TARNAUTOJŲ TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. balandžio 13 d.

Byla F‑105/09

Séverine Scheefer

prieš

Europos Parlamentą

„Viešoji tarnyba – Laikinasis tarnautojas – Terminuotos sutarties pratęsimas – Terminuotos sutarties perkvalifikavimas į neterminuotą sutartį – KTĮS 8 straipsnio pirma pastraipa“

Dalykas: Pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo S. Scheefer iš esmės prašo panaikinti 2009 m. vasario 12 d. Parlamento sprendimą, kuriuo patvirtinama, kad jos laikinosios tarnautojos sutartis galioja iki 2009 m. kovo 31 d., ir 2009 m. spalio 12 d. sprendimą atmesti jos skundą, taip pat priteisti žalos, kurią ji patyrė dėl Parlamento elgesio, atlyginimą.

Sprendimas: Panaikinti 2009 m. vasario 12 d. rašte, kuriuo Parlamento generalinis sekretorius pranešė ieškovei, kad, pirma, nebuvo galima rasti jokio teisiniu požiūriu priimtino sprendimo, leidžiančio jai tęsti veiklą Liuksemburgo (Liuksemburgas) medicinos kabinete, ir kad, antra, jos laikinosios tarnautojos sutartis galios iki 2009 m. kovo 31 d., pateikiamą sprendimą. Įpareigoti Parlamentą sumokėti ieškovei atlyginimo, į kurį ji turėtų teisę, jei būtų toliau dirbusi Parlamente, ir atlyginimo, honorarų, nedarbo pašalpų ar kitų išmokų sumos skirtumą, kurią ji iš tikrųjų gavo nuo 2009 m. balandžio 1 d. vietoj atlyginimo, kurį gaudavo kaip laikinoji tarnautoja. Atmesti likusią ieškinio dalį. Parlamentas padengia savo ir ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Ieškinys – Dalykas – Laikinojo tarnautojo sutarties perkvalifikavimas – Nepriimtinumas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnis)

2.      Pareigūnai – Ieškinys – Išankstinis administracinis skundas – Terminai – Eigos pradžia – Laikinojo tarnautojo sutarties pasirašymo diena

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalis)

3.      Socialinė politika – Bendrasis ETUC, UNICE ir CEEP susitarimas dėl darbo pagal terminuotas darbo sutartis – Direktyva 1999/70

(Kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygos; Tarybos direktyva 1999/70)

4.      Pareigūnai – Laikinieji tarnautojai – Laikinieji tarnautojai, kuriems taikomas Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 2 straipsnio a punktas – Pratęsimas po to, kai buvo pirmą kartą pratęsta terminuota sutartis – Terminuotos sutarties perkvalifikavimas į neterminuotą sutartį

(Kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygų 2 straipsnio a punktas ir 8 straipsnio pirma pastraipa; Tarybos direktyvos 1999/70 priedo 5 punkto 1 dalies c papunktis ir 2 dalies b papunktis)

5.      Pareigūnai – Ieškinys – Neribota jurisdikcija – Finansinio pobūdžio ginčai, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalį – Sąvoka

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalis; Kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygos)

6.      Pareigūnai – Ieškinys – Sprendimas dėl panaikinimo – Pasekmės

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnis)

1.      Nors akto teisinis kvalifikavimas priklauso ne nuo šalių valios, o tik nuo teismo vertinimo, teismas gali panaikinti tik asmens nenaudai priimtus aktus, o ne patį kvalifikavimą, kurį jų autorius jiems klaidingai priskyrė. Todėl reikalavimai, kuriais siekiama, kad sprendimo rezoliucinėje dalyje Tarnautojų teismas perkvalifikuotų laikinojo tarnautojo sutartį, yra nepriimtini.

(žr. 24 ir 25 punktus)

2.      Kalbant apie akto asmens nenaudai priėmimo momento nustatymą, t. y. dieną, nuo kurios turi būti pradėtas skaičiuoti skundo padavimo terminas, reikia pažymėti, kad sutarties pasekmės kyla nuo jos pasirašymo, taigi – nuo tada ji gali būti nenaudinga atitinkamam laikinajam tarnautojui, todėl iš principo nuo šio pasirašymo reikia pradėti skaičiuoti savalaikio skundo padavimo terminą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį.

(žr. 48 punktą)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2002 m. liepos 11 d. Sprendimo Martínez Páramo ir kt. prieš Komisiją, T‑137/99 ir T‑18/00, 56 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. balandžio 30 d. Sprendimo Aayhan ir kt. prieš Parlamentą, F‑65/07, 43 punktas.

3.      Aplinkybė, kad direktyva nesaisto Sąjungos institucijų, neleidžia atmesti galimybės, kad šios institucijos turi į ją netiesiogiai atsižvelgti palaikydamos santykius su pareigūnais ar tarnautojais. Taigi, kalbant apie Direktyvą 1999/70 dėl darbo pagal terminuotas sutartis ir prie jos pridedamą Bendrąjį susitarimą, pažymėtina, kad vykdydamos joms tenkančią lojalumo pareigą institucijos, kaip darbdavės, turi aiškinti ir taikyti Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų nuostatas kuo daugiau atsižvelgdamos į Bendrojo susitarimo tekstą ir tikslą.

(žr. 54 punktą)

4.      Prie Direktyvos 1999/70 dėl darbo pagal terminuotas sutartis pridedamu bendruoju susitarimu darbo stabilumas padaromas pagrindiniu darbo santykių tikslu Europos Sąjungoje. Konkrečiai kalbant, 5 punkto 1 dalies c punktu siekiama nustatyti maksimalų terminuotų darbo sutarčių ar darbo santykių pratęsimo skaičių. To paties punkto 2 dalies b papunktyje numatyta, kad terminuotos sutartys tam tikrais atvejais gali būti laikomos neterminuotomis sutartimis.

Taigi pagal Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 8 straipsnio pirmą pastraipą visi kiti pratęsimai terminuotam laikotarpiui po to, kai buvo pirmą kartą terminuotam laikotarpiui pratęsta laikinojo tarnautojo pagal 2 straipsnio a punktą sutartis, būna padaryti neapibrėžtos trukmės laikotarpiui, o tokį perkvalifikavimą reikia laikyti teisėtu. Kalbant apie institucijas, šią nuostatą reikia aiškinti griežtai ir taip, kad jos taikymo sritis būtų plati, nes ja siekiama būtent apriboti galimybę paeiliui sudaryti terminuotas laikinojo tarnautojo sutartis, kadangi trečioji sudaryta terminuota sutartis laikoma neterminuota sutartimi.

Bet kuriuo atveju institucijos vidaus nuostatų privalomoji galia yra mažesnė nei Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų ir jie negali sudaryti kliūčių šių sąlygų 8 straipsnio pirmos pastraipos poveikiui.

(žr. 54–56 ir 60 punktus)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: minėto Sprendimo Aayhan prieš Parlamentą 119 ir 120 punktai.

5.      Prašymas, kad institucija išmokėtų vienam iš savo tarnautojų sumą, į kurią jis mano turintis teisę pagal Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygas, patenka į finansinio pobūdžio ginčų sąvoką, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalį, ir jį reikia skirti nuo ieškinių dėl atsakomybės pripažinimo, kuriuos tarnautojai pareiškia savo institucijoms siekdami, kad būtų atlyginti nuostoliai su palūkanomis. Remiantis Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalimi, Tarnautojų teismas šiuose ginčuose turi neribotą jurisdikciją, kuri jį įpareigoja priimti dėl jų išsamų sprendimą, taigi – nuspręsti dėl visų tarnautojo teisių ir pareigų, tačiau ji nedraudžia palikti teisę nagrinėjamai institucijai, teismui vykdant priežiūrą, įgyvendinti šią sprendimo dalį pagal jame nustatytas tikslias sąlygas.

(žr. 68 punktą)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Weißenfels prieš Parlamentą, C‑135/06 P, 65, 67 ir 68 punktai.

Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. liepos 2 d. Sprendimo Giannini prieš Komisiją, F‑49/08, 39–42 punktai.

6.      Panaikinus aktą Sąjungos teisme, šis aktas atgaline data pašalinamas iš teisinės sistemos. Jei panaikintas aktas jau buvo įvykdytas, jo pasekmių panaikinimas reikalauja atkurti teisinę situaciją, kurią ieškovė turėjo iki jo priėmimo.

(žr. 69 punktą)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: 2006 m. spalio 26 d. Sprendimo Landgren prieš EMF, F‑1/05, 92 punktas.