2019 m. sausio 15 d. Raad voor Vergunningsbetwistingen (Belgija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje A, B, C, D, E / Gewestelijke stedenbouwkundige ambtenaar van het departement Ruimte Vlaanderen, afdeling Oost-Vlaanderen

(Byla C-24/19)

Proceso kalba: nyderlandų

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas

Raad voor Vergunningsbetwistingen

Šalys pagrindinėje byloje

Ieškovai: A, B, C, D, E

Atsakovas: Gewestelijke stedenbouwkundige ambtenaar van het departement Ruimte Vlaanderen, afdeling Oost-Vlaanderen

Prejudiciniai klausimai

Ar SPAV direktyvos1 2 straipsnio a punktas ir 3 straipsnio 2 dalies a punktas lemia, kad Besluit van de Vlaamse regering van 23 december 2011 tot wijziging van het besluit van de Vlaamse regering van 6 februari 1991 houdende de vaststelling van het Vlaams reglement betreffende de milieuvergunning en van het besluit van de Vlaamse regering van 1 juni 1995 houdende algemene en sectorale bepalingen inzake milieuhygiëne [2011 m. gruodžio 23 d. Flandrijos vyriausybės nutarimas dėl 1991 m. vasario 6 d. Flandrijos vyriausybės nutarimo dėl Flandrijos taisyklių, susijusių su aplinkosaugos leidimais, nustatymo ir 1995 m. birželio 1 d. Flandrijos vyriausybės nutarimo dėl bendrųjų ir sektoriaus taisyklių aplinkos higienos srityje nustatymo pakeitimo, toliau – 2011 m. gruodžio 23 d. nutarimas] 99 straipsniu, siekiant šiuos nutarimus pritaikyti prie besivystančių technologijų, į VLAREM II įtrauktas 5.20.6 skirsnis dėl įrenginių, skirtų gaminti elektrą naudojant vėjo energiją, ir Omzendbrief „Afwegingskader en randvoorwaarden voor de inplanting van windturbines“ [Aplinkraštis „Vėjo jėgainių statybos vertinimo pagrindai ir pagrindinės sąlygos“, toliau – aplinkraštis] iš 2006 m. [toliau taip pat bendrai – pateiktos priemonės], kuriuose nustatytos skirtingos nuostatos dėl vėjo jėgainių statybos, inter alia, taip pat ir apsaugos priemonių ir, priklausomai nuo planuojamos teritorijos, metamų šešėlių ir skleidžiamo triukšmo lygio normų, turi būti kvalifikuojami kaip „planas ar programa“, kaip tai apibrėžta minėtose direktyvos nuostatose? Jeigu paaiškėtų, kad prieš priimant pateiktas priemones privalėjo būti atliktas aplinkosauginis vertinimas, ar gali prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas palikti laikinai galioti teisines pasekmes, kilusias dėl šių tokiu atveju neteisėtų priemonių? Dėl to turi būti užduodami keli daliniai klausimai:

1.    Ar politinė priemonė, kaip antai pateiktas aplinkraštis, kurios parengimo įgaliojimai kyla iš atitinkamos institucijos diskrecijos ir politinės pasirinkimo laisvės, dėl ko nėra nustatoma institucija, tikrąja to žodžio prasme atsakinga už „plano ar programos“ parengimą, ir dėl kurios taip pat nėra numatoma oficiali parengimo procedūra, gali būti laikoma „planu ar programa“, kaip tai apibrėžta SPAV direktyvos 2 straipsnio a punkte?

2.    Ar tam, kad politinė priemonė ar bendra taisyklė, kaip antai pateiktos priemonės, galiotų kaip „planas ar programa“, kaip tai apibrėžta SPAV direktyvos 2 straipsnio a punkte, pakanka, kad ji iš dalies apriboja institucijos, atsakingos už leidimų išdavimą, diskreciją net ir tuomet, kai ji nėra reikalavimas ar atitinkamai būtina sąlyga leidimo išdavimui arba ji neturi nustatyti tolesnio vystymo pagrindų, nors Sąjungos įstatymų leidėjas šį tikslą laiko sąvokos „planai ir programos“ sudedamąja dalimi?

3.    Ar politinė priemonė, kaip antai pateiktas aplinkraštis, kuri yra parengiama teisinio saugumo sumetimais ir dėl to visiškai savanoriškai, gali būti laikoma „planu ar programa“, kaip tai apibrėžta SPAV direktyvos 2 straipsnio a punkte, ir ar toks išaiškinimas neprieštarauja Teisingumo Teismo praktikai, pagal kurią teleologinis direktyvos aiškinimas negali iš esmės nukrypti nuo Sąjungos įstatymų leidėjo vienareikšmiškai išreikštos valios?

4.    Ar VLAREM II 5.20.6 skirsnis, numatantis taisykles, kurių priėmimas nebuvo numatytas, gali būti laikomas „planu ar programa“, kaip tai apibrėžta SPAV direktyvos 2 straipsnio a punkte, ir ar toks išaiškinimas neprieštarauja Teisingumo Teismo praktikai, pagal kurią teleologinis direktyvos aiškinimas negali iš esmės nukrypti nuo Sąjungos įstatymų leidėjo vienareikšmiškai išreikštos valios?

5.    Ar politinė priemonė ir normatyvinis vyriausybės nutarimas, kaip antai pateiktos priemonės, esantys riboto orientacinio pobūdžio ar bent jau nenustatantys pagrindų, pagal kuriuos gali būti suteikiama teisė įgyvendinti projektą, ir kurie nesuteikia teisės nustatyti pagrindų, pagal kuriuos leidžiami projektai, gali būti laikomi „planu ar programa“, kaip tai apibrėžta SPAV direktyvos 2 straipsnio a punkte ir 3 straipsnio 2 dalyje, „kuris [planas ar atitinkamai programa] nustato tolesnio … vystymo pagrindus“, ir ar toks išaiškinimas neprieštarauja Teisingumo Teismo praktikai, pagal kurią teleologinis direktyvos aiškinimas negali iš esmės nukrypti nuo Sąjungos įstatymų leidėjo vienareikšmiškai išreikštos valios?

6.    Ar politinė priemonė, kaip antai Aplinkraštis EME/2006/01-RO/2006/02, esanti grynai orientacinio pobūdžio, ir (ar) normatyvinis vyriausybės nutarimas, kaip antai VLAREM II 5.20.6 skirsnis, kuriuo nustatomos tik minimalios leidimų išdavimui taikomos ribos ir kuris paprastai visiškai savarankiškai galioja kaip bendra taisyklė, kuomet juose numatytas tik ribotas kriterijų ir būdų kiekis ir nei ši priemonė, nei vyriausybės nutarimas vieni patys nelemia kokio nors kriterijaus ar būdo ir kuomet dėl to galima teigti, jog remiantis objektyviomis aplinkybėmis galima atmesti, kad jie gali turėti reikšmingas pasekmes aplinkai, gali būti laikomi „planu ar programa“, kaip tai apibrėžta SPAV direktyvos 2 straipsnio a punkte ir 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse, ir todėl teisiniais aktais, kurie, nustatydami atitinkamoje srityje taikytinas taisykles ir priežiūros procedūras, numato svarbią kriterijų ir būdų, taikomų patvirtinant ir įgyvendinant vieną ar daugelį projektų, galinčių turėti reikšmingas pasekmes aplinkai, visumą?

7.    Jeigu į pastarąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar gali tai nustatyti pats teismas po to, kai buvo priimtas nutarimas arba pseudo teisės nuostatos (kaip antai pateiktos VLAREM normos ir aplinkraštis)?

8.    Jeigu teismas yra tik netiesiogiai kompetentingas spręsti dėl inter partes pareikšto prieštaravimo ir jeigu atsakymas į prejudicinius klausimus rodo, kad pateiktos priemonės yra neteisėtos, ar gali teismas nustatyti, kad neteisėto nutarimo ir (ar) aplinkraščio pasekmės liktų galioti tuo atveju, kai neteisėtos priemonės padeda siekti aplinkos apsaugos tikslo, kurio taip pat siekiama direktyvoje, kaip tai apibrėžta SESV 288 straipsnyje, ir ar įvykdytos tokiam palikimui galioti keliamos Sąjungos teisėje numatytos sąlygos (kaip antai 2016 m. liepos 28 d. Teisingumo Teismo sprendime Association France Nature Environnement (C-379/15, nepaskelbtas Rink., ECLI:EU:C:2016:603))?

9.    Jeigu į 8 klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar gali teismas nustatyti, kad skundžiamo projekto pasekmės liktų galioti tam, kad būtų netiesiogiai įvykdytos SPAV direktyvai prieštaraujančio plano ar programos sukeltų teisinių pasekmių palikimui galioti keliamos Sąjungos teisėje numatytos sąlygos (kaip antai Sprendime Association France Nature Environnement)?

____________

1 2001 m. birželio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/42/EB dėl tam tikrų planų ir programų pasekmių aplinkai vertinimo (OL L 197, 2001, p. 30; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 6 t., p. 157).