TEISINGUMO TEISMO (septintoji kolegija) SPRENDIMAS
2014 m. rugsėjo 11 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2000/31/EB – Taikymo sritis – Byla dėl šmeižimo“
Byloje C‑291/13
dėl Eparchiako Dikastirio Lefkosias (Kipras) 2013 m. kovo 27 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2013 m. gegužės 27 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Sotiris Papasavvas
prieš
O Fileleftheros Dimosia Etaireia Ltd,
Takis Kounnafi,
Giorgos Sertis
TEISINGUMO TEISMAS (septintoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas J. L. da Cruz Vilaça, teisėjai J.‑C. Bonichot (pranešėjas) ir A. Arabadjiev,
generalinis advokatas N. Jääskinen,
kancleris A. Calot Escobar,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– S. Papasavvas, atstovaujamo advokato Ch. Christaki,
– O Fileleftheros Dimosia Etaireia Ltd, atstovaujamos advokato L. Paschalidis,
– Kipro vyriausybės, atstovaujamos K. Lykourgos,
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,
– Europos Komisijos, atstovaujamos H. Tserepa-Lacombe ir F. Wilman,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (OL L 178, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 25 t., p. 399) išaiškinimu.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant S. Papasavvas ir atitinkamai O Fileleftheros Dimosia Etaireia Ltd, T. Kounnafi ir G. Sertis ginčą dėl S. Papasavvas pareikšto ieškinio dėl žalos, kurią jis galimai patyrė dėl veiksmų, laikytinų šmeižimu, atlyginimo.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Pagal Direktyvos 2000/31 17 konstatuojamąją dalį:
„Informacinės visuomenės paslaugų apibrėžimas jau įtvirtintas Bendrijos teisėje <...>; šis apibrėžimas aprėpia bet kokią paslaugą, paprastai teikiamą už atlygį per nuotolį, elektroninėmis priemonėmis <...> duomenims apdoroti (įskaitant skaitmeninį glaudinimą) ir saugoti <…>“
4 Šios direktyvos 18 konstatuojamojoje dalyje įtvirtinta:
„<…> Informacinės visuomenės paslaugos <...>, jei jos susijusios su ekonomine veikla, joms priskiriamos ir paslaugos, už kurias jų gavėjai nemoka, pavyzdžiui, informacijos teikimo internetu paslaugos arba komerciniai pranešimai, arba priemonės informacijai ieškoti, prie jos prieiti ir atlikti jos paiešką; informacinės visuomenės paslaugoms taip pat priskiriamos paslaugos, kurias sudaro informacijos perdavimas ryšių tinklais, prieigos prie ryšių tinklo suteikimas arba paslaugos gavėjo pateiktos informacijos pateikimas internete; <…>“
5 Pagal tos pačios direktyvos 22 konstatuojamąją dalį:
„Informacinės visuomenės paslaugos turi būti prižiūrimos pačių paslaugų teikėjų, kad būtų efektyviai ginami viešieji interesai; <...> be to, siekiant efektyviai užtikrinti laisvę teikti paslaugas, o paslaugų teikėjams ir gavėjams teisinį aiškumą, informacinės visuomenės paslaugoms iš esmės turėtų būti taikoma tos valstybės narės, kurioje įsisteigęs paslaugų teikėjas, teisė.“
6 Tos pačios direktyvos 42 konstatuojamojoje dalyje įtvirtinta:
„Šioje direktyvoje nustatytos atsakomybės išimtys taikomos tik tada, kai informacinės visuomenės paslaugų teikėjo veikla apsiriboja eksploatavimo techniniu procesu ir prieigos prie ryšių tinklo, kuriuo perduodama arba kuriame laikinai saugoma trečiųjų šalių suteikta informacija, suteikimu tik tam, kad perdavimas būtų efektyvesnis; ši veikla yra tik techninio, automatinio ir pasyvaus pobūdžio, o tai reiškia, kad informacinės visuomenės paslaugų teikėjas neturi žinių apie perduodamą arba saugomą informaciją ir negali jos kontroliuoti.“
7 Direktyvos 2000/31 43 konstatuojamoji dalis yra išdėstyta taip:
„Paslaugos teikėjas gali pasinaudoti numatytomis „paprasto perdavimo kanalo“ ir „spartinimo“ išimtimis, kai jis niekaip neprisideda prie perduodamos informacijos; tam reikalinga sąlyga, be kita ko, kad paslaugos teikėjas perduodamos informacijos nekeistų; šis reikalavimas netaikomas techninio pobūdžio manipuliacijoms, kurios vyksta perdavimo metu, kadangi jos nekeičia perduodamosios informacijos vientisumo ir turinio.“
8 Šios direktyvos 2 straipsnyje numatyta:
„Šioje direktyvoje:
a) „Informacijos visuomenės paslaugos“ – tai paslaugos, apibūdintos [1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/34/EB, nustatančios informacijos apie techninius standartus ir reglamentus teikimo tvarką (OL L 204, p. 37; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 20 t., p. 337)], su pakeitimais, padarytais [1998 m. liepos 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/48/EB (OL L 217, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 21 t., p. 21) (toliau – Direktyva 98/34)] 1 straipsnio 2 dalyje;
b) „paslaugų teikėjas“ – tai bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, teikiantis informacinės visuomenės paslaugą;
c) „įsisteigęs paslaugų teikėjas“ – tai paslaugų teikėjas, kuris efektyviai verčiasi ūkine veikla neribotą laiką naudodamasis nuolatine buveine. Vien techninių priemonių ir technologijų, reikalingų paslaugai teikti, buvimas ir naudojimas savaime nesudaro teikėjo buveinės;
<…>
h) „koordinuojama sritis“ – tai reikalavimai, nustatyti valstybių narių teisinėse sistemose, kurios taikomos informacinės visuomenės paslaugų teikėjams arba informacinės visuomenės paslaugoms neatsižvelgiant į tai, ar jie yra bendro pobūdžio, ar konkrečiai joms skirti;
i) koordinuojama sritis susijusi su reikalavimais, kuriuos paslaugų teikėjas turi įvykdyti:
<…>
– versdamasis informacinės visuomenės paslaugų veikla, pavyzdžiui, reikalavimai dėl paslaugų teikėjo elgesio, reikalavimai dėl paslaugų kokybės arba turinio, įskaitant tuos, kurie taikomi reklamai ir sutartims, arba reikalavimai dėl paslaugų teikėjo atsakomybės;
<…>“
9 Pagal Direktyvos 2000/31 3 straipsnį „Vidaus rinka“:
„1. Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad informacinės visuomenės paslaugos, kurias teikia jos teritorijoje įsisteigęs paslaugų teikėjas, atitiktų toje valstybėje narėje taikomas nacionalines nuostatas, kurios priklauso koordinuojamai sričiai.
2. Valstybės narės negali dėl koordinuojamai sričiai priskiriamų priežasčių riboti laisvę teikti informacinės visuomenės paslaugas iš kitos valstybės narės.
3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalys netaikomos priede nurodytoms sritims.
4. Valstybės narės gali imtis priemonių taikyti šio straipsnio 2 dalies išlygas konkrečiai informacinės visuomenės paslaugai, jei įvykdomos tokios sąlygos:
a) priemonės yra:
i) būtinos dėl vienos iš toliau išvardytų priežasčių:
– viešosios politikos [tvarkos], <…>
<…>
– vartotojų <...> apsaugos <...>;
ii) taikomos konkrečiai informacinės visuomenės paslaugai, kuri prieštarauja tikslams, nurodytiems i papunktyje, arba kuri kelia itin didelį pavojų, kad šių tikslų nebus paisoma;
iii) proporcingos tiems tikslams;
<…>“
10 Šios direktyvos 12–14 straipsniai įtvirtinti jos 4 skirsnyje „Tarpinių paslaugų teikėjų atsakomybė“.
11 Direktyvos 2000/31 12 straipsnyje „Paprastas perdavimo kanalas“ nurodyta:
„1. Kai teikiama informacinės visuomenės paslauga, kurią sudaro paslaugos gavėjo pateiktos informacijos perdavimas ryšio tinklu arba prieigos prie ryšių tinklo suteikimas, valstybės narės užtikrina, kad paslaugų teikėjas nebūtų atsakingas už perduodamą informaciją, jeigu teikėjas:
a) neinicijuoja perdavimo;
b) neparenka perduodamos informacijos gavėjo ir
c) neparenka ir nekeičia perduodamos informacijos.
2. Perdavimo ir prieigos suteikimo veiksmai, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje, aprėpia automatinį, tarpinį ar trumpalaikį perduodamos informacijos saugojimą, jei tai daroma tik siekiant atlikti perdavimą ryšių tinklu ir tik tuo atveju, kai informacija nėra saugoma ilgiau, nei pagrįstai būtina perdavimui atlikti.
3. Šis straipsnis neturi įtakos teismo arba administracinės institucijos galimybei vadovaujantis valstybių narių teisinėmis sistemomis reikalauti, kad paslaugų teikėjas nutrauktų pažeidimą arba užkirstų jam kelią.“
12 Direktyvos 2000/31 13 straipsnyje „Spartinimas (Caching)“ numatyta:
„1. Kai teikiama informacinės visuomenės paslauga, kurią sudaro paslaugos gavėjo pateiktos informacijos perdavimas ryšio tinklu, valstybės narės užtikrina, kad paslaugų teikėjas nebūtų atsakingas už tos informacijos automatinį, tarpinį arba laikiną saugojimą, kuris atliekamas tik tam, kad tolesnis informacijos perdavimas paslaugos gavėjams jų prašymų [kitų paslaugos gavėjų prašymu] būtų spartesnis, bet tik tada, jei:
a) teikėjas nekeičia informacijos;
b) teikėjas laikosi prieigos prie informacijos sąlygų;
c) teikėjas laikosi taisyklių dėl informacijos atnaujinimo, nurodytų verslo srityje priimtinu ir plačiai naudojamu būdu;
d) teikėjas nekliudo teisėtai naudotis technologija, kurią verslas plačiai pripažįsta ir naudoja, siekdamas gauti duomenų apie informacijos naudojimą, ir
e) teikėjas skubiai imasi priemonių panaikinti arba atimti galimybę pasiekti informaciją, kurią saugojo, sužinojęs, kad pradinis perdavimo šaltinis pašalintas iš tinklo arba atimta galimybė jį pasiekti arba kad jį pašalinti arba atimti galimybę jį pasiekti įsakė teismas arba administracinė institucija.
2. Šis straipsnis neturi įtakos teismo arba administracinės institucijos galimybei vadovaujantis valstybių narių teisinėmis sistemomis reikalauti, kad paslaugų teikėjas nutrauktų pažeidimą arba užkirstų jam kelią.“
13 Pagal šios direktyvos 14 straipsnį „Informacijos pateikimas internete“:
„1. Kai teikiama informacinės visuomenės paslauga, kurią sudaro paslaugos gavėjo pateiktos informacijos perdavimas ryšio tinklu [saugojimas], valstybės narės užtikrina, kad paslaugų teikėjas nebūtų atsakingas už informaciją, kurią saugo paslaugos gavėjo prašymu, tik tada, jei:
a) teikėjas neturi faktinių žinių apie neteisėtą veiklą arba informaciją ir reikalavimų atlyginti žalą atžvilgiu nežino apie faktus ar aplinkybes, rodančias, kad verčiamasi neteisėta veikla arba teikiama neteisėta informacija, arba
b) teikėjas, gavęs tokių žinių arba apie tai sužinojęs, nedelsdamas panaikina šią informaciją arba atima galimybę ją pasiekti.
2. Šio straipsnio 1 dalis netaikoma, kai paslaugos gavėjas veikia pagal teikėjo įgaliojimus arba jo kontroliuojamas.
3. Šis straipsnis neturi įtakos teismo arba administracinės institucijos galimybei vadovaujantis valstybių narių teisinėmis sistemomis reikalauti, kad paslaugų teikėjas nutrauktų pažeidimą arba užkirstų jam kelią, jis taip pat neturi įtakos valstybių narių galimybei nustatyti procedūras, reglamentuojančias informacijos panaikinimą arba galimybės ją pasiekti atėmimą.“
14 Šios direktyvos 18 straipsnio „Teisminės priemonės“ 1 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės užtikrina, kad pagal nacionalinę teisę galimos teisminės priemonės dėl informacinės visuomenės paslaugų veiklos leistų greitai imtis priemonių, įskaitant laikinų, skirtų nutraukti bet kokį įtariamą pažeidimą ir užkirsti kelią tolesniam susijusių interesų pažeidimui.“
15 Direktyvos 98/34 1 straipsnyje numatyta:
„Šioje direktyvoje vartojamos sąvokos turi šią reikšmę:
<…>
2) „Paslauga“ – yra bet kuri informacinės visuomenės paslauga, t. y. paprastai už atlyginimą per atstumą, elektroninėmis priemonėmis ir asmenišku paslaugų gavėjo prašymu teikiama paslauga.
Šiame apibrėžime:
– „teikimas per atstumą“ reiškia, kad paslauga, teikiama šalims nesant kartu vienoje vietoje,
– „elektroninėmis priemonėmis“ – reiškia, kad iš pradžių paslauga elektronine įranga pasiunčiama ir priimama duomenims apdoroti (įskaitant skaitmeninį tankinimą) ir saugoti, o galutinai perduodama ir priimama laidais, radijo, optinėmis, kitomis elektromagnetinėmis priemonėmis,
– „asmenišku paslaugų gavėjo prašymu“ reiškia, kad paslauga teikiama perduodant duomenis asmenišku prašymu.
Neįtrauktų į šį apibrėžimą paslaugų orientacinis sąrašas pateiktas V priede.
<…>“
Kipro teisė
16 Šmeižimo deliktas reglamentuojamas Civilinės teisės pažeidimų įstatymo 148 skyriaus 17–25 straipsniuose.
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
17 2010 m. lapkričio 11 d. S. Papasavvas pareiškė ieškinį Eparchiako Dikastirio Lefkosias (Nikosijos apylinkės teisme) spaudos bendrovei O Fileleftheros Dimosia Etaireia Ltd, laikraščio O Fileleftheros vyriausiajam redaktoriui ir žurnalistui T. Kounnafi ir to paties laikraščio žurnalistui G. Sertis, reikalaudamas atlyginti žalą dėl veiksmų, kurie, jo nuomone, yra šmeižimas.
18 S. Papasavvas reikalauja atlyginti žalą dėl straipsnių, publikuotų 2010 m. lapkričio 7 d. nacionalinio dienraščio Ο Fileleftheros numeryje ir dviejuose interneto tinklalapiuose [http://www.philenews.com ir http://www.phileftheros.com]. Be to, jis prašo nacionalinio teismo imtis laikinųjų priemonių, kad būtų uždrausta publikuoti ginčijamus straipsnius.
19 Eparchiako Dikastirio Lefkosias mano, kad sprendimas jo nagrinėjamoje byloje iš dalies priklauso nuo Direktyvos 2000/31 aiškinimo.
20 Šiomis aplinkybėmis Eparchiako Dikastirio Lefkosias nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1) Atsižvelgiant į tai, kad valstybių narių teisės aktai, susiję su šmeižimu, daro įtaką galimybei teikti informavimo paslaugas elektroninėmis priemonėmis tiek nacionaliniu, tiek Europos Sąjungos lygiu, ar siekiant įgyvendinti Direktyvą [2000/31] šie teisės aktai gali būti laikomi informavimo paslaugų teikimo apribojimu?
2) Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar Direktyvos [2000/31] 12–14 straipsniai, susiję su atsakomybe, taikomi civilinėms byloms tarp privačių asmenų, kaip antai byloms dėl civilinės atsakomybės šmeižimo atveju, ar tik byloms dėl civilinės atsakomybės, kylančios dėl komercinių sandorių arba sutarčių su vartotojais?
3) Atsižvelgiant į Direktyvos [2000/31] 12–14 straipsnių, susijusių su informacinės visuomenės paslaugų teikėjų atsakomybe, tikslą ir į tai, kad daugelyje valstybių narių tam, kad būtų galima taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nustatančias pareigą susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, kol bus priimtas sprendimas, reikia pareikšti ieškinį teisme, ar minėtuose straipsniuose nustatytos asmeninės teisės, kuriomis galima remtis siekiant gynybos tikslų, kai pareiškiamas civilinis ieškinys dėl šmeižimo, ar veikiau jie yra teisės aktuose įtvirtinta tokio ieškinio pareiškimo kliūtis?
4) Ar Direktyvos [2000/31] 2 straipsnyje ir Direktyvos [98/34] 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sąvokos „informacinės visuomenės paslaugos“ ir „paslaugų teikėjas“ apima informavimo internetu paslaugas, už kurias atlygina ne paslaugų gavėjas tiesiogiai, bet už jas atlyginama netiesiogiai iš interneto tinklalapyje skelbiamos komercinės reklamos?
5) Kiek, atsižvelgiant į Direktyvos [2000/31] 2 straipsnyje ir Direktyvos [98/34] 1 straipsnio 2 dalyje numatytą „[informacinės visuomenės paslaugų] teikėjo“ apibrėžtį, galima manyti, kad kuri nors priemonė ar kelios nurodytos priemonės reiškia „paprastą perdavimo kanalą“ ar „spartinimą (caching)“ arba „informacijos pateikimą internete (hosting)“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos [2000/31] 12–14 straipsnius:
a) laikraštis, turintis nemokamai prieinamą interneto tinklalapį, kuriame PDF arba kitu analogišku elektroniniu formatu publikuojama elektroninė spausdinamo žurnalo versija kartu su visais jo straipsniais ir reklama;
b) laisvai prieinamas internetinis laikraštis, kurio leidėjas gauna atlygį iš interneto tinklalapyje skelbiamos komercinės reklamos. Internetiniame laikraštyje skelbiamą informaciją parengia laikraščio darbuotojai ir (arba) nepriklausomi žurnalistai;
c) mokamas interneto tinklalapis, kuriame teikiama viena iš a ir b punktuose nurodytų paslaugų?“
Dėl priimtinumo
21 S. Papasavvas pateikė prieštaravimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo.
22 Visų pirma jis teigė, kad nacionalinis teismas šį prašymą pateikė „per anksti“, nes atsakovai pagrindinėje byloje dar nepateikė atsiliepimų į ieškinį ir dar nebuvo nustatytos faktinės aplinkybės. Taigi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nežinojo visų teisinių probleminių klausimų, kurių galėtų kilti jo nagrinėjamoje byloje, todėl pateikti klausimai yra hipotetiniai.
23 Jis taip pat mano, kad Direktyva 2000/31 neturi ryšio su pagrindine byla, nes ji taikoma tik paslaugų teikėjams, o ne jų gavėjams, ir kad atsakymai į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus nėra būtini norint išspręsti šią bylą.
24 Vis dėlto sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą teisinis pagrindas ir faktinės aplinkybės apibūdinti pakankamai, kad Teisingumo Teismas galėtų priimti sprendimą, o pateikus ketvirtąjį klausimą būtent ir siekiama sužinoti, ar pagrindinei bylai taikoma Direktyva 2000/31.
25 Darytina išvada, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl ketvirtojo klausimo
26 Ketvirtuoju klausimu, kurį reikia išnagrinėti pirmiausia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia iš esmės sužinoti, ar Direktyvos 2000/31 2 straipsnio a punktas turi būti aiškinamas taip, kad „informacinės visuomenės paslaugų“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, apima informacijos teikimo internetu paslaugas, už kurias atlygina ne paslaugų gavėjas, bet atlyginama pajamomis iš interneto tinklalapyje skelbiamos reklamos.
27 Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2000/31 2 straipsnio a punkte „informacinės visuomenės paslaugos“ apibrėžiamos darant nuorodą į Direktyvos 98/34 1 straipsnio 2 dalį, kuri apima bet kokias „paprastai už atlyginimą“ per atstumą, elektroninėmis priemonėmis ir asmenišku paslaugų gavėjo prašymu teikiamas paslaugas.
28 Dėl klausimo, ar šį atlyginimą turi būtinai mokėti pats paslaugos gavėjas, reikia nurodyti, kad tokia sąlyga aiškiai pašalinama Direktyvos 2000/31 18 konstatuojamojoje dalyje (į ją atsižvelgiant turi būti aiškinamas Direktyvos 2000/31 2 straipsnio a punktas), pagal kurią informacinės visuomenės paslaugos, jei jos susijusios su ekonomine veikla, apima ir paslaugas, „už kurias jų gavėjai nemoka, pavyzdžiui, informacijos teikimo internetu paslaug[as] arba komercin[ius] pranešim[us]“.
29 Toks aiškinimas atitinka „paslaugų“ sąvokos aiškinimą pagal SESV 57 straipsnį, pagal kurį taip pat nereikalaujama, kad už paslaugą mokėtų ją gavę asmenys (žr., be kita ko, Sprendimo Bond van Adverteerders ir kt., 352/85, EU:C:1988:196, 16 punktą).
30 Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 2000/31 2 straipsnio a punktas turi būti aiškinamas taip, kad „informacinės visuomenės paslaugų“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, apima informacijos teikimo internetu paslaugas, už kurias teikėjui atlygina ne paslaugų gavėjas, bet atlyginama pajamomis iš interneto tinklalapyje skelbiamos reklamos.
Dėl pirmojo klausimo
31 Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia iš esmės sužinoti, ar pagal Direktyvą 2000/31 draudžiama taikyti civilinę atsakomybę už šmeižimą informacinės visuomenės paslaugų teikėjams.
32 Pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį kiekviena valstybė narė užtikrina, kad informacinės visuomenės paslaugos, kurias teikia jos teritorijoje įsisteigęs paslaugų teikėjas, atitiktų toje valstybėje narėje taikomas nacionalines nuostatas, kurios priklauso koordinuojamai sričiai, inter alia, kaip numatyta šios direktyvos 2 dalies h punkte, ši sritis apima civilinę paslaugų teikėjo atsakomybę.
33 Todėl pagal Direktyvą 2000/31 nedraudžiama, kad valstybė narė nustatytų civilinę atsakomybę už šmeižimą, taikomą jos teritorijoje įsisteigusiems informacinės visuomenės paslaugų teikėjams.
34 Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad valstybės narės negali dėl koordinuojamai sričiai priskiriamų priežasčių riboti laisvės teikti informacinės visuomenės paslaugas iš kitos valstybės narės.
35 Šiuo atveju iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos paslaugos yra teikiamos ne iš kitos nei Kipras valstybės narės, o yra teikiamos šioje valstybėje įsisteigusio paslaugų teikėjo. Tokiu atveju, kadangi šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalis negali būti taikoma, nereikia nagrinėti galimo jos poveikio.
36 Todėl, kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikė kitos informacijos, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad tokioje, kaip pagrindinė, byloje pagal Direktyvą 2000/31 nedraudžiama taikyti civilinės atsakomybės už šmeižimą.
Dėl penktojo klausimo
37 Savo penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Direktyvos 2000/31 12–14 straipsniuose nustatyti civilinės atsakomybės apribojimai taikomi laikraščių leidyklai, turinčiai interneto tinklalapį, kuriame publikuojama elektroninė samdomų ar nepriklausomų žurnalistų parengta laikraščio versija, o šiai bendrovei atlyginama pajamomis iš šiame interneto tinklalapyje skelbiamos komercinės reklamos. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia, ar atsakymas į šį klausimą būtų toks pats tiek mokamos, tiek nemokamos prieigos prie šio tinklalapio atveju.
38 Direktyvos 2000/31 12–14 straipsniai taikomi situacijoms, kuriose informacinės visuomenės paslaugų teikėjai vykdo atitinkamai paprasto perdavimo, spartinimo (caching) ar informacijos perdavimo internete veiklą.
39 Kaip matyti iš šios direktyvos 4 skyriaus pavadinimo, šiuose straipsniuose nurodyta paslaugų teikėjo veikla turi apimti tik „tarpinio paslaugų teikėjo“ veiklą.
40 Be to, iš Direktyvos 2000/31 42 konstatuojamosios dalies matyti, kad šioje direktyvoje numatytos atsakomybės išimtys taikomos tik tada, kai informacinės visuomenės paslaugų teikėjo veikla yra tik techninio, automatinio ir pasyvaus pobūdžio, o tai reiškia, kad tokių paslaugų teikėjas neturi žinių apie perduodamą arba saugomą informaciją ir negali jos kontroliuoti (žr. Sprendimo Google France ir Google, C‑236/08–C‑238/08, EU:C:2010:159, 113 punktą).
41 Teisingumo Teismas iš to padarė išvadą, kad norint patikrinti, ar paslaugos teikėjo atsakomybė gali būti apribota pagal Direktyvos 2000/31 14 straipsnį, reikia išnagrinėti, ar jo vaidmuo neutralus, nes jo veiksmai yra tik techninio, automatinio ir pasyvaus pobūdžio, o tai reiškia, kad jis neturi žinių apie saugomus duomenis arba jų nekontroliuoja (šiuo klausimu žr. sprendimų Google France ir Google, EU:C:2010:159, 114 punktą ir L’Oréal ir kt., C‑324/09, EU:C:2011:474, 113 punktą).
42 Teisingumo Teismas nusprendė, jog vien aplinkybė, kad nuorodų teikimo paslauga yra mokama ir kad paslaugų teikėjas nustato atlyginimo tvarką ar suteikia savo klientams bendrą informaciją, neturėtų iš jo atimti galimybės pasinaudoti Direktyvoje 2000/31 numatytomis atsakomybės taikymo išimtimis (žr. sprendimų Google France ir Google, EU:C:2010:159, 116 punktą ir L’Oréal ir kt., EU:C:2011:474, 115 punktą).
43 Tačiau svarbu yra tai, kokį vaidmenį paslaugų teikėjas atlieka rengiant prie reklaminės nuorodos pridedamą komercinį pranešimą arba nustatant ar pasirenkant raktinius žodžius (žr. Sprendimo Google France ir Google, EU:C:2010:159, 118 punktą).
44 Be to, jei paslaugų teikėjas suteikė pagalbą, skirtą visų pirma nagrinėjamų pasiūlymų pirkti prekes teikimui patobulinti ar jiems reklamuoti, jis užėmė ne neutralią poziciją tarp atitinkamo kliento – pardavėjo ir potencialių pirkėjų, bet atliko aktyvų vaidmenį, leidžiantį jam turėti žinių apie susijusius su šiais pasiūlymais duomenis ar juos kontroliuoti (Sprendimo L’Oréal ir kt., EU:C:2011:474, 116 punktas).
45 Todėl, kadangi laikraščių leidykla, savo interneto tinklalapyje publikuojanti elektroninę laikraščio versiją, iš principo žino savo skelbiamą informaciją ir ją kontroliuoja, ji negali būti laikoma „tarpine paslaugų teikėja“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/31 12–14 straipsnius, nepaisant to, ar prieiga prie tinklalapio yra mokama, ar ne.
46 Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, į penktąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad Direktyvos 2000/31 12–14 straipsniuose nustatyti civilinės atsakomybės apribojimai netaikomi laikraščių leidyklai, kuri turi interneto tinklalapį, kuriame publikuojama elektroninė laikraščio versija, o šiai bendrovei atlyginama pajamomis, gaunamomis iš šiame tinklalapyje skelbiamos komercinės reklamos, nes ji turi žinių apie skelbiamą informaciją ir ją kontroliuoja, ir taip yra nepaisant to, ar prieiga prie minėto tinklalapio yra mokama, ar ne.
Dėl antrojo klausimo
47 Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori išsiaiškinti, ar Direktyvos 2000/31/EB 12–14 straipsniuose įtvirtinti atsakomybės apribojimai gali būti taikomi byloms tarp privačių asmenų dėl civilinės atsakomybės už šmeižimą, kad galėtų aiškinti savo nacionalinę teisę pagal šią direktyvą.
48 Atsižvelgiant į atsakymą į penktąjį klausimą, atrodo, paslaugų teikėjai pagrindinėje byloje negali būti laikomi tarpiniais paslaugų teikėjais, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/31 12–14 straipsnius, todėl į šį klausimą būtų galima neatsakyti. Tačiau, kadangi iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra aišku, ar penktajame klausime minėtos sąlygos atitinka sąlygas pagrindinėje byloje, Teisingumo Teismo nuomone, atsakymas į antrąjį klausimą būtų naudingas.
49 Šiuo klausimu reikia konstatuoti, jog Direktyvos 2000/31 2 straipsnio b punkte „paslaugų teikėjas“ apibrėžiamas kaip bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, teikiantis informacinės visuomenės paslaugą.
50 Todėl į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad Direktyvos 2000/31/EB 12–14 straipsniuose įtvirtinti civilinės atsakomybės apribojimai gali būti taikomi byloms tarp privačių asmenų dėl civilinės atsakomybės už šmeižimą, jei tenkinamos šiuose straipsniuose nurodytos sąlygos.
Dėl trečiojo klausimo
51 Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2000/31 12–14 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jais remdamasis informacinės visuomenės paslaugų teikėjas gali užginčyti jam pareikštą ieškinį ir atitinkamai nacionalinio teismo taikomas laikinąsias apsaugos priemones. Jei ne, jis klausia, ar šiais straipsniais suteikiamos asmeninės teisės, kuriomis atitinkamas paslaugų teikėjas gali remtis kaip gynybos priemonėmis vykstant tokiam teismo procesui, kaip pagrindinėje byloje.
52 Kaip ir pirmesniu atveju, galima būtų manyti, kad atsakyti į šį klausimą nereikia, nes paslaugų teikėjai pagrindinėje byloje, atrodo, negali būti laikomi tarpiniais paslaugų teikėjais, nurodytais Direktyvos 2000/31 12–14 straipsniuose.
53 Tačiau, Teisingumo Teismo nuomone, reikėtų nurodyti nacionaliniam teismui, kad dėl savo dalyko šie straipsniai netaikomi sąlygoms, kuriomis šiems paslaugų teikėjams gali būti pateikiami ieškiniai dėl civilinės atsakomybės, kurie dėl to, kad Sąjungos teisėje nėra konkrečių nuostatų, priklauso tik valstybių narių kompetencijai su sąlyga, kad bus laikomasi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų.
54 Dėl to, ar šiais straipsniais suteikiamos asmeninės teisės, kuriomis paslaugų teikėjas gali remtis kaip gynybos priemonėmis, kai nagrinėjamas civilinis ieškinys dėl šmeižimo, reikia priminti, kad ginčo tarp privačių asmenų atveju, koks kilo pagrindinėje byloje, pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką pati direktyva negali įpareigoti asmens ir dėl to ja iš esmės negalima remtis prieš asmenį (žr., be kita ko, sprendimų Marshall, 152/84, EU:C:1986:84, 48 punktą ir Faccini Dori, C‑91/92, EU:C:1994:292, 20 punktą), tačiau tai nedaro poveikio galimybei pareikšti ieškinį dėl atsakomybės valstybei už žalą dėl jos padaryto Sąjungos teisės pažeidimo (visų pirma žr. Sprendimo Francovich ir kt., C‑6/90 ir C‑9/90, EU:C:1991:428, 35 punktą).
55 Vis dėlto, pasibaigus Direktyvos 2000/31 perkėlimo į nacionalinę teisę terminui, valstybės narės turi būti nacionalinėje teisėje numačiusios šiuose straipsniuose nustatytus atsakomybės apribojimus.
56 Tuo atveju, jei tokie apribojimai vis dėlto nebūtų perkelti į nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į šios direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi SESV 288 straipsnio trečios pastraipos (žr., be kita ko, sprendimų von Colson ir Kamann, 14/83, EU:C:1984:153, 26 punktą ir Marleasing, C‑106/89, EU:C:1990:395, 8 punktą).
57 Todėl į trečiąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad remdamasis Direktyvos 2000/31 12–14 straipsniais informacinės visuomenės paslaugų teikėjas negali užginčyti jam pareikšto ieškinio dėl civilinės atsakomybės ir atitinkamai nacionalinio teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių. Paslaugų teikėjas gali remtis šiuose straipsniuose numatytais atsakomybės apribojimais pagal nacionalinės teisės nuostatas, kuriomis direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, arba, jei tokių nėra, siekdamas ją atitinkančio aiškinimo tikslų. Tačiau tokioje, kaip pagrindinė, byloje pati Direktyva 2000/31 negali įpareigoti asmens ir dėl to ja iš esmės negalima remtis prieš šį asmenį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
58 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nusprendžia:
1. 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva) 2 straipsnio a punktas turi būti aiškinamas taip, kad „informacinės visuomenės paslaugų“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, apima informacijos teikimo internetu paslaugas, už kurias teikėjui atlygina ne paslaugų gavėjas, bet atlyginama pajamomis, gaunamomis iš interneto tinklalapyje skelbiamos reklamos.
2. Tokioje byloje, kaip pagrindinė, pagal Direktyvą 2000/31 nedraudžiama taikyti civilinės atsakomybės už šmeižimą.
3. Direktyvos 2000/31 12–14 straipsniuose nustatyti civilinės atsakomybės apribojimai netaikomi laikraščių leidyklai, turinčiai interneto tinklalapį, kuriame publikuojama elektroninė laikraščio versija, o šiai bendrovei atlyginama pajamomis, gaunamomis iš šiame tinklalapyje skelbiamos komercinės reklamos, nes ji turi žinių apie skelbiamą informaciją ir ją kontroliuoja, ir taip yra nepaisant to, ar prieiga prie minėto tinklalapio yra mokama, ar ne.
4. Direktyvos 2000/31/EB 12–14 straipsniuose įtvirtinti civilinės atsakomybės apribojimai gali būti taikomi byloms tarp privačių asmenų dėl civilinės atsakomybės už šmeižimą, jei tenkinamos šiuose straipsniuose nurodytos sąlygos.
5. Remdamasis Direktyvos 2000/31 12–14 straipsniais informacinės visuomenės paslaugų teikėjas negali užginčyti jam pareikšto ieškinio dėl civilinės atsakomybės ir atitinkamai nacionalinio teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių. Paslaugų teikėjas gali remtis šiuose straipsniuose numatytais atsakomybės apribojimais pagal nacionalinės teisės nuostatas, kuriomis direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, arba, jei tokių nėra, siekdamas ją atitinkančio aiškinimo tikslų. Tačiau tokioje byloje, kaip pagrindinė, pati Direktyva 2000/31 negali įpareigoti privataus asmens ir dėl to ja iš esmės negalima remtis prieš šį asmenį.
Parašai.