TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1994 m. liepos 14 d.(*)

„Vartotojų apsauga, susijusi su sutartimis, sudarytomis ne prekybai skirtose patalpose – Galimybė remtis bylose tarp privačių asmenų“

Byloje C‑91/92,

dėl Giudice conciliatore di Firenze (Italija) pagal EEB sutarties 177 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą jo nagrinėjamoje byloje tarp

Paola Faccini Dori

ir

Recreb Srl,

dėl 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 85/577/EEB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis, sudarytomis ne prekybai skirtose patalpose, išaiškinimo (OL L 372, p. 31),

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas O. Due, kolegijų pirmininkai G. F. Mancini, J. C. Moitinho de Almeida, M. Diez de Velasco ir D. A. O. Edward, teisėjai C. N. Kakouris, R. Joliet (pranešėjas), F. A. Schockweiler, G. C. Rodríguez Iglesias, F. Grévisse, M. Zuleeg, P. J. G. Kapteyn ir J. L. Murray,

generalinis advokatas C. O. Lenz,

posėdžio sekretorius H. von Holstein, kanclerio pavaduotojas,

susipažinęs su rašytinėmis pastabomis, kurias pateikė:

–       Paola Faccini Dori, atstovaujama Milano advokatūros advokato Vinicio Premuroso bei Florencijos advokatūros advokatų Annalisa Premuroso ir Paolo Soldani Benzi,

–       Recreb Srl, atstovaujama Romos advokatūros advokato Michele Trovato ir patikėtinės Florencijoje Anna Rita Alessandro,

–       Vokietijos vyriausybė, atstovaujama Ministerialrat Ernst Röder ir Regierungsdirektor Claus-Dieter Quassowski iš Federalinės Ekonomikos ministerijos,

–       Graikijos vyriausybė, atstovaujama valstybės teisės tarnybos teisės patarėjo pavaduotojo Vasileios Kontolaimos ir proceso įgaliotinio Panagiotis Athanasoulis,

–       Italijos vyriausybė, atstovaujama Užsienio reikalų ministerijos Diplomatinių ginčų skyriaus vedėjo, profesoriaus Luigi Ferrari Bravo, padedamo Avvocato dello Stato Marcello Conti,

–       Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama teisės tarnybos darbuotojo Lucio Gussetti,

susipažinęs su atsakymais, kuriuos į Teisingumo Teismo raštiškus klausimus pateikė:

–       Vokietijos vyriausybė, atstovaujama Ernst Röder ir Claus‑Dieter Quassowski,

–       Prancūzijos vyriausybė, atstovaujama Užsienio reikalų ministerijos Teisės skyriaus vedėjo Jean‑Pierre Puissochet ir patarėjos Catherine de Salins,

atsižvelgdamas į teismo posėdžio pranešimą,

išklausęs žodines pastabas, kurias 1993 m. kovo 16 d. posėdyje pateikė Danijos vyriausybė, atstovaujama Užsienio reikalų ministerijos teisės patarėjo Jørgen Molde; Vokietijos vyriausybė, atstovaujama Ernst Röder ir Claus-Dieter Quassowski; Graikijos vyriausybė, atstovaujama Vasileios Kontolaimos ir Panagiotis Athanasoulis; Prancūzijos vyriausybė, atstovaujama Catherine de Salins; Italijos vyriausybė, atstovaujama Luigi Ferrari Bravo, padedamo Avvocato dello Stato Ivo Braguglia; Nyderlandų vyriausybė, atstovaujama Užsienio reikalų ministerijos teisės patarėjo pavaduotojo Ton Heukels, Jungtinė Karalystė, atstovaujama J. E. Collins, padedamo barrister Derrick Wyatt, ir Komisija, atstovaujama Lucio Gussetti,

susipažinęs su 1994 m. vasario 9 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1       1992 m. sausio 24 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 1992 m. kovo 18 d., Giudice conciliatore di Firenze (Italija), remdamasis EEB Sutarties 177 straipsniu, pateikė klausimą dėl 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 85/577/EEB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis, sudarytomis ne prekybai skirtose patalpose (OL L 372, p. 31, toliau – direktyva dėl ne prekybai skirtose patalpose sudaromų sutarčių), išaiškinimo ir dėl galimybės remtis šia direktyva byloje tarp pardavėjo ir vartotojo.

2       Šis klausimas buvo pateiktas byloje tarp Paola Faccini Dori, gyvenančios Monza (Italija), ir Recreb Srl (toliau – Recreb).

3       Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad 1989 m. sausio 19 d. bendrovė Interdiffusion Srl be išankstinio P. Faccini Dori prašymo Milano (Italija) Centrinėje geležinkelio stotyje, t. y. ne savo buveinėje, sudarė su ja sutartį dėl nuotolinių anglų kalbos kursų.

4       Po kelių dienų P. Faccini Dori 1989 m. sausio 23 d. registruotu laišku pranešė šiai bendrovei atšaukianti savo užsakymą. 1989 m. birželio 3 d. ši bendrovė atsakė, kad ji savo reikalavimo teisę perleido Recreb. 1989 m. birželio 24 d. P. Faccini Dori raštu pranešė Recreb, kad atsisako kursų, remdamasi, be kita ko, direktyvoje dėl ne prekybai skirtose patalpose sudaromų sutarčių numatyta teise nutraukti sutartį.

5       Iš direktyvos preambulės matyti, kad ši direktyva yra skirta pagerinti vartotojų apsaugą ir panaikinti nacionalinės teisės aktų, numatančių tokią apsaugą, skirtumus, kurie gali turėti poveikį bendrosios rinkos funkcionavimui. Kaip nurodyta ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje, tais atvejais, kai sutartys yra sudaromos ne prekybai skirtose patalpose, paprastai būtent pardavėjas pradeda derybas dėl sutarties, o vartotojas joms visiškai nėra pasirengęs, ir todėl yra netikėtai užkluptas. Vartotojas dažnai negali palyginti pasiūlymo kokybės ir kainos su kitais pasiūlymais. Toje pačioje konstatuojamojoje dalyje teigiama, kad šis netikėtumo elementas paprastai yra ne tik sutartyse, sudaromose prekybos agentui atvykstant į namus, bet ir kitų rūšių sutartyse, kurios pardavėjo iniciatyva sudaromos ne prekybai skirtose patalpose. Šios direktyvos tikslas, kaip nurodyta jos penktoje konstatuojamojoje dalyje, yra suteikti vartotojui mažiausiai septynias dienas, per kurias jis turėtų teisę nutraukti sutartį, kad galėtų įvertinti iš šios sutarties kylančius įsipareigojimus.

6       1989 m. birželio 30 d. Recreb paprašė, kad Giudice conciliatore di Firenze nurodytų P. Faccini Dori sumokėti sutartą sumą kartu su palūkanomis ir išlaidomis.

7       1989 m. lapkričio 20 d. vienašališka nutartimi teisėjas įpareigojo P. Faccini Dori sumokėti minėtąją sumą. Tam pačiam teisėjui ji pateikė prieštaravimą dėl šio įpareigojimo. Jame ji dar kartą nurodė, jog atsisakė sutarties laikydamasi direktyvoje nurodytų sąlygų.

8       Byloje nustatyta, kad faktinių bylos aplinkybių metu Italija nebuvo priėmusi jokių priemonių perkelti šią direktyvą į nacionalinę teisę, nors tokiam perkėlimui skirtas terminas baigėsi dar 1987 m. gruodžio 23 dieną. Tik 1992 m. sausio 15 d. priėmus le decreto legislativo Nr. 50 (1992 m. vasario 3 d. GURI Nr. 27 eilinis priedas, p. 24), kuris įsigaliojo 1992 m. kovo 3 d., Italija perkėlė šią direktyvą į nacionalinę teisę.

9       Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kilo klausimas, ar nepaisant to, kad faktinių bylos aplinkybių metų Italija dar neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę, jis vis dėlto gali taikyti jos nuostatas.

10     Todėl jis pateikė Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar 1985 m. gruodžio 20 d. Bendrijos direktyva 85/577/EEB yra pakankamai tiksli bei išsami ir, jei taip, ar po 24 mėnesių laikotarpio, skirto valstybėms narėms įvykdyti šios direktyvos reikalavimus, pabaigos iki tos dienos, kurią Italijos valstybė iš tikrųjų juos įvykdė, ši direktyva galėjo sukelti pasekmių santykiams tarp privačių asmenų ir Italijos valstybės bei tarp privačių asmenų?“

11     Pažymėtina, kad direktyva dėl ne prekybai skirtose patalpose sudaromų sutarčių įpareigoja valstybes nares priimti tam tikras taisykles, skirtas teisiniams santykiams tarp pardavėjų ir vartotojų reglamentuoti. Atsižvelgiant į bylos pobūdį, būtent į tai, kad šis ginčas yra tarp pardavėjo ir vartotojo, nacionalinio teismo pateiktas klausimas susijęs su dviem problemomis, kurios turėtų būti nagrinėjamos atskirai. Pirma, ar šios direktyvos nuostatos, susijusios su sutarties nutraukimu, yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios? Antra, ar direktyva, kuria valstybės narės įpareigojamos priimti tam tikras taisykles, specialiai skirtas reglamentuoti privačių asmenų santykius, gali būti remiamasi bylose tarp tokių asmenų, nesant direktyvą į nacionalinę teisę perkeliančių priemonių?

Ar direktyvos nuostatos, susijusios su sutarties nutraukimu, yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios

12     Direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ši direktyva taikoma sutartims tarp pardavėjo, tiekiančio prekes ir teikiančio paslaugas, ir vartotojo, sudaromoms pardavėjo organizuotos išvykos už jo verslo patalpų metu arba pardavėjui lankantis vartotojo namuose ar darbovietėje, jei apsilankoma ne pagal aiškiai pareikštą vartotojo prašymą.

13     Kaip nurodoma 2 straipsnyje, „vartotojas“ – tai fizinis asmuo, kuris sandoriuose, kuriems taikoma ši direktyva, veikia siekdamas tikslų, kuriuos galima laikyti nesusijusiais su jo verslu ar profesija, o „pardavėjas“ – tai fizinis ar juridinis asmuo, kuris sudarydamas konkretų sandorį vykdo savo komercinę ar profesinę veiklą.

14     Šios nuostatos yra pakankamai tikslios, kad nacionalinis teismas galėtų nustatyti, kam ir kieno naudai yra skirti įpareigojimai. Tam nereikalinga jokia speciali įgyvendinimo priemonė. Nacionalinis teismas gali apsiriboti patikrinimu, ar sutartis sudaryta esant direktyvoje aprašytoms aplinkybėms ir ar ji sudaryta tarp tokių pardavėjo ir vartotojo, kurie apibrėžti toje direktyvoje.

15     Kad būtų apsaugoti tokiomis aplinkybėmis sutartis sudarę vartotojai, direktyvos 4 straipsnis numato, kad iš pardavėjo reikalaujama raštu pranešti vartotojams apie jų teisę nutraukti sutartį kartu nurodant asmens, kurio atžvilgiu ta teise gali būti pasinaudota, pavardę ir adresą. Taip pat numatyta, kad 1 straipsnio 1 dalyje aprašytu atveju tokia informacija vartotojui turi būti pateikta sudarant sutartį. Galiausiai jame numatyta valstybių narių pareiga užtikrinti, kad jų nacionalinės teisės aktuose būtų numatytos atitinkamos priemonės vartotojų apsaugai tais atvejais, jei tokia informacija nėra pateikiama.

16     Be to, pagal direktyvos 5 straipsnio 1 dalį vartotojas turi turėti teisę atsisakyti savo įsipareigojimo padarinių išsiųsdamas pranešimą per ne trumpesnį kaip septynių dienų laikotarpį po to, kai pardavėjas jį informuoja apie jo teises nacionalinės teisės aktuose numatyta tvarka ir sąlygomis. 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pranešimo pateikimas atleidžia vartotoją nuo bet kokių įsipareigojimų pagal sutartį.

17     4 ir 5 straipsniai suteikia valstybėms narėms tam tikrą veikimo laisvę vartotojo apsaugos atžvilgiu tuo atveju, jei pardavėjas nesuteikia informacijos, nustatant sutarties nutraukimui skirtą laiką ir tvarką. Tačiau tai neturi poveikio pagrindinėje byloje nagrinėjamų direktyvos nuostatų tikslumui ir besąlygiškumui. Tam tikros veiksmų laisvės suteikimas nereiškia, kad negalima nustatyti teisių minimumo. Šiuo atžvilgiu iš 5 straipsnio išplaukia, kad minimalus terminas, per kurį privalu pranešti apie atsisakymą, yra septynios dienos po to, kai vartotojas iš pardavėjo gauna reikiamą informaciją. Taigi yra galimybė nustatyti minimalią apsaugą, kuri bet kuriuo atveju turi būti numatyta.

18     Taigi dėl pirmos iškeltos problemos nacionaliniam teismui reikia atsakyti taip, kad direktyvos 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio ir 5 straipsnio nuostatos yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, kiek tai susiję su asmenų, kurių naudai jos buvo priimtos, ir minimalaus laikotarpio, per kurį turi būti pateiktas pranešimas apie sutarties nutraukimą, nustatymu.

Ar byloje tarp vartotojo ir pardavėjo gali būti remiamasi direktyvos nuostatomis, susijusiomis su sutarties nutraukimo teise

19     Antroji nacionalinio teismo iškelta problema, konkrečiau kalbant, yra susijusi su klausimu, ar per nustatytą laikotarpį nepriėmus priemonių, skirtų perkelti direktyvą į nacionalinę teisę, vartotojai, grįsdami teisę nutraukti sutartį, gali remtis pačia direktyva prieš pardavėjus, su kuriais jie yra sudarę šią sutartį, ir ginti tokią teisę nacionaliniame teisme.

20     Kaip pažymima po 1986 m. vasario 26 d. Sprendimo Marshal (152/84, Rink. p. 723, 48 punktas) nusistovėjusioje Teisingumo Teismo praktikoje, direktyva pati savaime negali nustatyti pareigų privačiam asmeniui, ir dėl to ja negalima remtis prieš šį asmenį.

21     Nacionalinis teismas atkreipė dėmesį, kad jei besąlygiškos ir pakankamai tikslios, tačiau neperkeltos į nacionalinę teisę direktyvos būtų skirtos tik santykiams tarp valstybinių subjektų ir privačių asmenų reguliuoti, norminis akto pobūdis pasireikštų tik tam tikrų teisės subjektų santykiuose, tačiau pagal Italijos teisę, kaip ir pagal visų šiuolaikinių teisinių valstybių teisę, valstybė yra toks pat teisės subjektas, kaip ir bet kuris kitas asmuo. Jei direktyva galėtų būti remiamasi tik prieš valstybę, tai prilygtų sankcijai už teisinių perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių nepriėmimą, tarsi tai būtų išimtinai privatus reikalas.

22     Šiuo klausimu reikia pažymėti tai, kad, kaip matyti iš pirmiau minėto 1986 m. vasario 26 d. Sprendimo Marshall (48 ir 49 punktai), Teisingumo Teismo praktika dėl galimybės remtis direktyvomis prieš valstybinius subjektus grindžiama 189 straipsnio pripažintu direktyvos privalomumu „kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta“. Šia Teisingumo Teismo praktika siekiama neleisti „valstybei pasinaudoti tuo, kad ji nesilaikė Bendrijos teisės“.

23     Būtų nepriimtina, jei valstybė, kurią Bendrijos teisės aktų leidėjas įpareigojo priimti tam tikras teisės normas, reglamentuojančias jos arba valstybinių subjektų santykius su privačiais asmenimis, ir suteikti pastariesiems tam tikras teises, galėtų remtis savo įsipareigojimų neįvykdymu, kad atimtų iš asmenų tokių teisių jiems teikiamą naudą. Remdamasis šiais argumentais Teisingumo Teismas pripažino, kad bylose prieš valstybę (arba valstybinius subjektus) galima remtis tam tikromis direktyvų dėl viešųjų pirkimų sutarčių sudarymo (žr. 1989 m. birželio 22 d. Sprendimą Fratelli Constanzo, 103/88, Rink. p. 1839) ir direktyvų dėl apyvartos mokesčių suderinimo (žr. 1982 m. sausio 19 d. Sprendimą Becker, 8/81, Rink. p. 53) nuostatomis.

24     Išplėsti šią Teisingumo Teismo praktiką santykiams tarp privačių asmenų reikštų pripažinti, kad Bendrija turi teisę nustatyti privatiems asmenims nedelsiant įsigaliojančius įpareigojimus, tačiau tokią teisę ji iš tikrųjų turi tik tuo atveju, jei ji yra įgaliota priimti reglamentus.

25     Taigi, per nustatytą laikotarpį nepriėmus priemonių, perkeliančių direktyvą į nacionalinę teisę, vartotojai, grįsdami teisę nutraukti sutartį, negali remtis pačia direktyva prieš pardavėjus, su kuriais jie yra sudarę šią sutartį, ir ginti tokios teisės nacionaliniame teisme.

26     Taip pat reikėtų priminti, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką, nusistovėjusią po 1984 m. balandžio 10 d. Sprendimo Von Colson ir Kamann (14/83, Rink. p. 1891, 26 punktas), direktyvoje valstybėms narėms numatytas įpareigojimas pasiekti joje numatytą tikslą ir jų pareiga pagal Sutarties 5 straipsnį imtis visų atitinkamų bendrų ar specialių šio įsipareigojimo vykdymo priemonių yra privalomi visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant teismus, kiek tai yra susiję su jų kompetencija. Pagal Teisingumo Teismo 1990 m. lapkričio 13 d. Sprendimą Marleasing (C‑106/89, Rink. p. I-4135, 8 punktas) ir 1993 m. gruodžio 16 d. Sprendimą Wagner Miret (C‑334/92, Rink. p. I-6911, 20 punktas) taikydamas nacionalinės teisės aktus, priimtus tiek prieš direktyvos priėmimą, tiek po jo, juos aiškinti turintis nacionalinis teismas daro tai kuo labiau remdamasis direktyvos formuluote ir atsižvelgdamas į joje numatytą tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas ir kartu laikomasi Sutarties 189 straipsnio trečiosios pastraipos.

27     Jeigu direktyvoje numatyto rezultato neįmanoma pasiekti ją išaiškinant, reikėtų prisiminti dar ir tai, kad pagal 1991 m. lapkričio 19 d. Sprendimą Frankovich ir kt. (C‑6/90 ir C‑9/90, Rink. p. I-5357, 39 punktas) Bendrijos teisė įpareigoja valstybes nares atlyginti žalą, kurią privatūs asmenys patiria dėl to, kad direktyva nebuvo perkelta į nacionalinę teisę, jeigu yra įvykdytos trys sąlygos. Pirma, direktyvos tikslas turi būti suteikti teises asmenims. Antra, tokių teisių turinį turi būti įmanoma identifikuoti remiantis tos direktyvos nuostatomis. Galiausiai tarp valstybės įsipareigojimo neįvykdymo ir padarytos žalos turi būti priežastinis ryšys.

28     Neabejotina, kad direktyva dėl ne prekybai skirtose patalpose sudaromų sutarčių yra skirta suteikti teises asmenims, ir lygiai taip pat neabejotina, kad tokių teisių turinio minimumas gali būti identifikuotas vien tik remiantis direktyvos nuostatomis (žr. šio sprendimo 17 punktą).

29     Jei padaroma žala ir jos priežastis yra valstybės savo įsipareigojimo nesilaikymas, nacionalinis teismas turi užtikrinti nukentėjusių vartotojų teisę gauti žalos atlyginimą pagal atsakomybę reglamentuojančius nacionalinės teisės aktus.

30     Taigi dėl antros nacionalinio teismo iškeltos problemos, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, reikėtų atsakyti taip, kad per nustatytą laikotarpį nepriėmus priemonių, perkeliančių direktyvą į nacionalinę teisę, vartotojai, grįsdami teisę nutraukti sutartį, negali remtis pačia direktyva prieš pardavėjus, su kuriais jie yra sudarę šią sutartį, ir ginti tokios teisės nacionaliniame teisme. Tačiau taikydamas nacionalinės teisės aktus, priimtus tiek prieš direktyvos priėmimą, tiek po jo, nacionalinis teismas privalo juos aiškinti kuo labiau remdamasis direktyvos formuluote ir atsižvelgdamas į joje numatytą tikslą.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

31     Danijos, Vokietijos, Graikijos, Prancūzijos, Italijos, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės vyriausybių bei Europos Bendrijų Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, bylinėjimosi išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti nacionalinis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS

atsakydamas į 1992 m. sausio 24 d. Giudice conciliatore di Firenze nutartimi jam pateiktą klausimą, nusprendžia:

1.      1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 85/577/EEB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis, sudarytomis ne prekybai skirtose patalpose, 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio ir 5 straipsnio nuostatos yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, kiek tai susiję su asmenų, kurių naudai jos yra priimtos, ir minimalaus laikotarpio, per kurį turi būti pateiktas pranešimas apie sutarties nutraukimą, nustatymu.

2.      Per nustatytą laikotarpį nepriėmus priemonių, perkeliančių Direktyvą 85/577 į nacionalinę teisę, vartotojai, grįsdami teisę nutraukti sutartį, negali remtis pačia direktyva prieš pardavėjus, su kuriais jie yra sudarę šią sutartį, ir ginti tokios teisės nacionaliniame teisme. Tačiau taikydamas nacionalinės teisės aktus, priimtus tiek prieš direktyvos priėmimą, tiek po jo, nacionalinis teismas privalo juos aiškinti kuo labiau remdamasis direktyvos formuluote ir atsižvelgdamas į joje numatytą tikslą.

Murray

Paskelbta 1994 m. liepos 14 d. viešajame posėdyje Liuksemburge.

* Proceso kalba: italų.