2019 m. gegužės 5 d. Corte suprema di cassazione (Italija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje Agenzia delle entrate - Riscossione / Poste Italiane SpA

(Byla C-435/19)

Proceso kalba: italų

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas

Corte suprema di cassazione

Šalys pagrindinėje byloje

Kasatorė: Agenzia delle entrate - Riscossione

Atsakovė ir priešpriešinį kasacinį skundą pateikusi šalis: Poste Italiane SpA

Prejudiciniai klausimai

Ar SESV 14 straipsniui (pradžioje – Sutarties 7D straipsniui, vėliau – EB sutarties 16 straipsniui) ir SESV 106 straipsnio 2 daliai (pradžioje – Sutarties 90 straipsniui, vėliau – EB sutarties 86 straipsnio 2 daliai) bei įtraukimui į visuotinės ekonominės svarbos paslaugų (VESP) grupę prieštarauja tokia teisės norma, kokia nustatyta Įstatyminio dekreto Nr. 504/1992 10 straipsnio 3 dalyje ir Įstatymo Nr. 662/1996 2 straipsnio 18–20 dalyse, kuria remiantis nustatoma ir išlaikoma – net ir po to, kai Poste Italiane s.p.a. teiktos „pašto banko“ paslaugos buvo privatizuotos – Poste Italiane s.p.a. išimtinė teisė vykdyti veiklą (teisėtas monopolis), susijusią su vietinio (ICI) mokesčio įmokų rinkimui skirtos einamosios pašto sąskaitos paslaugos valdymu, turint omenyje nacionalinės teisės aktų, susijusių su mokesčių surinkimu, pasikeitimus, dėl kurių, bent jau nuo 1997 m., mokesčių mokėtojams ir vietos mokesčius nustatančioms institucijoms leidžiama laisvai naudotis bankų sistemos mokesčių (įskaitant vietinius) mokėjimo ir surinkimo mechanizmais?

Jeigu atsakant į pirmąjį klausimą teisės aktais įtvirtinto monopolio nustatymas būtų pripažintas atitinkančiu VESP reikalavimus, ar SESV 106 straipsnio 2 daliai (iš pradžių – Sutarties 90 straipsnis, vėliau – EB sutarties 86 straipsnio 2 dalis) ir SESV 107 straipsnio 1 daliai (iš pradžių – Sutarties 92 straipsnis, vėliau – EB sutarties 87 straipsnis), remiantis Teisingumo Teismo pateiktu šių normų išaiškinimu, kuriame būtų nurodyti kriterijai, kuriais remiantis būtų galima atskirti teisėtą priemonę, kuria atlyginama už viešosios paslaugos teikimą, nuo neteisėtos valstybės pagalbos (2003 m. liepos 24 d. Teisingumo Teismo sprendimas Altmark Trans GmbH ir Regierungspräsidium Magdeburg / Nahverkehrsgesellschaft Altmark GmbH, C-280/00), prieštarauja teisės norma, įtvirtinta Decreto legislativo n. 504/1992 (Įstatyminis dekretas Nr. 504/1992) 10 straipsnio 3 dalyje, Legge n. 662/1996 (Įstatymas Nr. 662/1996) 2 straipsnio 18–20 dalyse ir Decreto del Presidente della Repubblica n. 144/2001 (Prezidento dekretas Nr. 144/2001) 3 straipsnio 1 dalies nuostatose, pagal kurią Poste Italiane s.p.a. suteiktas įgaliojimas vienašališkai nustatyti komisinį mokestį, koncesininko (tarpininko) mokėtiną už kiekvieną koncesininko (tarpininko) vardu atidarytoje einamojoje pašto sąskaitoje įvykdytą valdymo operaciją, atsižvelgiant į tai, kad Poste Italiane s.p.a. valdybos sprendimu Nr. 57/1996 buvo nustatyta, kad nuo 1997 m. balandžio 1 d. iki 2001 m. gegužės 31 d. šis mokestis sudaro 100 lirų, o nuo 2001 m. birželio 1 d. – 0,23 EUR?

Ar SESV 102 straipsnio pirmai pastraipai (iš pradžių – Sutarties 86 straipsnis, vėliau – EB sutarties 82 straipsnio 1 dalis), kaip ją yra išaiškinęs Teisingumo Teismas (žr. 1991 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimą GB Inno BM, C-18/88; 1998 m. birželio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimą Chemische Afvaistoffen Dussseldorp BV, C-203/96; 2001 m. gegužės 17 d. Sprendimą TNT TRACO s.p.a., C-340/99) prieštarauja toks reglamentavimas, kaip antai įtvirtintas Įstatymo Nr. 662/1996 2 straipsnio 18–20 dalyse, Prezidento dekreto Nr. 144/2001 3 straipsnio 1 dalyje ir Įstatyminio dekreto Nr. 504/1992 10 straipsnio 3 dalies nuostatose, pagal kurį koncesininkas (tarpininkas) būtinai privalo mokėti Poste Italiane s.p.a. vienašališkai nustatytą ir (arba) kintantį komisinį mokestį, nes priešingu atveju neįvykdytų Įstatyminio dekreto Nr. 504/1992 10 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos bei vietos mokesčių administratoriaus atžvilgiu prisiimtos pareigos rinkti ICI?

____________