TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1997 m. gruodžio 18 d.(*)

Byloje C‑129/96

dėl Belgijos Conseil d’État Teisingumo Teismui pagal EB sutarties 177 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje tarp

Inter‑Environnement Wallonie ASBL

ir

Région wallonne

dėl EEB sutarties 5 ir 189 straipsnių ir 1975 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvos 75/442/EEB dėl atliekų (OL L 194, p. 39) su pakeitimais, padarytais 1991 m. kovo 18 d. Tarybos direktyva 91/156/EEB (OL L 78, p. 32), 1 straipsnio a punkto išaiškinimo

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijų pirmininkai C. Gulman, H. Ragnemalm ir R. Schintgen, teisėjai G. F. Mancini, J. C. Moitinho de Almeida, P. J. G. Kapteyn, J. L. Murray, D. A. O. Edward, J.‑P. Puissochet, G. Hirsch, P. Jann ir L. Sevón (pranešėjas),

generalinis advokatas F. G. Jacobs,

posėdžio sekretorius H. von Holstein, kanclerio pavaduotojas,

susipažinęs su rašytinėmis pastabomis, kurias pateikė:

–       Inter‑Environnement Wallonie ASBL, atstovaujama Briuselio advokato Jacques Sambon,

–       Belgijos Vyriausybė, atstovaujama Užsienio reikalų ministerijos vyriausiojo patarėjo užsienio prekybos ir bendradarbiavimo plėtros klausimais Jan Devadder,

–       Vokietijos Vyriausybė, atstovaujama Federalinės ūkio ministerijos ministerialrat Ernst Röder ir šios ministerijos oberregierungsrat Bernd Kloke,

–       Prancūzijos Vyriausybė, atstovaujama Užsienio reikalų ministerijos teisės reikalų direktorato direktoriaus pavaduotojo Jean-François Dobelle ir šio direktorato užsienio reikalų sekretoriaus padėjėjo Romain Nadal,

–       Nyderlandų Vyriausybė, atstovaujama Užsienio reikalų ministerijos teisės patarėjo Adriaan Bos,

–       Jungtinės Karalystės Vyriausybė, atstovaujama Assistant Treasury Solicitor John E. Collins, ir QC Derrick Wyatt,

–       Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama Komisijos teisės tarnybos darbuotojos Maria Condou-Durande,

atsižvelgęs į teismo posėdžio pranešimą,

išklausęs žodines pastabas, kurias 1997 m. vasario 5 d. posėdyje pateikė Inter‑Environnement Wallonie ASBL, atstovaujama Jacques Sambon, Prancūzijos Vyriausybė, atstovaujama Jean-François Dobelle ir Romain Nadal, Nyderlandų Vyriausybė, atstovaujama atstovo Užsienio reikalų ministerijos teisės patarėjo pavaduoto Steven van den Oosterkamp, Jungtinės Karalystės Vyriausybė, atstovaujama QC Derrick Watt ir Komisija, atstovaujama Maria Condou Durande,

susipažinęs su 1997 m. balandžio 24 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1       1996 m. kovo 29 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 1996 m. balandžio 23 d., Belgijos Conseil d’État (Valstybės Taryba) pagal EB Sutarties 177 straipsnį pateikė du prejudicinius klausimus dėl EEB sutarties 5 ir 189 straipsnių ir dėl Tarybos direktyvos 75/442/EEB dėl atliekų (OL L 194, p. 39) su pakeitimais, padarytais 1991 m. kovo 18 d. Tarybos direktyva 91/156/EEB (OL L 78, p. 32), 1 straipsnio a punkto išaiškinimo.

2       Šie klausimai kilo byloje ne pelno bendrovei Inter‑Environnement Wallonie (toliau – Inter‑Environnement Wallonie) pateikus ieškinį dėl 1992 m. balandžio 9 d. Valonijos regiono vykdomosios valdžios nutarimo dėl nuodingų ar pavojingų atliekų (toliau – nutarimas) panaikinimo.

 Bendrijos teisės aktai

3       Direktyvos 75/442 tikslas – suderinti valstybių narių teisės aktus dėl atliekų šalinimo. Ji buvo iš dalies pakeista Direktyva 91/156.

4       Direktyvoje 75/442 su pakeitimais, padarytais Direktyva 91/156, 1 straipsnio a punkte atliekos apibrėžiamos taip:

„Šioje direktyvoje:

a) „atliekos“ reiškia medžiagą ar daiktą, patenkantį į I priedo kategorijas, kurias atliekų turėtojas pašalina, ketina arba privalo pašalinti.

Komisija, veikdama 18 straipsnyje numatyta tvarka, ne vėliau kaip iki 1993 m. balandžio 1 d. sudaro sąrašą atliekų, priklausančių I priede nurodytoms kategorijoms. Šis sąrašas yra reguliariai atnaujinamas ir prireikus peržiūrimas tokia pat tvarka“.

5       Šioje nuostatoje minimas sąrašas buvo sudarytas 1993 m. gruodžio 20 d. Komisijos sprendimu 94/3/EB, nustatančiu atliekų sąrašą pagal Direktyvos 75/442 1 straipsnio a dalį (OL L 5, p. 15). Šio sąrašo įžanginės pastabos 3 punkte sakoma, kad, viena vertus, šis sąrašas nėra išsamus ir, kita vartus, kad medžiagos įtraukimas į sąrašą tampa teisėtu tik tuomet, kai medžiaga atitinka atliekos apibrėžimą.

6       Direktyvos 75/442 su pakeitimais 9 straipsnio 1 dalyje ir 10 straipsnyje nurodoma, kad bet koks ūkio subjektas ar įmonė, vykdantis II priedo A dalyje ar II priedo B dalyje numatytas operacijas, turi gauti kompetentingos institucijos leidimą. II priedo A dalyje kalbama apie šalinimo operacijas, o II priedo B dalyje išvardijamos atliekų panaudojimo operacijos.

7       Direktyvos 75/442 su pakeitimais 11 straipsnis nustato reikalavimo gauti leidimą išimtį:

„1. Nepažeidžiant 1978 m. kovo 20 d. Tarybos direktyvos 78/319/EEC dėl toksinių ir pavojingų atliekų su paskutiniais pakeitimais ir papildymais, padarytais Ispanijos ir Portugalijos stojimo aktu, reikalavimo gauti leidimą, kaip numatyta 9 ar 10 straipsniuose, galima netaikyti:

a) įmonėms ir kitiems ūkio subjektams, savo atliekas šalinantiems gamybos vietoje;

b) įmonėms ir kitiems ūkio subjektams, panaudojantiems atliekas.

Ši išimtis galioja tik tuomet:

–       jei atsakingos institucijos yra priėmusios kiekvienai veiklos rūšiai bendrąsias taisykles, nustatančias atliekų rūšis ir kiekius bei sąlygas, kai minimai veiklai gali būti netaikomas reikalavimas gauti leidimą;

ir

–       jei atliekų rūšys ir kiekiai bei jų šalinimo ar panaudojimo būdai atitinka 4 straipsnyje numatytas sąlygas.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos įmonės ir kiti ūkio subjektai privalo užsiregistruoti atsakingose institucijose.

<…>“.

8       Direktyvos 75/442 su pakeitimais 4 straipsnis numato:

„Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad atliekos būtų panaudotos ar pašalintos nesukeliant pavojaus žmonėms ir nenaudojant procesų ar būdų, galinčių pakenkti aplinkai, konkrečiai:

–       nesukeliant pavojaus vandeniui, orui, dirvožemiui, augalams ir gyvūnams;

–       nesukeliant triukšmo ar kvapų;

–       nedarant neigiamo poveikio kraštovaizdžiui ar ypatingai svarbioms vietovėms.

<...>“

9       Pagal Direktyvos 91/156 2 straipsnio 1 dalies pirmąją pastraipą valstybės narės turėjo priimti įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie, įsigalioję iki 1993 m. balandžio 1 d., įgyvendina šia direktyvą ir apie tai nedelsdamos pranešti Komisijai. Antrojoje pastraipoje nurodoma, kad „valstybės narės, priimdamos šias priemones, daro priemonėse nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės“.

10     1991 m. gruodžio 12 d. Tarybos direktyva 91/689/EEB dėl pavojingų atliekų (OL L 377, p. 20) 1 straipsnio 3 dalyje daro nuorodą į atliekų apibrėžimą, pateikiamą Direktyvoje 75/422, o 1 straipsnio 4 dalyje apibrėžia, kas yra „pavojingos atliekos“.

11     Direktyvos 91/689 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse teigiama:

„1. Direktyvos 75/442/EEB 11 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta nukrypti leidžianti nuostata, leidžianti savo atliekas šalinančioms gamybos vietoje įmonėms nesilaikyti reikalavimo turėti leidimą, netaikoma pavojingoms atliekoms, apibrėžtoms šioje direktyvoje.

2. Pagal Direktyvos 75/442/EEB 11 straipsnio 1 dalies b punktą valstybė narė gali atsisakyti taikyti šios direktyvos 10 straipsnį įmonėms, panaudojančioms atliekas, apibrėžtas šioje direktyvoje:

–       jei valstybė narė priima bendrąsias taisykles, išvardijančias atliekų rūšį ir kiekį ir nustatančias specifines sąlygas (atliekose esančias pavojingų medžiagų ribines vertes, išskiriamų medžiagų ribines vertes, veiklos pobūdį) ir kitus būtinus reikalavimus, taikomus skirtingoms panaudojimo formoms, ir

–       jei atliekų rūšys ir kiekiai bei panaudojimo būdai atitinka Direktyvos 75/442/EEB 4 straipsnio reikalavimus“.

12     Direktyvos 91/689 11 straipsnis panaikina 1978 m. kovo 20 d. Tarybos direktyvą 78/319/EEB dėl toksinių ir pavojingų medžiagų (OL L 84, p. 43) nuo 1993 m. gruodžio 12 dienos. Tačiau 1994 m. birželio 27 d. Tarybos direktyva 94/31/EB, iš dalies pakeičianti Direktyvą 91/689 (OL L 168, p. 28), Direktyvos 78/319 panaikinimą atidėjo iki 1995 m. birželio 27 dienos.

 Nacionalinės teisės aktai

13     1985 m. liepos 5 d. Valonijos regiono tarybos dekreto dėl atliekų su pakeitimais, padarytais 1991 m. liepos 25 d. dekretu (toliau – dekretas), 3 straipsnio 1 dalyje pateikiamas toks atliekų apibrėžimas:

„atliekos“ – visos medžiagos ar objektai, nurodyti I priede, kurias turėtojas pašalina, ketina arba privalo pašalinti“.

14     Nutarimo 5 straipsnio 1 dalyje numatoma:

„Leidimas yra reikalingas statant ar eksploatuojant įrenginį, kuris nėra pramonės gamybos proceso sudėtine dalimi, konkrečiai skirtą nuodingų ar pavojingų atliekų surinkimui, pirminiam apdorojimui, šalinimui ar panaudojimui <…>“

15     Nutarimo preambulėje, be kita ko, daroma nuoroda į dekretą, Direktyvą 75/442 su pakeitimais ir direktyvas 78/319 bei 91/698. Nutarimo 86 straipsnis nustato, kad nutarimas įsigalioja nuo jo paskelbimo Moniteur belge dienos. Nutarimas buvo paskelbtas 1992 m. birželio 23 d.

 Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės

16     1992 m. rugpjūčio 21 d. paduotu ieškiniu Inter‑Environnement Wallonie kreipėsi į Belgijos Conseil d’État, prašydama panaikinti visą nutarimą arba bent jau kai kurias jo nuostatas.

17     Conseil d’État savo sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pasisakė dėl penkių iš šešių ieškinio pagrindų, kuriuos pateikė Inter‑Environnement Wallonie, ir panaikino kai kurias nutarimo nuostatas.

18     Likusiu ieškinio pagrindu Inter‑Environnement Wallonie nurodo, kad nutarimo 5 straipsnio 1 dalis pažeidžia visų pirma Direktyvos 75/442 su pakeitimais 11 straipsnį ir Direktyvos 91/689 3 straipsnį, kadangi nutarime nereikalaujama leidimo įrenginio, skirto nuodingų ar pavojingų atliekų, surinkimui, pirminiam apdorojimui, šalinimui ar panaudojimui, statybos ir eksploatavimo operacijoms, jei tas įrenginys „yra pramonės gamybos proceso sudėtinė dalis“.

19     Šio ieškinio pagrindo pirmojoje dalyje Inter‑Environnement Wallonie teigia, kad Direktyvos 75/422 su pakeitimais 11 straipsnis kartu su Direktyvos 91/689 3 straipsniu leidžia nukrypti nuo reikalavimo turėti leidimus atliekas panaudojančioms įmonėms, tik jei yra tenkinamos tose nuostatose numatytos sąlygos ir kai kompetentingos institucijos yra įregistravusios šias įmones.

20     Šiuo klausimu Conseil d’État mano, kad nutarimo 5 straipsnio 1 dalis iš tiesų prieštarauja Direktyvos 75/422 su pakeitimais 11 straipsniui kartu su Direktyvos 91/689 3 straipsniu.

21     Kadangi nutarimas buvo priimtas nepasibaigus direktyvoje nustatytam perkėlimo į nacionalinę teisę terminui, Conseil d’État klausia, ar valstybė narė per tą laikotarpį gali priimti teisės aktą, prieštaraujantį direktyvai. Ji priduria, kad neigiamas atsakymas į šį klausimą, kaip siūlo Inter‑Environnement Wallonie, būtų nesuderinamas su principu, jog teisės akto teisėtumas yra vertinamas jo priėmimo metu.

22     Savo ieškinio pagrindo antrojoje dalyje Inter‑Environnement Wallonie teigia, kad nutarimo 5 straipsnio 1 dalyje numatyta išimtis prieštarauja dekretui, kuris, jos teigimu, nenumato jokios nukrypti leidžiančios nuostatos operacijoms, esančioms sudėtine pramonės proceso dalimi.

23     Šiuo klausimu Conseil d’État daro išvadą, kad dekreto 3 straipsnio 1 dalimi ir joje minimu priedu siekiama tikslaus Direktyvos 75/422 su pakeitimais perkėlimo į nacionalinę teisę. Nors Teisingumo Teismo praktika aiškiai nustato, kad atliekos – tai medžiagos ir daiktai, kuriuos turėtojas pašalina arba kurias privalo pašalinti, neatmetant galimybės, kad juos gali ekonomiškai reutilizuoti kiti asmenys, iš jos nėra aišku, ar Direktyvos 75/422 su pakeitimais 1 straipsnyje minima medžiaga arba daiktas, tiesiogiai ar netiesiogiai esantys pramonės gamybos proceso sudedamąja dalimi, yra atliekos šios direktyvos 1 straipsnio a punkto prasme.

24      Esant tokioms aplinkybėms, Conseil d’État Teisingumo Teismui pateikė šiuos prejudicinius klausimus:

„1. Ar EEB sutarties 5 ir 189 straipsniai leidžia valstybėms narėms priimti nuostatą, prieštaraujančią 1975 m. liepos 15 d. direktyvai 75/422 dėl atliekų su pakeitimais, padarytais 1991 m. kovo 18 d. Direktyva 91/156/EEB, jos perkėlimo į nacionalinę teisę laikotarpiu?

Ar šios Sutarties nuostatos leidžia valstybėms narėms priimti šią direktyvą įgyvendinančią normą ir leisti jai įsigalioti, jei ji prieštarauja direktyvos nuostatoms?

2. Ar 1991 m. kovo 18 d. Tarybos direktyvos 91/156/EEB, iš dalies keičiančios Direktyvą 75/422/EEB dėl atliekų, I priede nurodyta medžiaga, esanti tiesiogiai ar netiesiogiai pramonės gamybos proceso sudedamąją dalimi, gali būti laikoma atlieka šios direktyvos 1 straipsnio a punkto prasme?“

 Dėl antrojo klausimo

25     Antruoju klausimu, kurį reikėtų išnagrinėti pirmiausia, nacionalinis teismas iš esmės klausia, ar vien dėl to, kad medžiaga yra, tiesiogiai ar netiesiogiai, pramonės gamybos proceso sudedamąja dalimi, ji nepatenka į atliekų Direktyvos 75/422 su pakeitimais 1 straipsnio a punkto prasme sąvoką.

26     Visų pirma iš Direktyvos 75/422 su pakeitimais 1 straipsnio a punkto formuluotės matyti, kad atliekų sąvokos taikymo sritis priklauso nuo sąvokos „pašalinti“ reikšmės.

27     Be to, iš Direktyvos 75/442 su pakeitimais nuostatų, ypač iš 4, 8 ir 12 straipsnių bei II priedo A ir B dalių, yra aišku, kad pašalinimo sąvoka apima medžiagos ar daikto šalinimą ir panaudojimą.

28     Kaip nurodo generalinis advokatas savo nuomonės 58–61 punktuose, Direktyvos 75/422 su pakeitimais I priedo atliekų kategorijų sąrašas ir tos direktyvos II priedo A ir B dalyse išvardytos šalinimo ir panaudojimo operacijos rodo, kad atliekų sąvoka iš esmės apima bet kokios rūšies liekanas, pramonės šalutinius produktus ar kitas medžiagas, atsirandančias dėl gamybos procesų. Šią išvadą, beje, patvirtina ir Komisijos sprendime 94/3 pateikiamas atliekų sąrašas.

29     Visų pirma reikia pažymėti, kad Direktyva 75/422 su pakeitimais taikoma, kaip matyti ypač iš jos 9–11 straipsnių, ne tik specializuotų įmonių atliekamam atliekų šalinimui ar panaudojimui, bet taip pat atliekų šalinimui ir panaudojimui gamybos vietoje, kai tai atlieka įmonė, kuri jas pagamino.

30     Antra, nors Direktyvos 75/422 su pakeitimais 4 straipsnis nurodo, kad atliekos turi būti panaudotos ar pašalintos nesukeliant pavojaus žmonių sveikatai ir nenaudojant procesų ar būdų, galinčių pakenkti aplinkai, joje nėra jokios nuostatos rodančios, kad ji netaikoma šalinimo ir panaudojimo operacijoms, esančioms pramonės proceso sudėtine dalimi, kai jos nekelia pavojaus žmonių sveikatai ar aplinkai.

31     Galiausiai, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Direktyvos 75/442 su pakeitimais 1 straipsnio a punkte pateiktos atliekų sąvokos nereikia aiškinti kaip neapimančios medžiagų ir objektų, kurie gali būti reutilizuojami ekonomikos procese (1990 m. kovo 28 d. sprendimo Zanetti ir kt. C‑359/88, Rink. p. I‑1509, 12 ir 13 punktai; 1995 m. gegužės 10 d. sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑422/92, Rink. p. I‑1097, 22 ir 23 punktai ir 1997 m. birželio 25 d. sprendimo Tombesi ir kt. C‑304/94, C‑330/94, C‑342/94 ir C‑224/95, Rink. p. I‑3561, 47 ir 48 punktai).

32     Iš visų šių svarstymų darytina išvada, kad medžiagos, esančios pramonės procesų dalimi, gali būti laikomos atliekomis Direktyvos 75/442 su pakeitimais 1 straipsnio a punkto prasme.

33     Ši išvada nedaro įtakos skirtumui, kuris turi išlikti, kaip teisingai pastebėjo Belgijos, Vokietijos, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės vyriausybės, tarp atliekų Direktyvos 75/442 su pakeitimais prasme panaudojimo ir produktams, kurie nėra atliekos, taikomų įprastinių pramonės procedūrų, nepaisant to, kaip sunku būtų šį skirtumą nustatyti.

34     Todėl į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad medžiaga patenka į atliekų Direktyvos 75/422 su pakeitimais 1 straipsnio a punkto prasme sąvoką ir kai ji yra, tiesiogiai ar netiesiogiai, pramonės gamybos proceso sudedamąja dalimi.

 Dėl pirmojo klausimo

35     Pirmuoju klausimu nacionalinis teismas iš esmės klausia, ar EEB sutarties 5 ir 189 straipsniai leidžia valstybėms narėms priimti teisės aktus, prieštaraujančius Direktyvai 91/156 jos perkėlimo į nacionalinę teisę laikotarpiu.

36     Inter‑Environnement Wallonie nuomone, vadovaujantis Bendrijos teisės viršenybe ir Sutarties 5 straipsniu, darytina išvada, kad net jei valstybė narė nusprendžia perkelti į nacionalinę teisę Bendrijos direktyvą prieš joje numatytą terminą, toks perkėlimas turi neprieštarauti direktyvai. Todėl Direktyvą 91/156 perkeldamas į nacionalinę teisę 1992 m. balandžio 9 d. Valonijos regionas turėjo laikytis direktyvos.

37     Komisija pritaria tokiai pozicijai ir teigia, kad Sutarties 5 ir 189 straipsniai draudžia valstybėms narėms priimti nuostatą, prieštaraujančią perkėlimo į nacionalinę teisę laikotarpiu Direktyvai 91/156. Ji nurodo, kad šiuo atžvilgiu neturi reikšmės tai, ar tam tikra priemonė yra konkrečiai skirta perkelti direktyvą į nacionalinę teisę.

38     Tačiau Belgijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės Vyriausybės mano, kad kol nesibaigė direktyvai perkelti į nacionalinę teisę skirtas terminas, valstybės narės gali priimti neatitinkančias direktyvos nacionalines taisykles. Vis dėlto Jungtinės Karalystės Vyriausybė priduria, kad Sutarties 5 ir 189 straipsniai draudžia valstybei narei imtis priemonių, kurių poveikis būtų toks, kad jai taptų neįmanoma arba labai sunku tinkamai perkelti direktyvą į nacionalinę teisę.

39     Nyderlandų Vyriausybės nuomone, direktyvos priėmimas reiškia, jog valstybės narės nebegali imtis jokių priemonių, galinčių apsunkinti joje numatyto rezultato siekimą. Vis dėlto ji mano, kad valstybė narė negali būti laikoma pažeidusia Sutarties 5 ir 189 straipsnius jei kaip šioje byloje ji nėra tikra, kad nacionalinės nuostatos prieštarauja direktyvai.

40     Pirmiausia reikėtų priminti, kad Sutarties 189 straipsnyje ir pačioje direktyvoje įtvirtinta valstybės narės pareiga imtis visų būtinų priemonių siekiant direktyvoje numatyto rezultato yra privalomo pobūdžio (1997 m. vasario 1 d. sprendimo Verbond van Nederlandse Ondernemingen, 51/76, Rink. p. 113, 22 punktas; 1986 m. vasario 26 d. sprendimo Marshall, 152/84, Rink. p. 723, 48 punktas ir 1996 m. spalio 24 d. sprendimo Kraaijeveld ir kt., 72/95, Rink. I‑5403, 55 punktas). Pareiga imtis visų, bendrų ar konkrečių, priemonių yra privaloma visoms valstybių narių institucijoms, įskaitant teismus jų kompetencijos srityje (žr. 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimo Marleasing C‑106/89, Rink. p. I‑4135, 8 punktą ir minėto sprendimo Kraaijeveld ir kt. 55 punktą).

41     Be to, reikia pastebėti, jog pagal bylos faktų metu taikytą EEB sutarties 191 straipsnio 2 dalį „Apie direktyvas, taip pat sprendimus pranešama tiems, kuriems jie skirti, ir jie įsigalioja po tokio pranešimo“. Iš šios nuostatos matyti, kad direktyva turi teisinį poveikį valstybei narei, kuriai ji skirta, nuo to momento, kai apie ją pranešama.

42     Šiuo atveju ir pagal įprastinę praktiką pati Direktyva 91/156 nustato terminą, kurio pabaigoje ją įgyvendinantys įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti įsigalioję valstybėse narėse.

43     Kadangi tokiu terminu siekiama visų pirma duoti valstybėms narėms laiko įgyvendinimo aktams priimti, kol nepasibaigė šis terminas, valstybėms negali būti priekaištaujama, kad jos neperkėlė direktyvos į savo vidaus teisės sistemą.

44     Tačiau per šį įgyvendinimo terminą valstybės narės privalo imtis būtinų priemonių ir užtikrinti, kad direktyva siekiamas rezultatas būtų pasiektas iki termino pabaigos.

45     Nors valstybės narės nėra įpareigotos priimti teisės aktus iki įgyvendinimo termino pabaigos, remiantis Sutarties 5 straipsnio antrąja pastraipa kartu su 189 straipsnio trečiąja pastraipa ir pačia direktyva darytina išvada, kad per šį laikotarpį jos turi nepriimti nuostatų, galinčių labai pakenkti direktyva siekiamam rezultatui.

46     Nagrinėjamų nacionalinės teisės nuostatų teisėtumo kontrolę vykdantis nacionalinis teismas turi įvertinti, ar taip yra šiuo atveju.

47     Atlikdamas vertinimą, nacionalinis teismas privalo visų pirma nustatyti, ar nagrinėjamos nuostatos visiškai perkelia direktyvą į nacionalinę teisę ir įvertinti, koks yra nesuderinamų nuostatų taikymo faktinis poveikis ir jų galiojimo trukmė.

48     Pavyzdžiui, jei šiomis nuostatomis yra visiškai ir galutinai perkeliama direktyva į nacionalinę teisę, jų nesuderinamumas su direktyva gali leisti daryti prielaidą, kad direktyva siekiamas rezultatas nebus pasiektas per nustatytą laikotarpį, jei yra neįmanoma jų laiku pakeisti.

49     Kita vertus, nacionalinis teismas gali atsižvelgti į valstybės narės teisę imtis pereinamųjų priemonių arba įgyvendinti direktyvą palaipsniui. Tokiais atvejais nacionalinių pereinamųjų priemonių prieštaravimas direktyvai arba tam tikrų jos nuostatų neperkėlimas į nacionalinę teisę nebūtinai pakenktų direktyva siekiamam rezultatui.

50     Todėl į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad EEB sutarties 5 straipsnio antroji pastraipa, 189 straipsnio trečioji pastraipa bei Direktyva 91/156 reikalauja, jog valstybės narės, kurioms direktyva yra skirta, joje nustatyto įgyvendinimo laikotarpio metu nesiimtų priemonių, galinčių labai pakenkti šia direktyva siekiamam rezultatui.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

51     Belgijos, Vokietijos, Prancūzijos, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės Vyriausybių bei Europos Bendrijų Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas, atsakydamas į klausimus, kuriuos jam 1996 m. kovo 29 d. sprendimu pateikė Belgijos Conseil d’État, nusprendžia:

1.      Medžiaga patenka į atliekų 1975 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvos 75/442/EEB su pakeitimais, padarytais 1991 m. kovo 18 d. Tarybos direktyva 91/156/EEB, 1 straipsnio a punkto prasme sąvoką ir kai ji yra, tiesiogiai ar netiesiogiai, pramonės gamybos proceso sudedamąja dalimi.

2.      EEB sutarties 5 straipsnio antroji pastraipa, 189 straipsnio trečioji pastraipa bei Direktyva 91/156 reikalauja, jog valstybės narės, kurioms direktyva yra skirta, joje nustatyto įgyvendinimo laikotarpio metu nesiimtų priemonių, galinčių labai pakenkti šia direktyva siekiamam rezultatui.

Paskelbta viešame posėdyje Liuksemburge 1997 m. gruodžio 18 d.

* Proceso kalba: prancūzų.