Laikina versija

GENERALINIO ADVOKATO

MACIEJ SZPUNAR IŠVADA,

pateikta 2019 m. gegužės 21 d.(1)

Byla C94/18

Nalini Chenchooliah

prieš

Minister for Justice and Equality

(High Court (Aukštasis teismas, Airija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Sąjungos pilietybė – Direktyva 2004/38/EB – Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisė laisvai judėti ir gyventi valstybės narės teritorijoje – Naudos gavėjai – Trečiosios valstybės pilietis, susituokęs su Sąjungos piliečiu, kuris pasinaudojo judėjimo laisve ir paskui grįžo į savo pilietybės valstybę narę, kurioje atlieka laisvės atėmimo bausmę – Direktyvos 2004/38 taikymas šio trečiosios valstybės piliečio išsiuntimui iš šalies – 15 straipsnio ir VI skyriaus taikymo sritis“






Turinys


I. Įžanga

II. Teisinis pagrindas

A. Sąjungos teisė

B. Airijos teisė

III. Faktinės aplinkybės pagrindinėje byloje, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme

IV. Analizė

A. Prejudiciniais klausimais keliamų problemų ribų apibrėžimas

B. Prejudicinių klausimų nagrinėjimas

1. Dėl Direktyvos 2004/38 taikymo N. Chenchooliah ir jos sutuoktinio, Sąjungos piliečio, situacijai

a) Pirminės pastabos

b) Ar sąvoka „naudos gavėjas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalį, yra nekintamo ar kintamo pobūdžio?

1) Sprendimas Metock ir kt.

2) Sprendimas Lounes

3) Sąvokos „naudos gavėjai“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalį, kintamas pobūdis: išvados, darytinos remiantis sprendimais Metock ir kt. ir Lounes

c) Sąjungos piliečio ir jo šeimos narių naudojimosi judėjimo laisve pagal Direktyvą 2004/38 „ciklas“

1) Diferencijuotas Direktyvos 2004/38 taikymas

2) Esminis skirtumas tarp šios bylos ir bylos, kurioje buvo priimtas Sprendimas Lounes

3) Trečiosios valstybės piliečio, susituokusio su Sąjungos piliečiu, išsiuntimui iš šalies išlieka taikytina Direktyva 2004/38, kai šis Sąjungos pilietis nebesinaudoja savo judėjimo laisve priimančiojoje valstybėje narėje, nes grįžo į savo pilietybės valstybę narę

2. Dėl apribojimų ir procedūrinių garantijų, taikomų išsiunčiant iš šalies Sąjungos piliečius ir jų šeimos narius, trečiųjų valstybių piliečius, tuo pagrindu, kad pasibaigė jų teisė gyventi šalyje

a) Direktyvos 2004/38 VI skyriaus taikymo sritis

b) Direktyvos 2004/38 15 straipsnio aiškinimas

V. Išvada


I.      Įžanga

1.        Ar trečiosios valstybės pilietės, Europos Sąjungos piliečio, kuris nebesinaudoja teise laisvai judėti valstybėje narėje, nes grįžo į savo pilietybės valstybę narę, sutuoktinės išsiuntimui iš šalies taikytina Direktyva 2004/38/EB(2)? Jei taip, kokios šios direktyvos nuostatos taikytinos jos išsiuntimui iš šalies? Ar ši trečiosios valstybės pilietė patenka į minėtos direktyvos VI skyriaus arba 15 straipsnio nuostatų taikymo sritį, kiek tai susiję su procedūrinėmis garantijomis, taikytinomis sprendimams išsiųsti iš šalies, kurie priimti dėl kitų priežasčių nei viešoji tvarka, visuomenės saugumas ar visuomenės sveikata?

2.        Tokie yra esminiai šios bylos klausimai ir siekdamas į juos atsakyti Teisingumo Teismas turės pirmą kartą išaiškinti Direktyvos 2004/38 15 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatas, susijusias su procedūrinėmis garantijomis.

II.    Teisinis pagrindas

A.      Sąjungos teisė

3.        Direktyvos 2004/38 3 straipsnio „Naudos gavėjai“ 1 dalyje nustatyta:

„Ši direktyva taikoma visiems Sąjungos piliečiams, kurie atvyksta į kitą valstybę narę, kurios piliečiai jie nėra, [arba gyvena šioje valstybėje narėje,] ir 2 straipsnyje apibrėžtiems jų šeimos nariams, kurie juos lydi arba prisijungia prie jų [arba pas juos atvyksta].“

4.        Šios direktyvos 6 straipsnyje „Teisė gyventi šalyje iki trijų mėnesių“ numatyta:

„1.      Sąjungos piliečiai turi teisę gyventi kitos valstybės narės teritorijoje iki trijų mėnesių trukmės laikotarpį, netaikant jokių reikalavimų ar formalumų, išskyrus reikalavimą turėti [galiojančius] tapatybės kortelę arba pasą.

2.      Šio straipsnio 1 dalies nuostatos taip pat taikomas šeimos nariams, turintiems galiojantį pasą, kurie nėra valstybės narės piliečiai, lydintiems ar atvykstantiems pas Sąjungos pilietį.“

5.        Minėtos direktyvos 14 straipsnio „Teisės gyventi šalyje išlaikymas“ 1, 2 ir 4 dalyse nurodyta:

„1.      Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai turi 6 straipsnyje numatytą teisę gyventi šalyje tol, kol jie netampa nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai.

2.      Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai [turi] 7, 12 ir 13 straipsniuose numatytą teisę gyventi šalyje tol, kol jie atitinka ten [šiuose straipsniuose] nustatytus reikalavimus.

<...>

4.      Nukrypstant nuo šio straipsnio 1 bei 2 dalių ir nepažeidžiant VI skyriaus nuostatų, išsiuntimo iš šalies priemonė jokiu būdu negali būti taikoma prieš Sąjungos piliečius ar jų šeimos narius, jei:

a)      Sąjungos piliečiai yra darbuotojai arba savarankiškai dirbantieji [samdomi darbuotojai arba savarankiškai dirbantys asmenys, arba]

b)      [atitinkami] Sąjungos piliečiai atvyko į priimančiosios valstybės narės teritoriją ieškodami darbo. Tokiu atveju Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai negali būti išsiųsti iš šalies, tol, kol jie gali pateikti įrodymus, kad tebeieško darbo ir kad jie turi realių galimybių įsidarbinti.“

6.        Tos pačios direktyvos 15 straipsnio „Procedūriniai saugikliai“ 1 ir 3 dalyse nustatyta:

„1.      30 ir 31 straipsniuose nustatytos procedūros taikom[os] analogiškai visiems sprendimams, apribojantiems Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių laisvą judėjimą dėl kitų priežasčių nei valstybinė politika [viešoji tvarka], visuomenės saugumas ar sveikatos apsauga [visuomenės sveikata].

<...>

3.      Priimančioji valstybė narė negali drausti įvažiuoti į šalį pagal išsiuntimo iš šalies sprendimą, kuriam taikoma šio straipsnio 1 dalis.“

7.        Direktyvos 2004/38 27 straipsnyje „Bendrieji principai“ numatyta:

„1.      Laikydamosi šio skyriaus nuostatų valstybės narės gali apriboti Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių, neatsižvelgiant į [jų] pilietybę, judėjimo ir gyvenimo šalyje laisvę dėl valstybinės politikos [viešosios tvarkos], visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos [visuomenės sveikatos] priežasčių. Šiomis priežastimis nesinaudojama ekonominėms reikmėms patenkinti [negali būti remiamasi siekiant ekonominių tikslų].

2.      Priemonės, kurių imtasi dėl valstybinės politikos [viešosios tvarkos] ar visuomenės saugumo priežasčių, turi atitikti proporcingumo principą ir turi būti grindžiamos vien tik atitinkamo asmens elgesiu. Buvę kriminaliniai nusikaltimai patys savaime [Teistumas už ankstesnę nusikalstamą veiką savaime] negali būti tokių priemonių ėmimosi priežastis.

Atitinkamo asmens elgesys turi kelti tikrą ir pakankamai rimtą pavojų, kenkiantį vienam iš pagrindinių visuomenės interesų. Pateisinimai, kurie yra nesusiję [nėra tiesiogiai susiję] su atvejo aplinkybėmis arba grindžiami bendrosios prevencijos sumetimais, nėra priimtini.

<...>“

8.        Šios direktyvos 30 straipsnyje „Pranešimai apie sprendimus“ numatyta:

„1.      Atitinkami asmenys apie pagal 27 straipsnio 1 dalį priimtus sprendimus informuojami raštu taip, kad gerai suvoktų jų turinį ir pasekmes jiems.

2.      Atitinkami asmenys tiksliai ir išsamiai informuojami apie valstybinės politikos [viešosios tvarkos], visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos [visuomenės sveikatos] priežastis, kuriomis buvo grindžiamas sprendimas jų atžvilgiu, nebent tai prieštarautų valstybės saugumui.

3.      Pranešime nurodomas teismas ar administracinė institucija, kurioje atitinkamas asmuo gali pateikti apeliaciją [skundą], apeliacijos [skundo] pateikimo terminas ir, jei taikytina, laikas, per kurį asmuo turi palikti valstybės narės teritoriją. Išskyrus tinkamai pagrįstus neatidėliotinus atvejus, laikas, per kurį leidžiama palikti teritoriją, turi būti ne trumpesnis kaip vienas mėnuo nuo pranešimo dienos.“

9.        Minėtos direktyvos 31 straipsnio „Procedūriniai saugikliai“ 1 ir 3 dalyse numatyta:

„1.      Atitinkami asmenys turi teisę pasinaudoti teisminėmis ir, kai taikytina, administracinėmis atsiteisimo [teisių gynimo] procedūromis valstybėje narėje apeliuoti arba siekti peržiūrėti [valstybėje narėje siekdami apskųsti] bet kokį prieš juos dėl valstybinės politikos [viešosios tvarkos], visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos [visuomenės sveikatos] priežasčių priimtą sprendimą.

<...>

3.      Atsiteisimo [teisių gynimo] procedūra turi leisti išnagrinėti sprendimo teisėtumą ir faktus bei aplinkybes, kuriai[s] buvo grindžiama siūloma priemonė. Ji turi užtikrinti, kad sprendimas nebūtų neproporcingas, ypač atsižvelgiant į 28 straipsnyje nustatytus reikalavimus.“

B.      Airijos teisė

10.      Šiuo metu Airijos teisės nuostatos, kuriomis perkelta Direktyva 2004/38, yra įtvirtintos European Communities (Free Movement of Persons) Regulations 2015 (2015 m. Potvarkis dėl laisvo asmenų judėjimo Europos bendrijose) (toliau – 2015 m. potvarkis).

11.      2015 m. potvarkis pakeitė European Communities (Free Movement of Persons) (n°2) Regulations 2006 (2006 m. Potvarkis dėl laisvo asmenų judėjimo Europos bendrijose (Nr. 2)) (toliau – 2006 m. potvarkis) ir įsigaliojo 2016 m. vasario 1 d.

12.      Immigration Act 1999 (1999 m. Imigracijos įstatymas) 3 straipsnyje nustatyti Minister for Justice and Equality (teisingumo ir lygybės ministras, Airija) (toliau – ministras) įgaliojimai priimti vadinamus „deportacijos“ sprendimus (deportation orders).

13.      Pagal 1999 m. Imigracijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį ministras gali priimti sprendimą dėl deportacijos „siekdamas bet kokį sprendime nurodytą užsienietį įpareigoti išvykti iš šalies per nustatytą terminą ir ateityje nebegrįžti į šalies teritoriją“.

14.      Pagal šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies h ir i punktus sprendimas dėl deportacijos gali būti priimtas dėl asmenų, kurie, atitinkamai, „ministro nuomone, pažeidė jiems nustatytus apribojimus ar reikalavimus dėl išsilaipinimo šalies teritorijoje ar atvykimo į ją arba leidimą gyventi šalies teritorijoje“, arba „kurių deportavimas, ministro nuomone, gali užtikrinti visuomenės gerovę“.

15.      Pagal minėto įstatymo 3 straipsnio 3 dalies a punktą, kai ministras patvirtina sprendimo dėl deportacijos projektą, jis turi raštu įteikti šį projektą ir jo motyvus atitinkamam asmeniui.

16.      1999 m. Imigracijos įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad įteikiant minėtą projektą turi būti nurodyta:

–        kad asmuo gali pateikti savo pastabas per 15 darbo dienų terminą;

–        kad asmuo turi teisę savo noru išvykti iš šalies teritorijos, kol ministras nepriėmė sprendimo byloje, ir kad asmuo privalo pranešti ministrui apie veiksmus, kurių jis imasi siekdamas išvykti iš šalies teritorijos;

–        kad per 15 darbo dienų terminą asmuo gali sutikti su sprendimu dėl deportacijos, tuomet ministras privalo kiek įmanoma greičiau organizuoti asmens išsiuntimą iš šalies teritorijos.

17.      Pagal šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies b punkto i papunktį, jei asmuo pateikė pastabų, prieš priimdamas sprendimą ministras turi atsižvelgti į šias pastabas.

18.      Pagal minėto įstatymo 3 straipsnio 6 dalį, siekdamas įvertinti, ar reikia priimti sprendimą dėl deportacijos, ministras privalo atsižvelgti į visas aplinkybes, kaip antai asmens gyvenimo valstybės teritorijoje trukmė ir ryšiai su šia teritorija, jo profesinė karjera ir galimybės įsidarbinti (įskaitant savarankiško darbo galimybes), šio asmens moralinės savybės ir elgesys tiek valstybės teritorijoje, tiek už jos ribų, jei tai svarbu ir gali būti nustatyta, humanitarinės priežastys, visuomenės gerovė bei priežastys, susijusios su nacionaliniu saugumu ir viešąja tvarka.

19.      Priimdamas sprendimą dėl deportacijos ministras taip pat privalo atsižvelgti į visą su asmens grąžinimu susijusią riziką, taip pat į teises, kaip antai žmogaus teisės, kurios gali kilti iš Airijos konstitucijos ir (arba) iš 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos.

20.      Priimto sprendimo dėl deportacijos galiojimo trukmė yra neribota. Tačiau atitinkamas asmuo gali prašyti pakeisti arba atšaukti tokį sprendimą pagal 1999 m. Imigracijos įstatymo 3.11 straipsnį. Nagrinėdamas prašymą atšaukti sprendimą dėl deportacijos ministras turi nustatyti, ar prašymą pateikęs asmuo nurodė aplinkybes, kurios pasikeitė po šio sprendimo priėmimo ir pateisina jo atšaukimą. Tokios aplinkybės gali susiklostyti, be kita ko, kai asmuo yra Sąjungos piliečio, kuris Airijoje naudojasi laisvo judėjimo teisėmis, jam suteiktomis pagal Sąjungos teisę, šeimos narys.

III. Faktinės aplinkybės pagrindinėje byloje, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme

21.      Nalini Chenchooliah, Mauricijaus pilietė, atvyko į Airiją maždaug 2005 m. vasario mėn., turėdama studentės vizą, ir gyveno šioje valstybėje iki 2012 m. vasario 7 d. pagal vieną po kito išduotus leidimus gyventi šalyje. 2011 m. rugsėjo 13 d. ji susituokė su Portugalijos piliečiu. 2012 m. vasario 2 d. N. Chenchooliah paprašė išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę remdamasi savo kaip Sąjungos piliečio sutuoktinės statusu. Po to, kai buvo gautas šis prašymas, ministras kelis kartus prašė N. Chenchooliah pateikti papildomos informacijos; tai ji iš dalies padarė 2012 m. gegužės 25 d. raštu. 2012 m. rugpjūčio 27 d. raštu N. Chenchooliah paprašė suteikti daugiau laiko darbo sutarčiai pateikti, nurodžiusi, kad jos sutuoktinis ką tik pradėjo dirbti.

22.      2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimu ministras atmetė N. Chenchooliah prašymą išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę remdamasis šiais motyvais:

„Jūs neįrodėte, kad Sąjungos pilietis vykdo ekonominę veiklą Airijoje, todėl ministras nėra įsitikinęs, kad šis Sąjungos pilietis įgyvendina [savo] teises ir dirba pagal darbo sutartį ar vykdo savarankišką veiklą, tęsia mokslus, yra bedarbis ne savo noru arba turi pakankamai išteklių, kaip to reikalaujama pagal [2006 m.] potvarkio 6 straipsnio 2 dalies a punktą. Todėl jūs neturite teisės gyventi [Airijoje], remiantis [2006 m.] potvarkio 6 straipsnio 2 dalies a punktu.“

23.      2012 m. spalio 15 d. raštu N. Chenchooliah pateikė įrodymą, kad jos sutuoktinis dvi savaites dirba restorane, ir paprašė pratęsti terminą prašymui dėl 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimo peržiūros pateikti. 2012 m. spalio 31 d. raštu ministras sutiko pratęsti minėtą terminą. Vykstant peržiūros procedūrai ministras paprašė pateikti papildomos informacijos ir nurodė, kad jei ši informacija nebus pateikta per 10 darbo dienų terminą, byla bus perduota skyriui, atsakingam už išsiuntimo iš šalies priemonių taikymą. N. Chenchooliah nepateikė jokios naujos informacijos per beveik dvejų metų laikotarpį ir 2012 m. rugsėjo 11 d. priimtas sprendimas tapo galutinis.

24.      2014 m. liepos 17 d. raštu, adresuotu tiesiogiai ministrui, N. Chenchooliah nurodė, kad priėmus baudžiamąjį nuosprendį jos sutuoktinis kalinamas Portugalijoje nuo 2014 m. birželio 16 d., ir paprašė leidimo likti Airijos teritorijoje atsižvelgiant į jos asmeninę padėtį. Asmeninis ministro sekretorius gavo šį raštą ir tai patvirtino 2014 m. liepos 18 d. Tačiau atrodo, kad kompetentingas ministro departamento skyriaus padalinys nebuvo gavęs šio rašo iki 2014 m. rugsėjo 15 d.

25.      Tuo metu, 2014 m. rugsėjo 3 d. raštu ministras N. Chenchooliah pranešė, jog planuojama priimti sprendimą išsiųsti ją iš šalies tuo pagrindu, kad jos sutuoktinis, Sąjungos pilietis, gyveno Airijoje ilgiau kaip tris mėnesius nesilaikydamas 2006 m. potvarkio 6 straipsnio 2 dalies, t. y. nuostatos, kuria į Airijos teisę perkelta Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 2 dalis, reikalavimų, todėl N. Chenchooliah nebeturi teisės likti Airijoje.

26.      2015 m. lapkričio 26 d. raštu N. Chenchooliah atstovaujantys advokatai paprašė ministro pasinaudoti diskrecija, jam suteikta pagal Airijos teisę, ir išduoti N. Chenchooliah leidimą gyventi šalyje, remdamiesi, be kita ko, ilgu laikotarpiu, kuriuo N. Chenchooliah gyveno Airijoje, jos profesine karjera bei jos įsidarbinimo galimybėmis.

27.      2016 m. lapkričio 15 d. raštu ministras pranešė N. Chenchooliah, kad nusprendė ne vykdyti sprendimą išsiųsti iš šalies, o pradėti deportacijos procedūrą pagal 1999 m. Imigracijos įstatymo 3 straipsnį. Prie šio rašto buvo pridėtas sprendimo dėl deportacijos projektas, dėl kurio N. Chenchooliah buvo pasiūlyta pateikti pastabas. Šis projektas buvo grindžiamas tuo, kad N. Chenchooliah gyvenimas Airijoje buvo neteisėtas nuo 2012 m. vasario 7 d.(3), ir paremtas ministro nuomone, kad jos deportavimas leistų užtikrinti visuomenės gerovę. Prie šio rašto buvo pridėtas ankstesnis 2016 m. spalio 21 d. sprendimas, kuriuo buvo patvirtinta, kad ministras nutarė nepriimti sprendimo išsiųsti N. Chenchooliah iš šalies ir uždrausti jai atvykti į šalies teritoriją pagal 2006 m. potvarkį ir 2015 m. potvarkio pereinamojo laikotarpio nuostatas.

28.      2016 m. gruodžio 12 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas leido N. Chenchooliah pateikti prašymą atlikti 2016 m. spalio 21 d. sprendimo teisminę kontrolę ir prašymą įpareigoti ministrą nepriimti sprendimo deportuoti N. Chenchooliah. Be to, šis teismas nusprendė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, skirtas sustabdyti N. Chenchooliah deportacijos procedūrą, kol bus priimtas sprendimas dėl jos ieškinio teisme.

29.      Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog priežastys, dėl kurių N. Chenchooliah buvo leista pateikti minėtam teismui prašymą dėl teisminės kontrolės, yra susijusios su ta aplinkybe, kad N. Chenchooliah kaip Sąjungos piliečio sutuoktinė, pateikusi ministro nagrinėtą prašymą išduoti jai leidimo gyventi šalyje kortelę kaip Sąjungos piliečio šeimos narei, – tai asmuo, kuriam buvo ir išlieka taikytinos Direktyvos 2004/38 ir 2006 m. potvarkio, iš dalies pakeisto 2015 m. potvarkiu, nuostatos.

30.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad iki šios dienos Teisingumo Teismas dar nėra pareiškęs nuomonės, ar Direktyva 2004/38 išlieka taikytina trečiosios valstybės piliečiui, Sąjungos piliečio sutuoktiniui, turinčiam „naudos gavėjo“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, statusą ir todėl – tokioje situacijoje, kaip antai pagrindinėje byloje, kai minėtas Sąjungos pilietis grįžo į savo pilietybės valstybę narę atlikti laisvės atėmimo bausmės, t. y. kai priimančiojoje valstybėje narėje jis nebesinaudoja savo laisvo judėjimo teisėmis, jam suteiktomis pagal Sąjungos teisę, – tokio trečiosios valstybės piliečio išsiuntimas iš priimančiosios valstybės narės, kurioje jis gyvena, turi būti reglamentuojamas pagal, be kita ko, Direktyvos 2004/38 27, 28 ir 31 straipsnius.

31.      Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi savo 2014 m. balandžio 29 d. Sprendimu Igunma v. Governor of Wheatfield Prison and others ((2014) IEHC 218), kuriame jis nurodė, jog atsakymas į šį klausimą turi būti teigiamas dėl tos pagrindinės priežasties, kad tokioje situacijoje, kai trečiosios valstybės pilietis teisėtai susituokia su Sąjungos piliečiu tuo metu, kai pastarasis naudojasi pagal Sąjungos teisę jam suteiktomis teisėmis judėti ir (arba) gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, toks trečiosios valstybės pilietis ir toliau patenka į Direktyvos 2004/38 taikymo sritį turėdamos „naudos gavėjo“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, statusą, net jei vėliau jam atsisakyta suteikti teisę gyventi šalyje pagal minėtos direktyvos 7 straipsnį, nes Sąjungos pilietis nesinaudoja arba nebesinaudoja savo laisvo judėjimo teise. Kadangi tokioje situacijoje Direktyva 2004/38 išlieka taikytina, minėtas trečiosios valstybės pilietis gali būti išsiųstas iš šalies tik pagal šios direktyvos VI skyriaus nuostatas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad jame buvo ginčijamos išvados, kurios galėtų būti daromos remiantis šiuo sprendimu ir taikomos šioje byloje.

32.      Ministras kritikavo šio sprendimo pagrįstumą ir teigė, be kita ko, kad juo neatsižvelgiama į esminę bylos aplinkybę – tai, kad Sąjungos piliečio šeimos narys nepatenka į Direktyvos 2004/38 taikymo sritį, jei šis Sąjungos pilietis iš tikrųjų nesinaudoja savo laisvo judėjimo teise. Tokiu atveju šio šeimos nario išsiuntimą iš šalies reglamentuoja ne šios direktyvos VI skyriaus nuostatos, o užsieniečiams taikoma nacionalinė teisė. Be to, jei būtų laikomasi priešingo aiškinimo, reikėtų įrodyti pavojų viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui ir dėl to taptų labai sudėtinga arba net praktiškai neįmanoma išsiųsti trečiosios valstybės piliečių, Sąjungos piliečių sutuoktinių, kurie tik tam tikru momentu dėl savo sutuoktinių veiklos priimančiojoje valstybėje narėje pasinaudojo teise laikinai gyventi šalyje, nepaisant šių Sąjungos piliečių dabartinės veiklos ar gyvenamosios vietos, kuri gali būti net už Sąjungos ribų.

33.      N. Chenchooliah, atvirkščiai, teigė, jog aptariamas teismo sprendimas patvirtina jos požiūrį, kad ji, kaip asmuo, kuris dėl savo santuokos tam tikru momentu turėjo teisę gyventi šalyje, bent laikinai, iki trijų mėnesių pagal Direktyvos 2004/38 6 straipsnį, ir toliau patenka į šios direktyvos taikymo sritį, todėl gali būti išsiųsta iš priimančiosios valstybės narės teritorijos tik laikantis minėtoje direktyvoje numatytų taisyklių ir garantijų.

34.      Šiomis aplinkybėmis High Court (Aukštasis teismas, Airija) 2018 m. sausio 16 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2018 m. vasario 12 d., nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1)      Ar tuo atveju, kai Sąjungos piliečio sutuoktinis, kuris pasinaudojo laisvo judėjimo teisėmis pagal Direktyvos [2004/38] 6 straipsnį, tačiau jam buvo nesuteikta teisė gyventi šalyje pagal 7 straipsnį motyvuojant tuo, kad susijęs ES pilietis nesinaudoja arba nebesinaudoja ES sutartyse nustatytomis teisėmis atitinkamoje priimančioje valstybėje narėje, ir kai pasiūlyta minėtą sutuoktinį išsiųsti iš tos valstybės narės, tas išsiuntimas iš šalies turi būti vykdomas pagal Direktyvos [2004/38] nuostatas, ar jis patenka į valstybės narės nacionalinės teisės jurisdikciją?

2)      Jeigu į pirmą klausimą būtų atsakyta, kad išsiuntimas iš šalies turi būti vykdomas pagal Direktyvos [2004/38] nuostatas, ar išsiuntimas iš šalies turi būti vykdomas pagal [šios direktyvos] VI skyrių ir visų pirma jo 27 ir 28 straipsnius, ar tokiomis aplinkybėmis valstybė narė gali remtis kitomis Direktyvos [2004/38] nuostatomis ir visų pirma jos 14 ir 15 straipsniais?“

35.      Rašytines pastabas pateikė pagrindinės bylos šalys, Danijos, Nyderlandų ir Austrijos vyriausybės bei Europos Komisija.

36.      Per 2019 m. sausio 15 d. įvykusį posėdį žodines pastabas pateikė ieškovų pagrindinėje byloje atstovai, Danijos ir Nyderlandų vyriausybės bei Komisija.

IV.    Analizė

A.      Prejudiciniais klausimais keliamų problemų ribų apibrėžimas

37.      Prieš pradedant nagrinėti prejudicinius klausimus per Sąjungos teisės prizmę, reikia apibrėžti šioje byloje kylančių problemų ribas.

38.      Visų pirma svarbu pažymėti, kaip matyti iš pagrindinėje byloje nagrinėjamos situacijos, kad N. Chenchooliah, Mauricijaus pilietė, laikotarpiu nuo 2005 iki 2012 m. turėjo kompetentingų institucijų leidimą gyventi Airijoje kaip studentė. N. Chenchooliah teisėtai gyveno Airijos teritorijoje šiuo maždaug septynerių metų laikotarpiu, po to susituokė su Portugalijos piliečiu ir kaip Sąjungos piliečio sutuoktinė paprašė išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę.

39.      Šiuo klausimu iš nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos matyti, kad N. Chenchooliah sutuoktinis, Sąjungos pilietis, pasinaudojo savo laisvo judėjimo teise atvykęs į kitą nei jo pilietybės valstybę narę ir joje gyvendamas, t. y. išvykęs iš Portugalijos ir atvykęs į Airiją, kurioje jis dirbo mažiausiai penkiolika dienų. Tačiau jis grįžo į Portugaliją, kurioje nuo 2014 m. birželio 16 d. atlieka laisvės atėmimo bausmę, o N. Chenchooliah liko Airijoje.

40.      Taip pat pažymėtina, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kad N. Chenchooliah, sudariusi santuoka su Sąjungos piliečiu tuo metu, kai šis naudojosi judėjimo laisve Airijoje, bent jau tuo laikotarpiu turėjo „naudos gavėjos“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalį, statusą. Tačiau jos prašymas suteikti išvestinę teisę gyventi šalyje, paremtą jos sutuoktinio, Sąjungos piliečio, teise gyventi šalyje pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 2 dalį, buvo atmestas 2012 m. rugsėjo 11 d. ministro sprendimu (kuris tapo galutinis) tuo pagrindu, kad N. Chenchooliah neturėjo teisės gyventi Airijoje pagal 2006 m. potvarkio 6 straipsnio 2 dalies a punktą, t. y. pagal nuostatą, kuria į Airijos teisę perkelta Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 2 dalis(4).

41.      Galiausiai, kaip matyti iš jos rašytinių pastabų ir kaip buvo patvirtinta per posėdį, N. Chenchooliah neginčija minėto ministro sprendimo ir todėl nereikalauja suteikti išvestinės teisės gyventi šalyje, paremtos jos sutuoktinio, Sąjungos piliečio, teise gyventi šalyje pagal Direktyvą 2004/38. Tačiau ji teigia, kad jos gyvenimas šalyje buvo grindžiamas Direktyvos 2004/38 nuostatomis, tad dėl jos galima priimti tik sprendimą išsiųsti iš šalies, laikantis taikytinų nacionalinių nuostatų, kuriomis perkelta ši direktyva ir visų pirma jos 27 ir 28 straipsniai, ir negalimas sprendimas dėl jos deportacijos pagal 1999 m. Imigracijos įstatymo 3 straipsnį, pagal kurį automatiškai taikomas neribotos trukmės draudimas atvykti į Airijos teritoriją.

B.      Prejudicinių klausimų nagrinėjimas

42.      Užduodamas du prejudicinius klausimus, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyva 2004/38 ir ypač jos VI skyriaus arba 15 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos taip, jog jos taikytinos sprendimui išsiųsti iš šalies trečiosios valstybės pilietį, remiantis tuo, kad jis nebeturi teisės gyventi šalyje pagal šią direktyvą, susiklosčius tokiai situacijai: šis trečiosios valstybės pilietis susituokė su Sąjungos piliečiu tuo metu, kai naudodamasis savo judėjimo laisve pastarasis buvo atvykęs į kitą nei jo pilietybės valstybę narę ir joje gyveno pagal minėtos direktyvos 6 straipsnio 1 dalį, o paskui grįžo į savo pilietybės valstybę narę.

43.      Iš karto pažymėtina, kad ieškovės, Komisijos, ministro ir vyriausybių, dalyvavusių šioje byloje, nuomonės šiuo klausimu skiriasi. N. Chenchooliah ir Komisija teigia, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija, t. y., kai valstybė narė Sąjungos piliečio šeimos narį išsiunčia iš šalies, remdamasi tuo, kad minėtas Sąjungos pilietis šioje valstybėje narėje nebesinaudoja savo laisvo judėjimo teisėmis, patenka į Direktyvos 2004/38 taikymo sritį(5), o ministras, palaikomas Airijos, Danijos, Nyderlandų ir Austrijos vyriausybių, laikosi priešingos nuomonės. Kalbant apie prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, pažymėtina, kaip matyti iš šios išvados 31 punkto, kad šis teismas remiasi 2014 m. balandžio 29 d. High Court (Aukštasis teismas) sprendimu Igunma v. Governor of Wheatfield Prison and others ((2014) IEHC 218), kuriame jis nusprendė, jog Direktyva 2004/38 buvo taikytina aplinkybėms, kurios panašios į nagrinėjamas pagrindinėje byloje(6).

44.      Todėl man atrodo, kad siekiant atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, būtina iš pradžių nustatyti, ar Direktyva 2004/38 taikytina šioje byloje ir, jei taip, kokia apimtimi. Šiuo tikslu išnagrinėsiu susijusią Teisingumo Teismo jurisprudenciją, kurioje, mano nuomone, pateikta tam tikrų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui naudingų nuorodų.

1.      Dėl Direktyvos 2004/38 taikymo N. Chenchooliah ir jos sutuoktinio, Sąjungos piliečio, situacijai

a)      Pirminės pastabos

45.      Po to, kai buvo įsteigta Sąjungos pilietybė, ir praėjus trejiems metams po Sprendimo Grzelczyk(7), kuriame Teisingumo Teismas pirmą kartą patikslino, kad Sąjungos pilietybe siekiama suteikti valstybių narių piliečiams pagrindinį statusą(8), paskelbimo, buvo priimta Direktyva 2004/38, nes teisės nuostatas, susijusias su judėjimo ir apsigyvenimo valstybėse narėse laisve, galiojusias nuo 2000 m. pradžios, buvo būtina pritaikyti šiam naujam statusui(9).

46.      Iš Direktyvos 2004/38 1–4 ir 11 konstatuojamųjų dalių matyti, kad šia direktyva visų pirma siekiama „supaprastinti naudojimąsi pagrindine ir asmenine teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, kuri pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį tiesiogiai suteikiama Sąjungos piliečiams, ir šią teisę sustiprinti“(10). Be to, Teisingumo Teismas patikslino, kad šios direktyvos dalykas, kaip matyti iš jos 1 straipsnio a punkto, yra susijęs su sąlygomis, kuriomis gali būti naudojamasi Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje(11).

b)      Ar sąvoka „naudos gavėjas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalį, yra nekintamo ar kintamo pobūdžio?

47.      Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalyje, apibrėžiant šios direktyvos taikymo asmenims sritį, nustatyta, kad ji taikoma visiems Sąjungos piliečiams, kurie „atvyksta“ į kitą valstybę narę, kurios piliečiai jie nėra, arba „[gyvena]“ šioje valstybėje narėje, ir minėtos direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžtiems jų šeimos nariams, kurie „juos lydi arba prisijungia prie jų“(12).

48.      Iš šios nuostatos, kaip ją yra išaiškinęs Teisingumo Teismas, matyti, kad tik naudos gavėjas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnį, gali įgyti teises laisvai judėti ir gyventi šalyje pagal šią direktyvą. Toks naudos gavėjas gali būti Sąjungos pilietis (kuris atvyksta į kitą nei jo pilietybės valstybę narę arba gyvena joje) arba jo šeimos narys (kuris jį lydi arba pas jį atvyksta), kaip antai apibrėžta Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 dalyje(13). Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad Direktyva 2004/38 nesuteikia jokių savarankiškų teisių Sąjungos piliečio šeimos nariams, kurie yra trečiųjų valstybių piliečiai. Taigi, šių trečiųjų valstybių piliečių teisės, kurios gali būti jiems suteiktos pagal šią direktyvą, yra išvestinės, nes įgyjamos dėl atitinkamam Sąjungos piliečiui, kai jis naudojasi savo judėjimo laisve, priklausančių teisių(14).

49.      Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad N. Chenchooliah sutuoktinis, kuris pasinaudojo savo judėjimo laisvę išvykęs iš savo pilietybės valstybės narės, t. y. iš Portugalijos, ir atvykęs gyventi į Airiją, patenka į Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Todėl, kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, N. Chenchooliah taip pat, bent jau tuo laikotarpiu, kai jos sutuoktinis portugalas naudojosi savo judėjimo laisve Airijoje, turėjo „naudos gavėjos“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, statusą(15). Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad N. Chenchooliah sutuoktinis grįžo į Portugaliją ir į tai, kad Direktyva 2004/38 neapima situacijos, kai Sąjungos pilietis grįžta į savo pilietybės valstybę narę(16), reikia manyti, kad jis nebeatitinka sąvokos „naudos gavėjas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnį, apibrėžties.

50.      Šiomis aplinkybėmis kyla klausimas, ar N. Chenchooliah, būdama Sąjungos piliečio, kuris nebesinaudoja savo judėjimo laisve, sutuoktinė, gali prarasti „naudos gavėjos“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalį, statusą, nes iš principo jos sutuoktiniui grįžus į savo pilietybės valstybę narę, ji nebeatitinka šioje nuostatoje įvirtinto reikalavimo, t. y. lydėti Sąjungos pilietį arba atvykti pas jį(17).

51.      Manau, kad taip.

52.      Šiuo klausimu, mano nuomone, ypač svarbūs sprendimai Metock ir kt.(18) ir Lounes (19), iš kurių matyti, kad sąvoka „naudos gavėjas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalį, yra dinamiška arba kintanti laiko atžvilgiu.

1)      Sprendimas Metock ir kt.

53.      Sprendime Metock ir kt.(20), Teisingumo Teismas atsakė į du High Court (Aukštasis teismas) klausimus, patektus nagrinėjant ministro ir penkių Sąjungos piliečių bei jų sutuoktinių, trečiųjų valstybių piliečių, bylą. Šis ministras atitinkamų asmenų prašymus išduoti leidimą gyventi šalyje, pateiktus remiantis Airijoje gyvenančio ir (arba) dirbančio Sąjungos piliečio sutuoktinių statusu, atmetė, remdamasis tuo, kad jie netenkino sąlygos dėl išankstinio teisėto apsigyvenimo kitoje valstybėje narėje, kaip buvo reikalaujama pagal tuo metu galiojusias Airijos teisės nuostatas.

54.      Pirma, dėl reikalavimo, susijusio su išankstiniu teisėtu apsigyvenimu kitoje valstybėje narėje, Teisingumo Teismas nurodė, kad pagal Direktyvą 2004/38 teisė atvykti į valstybę narę ir joje apsigyventi suteikiama ne visiems trečiųjų valstybių piliečiams, o tik teise laisvai judėti pasinaudojusio Sąjungos piliečio, apsigyvenusio ne savo pilietybės valstybėje narėje, šeimos nariams, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalį(21). Jis nusprendė, kad pagal Direktyvą 2004/38 draudžiami valstybės narės teisės aktai, kuriais trečiosios valstybės piliečiui, susituokusiam su Sąjungos piliečiu, gyvenančiu ne savo pilietybės valstybėje narėje, ir siekiančiam pasinaudoti šios direktyvos nuostatomis, nustatomas reikalavimas būti teisėtai gyvenusiam kitoje valstybėje narėje prieš atvykstant į priimančiąją valstybę narę(22).

55.      Antra, dėl Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalies Teisingumo Teismas nusprendė, kad šią nuostatą reikia aiškinti taip, jog trečiosios valstybės pilietis, Sąjungos piliečio, gyvenančio ne savo pilietybės valstybėje narėje, sutuoktinis, kuris lydi šį Sąjungos pilietį ar pas jį atvyksta, naudojasi šios direktyvos nuostatomis, neatsižvelgiant į santuokos sudarymo vietą ir datą, taip pat į tai, kaip trečiosios valstybės pilietis įvažiavo į priimančiąją valstybę narę(23).

2)      Sprendimas Lounes

56.      Byla, kurioje buvo priimtas Sprendimas Lounes(24), buvo susijusi su Ispanijos piliete P. N. Ormazabal, kuri nuo 1996 m. gyveno Jungtinėje Karalystėje ir 2009 m. natūralizacijos būdu įgijo Jungtinės Karalystės pilietybę, tačiau išsaugojo ir savo Ispanijos pilietybę. 2014 m. P. N. Ormazabal susituokė su Alžyro piliečiu Toufik Lounes. T. Lounes pateikė prašymą išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę kaip Sąjungos piliečio sutuoktiniui ir šis prašymas Secretary of State for the Home Department (vidaus reikalų ministras, Jungtinė Karalystė) buvo atmestas, remiantis tuo, kad T. Lounes viršijo leistiną gyvenimo Jungtinėje Karalystėje trukmę ir taip pažeidė imigracijos srityje taikomas kontrolės priemones.

57.      Teisingumo Teismas konstatavo, kad P. N. Ormazabal buvo Ispanijos pilietė ir pasinaudojo savo judėjimo laisvę, kai atvyko į ne savo pilietybės valstybę narę ir joje gyveno, t. y. 1996 m. išvykusi iš Ispanijos ir atvykusi į Jungtinę Karalystę, tačiau atsižvelgdamas į bylos aplinkybes Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyva 2004/38 negalėjo būti taikoma toje byloje(25). Pritaręs generalinio advokato Y. Bot išvadai(26), Teisingumo Teismas nusprendė, kad P. N. Ormazabal įgijus Jungtinės Karalystės pilietybę, jos teisinė padėtis pasikeitė tiek nacionalinės teisės, tiek Direktyvos 2004/38 atžvilgiu(27). Taigi, Teisingumo Teismas nusprendė, pirma, kad P. N. Ormazabal nebeatitinka sąvokos „naudos gavėja“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalį, apibrėžties ir, antra, kad šia direktyva nebereguliuojamas jos gyvenimas Jungtinėje Karalystėje, nes jis iš esmės yra besąlygiškas. Todėl Teisingumo Teismas pripažino, kad T. Lounes negalėjo pasinaudoti išvestine teise gyventi atitinkamoje valstybėje narėje pagal Direktyvos 2004/38 nuostatas(28).

58.      Tuomet Teisingumo Teismas pagrindė savo samprotavimą Sąjungos pilietybe(29). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas priminė, kad Sąjungos piliečiui pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį suteikiamomis teisėmis, įskaitant išvestines teises, kuriomis naudojasi jo šeimos nariai, siekiama, be kita ko, padėti šiam Sąjungos piliečiui laipsniškai integruotis į priimančiosios valstybės narės visuomenę(30). Paskui Teisingumo Teismas nurodė, jog siekiant šių teisių veiksmingumo būtina, kad Sąjungos pilietis, esantis tokioje padėtyje kaip P. N. Ormazabal, kuri įgijo priimančiosios valstybės narės pilietybę kartu išsaugodama savo kilmės valstybės pilietybę, galėtų ir toliau naudotis pagal minėtą nuostatą įgytomis teisėmis priimančiojoje valstybėje narėje ir, konkrečiai kalbant, galėtų toliau tęsti šeimos gyvenimą su savo sutuoktiniu, trečiosios valstybės piliečiu, dėl pastarajam suteiktos išvestinės teisės gyventi šalyje(31). Konkrečiau kalbant, Teisingumo Teismas nusprendė, kad T. Lounes gali pasinaudoti tokia teise gyventi šalyje, remdamasis SESV 21 straipsnio 1 dalimi, tokiomis sąlygomis, kurios neturi būti griežtesnės nei Direktyvoje 2004/38 numatytos šios teisės suteikimo trečiosios valstybės piliečiui, kuris yra Sąjungos piliečio, pasinaudojusio laisvo judėjimo teise ir apsigyvenusio ne savo pilietybės valstybėje narėje, šeimos narys, sąlygos(32).

3)      Sąvokos „naudos gavėjai“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalį, kintamas pobūdis: išvados, darytinos remiantis sprendimais Metock ir kt. ir Lounes

59.      Puikiai suprantu, kad faktinės aplinkybės šioje byloje ir bylose, kuriose buvo priimti sprendimai Metock ir kt.(33) ir Lounes(34), skiriasi. Vis dėlto, kaip nurodžiau šios išvados 52 punkte, šios dvi bylos man atrodo svarbios, be kita ko, siekiant įvertinti sąvokos „naudos gavėjas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalį, dinamišką ar kintamą pobūdį.

60.      Kalbant apie Sprendimą Metock ir kt.(35), man atrodo įdomu iškart pažymėti, kad keturi ieškovai toje pagrindinėje byloje, trečiosios valstybės piliečiai, pagal Direktyvą 2004/38 rėmėsi teise apsigyventi su jų sutuoktiniais, Sąjungos piliečiais, priimančiojoje valstybėje narėje(36). Iš esmės, šių trečiosios valstybės piliečių prašymai dėl leidimo gyventi kortelės išdavimo priimančiojoje valstybėje narėje buvo pateikti tuo metu, kai jų sutuoktiniai, Sąjungos piliečiai, jau gyveno šioje valstybėje narėje kelis metus. Taigi, Teisingumo Teismas priėmė šį sprendimą nagrinėdamas išvestinės teisės gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, kurioje sutuoktinis, Sąjungos pilietis, pasinaudojo savo judėjimo laisve ir joje apsigyveno, pripažinimą(37). Primintina, kad Teisingumo Teismas pareiškė, jog reikalavimas lydėti Sąjungos pilietį arba pas jį atvykti, be to, atitinka tikslą, kurio siekiama suteikiant išvestines teises atvykti ir apsigyventi, pagal Direktyvą 2004/38 numatytas Sąjungos piliečių šeimos nariams, nes, priešingu atveju, „dėl to, kad priimančiojoje valstybėje narėje Sąjungos piliečio negali lydėti ar prie jo prisijungti šeima, būtų pažeista jo judėjimo laisvė atgrasant pasinaudoti teise įvažiuoti į šią valstybę narę ir joje apsigyventi“(38).

61.      Ar atsižvelgiant į šias išvadas, ar gali būti laikoma, jog „naudos gavėjo“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalį, statusas, kiek jis buvo įgytas trečiosios valstybės piliečiui susituokus su Sąjungos piliečiu, pasinaudojusiu savo laisvu judėjimu priimančiojoje valstybėje narėje, kurioje jie kartu gyvena, lieka įgytas ir nebegali būti prarastas?

62.      Aš taip nemanau(39).

63.      Kadangi tas sprendimas buvo priimtas nagrinėjant trečiųjų valstybių piliečių, susituokusių su Sąjungos piliečiu, prašymus, susijusius su šių trečiųjų valstybių piliečių teise apsigyventi priimančiojoje valstybėje narėje kartu su jų sutuoktiniais, Sąjungos piliečiais, iš Teisingumo Teismo samprotavimo, priešingai nei teigia N. Chenchooliah, negali būti daroma išvada, kad „naudos gavėjo“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalį, statusas lieka įgytas ir nebegali būti prarastas tokioje situacijoje, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje.

64.      Be to, „naudos gavėjo“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, statuso dinamiškas ar kintamas pobūdis buvo neseniai Teisingumo Teismo pabrėžtas Sprendime Lounes(40). Iš esmės, atsižvelgdamas į bylos, kurioje buvo priimtas tas sprendimas, aplinkybes, primintas šios išvados 56 punkte, Teisingumo Teismas pripažino, kad nuo to momento, kai P. N. Ormazabal, Sąjungos pilietė, įgijo priimančiosios valstybės narės pilietybę, ji nebeatitinka sąvokos „naudos gavėja“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalį, apibrėžties ir taip yra nepaisant tos aplinkybės, kad ji beveik dvidešimt metu naudojosi savo laisvo judėjimo teise priimančiojoje valstybėje narėje ir net įgijo teisę nuolat gyventi šalyje pagal šią direktyvą(41).

65.      Išvadų, darytinų remiantis tais dviem sprendimais, taikymas šioje byloje siekiant išnagrinėti sąvokos „naudos gavėjas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalį, kintamą pobūdį, reiškia, kad iš pradžių N. Chenchooliah, kaip Portugalijos piliečio sutuoktinė, įgijo išvestinę teisę gyventi šalyje bent tris mėnesius pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį. Tuo metu ji buvo „naudos gavėja“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalį, nes su savo sutuoktiniu, Sąjungos piliečiu, gyveno ne jo pilietybės valstybėje narėje. Tačiau paskui N. Chenchooliah prarado savo „naudos gavėjos“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, statusą, kai jos sutuoktinis grįžo į Portugaliją, nes šis nebeatitiko reikalavimo gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, o ji pati nebeatitiko reikalavimo jį lydėti arba atvykti pas jį į šią valstybę narę(42). Darytina išvada, kad po to, kai jos sutuoktinis grįžo į Portugaliją, o ji liko Airijoje, kurioje nebegyvena su savo sutuoktiniu, N. Chenchooliah nebeatitinka sąvokos „naudos gavėja“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalį.

66.      Pažymėjus šiuos dalykus, lieka neišspręstas pagrindinis šios bylos klausimas: ar nepaisant to, kad N. Chenchooliah nebėra „naudos gavėja“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalį, gali būti laikoma, jog ši direktyva išlieka taikytina N. Chenchooliah išsiuntimui iš priimančiosios valstybės narės?

67.      Remdamasis toliau išdėstytais argumentais, esu įsitikinęs, kad taip.

c)      Sąjungos piliečio ir jo šeimos narių naudojimosi judėjimo laisve pagal Direktyvą 2004/38 „ciklas“

68.      Visų pirma pažymėtina, kad nors N. Chenchooliah nebeturi „naudos gavėjos“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalį, statuso ir, atitinkamai, ji prarado savo teisę gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, tai visiškai nereiškia, kad jai negali būti taikomos kitos šios direktyvos nuostatos. Tiesa, kad Direktyvos 2004/38 taikymas yra apibrėžtas jos 3 straipsnio 1 dalyje ir susijęs su laikotarpiu, kuriuo Sąjungos pilietis ir jo šeimos nariai yra „naudos gavėjai“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Taigi, šiuo laikotarpiu jie naudojasi teisėmis laisvai judėti ir gyventi šalyje šios direktyvos pagrindu. Tačiau „naudos gavėjo“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalį, statuso praradimo pasekmės, be kita ko, išsiuntimas iš šalies, išlieka vis dar susijusios su laikotarpiu, kai šis Sąjungos pilietis ir jo šeimos nariai teisėtai gyveno priimančiojoje valstybėje narėje kaip „naudos gavėjai“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį.

69.      Norėčiau patikslinti šią mintį.

1)      Diferencijuotas Direktyvos 2004/38 taikymas

70.      Direktyvos 2004/38 struktūra rodo, kad šioje direktyvoje yra įtvirtinta diferencijuota jos nuostatų taikymo sistema. Šiai sistemai apibrėžti pakanka vien perskaityti skirtingų Direktyvos 2004/38 skyrių ir nuostatų pavadinimus(43). Iš tiesų šios direktyvos sistema atspindi mintį, pirma, kad pagal minėtą direktyvą reglamentuojama Sąjungos piliečio ir jo šeimos narių padėtis ir jiems suteiktos teisės yra kintamo pobūdžio, ir, antra, kad naudos gavėjų integracija priimančiojoje valstybėje narėje yra laipsniška. Iš esmės, Direktyva 2004/38 yra reglamentuojamas visas Sąjungos piliečio ir jo šeimos narių naudojimosi judėjimo laisve ciklas, nuo jų atvykimo į kitą nei šio Sąjungos piliečio pilietybės valstybę narę iki jų išvykimo iš šios valstybės narės(44).

71.      Taigi, Direktyvoje 2004/38 yra įtvirtinta sistema, kuri apima skirtingų rūšių teises, suteikiamas skirtingoms piliečių kategorijoms, ir kuri, atitinkamai, reiškia, kad šios direktyvos nuostatos „taikomos diferencijuotai“. Toks diferencijuotas taikymas paaiškinamas ta aplinkybe, pirma, kad gali susiklostyti labai skirtingos situacijos, susijusios su savo judėjimo laisve pasinaudojusio Sąjungos piliečio ir jo šeimos narių, kurie jį lydi ar pas jį atvyksta, atvykimu, gyvenimu šalyje ar išvykimu, ir, antra, kad jų situacija gali keistis gyvenimo priimančiojoje valstybėje laikotarpiu. Diferencijuotas Direktyvos 2004/38 taikymas paprasčiausiai reiškia, kad skirtingoms Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių kategorijoms (studentai, darbo ieškantys asmenys, darbuotojai, nuolatiniai gyventojai ir kt.) gali būti suteiktos skirtingos teisės atsižvelgiant į tai, kokio etapo nuostatos jiems taikytinos (gyvenimas šalyje iki trijų mėnesių, ilgesnis nei trijų mėnesių ar nuolatinis), ir atsižvelgiant į atvykimo ar apsigyvenimo šalyje reikalavimus, kuriuos jie tenkina per visą laikotarpį, kai naudojasi savo teise laisvai judėti ir gyventi šalyje. Taigi, visas naudojimosi jų judėjimo laisve ciklas patenka į šios direktyvos taikymo sritį(45).

72.      Be to, ši bendra mintis visiškai atitinka mintį, kad remiantis Direktyvoje 2004/38 numatyta sistema teisė gyventi priimančiojoje valstybėje narėje yra reglamentuojama laipsniškai(46). Taigi, matyti, kad ši teisė yra kintamo pobūdžio. Visų pirma, teisei gyventi šalyje iki trijų mėnesių, numatytai Direktyvos 2004/38 6 straipsnyje, nenustatyta jokių sąlygų ar formalumų, išskyrus reikalavimą turėti galiojančius tapatybės kortelę ar pasą(47). Paskui, teisei gyventi šalyje ilgiau kaip tris mėnesius taikomi reikalavimai, įtvirtinti Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalyje(48). Galiausiai, šios direktyvos 16 straipsnyje numatyta nuolatinio gyvenimo šalyje teisė(49), suteikiama Sąjungos piliečiams ir jų šeimos nariams, kurie priimančiojoje valstybėje narėje legaliai gyveno ištisinį penkerių metų laikotarpį(50). Taigi Sąjungos pilietis ir jo šeimos nariai gali naudotis savo laisvu judėjimu vienu arba keliais iš šių etapų, jei atitinka Direktyvoje 2004/38 numatytus reikalavimus, kintančius atsižvelgiant į gyvenimo šalyje trukmę(51), ir tai skatina „laipsnišką integraciją“ priimančiojoje valstybėje narėje.

73.      Vis dėlto, jei tam tikri asmenys nebeatitinka Direktyvoje 2004/38 numatytų reikalavimų ir todėl netenka „naudos gavėjų“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, statuso bei, atitinkamai, praranda savo teises atvykti į priimančiąją valstybę narę ir joje apsigyventi, tai nereiškia, kad jiems netaikytinos kitos minėtos direktyvos nuostatos. Šios kitos nuostatos reglamentuoja ne tik sąlygas, kuriomis išlieka teisė gyventi šalyje, ir sąlygas, kuriomis šios teisės nebelieka (12–14straipsniai), bet ir atvykimui bei gyvenimui šalyje taikomus apribojimus ir apsaugą išsiuntimo iš šalies atveju (15 straipsnis).

74.      Šiuo klausimu man atrodo naudinga priminti, jog Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai [turi] 7, 12 ir 13 straipsniuose numatytą teisę gyventi šalyje tol, kol jie atitinka ten [šiuose straipsniuose] nustatytus reikalavimus“. Šios direktyvos 12 ir 13 straipsniais reglamentuojamas, atitinkamai, gyvenimo šalyje teisės išlikimas šeimos nariams, mirus arba išvykus Sąjungos piliečiui, ir šios teisės išlikimas skyrybų, santuokos anuliavimo ar registruotos partnerystės nutraukimo atvejais. Taigi, nors šiuose dviejuose straipsniuose nurodytos situacijos nedaro įtakos Sąjungos piliečio šeimos narių, turinčių kurios nors valstybės narės pilietybę, teisei gyventi šalyje(52), to negalima pasakyti apie Sąjungos piliečio šeimos narius, esančius trečiosios valstybės piliečiais, – jie turi atitikti tam tikrus reikalavimus, kad išsaugotų savo išvestinę teisę gyventi šalyje. Jei netenkinti šie reikalavimai, įtvirtinti Direktyvos 2004/38 12 straipsnio 2 dalyje ir 13 straipsnio 2 dalyje, šie asmenys praranda savo teisę gyventi šalyje, tačiau nepraranda jiems taikomos apsaugos nuo išsiuntimo iš šalies. Iš esmės jie yra saugomi pagal šios direktyvos 15 straipsnį (III skyrius), kuriuo reglamentuojamas Sąjungos piliečio ar jo šeimos narių laisvo judėjimo apribojimas dėl kitų priežasčių nei viešoji tvarka, visuomenės saugumas ar visuomenės sveikata. Pastaroji nuostata taikytina N. Chenchooliah situacijai.

75.      Mano nuomone, nagrinėjant Direktyvos 2004/38 12 ir 13 straipsnius matyti, kad net jei trečiosios valstybės pilietis praranda išvestinę teisę gyventi šalyje ir todėl nebėra „naudos gavėjas“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, pagal minėtą direktyvą jam turi būti teikiama apsauga nuo išsiuntimo iš šalies, numatyta tos pačios direktyvos 15 straipsnyje.

76.      Tai patikslinus, šiame mano nagrinėjimo etape man atrodo svarbu pabrėžti esminį skirtumą tarp šios bylos ir bylos, kurioje buvo priimtas Sprendimas Lounes (53).

2)      Esminis skirtumas tarp šios bylos ir bylos, kurioje buvo priimtas Sprendimas Lounes

77.      Byloje Lounes situacija pakito, nes įvyko esminis P. N. Ormazabal statuso pasikeitimas. Iš tiesų, iš šio sprendimo matyti, kad P. N. Ormazabal įgijus priimančiosios valstybės narės pilietybę jos teisinis statusas pasikeitė tiek nacionalinės teisės, tiek Direktyvos 2004/38 atžvilgiu. Taigi, net jei ši direktyva beveik dvidešimt metų buvo taikoma P. N. Ormazabal naudojantis jos judėjimo laisve priimančiojoje valstybėje narėje, dėl šio esminio teisinio statuso pasikeitimo P. N. Ormazabal padėtis pakito ne Direktyvos 2004/38 taikymo atžvilgiu, o, atvirkščiai, už šios direktyvos taikymo srities ribų, todėl po P. N. Ormazabal natūralizacijos minėta direktyva tapo jai nebetaikytina. Taigi, T. Lounes nebeturėjo išvestinės teisės gyventi priimančiojoje valstybėje narėje Direktyvos 2004/38 nuostatų pagrindu.

78.      Pagrindinėje byloje, atvirkščiai, N. Chenchooliah sutuoktiniui grįžus į Portugaliją buvo užbaigtas jų naudojimosi laisvo judėjimo ir apsigyvenimo teise (savarankiška ir išvestine) ciklas ir dėl to jie prarado „naudos gavėjų“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalį, statusą, tačiau tai nereiškia, kad jie neteko šioje direktyvoje numatytos apsaugos, taikomos išsiuntimo iš priimančiosios valstybės narės atveju.

79.      Kitaip tariant, skirtingai nei situacijoje, kai įgijusi Jungtinės Karalystės pilietybę P. N. Ormazabal nebepateko į Direktyvos 2004/38 taikymo sritį, nes dėl statuso pasikeitimo pakito jai taikoma teisinė tvarka (nors išliko taikytina SESV 21 straipsnio 1 dalis), N. Chenchooliah sutuoktinio situacija po jo grįžimo į Portugaliją nebėra reglamentuojama šios direktyvos, tačiau tai nereiškia, kad pasikeitė jo teisinis statusas. Iš esmės ateityje jis galėtų pasinaudoti savo laisvo judėjimo teise Airijoje pagal Direktyvą 2004/38, o P. N. Ormazabal kaip Jungtinės Karalystės pilietė turi besąlyginę teisę gyventi Jungtinėje Karalystėje. Todėl ši direktyva netaikoma reglamentuojant jos teisę gyventi šioje valstybėje narėje.

80.      Todėl, priešingai nei situacijoje, kai T. Lounes, jo sutuoktinei įgijus Jungtinės Karalystės pilietybę, nebegalėjo naudotis teise gyventi šalyje, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2004/38, N. Chenchooliah sutuoktiniui grįžus į Portugaliją, jos situacija patenka, be kita ko, į kitų šios direktyvos nuostatų taikymo sritį, kiek tai susiję su N. Chenchooliah išsiuntimu iš šalies(54).

3)      Trečiosios valstybės piliečio, susituokusio su Sąjungos piliečiu, išsiuntimui iš šalies išlieka taikytina Direktyva 2004/38, kai šis Sąjungos pilietis nebesinaudoja savo judėjimo laisve priimančiojoje valstybėje narėje, nes grįžo į savo pilietybės valstybę narę

81.      Kaip matyti iš šios išvados 68–80 punktuose išdėstytų argumentų, aišku, kad N. Chenchooliah išsiuntimas iš šalies patenka į Direktyvos 2004/38 ir visų pirmą į jos 15 straipsnio taikymo sritį.

82.      Šiuo klausimu man atrodo svarbūs kiti trys argumentai.

83.      Pirma, pažymiu, jog byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Metock ir kt.(55), ministras jau gynė požiūrį, kad nacionalinės teisės aktai dėl užsieniečių, taikomi Sąjungos piliečio šeimos nariams, turi būti aiškinami plačiai. Savo sprendimo 60–70 punktuose Teisingumo Teismas šį požiūrį atmetė. Šiame kontekste Teisingumo Teismas, be kita ko, priminė Sąjungos teisės aktų leidėjo kompetenciją reglamentuoti Sąjungos piliečio šeimos narių atvykimo į valstybių narių teritoriją ir apsigyvenimo jose sąlygas, jei dėl to, kad priimančiojoje valstybėje narėje Sąjungos piliečio negali lydėti ar pas jį atvykti jo šeima, būtų pažeista šio Sąjungos piliečio judėjimo laisvė atgrasant jį nuo naudojimosi savo teise atvykti į šią valstybę narę ir joje apsigyventi(56).

84.      Galiausiai, jei valstybėms narėms būtų pripažinta galimybė spręsti, ar trečiųjų valstybių piliečiai, Sąjungos piliečių šeimos nariai, turi būti išsiųsti iš šalies laikantis procedūrinių garantijų pagal Direktyvą 2004/38 ar deportuoti pagal užsieniečiams taikomą nacionalinę teisę, tai reikštų, kad Sąjungos piliečių judėjimo laisvė valstybėje narėje, kuri nėra jų pilietybės valstybė, būtų reglamentuojama skirtingai vienoje ar kitoje valstybėje narėje, atsižvelgiant į nacionalinės teisės nuostatas imigracijos srityje, be kita ko, nuostatas, pagal kurias leidžiama priimti sprendimus dėl deportacijos ir nustatyti neribotos trukmės draudimą atvykti į šalį. Toks rezultatas būtų nesuderinamas su visų Sąjungos piliečių teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje.

85.      Antra, svarbu pabrėžti, kaip aiškiai pažymėjo Komisija, kad toks aiškinimas, pagal kurį Sąjungos piliečiui ir jo šeimos nariams būtų taikomos skirtingos išsiuntimo iš šalies procedūros, pažeistų tikslą užtikrinti šeimos gyvenimo apsaugą ir palengvinti naudojimąsi judėjimo laisve(57). Pavyzdžiui, jei trečiosios valstybės pilietis, susituokęs su Sąjungos piliečiu, nebesinaudojančiu savo laisvo judėjimo teisėmis, galėtų būti išsiųstas iš šalies pagal užsieniečiams taikomą nacionalinę teisę, kurioje numatytas neribotos trukmės draudimas atvykti į Airijos teritoriją, kaip yra nagrinėjamu atveju, iš tikrųjų tai reikštų, kad Sąjungos piliečiui trukdoma ateityje grįžti į Airiją su savo sutuoktiniu, jei jis norėtų pasinaudoti savo judėjimo laisve šioje valstybėje narėje(58).

86.      Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra priminęs, jog Direktyvos 2004/38 5 konstatuojamojoje galyje nurodyta, kad „visų Sąjungos piliečių teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje turėtų būti suteikiama ir jų šeimos nariams, neatsižvelgiant į pilietybę, jei ta teise naudojamasi [kad ta teise būtų galima naudotis] pagal objektyvius laisvės ir orumo reikalavimus“(59). Mano nuomone, gali būti laikoma, kad šie „objektyvūs laisvės ir orumo reikalavimai“ turi būti taikomi visam Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių naudojimosi judėjimo laisve ciklui, nuo jų atvykimo į priimančiąją valstybę narę iki jų išvykimo iš jos. Be to, 25 konstatuojamojoje taip pat nurodyta, kad procedūrinės garantijos turėtų būti tiksliai apibrėžtos, kad būtų užtikrintas aukštas Sąjungos piliečio ir jo šeimos narių teisių apsaugos lygis, jei jiems būtų uždrausta atvykti į kitą valstybę narę ar joje apsigyventi.

87.      Galiausiai, trečia, šios išvados 68–80 punktuose mano išdėstyta pozicija – kad N. Chenchooliah išsiuntimui iš šalies išlieka taikytina Direktyva 2004/38 ir, be kita ko, jos 15 straipsnis, atitinka būtinybę neaiškinti Direktyvos 2004/38 nuostatų siaurai ir neužkirsti kelio šių nuostatų veiksmingumui(60).

88.      Todėl atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus manau, kad jei teisės gyventi šalyje praradimas ar pasibaigimas yra susijęs su naudojimosi judėjimo laisve pabaiga, trečiosios valstybės piliečio, susituokusio su Sąjungos piliečiu, išsiuntimui iš priimančiosios valstybės narės teritorijos išlieka taikytina Direktyva 2004/38 ir, be kita ko, jos 15 straipsnis, kai šis Sąjungos pilietis nebesinaudoja savo judėjimo laisve priimančiojoje valstybėje narėje ir grįžo į savo pilietybės valstybę narę.

2.      Dėl apribojimų ir procedūrinių garantijų, taikomų išsiunčiant iš šalies Sąjungos piliečius ir jų šeimos narius, trečiųjų valstybių piliečius, tuo pagrindu, kad pasibaigė jų teisė gyventi šalyje

89.      Direktyvoje 2004/38 yra numatyti apribojimai ir procedūrinės garantijos, kurie turi būti taikomi išsiunčiant iš šalies Sąjungos piliečius ir jų šeimos narius. Konkrečiai kalbant, šioje direktyvoje įtvirtintos dvi skirtingos tvarkos, atsižvelgiant į išsiuntimą iš šalies pagrindžiančias priežastis. Sprendimas išsiųsti iš šalies gali būti priimtas arba dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos priežasčių (VI skyrius), arba dėl kitų priežasčių (15 straipsnis), be kita ko, jis gali būt pagrįstas ta aplinkybe, kad naudos gavėjas pagal Direktyvą 2004/38 nebeatitinka šioje direktyvoje numatytų gyvenimo šalyje reikalavimų.

90.      Nors sutinku su ministru, kad N. Chenchooliah išsiuntimą iš šalies pagrindžiantys motyvai nėra susiję su viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos priežastimis, numatytomis Direktyvoje 2004/38, mano nuomone, remiantis toliau nurodytais argumentais neįmanoma įsivaizduoti, kad N. Chenchooliah situacijai būtų netaikomas šios direktyvos 15 straipsnis.

a)      Direktyvos 2004/38 VI skyriaus taikymo sritis

91.      Ministras ir pastabas pateikusios vyriausybės teigia, kad tokioje situacijoje, kaip antai N. Chenchooliah situacija, sprendimas išsiųsti iš šalies turi būti reglamentuojamas ne Direktyvos 2004/38 VI skyriaus nuostatų, o užsieniečiams taikomos nacionalinės teisės (sprendimas dėl deportacijos)(61).

92.      N. Chenchooliah, atvirkščiai, teigia, kad sprendimas išsiųsti ją iš šalies turėjo būti priimtas taikant Direktyvos 2004/38 VI skyriaus nuostatas bei laikantis šiose nuostatose ir visų pirma šios direktyvos 27 ir 28 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų.

93.      Pirma, prieš nagrinėjant, kokio laipsnio apsauga nuo išsiuntimo iš šalies suteikiama trečiosios valstybės piliečiui, susituokusiam su Sąjungos piliečiu, kaip antai N. Chenchooliah, primintina, jog iš Direktyvos 2004/38 VI skyriaus pavadinimo matyti, kad šiame skyriuje esančiose nuostatose ir visų pirma 27 straipsnyje yra numatyti teisės atvykti į šalį ir teisės gyventi šalyje apribojimai dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos priežasčių.

94.      Akivaizdu, kad motyvai, nurodyti siekiant pateisinti N. Chenchooliah išsiuntimą iš šalies, nėra grindžiami viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės saugumo priežastimis, kurioms taikomas Direktyvos 2004/38 VI skyrius(62). Iš tiesų, kaip savo rašytinėse pastabose nurodė ir per posėdį patvirtino ministras, N. Chenchooliah išsiuntimas iš šalies grindžiamas tuo, kad jos sutuoktinis Sąjungos pilietis nebesinaudoja laisvo judėjimo teise Airijoje. Ministras taip pat nurodė, kad sprendimas dėl deportacijos, kaip antai sprendimo dėl N. Chenchooliah deportacijos projektas, – tai ekonominiais sumetimais priimama imigracijos kontrolės priemonė.

95.      Antra, manau, kad naudinga priminti sprendimą Metock ir kt.(63) ir jo 94 ir 95 punktus. Primintina, kad šio sprendimo 94 punkte Teisingumo Teismas pripažino, jog „Direktyvos 2004/38 taikymas tik Sąjungos piliečio šeimos nariams, kurie jį „lydi“ ar prie jo „prisijungia“ reikštų, kad Sąjungos piliečio šeimos narių įvažiavimo ir apsigyvenimo teisės apsiriboja tik Sąjungos piliečio gyvenamosios vietos valstybe nare“. Tačiau minėto sprendimo 95 punkte Teisingumo Teismas patikslino, kad „nuo to momento, kai Sąjungos piliečio šeimos nariai, trečiųjų valstybių piliečiai, naudojasi pagal Direktyvą 2004/38 įvažiavimo ir apsigyvenimo teisėmis priimančiojoje valstybėje narėje, pastaroji jo [šias] teises gali apriboti tik laikydamasi šios direktyvos 27 ir 35 straipsnių“(64). Mano nuomone, šis patikslinimas negali būti vertinamas atskirai nuo faktinių aplinkybių, kuriomis buvo priimtasis tas sprendimas, t. y. to, kad atitinkami Sąjungos piliečiai buvo apsigyvenę priimančiojoje valstybėje narėje ir joje gyveno su savo sutuoktiniais, trečiųjų valstybių piliečiais. Todėl šis Teisingumo Teismo patikslinimas turi būti suprantamas taip, kad jei trečiosios valstybės pilietis, susituokęs su Sąjungos piliečiu, kuris naudojasi savo judėjimo laisve, gyvena su šiuo Sąjungos piliečiu priimančiojoje valstybėje narėje ir paskui praranda savo išvestines teises atvykti ir apsigyventi šalyje, jam suteiktas pagal Direktyvą 2004/38, šios teisės gali būti apribotos tik laikantis, be kita ko, šios direktyvos 27 ir 35 straipsnių.

96.      Vadinasi, šios bylos aplinkybėmis, kadangi N. Chenchooliah sutuoktinis grįžo į Portugaliją ir pora nebegyvena kartu priimančiojoje valstybėje narėje, N. Chenchooliah nebetaikoma apsauga nuo išsiuntimo iš šalies, numatyta Direktyvos 2004/38 27 ir 28 straipsniuose.

97.      Darytina išvada, kad N. Chenchooliah situacija iš principo nepatenka į Direktyvos 2004/38 VI skyriaus taikymo sritį(65). Tačiau, kaip nurodžiau šios išvados 72–74 punktuose, tai nereiškia, kad N. Chenchooliah netaikytinos kitos šios direktyvos nuostatos, be kita ko, jos 15 straipsnis, kuriame numatytos procedūrinės garantijos, taikomos išsiunčiant iš šalies Sąjungos piliečius ar jų šeimos narius, kurie anksčiau gyveno priimančiojoje valstybėje narėje turėdami „naudos gavėjų“, kaip tai suprantama pagal tos pačios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, statusą.

b)      Direktyvos 2004/38 15 straipsnio aiškinimas

98.      Pagal Direktyvos 2004/38 15 straipsnio 1 dalį „30 ir 31 straipsniuose nustatytos procedūros taikom[os] analogiškai visiems sprendimams, apribojantiems Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių laisvą judėjimą dėl kitų priežasčių nei valstybinė politika [viešoji tvarka], visuomenės saugumas ar sveikatos apsauga [visuomenės sveikata]“(66).

99.      Pirma, iš visiškai pažodinio Direktyvos 2004/38 15 straipsnio 1 dalies aiškinimo matyti, kad procedūrinės garantijos, nurodytos šioje nuostatoje (30 ir 31 straipsniai) taikomos „analogiškai visiems sprendimams, apribojantiems Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių laisvą judėjimą“. Tai reiškia, kad ši nuostata taikoma visiems sprendimams išsiųsti iš šalies, kuriais apribojamas ne tik Sąjungos piliečio, bet ir jo šeimos narių laisvas judėjimas. Taip pat iš šios nuostatos teksto matyti, kad ji netaikoma sprendimams, priimtiems dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos priežasčių, o apima tik sprendimus, priimtus „dėl kitų priežasčių“. Todėl laikytina, kad Direktyvos 2004/38 15 straipsnio 1 dalyje nurodytos „kitos priežastys“ yra susijusios, be kita ko, su situacija, kaip antai pagrindinėje byloje, kai prarandama išvestinė teisė gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, nes Sąjungos pilietis grįžta į savo pilietybės valstybę narę.

100. Antra, atsižvelgiant į nuostatas, sietinas su Direktyvos 2004/38 15 straipsniu, primintina, kad šis straipsnis yra šios direktyvos III skyriuje „Teisė gyventi šalyje“. Šio skyriaus nuostatos yra susijusios, be kita ko, su teise gyventi šalyje iki trijų mėnesių (6 straipsnis), teise gyventi šalyje ilgiau kaip tris mėnesius (7 straipsnis), taip pat, pirma, su šeimos narių teisės gyventi šalyje išsaugojimu mirus arba išvykus Sąjungos piliečiui (12 straipsnis) bei skyrybų, santuokos anuliavimo ar registruotos partnerystės nutraukimo atvejais (13 straipsnis) ir, antra, su teisės gyventi šalyje išsaugojimu pagal 6, 7, 12 ir 13 straipsnius, jei šią teisę turintys asmenys atitinka šiuose straipsniuose įtvirtintus reikalavimus (14 straipsnis). Šiomis aplinkybėmis, kaip teisingai pažymėjo Komisija, Direktyvos 2004/38 15 straipsnis apima situacijas, kai Sąjungos pilietis ir jo šeimos nariai, kurie jį lydi arba pas jį atvyksta, nebeatitinka gyvenimo šalyje reikalavimų, numatytų šioje direktyvoje (6, 7, 12, 13 ar 14 straipsniai) ir todėl praranda pirminę arba išvestinę teisę gyventi šalyje(67). Šioje byloje yra aišku, kad N. Chenchooliah gyveno Airijoje kaip Sąjungos piliečio, pasinaudojusio savo judėjimo laisve šioje valstybėje narėje, sutuoktinė, turinti išvestinę teisę gyventi šalyje iki trijų mėnesių, numatytą Direktyvos 2004/38 6 straipsnio 2 dalį, ir prarado šią teisę jos sutuoktiniui grįžus į Portugaliją.

101. Todėl, Direktyvos 2004/38 15 straipsnis, atsižvelgiant į jo kontekstą, turi būti aiškinamas taip, kad jis taikytinas Sąjungos piliečiui ir jo šeimos nariams, trečiųjų valstybių piliečiams, kurių situacija tokia, kaip N. Chenchooliah. Tik toks aiškinimas gali užtikrinti šia direktyva siekiamų tikslų įgyvendinimą.

102. Šią išvadą patvirtina Direktyvos 2004/38 tikslo analizė.

103. Šiuo klausimu visų pirma primintina, kad remiantis nusistovėjusiu Teisingumo Teismo taikomu aiškinimu, matyti, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas pripažino, kad svarbu užtikrinti valstybių narių piliečių šeimos gyvenimo apsaugą, siekiant pašalinti kliūtis naudotis SESV garantuojamomis pagrindinėmis laisvėmis(68). Kaip nurodžiau šios išvados 85 ir 86 punktuose, jei Direktyvos 2004/38 15 straipsnis būtų netaikomas Sąjungos piliečių šeimos nariams, trečiosios valstybės piliečiams, o mano nuomone – tai neįmanoma, tuomet susituokusi pora galėtų būti išsiųsta iš priimančiosios šalies remiantis skirtinga teisine tvarka, o tai pakenktų tikslui užtikrinti šeimos gyvenimo apsaugą ir palengvinti naudojimąsi judėjimo laisve. Šioje byloje, jei N. Chenchooliah būtų išsiųsta iš šalies pagal, be kita ko, 1999 m. Imigracijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, jai būtų taikomas draudimas atvykti į Airijos teritoriją. Net jei, kaip savo rašytinėse pastabose nurodė ministras, šio įstatymo 3.11 straipsnyje numatyta, kad asmuo, kuriuo atžvilgiu priimtas sprendimas dėl deportacijos, gali prašyti ministro pakeisti ar peržiūrėti šį sprendimą, ministras per posėdį patvirtino, kad jis vis dėlto turi diskreciją šiuo klausimu.

104. Taip pat primintina, kad remiantis Direktyvos 2004/38 15 straipsnio 3 dalimi valstybė narė negali uždrausti atvykti į šalies teritoriją, kai priima šios direktyvos 15 straipsnio 1 dalyje nurodytą sprendimą išsiųsti iš šalies. Taigi, akivaizdu, kad jei priimančioji valstybė narė priimtų sprendimą dėl deportacijos pagal užsieniečiams taikomą nacionalinę teisę ir kartu uždraustų atvykti į šalies teritoriją, kad ir kaip būtų, tai būtų Direktyvos 2004/38 15 straipsnio 3 dalies pažeidimas. Be to, jei būtų pasinaudota tokiu sprendimu, tai iš tikrųjų reikštų, kad Sąjungos piliečiui ateityje trukdoma grįžti į Airiją su savo sutuoktiniu, trečiosios valstybės piliečiu, jei jis norėtų pasinaudoti savo judėjimo laisve šioje valstybėje narėje.

105. Galiausiai, jei Direktyvos 2004/38 15 straipsnis nebūtų taikomas tokioms situacijoms, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, ši nuostata iš dalies netektų savo prasmės ir taptų neveiksminga.

106. Dėl visų šių priežasčių manau, kad Direktyvos 2004/38 15, 30 ir 31 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jie turi būti taikomi priimant sprendimą išsiųsti iš šalies trečiosios valstybės pilietį, susituokusį su Sąjungos piliečiu, kaip antai ieškovė pagrindinėje byloje.

V.      Išvada

107. Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į High Court (Aukštasis teismas, Airija) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios [d]irektyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB, iš dalies pakeistos 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 492/2011, 15, 30 ir 31 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jie taikomi sprendimui išsiųsti iš šalies trečiosios valstybės pilietį, remiantis tuo, kad jis nebeturi teisės gyventi šalyje pagal šią direktyvą, susiklosčius tokiai situacijai: šis trečiosios valstybės pilietis susituokė su Sąjungos piliečiu tuo metu, kai naudodamasis savo judėjimo laisve pastarasis buvo atvykęs į kitą nei jo pilietybės valstybę narę ir joje gyveno pagal minėtos direktyvos 6 straipsnio 1 dalį, o paskui grįžo į savo pilietybės valstybę narę.


1      Originalo kalba: prancūzų.


2      2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, 2004, p. 77; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46, klaidų ištaisymas OL L 274, 2009, p. 47), iš dalies pakeista 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 492/2011 (OL L 141, 2011, p. 1;) (toliau – Direktyva 2004/38).


3      Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad 2012 m. lapkričio 7 d. – tai diena, kai pasibaigė paskutinis leidimas, išduotas ieškovei kaip studentei.


4      Žr. šios išvados 23 punktą. Pažymėtina, kad savo rašytinėse pastabos Komisija visų pirma nurodė, jog iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, matyti, kad atsisakydamos išduoti N. Chenchooliah leidimo gyventi šalyje kortelę Airijos valdžios institucijos atsižvelgė tik į tai, ar jos sutuoktinis, Sąjungos pilietis, asmeniškai turėjo pakankamai išteklių ir galėjo pateikti tai įrodančią darbo sutartį. Tačiau Komisija primena, kad iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos aišku, jog Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas reikalavimas „tur[ėti] pakankamai išteklių“, turi būti aiškinamas taip, „kad pakanka, jog Sąjungos piliečiai disponuotų tokiais ištekliais, kuriais juos gali aprūpinti, be kita ko, trečiosios valstybės pilietis, ir šioje nuostatoje nenumatyta jokių šių išteklių kilmės reikalavimų. Iš tiesų, Teisingumo Teismas taip pat jau yra nusprendęs, kad toks reikalavimo turėti pakankamai išteklių aiškinimas, jog suinteresuotasis asmuo pats turi turėti šiuos išteklius ir negali naudotis lydinčio šeimos nario ištekliais, greta šio direktyvoje numatyto reikalavimo nustatytų papildomą reikalavimą, susijusį su lėšų kilme, kuris sudarytų neproporcingą kliūtį naudotis SESV 21 straipsnyje įtvirtinta pagrindine teise laisvai judėti ir apsigyventi, o jis nėra būtinas norint pasiekti siekiamą tikslą – apsaugoti valstybių narių viešuosius finansus“. Žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimą Singh ir kt. (C‑218/14, EU:C:2015:476, 74 ir 75 punktai ir nurodyta jurisprudencija). Net jei aš pritariu šiai Komisijos analizei, reikia pažymėti, kad nėra pakankamai informacijos, norint išsiaiškinti šioje byloje nagrinėjamu atveju susiklosčiusią situaciją,ir ypač, kad 2012 m. rugsėjo 11 d. priimtas ministro sprendimas, kurio N. Chenchooliah neginčija, tapo galutinis. Žr. šios išvados 22 punktą.


5      Todėl, Komisijos teigimu, išsiuntimo iš šalies priemonė turėjo būti patvirtinta pagal nacionalinės teisės aktus, kuriais perkelta ši direktyva.


6      Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad toje byloje P. Igunma, trečiosios valstybės piliečiui, buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi šalyje, nes tuo momentu, kai buvo pateiktas prašymas išduoti leidimą gyventi šalyje, buvo laikoma, kad jo sutuoktinė, Sąjungos pilietė, nesinaudojo teisėmis, kylančiomis iš Sąjungos teisės. Byla buvo pradėta dėl to, kad P. Igunma buvo areštuotas siekiant įvykdyti sprendimą dėl jo deportacijos, prieš jam susituokiant su savo sutuoktine Airijoje. Pagrindinis toje byloje iškeltas klausimas – ar P. Igunma galėjo būti laikomas asmeniu, patenkančiu į Direktyvos 2004/38 ir ją perkeliančių Airijos potvarkių taikymo sritį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė, kad Direktyva 2004/38 ir minėti potvarkiai buvo taikytini P. Igunma, todėl jis galėjo būti išsiųstas iš šalies teritorijos tik pagal sprendimą dėl išsiuntimo iš šalies, priimtą pagal atitinkamus Airijos potvarkius. Savo sprendimo 32 punkte šis teismas pažymėjo, kad yra skirtumų tarp sprendimo išsiųsti iš šalies ir sprendimo dėl deportacijos ir vienas iš šių skirtumų yra tai, kad sprendimo dėl deportacijos galiojimo trukmė yra neribota. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, sprendimas išsiųsti iš šalies nebeturi pasekmių po jo įvykdymo, nebent jame yra nustatytas apibrėžto laikotarpio draudimas atvykti į šalies teritoriją.


7      2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimas (C‑184/99, EU:C:2001:458, 31 punktas).


8      Šis patikslinimas, aiškiai įtvirtintas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, buvo neseniai primintas 2018 m. gruodžio 10 d. Sprendime Wightman ir kt. (C‑621/18, EU:C:2018:999, 64 punktas ir nurodyta jurisprudencija).


9      Žr. Direktyvos 2004/38 3 konstatuojamąją dalį.


10      2008 m. liepos 25 d. Sprendimas Metock ir kt. (C‑127/08, EU:C:2008:449, 59 ir 82 punktai), 2014 m. kovo 12 d. Sprendimas O. ir B. (C‑456/12, EU:C:2014:135, 35 punktas) ir 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimas McCarthy ir kt. (C‑202/13, EU:C:2014:2450, 31 punktas ir nurodyta jurisprudencija).


11      2011 m. gegužės 5 d. Sprendimas McCarthy (C‑434/09, EU:C:2011:277, 33 punktas) ir 2014 m. kovo 12 d. Sprendimas O. ir B. (C‑456/12, EU:C:2014:135, 41 punktas).


12      Šioje išvadoje vartoju sąvoką „naudos gavėjas“ tik ta prasme, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalį. Žr. šios išvados 54 išnašą.


13      Šiuo klausimu žr. generalinės advokatės E. Sharpston išvadą byloje O. ir kt. (C‑456/12, EU:C:2013:837, 68 punktas).


14      2017 m. lapkričio 14 d. Sprendimas Lounes (C‑165/16, EU:C:2017:862, 32 punktas ir nurodyta jurisprudencija).


15      Žr. šios išvados 40 punktą.


16      Vis dėlto Teisingumo Teismas yra pripažinęs trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra į savo pilietybes valstybę narę grįžusio Sąjungos piliečio šeimos nariai, išvestinę teisę gyventi šalyje, žr. 1992 m. liepos 7 d. Sprendimą Singh (C‑370/90, EU:C:1992:296, 25 punktas) ir 2007 m. gruodžio 11 d. Sprendimą Eind (C‑291/05, EU:C:2007:771, 45 punktas). Šiuose dviejuose sprendimuose Teisingumo Teismas nusprendė, kad tuo atveju, kai Sąjungos pilietis su savo šeimos nariu, trečiosios valstybės piliečiu, gyveno ne šio Sąjungos piliečio pilietybės valstybėje narėje ilgesnį nei, atitinkamai, pustrečių ir pusantrų metų laikotarpį ir šioje valstybėje narėje dirbo pagal darbo sutartį, šiam trečiosios valstybės piliečiui pagal Sąjungos teisę turi būti suteikta išvestinė teisė gyventi pastarojoje valstybėje narėje po to, kai minėtas Sąjungos pilietis grįžta į savo pilietybės valstybę narę. Vėliau 2014 m. kovo 12 d. Sprendime O. ir B. (C‑456/12, EU:C:2014:135, 61 punktas) Teisingumo Teismas patikslino, jog SESV 21 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad Direktyvos 2004/38 nuostatos pagal analogiją taikytinos situacijai, kai Sąjungos pilietis faktiškai gyveno ar pradėjo gyventi šeimos gyvenimą su trečiosios valstybės piliečiu ne šio Sąjungos piliečio pilietybės valstybėje narėje pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse arba 16 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintas sąlygas ir jų laikydamasis, ir kai tas Sąjungos pilietis su atitinkamu savo šeimos nariu grįžta į savo pilietybės valstybę narę. Iš esmės, kaip pareiškė Teisingumo Teismas, net jei Direktyvoje 2004/38 nereglamentuojamas toks grįžimo atvejis, kiek tai susiję su Sąjungos piliečio gyvenimo ne savo pilietybės valstybėje narėje sąlygomis, ją reikia taikyti pagal analogiją, nes abiem atvejais Sąjungos pilietis yra referencinis asmuo tam, kad trečiosios valstybės piliečiui, šio Sąjungos piliečio šeimos nariui, galėtų būti suteikta išvestinė teisė gyventi šalyje. Dėl Sąjungos piliečio ir jo tos pačios lyties sutuoktinio grįžimo žr. 2018 m. birželio 5 d. Sprendimą Coman ir kt. (C‑673/16, EU:C:2018:385). Dėl Sąjungos piliečio ir jo partnerio, su kuriuo jis turi ilgalaikius, tinkamai įrodytus, santykius, grįžimo žr. 2018 m. liepos 12 d. Sprendimą Banger (C‑89/17, EU:C:2018:570).


17      Šiuo klausimu pažymėtina, jog atsižvelgiant į tai, kad N. Chenchooliah nelydėjo savo sutuoktinio į Portugaliją ir neatvyko pas jį, pagrindinėje byloje nagrinėjamoms aplinkybėms netaikytina jurisprudencija, susijusi su trečiosios valstybės piliečio, kuris yra į savo pilietybės valstybę narę grįžusio Sąjungos piliečio šeimos narys, išvestine teise atvykti į šalį ar apsigyventi joje. Dėl šios Teisingumo Teismo jurisprudencijos žr. 16 išnašą. Dėl trečiosios valstybės piliečio, kuris yra Sąjungos piliečio šeimos narys ir turi leidimo gyventi šalyje kortelę, išduotą vienos iš valstybių narių, teisės atvykti į šalį Teisingumo Teismas nusprendė, kad tokiam trečiosios valstybės piliečiui „netaikoma pareiga gauti vizą ar panaši pareiga, kad jis galėtų atvykti į valstybės narės, iš kurios kilęs šis Sąjungos pilietis, teritoriją“. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimas McCarthy ir kt. (C‑202/13, EU:C:2014:2450, 42 punktas). Taip pat žr. mano išvadą byloje McCarthy ir kt. (C‑202/13, EU:C:2014:345).


18      2008 m. liepos 25 d. sprendimas (C‑127/08, EU:C:2008:449).


19      2017 m. lapkričio 14 d. sprendimas (C‑165/16, EU:C:2017:862).


20      2008 m. liepos 25 d. sprendimas (C‑127/08, EU:C:2008:449). Taip pat žr. generalinio advokato M. Poiares Maduro nuomonę šioje byloje (C‑127/08, EU:C:2008:335).


21      2008 m. liepos 25 d. Sprendimas Metock ir kt. (C‑127/08, EU:C:2008:449, 73 punktas).


22      2008 m. liepos 25 d. Sprendimas Metock ir kt. (C‑127/08, EU:C:2008:449, 80 punktas). Primintina, kad šiame sprendime Teisingumo Teismas iš esmės peržiūrėjo 2003 m. rugsėjo 23 d. Sprendimą Akrich (C‑109/01, EU:C:2003:491).


23      2008 m. liepos 25 d. Sprendimas Metock ir kt. (C‑127/08, EU:C:2008:449, 99 punktas).


24      2017 m. lapkričio 14 d. sprendimas (C‑165/16, EU:C:2017:862).


25      Šiuo klausimu Teisingumo Teismas priminė, kad Direktyva 2004/38 nesiekiama reglamentuoti Sąjungos piliečio apsigyvenimo savo pilietybės valstybėje narėje ir todėl ja juo labiau nesiekiama suteikti išvestinės teisės gyventi šios valstybės narės teritorijoje šio piliečio šeimos nariams, kurie yra trečiųjų valstybių piliečiai. 2017 m. lapkričio 14 d. Sprendimas Lounes (C‑165/16, EU:C:2017:862, 37 punktas ir nurodyta jurisprudencija).


26      Žr. generalinio advokato Y. Bot išvadą byloje Lounes (C‑165/16, EU:C:2017:407, 48 ir 63 punktai).


27      2014 m. lapkričio 14 d. Sprendimas Lounes (C‑165/16, EU:C:2017:862, 39 punktas).


28      2017 m. lapkričio 14 d. Sprendimas Lounes (C‑165/16, EU:C:2017:862, 41 ir 44 punktai).


29      2017 m. lapkričio 14 d. Sprendimas Lounes (C‑165/16, EU:C:2017:862, 48 punktas): „Tokios išvestinės teisės gyventi šalyje tikslas ir pateisinimas grindžiamas tuo, kad atsisakius ją pripažinti gali būti pažeista pirmiausia ši judėjimo laisvė ir atitinkamam Sąjungos piliečiui užkirstas kelias pasinaudoti iš SESV 21 straipsnio 1 dalies kildinamomis teisėmis arba paneigtas jų veiksmingumas.“


30      2017 m. lapkričio 14 d. Sprendimas Lounes (C‑165/16, EU:C:2017:862, 56 punktas).


31      2017 m. lapkričio 14 d. Sprendimas Lounes (C‑165/16, EU:C:2017:862, 60 punktas). Taip pat žr. generalinio advokato Y. Bot išvados byloje Lounes (C‑165/16, EU:C:2017:407, 86 punktą: „[t]aigi, jei todėl, kad ji natūralizacijos būdu siekė didesnės integracijos į priimančiąją valstybę narę, iš jos būtų atimtos teisės, kuriomis ji iki šiol naudojosi jos šeimos narių gyvenimo šalyje atžvilgiu, būtų paneigtas jos iš SESV 21 straipsnio 1 dalies kildinamų teisių veiksmingumas“.


32      2017 m. lapkričio 14 d. Sprendimas Lounes (C‑165/16, EU:C:2017:862, 62 punktas).


33      2008 m. liepos 25 d. sprendimas (C‑127/08, EU:C:2008:449).


34      2017 m. lapkričio 14 d. sprendimas (C‑165/16, EU:C:2017:862).


35      2008 m. liepos 25 d. sprendimas (C‑127/08, EU:C:2008:449).


36      Žr. 2008 m. liepos 25 d. Sprendimą Metock ir kt. (C‑127/08, EU:C:2008:449, 18–37 punktai).


37      2008 m. liepos 25 d. Sprendimas Metock ir kt. (C‑127/08, EU:C:2008:449, 73 punktas).


38      2008 m. liepos 25 d. Sprendimas Metock ir kt. (C‑127/08, EU:C:2008:449, 63 punktas). Taip pat žr. 2012 m. lapkričio 8 d. Sprendimą Iida (C‑40/11, EU:C:2012:691, 63 ir 68 punktai), 2014 m. kovo 12 d. Sprendimą O. ir B. (C‑456/12, EU:C:2014:135, 45 punktas), 2016 m. rugsėjo 13 d. Sprendimą Rendón Marín (C‑165/14, EU:C:2016:675, 73 punktas) ir 2017 m. lapkričio 14 d. Sprendimą Lounes (C‑165/16, EU:C:2017:862, 48 punktas).


39      Tai pažymėjus, mano nuomone, neturi būti painiojamos, pirma, situacijos, kai yra aišku, jog nėra tenkinami Direktyvos 2004/38 reikalavimai, kaip antai atvejis, kai Sąjungos pilietis grįžta į savo pilietybės valstybę narę ar galutinai apsigyvena kitoje valstybėje narėje, o jo sutuoktinis, trečiosios valstybės pilietis, lieka priimančiojoje valstybėje narėje, kurioje jie gyveno kartu, ir, antra, situacijos, kurios yra laikino pobūdžio, kai laikytina, jog Sąjungos pilietis ir jo sutuoktinis, trečiosios valstybės pilietis, išsaugo „naudos gavėjų“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalį, statusą. Taip yra, be kita ko, tais atvejais, kai Sąjungos pilietis keliauja ir laikinai gyvena savo pilietybės valstybėje narėje tam, kad gautų gydymo paslaugas ir tai yra tinkamai patvirtinta, kad laikinai pasirūpintų savo šeimos nariu, turinčiu sveikatos problemų, arba keliauja į kitą valstybę narę ir joje laikinai gyvena dėl svarbių priežasčių, kaip antai nėštumas ir gimdymas, dėl studijų ar dėl profesinio mokymo, ar dėl profesinių priežasčių, kaip antai paskyrimas į kitą valstybę narę ar trečiąją valstybę narę, ir šie atvejai priskirtini antrosios kategorijos situacijoms. Manau, tai reiškia, kad tuo atveju, kai Sąjungos pilietis grįžta į savo pilietybės valstybę narę ir joje laikinai gyvena arba jis keliauja ir laikinai gyvena kitoje valstybėje narėje dėl tinkamai pateisintų priežasčių, jo sutuoktiniui, trečiosios valstybės piliečiui, kuris lieka priimančiojoje valstybėje narėje, be kita ko, tam, kad neprarastų darbo, tęstų savo studijas ar profesinį mokymąsi, ir toliau turi būti taikoma sąvoka „naudos gavėjas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalį. Dėl leidimo gyventi šalyje kortelės išsaugojimo laikino išvykimo atvejais žr. šios direktyvos 11 straipsnio 2 dalį.


40      2017 m. lapkričio 14 d. sprendimas (C‑165/16, EU:C:2017:862).


41      Iš tiesų, laipsniška ir pavyzdinė P. N. Ormazabal integracija priimančiosios valstybės narės visuomenėje, iki šios valstybės narės pilietybės įgijimo, turėjo paradoksalias pasekmes – ji prarado savo teises pagal Direktyvą 2004/38, nors kiekvienu etapu atitiko gyvenimo šalyje reikalavimus. Dėl šio paradokso žr. generalinio advokato Y. Bot išvadą byloje Lounes (C‑165/16, EU:C:2017:407, 86–89 punktai). Tačiau Teisingumo Teismas šį griežtą Direktyvos 2004/38 aiškinimą kompensavo remdamasis SESV 21 straipsnio 1 dalimi, kuri buvo toliau taikytina P. N. Ormazabal. Šiuo klausimu man atrodo svarbu pažymėti, jog tame sprendime Teisingumo Teismas, be kita ko, atsižvelgė į P N. Ormazabal turimą Ispanijos pilietybę ir pareiškė, kad „[v]alstybė narė negali apriboti pasekmių, susijusių su kitos valstybės narės pilietybe, be kita ko, su ja susijusių teisių pagal Sąjungos teisę, įgytų todėl, kad pilietis pasinaudojo savo judėjimo laisve“, 2017 m. lapkričio 14 d. Sprendimas Lounes (C‑165/16, EU:C:2017:862, 55 punktas). Dėl principo, kad pirmenybę turi bylą nagrinėjančio teismo valstybės pilietybė, ginčijimo žr. Pataut, E., „Les conflits de nationalités face au droit de l’Union“, Revue critique de droit international privé, 2018 m. balandis–birželis, p. 241–256.


42      Kadangi N. Chenchooliah sutuoktinis grįžo į Portugaliją, kurioje atlieka ilgos trukmės laisvės atėmimo bausmę, negali būti laikoma, kad jo grįžimas į Portugaliją yra „laikinas“ ta prasme, kaip nurodyta šios išvados 39 išnašoje. Taip pat žr. šios išvados 16 ir 17 išnašas.


43      Be kita ko, žr. šios direktyvos II skyrių „Išvažiavimo ir įvažiavimo teisė“ ir III skyrių „Teisė gyventi šalyje“ (iki trijų mėnesių, ilgiau kaip tris mėnesius, nuolat), nuostatas dėl teisės gyventi šalyje išlikimo (net Sąjungos piliečiui išvykus) bei dėl teisės atvykti į šalį ir gyventi joje apribojimų (išsiuntimas iš šalies).


44      Suprantu Direktyvos 2004/38 taikymo ciklą kaip laikotarpį, kuris apima Sąjungos piliečių naudojimosi judėjimo laisve etapus, einančius vienas po kito, įskaitant laikotarpį, kai prarandama šios direktyvos reglamentuojama laisvo judėjimo teisė.


45      Žr. šios išvados 70 punktą.


46      Šiuo klausimu Teisingumo Teismas kelis kartus yra pažymėjęs, kad, atsižvelgiant į bendrą Direktyvos 2004/38 kontekstą, tikslas supaprastinti ir sustiprinti naudojimąsi pagrindine ir asmenine teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, tiesiogiai suteikta Sąjungos piliečiams pagal ESV sutartį, yra įgyvendinamas taikant sistemą, laipsniškai reglamentuojančią teisę gyventi priimančiojoje valstybėje narėje. Teisingumo Teismas pridūrė, kad pagal šią sistemą, į kurią iš esmės perkelti įvairiuose iki šios direktyvos galiojusiuose Sąjungos teisės aktuose ir jurisprudencijoje nustatyti etapai ir sąlygos, galiausiai įgyjama teisė nuolat gyventi šalyje. 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimas Ziolkowski ir Szeja (C‑424/10 ir C‑425/10, EU:C:2011:866, 38 punktas), 2014 m. sausio 16 d. Sprendimas Onuekwere (C‑378/12, EU:C:2014:13, 30 punktas) ir 2018 m. balandžio 17 d. Sprendimas B ir Vomero (C‑316/16 ir C-424/16, EU:C:2018:256, 51 punktas).


47      Pagal šios direktyvos 14 straipsnio 1 dalį ši teisė išlieka, kol Sąjungos piliečiai ar jų šeimos nariai netampa nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistema.


48      Iš esmės, pagal šios direktyvos 14 straipsnio 2 dalį Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai turi šią teisę gyventi šalyje, jei atitinka sąlygas, kurios nustatytos, be kita ko, minėtos direktyvos 7 straipsnyje ir kuriomis siekiama, kad jie netaptų nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai. Žr. generalinio advokato M. Wathelet išvadą byloje Gusa (C‑442/16, EU:C:2017:607, 51 ir 52 punktai): „Bet šis antrasis tikslas[, kuris išplaukia iš 10 konstatuojamosios dalies,] pagrįstas pirmuoju: kadangi direktyva siekiama palengvinti naudojimąsi teise gyventi šalyje, valstybės narės manė, jog būtina pasirūpinti, kad būtų apibrėžta su šia laisve susijusi finansinė našta“.


49      Konkrečiau kalbant, iš Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 1 dalies matyti, kad teisei nuolat gyventi šalyje netaikomi šios direktyvos III skyriuje numatyti reikalavimai. Taigi, asmuo, turintis teisę nuolat gyventi šalyje, galėtų būti našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai ir negalėtų būti išsiųstas iš šios valstybės narės teritorijos. Žr. Lenaerts, K., „European Union Citizenship, National Welfare Systems and Social Solidarity“, Jurisprudence, Nr. 18, 2011, p. 409.


50      „Pagrindinė mintis yra tai, kad teisių, suteiktų Sąjungos piliečiui ir jo šeimos nariams, apimtis auga didėjant gyvenimo kitoje valstybėje narėje trukmei“, Barnard, C., The Substantive Law of the EU: The Four Freedoms, 5-asis leidimas, Oxford University Press, Oxford, 2016, p. 438.


51      Iš esmės tam, kad Sąjungos piliečiai galėtų gyventi priimančiojoje valstybėje narėje ilgiau kaip tris mėnesius, jie turi būti „darbuotojai arba savarankiškai dirbantieji [samdomi darbuotojai arba savarankiškai dirbantys asmenys]“ (7 straipsnio 1 dalies a punktas) arba turėti pakankamai išteklių, kad per savo gyvenimo šalyje laikotarpį netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai, ir turėti visavertį sveikatos draudimą (7 straipsnio 1 dalies b punktas), būti studentais (7 straipsnio 1 dalies c punktas) arba Sąjungos piliečio, kuris pats atitinka pirmiau nurodytus reikalavimus, šeimos nariais, jį lydinčiais ar pas jį atvykstančiais (7 straipsnio 1 dalies d punktas). Jei Sąjungos pilietis atitinka vieną iš šių reikalavimų, teisę gyventi šalyje ilgiau kaip tris mėnesius (nepažeidžiant minėto 7 straipsnio 4 dalyje numatytų apribojimų) turi ir jo šeimos nariai, kurie nėra vienos iš valstybių narių piliečiai (to paties straipsnio 2 dalis).


52      Nepažeidžiant Direktyvos 2004/38 12 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, kurioje nustatyta, kad „[p]rieš įgydami nuolatinio gyvenimo [šalyje] teisę atitinkami asmenys turi atitikti 7 straipsnio 1 dalies a, b, c arba d punktuose nustatytus reikalavimus“ ir Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, kurioje numatyta, kad „[p]rieš įgydami nuolatinio gyvenimo [šalyje] teisę atitinkami asmenys turi atitikti 7 straipsnio 1 dalies a, b, c arba d punktuose nustatytus reikalavimus“.


53      2017 m. lapkričio 14 d. sprendimas (C‑165/16, EU:C:2017:862).


54      Kaip Komisija nurodė per posėdį, sąvokos „naudos gavėjas“ vartojimas skiriasi atsižvelgiant į tikslą, be kita ko, į tai, ar ji vartojama kalbant apie naudojimąsi laisvo judėjimo teise ir (arba) teise gyventi šalyje arba kalbant apie šių teisių apribojimą ir apsaugą išsiuntimo iš šalies atveju.


55      2008 m. liepos 25 d. sprendimas (C‑127/08, EU:C:2008:449).


56      2008 m. liepos 25 d. Sprendimas Metock ir kt. (C‑127/08, EU:C:2008:449, 63 punktas). Taip pat žr. 2012 m. lapkričio 8 d. Sprendimą Iida (C‑40/11, EU:C:2012:691, 63 ir 68 punktai), 2014 m. kovo 12 d. Sprendimą O. ir B. (C‑456/12, EU:C:2014:135, 45 punktas), 2016 m. rugsėjo 13 d. Sprendimą Rendón Marín (C‑165/14, EU:C:2016:675, 73 punktas) ir 2017 m. lapkričio 14 d. Sprendimą Lounes (C‑165/16, EU:C:2017:862, 48 punktas).


57      Remiantis Komisijos patikslinimais, pateiktais per posėdį Teisingumo Teisme, šiuo atveju dėl Sąjungos piliečio būtų priimtas sprendimas išsiųsti iš šalies pagal Airijos teisės aktus, kuriais perkelta Direktyva 2004/38, o dėl sutuoktinio, trečiosios valstybės piliečio, būtų priimtas sprendimas dėl deportacijos ir nustatytas neribotos trukmės draudimas atvykti į Airiją pagal užsieniečiams taikomą nacionalinę teisę, o tai yra aiškiai draudžiama šios direktyvos 15 straipsnio 3 dalimi.


58      Pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį „[k]iekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikydamasis Sutartyse ir joms įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų“.


59      2008 m. liepos 25 d. Sprendimas Metock ir kt. (C‑127/08, EU:C:2008:449, 83 punktas) ir 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimas McCarthy ir kt. (C‑202/13, EU:C:2014:2450, 33 punktas).


60      2007 m. gruodžio 11 d. Sprendimas Eind (C‑291/05, EU:C:2007:771, 43 punktas), 2008 m. liepos 25 d. Sprendimas Metock ir kt. (C‑127/08, EU:C:2008:449, 84 punktas) ir 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimas McCarthy ir kt. (C‑202/13, EU:C:2014:2450, 32 punktas).


61      Žr. šios išvados 32 punktą. Primintina, kaip matyti iš nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą išdėstyto teisino pagrindo, kad priimant sprendimą dėl deportacijos pagal 1999 m. Imigracijos įstatymo 3 straipsnį yra automatiškai taikomas neribotos trukmės draudimas atvykti į Airijos teritoriją.


62      Kaip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ir savo rašytinėse pastabose pažymėjo ministras ir Airija, akivaizdu, kad atsižvelgiant į faktines aplinkybes sprendimas dėl N. Chenchooliah išsiuntimo iš šalies negali būti priimtas Direktyvos 2004/38 27 straipsnio pagrindu, nes pagal šią nuostatą reikalaujama nustatyti, kad atitinkamas asmuo kelia pavojų viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, o nagrinėjamu atveju visiškai aišku, kad taip nėra.


63      2008 m. liepos 25 d. sprendimas (C‑127/08, EU:C:2008:449).


64      Pažymėtina, jog būtent Sprendimo Metock ir kt. punktu rėmėsi High Court (Aukštasis teismas), kai 2014 m. balandžio 29 d. Sprendimo Igunma v. Governor of Wheatfield Prison and others ((2014) IEHC 218), kurį nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, 30 punkte nusprendė, jog P.Igunma patenka į Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, nes susituokė su Sąjungos piliete priimančiojoje valstybėje narėje, kurioje ši Sąjungos pilietė naudojosi savo judėjimo laisve, ir ši nuostata jam išlieka taikytina, net jei buvo teisėtai atsisakyta išduoti jam leidimo gyventi šalyje kortelę.


65      Išskyrus šios direktyvos 30 ir 31 straipsnius, kaip paaiškinsiu toliau.


66      Kursyvu išskirta mano.


67      Dėl sąsajos tarp Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalies ir 12–15 straipsnių pažymėtina, kad 15 straipsnis taikomas, kaip pabrėžiau, visiems atvejams, kai Sąjungos pilietis ar jo šeimos nariai nebeatitinka gyvenimo šalyje reikalavimų, įtvirtintų šios direktyvos 6, 7 ir 12–14 straipsniuose. Taigi, svarbu pabrėžti, jog Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „šio straipsnio 1 dalyje nurodyta gyvenimo šalyje teisė taikoma šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai, lydintiems ar vykstantiems kartu su Sąjungos piliečiu priimančiojoje valstybėje narėje, jei toks Sąjungos pilietis atitinka 1 dalies a, b arba c punkto reikalavimus“ (kursyvu išskirta mano). Ši nuoroda į „šeimos nari[us], kurie nėra valstybės narės piliečiai, lydin[čius] ar vykstan[čius] kartu su Sąjungos piliečiu priimančiojoje valstybėje narėje“ yra ir šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje. Todėl aišku, kad Direktyvos 2004/38 15 straipsnis taip pat taikomas Sąjungos piliečio šeimos nariams, trečiosios valstybės piliečiams.


68      2008 m. liepos 25 d. Sprendimas Metock ir kt. (C‑127/08, EU:C:2008:449, 56 punktas ir nurodyta jurisprudencija).