TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2010 m. birželio 9 d.

Byla F‑56/09

Luigi Marcuccio

prieš

Europos Komisiją

„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Administracijos patekimas į pareigūno tarnybinį būstą – Būsto ir asmeninio gyvenimo neliečiamybė“

Dalykas: Pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikštas ieškinys, kuriuo L. Marcuccio iš esmės prašo, pirma, pripažinti niekiniu arba panaikinti Komisijos sprendimą, kuriuo atmetamas jo prašymas atlyginti žalą, patirtą dėl to, kad 2002 m. balandžio 8 d. Komisijos tarnautojai neteisėtai pateko į jo tarnybinį būstą Luandoje (Angola) ir netesėtai fotografavo bei rinko informaciją apie jo asmeninius daiktus, antra, atlyginti minėtą žalą.

Sprendimas: Priteisti iš Komisijos sumokėti ieškovui 5 000 eurų. Panaikinti 2008 m. rugsėjo 11 d. Komisijos sprendimą atmesti 2008 m. balandžio 24 d. ieškovo prašymą išsiųsti nuotraukas, sunaikinti jas ir perduoti su šiuo sunaikinimu susijusią informaciją. Atmesti likusią ieškinio dalį. Komisija atlygina savo ir ketvirtadalį ieškovo bylinėjimosi išlaidų. Ieškovas atlygina tris ketvirtadalius savo bylinėjimosi išlaidų.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Ieškinys – Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Prašymas panaikinti ikiteisminį sprendimą atmesti prašymą atlyginti žalą – Prašymas, neatskiriamas nuo reikalavimų atlyginti žalą

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)

2.      Pareigūnai – Ieškinys – Asmens nenaudai priimtas aktas – Sąvoka – Tarnybų vidaus organizavimo priemonė – Netaikymas – Ieškinys, kuriuo siekiama dėl minėtų priemonių patirtos žalos atlyginimo – Priimtinumas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalis ir 91 straipsnio 1 dalis)

3.      Pareigūnai – Principai – Pagrindinės teisės – Fizinių asmenų teisė į gyvenamosios vietos neliečiamumą – Apsauga nuo savavališko arba neproporcingo viešosios valdžios kišimosi – Administracijos patekimas į pareigūno tarnybinį būstą nesilaikant procedūrinių reikalavimų – Pažeidimas – Tarnybinis nusižengimas

(ESS 6 straipsnio 2 dalis)

4.      Pareigūnai – Sprendimai, kuriuose numatytos piniginės prievolės – Vykdymo būdai – Kompensacijos taikymas – Sąlyga

(EB 256 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų VIII priedo 46 straipsnis)

5.      Pareigūnai – Ieškinys – Dalykas

(SESV 266 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnis)

6.      Procesas – Bylinėjimosi išlaidos – Nurodymas laimėjusiai šaliai padengti dalį savo bylinėjimosi išlaidų

(Tarnautojų teismo procedūros reglamento 89 straipsnio 2 dalis)

1.      Institucijos sprendimas atmesti prašymą atlyginti žalą yra sudedamoji išankstinės administracinės procedūros iki ieškinio dėl atsakomybės pareiškimo Tarnautojų teisme dalis, tik leidžianti atitinkamam pareigūnui pateikti prašymą dėl žalos atlyginimo šiame teisme. Todėl reikalavimai pripažinti šį sprendimą atmesti niekiniu arba, nepatenkinus šių reikalavimų, jį panaikinti negali būti vertinami atskirai nuo reikalavimų atlyginti žalą.

(žr. 30 punktą)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1997 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Gill prieš Komisiją, T‑90/95, Rink. VT p. I‑A‑471 ir II‑1231, 45 punktas; 2001 m. kovo 6 d. Sprendimo Ojha prieš Komisiją, T‑77/99, Rink. VT p. I‑A‑61 ir II‑293, 68 punktas; 2002 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Hoyer prieš Komisiją, T‑209/99, Rink. VT p. I‑A‑243 ir II‑1211, 32 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. kovo 25 d. Nutarties Marcuccio prieš Komisiją, F‑102/08, 23 punktas.

2.      Ieškinio dėl žalos atlyginimo atveju pareigūnas, grįsdamas savo reikalavimus atlyginti žalą, gali remtis neteisėtu praktinių priemonių, kurios nėra asmens nenaudai priimti aktai, pobūdžiu, jeigu jis siekia ne šių priemonių panaikinimo, bet kilusių žalingų pasekmių atlyginimo.

(žr. 41 punktą)


3.      Pagrindinė fizinių asmenų teisė į gyvenamosios vietos neliečiamumą, kuri yra valstybių narių teisėje numatytas bendrasis principas, įtvirtintas Europos žmogaus teisių konvencijos, nurodytos ESS 6 straipsnio 2 dalyje, 8 straipsnyje, garantuoja apsaugą nuo savavališko ir neproporcingo viešosios valdžios kišimosi į privačią bet kurio asmens veiklos sferą, nes toks kišimasis turi būti teisėtai pagrįstas ir pateisinamas pagrindais, kurie numatyti teisės aktais visose valstybių narių teisės sistemose.

Kaip „gyvenamoji vieta“ turėtų būti vertinamas tik gyventi skirtas tarnybinis būstas, kuriuo administracija aprūpina pareigūną jo profesinės veiklos vykdymo vietoje. Aplinkybė, kad suinteresuotasis asmuo dėl laikino nedarbingumo atostogų laikinai gyvena kitoje valstybėje, nesvarbi, jeigu dėl tokio nebuvimo nesikeičia pareigūno interesų centras.

Todėl jeigu administracija į pareigūno tarnybinį būstą patenka šiam apie tai nepranešusi ir a fortiori nepasiteiravusi, ar jis tam neprieštarauja, ji pažeidžia pareigūno teisę į jo turto, gyvenamosios vietos ir privataus gyvenimo gerbimą ir padaro tarnybinį nusižengimą, dėl kurio gali kilti jos atsakomybė. Šios išvados nepaneigia nei aplinkybė, kad buvo priimtas sprendimas paskirti pareigūną į kitą darbo vietą, nei su tarnybos interesais, kaip antai būtinybe užtikrinti gerą būsto būklę po blogų oro sąlygų, susiję motyvai. Iš tikrųjų šios aplinkybės neatleidžia administracijos nuo visų formalumų ar bent jau nuo pareigos iš anksto pranešti pareigūnui apie būtinybę nedelsiant patikrinti būsto būklę.

(žr. 51–55, 57 ir 61–66 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1989 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Hoechst prieš Komisiją, 46/87 ir 227/88, Rink. p. 2859, 17 ir 19 punktai.

4.      Iš EB 256 straipsnio matyti, kad priverstinį Komisijos sprendimų vykdymą reglamentuoja civilinio proceso taisyklės, galiojančios toje valstybėje, kurioje jis vykdomas, ir kad vykdymo priemonių tinkamumo kontrolė priklauso nacionalinių teismų jurisdikcijai. Neatmetama galimybė, kad institucija gali imtis tokio vykdymo metodo kaip kompensacija, jeigu galima remtis aiškiu teisiniu pagrindu, kaip antai Pareigūnų tarnybos nuostatų VIII priedo 46 straipsniu, pagal kurį visi Bendrijų pareigūno įsiskolinimai išskaičiuojami iš jo ištarnauto laiko pensijos arba invalidumo pašalpos.

(žr. 59 punktą)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2001 m. birželio 27 d. Sprendimo X prieš Komisiją, T‑214/00, Rink. VT p. I‑A‑143 ir II‑663, 21–23 punktai.

5.      Kadangi Tarnautojų teismas neturi kompetencijos skirti institucijai baudos už kiekvieną vėlavimo vykdyti priemones, kurios jai privalomos pagal minėto teismo sprendimą, dieną, reikalavimai skirti tokią baudą turi būti atmesti kaip nepriimtini.

Bet kuriuo atveju nesant prielaidų, kad institucija nevykdys pareigų suinteresuotojo asmens atžvilgiu pagal SESV 266 straipsnį, negalima skirti baudos, kuria siekiama daryti spaudimą institucijai.

(žr. 80–82 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1992 m. spalio 8 d. Sprendimo Meskens prieš Parlamentą, T‑84/91, Rink. p. II‑2335, 31 punktas; 1995 m. gruodžio 12 d. Nutarties Connolly prieš Komisiją, T‑203/95 R, Rink. p. II‑2919, 45 punktas.

6.      Jeigu dalis šalių reikalavimų atmetama, Tarnautojų teismas gali pagal Procedūros reglamento 89 straipsnio 2 dalį paskirstyti išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas.

Jeigu laimėjusi šalis pateikė pakankamai daug reikalavimų, o šis teismas juos atmetė, ir pateikė teismui akivaizdžiai per didelius piniginius reikalavimus, pralaimėjusiai šaliai reikia nurodyti padengti savo ir tik dalį laimėjusios šalies bylinėjimosi išlaidų.

(žr. 86–88 punktus)