TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1995 m. lapkričio 30 d.(*)

„Direktyva 77/249/EEB – Laisvė teikti paslaugas – Advokatai – Galimybė įsteigti kontorą – EB sutarties 52 ir 59 straipsniai“

Byloje C‑55/94

dėl Consiglio Nazionale Forense (Italija) pagal EB sutarties 177 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą nagrinėjamoje byloje tarp

Reinhard Gebhard

ir

Consiglio dell'Ordine degli Avvocati e Procuratori di Milano

dėl 1977 m. kovo 22 d. Tarybos direktyvos 77/249/EEB, skirtos padėti teisininkams veiksmingai naudotis laisve teikti paslaugas (OL L 78, 1977, p. 17), išaiškinimo,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijų pirmininkai C. N. Kakouris, D. A. O. Edward (pranešėjas) ir G. Hirsch, teisėjai G. F. Mancini, F. A. Schockweiler, J. C. Moitinho de Almeida, P. J. G. Kapteyn, C. Gulmann, J. L. Murray, P. Jann, H. Ragnemalm ir L. Sevón,

generalinis advokatas P. Léger,

posėdžio sekretorius H. A. Rühl, vyriausiasis administratorius,

išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:

–       Reinhard Gebhard, atstovaujamo Rechtsanwalt Reinhard Gebhard Milano advokatūros advokato Massimo Burghignoli, Liuksemburgo advokatūros advokato Jim Penning ir Briuselio advokatūros advokato Fabrizio Massoni,

–       Consiglio dell' Ordine degli Avvocati e Procuratori di Milano, atstovaujamos advokato prof. Bruno Nascimbene,

–       Graikijos vyriausybės, atstovaujamos Užsienio reikalų ministerijos specialiosios Bendrijos teisės tarnybos darbuotojos Evi Skandalou ir šios tarnybos teisininkės bei mokslo darbuotojos Stamatina Vodina,

–       Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos Bendrijos teisės ir institucijų koordinavimo tarnybos generalinio direktoriaus Alberto José Navarro González ir Bendrijos teisės departamento abogado del Estado Miguel Bravo-Ferrer Delgado,

–       Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos Užsienio reikalų ministerijos teisės departamento užsienio reikalų sekretoriaus Philippe Martinet ir šio departamento direktoriaus pavaduotojos Catherine de Salins,

–       Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos Treasury Solicitor's Department atstovo Stephen Braviner ir barrister Daniel Bethlehem,

–       Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos patarėjos teisės klausimais Mari-José Jonczy ir Komisijos teisės tarnybos darbuotojo Enrico Traversa,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,

1991 m. gegužės 10 d. posėdyje išklausęs Reinhard Gebhard, atstovaujamo Massimo Burghignoli, Consiglio dell' Ordine degli Avvocati e Procuratori di Milano, atstovaujamos Bruno Nascimbene, Graikijos vyriausybės, atstovaujamos Evi Skandalou ir Stamatina Vodina, Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos Miguel Bravo-Ferrer Delgado, Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos Užsienio reikalų ministerijos teisės reikalų direktoriaus Marc Perrin de Brichambaut ir Philippe Martinet, Italijos vyriausybės, atstovaujamos avvocato dello Stato Pier Giorgio Ferri, Jungtinė Karalystės, atstovaujamos Stephen Braviner ir Daniel Bethlehem ir Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos Marie-José Jonczy ir Enrico Traversa, nuomones žodžiu,

susipažinęs su 1995 m. birželio 20 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1       1993 m. gruodžio 16 d. Nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 1994 m. vasario 8 d., Nacionalinė advokatų taryba (Consiglio Nazionale Forense) pagal EB sutarties 177 straipsnį pateikė du prejudicinius klausimus dėl 1977 m. kovo 22 d. Tarybos direktyvos 77/249/EEB, skirtos padėti teisininkams veiksmingai naudotis laisve teikti paslaugas (OL L 78, 1977, p. 17), išaiškinimo.

2       Šie klausimai buvo iškelti nagrinėjant drausminę bylą, Consiglio dell’Orinde degli Avvocati e Procuratori di Milano (toliau – Milano advokatų taryba) pradėtą prieš R. Gebhard, kuris kaltinamas įsipareigojimų pagal 1982 m. vasario 9 d. Įstatymą Nr. 31 dėl advokatų, kurie yra Europos Bendrijos valstybės narės piliečiai, laisvės teikti paslaugas (GURI, Nr. 42, 1982 m. vasario 12 d.) nesilaikymu tuo pagrindu, kad jis Italijoje savo kontoroje nuolat vertėsi profesine veikla, naudodamas avvocato vardą.

3       Pagal bylos medžiagą ir informaciją, pateiktą atsakant į Teisingumo Teismo raštu pateiktus klausimus, Vokietijos pilietis R. Gebhard nuo 1977 m. rugpjūčio 3 d. turėjo teisę Vokietijoje verstis Rechtsanwalt praktika. Jis yra įrašytas į Štutgarto advokatūros sąrašą ir šiame mieste įsteigtoje kontoroje (Bürogemeinschaft) dirba kaip „nepriklausomas bendradarbis“, tačiau savo kontoros Vokietijoje neturi.

4       Nuo 1978 m. R. Gebhard kartu su žmona, Italijos piliete, ir trimis vaikais gyvena Italijoje. Jo pajamos apmokestinamos Italijoje – valstybėje, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta.

5       Italijoje R. Gebhard profesine praktika verčiasi nuo 1978 m. kovo 1 d., iš pradžių kaip bendradarbis (con un rapporto di libera collaborazione) Milano advokatų partnerių kontoroje, o vėliau, nuo 1980 m. sausio 1 d. iki 1989 m. pradžios, – toje kontoroje kaip partneris (associato). Dėl jo darbo šioje kontoroje jam nebuvo pareikšta jokių priekaištų.

6       1989 m. liepos 30 d. R. Gebhard Milane įsteigė savo kontorą, kurioje su juo bendradarbiaudami dirba italų avvocati ir procuratori. Atsakydamas į Teisingumo Teismo raštu pateiktą klausimą, R. Gebhard pareiškė, kad retkarčiais jis nurodydavęs jiems dalyvauti teismo nagrinėjamose italų klientų bylose Italijoje.

7       R. Gebhard tvirtina, kad Italijoje jo veikla nėra susijusi su teisminiais ginčais, jis teikia pagalbą ir atstovauja tik vokiškai kalbantiems asmenims (65 % jo apyvartos), o Vokietijoje ir Austrijoje atstovauja itališkai kalbantiems asmenims (30 % jo apyvartos). Likusius 5 % apyvartos sudaro pagalba Italijos teisininkams, kurių klientai susiduria su problemomis dėl Vokietijos teisės.

8       Keletas Italijos teisininkų, įskaitant Italijos avvocati, kurie iki 1989 m. buvo R. Gebhard partneriai, padavė skundą Milano advokatų tarybai. Jie skundėsi, kad jis avvocato vardą naudojo savo oficialių raštų tituliniame lape, kad Pretura ir Tribunale di Milano jis naudojosi avvocato vardu ir kad savo profesinę veiklą vykdė „Studio Legale Gebhard“.

9       Milano advokatų taryba uždraudė R. Gebhard naudoti avvocato vardą. Vėliau, 1991 m. rugsėjo 19 d., ji nusprendė pradėti prieš jį drausminę bylą, kaltindama tuo, kad jis, Italijoje nuolat versdamasis profesine veikla savo paties įsteigtoje kontoroje ir naudodamas avvocato vardą, nesilaikė įsipareigojimų pagal Įstatymą Nr. 31/82.

10     1991 m. spalio 14 d. R. Gebhard kreipėsi į Milano advokatų tarybą, prašydamas įrašyti jį į advokatūros narių sąrašą. Jo prašymas buvo pagrįstas 1988 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyva 89/48/EEB dėl bendrosios aukštojo mokslo diplomų, išduotų po bent trejų metų profesinio mokymo ir lavinimo, pripažinimo sistemos (OL L 19, 1989, p. 16) ir tuo, kad jis Italijoje dirbo daugiau nei dešimt metų. Nėra žinių, kad Advokatų taryba dėl šio prašymo būtų priėmusi kokį nors oficialų sprendimą.

11     Drausminė byla buvo pradėta 1991 m. rugsėjo 19 d. ir baigta 1992 m. lapkričio 30 d. sprendimu, kuriuo Milano advokatų taryba uždraudė R. Gebhard šešis mėnesius užsiimti profesine veikla (sospensione dell' esercizio dell' attività professionale).

12     R. Gebhard Consiglio Nazionale Forense padavė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo ir pareiškė, kad jis apskundžia ir numanomą jo prašymo įrašyti jį į advokatūros narių sąrašą atmetimą. Savo apeliaciniame skunde jis tvirtino, kad Direktyva 77/249 suteikė jam teisę verstis profesine veikla savo kontoroje Milane.

13     Direktyva 77/249 taikoma advokatų profesinei veiklai, vykdomai teikiant paslaugas. Joje teigiama, kad paslaugas teikiantis advokatas naudoja toje valstybėje narėje, iš kurios jis atvyksta, esantį profesijos pavadinimą, išreikštą tos valstybės kalba arba viena iš kalbų, nurodydamas profesinę organizaciją, kuri suteikė jam teisę verstis profesine praktika, arba teismą, kuriame jis turi teisę verstis ta praktika pagal tos valstybės įstatymus (3 straipsnis).

14     Direktyvoje yra išskiriama veikla, susijusi su atstovavimu klientui ir jo gynyba teisiniuose procesuose arba valstybės valdžios institucijose ir visa kita veikla.

15     Versdamasis su atstovavimu ir gynyba susijusia praktika, advokatas privalo laikytis priimančiosios valstybės narės profesinio elgesio normų, nepažeisdamas įsipareigojimų valstybe narei, iš kurios jis atvyksta (4 straipsnio 2 dalis). Advokatas, besiverčiantis kitokia veikla, ir toliau laikosi valstybės narės, iš kurios jis atvykęs, sąlygų ir profesinio elgesio taisyklių, nepažeisdamas taisyklių, neatsižvelgiant į jų šaltinį, reglamentuojančių šią profesiją priimančiojoje valstybėje narėje, ypač tų, kurios susijusios su advokato veiklos derinimu su kitokia veikla toje valstybėje, profesine paslaptimi, santykiais su kitais advokatais, draudimu tam pačiam advokatui atstovauti priešingų interesų šalims ir viešumu (4 straipsnio 4 dalis).

16     Direktyvos 77/249 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Su kliento atstovavimu teisiniuose procesuose susijusi veikla arba jo atstovavimas valstybės valdžios institucijose kiekvienoje priimančiojoje valstybėje narėje vykdomas toje valstybėje įsisteigusiems advokatams nustatytomis sąlygomis, išskyrus tas, kurios reikalauja, kad toje valstybėje būtų gyvenama ar užsiregistruota tos valstybės profesinėje organizacijoje.“

17     Italijoje Direktyva 77/249 buvo perkelta į nacionalinę teisę Įstatymu Nr. 31/82, kurio 2 straipsnyje nustatyta:

„(Valstybių narių piliečiai, turintys teisę verstis advokato praktika valstybėje narėje, iš kurios jie atvyko), vadovaudamiesi šioje dalyje nurodytomis taisyklėmis, gali laikinai (con carattere di temporaneità) verstis advokato praktika teisminiuose ir kituose procesuose.

Norint verstis ankstesnėje pastraipoje nurodyta profesine veikla, Respublikos teritorijoje steigti kontorą, pagrindinę buveinę ar filialą yra draudžiama.“

18     Tokiomis aplinkybėmis Consiglio Nazionale Forense sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1. Ar Direktyvos 77/249 nuostatos nedraudžia taikyti 1982 m. vasario 9 d. Įstatymo Nr. 31 dėl advokatų, kurie yra kurios nors Europos Bendrijos valstybės narės piliečiai, laisvės teikti paslaugas (priimtas įgyvendinant 1977 m. kovo 29 d. Tarybos direktyvą (EEB)) 2 straipsnio, draudžiančio „Respublikos teritorijoje steigti kontorą, pagrindinę buveinę ar filialą“, atsižvelgiant į tai, kad direktyvoje nesakoma, jog galimybė steigti kontorą galėtų būti aiškinama kaip išreiškianti praktikuojančio advokato ketinimą savo praktika verstis ne laikinai ar retkarčiais, bet reguliariai?

2. Kokius kriterijus reikia taikyti, siekiant įvertinti, ar veikla yra laikino pobūdžio, atsižvelgiant į pagal minėtoje direktyvoje nurodytą sistemą šia praktika besiverčiančių advokatų teikiamų paslaugų tęstinį ir pasikartojantį pobūdį.“

19     Kalbant apie prejudicinių klausimų formulavimą, reikėtų neužmiršti, kad Teisingumo Teismas ne kartą yra pareiškęs, jog jis nėra kompetentingas spręsti, ar kuris nors nacionalinis aktas atitinka Bendrijos teisę. Tačiau Teisingumo Teismas yra kompetentingas nacionaliniam teismui nurodyti visus Bendrijos teisės išaiškinimo kriterijus, kuriais vadovaujantis būtų galima nustatyti šią atitiktį, siekiant priimti sprendimą nagrinėjamoje byloje (visų pirma žr. 1995 m. rugpjūčio 11 d. Sprendimo Belgapom, C‑63/94, dar nepaskelbto Rinkinyje, 7 punktą).

20     Pirmiausia reikia nurodyti, kad Bendrijos piliečio, kuris persikelia į kitą Bendrijos valstybę narę, siekdamas joje verstis ūkine veikla, padėtį reglamentuoja Sutarties skyriai dėl laisvo darbuotojų judėjimo, įsisteigimo teisės arba paslaugų teikimo laisvės, kurie negali būti taikomi visi iškart.

21     Kadangi pateikti klausimai iš esmės yra susiję su „įsisteigimo“ ir „paslaugų teikimo“ sąvokomis, skyriaus dėl darbuotojų galima nepaisyti kaip nesusijusio su šiais klausimais.

22     Antra, pažymėtina, kad įsisteigimo teisės skyriaus nuostatos yra pagrindinės, palyginti su paslaugų skyriaus nuostatomis, nes, pirma, kaip matyti iš 59 straipsnio pirmosios pastraipos, atitinkamų paslaugų teikėjas ir gavėjas turi būti „įsisteigę“ dviejose skirtingose valstybėse narėse ir, antra, kaip nurodyta 60 straipsnio pirmojoje pastraipoje, su paslaugomis susijusios nuostatos taikomos tik tada, jei netaikomos su įsisteigimo teise susijusios nuostatos. Dėl to būtina išnagrinėti sąvokos „įsisteigimas“ apimtį.

23     Įsisteigimo teisė, nustatyta Sutarties 52‑58 straipsniuose, suteikiama ir juridiniams asmenims, kaip apibrėžta Sutarties 58 straipsnyje, ir fiziniams asmenims, kurie yra kurios nors Bendrijos valstybės narės piliečiai. Atsižvelgiant į nustatytas išimtis ir sąlygas, ji leidžia bet kurios valstybės narės teritorijoje imtis bet kurios savarankiškai dirbančių asmenų veiklos bei ja verstis, steigti ir valdyti įmones, steigti atstovybes, padalinius bei antrines bendroves.

24     Vadinasi, asmuo gali būti įsisteigęs, kaip apibrėžta Sutartyje, daugiau negu vienoje valstybėje narėje: įmonių atveju įsteigdamas atstovybes, padalinius arba antrines bendroves (52 straipsnis) ir, kaip Teisingumo Teismas yra nusprendęs, laisvųjų profesijų atstovų atveju įsteigdamas antrąją profesinės veiklos buveinę (žr. 1984 m. liepos 12 d. Sprendimo Klopp, 107/83, Rink. p. 2971, 19 punktą).

25     Vadinasi, įsisteigimo sąvoka pagal Sutartį yra labai plati, ji leidžia Bendrijos piliečiui nuolat ir nepertraukiamai dalyvauti valstybės narės, kuri nėra jo kilmės šalis, ekonominiame gyvenime ir gauti pelną, taip prisidedant prie ekonominės ir socialinės skvarbos Bendrijoje savarankiškai dirbančių asmenų veiklos srityje (žr. 1974 m. birželio 21 d. Sprendimo Reyners, 2/74, Rink. p. 631, 21 punktą).

26     Ir atvirkščiai, kai paslaugų teikėjas išvyksta į kitą valstybę narę, paslaugų skyriaus, būtent 60 straipsnio trečiosios pastraipos, nuostatos nustato, kad ten jis savo veikla turi verstis laikinai.

27     Kaip pabrėžė generalinis advokatas, konkrečios veiklos laikinasis pobūdis turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į paslaugos teikimo trukmę, bet ir į jos reguliarumą, dažnumą ar tęstinumą. Tai, kad paslaugų teikimas yra laikinas, nereiškia, kad paslaugų teikėjas, kaip apibrėžta Sutartyje, negali apsirūpinti priimančiojoje valstybėje narėje kokia nors infrastruktūra (įskaitant biurą, kontorą ar studiją), jei tokia infrastruktūra yra būtina teikti atitinkamas paslaugas.

28     Tačiau tokią situaciją reikia atskirti nuo R. Gebhard situacijos, kai vienos valstybės narės pilietis, nuolat ir nepertraukiamai besiverčiantis profesine veikla kitoje valstybėje narėje, siūlo savo paslaugas, dirbdamas įsteigtoje profesinėje buveinėje, be kita ko, ir tos valstybės piliečiams. Tokiam piliečiui taikomos įsisteigimo teisės skyriaus, o ne paslaugų skyriaus nuostatos.

29     Milano advokatų taryba teigia, kad taikant Sutartį R. Gebhard gali būti laikomas „įsisteigusiu“ valstybėje narėje, šiuo atveju Italijoje, tik jeigu jis priklauso tos valstybės profesinei organizacijai ar bent verčiasi savo veikla, bendradarbiaudamas su tai organizacijai priklausančiais asmenimis arba būdamas jų partneriu.

30     Šis argumentas nepriimtinas.

31     Nuostatos dėl įsisteigimo teisės apima veiklos pradėjimą ir vertimąsi ja (visų pirma žr. minėto Sprendimo Reyners 46 ir 47 punktus). Narystė profesinėje organizacijoje gali būti viena iš sąlygų, leidžiančių pradėti tam tikrą veiklą ar ja verstis. Ji negali būti įsisteigimo teisės sudedamoji dalis.

32     Vadinasi, valstybės narės nacionalinio subjekto galimybė pasinaudoti įsisteigimo teise ir naudojimosi tokia teise sąlygos turi būti vertinamos atsižvelgiant į veiklą, kuria jis ketina verstis priimančiosios valstybės narės teritorijoje.

33     Pagal 52 straipsnio antrąją pastraipą įsisteigimo laisve turi būti naudojamasi tokiomis pat sąlygomis, kokios yra nustatytos tos šalies, kurioje įsisteigiama, nacionaliniams subjektams.

34     Kai konkrečios veiklos nereglamentuoja jokie priimančiosios valstybės teisės aktai ir tos valstybės pilietis neprivalo turėti jokios konkrečios kvalifikacijos, kad galėtų ja verstis, bet kurios kitos valstybės narės pilietis turi teisę įsisteigti pirmosios valstybės teritorijoje ir ten verstis ta veikla.

35     Tačiau iš norinčiojo imtis savarankiškai dirbančio asmens veiklos ar ja verstis gali būti pareikalauta laikytis tam tikrų bendrojo intereso pagrįstų įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų, pavyzdžiui, organizavimo, kvalifikacijos, profesinės etikos, kontrolės ir atsakomybės taisyklių (žr. 1977 m. balandžio 28 d. Sprendimo Thieffry, 71/76, Rink. p. 765, 12 punktą). Tokiose nuostatose visų pirma gali būti numatyta, kad verstis tam tikra veikla leidžiama tik turintiems diplomą, pažymėjimą ar kitą oficialios kvalifikacijos įrodymą, profesinei organizacijai priklausantiems asmenims arba asmenims, kuriems taikomos tam tikros drausmės taisyklės ar kontrolė, atsižvelgiant į konkrečią situaciją. Jos taip pat gali nustatyti profesinių vardų, pavyzdžiui, avvocato, naudojimo sąlygas.

36     Kai imtis konkrečios veiklos ar ja verstis galima tik laikantis tokių priimančiosios valstybės narės nustatytų sąlygų, kitos valstybės narės pilietis, norintis verstis tokia veikla, iš esmės privalo jų laikytis. Kaip tik dėl to 57 straipsnyje nustatyta, kad Taryba turi priimti direktyvas, pavyzdžiui, Direktyvą 89/48 dėl diplomų, pažymėjimų ir kitų oficialių kvalifikacijos įrodymų abipusio pripažinimo, arba tam tikrais atvejais – dėl nacionalinių nuostatų, reglamentuojančių veiklos pradėjimą ir vertimąsi ja, derinimo.

37     Tačiau pagal Teisingumo Teismo praktiką nacionalinės priemonės, kurios gali trukdyti naudotis pagal Sutartį garantuotomis pagrindinėmis laisvėmis arba dėl kurių jų vykdymas gali būti mažiau patrauklus, privalo tenkinti keturias sąlygas: jos privalo būti nediskriminuojančios; būti pagrįstos privalomais bendrojo intereso pagrindais; tinkamos užtikrinti, kad jomis siekiamas tikslas bus pasiektas; ir neviršyti to, kas būtina pasiekti tikslą (žr. 1993 m. kovo 31 d. Sprendimo Kraus, C‑19/92, Rink. p. I‑1663, 32 punktą).

38     Be to, valstybės narės, taikydamos savo nacionalines priemones, negali nekreipti dėmesio į žinias ir kvalifikaciją, kurias konkretus asmuo jau yra įgijęs kitoje valstybėje narėje (žr. 1991 m. gegužės 7 d. Sprendimo Vlassopoulou, C‑340/89, Rink. p. I‑2357, 15 punktą). Vadinasi, jos privalo atsižvelgti į diplomų lygiavertiškumą (žr. minėto sprendimo Thieffry 19 ir 27 punktus) ir prireikus palyginti konkretaus asmens įgytas ir pagal nacionalines taisykles reikalaujamas žinias bei kvalifikaciją (žr. minėto sprendimo Vlassopoulou 16 punktą).

39     Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, į Consiglio Nazionale Forense klausimus reikia atsakyti, kad:

–       paslaugų teikimo laikinas pobūdis, numatytas EB sutarties 60 straipsnio trečiojoje pastraipoje, turi būti vertinamas atsižvelgiant į jų teikimo trukmę, reguliarumą, dažnumą ir tęstinumą,

–       paslaugų teikėjas, kaip apibrėžta Sutartyje, priimančiojoje valstybėje narėje gali apsirūpinti infrastruktūra, būtina teikti atitinkamas paslaugas,

–       valstybės narės piliečiui, nuolat ir nepertraukiamai besiverčiančiam profesine veikla kitoje valstybėje narėje, kurioje jis siūlo savo paslaugas dirbdamas įsteigtoje profesinėje buveinėje, be kita ko, ir tos valstybės piliečiams, taikomos įsisteigimo teisės skyriaus, o ne paslaugų skyriaus nuostatos,

–       galimybė valstybės narės piliečiui pasinaudoti įsisteigimo teise ir sąlygos naudotis tokia teise turi būti vertinamos atsižvelgiant į veiklą, kuria jis ketina verstis priimančiosios valstybės narės teritorijoje

–       kai konkrečios veiklos nereglamentuoja jokie priimančiosios valstybės narės teisės aktai, bet kurios kitos valstybės narės pilietis turi teisę įsisteigti pirmosios valstybės teritorijoje ir ten verstis ta veikla. Kita vertus, kai imtis konkrečios veiklos ar ja verstis galima tik laikantis tam tikrų priimančiosios valstybės narės nustatytų sąlygų, kitos valstybės narės pilietis, norintis verstis tokia veikla, iš esmės privalo jų laikytis,

–       tačiau nacionalinės priemonės, kurios gali trukdyti naudotis pagal Sutartį garantuotomis pagrindinėmis laisvėmis arba dėl kurių jų įgyvendinimas gali būti mažiau patrauklus, privalo tenkinti keturias sąlygas: jos privalo būti nediskriminuojančios; būti pagrįstos privalomais bendrojo intereso pagrindais; tinkamos užtikrinti, kad jomis siekiamas tikslas bus pasiektas; neviršyti to, kas būtina pasiekti tikslą,

–       be to, valstybės narės privalo atsižvelgti į diplomų lygiavertiškumą ir prireikus palyginti konkretaus asmens įgytas ir pagal nacionalines taisykles reikalaujamas žinias bei kvalifikaciją.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

40     Italijos, Graikijos, Ispanijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės vyriausybių bei Europos Bendrijų Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas nusprendžia:

1.      Paslaugų teikimo laikinas pobūdis, numatytas EB sutarties 60 straipsnio trečiojoje pastraipoje, turi būti vertinamas atsižvelgiant į jų teikimo trukmę, reguliarumą, dažnumą ir tęstinumą.

2.      Paslaugų teikėjas, kaip apibrėžta Sutartyje, priimančiojoje valstybėje narėje gali apsirūpinti infrastruktūra, būtina teikti atitinkamas paslaugas.

3.      Valstybės narės piliečiui, nuolat ir nepertraukiamai besiverčiančiam profesine veikla kitoje valstybėje narėje, kurioje jis siūlo savo paslaugas dirbdamas įsteigtoje profesinėje buveinėje, be kita ko, ir tos valstybės piliečiams, taikomos įsisteigimo teisės skyriaus, o ne paslaugų skyriaus nuostatos.

4.      Galimybė valstybės narės piliečiui pasinaudoti įsisteigimo teise ir naudojimosi tokia teise sąlygos turi būti vertinamos atsižvelgiant į veiklą, kuria jis ketina verstis priimančiosios valstybės narės teritorijoje.

5.      Kai konkrečios veiklos nereglamentuoja jokie priimančios valstybės teisės aktai, bet kurios kitos valstybės narės pilietis turi teisę įsisteigti pirmosios valstybės teritorijoje ir ten verstis ta veikla. Kita vertus, kai imtis konkrečios veiklos ar ja verstis galima tik laikantis tam tikrų priimančiosios valstybės narės nustatytų sąlygų, kitos valstybės narės pilietis, norintis verstis tokia veikla, iš esmės privalo jų laikytis.

6.      Nacionalinės priemonės, kurios gali trukdyti naudotis pagal Sutartį garantuotomis pagrindinėmis laisvėmis arba dėl kurių jų įgyvendinimas gali būti mažiau patrauklus, privalo tenkinti keturias sąlygas: jos privalo būti nediskriminuojančios; pagrįstos privalomais bendrojo intereso reikalavimais; tinkamos užtikrinti, kad jomis siekiamas tikslas bus pasiektas; neviršyti to, kas būtina pasiekti tikslą.

7.      Valstybės narės privalo atsižvelgti į diplomų lygiavertiškumą ir prireikus palyginti konkretaus asmens įgytas ir pagal nacionalines taisykles reikalaujamas žinias bei kvalifikaciją.

Sevón

Paskelbta 1995 m. lapkričio 30 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

* Proceso kalba: italų.