TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

2000 m. kovo 28 d.*

„Briuselio konvencija – Teismo sprendimų vykdymas – Viešoji tvarka“

Byloje C‑7/98

dėl Bundesgerichtshof (Vokietija) Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą pagal 1971 m. birželio 3 d. Protokolą dėl Teisingumo Teismo įgaliojimų aiškinti 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo šio teismo nagrinėjamoje byloje tarp

Dieter Krombach

ir

André Bamberski,

dėl minėtos 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos 27 straipsnio 1 dalies (OL L 299, 1972, p. 32) su pakeitimais, padarytais 1978 m. spalio 9 d. Konvencija dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prisijungimo (OL L 304, 1978, p. 1, pataisyta redakcija p. 77) ir 1982 m. spalio 25 d. Konvencija dėl Graikijos Respublikos prisijungimo (OL L 388, 1982, p. 1), išaiškinimo,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijų pirmininkai J. C. Moitinho de Almeida, D. A. O. Edward, L. Sevón ir R. Schintgen, teisėjai P. J. G. Kapteyn, C. Gulmann, J.‑P. Puissochet, G. Hirsch, P. Jann (pranešėjas) ir H. Ragnemalm,

generalinis advokatas A. Saggio,

posėdžio sekretorė L. Hewlett, administratorė,

atsižvelgęs į rašytines pastabas, pateiktas:

–       M. Bamberski, atstovaujamo Etlingeno Rechtsanwalt H. Klingelhöfer,

–       Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos Federalinės teisingumo ministerijos Regierungsdirektor R. Wagner,

–       Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos Užsienio reikalų ministerijos teisės direktorato vadovo pavaduotojos K. Rispal‑Bellanger ir to paties direktorato Chargée de mission R. Loosli‑Surrans,

–       Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos patarėjo teisės klausimais J. L. Iglesias Buhigues, padedamo Briuselio advokatūros advokato B. Wägenbaur,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,

išklausęs 1999 m. kovo 2 d. posėdyje Prancūzijos vyriausybės ir Komisijos pareikštas žodines pastabas,

susipažinęs su 1999 m. rugsėjo 23 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1       1997 m. gruodžio 4 d. Nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 1998 m. sausio 14 d., Bundesgerichtshof pateikė tris klausimus pagal 1971 m. birželio 3 d. Protokolą dėl Teisingumo Teismo įgaliojimų aiškinti 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo dėl minėtos 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos (OL L 299, 1972, p. 32) su pakeitimais, padarytais 1978 m. spalio 9 d. Konvencija dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prisijungimo (OL L 304, 1978, p. 1, pataisyta redakcija p. 77) ir 1982 spalio 25 d. Konvencija dėl Graikijos Respublikos prisijungimo (OL L 388, 1982, p. 1) (toliau – Konvencija), 27 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2       Šie klausimai buvo iškelti nagrinėjant bylą tarp Prancūzijoje gyvenančio A. Bamberski ir Vokietijoje gyvenančio D. Krombach dėl 1995 d. kovo 13 d. Cour d’assises de Paris (Prancūzija) priimto sprendimo, kuriuo civilinio ieškovo A. Bamberski naudai iš D. Krombach priteistas 350 000 FRF žalos atlyginimas, vykdymo Vokietijoje.

 Konvencija

3       1 straipsnio pirmojoje pastraipoje nurodyta, kad „Konvencija taikoma civilinėse ir komercinėse bylose neatsižvelgiant į teismo pobūdį“.

4       Pagal pagrindinį jurisdikcijos principą, įtvirtintą Konvencijos 2 straipsnio pirmojoje pastraipoje, Susitariančiojoje Valstybėje nuolatinę gyvenamąją vietą turintiems asmenims, kad ir kokia būtų jų pilietybė, byla keliama tos valstybės teismuose. 3 straipsnio antroji pastraipa draudžia ieškovui remtis kai kuriomis išimtinės jurisdikcijos taisyklėmis, t. y. Prancūzijoje draudžiama remtis pilietybe grindžiamomis taisyklėmis, išplaukiančiomis iš Civilinio kodekso (Code Civil) 14 ir 15 straipsnių.

5       Konvencija taip pat nustato specialiąsias jurisdikcijos taisykles. Jos 5 straipsnyje nustatyta:

„Susitariančiojoje Valstybėje nuolat gyvenančiam asmeniui byla kitoje Susitariančiojoje Valstybėje gali būti keliama:

<...>

4)      dėl civilinio ieškinio dėl nuostolių atlyginimo ar teisių atkūrimo, grindžiamo veiksmu, duodančiu pagrindą kelti baudžiamąją bylą – teisme, priėmusiame bylą savo žinion, jeigu tas teismas pagal savo teisę turi jurisdikciją nagrinėti civilines bylas.“

6       Pagal pagrindinį teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo principą, įtvirtintą Konvencijos 31 straipsnio pirmojoje pastraipoje, Susitariančiojoje Valstybėje priimtas ir joje vykdytinas teismo sprendimas vykdomas kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, jeigu suinteresuotosios šalies prašymu jis ten paskelbtas vykdytinu.

7       Pagal 34 straipsnio antrąją pastraipą „prašymas gali būti atmestas tik dėl vienos iš 27 ir 28 straipsniuose nurodytų priežasčių“.

8       Konvencijos 27 straipsnio 1 punkte nurodyta:

„Teismo sprendimas nepripažįstamas:

1) jei jo pripažinimas prieštarauja valstybės, kurioje siekiama, kad jis būtų pripažintas, viešajai tvarkai.“

9       Konvencijos 28 straipsnio trečiojoje pastraipoje nurodyta:

„Atsižvelgiant į pirmosios pastraipos nuostatas, valstybės, kurioje buvo pareikštas ieškinys pirmiausia, teismo jurisdikcija negali būti peržiūrėta; jurisdikcijos taisyklėms negalima taikyti 27 straipsnio 1 punkte nurodyto viešosios tvarkos motyvo.“

10     Konvencijos 29 straipsnyje ir 34 straipsnio trečiojoje pastraipoje nurodyta:

„Užsienio teismo sprendimas jokiomis aplinkybėmis negali būti peržiūrimas iš esmės.“

11     Prie Konvencijos pridedamo Protokolo (toliau – Protokolas), kuris pagal Konvencijos 65 straipsnį yra sudedamoji jos dalis, II straipsnyje nurodyta:

„Neatmetant palankesnių nuostatų nacionaliniuose įstatymuose, Susitariančiojoje Valstybėje nuolat gyvenantys asmenys, kitos Susitariančiosios Valstybės, kurios piliečiais jie nėra, baudžiamuosiuose teismuose patraukti atsakomybėn už netyčinį nusikaltimą, gali būti ginami reikiamos kvalifikacijos advokatų net ir tuo atveju, kai jie patys į teismą neatvyksta.

Tačiau teismas, kuriame iškelta byla, gali pareikalauti, kad jie asmeniškai atvyktų į teismą; jeigu jie neatvyksta, teismo sprendimas civilinėje byloje, jeigu atitinkamas asmuo neturėjo galimybės pasirūpinti savo gynyba, gali būti nepripažįstamas arba nevykdomas kitose Susitariančiosiose Valstybėse.“

 Pagrindinė byla

12     Keturiolikmetei Prancūzijos pilietei mirus Vokietijoje, šioje valstybėje D. Krombach atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Vėliau jis buvo nutrauktas.

13     Gavus mergaitės tėvo A. Bamberski pareiškimą, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas Prancūzijoje, nes Prancūzijos teismai nusprendė turintys jurisdikciją nagrinėti šią bylą dėl to, kad nukentėjusioji buvo Prancūzijos pilietė. Užbaigus minėtą tyrimą, Chambre d’accusationde la cour d’appel de Paris sprendimu D. Krombach byla buvo perduota nagrinėti Cour d’assises de Paris.

14     Šis sprendimas ir nukentėjusiosios tėvo civilinis ieškinys buvo įteikti D. Krombach. Nors D. Krombach buvo nurodyta dalyvauti posėdyje asmeniškai, jis į teismo posėdį neatvyko. Todėl Cour d’assises de Paris pritaikė procedūrą pagal Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 627 ir paskesnius straipsnius, kuri dėl kaltinamojo vengimo atvykti į teismą leidžia nagrinėti bylą jam nedalyvaujant. Remdamasis šio kodekso 630 straipsniu, kuriame nurodoma, kad neatvykusiam į teismą kaltinamajam negali atstovauti joks gynėjas, Cour d’assises priėmė sprendimą neišklausęs D. Krombach įgaliotų gynėjų.

15     1995 m. kovo 9 d. nuosprendžiu pripažinęs D. Krombach kaltu dėl smurto, sukėlusio netyčinį kito žmogaus gyvybės atėmimą, Cour d’assises skyrė jam 15 metų laisvės atėmimo bausmę. Dėl civilinio ieškovo reikalavimų priimdamas 1995 m. kovo 13 d. Sprendimą Cour d’assises, taip pat sprendimo priėmimo už akių tvarka, priteisė A. Bamberski naudai iš D. Krombach 350 000 FRF žalos atlyginimą.

16     A. Bamberski prašymu teritorinę jurisdikciją turinčio Landgericht Kempten (Vokietija) civilinių bylų kolegijos pirmininkas pripažino 1995 m. kovo 13 d. Sprendimą vykdytinu Vokietijoje. Po to, kai Oberlandesgericht atmetė dėl šio sprendimo D. Krombach paduotą skundą, šis padavė skundą dėl teisės (vok. k. Rechtsbeschwerde) Bundesgerichtshof, kuriame nurodė negalėjęs veiksmingai apsiginti Prancūzijos teisme jo atžvilgiu nagrinėjamoje byloje.

17     Esant šioms aplinkybėms, Bundesgerichtshof nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar jurisdikcijos taisyklės gali apimti Briuselio konvencijos 27 straipsnio 1 punkte nurodytą viešosios tvarkos išlyga, kai jurisdikciją asmeniui, nuolat gyvenančiam kitoje Susitariančiojoje Valstybėje (Briuselio konvencijos 2 straipsnio pirmoji pastraipa), valstybė grindžia tik nukentėjusiojo pilietybe (kaip Prancūzijos atžvilgiu nurodyta Briuselio konvencijos 3 straipsnio antrojoje pastraipoje) ?

Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų neigiamas:

2.      Ar valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas (Briuselio konvencijos 31 straipsnio pirmoji pastraipa), spręsdamas pagal Briuselio konvencijos 27 straipsnio 1 punkte numatytą viešosios tvarkos išlygą, gali atsižvelgti į tai, kad sprendimo priėmimo valstybės baudžiamųjų bylų teismas, nagrinėdamas civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, neleido skolininkui būti ginamam advokato (1968 m. rugsėjo 27 d. Protokolo dėl Teisingumo Teismo įgaliojimų aiškinti Briuselio konvenciją II straipsnis), remdamasis tuo, kad nuolat kitoje Susitariančiojoje Valstybėje gyvenantis atsakovas buvo patrauktas atsakomybėn už tyčinį nusikaltimą ir asmeniškai neatvyko į teismo posėdį?

Jei atsakymas ir į antrąjį klausimą būtų neigiamas:

3.      Ar valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas, spręsdamas pagal Briuselio konvencijos 27 straipsnio 1 dalyje numatytą viešosios tvarkos išlygą, gali atsižvelgti į tai, kad sprendimo priėmimo valstybės teismas savo jurisdikciją grindė tik nukentėjusiojo pilietybe (žr. pirmesnį klausimą) ir, be to, neleido atsakovui būti atstovaujamam advokato (žr. pirmesnį klausimą)?“

 Išankstinės pastabos

18     Savo klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės prašo išaiškinti Konvencijos 27 straipsnio 1 punkte minimą sąvoką „valstybės, kurioje siekiama, kad (teismo sprendimas) būtų pripažintas, viešoji tvarka“.

19     Reikia priminti, kad Konvencija siekiama kiek įmanoma palengvinti laisvą teismo sprendimų judėjimą numatant paprastą ir greitą jų vykdymo procedūrą (žr., be kita ko, 1994 m. birželio 2 d. Sprendimo Solo Kleinmotoren, C‑414/92, Rink. p. I‑2237, 20 punktą ir 1999 balandžio 29 d. Sprendimo Coursier, C‑267/97, Rink. p. I‑2543, 25 punktą).

20     Iš Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, kad ši procedūra yra savarankiška ir išsami sistema, nepriklausoma nuo Susitariančiųjų Valstybių teisinių sistemų, ir kad teisinio saugumo principas Bendrijos teisinėje sistemoje bei Konvencijos tikslai, atitinkantys EB sutarties 220 straipsnį (dabar EB 293 straipsnis), kuriuo grindžiama Konvencija, reikalauja vienodo jos nuostatų ir atitinkamos Teisingumo Teismo praktikos taikymo visose Susitariančiosiose Valstybėse (žr., be kita ko, 1995 m. rugpjūčio 11 d. Sprendimo SISRO, C‑432/93, Rink. p. I‑2269, 39 punktą).

21     Dėl Konvencijos 27 straipsnio Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad jis turi būti aiškinamas siaurai, nes jis yra vieno pagrindinių Konvencijos tikslų įgyvendinimo kliūtis (minėto sprendimo Solo Kleinmotoren 20 punktas). Konkrečiai dėl rėmimosi Konvencijos 27 straipsnio 1 punkte numatyta viešosios tvarkos išlyga Teisingumo Teismas jau yra paaiškinęs, kad šia išlyga gali būti remiamasi tik išimtiniais atvejais (1998 vasario 4 d. Sprendimo Hoffmann, 145/86, Rink. p. 645, 21 punktas ir 1996 m. spalio 10 d. Sprendimo Hendrikman ir Feyen, C‑78/95, Rink. p. I‑4943, 23 punktas).

22     Darytina išvada, kad nors pagal Konvencijos 27 straipsnio 1 punkte nurodytą išlygą Susitariančiosios Valstybės iš esmės turi teisę apibrėžti viešosios tvarkos reikalavimus vadovaudamosi savo nacionalinėmis sistemomis, šios sąvokos ribų nustatymas priklauso Konvencijos aiškinimo sričiai.

23     Todėl nors Teisingumo Teismas negali apibrėžti Susitariančiosios Valstybės viešosios tvarkos turinio, jis vis dėlto privalo išnagrinėti, kada šios valstybės teismas gali remtis ta sąvoka, atsisakydamas pripažinti kitos Susitariančiosios Valstybės teismo priimtą sprendimą.

24     Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, jog kadangi Konvencija buvo sudaryta remiantis Sutarties 220 straipsniu ir jo įtvirtinta sistema, jos nuostatos yra susijusios su Sutartimi (1994 m. vasario 10 d. Sprendimo Mund & Fester, C‑398/92, Rink. p. I‑467, 12 punktas).

25     Pagal nusistovėjusią teismo praktiką pagrindinės teisės yra neatskiriama bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, dalis (žr., be kita ko, 1996 m. kovo 28 d. Nuomonės 2/94, Rink. p. I‑1759, 33 punktą). Dėl to Teisingumo Teismas remiasi valstybėms narėms bendromis konstitucinėmis tradicijomis, taip pat žmogaus teisių apsaugos srities tarptautinių instrumentų, kuriuos rengiant dalyvavo valstybės narės arba kuriuos jos pasirašė, nuostatomis. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija (toliau – EŽTK) šiuo atžvilgiu turi ypatingą reikšmę (žr., be kita ko, 1986 gegužės 15 d. Sprendimo Johnston, 222/84, Rink. p. 1651, 18 punktą).

26     Taip Teisingumo Teismas aiškiai pripažino šiomis pagrindinėmis teisėmis grindžiamą bendrąjį Bendrijos teisės principą, pagal kurį kiekvienas turi teisę į teisingą teismo procesą (1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją, C‑185/95, Rink. p. I‑8417, 20 ir 21 punktai ir 2000 m. sausio 11 d. Sprendimo Nyderlandai ir Van der Wal prieš Komisiją, C‑174/98 P ir C‑189/98 P, Rink. p. I‑1, 17 punktas).

27     Europos Sąjungos sutarties F straipsnio 2 dalis (po pakeitimų – ES 6 straipsnio 2 dalis) išreiškia šią teismo praktiką. Joje nurodyta: „Sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias užtikrina 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų kaip bendrieji Bendrijos teisės principai“.

28     Į šias aplinkybes reikia atsižvelgti atsakant į pateiktus prejudicinius klausimus.

 Dėl pirmojo klausimo

29     Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar spręsdamas dėl Konvencijos 27 straipsnio 1 punkte numatytos viešosios tvarkos išlygos valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas šioje valstybėje nuolat gyvenančio atsakovo atžvilgiu gali atsižvelgti į tai, kad sprendimo priėmimo valstybės teismas savo jurisdikciją pagrindė nukentėjusiojo nuo nusikaltimo pilietybe.

30     Iš pradžių reikia priminti, kad iš pačios Konvencijos 1 straipsnio pirmosios pastraipos formuluotės matyti, jog Konvencija taikoma civilinėse bylose priimtiems baudžiamųjų bylų teismo sprendimams (1993 m. balandžio 21 d. Sprendimo Sonntag, C‑172/91, Rink. p. I‑1963, 16 punktas).

31     Pagal Konvencijos sistemą, išskyrus tam tikrus atvejus, kurie išsamiai išvardijami 28 straipsnio pirmojoje pastraipoje ir kurių nė vienas neatitinka pagrindinės bylos faktinių aplinkybių, teismas, kurio prašoma pripažinti sprendimą, negali tikrinti sprendimo priėmimo valstybės teismo jurisdikcijos. Šį pagrindinį principą, įtvirtintą Konvencijos 28 straipsnio trečiosios pastraipos pirmajame sakinyje, patvirtina tos pačios pastraipos antrojo sakinio dalis, pateikta po kabliataškio, pagal kurią „jurisdikcijos taisyklėms negalima taikyti 27 straipsnio 1 punkte nurodyto viešosios tvarkos motyvo“.

32     Iš to išplaukia, kad negali būti remiamasi valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, viešąja tvarka, atsisakant pripažinti arba vykdyti kitoje Susitariančiojoje Valstybėje priimtą sprendimą tik dėl to, jog sprendimo priėmimo valstybės teismas nesilaikė Konvencijos taisyklių dėl jurisdikcijos.

33     Atsižvelgiant į Konvencijos 28 straipsnio trečiosios pastraipos bendro pobūdžio formuluotes, ši nuostata turi būti laikoma taikytina iš principo net tada, kai sprendimo priėmimo valstybės teismas savo jurisdikciją atsakovui, nuolat gyvenančiam valstybėje, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, taikė klaidingai remdamasis pilietybės kriterijumi grindžiama taisykle.

34     Todėl į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas, šioje valstybėje nuolat gyvenančio atsakovo atžvilgiu spręsdamas dėl Konvencijos 27 straipsnio 1 punkte numatytos viešosios tvarkos išlygos, negali atsižvelgti tik į tai, kad sprendimo priėmimo valstybės teismas savo jurisdikciją pagrindė nukentėjusiojo nuo nusikaltimo pilietybe.

 Dėl antrojo klausimo

35     Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar spręsdamas dėl Konvencijos 27 straipsnio 1 punkte numatytos viešosios tvarkos išlygos, valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas gali šioje valstybėje nuolat gyvenančio ir už tyčinį nusikaltimą atsakomybėn patraukto atsakovo atžvilgiu atsižvelgti į tai, kad sprendimo priėmimo valstybės teismas neleido šiam atsakovui būti ginamam jam asmeniškai neatvykus į teismą.

36     Reikia pabrėžti, kad drausdami iš esmės peržiūrėti kitoje valstybėje priimtą sprendimą Konvencijos 29 straipsnis ir 34 straipsnio trečioji pastraipa draudžia valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismui atsisakyti pripažinti arba vykdyti šį sprendimą vien tuo pagrindu, kad kilmės valstybės teismo pritaikyta teisės norma skiriasi nuo normos, kuri būtų buvusi pritaikyta valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisme, jei bylą būtų nagrinėjęs šis teismas. Taip pat valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas negali vertinti sprendimo priėmimo valstybės teismo padarytų faktinių ar teisinių išvadų tikslumo.

37     Konvencijos 27 straipsnio 1 punkto nuostata dėl viešosios tvarkos galėtų būti remiamasi tik tuo atveju, kai kitoje Susitariančiojoje Valstybėje priimto teismo sprendimo pripažinimas arba vykdymas būtų toks nesuderinamas su valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisine sistema, kad tai keltų pavojų pagrindiniam principui. Tam, kad būtų laikomasi draudimo iš esmės peržiūrėti kitos valstybės teismo priimtą sprendimą, pavojus turi kilti dėl teisės normos, laikomos esmine valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisinėje sistemoje, akivaizdaus pažeidimo arba teisės, laikomos pagrindine toje teisinėje sistemoje, akivaizdaus pažeidimo.

38     Dėl prejudiciniame klausime nurodytos teisės į gynybą reikia pabrėžti, kad ji užima svarbią vietą organizuojant ir vykdant teisingą teismo procesą ir yra viena iš pagrindinių teisių, kildinamų iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų.

39     Kalbant dar konkrečiau, baudžiamųjų bylų atžvilgiu Europos žmogaus teisių teismas keletą kartų yra nusprendęs, kad nors ir ne absoliuti, kiekvieno kaltinamojo teisė būti veiksmingai ginamam advokato, kurį prireikus gali paskirti teismas savo iniciatyva, yra vienas iš pagrindinių teisingo teismo proceso elementų, o kaltinamasis nepraranda šios teisės vien dėl to, kad asmeniškai nedalyvauja teismo posėdyje (žr. Europos žmogaus teisių teismo sprendimus: 1993 m. lapkričio 23 d. Poitrimol prieš Prancūziją, Serija A Nr. 277-A; 1994 m. rugsėjo 22 d. Pelladoah prieš Nyderlandus, serija A Nr. 297-B; 1999 m. sausio 21 d. Van Geyseghem prieš Belgiją, dar nepaskelbtas Rinkinyje).

40     Iš šios teismo praktikos galima daryti išvadą, kad Susitariančiosios Valstybės nacionalinis teismas turi teisę atsisakymą išklausyti kaltinamojo gynybos argumentus jam nedalyvaujant teismo posėdyje laikyti akivaizdžiu pagrindinės teisės pažeidimu.

41     Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia dėl valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismo galimybės, sprendžiant dėl Konvencijos 27 straipsnio 1 punkto, atsižvelgti į tokio pobūdžio pažeidimą Protokolo II straipsnio formuluotės prasme. Pastaroji nuostata, išplečianti Konvencijos taikymą į baudžiamųjų bylų sritį dėl padarinių, kuriuos civilinėse ir komercinėse bylose gali turėti baudžiamųjų bylų teismo sprendimas (1981 m. gegužės 26 d. Sprendimo Rinkau, 157/80, Rink. p. 1391, 6 punktas), pripažįsta asmeniškai neatvykusiems į Susitariančiosios Valstybės baudžiamųjų bylų teismo posėdį asmenims, kurie nėra šios valstybės piliečiai ir nuolat gyvena kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, teisę būti ginamiems, tik jeigu jie patraukti atsakomybėn už netyčinį nusikaltimą. Šis apribojimas buvo išaiškintas taip, kad Konvencija akivaizdžiai nesuteikia teisės būti ginamiems asmeniškai neatvykusiems asmenims, patrauktiems atsakomybėn už nusikaltimus, kurie yra pakankamai rimti, kad pateisintų tokią nuostatą (minėto sprendimo Rinkau 12 punktas).

42     Tačiau iš Teisingumo Teismo praktikos, suformuluotos šio sprendimo 25 ir 26 punktuose nurodytų principų pagrindu, išplaukia, kad teisės į gynybą paisymas visuose prieš asmenį pradėtuose teismo procesuose, kurių baigtis gali būti nepalanki šiam asmeniui, yra vienas iš pagrindinių Bendrijos teisės principų, kuris turi būti užtikrinamas net ir nesant jokių šiuos procesus reglamentuojančių normų (žr., be kita ko, 1994 birželio 29 d. Sprendimo Fiskano prieš Komisiją, C‑135/92, Rink. p. I‑2885, 39 punktą ir 1996 m. spalio 24 d. Sprendimo Komisija prieš Lisrestal ir kt., C‑32/95 P, Rink. p. I‑5373, 21 punktą).

43     Be to, Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad nors Konvencijos tikslas yra užtikrinti teismo sprendimų abipusio pripažinimo ir vykdymo formalumų supaprastinimą, šio tikslo neleistina siekti sumažinant teisę būti ginamam (1985 m. birželio 11 d. Sprendimo Debaecker ir Plouvier, 49/84, Rink. p. 1779, 10 punktas).

44     Iš šios teismo praktikos raidos matyti, kad viešosios tvarkos išlyga turi būti galima remtis išimtiniais atvejais, kai sprendimo priėmimo valstybės teisės aktuose ir pačioje Konvencijoje numatytų garantijų nepakanka, kad atsakovas būtų apsaugotas nuo akivaizdaus jo teisės į gynybą, kaip ją pripažįsta EŽTK, pažeidimo sprendimo priėmimo valstybės teisme. Todėl Protokolo II straipsnis negali būti aiškinamas kaip draudžiantis valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismui, sprendžiant dėl Konvencijos 27 straipsnio 1 punkte numatytos viešosios tvarkos išlyga, atsižvelgti į tai, jog nagrinėdamas ieškinį dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo sprendimo priėmimo valstybės teismas atsisakė išklausyti už tyčinį nusikaltimą atsakomybėn patraukto asmens gynybos argumentus tik dėl to, kad jis nedalyvavo teismo posėdyje.

45     Todėl į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas, šioje valstybėje nuolat gyvenančio ir už tyčinį nusikaltimą atsakomybėn patraukto atsakovo atžvilgiu spręsdamas dėl Konvencijos 27 straipsnio 1 punkte numatytos viešosios tvarkos išlygos, gali atsižvelgti į tai, kad sprendimo priėmimo valstybės teismas neleido šiam asmeniui pasinaudoti teise būti ginamam jam asmeniškai neatvykus į teismą.

 Dėl trečiojo prejudicinio klausimo

46     Atsižvelgiant į antrojo klausimo atsakymą, į trečiąjį klausimą atsakyti nereikia.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

47     Teisingumo Teismui savo pastabas pateikusių Vokietijos ir Prancūzijos vyriausybių bei Komisijos bylinėjimosi išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS,

atsakydamas į klausimus, kuriuos jam 1997 m. gruodžio 4 d. Nutartimi pateikė Bundesgerichtshof, nusprendžia:

1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo su pakeitimais, padarytais 1978 m. spalio 9 d. Konvencija dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prisijungimo ir 1982 spalio 25 d. Konvencija dėl Graikijos Respublikos prisijungimo, 27 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinamas taip:

1.      Valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas, šioje valstybėje nuolat gyvenančio atsakovo atžvilgiu spręsdamas dėl Konvencijos 27 straipsnio 1 punkte numatytos viešosios tvarkos išlygos, negali atsižvelgti tik į tai, kad sprendimo priėmimo valstybės teismas savo jurisdikciją pagrindė nukentėjusiojo nuo nusikaltimo pilietybe.

2.      Valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas, šioje valstybėje nuolat gyvenančio ir už tyčinį nusikaltimą atsakomybėn patraukto atsakovo atžvilgiu spręsdamas dėl Konvencijos 27 straipsnio 1 punkte numatytos viešosios tvarkos išlygos, gali atsižvelgti į tai, kad sprendimo priėmimo valstybės teismas neleido šiam asmeniui pasinaudoti teise būti ginamam jam asmeniškai neatvykus į teismą.

Paskelbta 2000 m. kovo 28 d. viešame posėdyje Liuksemburge.