TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1987 m. kovo 26 d.(*)

„Bendrosios tarifų lengvatos – Ieškinys dėl panaikinimo – Teisinis pagrindas – Pareiga motyvuoti Bendrijų aktus“

Byloje 45/86,

Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama patarėjo teisės klausimais P. Gilsdorf, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti: Komisijos teisės tarnybos darbuotojas Georges Kremlis, bâtiment Jean Monnet, Kirchberg,

ieškovė,

prieš

Europos Bendrijų Tarybą, atstovaujamą Teisės tarnybos generalinio direktoriaus J.‑L. Dewost, padedamo Tarybos teisės tarnybos patarėjo J. Carbery, nurodžiusią adresą dokumentas įteikti: Europos investicijų banko teisės departamento direktorius Jörg Käser, 100 boulevard Konrad-Adenauer,

atsakovę,

dėl 1985 m. gruodžio 17 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3599/85 dėl bendrųjų tarifų lengvatų taikymo 1986 metais kai kuriems pramonės gaminiams, kurių kilmės šalis yra besivystančios šalys, ir 1985 m. gruodžio 17 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3600/85 dėl bendrųjų tarifų lengvatų taikymo 1986 metais tekstilės gaminiams, kurių kilmės šalis yra besivystančios šalys, panaikinimo,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas Mackenzie Stuart, kolegijų pirmininkai Y. Galmot, C. Kakouris, T. F. O’Higgins, F. Schockweiler, teisėjai G. Bosco, T. Koopmans, U. Everling, K. Bahlmann, R. Joliet ir G. R. Rodríguez Iglesias,

generalinis advokatas C. O. Lenz,

posėdžio sekretorė D. Louterman, administratorė,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu ir 1986 m. gruodžio 2 d. pasibaigus žodinei proceso daliai,

susipažinęs su 1987 m. sausio 29 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1       Pareiškimu, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 1986 m. vasario 17 d., Komisija pagal EEB Sutarties 173 straipsnį pareiškė ieškinį dėl 1985 m. gruodžio 17 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3599/85 dėl bendrųjų tarifų lengvatų taikymo 1986 metais kai kuriems pramonės gaminiams, kurių kilmės šalis yra besivystančios šalys, ir 1985 m. gruodžio 17 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3600/85 dėl bendrųjų tarifų lengvatų taikymo 1986 metais tekstilės gaminiams, kurių kilmės šalis yra besivystančios šalys (OL L 352, p. 1 ir 107), panaikinimo.

2       Faktinių aplinkybių ir ieškinio pagrindų bei šalių argumentų išdėstymą galima rasti teismo posėdžio pranešime. Šie bylos medžiagos elementai toliau perteikiami tik tiek, kiek būtina Teisingumo Teismo motyvams pateikti.

3       Kalbant apie Tarybos išreikštą abejonę dėl ieškinio priimtinumo atsižvelgiant į Komisijos suinteresuotumą pareikšti ieškinį, reikia konstatuoti, kad Sutarties 173 straipsnyje daromas aiškus skirtumas tarp Bendrijos institucijų bei valstybių narių teisės pareikšti ieškinius ir tokios fizinių bei juridinių asmenų teisės, nes šio straipsnio pirmoji pastraipa suteikia Komisijai ir bet kuriai valstybei narei teisę pareiškiant ieškinį dėl panaikinimo ginčyti bet kurio Tarybos reglamento teisėtumą, o šios teisės įgyvendinimas nepriklauso nuo to, ar jos suinteresuotumas pareikšti ieškinį yra pateisinamas. Dėl to ieškinys yra priimtinas.

4       Savo ieškinį Komisija grindžia dviem pagrindais, kuriuos, jos nuomone, galima sujungti į vieną prieštaravimą, t. y. tikslaus teisinio pagrindo nebuvimas, pažeidžiantis ir Sutarties 190 straipsnį, ir visą Sutartį, nes buvo taikyta vieningo balsavimo procedūra, užuot taikius procedūrą pagal Sutarties 113 straipsnį, kuris, Komisijos nuomone, yra vienintelis teisingas teisinis pagrindas.

5       Pagal Sutarties 190 straipsnį „Tarybos ir Komisijos priimtuose reglamentuose, direktyvose ir sprendimuose nurodomi jų priėmimo motyvai“. Iš Teisingumo Teismo praktikos (visų pirma 1981 m. liepos 7 d. Sprendimo Rewe, 158/80, Rink. p. 1805) matyti, kad siekiant įvykdyti motyvavimo pareigą būtina, jog Bendrijos aktuose faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis rėmėsi institucija, būtų nurodomos taip, kad Teisingumo Teismas galėtų vykdyti kontrolę, o valstybės narės ir suinteresuotieji asmenys žinotų sąlygas, kuriomis Bendrijos institucijos taikė Sutartį.

6       Dėl to reikia patikrinti, ar ginčijami reglamentai atitinka šiuos reikalavimus.

7       Šiuo požiūriu Taryba tvirtino, kad nors teisinis pagrindas tiksliai nenurodytas, reglamentų konstatuojamosios dalys suteikia pakankamai alternatyvios informacijos apie Tarybos tikslus, susijusius su prekybos ir pagalbos vystymuisi politika.

8       Vis dėlto šių elementų nepakanka teisiniam pagrindui, kuriuo remdamasi Taryba ėmėsi veiksmų, nustatyti. Nors reglamentų konstatuojamosiose dalyse daroma nuoroda į besivystančių šalių galimybių patekti į lengvatas taikančių šalių rinkas gerinimą, jose tik teigiama, kad pastarųjų 15 metų patirtis parodė, jog Bendrijos bendrųjų lengvatų sistemą reikia pertvarkyti. Be to, iš pačios Tarybos Teisingumo Teismui suteiktos informacijos matyti, kad formuluotė ,,atsižvelgiant į Sutartį“ buvo pasirinkta išsiskyrus nuomonėms dėl tinkamo teisinio pagrindo parinkimo. Vadinasi, formuluotė buvo pasirinkta taip, kad šių reglamentų teisinis pagrindas liktų neaiškus.

9       Reikia pripažinti, kad tikslios Sutarties nuostatos nenurodymas nebūtinai sudaro esminį pažeidimą, jeigu akto teisinį pagrindą galima nustatyti iš kitų jo elementų. Vis dėlto aiški nuoroda būtina tada, kai jos nesant suinteresuotosioms šalims ir Teisingumo Teismui nėra aiškus tikslus teisinis pagrindas.

10     Atsakydama į Teisingumo Teismo pateiktą klausimą Taryba pareiškė, kad priimdama ginčijamus reglamentus ji manė juos pagrįsti Sutarties 113 ir 235 straipsniais. Ji paaiškino, kad nutolo nuo Komisijos pasiūlymo pagrįsti šiuos reglamentus tik 113 straipsniu, nes buvo įsitikinusi, jog ginčijamais reglamentais buvo siekiama ne tik prekybos politikos, bet ir svarbių vystymosi politikos tikslų. Vystymosi politikos įgyvendinimas peržengia Sutarties 113 straipsnio taikymo srities ribas ir reikalauja remtis 235 straipsniu.

11     Reikia pažymėti, kad atsižvelgiant į Bendrijos kompetencijos sistemą teisinio pagrindo tam tikram aktui priimti parinkimas negali priklausyti vien nuo kurios nors institucijos įsitikinimo dėl siekiamo tikslo, o turi būti pagrįstas objektyviais faktoriais, kurių atžvilgiu galima teisminė kontrolė.

12     Šio byloje ginčas dėl teisinio pagrindo teisingumo nebuvo vien formalus, nes Sutarties 113 ir 235 straipsniai nustato skirtingas taisykles, kuriomis vadovaudamasi Taryba išreiškia savo valią, ir dėl to teisinio pagrindo parinkimas galėjo turėti pasekmių ginčijamų reglamentų turiniui nustatyti.

13     Iš pačios 235 straipsnio formuluotės matyti, kad šį straipsnį galima pagrįstai nurodyti kaip akto teisinį pagrindą tik tada, kai jokia kita Sutarties nuostata nesuteikia Bendrijos institucijoms būtinos kompetencijos šiam aktui priimti.

14     Dėl to reikia patikrinti, ar nagrinėjamu atveju Taryba buvo kompetentinga priimti ginčijamus reglamentus vadovaudamasi tik Sutarties 113 straipsniu, kaip teigia Komisija.

15     Akivaizdu, kad ginčijamais reglamentais suteiktos tarifų lengvatos yra „muitų tarifų normų pakeitimai“ 113 straipsnio prasme. Tačiau Taryba tvirtina, kad šių reglamentų siekiami tikslai pagalbos vystymuisi politikos srityje peržengia bendrosios prekybos politikos ribas.

16     Visų pirma, reikia pažymėti, kad sąvokos „prekybos politika“ turinys, kaip Teisingumo Teismas jau konstatavo, lieka tas pats, nepaisant to, ar ji taikoma tarptautinėje tam tikros valstybės, ar Bendrijos veiksmų sferoje (1975 m. lapkričio 11 d. Nuomonė 1/75, Rink. p. 1355).

17     Ryšys tarp prekybos ir vystymosi šiuolaikinėje tarptautinėje visuomenėje tampa vis glaudesnis; tai buvo pripažinta Jungtinių Tautų, būtent Jungtinių Tautų konferencijoje prekybos ir vystymosi klausimais (UNCTAD), ir taip pat Bendrajame susitarime dėl tarifų ir prekybos (GATT) įtraukiant į GATT IV dalį ,,Prekyba ir vystymasis“.

18     Tokiomis aplinkybėmis buvo sukurtas modelis, kuriuo rėmėsi Bendrijos bendrųjų lengvatų sistema, iš dalies įgyvendinama ginčijamais reglamentais. Ši sistema atspindi naują tarptautinių prekybos santykių, kuriuose vystymasis užima svarbią vietą, sampratą.

19     Apibrėžus 110 straipsnyje ir kituose straipsniuose bendrosios prekybos politikos ypatybes ir instrumentus, Sutartimi buvo atsižvelgta į galimus pokyčius. Todėl 110 straipsnyje tarp kitų prekybos politikos tikslų įvardijamas ir tikslas prisidėti „prie darnaus pasaulinės prekybos plėtojimo“, o tai reiškia, kad ši politika bus keičiama atsižvelgiant į galimus sampratų tarptautinėje visuomenėje pokyčius. Be to, 113–116 straipsniuose nustatyta, kad institucijos gali ne tik priimti aktus bei sudaryti susitarimus su trečiosiomis šalimis, bet ir imtis bendrų veiksmų „dalyvaujant tarptautinėse ekonominėse organizacijose“; tokia formuluotė yra pakankamai plati, kad galėtų apimti tarptautines organizacijas, kurios prekybos problemas galėtų spręsti atsižvelgdamos į vystymosi politiką.

20     Teisingumo Teismas jau pripažino, kad dėl sąsajų su vystymosi problemomis tam tikras aktas nebūtinai pašalinamas iš Sutartyje apibrėžtos bendrosios prekybos politikos srities. Jis pripažino, kad būtų neįmanoma toliau vykdyti veiksmingos bendrosios prekybos politikos, jeigu Bendrija negalėtų veikti pasinaudodama dar ir kitais instrumentais, o ne vien tais, kurie skirti daryti poveikį tik tradiciniams užsienio prekybos aspektams. Taip suprantama prekybos politika laikui bėgant būtų pasmerkta prarasti savo reikšmingumą (1979 m. spalio 4 d. Nuomonė 1/78, Rink. p. 2871).

21     Iš to išplaukia, kad ginčijami reglamentai yra aktai, kurie patenka į bendrosios prekybos politikos sritį, ir kadangi Taryba buvo kompetentinga juos priimti vadovaudamasi Sutarties 113 straipsniu, rėmimasis 235 straipsniu buvo nepagrįstas.

22     Dėl to ginčijami reglamentai, pirma, neatitinka Sutarties 190 straipsnio reikalavimo nurodyti motyvus, o, antra, jie buvo priimti remiantis neteisingu teisiniu pagrindu. Vadinasi, jie turi būti panaikinti.

23     Atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir į teisinio saugumo reikalavimus, panaikintų reglamentų padarinius reikia paskelbti galutiniais, remiantis Sutarties 174 straipsnio antrąja pastraipa.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

24     Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, pralaimėjusi šalis padengia bylinėjimosi išlaidas. Kadangi Taryba bylą pralaimėjo, ji turi padengti šias išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

Teisingumo Teismas

nusprendžia:

1.      Panaikinti 1985 m. gruodžio 17 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 3599/85 dėl bendrųjų tarifų lengvatų taikymo 1986 metais kai kuriems pramonės gaminiams, kurių kilmės šalis yra besivystančios šalys, ir 1985 m. gruodžio 17 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 3600/85 dėl bendrųjų tarifų lengvatų taikymo 1986 metais tekstilės gaminiams, kurių kilmės šalis yra besivystančios šalys (OL L 352, p. 1 ir 107).

2.      Pripažinti panaikintų reglamentų padarinius galutiniais.

3.      Priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.

Parašai.

Paskelbta 1987 m. kovo 26 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

* Proceso kalba: prancūzų.