TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1979 m. gruodžio 13 d.(*)

„Draudimas sodinti naujus vynuogynus“

Byloje 44/79

dėl Neustadt an der WeinstrasseVerwaltungsgericht (administracinio teismo) pagal EEB sutarties 177 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą dėl 1976 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamento Nr. 1162/76, numatančio priemones, skirtas pritaikyti vynuogininkystės pajėgumus rinkos poreikiams, iš dalies pakeisto 1978 m. lapkričio 23 d. Tarybos reglamentu Nr. 2776/78, 2 straipsnio išaiškinimo, atsižvelgiant į Vokietijos įstatymo dėl priemonių, taikomų vynininkystės srityje (Gesetz uber Massnahmen auf dem Gebiete der Weinwirtschaft, toliau – Weinwirtschaftsgesetz) 1 straipsnį, šio teismo nagrinėjamoje byloje tarp

Liselotte Hauer, gyvenančios Bad Dürkheim,

ir

Land Rheinland-Pfalz (Reino kraštas-Pfalcas),

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas H. Kutscher, kolegijos pirmininkai A. O’Keeffe ir A. Touffait, teisėjai J. Mertens de Wilmars, P. Pescatore, A. J. Mackenzie Stuart, G. Bosco, T. Koopmans ir O. Due,

generalinis advokatas F. Capotorti,

kancleris A. Van Houtte,

priima šį

Sprendimą

1       1978 m. gruodžio 14 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 1979 m. kovo 20 d., Neustadt an der Weinstraße Verwaltungsgericht, remdamasis EEB sutarties 177 straipsniu, kreipėsi į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pateikdamas du klausimus dėl 1976 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamento Nr. 1162/76, numatančio priemones, skirtas pritaikyti vynuogininkystės pajėgumus rinkos poreikiams (OL L 135, p. 32), iš dalies pakeisto 1978 m. lapkričio 23 d. Tarybos reglamentu Nr. 2776/78 (OL L 333, p. 1), išaiškinimo.

2       Iš bylos medžiagos matyti, kad 1975 m. birželio 6 d. ieškovė pagrindinėje byloje kreipėsi į kompetentingą administracinę Reino krašto-Pfalco žemės instituciją dėl leidimo sodinti vynuogyną jai priklausančiame žemės sklype Bad Dürkheim regione. Iš pradžių buvo atsisakyta išduoti jai tokį leidimą dėl to, kad pagal tai sričiai taikomas Vokietijos teisės aktų nuostatas, t. y. pagal 1977 m. kovo 10 d. Įstatymą dėl vynininkystės (Weinwirtschaftsgesetz), minėtas žemės sklypas nebuvo laikomas tinkamu vynmedžiams auginti. 1976 m. sausio 22 d. ieškovė pateikė protestą dėl tokio sprendimo. Tuo metu, kai šį protestą nagrinėjo kompetentinga administracinė institucija, buvo priimtas 1976 m. gegužės 17 d. Reglamentas Nr. 1162/76, kurio 2 straipsnis uždraudė 3 metus sodinti naujus vynuogynus. Tų pačių metų spalio 21 d. administracinė institucija atmetė ieškovės protestą remdamasi dviem motyvais: viena vertus, žemės sklypo netinkamumu ir, kita vertus, draudimu sodinti vynmedžius, kurį numatė minėtas Bendrijos reglamentas.

3       Ieškovė apskundė minėtą sprendimą Verwaltungsgericht. Administracinė institucija, atsižvelgusi į atlikus ekspertizę pateiktas išvadas dėl toje pačioje vietovėje užaugintų vynuogių ir į susitarimą, kuris buvo pasiektas su įvairiais kitais šalia ieškovės sklypo esančių žemės sklypų savininkais, pripažino, kad ieškovės žemės sklypas gali būti laikomas tinkamu vynmedžiams auginti, remiantis nacionaliniuose įstatymuose nustatytais minimaliais reikalavimais. Todėl institucija pareiškė esanti pasirengusi suteikti leidimą, kai tik pasibaigs Bendrijos teisės aktų nustatytas draudimo sodinti naujus vynuogynus laikotarpis. Taigi darytina išvada, kad nuo šiol šalių ginčas susijęs tik su Bendrijos teisės klausimais.

4       Ieškovė pagrindinėje byloje savo ruožtu mano, kad leidimas, dėl kurio ji kreipėsi, jai vis dėlto turėtų būti suteiktas, kadangi Reglamento Nr. 1162/76 nuostatos netaikomos prašymui, pateiktam gerokai prieš minėto reglamento įsigaliojimą. Net darant prielaidą, kad reglamentas taikytinas prašymams, pateiktiems iki jo įsigaliojimo, jo nuostatomis vis tiek negalima remtis prieš ieškovę, nes šios nuostatos pažeidžia jos teisę į nuosavybę bei teisę laisvai užsiimti savo profesija, kurias garantuoja Vokietijos Federacinės Respublikos Pagrindinio įstatymo 12 ir 14 straipsniai.

5       Kad būtų išspręstas šis ginčas, Verwaltungsgericht pateikė du klausimus, kurie suformuluoti taip:

1.      Ar 1976 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamentas Nr. 1162/76, iš dalies pakeistas 1978 m. lapkričio 23 d. Tarybos reglamentu Nr. 2776/78, turi būti aiškinamas taip, jog jo 2 straipsnio 1 dalis taip pat taikoma tiems prašymams išduoti leidimą sodinti naujus vynuogynus, kurie buvo pateikti dar prieš įsigaliojant šiam reglamentui?

2.      Jeigu atsakymas į pirmąjį klausimą yra teigiamas, tai ar reglamento Nr. 1162/76 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad joje numatytas draudimas išduoti leidimus sodinti naujus vynuogynus – išskyrus išimtis, kurias numato reglamento 2 straipsnio 2 dalis – yra taikomas bendrai, tai yra nepaisant Vokietijos įstatymo dėl priemonių, taikomų vynininkystės srityje (Weinwirtschaftsgesetz), 1 straipsnio 2 dalyje bei 2 straipsnyje aptariamo žemės netinkamumo klausimo?

 Dėl pirmojo klausimo (Reglamento Nr. 1162/76 taikymas laike)

6       Šiuo klausimu ieškovė pagrindinėje byloje pabrėžia, kad jos prašymas, 1975 m. birželio 6 d. pateiktas kompetentingai institucijai, esant normaliai įvykių eigai, turėjo būti išspręstas jos naudai dar iki Bendrijos reglamento įsigaliojimo, jei tik administracinė procedūra būtų vykusi įprastai ir jeigu administracinė institucija būtų laiku pripažinusi, kad jos žemės sklypas pagal nacionalinio įstatymo reikalavimus yra tinkamas vynmedžiams auginti. Ji teigia, jog į šią situaciją reikėtų atsižvelgti sprendžiant dėl Bendrijos reglamento taikymo laike, tuo labiau kad aptariamo vynuogyno išauginimas nebūtų pastebimai paveikęs rinkos sąlygų, atsižvelgiant į laiko tarpą, kuris praeina nuo vynuogyno pasodinimo iki produkcijos iš jo gavimo.

7       Negalima sutikti su ieškovės pagrindinėje byloje pateiktais argumentais. Iš tiesų reglamento Nr. 1162/76 2 straipsnio 1 dalies 2 pastraipa aiškiai nustato, kad nuo šio reglamento įsigaliojimo dienos valstybės narės daugiau nebeišduoda leidimų naujiems vynuogynams sodinti. Kalbant apie leidimo išdavimo aktą, minėta reglamento nuostata nesuteikia galimybės atsižvelgti į prašymo pateikimo datą. Ja išreiškiamas ketinimas užtikrinti neatidėliotiną reglamento veikimą taip, kad netgi naudojimasis teisėmis sodinti arba persodinti vynuogynus, įgytomis iki reglamento įsigaliojimo, būtų laikinai sustabdomas draudimo laikotarpiui, remiantis to paties reglamento 4 straipsniu.

8       Kaip pažymima šeštoje konstatuojamojoje dalyje dėl pastarosios minėtos nuostatos, naujų vynuogynų sodinimo draudimą lemia neabejotinas visuomenės interesas, reikalaujantis sustabdyti vyno perprodukciją Bendrijoje, atkurti rinkos pusiausvyrą ir neleisti susidaryti struktūriniam pertekliui. Taigi tampa aišku, kad Reglamento Nr. 1162/76 tikslas yra nedelsiant sustabdyti esamų vynuogynų plėtimąsi. Tad prašymui, pateiktam iki reglamento įsigaliojimo, negali būti taikoma jokia išimtis.

9       Taigi į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad 1976 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamentas Nr. 1162/76, iš dalies pakeistas 1978 m. lapkričio 23 d. Tarybos reglamentu Nr. 2776/78, turi būti aiškinamas taip, kad jo 2 straipsnio 1 dalis taip pat yra taikoma ir tiems prašymams išduoti leidimą sodinti naujus vynuogynus, kurie buvo pateikti iki pirmojo reglamento įsigaliojimo.

 Dėl antrojo klausimo (materialinė Reglamento Nr. 1162/76 taikymo sritis)

10     Antruoju klausimu Verwaltungsgericht prašo Teismo nuspręsti, ar Reglamento Nr. 1162/76 2 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas išduoti leidimus sodinti naujus vynuogynus taikomas bendrai, t. y. ar jis apima ir žemės sklypus, kurie pagal nacionalinės teisės aktų kriterijus yra pripažįstami tinkamais vynmedžiams auginti.

11     Šiuo atžvilgiu reglamento tekstas yra aiškus, nes jo 2 straipsnis draudžia „sodinti naujus vynuogynus“, neskirdamas sklypų pagal jų žemės kokybę. Tiek iš Reglamento Nr. 1162/76 teksto, tiek iš jo tikslų matyti, kad draudžiama sodinti naujus vynuogynus, neatsižvelgiant į žemės pobūdį ir jos klasifikaciją nacionalinės teisės aktuose. Iš esmės reglamento tikslas, ir tai aiškiai numato jo antra konstatuojamoji dalis, yra užkirsti kelią Europos vyno gamybos pertekliui ir atkurti tiek trumpalaikę, tiek ilgalaikę rinkos pusiausvyrą. Tik reglamento 2 straipsnio 2 dalyje leidžiamos to paties straipsnio 1 dalyje tam tikros numatyto draudimo bendrojo pobūdžio išimtys, tačiau neginčijama, kad nė viena iš minėtų išimčių šiuo atveju netaikytina.

12     Taigi į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1162/76 2 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad jame numatytas draudimas išduoti leidimus sodinti naujus vynuogynus – išskyrus tas išimtis, kurias numato reglamento 2 straipsnio 2 dalis – taikomas bendrai, t. y. neatsižvelgiant į tai, ar žemės sklypas yra tinkamas vynmedžiams auginti pagal nacionalinio įstatymo nuostatas, ar ne.

 Dėl pagrindinių teisių Bendrijos teisės sistemoje užtikrinimo

13     Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Verwaltungsgericht teigia, kad jeigu Reglamentas Nr. 1162/76 turi būti aiškinamas kaip nustatantis bendrai taikomą draudimą, apimantį net vynmedžiams auginti tinkamus žemės sklypus, tai tokia nuostata galėtų būti laikoma netaikytina Vokietijos Federacinėje Respublikoje, nes kyla abejonių, ar ji suderinama su pagrindinėmis teisėmis, kurias užtikrina Pagrindinio įstatymo 12 ir 14 straipsniai, susiję atitinkamai su nuosavybės teise ir teise laisvai užsiimti profesine veikla.

14     Kaip Teismas pareiškė 1970 m. gruodžio 17 d. Sprendime Internationale Handelsgesellschaft (Rink. 1970, p. 1125), klausimą, ar Bendrijos institucijų priimta nuostata gali pažeisti pagrindines teises, reikia vertinti tik pačios Bendrijos teisės kontekste. Atskirų vertinimo kriterijų, kylančių iš konkrečios valstybės narės teisės aktų arba konstitucinės teisės, įvedimas, pažeisdamas materialią Bendrijos teisės vienovę bei veiksmingumą, galiausiai neišvengiamai sugriautų bendrosios rinkos vieningumą bei sukeltų pavojų Bendrijos sanglaudai.

15     Teismas taip pat pabrėžė minėtame sprendime ir vėliau, 1974 m. gegužės 14 d. priimtame Sprendime Nold byloje (Rink. 1974, p. 491), kad pagrindinės teisės yra neatskiriama bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, dalis; kad užtikrindamas šias teises Teisingumo Teismas turi vadovautis bendromis valstybėms narėms konstitucinėmis tradicijomis taip, kad priemonės, nesuderinamos su tų valstybių konstitucijose įtvirtintomis pagrindinėmis teisėmis, Bendrijoje nebūtų leidžiamos; ir kad tarptautinės sutartys, skirtos žmogaus teisių apsaugai, dėl kurių valstybės narės bendradarbiavo arba kurias jos yra pasirašiusios, gali taip pat pateikti gaires, kuriomis reikia vadovautis Bendrijos teisės sistemoje. Ši samprata vėliau buvo pripažinta 1977 m. balandžio 5 d. priėmus bendrą Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos deklaraciją, kurioje, minint Teisingumo Teismo jurisprudenciją, nurodomos, viena vertus, teisės, kurias įtvirtina valstybių narių konstitucijos, ir, kita vertus, 1950 m. lapkričio 4 d. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (OL C 103, 1977, p. 1).

16     Esant šioms aplinkybėms abejonės, kurias išreiškė Verwaltungsgericht dėl Reglamento Nr. 1162/76 nuostatų suderinamumo su pagrindinių teisių apsaugos normomis, turi būti suprantamos kaip iškeliančios klausimą dėl reglamento galiojimo Bendrijos teisės kontekste. Čia būtina skirti, viena vertus, galimą nuosavybės teisės pažeidimą ir, kita vertus, galimą laisvės užsiimti profesija apribojimą.

 Klausimas dėl nuosavybės teisės

17     Nuosavybės teisę garantuoja Bendrijos teisės sistema, besiremianti bendromis valstybėms narėms jų konstitucijose įtvirtintomis sąvokomis, kurios taip pat atsispindi Europos žmogaus teisių konvencijos Pirmajame protokole.

18     Šio protokolo 1 straipsnis suformuluotas taip:

„Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais.

Tačiau ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus, kokie, jos manymu, reikalingi, kad ji galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgdama į bendrąjį interesą arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimą.“

19     Įtvirtinusi teisę netrukdomai naudotis nuosavybe, ši nuostata numato du būdus, kuriais galima suvaržyti savininko teises, pagal tai, ar tokio suvaržymo tikslas yra savininko nuosavybės teisės atėmimas, ar naudojimosi ja apribojimas. Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad draudimas sodinti naujus vynuogynus negali būti laikomas nuosavybės iš savininko atėmimo veiksmu, nes savininkas ir toliau gali disponuoti savo turtu ir panaudoti jį bet kokia kita neuždrausta paskirtimi. Kita vertus, nėra abejonės, kad šis draudimas riboja naudojimąsi nuosavybe. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad protokolo 1 straipsnio antroje dalyje yra nurodymas, svarbus tuo, kad juo pripažįstama valstybės teisė „taikyti tokius įstatymus, kokie, jos manymu, jai reikalingi, kad ji galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgdama į bendrąjį interesą“. Taigi protokolas iš esmės pripažįsta naudojimosi nuosavybe apribojimų teisėtumą, kartu nustatydamas, kad tuos apribojimus valstybė turi laikyti „reikalingais“ „bendrojo intereso“ apsaugojimo vardan. Vis dėlto ši nuostata neleidžia pateikti pakankamai tikslaus atsakymo į Verwaltungsgericht iškeltą klausimą.

20     Taigi, kad būtų galima atsakyti į šį klausimą, reikia taip pat atsižvelgti į nuorodas, išplaukiančias iš devynių valstybių narių konstitucinių normų ir jų taikymo praktikos. Pirma, ką galima čia teigti, yra tai, kad šios normos ir praktika leidžia įstatymų leidėjui kontroliuoti naudojimąsi privačia nuosavybe siekiant apsaugoti visuomenės interesą. Tam kai kurių valstybių konstitucijos nurodo pareigas, neatskiriamas nuo nuosavybės (Vokietijos Pagrindinio įstatymo 14 straipsnio 2 dalies pirmas sakinys), nuosavybės socialinę funkciją (Italijos Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalis), naudojimosi ja priklausomybę nuo visuomenės gerovės (Vokietijos Pagrindinio įstatymo 14 straipsnio 2 dalies antras sakinys, ir Airijos Konstitucijos 43.2.2 straipsnis) arba nuo socialinio teisingumo (Airijos Konstitucijos 43.2.1 straipsnis) reikalavimų. Daugelis visų minėtų valstybių narių teisės aktų konkrečiai išreiškia šią nuosavybės teisės socialinę funkciją. Taigi visose valstybėse narėse yra teisės aktų dėl žemės ir miškų ūkio, aprūpinimo vandeniu, aplinkosaugos, teritorijų planavimo ir urbanizacijos, numatančių naudojimosi žemės nuosavybės teise apribojimus, kartais netgi žymius.

21     Kalbant dar konkrečiau, visose Bendrijos valstybėse, kuriose užsiimama vynuogininkyste, egzistuoja ribojantys teisės aktai, nors ir nevienodo griežtumo, dėl vynmedžių sodinimo, rūšių atrankos ir auginimo būdų. Nė vienoje iš šių šalių nelaikoma, kad tokios nuostatos iš esmės yra nesuderinamos su nuosavybės teisės tinkamu užtikrinimu.

22     Taigi, atsižvelgiant į bendras valstybėms narėms jų konstitucines sąvokas ir į nusistovėjusią teisės aktų leidybos praktiką pačiose įvairiausiose srityse, galima teigti, kad tas faktas, jog Reglamentas Nr. 1162/76 nustatė apribojimus naujų vynuogynų sodinimui, negali būti ginčijamas iš esmės. Tokią apribojimo rūšį tokia pačia arba panašia forma žino ir pripažįsta teisėta visų valstybių narių konstitucinės struktūros.

23     Vis dėlto ši išvada nepateikia išsamaus atsakymo į Verwaltungsgericht iškeltą problemą. Net jeigu negalima iš esmės ginčyti Bendrijos galimybės apriboti naudojimosi nuosavybės teise bendro rinkos organizavimo sąlygomis ir siekiant struktūrinės politikos tikslų, vis dar būtina ištirti, ar apribojimai, kuriuos numatė ginčijamos nuostatos, iš tikrųjų atitinka Bendrijos siekiamo visuomenės intereso tikslus ir ar jie siekiamo tikslo požiūriu nėra neproporcingas ir netoleruotinas kišimasis į savininko naudojimąsi nuosavybės teise, besikėsinantis į pačią nuosavybės teisės esmę. Iš esmės tokį priekaištą pateikė ieškovė pagrindinėje byloje, kuri mano, kad tik į kokybę orientuotos politikos siekimas leistų įstatymų leidėjui apriboti naudojimąsi vynmedžių nuosavybės teise, ir daro išvadą, kad ji įgyja neginčijamą teisę nuo tada, kai pripažįstama, kad jos žemės sklypas tinkamas vynmedžiams auginti. Taigi reikia nustatyti ginčijamo reglamento tikslą bei nuspręsti, ar egzistuoja pagrįstas ryšys tarp reglamento numatytų priemonių ir tikslo, kurio šiuo atveju siekia Bendrija.

24     Reglamento Nr. 1162/76 nuostatos turi būti nagrinėjamos atsižvelgiant į bendrąjį vynininkystės rinkos organizavimo, glaudžiai susijusio su Bendrijos numatyta struktūrine politika aptariamoje srityje, kontekstą. Tokios politikos tikslai išdėstyti 1970 m. balandžio 28 d. Reglamente Nr. 816/70, kuriame įtvirtinamos papildomos nuostatos dėl bendro vynininkystės rinkos organizavimo (OL L 99, p. 1) ir kuris sudaro ginčijamo reglamento pagrindą, ir taip pat 1979 m. vasario 5 d. Reglamente Nr. 337/79 dėl bendro vynininkystės rinkos organizavimo (OL L 54, p. 1), kuriame kodifikuotos visos bendrą rinkos organizavimą reguliuojančios nuostatos. Šio reglamento III antraštinė dalis „dėl gamybos ir vynuogynų sodinimo kontrolės taisyklių“ šiuo metu sudaro šios srities teisinį pagrindą. Kitas dokumentas, kuris padeda suvokti politiką, kurios šioje srityje laikosi Bendrija, yra 1975 m. balandžio 21 d. Tarybos rezoliucija dėl naujų gairių siekiant subalansuoti stalo vynų rinką (OL C 90, p. 1).

25     Iš šių dokumentų visumos matyti, kad Bendrijos pradėtą ir iš dalies įgyvendintą politiką sudaro bendras rinkos organizavimas kartu su struktūriniu vyno gamybos sektoriaus gerinimu. Šiais veiksmais, remiantis EEB sutarties 39 straipsnyje pateiktomis gairėmis, norima pasiekti dvigubą tikslą, kuris yra, viena vertus, sukurti tvarią pusiausvyrą vyno rinkoje su pelningų gamintojams ir teisingų vartotojams kainų lygiu, ir, kita vertus, pagerinti vyno, kuriuo prekiaujama, kokybę. Kad būtų pasiektas šis dvigubas kiekybinės pusiausvyros ir kokybinės pažangos tikslas, Bendrijos taisyklės, reglamentuojančios vynininkystės rinką, numato daug įvairių priemonių, kurios taikytinos tiek vyno gamybos, tiek ir vyno išleidimo į prekybą stadijose.

26     Šiuo atžvilgiu būtina atkreipti dėmesį į Reglamento Nr. 816/70 17 straipsnio nuostatas, pakartotas, jas išplėtojus, Reglamento Nr. 337/79 31 straipsnyje, kurios numato, kad valstybės narės sudarytų parengiamuosius sodinimo ir gamybos planus, suderintus su privalomuoju Bendrijos planu. Šiam planui įgyvendinti gali būti priimtos nuostatos dėl vynmedžių sodinimo, persodinimo, rovimo ir jų auginimo nutraukimo.

27     Būtent tokiame kontekste ir buvo priimtas Reglamentas Nr. 1162/76. Iš šio reglamento preambulės ir iš jo priėmimo metu egzistavusių ekonominių aplinkybių, kurioms buvo būdingas nuolatinis gamybos pertekliaus susidarymas, pradedant 1974 metų derliumi, matyti, kad šis reglamentas atlieka dvigubą funkciją: viena vertus, jis turi leisti nedelsiant sustabdyti nuolatinį pertekliaus didėjimą; kita vertus, jis turi suteikti Bendrijų institucijoms laiko, reikalingo įgyvendinti struktūrinę politiką, skirtą skatinti aukštos kokybės produkciją, tuo pačiu metu atsižvelgiančią į skirtingų Bendrijos vynininkystės regionų ypatumus ir poreikius, atrenkant vynuogių auginimui skirtus žemės sklypus ir vynuogių rūšis bei reguliuojant gamybos metodus.

28     Norėdama pasiekti būtent šį dvigubą tikslą, Taryba Reglamentu Nr. 1162/76 nustatė bendrą naujų vynuogynų sodinimo draudimą, neatsižvelgiant į žemės kokybę (išskyrus kai kurias ribotas išimtis). Reikia pažymėti, kad, būdama visuotinė, Tarybos įvesta priemonė yra laikinojo pobūdžio. Ji skirta nedelsiant pakeisti susiklosčiusią perteklinę padėtį, tuo pačiu metu rengiant ilgalaikes struktūrines priemones.

29     Žvelgiant į kritikuojamą priemonę taip, kaip apibūdinta pirmiau, reikia pasakyti, kad ji nenumato jokių netinkamų apribojimų naudotis nuosavybės teise. Iš tiesų naujų vynuogynų auginimas tokiu metu, kai rinkoje egzistuoja tolydi perprodukcija, ekonominiu požiūriu nelemtų nieko, išskyrus pertekliaus apimčių padidėjimą; be to, toks plėtimasis šio raidos tarpsnio metu galėtų apsunkinti struktūrinės politikos įgyvendinimą Bendrijos mastu tada, jei šia politika būtų siekiama taikyti griežtesnius kriterijus, nei numato dabartinių nacionalinės teisės aktų nuostatos dėl vynmedžių auginimui tinkamos žemės atrankos.

30     Taigi reikia daryti išvadą, kad nustatytas apribojimas naudotis nuosavybe uždraudžiant sodinti naujus vynuogynus, kurį apibrėžtam laikui paskelbė Reglamentas Nr. 1162/76, yra pateisinamas visuomenės intereso tikslų, kurių siekia Bendrija, vardan, ir nepažeidžia nuosavybės teisės esmės – tokios, kokia ją pripažįsta ir saugo Bendrijos teisės sistema.

 Dėl laisvės verstis profesine veikla klausimo

31     Ieškovė pagrindinėje byloje taip pat tvirtina, kad draudimas sodinti naujus vynuogynus, kuris buvo paskelbtas Reglamentu Nr. 1162/76, pažeidžia jos pagrindines teises, nes šio draudimo išdava yra jos, kaip vynmedžių augintojos, laisvės užsiimti profesine veikla apribojimas.

32     Kaip Teismas jau nurodė 1974 m. gegužės 14 d. Sprendime Nold, kuris minėtas pirmiau, nors ir tiesa yra tai, kad keleto valstybių narių konstitucinė teisė suteikia garantijas laisvai užsiimti profesine veikla, taip garantuota teisė, anaiptol nelaikytina absoliučia prerogatyva, taip pat turi būti vertinama saugomos veiklos socialinės funkcijos kontekste. Šiuo atveju reikia pastebėti, kad ginčijama Bendrijos priemonė jokiu būdu nepaveikia nei galimybės įsitraukti į vynininkystės verslą, nei laisvės užsiimti šia profesija tuose žemės plotuose, kurie šiuo metu skirti vynmedžiams auginti. Jeigu draudimas sodinti naujus vynuogynus paveikia laisvę užsiimti vynuogynų augintojo profesija, tai toks apribojimas tėra naudojimosi nuosavybės teise apribojimo pasekmė, ir taip šie du apribojimai susijungia į vieną. Taigi laisvės užsiimti vynuogynų augintojo profesija apribojimą, darant prielaidą, kad jis egzistuoja, pateisina tie patys motyvai, kurie pateisina naudojimosi nuosavybe apribojimą.

33     Taigi iš viso to, kas išdėstyta, yra aišku kad, išnagrinėjus Reglamentą Nr. 1162/76 Verwaltungsgericht suformuluotų abejonių kontekste, nebuvo atskleistas joks veiksnys, galintis paveikti šio reglamento galiojimą dėl jo menamo prieštaravimo reikalavimams, kylantiems iš pagrindinių teisių apsaugos Bendrijoje.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

34     Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės, Europos Bendrijos Tarybos ir Komisijos, kurios pateikė Teismui pastabas, bylinėjimosi išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas etapų Neustadt an der Weinstraße Verwaltungsgericht nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS,

atsakydamas į 1978 m. gruodžio. 14 d. nutartimi Neustadt an der Weinstraße Verwaltungsgericht pateiktus klausimus, nusprendžia :

1.      1976 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamentas Nr. 1162/76, numatantis priemones, skirtas pritaikyti vynuogininkystės pajėgumus rinkos poreikiams, iš dalies pakeistas 1978 m. lapkričio 23 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2776/78, antrą kartą iš dalies pakeičiančiu Reglamentą Nr. 1162/76, turi būti aiškinamas taip, kad jo 2 straipsnio 1 dalis taip pat taikoma ir prašymams dėl leidimo sodinti naujus vynuogynus, pateiktiems iki reglamento įsigaliojimo.

2.      Reglamento Nr. 1162/76 2 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad jos skelbiamas draudimas išduoti leidimus naujiems vynuogynams sodinti, išskyrus išimtis, kurias numato reglamento 2 straipsnio 2 dalis, taikomas bendrai, t. y. neatsižvelgiant į tai, ar žemės sklypas yra tinkamas vynmedžiams auginti pagal nacionalinio įstatymo nuostatas, ar ne.

Paskelbta 1979 m. gruodžio 13 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

* Proceso kalba: vokiečių.