktyvos 5 straipsnį draudžiama veikla skirstoma į dvi kategorijas.
31 Viena vertus, Direktyvos 2005/29 I priede išvardyta komercinė veikla, kuri bet kuriomis aplinkybėmis laikoma nesąžininga ir kurios dėl šios priežasties nebūtina vertinti kiekvienu konkrečiu atveju, remiantis šios direktyvos 5–9 straipsniais. Kita vertus, šiame priede nenurodyta veikla gali būti pripažinta nesąžininga, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinus jos požymius remiantis minėtuose 5–9 straipsniuose įtvirtintais kriterijais (sprendimų Purely Creative ir kt., EU:C:2012:651, 45 punktas ir Köck, EU:C:2013:14, 35 punktas).
32 Iš to matyti, kad absoliučiai draudžiama tik vartotojams daugiausia žalos sukelianti komercinė veikla, tačiau ir Direktyvos 2005/29 I priede neįvardyta veikla gali būti uždrausta, jeigu atlikus specialų ir konkretų vertinimą galima daryti išvadą, kad ji yra nesąžininga, kaip tai suprantama pagal tos pačios direktyvos 5–9 straipsnius.
33 Nagrinėjamu atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad 4finance sukurtoje skatinimo sistemoje tik labai maža esamiems nariams išmokamų atlygių dalis buvo finansuojama iš naujų narių reikalaujamomis piniginėmis įmokomis. Taigi, atrodo, kad tokia sistema netenkina antrosios sąlygos, nurodytos šio sprendimo 27 punkte. Jei taip iš tiesų yra, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tokios sistemos negalima uždrausti remiantis Direktyvos 2005/29 I priedo 14 punktu.
34 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2005/29 I priedo 14 punktas aiškintinas taip, kad piramidės pobūdžio skatinimo sistema yra nesąžininga komercinė veikla bet kuriomis aplinkybėmis tik tuomet, kai pagal tokią sistemą iš vartotojo reikalaujama piniginės įmokos, kad ir koks būtų jos dydis, mainais už galimybę gauti atlygį visų pirma už kitų vartotojų įtraukimą į tą sistemą, o ne už produktų pardavimą ar naudojimą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
35 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:
2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 (Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva) I priedo 14 punktas aiškintinas taip, kad piramidės pobūdžio skatinimo sistema yra nesąžininga komercinė veikla bet kuriomis aplinkybėmis tik tuomet, kai pagal tokią sistemą iš vartotojo reikalaujama piniginės įmokos, kad ir koks būtų jos dydis, mainais už galimybę gauti atlygį visų pirma už kitų vartotojų įtraukimą į tą sistemą, o ne už produktų pardavimą ar naudojimą.
Parašai.