TEISINGUMO TEISMO

SPRENDIMAS

1971 m. kovo 31 d.(*)

„Europos šalių susitarimas dėl kelių transporto“

Byloje 22/70,

dėl 1970 m. kovo 20 d. Tarybos sprendimo dėl EEB valstybių narių derybų dėl Europos šalių susitarimo dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais, darbo ir dėl šio susitarimo sudarymo panaikinimo,

Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama jos teisės tarnybos generalinio direktoriaus pavaduotojo Gérard Olivier, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Teisės patarėjas Emile Reuter, 4, boulevard Royal,

ieškovė,

prieš

Europos Bendrijų Tarybą, atstovaujamą Tarybos juriskonsulto, Tarybos generalinio sekretoriato generalinio direktoriaus Ernst Wohlfart, padedamo Tarybos generalinio sekretoriato direktoriaus Jean‑Pierre Puissochet, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Europos investicijų banko teisės skyriaus direktorius J. N. Van den Houten, 2, place de Metz,

atsakovę,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas R. Lecourt, kolegijų pirmininkai A. M. Donner ir A. Trabucchi, teisėjai R. Monaco, J. Mertens de Wilmars, P. Pescatore (pranešėjas) ir H. Kutscher,

generalinis advokatas A. Dutheillet de Lamothe,

kancleris A. Van Houtte,

priima šį

Sprendimą

1       Europos Bendrijų Komisijos 1970 m. gegužės 19 d. pareikštame ieškinyje prašoma panaikinti 1970 m. kovo 20 d. Tarybos sprendimą dėl Bendrijos valstybių narių derybų dėl Europos šalių susitarimo dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais, darbo, priimto Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijoje (toliau – AETR) ir dėl šio susitarimo sudarymo.

2       Taryba pirmiausia pareiškė prieštaravimą dėl ieškinio priimtinumo, ginčydama sprendimo, dėl kurio buvo pareikštas ieškinys, priskyrimą teisės aktams, kurie gali būti ginčijami remiantis Sutarties 173 straipsnio 1 dalimi.

3       Šis priskyrimas priklauso nuo atsakymo į klausimą, kieno kompetencijai tuo metu priklausė derėtis ir sudaryti AETR.

4       Sprendimo teisinė galia skirsis pagal tai, ar jis yra laikytinas Bendrijai suteiktos kompetencijos įgyvendinimo dalimi, ar valstybių narių išlaikytos kompetencijos vykdymo koordinavimo išraiška.

5       Siekiant priimti sprendimą dėl pateikto prieštaravimo dėl priimtinumo, pirmiausia reikia nustatyti, ar ginčijamo sprendimo priėmimo metu kompetenciją derėtis dėl AETR bei jį sudaryti turėjo Bendrija, ar valstybės narės.

 1. Dėl preliminaraus klausimo

6       Komisija mano, kad Sutarties 75 straipsnis, suteikęs Bendrijai plačiai apibrėžtą kompetenciją veikti įgyvendinant bendrąją transporto politiką, turi būti taikomas tiek užsienio santykiuose, tiek vidaus priemonėms, taikomoms numatytoje srityje.

7       Šios nuostatos veiksmingumui iškiltų pavojus, jei įgaliojimai, kuriuos ji suteikia, ypač įgaliojimai imtis „kitų atitinkamų nuostatų“ pagal šio straipsnio 1 dalies c punktą neapimtų susitarimų su trečiosiomis valstybėmis sudarymo.

8       Nors iš pradžių ši kompetencija neapėmė visos transporto sferos, tačiau ji turi tendenciją tapti bendrąja ir išimtine įgyvendinant bendrąją politiką šiame sektoriuje.

9       Taryba savo ruožtu pabrėžia, jog kadangi Bendrija turi tik tuos įgaliojimus, kurie jai buvo suteikti, nesant aiškios nuostatos Sutartyje, jos kompetencija sudaryti susitarimus su trečiosiomis valstybėmis negali būti pripažinta.

10     75 straipsnis numato tik Bendrijos vidaus priemones ir negali būti aiškinamas kaip suteikiantis teisę sudaryti tarptautinius susitarimus.

11     Net jeigu ir būtų kitaip, tokia kompetencija galėtų būti ne bendroji ir išimtinė, o nebent konkuruojanti su valstybių narių kompetencija.

12     Nesant Sutartyje konkrečių nuostatų, reglamentuojančių derybas dėl tarptautinių susitarimų bei pastarųjų sudarymą transporto politikos srityje (srityje, į kurią iš esmės patenka AETR), iškyla būtinybė remtis bendra Bendrijos teisinė sistema, reguliuojančia santykius su trečiosiomis valstybėmis.

13     210 straipsnyje nurodyta, jog „Bendrija yra juridinis asmuo“.

14     Ši nuostata, esanti Sutarties šeštosios dalies, skirtos „Bendrosioms ir baigiamosioms nuostatoms“, pradžioje, reiškia, jog užsienio santykiuose Bendrija turi teisę užmegzti sutartinius santykius su trečiosiomis valstybėmis visose tikslų, apibrėžtų Sutarties pirmojoje dalyje, kurią papildo šeštoji dalis, taikymo srityse.

15     Siekiant konkrečiu atveju nustatyti Bendrijos kompetenciją sudaryti tarptautinius susitarimus, reikia atsižvelgti į visą Sutarties sistemą ir į jos materialines nuostatas.

16     Tokia kompetencija yra ne tik aiškiai suteikiama Sutartimi, kaip yra 113 ir 114 straipsnių, reglamentuojančių muitų tarifų bei prekybos susitarimų sudarymą, ir 238 straipsnio, reglamentuojančio susitarimų steigti asociaciją sudarymą, atveju, tačiau lygiai taip pat gali išplaukti iš kitų Sutarties nuostatų bei iš Bendrijos institucijų aktų, priimamų šių nuostatų pagrindu.

17     Kiekvieną kartą, kai Bendrija, siekdama įgyvendinti Sutartyje numatytą bendrąją politiką, priima nuostatas, įvairiomis formomis įtvirtinančias bendras taisykles, valstybės narės, nepaisant to, ar jos veikia atskirai ar kartu, nebeturi teisės sutarčių su trečiomis valstybėmis pagrindu prisiimti įsipareigojimų, turinčių įtakos šioms taisyklėms.

18     Iš tikrųjų nustatant šias bendras taisykles tik pati Bendrija trečiųjų valstybių atžvilgiu gali prisiimti ir vykdyti sutartinius įsipareigojimus, kurie paveikia visą Bendrijos teisinės sistemos taikymo sritį.

19     Todėl įgyvendinant Sutarties nuostatas negalima atskirti Bendrijos vidaus priemonių sistemos nuo užsienio santykių priemonių sistemos.

20     Pagal 3 straipsnio e punktą bendros politikos transporto srityje priėmimas yra specialiai paminėtas kaip vienas iš Bendrijos tikslų.

21     Remiantis 5 straipsniu valstybės narės turi, viena vertus, imtis visų atitinkamų priemonių, kad užtikrintų Sutarties ar Bendrijos institucijų aktais nustatytų pareigų vykdymą, ir, kita vertus, nesiimti jokių priemonių, kurios gali trukdyti siekti Sutarties tikslų.

22     Susiejus šias nuostatas paaiškėja, kad tiek, kiek Bendrijos teisės normos yra priimamos Sutarties tikslams įgyvendinti, valstybės narės, veikdamos atskirai nuo Bendrijos institucijų, negali prisiimti įsipareigojimų, galinčių paveikti šias taisykles arba pakeisti jų apimtį.

23     Pagal 74 straipsnį Sutarties tikslų transporto srityje siekiama vykdant bendrą politiką.

24     Siekiant šių tikslų, 75 straipsnio 1 dalimi Tarybai pavedama nustatyti bendras taisykles ir, be to, priimti „kitas atitinkamas nuostatas“.

25     Pagal to paties straipsnio a punktą šios bendros taisyklės taikomos „tarptautiniam transportui, vykstančiam į valstybės narės teritoriją ar iš jos arba vykstančiam per vienos ar keleto valstybių narių teritoriją“.

26     Ši nuostata taip pat taikoma transportui, vykstančiam iš trečiųjų valstybių arba į jas tiek, kiek tai susiję su kelionės Bendrijos teritorijoje dalimi.

27     Taigi šioje nuostatoje daroma prielaida, jog Bendrijos kompetencija apima ir santykius, kylančius iš tarptautinės teisės, o tai sąlygoja susitarimų nagrinėjamoje srityje su suinteresuotomis trečiosiomis valstybėmis reikalingumą.

28     Nors 74 ir 75 straipsniuose aiškiai nenumatyta Bendrijos kompetencija sudaryti tarptautinius susitarimus, tačiau įsigaliojęs 1969 m. kovo 25 d. Tarybos reglamentas Nr. 543/69 dėl tam tikrų kelių transportą reglamentuojančių socialinių įstatymų suderinimo (OL L 77, 1969 3 20, p. 49 ) suteikė Bendrijai kompetenciją sudaryti bet kokius susitarimus su trečiosiomis valstybėmis dėl klausimų, kuriuos reglamentuoja šis reglamentas.

29     Be to, tokios kompetencijos suteikimas aiškiai pripažįstamas šio reglamento 3 straipsnyje, kuris numato, kad „Bendrija pradeda derybas su trečiosiomis šalimis, kurių gali reikėti siekiant įgyvendinti šio reglamento nuostatas“.

30     Kadangi AETR nagrinėjamos sritys patenka į Reglamento Nr. 543/69 taikymo sritį, kompetencija vesti derybas ir sudaryti nagrinėjamą susitarimą priklauso Bendrijai nuo tada, kai įsigaliojo minėtas reglamentas.

31     Ši Bendrijos kompetencija panaikina konkuruojančios valstybių narių kompetencijos galimybę, nes bet kokia iniciatyva, kurios imamasi veikiant atskirai nuo Bendrijos institucijų, yra nesuderinama su bendrosios rinkos vieningumu ir vienodu Bendrijos teisės taikymu.

32     Taigi priimtinumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į šią teisinę situaciją.

 2. Dėl ieškinio priimtinumo

33     Taryba ginčija ieškinio priimtinumą, argumentuodama tai ginčijamo sprendimo pobūdžiu ir papildomai Komisijos suinteresuotumo nebuvimu, ankstesne jos pozicija bei faktu, jog ieškinys pateiktas pavėluotai.

 a) Pagrindas, susijęs su 1970 m. kovo 20 d. sprendimo pobūdžiu

34     Taryba mano, jog 1970 m. kovo 20 d. sprendimas nėra teisės aktas, kurį galima ginčyti pagal 173 straipsnio pirmosios pastraipos pirmą sakinį.

35     Iš tikrųjų šis sprendimas nei pagal formą, nei pagal dalyką ar turinį nėra nei reglamentas, nei sprendimas ar direktyva 189 straipsnio prasme.

36     Jis tėra Tarybos atliktas valstybių narių politikos koordinavimas, kuris pats savaime nesuteikė jokių teisių, nenumatė jokių pareigų ir nepakeitė jokios teisinės situacijos.

37     Šis klausimas dėl pobūdžio yra svarbus dėl to, kad ginčo tarp institucijų atveju ieškinio priimtinumas turėtų būti vertinamas ypač griežtai.

38     Pagal 173 straipsnį Teisingumo Teismo pareiga yra užtikrinti „Tarybos priimtų teisės aktų, išskyrus rekomendacijas ir nuomones, teisėtumą“.

39     Kadangi valstybių narių ir institucijų turima teisė pareikšti ieškinį dėl teisės akto panaikinimo netaikoma tik „rekomendacijoms ir nuomonėms“, kurios pagal 189 straipsnio paskutinę pastraipą neturi privalomosios galios, pagal 173 straipsnį visos institucijų priimtos nuostatos, turinčios teisinę galią, laikytinos teisės aktais, kuriuos galima ginčyti.

40     Šio ieškinio tikslas yra užtikrinti, kaip ir reikalauja 164 straipsnis, kad aiškinant ir taikant Sutartį būtų laikomasi teisės.

41     Šiam tikslui prieštarautų siauresnis šio ieškinio priimtinumo sąlygų aiškinimas, taip apribojant galimybę pateikti ieškinį tik dėl 189 straipsnyje nurodytų teisės aktų kategorijų.

42     Teisė pateikti ieškinį dėl teisės akto panaikinimo turi būti taikoma dėl visų institucijų priimtų nuostatų, kuriomis siekiama sukurti teisinių pasekmių, neatsižvelgiant į jų pobūdį ar formą.

43     Ginčijamo sprendimo pobūdis turi būti nustatytas remiantis tuo, kas pirmiau išdėstyta.

44     Taryba 1970 m. kovo 20 d. posėdyje, jos nariams ir Komisijos atstovui pasikeitus nuomonėmis, priėmė keletą „išvadų“ dėl to, kokią poziciją turi užimti valstybių narių vyriausybės lemiamose derybose dėl AETR.

45     Šis sprendimas buvo susijęs su derybų tikslais ir jų procedūra.

46     Siekiamo tikslo atžvilgiu Taryba nustatė derybų poziciją – siekti, kad AETR būtų suderintas su Bendrijos reglamento nuostatomis, išskyrus galimybę numatyti tam tikras šio reglamento išimtis, kurioms Bendrija turi pritarti.

47     Atsižvelgdama į šį tikslą, Taryba paragino Komisiją tinkamu metu bei pagal Sutarties 75 straipsnio nuostatas pateikti pasiūlymus, reikalingus Reglamento Nr. 543/69 pataisoms padaryti.

48     Derybų procedūros atžvilgiu Taryba, laikydamasi per ankstesnius posėdžius nustatytos pozicijos, nusprendė, kad derybas ves ir užbaigs šešios valstybės narės, kurios taps AETR susitarimo Susitariančiosiomis Šalimis.

49     Derybų ir susitarimo sudarymo metu valstybės veikia bendrai ir nuosekliai koordinuoja savo pozicijas vadovaudamosi įprastinėmis procedūromis, glaudžiai bendradarbiaudamos su Bendrijos institucijomis, o Tarybai pirmininkaujančios valstybės narės delegacija veikia kaip atstovaujantis asmuo.

50     Protokole nėra užfiksuota Komisijos prieštaravimų dėl Tarybos apibrėžto derybų tikslo.

51     Priešingai, ji aiškiai išreiškė abejonę dėl derybų procedūros pareikšdama, jog mano, kad Tarybos priimta pozicija neatitinka Sutarties, t. y. jos 228 straipsnio.

52     Iš to, kas pirmiau išdėstyta, aišku, kad Tarybos sprendimo dalykas priklauso Bendrijos kompetencijai, ir dėl to valstybės narės negalėjo veikti atskirai nuo Bendrijos institucijų.

53     Todėl 1970 m. kovo 20 d. sprendimas tiek, kiek jis buvo susijęs su Tarybos apibrėžtu derybų tikslu, negalėjo būti tik paprasta savanoriško koordinavimo išraiška ar konstatavimas, tačiau juo buvo siekta nustatyti tiek institucijoms, tiek valstybėms narėms privalomą poziciją, kuri vėliau turėjo atsispindėti reglamento turinyje.

54     Savo išvadų dalyje dėl derybų procedūros Taryba priėmė nuostatas, kurios suteikė galimybę nukrypti nuo Sutartyje numatytų procedūrų, reglamentuojančių derybas su trečiosiomis valstybėmis bei susitarimų sudarymą.

55     Todėl 1970 m. kovo 20 d. Sprendimas sukėlė apibrėžtų teisinių pasekmių tiek santykiuose tarp Bendrijos ir valstybių narių, tiek institucijų santykiuose.

 b) Papildomi pagrindai dėl priimtinumo

56     Taryba tvirtina, jog pasekmių, kurias galėtų sukelti 1970 m. kovo 20 d. Sprendimo panaikinimas, analizė patvirtintų, kad šis sprendimas neturi jokio teisinio poveikio.

57     Šio sprendimo panaikinimas panaikintų valstybių narių koordinavimo pripažinimą, tačiau neturėtų įtakos nei šio koordinavimo realumui, nei vėlesniems valstybių veiksmams derantis dėl AETR.

58     Komisijos ieškinys negali pasiekti tikslo, ir todėl nėra tikslingas.

59     Pagal 174 straipsnį „jeigu ieškinys yra pagrįstas, Teisingumo Teismas atitinkamą teisės aktą paskelbia negaliojančiu“.

60     Jei taip būtų padaryta, Tarybos sprendimas turėtų būti laikomas neegzistuojančiu, nes jis būtų panaikintas teismine tvarka, bylos šalys vėl atsidurtų ankstesnėje padėtyje ir turėtų iš naujo nagrinėti ginčijamus klausimus, idant jie būtų išspręsti pagal Bendrijos teisę.

61     Taigi Komisijos suinteresuotumas bylos baigtimi negali būti ginčijamas.

62     Taryba taip pat mano, jog Komisija netenka teisės bylinėtis, nes ji pati atsakinga dėl to, jog susidarė ginčijama situacija, kadangi ji laiku nesiėmė priemonių, reikalingų tam, kad būtų įgyvendinta Bendrijos kompetencija, ir nepateikė Tarybai atitinkamų pasiūlymų.

63     Klausimai, kuriuos Komisija pateikė Teisingumo Teismui, yra susiję su Bendrijos institucine struktūra, todėl ieškinio priimtinumas negali priklausyti nuo ieškovo ankstesnio neveikimo arba padarytų klaidų.

64     Tarybos pateikti prieštaravimai turi būti įvertinti nagrinėjant bylą iš esmės.

65     Pagaliau Taryba pateikia prieštaravimą dėl to, kad ieškinys pateiktas pavėluotai, nes 1970 m. kovo 20 d. Sprendimas tik pakartojo principus, nustatytus ankstesniuose Tarybos posėdžiuose, iš kurių paskutinis įvyko 1969 m. kovo 17−18 dienomis.

66     Vis dėlto 1970 m. kovo 20 d. Sprendimas negali būti vertinamas kaip paprastas ankstesnių pozicijų patvirtinimas, nes 1969 m. kovo 25 d. Reglamentas Nr. 543/69 iš esmės pakeitė kompetencijos, susijusios su derybų dalyku, pasidalijimą tarp Bendrijos ir valstybių narių.

67     Iš visų pirmiau pateiktų argumentų matyti, kad ieškinys yra priimtinas.

 3. Dėl bylos esmės

68     Komisija ginčija 1970 m. kovo 20 d. Sprendimo galiojimą iš esmės dėl to, kad jis pažeidė Sutarties nuostatas, t. y. jos 75, 228 ir 235 straipsnius, tiek, kiek jis yra susijęs su įgaliojimų pasidalijimu tarp Tarybos ir Komisijos bei kuria jis pažeidė Komisijos teises, kuriomis ji turėjo pasinaudoti derybose dėl AETR.

 a) Ieškinio pagrindas, susijęs su 75 ir 228 straipsnių pažeidimu

69     Komisija tvirtina, jog 75 straipsnis priskiria kompetenciją Bendrijai, todėl Bendrija turėjo vesti derybas dėl AETR ir sudaryti sutarimą remdamasi Bendrijos procedūra, nustatyta 228 straipsnio 1 dalyje.

70     Nors pagal šias nuostatas Taryba kiekvienu atveju gali spręsti, ar tikslinga sudaryti susitarimą su trečiosiomis valstybėmis, ji vis dėlto neturi diskrecijos spręsti, ar reikia imtis tarpvyriausybinių ar Bendrijos vidaus priemonių.

71     Tarybai nusprendus imtis tarpvyriausybinių priemonių, Komisija nebegalėjo vykdyti užduočių, kurias jai numato Sutartis derybų su trečiosiomis valstybėmis srityje.

72     Sutartyje nesant konkrečių nuostatų, taikomų deryboms dėl nagrinėjamo susitarimo bei jo įgyvendinimui, būtina iš bendrųjų Sutarties nuostatų išskirti atitinkamas normas, susijusias su derybomis, pradėtomis dėl AETR.

73     Kompetencijos derėtis dėl AETR ir jį įgyvendinti pasidalijimas tarp Bendrijos institucijų turi būti apibrėžtas atsižvelgiant tiek į nuostatas dėl bendrosios transporto politikos, tiek į nuostatas, reguliuojančias Bendrijos susitarimų sudarymą.

74     Pagal 75 straipsnio 1 dalį Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavusi su Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu bei Asamblėja, turi imtis atitinkamų priemonių reglamentų ar kitokia forma tam, kad būtų įgyvendinta bendroji transporto politika.

75     Remiantis 228 straipsnio 1 dalimi, jeigu yra būtina sudaryti susitarimus su vienos arba keleto trečiųjų valstybių ar tarptautine organizacija, dėl tokių susitarimų derasi Komisija. Juos sudaro Taryba, nebent Komisijai šioje srityje būtų suteikti platesni įgaliojimai.

76     Kadangi derybos vyko Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijoje, reikia atsižvelgti ir į 116 straipsnio pirmąją pastraipą, kurioje nurodoma, kad pasibaigus pereinamajam laikotarpiui „vėliau ekonominio pobūdžio tarptautinėse organizacijose valstybės narės visais bendrajai rinkai svarbiais klausimais gali imtis tik bendrų veiksmų“; Komisijos pasiūlymu Taryba turi įgyvendinti tokius bendrus veiksmus, priimdama sprendimą.

77     Susiejus šias skirtingas nuostatas matyti, kad kai klausimas priklauso bendrosios politikos sričiai, valstybės narės bet kokiu atveju privalo veikti solidariai, siekdamos apsaugoti Bendrijos interesus.

78     Šis solidarumas buvo numatytas 1970 m. kovo 20 d. Sprendime, kuris šiuo požiūriu negali būti kritikuojamas.

79     Be to, iš visų šių nuostatų, ypač iš 228 straipsnio 1 dalies, matyti, kad teisė sudaryti susitarimą buvo suteikta Tarybai.

80     Komisija savo ruožtu turėjo veikti dviem būdais, pirma, pasinaudodama savo teise teikti pasiūlymus, kuri įtvirtinta 75 straipsnio 1 dalyje ir 116 straipsnio pirmojoje pastraipoje, ir, antra, kaip derybininkė pagal 228 straipsnio 1 dalies pirmąją pastraipą.

81     Vis dėlto šio įgaliojimų tarp institucijų pasidalijimo būtų reikalaujama tik tuo atveju, jeigu derybos būtų pradėtos tuo metu, kai Bendrijai jau būtų buvusi priskirta tokia kompetencija pagal pačią Sutartį arba remiantis institucijų priimtomis nuostatomis.

82     Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog pirmoji AETR redakcija buvo parengta 1962 m., tai yra tuo metu, kai bendroji transporto politika dar nebuvo pakankamai išvystyta, ir todėl teisė sudaryti tokį susitarimą priklausė valstybėms narėms.

83     Derybų etape, kuriame buvo priimtas ginčijamas sprendimas, buvo siekiama ne parengti naują susitarimą, o tiesiog pakeisti 1962 m. (projekto) redakciją taip, kad visos Susitariančiosios Šalys galėtų ratifikuoti susitarimą.

84     Šiuo atžvilgiu pažymėtina, jog deryboms dėl AETR būdinga tai, kad jos buvo pradėtos bei didelė dalis darbų buvo atlikta Europos ekonomikos komisijoje, dar nesuteikus Bendrijai atitinkamos kompetencijos Reglamento Nr. 543/69 pagrindu.

85     Iš to matyti, kad Taryba 1970 m. kovo 20 d. priėmė sprendimą, veikdama tokiomis aplinkybėmis, kurių metu ji jau nebeturėjo visiškos veiksmų laisvės santykiuose su trečiosiomis valstybėmis, dalyvaujančiomis tose pačiose derybose.

86     Pasiūlymas suinteresuotoms trečiosioms valstybėms šiame derybų etape atsižvelgti į naują kompetencijos pasidalijimą Bendrijoje galėjo sutrukdyti sėkmingiems derybų rezultatams, kaip pripažino ir Komisijos atstovas svarstymo Taryboje metu.

87     Tokiu atveju dvi institucijos, kurių įgaliojimai buvo tiesiogiai nagrinėjami, tai yra Taryba ir Komisija, pagal 1965 m. balandžio 8 d. Europos Bendrijų Jungtinės Tarybos ir Europos Bendrijų Jungtinės Komisijos steigimo sutarties 15 straipsnį turėjo susitarti dėl tinkamų bendradarbiavimo metodų, siekdamos kuo veiksmingiau užtikrinti, kad būtų apsaugoti Bendrijos interesai.

88     Iš 1970 m. kovo 20 d. posėdžio protokolo matyti, kad Komisija formaliai nepasinaudojo teise teikti pasiūlymą, kurią jai numatė 75 ir 116 straipsniai.

89     Komisija taip pat nepareikalavo taikyti 228 straipsnio 1 dalies, kiek tai susiję su jos teise vesti derybas.

90     Taigi būtina pripažinti, kad tęsdamos derybas ir tuo pačiu metu sudarydamos susitarimą pagal Tarybos nustatytą tvarką, valstybės narės veikė ir toliau veikia Bendrijos interesams ir jos vardu, laikydamosi Sutarties 5 straipsnyje joms numatytų įsipareigojimų.

91     Tokiomis sąlygomis priimdama sprendimą dėl valstybių narių bendrų veiksmų Taryba nepažeidė įsipareigojimų pagal 75 ir 228 straipsnius.

92     Dėl šių priežasčių ieškinio pagrindas turi būti atmestas.

 b) Kiti Komisijos nurodyti ieškinio pagrindai (235 straipsnis; motyvų nepateikimas)

93     Komisija papildomai pareiškia, jog atsižvelgiant į bendrosios transporto politikos įgyvendinimo reikalavimus Taryba, nepagrindusi savo veiksmų 75 straipsniu, turėjo bent jau pasinaudoti įgaliojimais, kuriuos jai suteikia 235 straipsnis.

94     Taryba savo ruožtu mano, kad valstybės narės galėjo imtis bendrų veiksmų, ir todėl nebuvo būtina taikyti šios nuostatos, ir kad Komisija niekada nesiėmė iniciatyvos teikti dėl to pasiūlymo, kaip reikalaujama pagal šią nuostatą.

95     Nors 235 straipsnis suteikia Tarybai teisę imtis visų „reikiamų priemonių“ užsienio santykių srityje, jis nesukuria jokios pareigos, o tik suteikia Tarybai galimybę, nepasinaudojimas kuria neturi įtakos sprendimo galiojimui.

96     Taigi šis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.

97     Komisija taip pat tvirtina, kad ginčijamame sprendime nenurodomas joks teisinis pagrindas ir neišdėstomi jokie motyvai.

98     Kadangi reikalavimai, numatyti 190 straipsnyje, yra taikomi reglamentų, direktyvų ir sprendimų atžvilgiu, jų taikymas negali būti išplečiamas specialaus pobūdžio akto, pavyzdžiui, 1970 m. kovo 20 d. Sprendimo, atžvilgiu.

99     Komisijos dalyvavimas Tarybos darbe suteikė pirmajai visas teisines garantijas, kurias 190 straipsnis užtikrina trečiosioms šalims, su kuriomis tokie aktai susiję ir kurios juose yra paminėtos.

100   Taigi ieškinys turi būti atmestas.

 4. Dėl bylinėjimosi išlaidų

101   Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė.

102   Šioje byloje nė viena šalis neprašė padengti bylinėjimosi išlaidų.

103   Šalys pačios padengia savo išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, susipažinęs su procesiniais dokumentais, susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu, išklausęs šalis, susipažinęs su generalinio advokato išvada, remdamasis Europos Ekonominės Bendrijos steigimo sutartimi, ypač jos 3, 5, 6, 74, 75, 111, 113, 114, 116, 164, 173, 174, 189, 190, 210, 228, 235 ir 238 straipsniais bei 1965 m. balandžio 8 d. Europos Bendrijų Jungtinės Tarybos ir Europos Bendrijų Jungtinės Komisijos steigimo sutarties 15 straipsniu, remdamasis Europos Bendrijų Teisingumo Teismo procedūros reglamentu,

TEISINGUMO TEISMAS,

atmesdamas kitus bendresnius ar priešingus reikalavimus, nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Kiekviena šalis padengia savo išlaidas.

Kutscher

Paskelbta 1971 m. kovo 31 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

* Proceso kalba: prancūzų.