2018 m. spalio 1 d. Giudice di pace di L’Aquila (Italija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje Gabriele Di Girolamo / Ministero della Giustizia

(Byla C-618/18)

Proceso kalba: italų

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas

Giudice di pace di L’Aquila

Šalys pagrindinėje byloje

Ieškovas: Gabriele Di Girolamo

Atsakovė: Ministero della Giustizia

Prejudiciniai klausimai

1.    Ar galiojančios Europos Sąjungos teisės bendrieji principai – Sąjungos teisės viršenybės, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, procesinės lygybės, veiksmingos teisminės gynybos, teisės į nepriklausomą teismą ir apskritai į teisingą teismo procesą, kurie užtikrinami Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu, siejamu su Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsniu, atsižvelgiant į ES Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su Italijos valstybės atsakomybe už akivaizdų Bendrijos teisės pažeidimą, kurį padarė paskutinės instancijos teismas (2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimas Köbler, C-224/01, EU:C:2003:513; 2006 m. birželio 13 d. Sprendimas Traghetti del Mediterraneo, C-173/03, EU:C:2006:391 ir 2011 m. lapkričio 24 d. Sprendimas Komisija / Italija, C-379/10, EU:C:2011:775), turi būti aiškinami taip, kad tokiomis nuostatomis ir minėta Teisingumo Teismo jurisprudencija draudžiama valstybei narei priimti jai pačiai ir jos administracinėms institucijoms palankų, kaip šioje byloje, reglamentavimą, koks įtvirtintas Įstatyme Nr. 18/2015, kuriame skelbiama, kad ketinama įgyvendinti minėtus ES Teisingumo Teismo sprendimus, tačiau iš tikrųjų juo siekiama susilpninti minėtų sprendimų poveikį ir daryti poveikį nacionalinei jurisprudencijai, kuria remiantis naujai suformuluotose legge 13 aprile 1988, n.117, sulla responsabilità civile dei magistrati (1988 m. balandžio 13 d. Įstatymas Nr. 117 dėl teisėjų civilinės atsakomybės) 2 straipsnio 3 ir 3bis dalyse įtvirtinta atsakomybė už tyčinę klaidą arba sunkų nusižengimą „įstatymo arba Europos Sąjungos teisės akivaizdaus pažeidimo atveju“. Pagal šį nacionalinį reglamentavimą nacionalinis teismas turi pasirinkimo galimybę – kurios įgyvendinimas lemia civilinės ir drausminės atsakomybės atsiradimą prieš valstybę tose bylose, kuriose pagrindinė bylos šalis yra pati administracinė institucija – kaip šiuo atveju, pažeisti nacionalinės teisės normas jų netaikant, bet taikant Europos Sąjungos teisę, kurios išaiškinimą pateikė Teisingumo Teismas, arba pažeisti Europos Sąjungos teisę taikant nacionalinės teisės normas, kuriomis neužtikrinama veiksminga teisminė apsauga ir kurios nesuderinamos su Direktyvos 2003/88 1 straipsnio 3 dalimi ir 7 straipsniu, Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis, pateikiamo Direktyvoje 1999/70, 2 ir 4 punktais ir su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalimi, kurių išaiškinimas pateiktas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, suformuotoje 2012 m. kovo 1 d. Sprendime O’Brien, C-393/10, EU:C:2012:110 ir 2017 m. lapkričio 29 d. Sprendime King, C-214/16, EU:C:2017:914)?

2.    Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai ir atsižvelgiant į Italijos Corte costituzionale (Konstitucinis teismas) poziciją 2017 m. gruodžio 14 d. Sprendime Nr. 269/2017, priimtame po to, kai buvo priimtas 2010 m. gruodžio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimas M.A.S. ir M.B., C-42/17, EU:C:2017:936, ir atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalį ir 47 straipsnį, SESV 267 straipsnį ir Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnį: ar sprendimą, kurį Teisingumo Teismas turi priimti dėl šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą, kuriame nurodomas Europos Sąjungos teisės ir legge 13 aprile 1988, n.117 (1988 m. balandžio 13 d. Įstatymo Nr. 117) 2 straipsnio 3 ir 3bis dalių nesuderinamumas, pagrindinėje byloje, kurioje atsakovė yra valstybinė administracinė institucija, nacionalinis teismas turi laikyti prilygstančiu tiesiogiai veikiančiai ir tiesiogiai taikomai Europos Sąjungos teisės normai ir netaikyti su juo nesuderinamos nacionalinės teisės nuostatos?

3.    Tik jei į pirmąjį klausimą bus atsakyta teigiamai: ar Magistrato Ordinario (bendrosios kompetencijos teismo teisėjas) arba togato („mantiją dėvintis“ teisėjas) gali būti laikomas nuolatiniu darbuotoju, kurį galima prilyginti giudice di pace (taikos teisėjas), kuris yra pagal terminuotą sutartį dirbantis darbuotojas, kai jo darbo stažas yra toks pats kaip Magistrato Ordinario (bendrosios kompetencijos teismo teisėjas), kad būtų galima taikyti Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis, pateikiamo Direktyvoje 1999/701 , 4 punktą, jeigu jų vykdomos teisminės funkcijos yra vienodos, tačiau atrankos procedūra, taikoma asmenims, norintiems vykdyti Magistrato Ordinario (bendrosios kompetencijos teismo teisėjas) funkcijas (reikalaujama kvalifikacijos ir išlaikyti egzaminus, įdarbinama nuolatiniam darbui, suteikiama nuolatinė apsauga nuo atleidimo, išskyrus retus rimtų tarnybinių pareigų pažeidimo atvejus) skiriasi nuo atrankos procedūros taikomos asmenims, norintiems vykdyti giudice di pace (taikos teisėjas) funkcijas (reikalaujama kvalifikacijos, įdarbinama terminuotam laikotarpiui, tačiau sutartis gali būti pratęsiama po teigiamo periodinio Consiglio superiore della magistratura (Vyriausioji teisėjų taryba) įvertinimo arba nedelsiant nutraukiama neigiamo giudice onorario (garbės teisėjas) veiklos įvertinimo atveju)?

____________

1 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyva 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (OL L 175, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 368).