TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1980 m. spalio 29 d.(*)

„Izogliukozė – Gamybos kvotos“

Byloje 138/79

SA Roquette Frères, kurios pagrindinė buveinė Lestrem (Pas‑de‑Calais departamentas), atstovaujama generalinio direktoriaus pavaduotojo Gérard Rousseaux, padedamo Marcel Veroone, bendrovės Veroone-Freyria-Letartre-Paillusseau-Hoste-Dutat advokatų kontoros, priklausančios Lille advokatūrai, partnerio, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti: advokato P. Loesch kontora, 2 rue Goethe,

ieškovė,

palaikoma

Europos Parlamento, atstovaujamo generalinio direktoriaus Francesco Pasetti-Bombardella, padedamo vyriausiojo teisės tarnybos administratoriaus Roland Bieber ir profesoriaus Pierre Henri Teitgen, nurodžiusio adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Europos Parlamento generalinis sekretoriatas,

įstojusios į bylą šalies,

prieš

Europos Bendrijų Tarybą, atstovaujamą teisės tarnybos direktoriaus Daniel Vignes, padedamo Arthur Brautigam ir Hans-Joachim Glaesner, Hamburgo advokatūros advokato Hans-Jürgen Rabe, Paryžiaus Université de droit, d’ économie et de Sciences Sociales garbės dekano profesoriaus Jean Boulouis, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Europos investicijų banko teisės klausimų skyriaus direktorius Douglas Fontein, 100 bd Konrad Adenauer, Kirchberg,

atsakovę,

palaikomą

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos teisės patarėjo Peter Gilsdorf, padedamo teisės tarnybos nario Jacques Delmoly, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: teisės patarėjas Mario Cervino, bâtiment Jean Monnet, Kirchberg,

įstojusios į bylą šalies,

dėl ieškinio dėl 1979 m. birželio 25 d. Tarybos reglamento Nr. 1293/79 (OL L 162, p. 10 ) panaikinimo tiek, kiek šis reglamentas, iš dalies keičiantis Tarybos reglamentą Nr. 1111/77, nustatantį bendrąsias nuostatas dėl izogliukozės, nustato ieškovei bazinę kvotą.

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas H. Kutscher, kolegijos pirmininkai P. Pescatore ir T. Koopmans, teisėjai J. Mertens de Wilmars, Mackenzie Stuart, A. O’Keefe, G. Bosco, A. Touffait ir O. Due,

generalinis advokatas G. Reischl,

kancleris A. Van Houtte,

priima šį

Sprendimą

1       1979 m. rugpjūčio 31 d. Teisingumo Teismo kanceliarijoje įregistruotu ieškiniu ieškovė, pagal Prancūzijos teisę įsteigta bendrovė, kuri, be kitų produktų, gamina ir izogliukozę, paprašė Teisingumo Teismo pripažinti negaliojančiu gamybos kvotos nustatymą jos atžvilgiu pagal 1979 m. birželio 25 d. Tarybos reglamento Nr. 1293/79, iš dalies keičiančio Reglamentą Nr. 1111/77, nustatantį bendrąsias nuostatas dėl izogliukozės“ (OL L 162, p. 10, ištaisymai OL L 176, p. 37), II priedą. Išnagrinėjus ieškinį matyti, kad tai yra prašymas panaikinti Reglamentą Nr. 1293/79 tiek, kiek jis ieškovei nustato izogliukozės gamybos kvotą.

2       Grįsdama savo ieškinį ieškovė, be pateiktų įvairių esminių ieškinio pagrindų, taip pat remiasi pagrindu, susijusiu su formaliais reikalavimais, kuriuo ji siekia, kad būtų panaikinta minėtu reglamentu jai nustatyta gamybos kvota, motyvuodama tuo, kad Taryba šį reglamentą priėmė negavusi Europos Parlamento nuomonės, kurios reikalauja EEB Sutarties 43 straipsnio 2 dalis, o tai sudaro esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimą minėtos Sutarties 173 straipsnio prasme.

3       1980 m. sausio 16 d. nutartimi Teisingumo Teismas leido Parlamentui įstoti į bylą ieškovės pusėje reikalavimams, grindžiamiems esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu, palaikyti. Taip pat 1980 m. vasario 13 d. nutartimi jis leido Komisijai įstoti į bylą Tarybos pusėje.

4       Savo ruožtu Taryba tvirtino, kad tiek šis ieškinys, tiek šis prašymas įstoti į bylą ieškovės pusėje nepriimtini. Papildomai ji paprašė atmesti ieškinį kaip nepagrįstą.

5       Prieš nagrinėjant Tarybos iškeltus priimtinumo klausimus ir ieškovės nurodytus ieškinio pagrindus, reikia glaustai priminti ginčytino reglamento priėmimo istoriją ir jo turinį.

6       1978 m. spalio 25 d. sprendime, priimtame sujungtose bylose 103 ir 145/77 (Royal Scholten Honig (Holdings) Ltd. prieš Intervention Board for Agricultural Produce; Tunnel Refineries Ltd. prieš Intervention Board for Agricultural Produce, 1978 m. Rinkinys, p. 2037), Teisingumo Teismas nusprendė, kad 1977 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamentas Nr. 1111/77, nustatantis bendrąsias nuostatas dėl izogliukozės (OL L 134, p. 4 ), negalioja tiek, kiek jo 8 ir 9 straipsniai izogliukozės gamybai nustato 5 skaičiavimo vienetų mokestį 100 sausosios medžiagos kilogramų už laikotarpį, atitinkantį 1977–1978 cukraus prekybos metus. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas konstatavo, kad pirmiau minėtais straipsniais nustatyta tvarka pažeidžia bendrąjį lygybės principą (šiuo atveju – tarp cukraus gamintojų ir izogliukozės gamintojų), o Sutarties 40 straipsnio 3 dalyje nurodytas draudimas diskriminuoti yra konkreti minėto principo išraiška. Tačiau Teisingumo Teismas pridūrė, kad jo sprendimas Tarybai leidžia imtis visų reikalingų su Bendrijos teise suderinamų priemonių, siekiant užtikrinti tinkamą saldiklių rinkos funkcionavimą.

7       Po šio sprendimo 1979 m. kovo 7 d. Komisija Tarybai pateikė pasiūlymą iš dalies pakeisti Tarybos reglamentą Nr. 1111/77. 1979 m. kovo 19 d. laiške, kurį Parlamentas gavo kovo 22 d., Taryba paprašė šios institucijos nuomonės pagal Sutarties 43 straipsnio 2 dalies trečiąją pastraipą. Kreipimosi laiške dėl nuomonės ji rašė, kad:

„Šiuo pasiūlymu atsižvelgiama į situaciją, susiklosčiusią po 1978 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo, laukiant naujos saldiklių rinkos tvarkos, kuri turi įsigalioti 1980 m. liepos 1 dieną. … Kadangi reglamentas turi būti taikomas nuo 1979 m. liepos mėnesio, Taryba labai vertintų, jeigu Europos Parlamentas pateiktų savo nuomonę dėl šio pasiūlymo jo balandžio mėnesio sesijos metu.“

8       Tarybos laiške prašymas skubos tvarka pateikti konsultaciją buvo susijęs su tuo, kad reglamento pasiūlymu iš esmės buvo siekiama išvengti nevienodos cukraus gamintojų ir izogliukozės gamintojų traktuotės, – nustatyti izogliukozės gamybos taisykles, analogiškas toms, kurios iki 1980 m. birželio 30 d. buvo taikomos cukraus gamybai pagal 1974 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamentu Nr. 3330/74 (OL L 369, p. 1) įtvirtintą bendrą cukraus rinkos organizavimą. Kalbant konkrečiai, buvo siekiama nustatyti pereinamojo laikotarpio iki minėtos datos izogliukozės gamybos kvotų tvarką, kuri turėjo būti taikoma nuo 1979 m. liepos 1 d., t. y. nuo naujųjų cukraus prekybos metų pradžios.

9       Parlamento pirmininkas dėl šios konsultacijos iš esmės nedelsdamas kreipėsi į Žemės ūkio komitetą, kad šis išnagrinėtų iš esmės, o Biudžeto komiteto paprašė pateikti savo nuomonę. Pastarasis 1979 m. balandžio 10 dieną perdavė savo nuomonę Žemės ūkio komitetui. 1979 m. gegužės 9 d. Žemės ūkio komitetas priėmė savo pranešėjo rezoliucijos pasiūlymą. Žemės ūkio komiteto priimtus pranešimą ir rezoliucijos projektą Parlamentas svarstė 1979 m. gegužės 10 d. posėdyje. Gegužės 11 d. posėdyje Parlamentas atmetė rezoliucijos pasiūlymą ir grąžino jį Žemės ūkio komitetui svarstyti iš naujo.

10     1979 m. gegužės 7–11 d. Parlamento sesija turėjo būti paskutinė prieš Parlamento, išrinkto tiesioginiuose visuotiniuose rinkimuose, kaip tai nurodo aktas dėl atstovų į Asamblėją rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise, numatytų 1979 m. liepos 19 d., steigiamąjį posėdį. Parlamento biuras 1979 m. kovo 1 d. susirinkime nusprendė nenumatyti papildomos sesijos tarp gegužės ir liepos mėnesio sesijų. Tačiau jis pareiškė, kad:

„Išplėstinis biuras…

–       vis dėlto laikosi nuomonės, kad tuo atveju, jeigu Taryba ir Komisija manys, kad būtina numatyti papildomą sesiją, tai jos pagal Darbo tvarkos taisyklių 1 straipsnio 4 dalies nuostatas galės paprašyti sušaukti Parlamentą; suprantama, kad tokia sesija būtų skirta tik po skubių konsultacijų parengtiems pranešimams svarstyti“.

1979 m. gegužės 10 d. susirinkime biuras patvirtino savo poziciją šiais žodžiais:

„–      patvirtina savo poziciją, priimtą pirmiau minėtame susirinkime, kuriame buvo nuspręsta nešaukti papildomos sesijos tarp paskutinės dabartinio Parlamento sesijos ir tiesioginiuose visuotiniuose rinkimuose išrinkto Parlamento steigiamojo posėdžio, tačiau nurodo, kad tuo atveju, jeigu dauguma tikrųjų Parlamento narių, Taryba arba Komisija pageidautų surengti papildomą sesiją, jie galėtų – pagal Darbo tvarkos taisyklių 1 straipsnio 4 dalies nuostatas – prašyti sušaukti Parlamentą;

–       be to, atsižvelgdamas į EEB sutarties 139 straipsnio nuostatas, nusprendžia, kad tuo atveju, jeigu pirmininkui bus pateiktas toks prašymas, išplėstinis biuras susirinks, kad apsvarstytų, kaip jis turi būti išnagrinėtas.“

11     1979 m. birželio 25 d. Taryba, negavusi prašomos nuomonės, priėmė Komisijos parengtą reglamento pasiūlymą, kuris taip tapo Reglamentu Nr. 1293/79, iš dalies keičiančiu Reglamentą Nr. 1111/77. Trečioji reglamento Nr. 1293/79 preambulės nurodomoji dalis mini konsultavimąsi su Parlamentu. Vis dėlto Taryba atsižvelgė į tai, kad Parlamentas nepateikė nuomonės, trečiojoje reglamento konstatuojamojoje dalyje pažymėdama, kad „Asamblėja, su kuria nuo 1979 m. kovo 16 d. buvo konsultuojamasi dėl Komisijos pasiūlymo, per savo gegužės mėnesio sesiją nepateikė savo nuomonės dėl jo ir perdavė klausimą naujai išrinktai Asamblėjai, kad ši pateiktų savo nuomonę“.

12     Teisingumo Teismo prašoma panaikinti Reglamentą Nr. 1293/79 tiek, kiek jis pakeičia Reglamentą Nr. 1111/77.

 Dėl ieškinio priimtinumo

13     Tarybos teigimu, ieškinys nepriimtinas, nes jis nukreiptas prieš reglamentą, neįvykdžius Sutarties 173 straipsnio antrojoje pastraipoje numatytų sąlygų. Ginčijamas teisės aktas nėra reglamento forma priimtas sprendimas ir jis nėra su ieškove susijęs nei tiesiogiai, nei konkrečiai. Ieškovė teigia priešingai, kad ginčijamas reglamentas yra individualių sprendimų visuma, vienas kurių yra priimtas jos atžvilgiu ir yra tiesiogiai bei konkrečiai su ja susijęs.

14     Pagal Reglamento Nr. 1111/77 9 straipsnio, pakeisto Reglamento Nr. 1293/79 3 straipsniu, 1, 2 ir 3 dalis:

„1. Bazinė kvota suteikiama kiekvienai Bendrijoje įsteigtai izogliukozę gaminančiai įmonei 8 straipsnio 1 dalyje numatytam laikotarpiui.

Nepažeidžiant 3 dalies taikymo, kiekvienos aptariamos įmonės bazinė kvota lygi dvigubam jos gamybos kiekiui, pagal šį reglamentą nustatytam per laikotarpį nuo 1978 m. lapkričio 1 d. iki 1979 m. balandžio 30 dienos.

2. Kiekvienai įmonei, turinčiai bazinę kvotą, taip pat suteikiama maksimali kvota, lygi jos bazinei kvotai, padaugintai iš koeficiento. Šis koeficientas yra nustatomas pagal Reglamento (EEB) Nr. 3330/74 25 straipsnio 2 dalies antrąją pastraipą laikotarpiui nuo 1979 m. liepos 1 d. iki 1980 m. birželio 30 dienos.

3. 1 dalyje numatyta bazinė kvota prireikus koreguojama taip, kad pagal 2 dalį nustatyta maksimali kvota:

–       nebūtų didesnė kaip 85 %,

–       nebūtų mažesnė kaip 65 %

konkrečios įmonės metinių gamybos techninių pajėgumų.“

15     Pagal 9 straipsnio 4 dalį bazinės kvotos, nustatytos taikant 1 ir 3 dalių nuostatas, individualiai suteikiamos kiekvienai įmonei, kaip nurodyta II priede. Šis priedas, kuris yra sudedamoji 9 straipsnio dalis, nustato, kad ieškovei nustatyta bazinė kvota yra 15 887 tonos.

16     Iš to matyti, kad pati Reglamento Nr. 1111/77 9 straipsnio 4 dalis (pakeista Reglamento Nr. 1293/79 3 straipsniu) kartu su II priedu taiko 9 straipsnio 1–3 dalyse išdėstytus kriterijus kiekvienai iš aptariamų įmonių, kurioms ji yra skirta ir kurios taip yra tiesiogiai bei konkrečiai susijusios. Todėl Reglamentas Nr. 1293/79 yra teisės aktas, dėl kurio aptariamos izogliukozę gaminančios įmonės gali pagal Sutarties 173 straipsnio antrąją pastraipą pareikšti ieškinį dėl panaikinimo.

 Dėl Parlamento prašymo įstoti į bylą priimtinumo

17     Taryba abejoja dėl Parlamento galimybės savanoriškai įstoti į Teisingumo Teismo nagrinėjamą bylą. Tarybos teigimu, tokia galimybė įstoti į bylą prilygsta teisei pareikšti ieškinį, kuri pagal Sutarties turinį nėra pripažįstama Parlamentui. Šiuo atžvilgiu ji pastebi, kad Sutarties 173 straipsnis tarp institucijų, turinčių teisę pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, nemini Parlamento ir kad Teisingumo Teismo statuto 20 straipsnis jo nemini tarp institucijų, kurios kviečiamos pateikti pastabas vykstant 177 straipsnyje numatytai prejudicinio sprendimo procedūrai.

18     Teisingumo Teismo statuto 37 straipsnyje nustatyta, kad:

„Valstybės narės ir Bendrijų institucijos gali įstoti į Teisme nagrinėjamas bylas.

Tokia pačia teise gali pasinaudoti ir kiti asmenys, suinteresuoti Teismo nagrinėjamos bylos baigtimi, išskyrus bylas tarp valstybių narių, Bendrijų institucijų arba valstybių narių ir Bendrijų institucijų.

Prašyme įstoti į bylą nurodomi paaiškinimai gali būti pateikiami tik vienos iš šalių reikalavimams paremti.“

19     Šio straipsnio pirmoji pastraipa numato tą pačią teisę įstoti į bylą visoms Bendrijų institucijoms. Negalima apriboti vienos iš jų pasinaudojimo šia teise kartu neigiamai nepaveikiant jos institucinės padėties, numatytos Sutartyje ir būtent jos 4 straipsnio 1 dalyje.

20     Papildomai Taryba teigia, kad net jeigu reikėtų pripažinti Parlamento teisę įstoti į bylą, ši teisė priklausytų nuo suinteresuotumo pareikšti ieškinį egzistavimo. Be abejo, toks suinteresuotumas būtų tik preziumuojamas, bet tai neužkerta kelio Teisingumo Teismui prireikus patikrinti, ar jis egzistuoja. Šiuo konkrečiu atveju, Tarybos teigimu, Teisingumo Teismas, atlikęs šią kontrolę, turi konstatuoti, kad Parlamentas neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi.

21     Šis ieškinio pagrindas turi būti atmestas kaip nesuderinamas su Teisingumo Teismo statuto 37 straipsnio turiniu. Nors Teisingumo Teismo statuto 37 straipsnio antrojoje pastraipoje nurodyta, kad kiti nei valstybės ir institucijos asmenys gali įstoti į Teisingumo Teisme nagrinėjamas bylas, tik jeigu jie pagrindžia suinteresuotumą bylos baigtimi, ši sąlyga netaikoma 37 straipsnio pirmojoje pastraipoje institucijoms, taigi ir Parlamentui pripažintai teisei įstoti į bylą.

 Dėl lygybės principo pažeidimo

22     Kaip buvo minėta pirmiau, Teisingumo Teismas minėtame sprendime, priimtame sujungtose bylose 103 ir 145/77, pripažino, kad Reglamentas Nr. 1111/77 pažeidžia bendrąjį lygybės principą. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas konstatavo, kad nors cukraus ir izogliukozės gamintojų padėtys panašios, izogliukozės gamintojams nustatytas aiškiai nevienodas mokestis. Po šio Teisingumo Teismo sprendimo Taryba savo reglamentu Nr. 1293/79 iš dalies pakeitė Reglamentą Nr. 1111/77, izogliukozės atžvilgiu įtraukdama kvotų sistemą, tiesiogiai grindžiamą cukrui taikoma sistema.

23     Ieškovė teigia, kad šis naujasis reglamentas taip pat pažeidžia lygybės principą. Jos teigimu, jis skirtingoms situacijoms taiko panašias taisykles ir tarp dviejų sistemų išlaiko skirtumus, dėl kurių nevienodai traktuojamos tapačios situacijos.

24     Pats faktas, kad ieškovė mano galinti tuo pačiu metu pateikti abu argumentus, rodo situacijos, kurioje izogliukozės ir cukraus rinkos panašios, tačiau nevisiškai tapačios, sudėtingumą.

25     Kai Tarybai įgyvendinant Bendrijos žemės ūkio politiką iškyla būtinybė įvertinti sudėtingą ekonominę situaciją, ji naudojasi diskrecija ne tik priimtinų nuostatų pobūdžio bei taikymo sričių atžvilgiu, tačiau taip pat tam tikra apimtimi nustatydama bazinius duomenis būtent ta prasme, kad Tarybai leidžiama prireikus remtis bendromis išvadomis. Kontroliuodamas naudojimąsi tokia kompetencija, teismas turi tik nagrinėti, ar ja naudojantis nebuvo padaryta akivaizdi klaida arba buvo piktnaudžiaujama įgaliojimais, ar aptariama institucija akivaizdžiai neviršijo savo įgaliojimų.

26     Atsižvelgiant į tai, kad izogliukozės gamyba prisidėjo prie cukraus pertekliaus padidinimo ir kadangi Tarybai buvo leidžiama nustatyti tokią gamybą ribojančias priemones, Taryba, įgyvendinama žemės ūkio politiką, turėjo imtis priemonių, kurias ji laikė naudingomis, atsižvelgdama į abiejų rinkų panašumą ir tarpusavio priklausomybę, o taip pat ir į specifinį izogliukozės rinkos pobūdį.

27     Tai dar labiau patvirtina tai, kad Taryba, susidūrusi su opia problema, atsiradusia dėl izogliukozės gamybos pasekmių Bendrijos cukraus politikai, per trumpą laiką turėjo nustatyti pereinamojo laikotarpio taisykles naujai visapusiškai besivystančiai rinkai. Tokiomis aplinkybėmis neįrodyta, kad Taryba, priimdama Reglamentą Nr. 1293/79, viršijo savo diskrecijos ribas.

 Dėl proporcingumo principo pažeidimo

28     Ieškovės teigimu, Reglamento Nr. 1111/77 II priede jai suteikta kvota yra aiškiai nepakankama. Nustatant kvotą pagal nuo 1978 m. lapkričio 1 d. iki 1979 m. balandžio 30 d. įvykdytą gamybą, neatsižvelgiama nei į sezonines permainas, nei į tai, kad aptariamu laikotarpiu gamyba buvo apribota dėl to, kad ieškovė nebuvo tikra, kokią tvarką Bendrija taikys po Teisingumo Teismo sprendimo pirmiau minėtose bylose, bei dėl Prancūzijos valdžios institucijų, kurios turėjo leisti naudoti izogliukozę tik 1979 m. rugpjūčio 9 d. nutarimu, pozicijos. Galimas kvotų pakoregavimas pagal metinius techninius pajėgumus nepalankus įmonėms, kurios, kaip ir ieškovė, atidėjo visas naujas investicijas tol, kol paaiškės jų padėtis. Dėl šių kvotų bet kokia konkurencija tėra iliuzija.

29     Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad referenciniu laikotarpiu grindžiamų kvotų nustatymas yra Bendrijos teisėje įprasta procedūra ir ji tinkama tada, kai konkrečiame sektoriuje reikia kontroliuoti gamybą. Kita vertus, ieškovė niekuo nepagrindė savo teiginio, kad ji apribojo savo gamybą. Taip pat reikia pažymėti, kad, priėmus pirmiau nurodytą Teisingumo Teismo sprendimą, prieš tai numatyto mokesčio jokiu būdu jau nebebuvo galima taikyti.

30     Bet kuriuo atveju negalima tikėtis, jog Taryba, imdamasi bendrojo intereso priemonių, kad nekontroliuojama izogliukozės gamyba nekeltų pavojaus Bendrijos cukraus politikai, atsižvelgtų į kiekvienos atskiros įmonės motyvus, komercinius pasirinkimus ir vidaus politiką.

31     Galiausiai, kadangi ieškovė neišnaudojo visos kvotos, kuri jai buvo suteikta laikotarpiui, atitinkančiam cukraus prekybos metus, ji negali skųstis, kad jai suteikta kvota ribojo jos galimybes konkuruoti.

 Dėl esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimo

32     Ieškovė ir Parlamentas savo įstojimo į bylą paaiškinime teigia, jog kadangi Taryba iš dalies pakeistą Reglamentą Nr. 1111/77 priėmė nesilaikydama Sutarties 43 straipsnio 2 pastraipoje numatytos konsultavimosi procedūros, jis turi būti laikomas niekiniu dėl esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimo.

33     43 straipsnio 2 dalies trečiojoje pastraipoje, kaip ir kitose panašiose Sutarties nuostatose, numatytas konsultavimasis yra priemonė, leidžianti Parlamentui faktiškai dalyvauti Bendrijos teisės aktų leidimo procese. Ši kompetencija yra esminis Sutartimi siekiamos pusiausvyros tarp institucijų veiksnys. Ji, nors ir ribotai, Bendrijos lygmenyje atspindi esminį demokratijos principą, pagal kurį tauta dalyvauja valdžios vykdyme per tarpininką – atstovaujamąją asamblėją. Taigi tinkamas konsultavimasis su Parlamentu Sutartyje numatytais atvejais yra esminis formalumas, kurio nesilaikant atitinkamas aktas praranda teisinę galią.

34     Šiuo atžvilgiu reikia atkreipti dėmesį į tai, kad šio reikalavimo įvykdymui būtina, jog Parlamentas pareikštų savo nuomonę. Negalima laikyti, kad toks reikalavimas jau įvykdytas tada, kai Taryba tik paprašo pateikti nuomonę. Taigi Taryba buvo neteisi įtraukdama į vieną iš Reglamento Nr. 1293/79 preambulės nurodomųjų dalių konsultavimąsi su Asamblėja.

35     Taryba neginčijo, kad konsultavimasis su Parlamentu yra esminis procedūrinis formalumas. Tačiau ji teigia, kad šiomis konkrečiomis bylos aplinkybėmis paties Parlamento elgesys lėmė tai, jog šio formalumo įvykdymas tapo neįmanomas, todėl jis neturi pagrindo remtis jo pažeidimu.

36     Neatsižvelgiant į principinius klausimus, kuriuos iškėlė Taryba pateikdama šiuos argumentus, pakanka konstatuoti, kad šiuo atveju 1979 m. birželio 25 d., kada Taryba priėmė Reglamentą Nr. 1293/79, iš dalies pakeitusį Reglamentą Nr. 1111/77, be Asamblėjos nuomonės, ji nebuvo išnaudojusi visų galimybių gauti išankstinę Parlamento nuomonę. Pirmiausia Taryba neprašė taikyti Parlamento vidaus darbo tvarkos taisyklėse numatytos skubios procedūros, nors kitose srityse ir dėl kitų reglamentų projektų ji tokioje pačioje situacijoje yra pasinaudojusi šia galimybe. Be to, Taryba galėjo pasinaudoti galimybe, kurią jai suteikia Sutarties 139 straipsnis, – prašyti sušaukti neeilinę Asamblėjos sesiją, juo labiau kad Parlamento biuras 1979 m. kovo 1 d. ir tų pačių metų gegužės 10 d. atkreipė dėmesį į tokią galimybę.

37     Taigi iš to matyti, kad nesant Parlamento nuomonės, kurios reikalauja Sutarties 43 straipsnis, Reglamentas Nr. 1293/79, iš dalies pakeitęs Tarybos reglamentą Nr. 1111/77, turi būti panaikintas, nepažeidžiant Tarybos teisės po šio sprendimo imtis visų tinkamų priemonių pagal Sutarties 176 straipsnio pirmąją pastraipą.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

38     Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė.

39     Nei ieškovė, nei įstojusios į bylą šalys neprašė, kad iš Tarybos būtų priteistos bylinėjimosi išlaidos. Iš to darytina išvada, kad, nors Taryba pralaimėjo bylą, kiekviena šalis turi padengti savo išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas nusprendžia:

1.      Panaikinti Reglamentą Nr. 1293/79 (OL L 162, p. 10, ištaisymai OL L 176, p. 37), iš dalies keičiantį Reglamentą Nr. 1111/77 (OL L 134, p. 4).

2.      Kiekviena šalis padengia savo išlaidas.

Paskelbta 1980 m. spalio 29 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

* Proceso kalba: prancūzų.