TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1987 m. kovo 12 d.(*)

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Alaus pardavimas“

Byloje 178/84,

Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama vadovaujančiojo patarėjo teisės klausimais R. C. Béraud ir Komisijos Teisės tarnybos nario J. Sack, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Komisijos Teisės tarnybos nario G. Kremlis biuras, Jean Monnet pastatas, Kirchberg,

ieškovė,

prieš

Vokietijos Federacinę Respubliką, atstovaujamą Federalinės ekonomikos reikalų ministerijos Ministerialrat M. Seidel, Federalinės jaunimo, šeimos reikalų ir sveikatos ministerijos Ministerialrat J. Dietrich, Kelno Rechstanwalt J. Sedemund ir Miunsterio universiteto teisės profesoriaus R. Lukes, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Vokietijos Federacinės Respublikos ambasados pirmojo sekretoriaus biuras, 20–22 avenue E. Reuter,

atsakovę,

dėl „Reinheitsgebot“ (grynumo reikalavimo) taikymo iš kitų valstybių narių importuojamam alui,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas Lord Mackenzie Stuart, kolegijų pirmininkai Y. Galmot, C. Kakouris, T. F. O'Higgins, F. Schockweiler, teisėjai G. Bosco, T. Koopmans, O. Due, U. Everling, K. Bahlmann, R. Joliet, J. C. Moitinho de Almeida ir G. C. Rodríguez Iglesias,

generalinis advokatas Sir Gordon Slynn,

posėdžio sekretorius H. A. Rühl, vyriausiasis administratorius,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu, papildytu po 1986 m. gegužės 13 ir 14 d. vykusio teismo posėdžio,

susipažinęs su 1986 m. rugsėjo 18 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1       Ieškiniu, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 1984 m. liepos 6 d., Europos Bendrijų Komisija pagal EEB sutarties 169 straipsnį pateikė ieškinį dėl pripažinimo, kad Vokietijos Federacinė Respublika, uždrausdama prekiauti kitoje valstybėje narėje teisėtai pagamintu ir į rinką pateiktu alumi, jei šis alus neatitinka Biersteuergesetz (1952 m. kovo 14 d. Įstatymas, BGBl. I, p. 149) 9 ir 10 straipsnių reikalavimų, neįvykdė įsipareigojimų pagal EEB sutarties 30 straipsnį.

2       Bylos faktų išdėstymą, informaciją apie proceso eigą ir šalių argumentus, kurie toliau minimi tik tiek, kiek to reikia Teisingumo Teismo motyvams pateikti, galima rasti teismo posėdžio pranešime.

 Dėl taikomų vidaus teisės aktų

3       Nagrinėjant bylą Teisingumo Teisme Vokietijos vyriausybė pateikė toliau nurodytus paaiškinimus dėl su alumi susijusių teisės aktų, kurių Komisija neginčijo ir kuriais yra remiamasi šioje byloje.

4       Kiek tai svarbu šiai bylai, Alaus mokesčių įstatymas (Biersteuergesetz) nustato gamybos taisykles, taikomas tik Vokietijos Federacinėje Respublikoje įsteigtoms alaus darykloms, bei reglamentuoja pavadinimo ,,Bier“ (alus) naudojimo taisykles, taikomas ir Vokietijos Federacinėje Respublikoje pagamintam, ir importuojamam alui.

5       Alaus gamybą reguliuojančios taisyklės yra išdėstytos Biersteuergesetz 9 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gaminant žemutinio rūgimo alų galima naudoti tik miežių salyklą, apynius, mieles ir vandenį. To paties straipsnio 2 dalyje tie patys reikalavimai nustatyti ir viršutinio rūgimo alaus gamybai, tačiau jam leidžiama naudoti ir kitokį salyklą, techniškai gryną cukranendrių, cukrinių runkelių ar invertuotą cukrų, taip pat gliukozę ir iš minėtų cukraus rūšių išgautus dažiklius. 9 straipsnio 3 dalyje pažymima, kad salyklu laikomi bet kokie dirbtiniu būdu sudaiginti grūdai. Šiuo klausimu būtina pažymėti, kad pagal 1952 m. kovo 14 d. Durchführungsbestimmungen zum Biersteuergesetz (Biersteuergesetz įgyvendinimo nuostatų) (BGBl I, p. 153) 17 straipsnio 4 dalį ryžiai, kukurūzai ir sorgai nelaikomi grūdais pagal Biersteuergesetz 9 straipsnio 3 dalį. Vadovaujantis Biersteuergesetz 9 straipsnio 7 dalimi, ypatingais atvejais – specialaus alaus gamybos, eksportui arba mokslo tyrimams skirto alaus gamybos atveju – pateikus prašymą gali būti leidžiama nukrypti nuo to paties straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų gamybos taisyklių. Be to, pagal to paties straipsnio 8 dalį jo 1 ir 2 dalys netaikomos alaus darykloms, gaminančioms alų, skirtą vartoti tik jų pačių patalpose (Hausbrauer). Pagal Biersteuergesetz 18 straipsnio 1 dalies 1 pastraipą už 9 straipsnyje išdėstytų gamybos taisyklių pažeidimą gali būti taikomos sankcijos.

6       Pavadinimo „Bier“ (alus) naudojimo prekyboje taisyklės pateikiamos Biersteuergesetz 10 straipsnyje. Pagal šį straipsnį tik Biersteuergesetz 9 straipsnio 1, 2, 4, 5 ir 6 dalyse nustatytus reikalavimus atitinkantys fermentuoti gėrimai gali būti parduodami ,,Bier“ (alaus) pavadinimu – nurodant jį vieną arba kaip sudedamąją pavadinimo dalį – arba kitu pavadinimu ar vaizdiniais simboliais, sudarančiais įspūdį, kad tam tikras gėrimas yra alus. Biersteuergesetz 10 straipsnyje nustatytas tik dalinis draudimas prekiauti, nes ne pagal minėtas gamybos taisykles pagaminti gėrimai gali būti parduodami kitais pavadinimais, jei tie pavadinimai nepažeidžia toje nuostatoje įtvirtintų apribojimų. Pažeidus taisykles dėl pavadinimo, pagal Biersteuergesetz 18 straipsnio 1 dalies ketvirtąją pastraipą gali būti taikomos sankcijos.

7       Be to, 1974 m. rugpjūčio 15 d. Prekybos maisto produktais, tabako bei kosmetikos gaminiais ir kitomis vartojimo prekėmis įstatymo (Gesetz über den Verkehr mit Lebensmitteln, Tabakerzeugnissen, kosmetischen Mitteln und sonstigen Bedarfsgegenständen) (Lebensmittel- und Bedarfsgegenständegesetz (toliau – LMBG), (BGBl. I, p. 1945) 11 straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje yra nustatytas visiškas draudimas į Vokietijos Federacinę Respubliką importuoti priedų turintį alų.

8       LMBG, grindžiamu prevenciniais sveikatos apsaugos reikalavimais, iš esmės draudžiami visi priedai, išskyrus atvejus, kai jie leidžiami. Įstatymo 2 straipsnyje priedais vadinamos „medžiagos, skirtos dėti į maisto produktus, siekiant pakeisti jų savybes ar suteikti konkrečių ypatybių ar konkretų poveikį“. Į šią sąvoką nepatenka „gamtinės kilmės ar chemine sudėtimi gamtinėms medžiagoms tapačios medžiagos, kurios, vadovaujantis įprastu jų panaudojimu prekyboje, dažniausiai naudojamos dėl savo maistinės, kvapo ar skonio vertės arba kaip stimuliatoriai, taip pat ir geriamasis bei stalo vanduo“.

9       LMBG 11 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje yra draudžiama naudoti neleistinus priedus, grynus ar maišytus su kitomis medžiagomis, parduoti skirtų maisto produktų gamybai ar perdirbimui. To paties straipsnio 2 dalies pirmojoje ir trečiojoje pastraipose pažymima, kad šis draudimas netaikomas perdirbimo priemonėms ir fermentams. Pagal šio įstatymo to paties straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą perdirbimo priemonės – tai „iš maisto produkto pašalinami priedai – visiškai arba tiek, kad vartotojams parduoti skirtame produkte jų lieka tik kaip techniškai neišvengiamų bei technologiškai nereikšmingų likučių, kurių kiekis sveikatos, kvapo ir skonio požiūriu yra nereikšmingas“.

10     LMBG 11 straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje draudžiamas produktų, pagamintų ar perdirbtų pažeidžiant 11 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos reikalavimus arba nepaisant pagal 12 straipsnio 1 dalį priimto teisės akto, tiekimas į rinką siekiant jais prekiauti. Pagal 12 straipsnio 1 dalį Bundesrato patvirtintas ministerijos reglamentas gali leisti naudoti kai kuriuos bendram naudojimui skirtus priedus – būtent tam tikriems maisto produktams ar konkrečiam naudojimui – jei tai suderinama su vartotojų apsauga, susijusia su technologiniais, mitybos ir dietos reikalavimais. Atitinkami leidimai nustatyti 1981 m. gruodžio 22 d. Reglamento dėl leidimo naudoti priedus maisto produktuose (Verordnung über die Zulassung von Zusatzstoffen zu Lebensmitteln (BGBl. I, p. 1633)) (toliau – ZZulV) priedėliuose.

11     Alui, kaip maisto produktui, taip pat taikomi priedus reglamentuojantys teisės aktai, tačiau kartu ir specialios taisyklės. Biersteuergesetz 9 straipsnyje įtvirtintos gamybos taisyklės draudžia naudoti visas medžiagas, įskaitant ir priedus, išskyrus šiame straipsnyje išvardytas medžiagas. Pagal ZZulV 1 straipsnio 3 dalį šios taisyklės – tai konkrečios priedus reglamentuojančios nuostatos. Toje dalyje nustatyta, kad ZZulV nekeičia jokių priešingų nuostatų, kurios draudžia, riboja ar leidžia priedų naudojimą maisto produktuose. Todėl ZZulV priedėliuose įtvirtinti bendrai ar konkrečiai leidžiami naudoti priedai negali būti naudojami alaus gamyboje. Tačiau ši išimtis taikoma tik toms medžiagoms, kurios laikomos priedais pagal LMGB įstatymą ir kurių naudojimui netaikoma pačiame LMGB, priimtame vėliau nei Biersteuergesetz, nustatyta išimtis. Taigi draudimas naudoti alaus priedus netaikomas nei perdirbimo priemonėms, nei fermentams.

12     Iš to darytina išvada, kad LMBG 11 straipsnio 1 dalies antroji pastraipa kartu su Biersteuergesetz 9 straipsniu draudžia į Vokietijos Federacinę Respubliką importuoti alų, turinčio medžiagų, kurioms taikomas LMBG 11 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje įtvirtintas draudimas naudoti priedus.

 Dėl ginčo dalyko

13     Pirmiausia reikia nustatyti, ar byla yra tik dėl draudimo prekiauti kitose valstybėse narėse pagal Biersteuergesetz 9 straipsnio neatitinkančias taisykles pagamintu alumi, pavadinimu ,,Bier“, ar taip pat ir dėl draudimo importuoti alų, kurio sudėtyje yra kilmės valstybėje narėje leidžiamų, bet Vokietijos Federacinėje Respublikoje uždraustų priedų.

14     Savo laiške, kuriame pateikiamas oficialus įspėjimas, Komisija kritikavo Biersteuergesetz 9 ir 10 straipsnių nuostatas dėl jose nustatyto draudimo importuoti į Vokietijos Federacinę Respubliką kitose valstybėse narėse teisėtai pagamintą alų, jei šis alus nėra padarytas pagal Vokietijos Federacinėje Respublikoje galiojančias taisykles. Komisijos nuomone, tokio prekybos draudimo negalima pateisinti visuomenės interesu, siejamu su vartotojų ar visuomenės sveikatos apsauga.

15     Savo atsakyme į šį laišką Vokietijos vyriausybė pareiškė, kad Reinheitsgebot yra būtinas visuomenės sveikatai apsaugoti, nes gaminant alų vien iš Biersteuergesetz 9 straipsnyje išvardytų žaliavų nereikia naudoti priedų. 1982 m. gruodžio 15 d. papildomame Komisijos nariui skirtame laiške Vokietijos vyriausybė pakartojo šį argumentą ir pažymėjo, kad reikalavimas naudoti tik Biersteuergesetz 9 straipsnyje išvardytas žaliavas apima ir draudimą naudoti priedus, kuriuo siekiama apsaugoti visuomenės sveikatą.

16     Savo argumentuotoje nuomonėje Komisija nepakeitė požiūrio. Jos nuomone, tai, kad pagal vokiškąją Reinheitsgebot tradiciją daromas alus gali būti gaminamas be priedų, iš esmės neįrodo, jog nėra technologinio poreikio naudoti priedus gaminant pagal kitas tradicijas ar iš kitų žaliavų daromą alų. Komisijos nuomone, apie technologinį poreikį naudoti priedus galima spręsti tik įvertinus taikomus gamybos metodus ir konkrečius priedus.

17     Savo atsakyme į šią argumentuotą nuomonę Vokietijos vyriausybė pakartojo teiginius dėl prevencinių sveikatos apsaugos motyvų, kurie, jos nuomone, pateisina Biersteuergesetz 9 ir 10 straipsnių nuostatas. Tačiau ji nepaaiškino, kokia yra konkreti šių teisės aktų taikymo sritis ar koks jų santykis su priedus reglamentuojančiomis teisės normomis.

18     Ieškinio motyvuojamojoje dalyje Komisija priekaištauja dėl kliūčių importui, atsirandančių dėl Biersteuergesetz taikymo kitose valstybėse narėse iš kitokių žaliavų ar naudojant šiose valstybėse leidžiamus priedus pagamintam alui.

19     Tik savo atsiliepime į ieškinį Vokietijos vyriausybė nurodė, kad alaus grynumo taisyklės buvo įtrauktos į du atskirus, tačiau vienas kitą papildančius teisės aktus, ir pateikė pirmiau aptartą jų aprašymą.

20     Savo dublike Komisija suformulavo atskirus prieštaravimus dėl Biersteuergesetz 10 straipsnyje įtvirtintos pavadinimo taisyklės ir dėl visiško uždraudimo naudoti alaus priedus. Komisijos nuomone, Vokietijos vyriausybės pateiktas išsamus taikytinų teisės aktų aprašymas iš esmės nekeičia šios bylos faktų. Komisija pabrėžė, kad jos ieškinys nėra skirtas išimtinai Biersteuergesetz 9 ir 10 straipsniams užginčyti, o yra nukreiptas apskritai prieš draudimą prekiauti kitose valstybėse narėse pagamintu alumi, neatitinkančiu tose nuostatose įtvirtintų gamybos kriterijų. Jos nuomone, konkretus įstatyme nustatytas tokio draudimo pagrindas neturi reikšmės.

21     Šiomis aplinkybėmis reikia paminėti dvi priežastis, kodėl galima teigti, kad ieškinyje ginčijamas ir draudimas prekiauti kitose valstybėse narėse pagal Biersteuergesetz 9 straipsnio neatitinkančias taisykles pagamintu alumi, pavadintu ,,Bier“, ir draudimas importuoti alų, kurio sudėtyje yra priedų, leidžiamų naudoti kilmės valstybėje narėje, tačiau uždraustų Vokietijos Federacinėje Respublikoje.

22     Pirma, Komisija nustatė pažeidimo turinį nuo pat pradžių, nes tik prasidėjus ikiteisminei procedūrai ji ginčijo draudimą prekiauti iš kitų valstybių narių į Vokietijos Federacinę Respubliką importuojamu alumi, pagamintu ne pagal joje galiojančias taisykles. Biersteuergesetz 9 straipsnį ji paminėjo tik norėdama patikslinti šias taisykles. Kaip nurodė Vokietijos vyriausybė, šios nuostatos taikymo sritis neapsiriboja tik žaliavomis, – ji apima ir priedus. Be to, per ikiteisminę procedūrą Komisijos išdėstyti argumentai dėl visiško draudimo naudoti priedus netinkamumo įrodo, kad ji ketino įtraukti šį klausimą į savo ieškinį.

23     Antra, reikia pažymėti, kad pati Vokietijos vyriausybė nuo pat proceso pradžios savo atsiliepime į ieškinį daugiausia pateikė argumentus dėl priedų naudojimo bei visuomenės sveikatos apsaugos, o tai įrodo, jog ji suprato ir pripažino, kad ginčo dalykas taip pat apima visišką draudimą naudoti priedus, bei patvirtina, kad jos teisės į gynybą šiuo klausimu nebuvo pažeistos.

 Dėl draudimo prekiauti Biersteuergesetz 9 straipsnio reikalavimų neatitinkančiu alumi, pavadintu ,,Bier“

24     Visų pirma reikia pabrėžti, kad Biersteuergesetz 9 straipsnyje nurodyta alaus gamybos taisyklė pati savaime negali būti laikoma Sutarties 30 straipsniui prieštaraujančia kiekybiniam importo apribojimui lygiaverčio poveikio priemone, kadangi ji taikoma tik Vokietijos Federacinėje Respublikoje įsteigtoms alaus darykloms. Biersteuergesetz 9 straipsnis čia svarbus tik tiek, kiek Biersteuergesetz 10 straipsnyje, kuriame minimi ir iš kitų valstybių narių importuoti, ir Vokietijoje pagaminti produktai, daroma nuoroda į 9 straipsnį, siekiant nustatyti gėrimus, kurie gali būti parduodami naudojant pavadinimą ,,Bier“.

25     Aptardama pavadinimo taisyklę, Komisija pripažįsta, kad kol teisės aktai nėra suderinti Bendrijos lygiu, valstybės narės iš esmės turi teisę pačios nustatyti gėrimų gamybos, sudėties ir prekybos taisykles. Tačiau ji pabrėžia, kad tokia taisyklė, kuri, kaip Biersteuergesetz 10 straipsnis, draudžia naudoti bendrinį pavadinimą prekiaujant produktais, pagamintais iš dalies ne iš nacionalinėje teritorijoje reikalaujamos naudoti žaliavos, – pavyzdžiui, iš ryžių ir kukurūzų, – yra nesuderinama su Bendrijos teise. Bet kuriuo atveju tokiais teisės aktais yra peržengiamos ribos, būtinos siekiant apsaugoti Vokietijos vartotojus, nes tai gali būti padaryta paprasčiausiai panaudojant ženklinimą ar atitinkamai informuojant. Todėl tokios teisės normos yra Sutarties 30 straipsniu draudžiama prekybos kliūtis.

26     Vokietijos vyriausybė pirmiausia siekė savo teisės aktus pateisinti visuomenės sveikatos sumetimais. Jos nuomone, kitokių negu tos, kurios leidžiamos pagal Biersteuergesetz 9 straipsnį, žaliavų naudojimas neišvengiamai reikštų ir priedų naudojimą. Tačiau teismo posėdyje Vokietijos vyriausybė pripažino, kad Biersteuergesetz 10 straipsnio, kuriame įtvirtinta pavadinimo taisyklė, vienintelis tikslas – vartotojų apsauga. Pasak Vokietijos vyriausybės, vartotojams pavadinimas ,,Bier“ asocijuojasi su gėrimu, pagamintu tik iš Biersteuergesetz 9 straipsnyje išvardytų žaliavų. Todėl būtina neleisti klaidinti vartotojų dėl produkto pobūdžio, kad jie nemanytų, jog gėrimas, pavadintas ,,Bier“, atitinka Reinheitsgebot, kai iš tiesų taip nėra. Vokietijos vyriausybė tvirtina, kad savo teisės aktais ji nesiekė jokių protekcionistinių tikslų. Šiuo požiūriu ji pabrėžė, kad žaliavos, kurias leidžiama naudoti pagal Biersteuergesetz 9 straipsnio 1 ir 2 dalis, nebūtinai yra vietinės kilmės, kad kiekvienas ūkio subjektas, prekiaujantis nustatytas taisykles atitinkančiais produktais, gali laisvai naudoti pavadinimą ,,Bier“ ir kad šių taisyklių nesudėtinga laikytis už Vokietijos Federacinės Respublikos ribų.

27     Vadovaujantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika (visų pirma 1974 m. liepos 11 d. Sprendimu Procureur du roipriešDassonville, 8/74, Rink. 1974, p. 837), Sutarties 30 straipsnyje nustatytas kiekybiniams apribojimams lygiaverčio poveikio priemonių draudimas apima ,,bet kokius valstybių narių komercinės teisės aktus, galinčius tiesiogiai ar netiesiogiai, realiai ar potencialiai apriboti Bendrijos vidaus prekybą“.

28     Be to, Teisingumo Teismas savo praktikoje ne kartą yra pabrėžęs (pvz., 1979 m. vasario 20 d. Sprendime Rewe, 120/78, Rink. p. 649 ir 1982 m. lapkričio 10 d. Sprendime Rau, 261/81, Rink. p. 3961), kad ,,nesant tam tikrų produktų prekybą reglamentuojančių bendrų teisės aktų, kliūtys laisvam judėjimui Bendrijos viduje, atsirandančios dėl nacionalinių teisės aktų skirtumų, gali būti priimtinos tiek, kiek tokie teisės aktai, vienodai taikomi nacionaliniams ir importuotiems produktams, gali būti pripažįstami būtinais, siekiant patenkinti privalomus reikalavimus, inter alia, ir vartotojų apsaugą. Taip pat reikia, kad tokie teisės aktai būtų proporcingi siekiamam tikslui. Jei valstybė narė gali pasirinkti iš kelių priemonių, kuriomis galima pasiekti tą patį tikslą, ji privalo pasirinkti tokią priemonę, kuri mažiausiai ribotų laisvą prekių judėjimą“.

29     Neginčijama tai, kad Biersteuergesetz 10 straipsnio taikymas kitų valstybių narių alui, pagamintam teisėtai naudojant kitokias žaliavas nei miežių salyklas, ypač naudojant ryžius ir kukurūzus, gali sudaryti kliūtį jo importui į Vokietijos Federacinę Respubliką.

30     Todėl reikia patikrinti, ar tokios nuostatos taikymas gali būti pateisintas imperatyviais vartotojų apsaugos reikalavimais.

31     Šiuo požiūriu Vokietijos vyriausybės argumentas, kad Biersteuergesetz 10 straipsnis yra būtinas Vokietijos vartotojų apsaugai, nes, vartotojų manymu, pavadinimas ,,Bier“ yra neatsiejamas nuo gėrimo, pagaminto vien iš Biersteuergesetz 9 straipsnyje nurodytų sudedamųjų medžiagų, turi būti atmestas.

32     Visų pirma vartotojų supratimas, kuris kiekvienoje valstybėje narėje gali skirtis, laikui bėgant gali keistis ir toje pačioje valstybėje narėje. Beje, bendrosios rinkos sukūrimas yra vienas iš pagrindinių veiksnių, galinčių prisidėti prie tokių pokyčių. Jei vartotojų apsaugos nuo suklaidinimo sistema leidžia atsižvelgti į tokius pokyčius, tokie teisės aktai, kaip antai Biersteuergesetz 10 straipsnis, trukdo jiems atsirasti. Kaip Teisingumo Teismas jau yra pareiškęs kitame kontekste (1980 m. vasario 27 d. Sprendimas Komisija prieš Jungtinę Karalystę, 170/78, Rink. p. 417), valstybės narės teisės aktai negali ,,padėti formuoti tam tikrų vartotojų įpročių, siekiant sustiprinti konkrečių nacionalinių gamintojų, kurie stengiasi juos atitikti, turimą pranašumą“.

33     Antra, kitose Bendrijos valstybėse narėse vokišką pavadinimą ,,Bier“ atitinkantys pavadinimai yra bendriniai, naudojami fermentiniam gėrimui, pagamintam iš miežių salyklo, nesvarbu, ar jis naudojamas vienas, ar kartu su ryžiais arba kukurūzais, pavadinti. Taip yra ir Bendrijos teisėje, kaip nurodyta bendrojo muitų tarifo 22.03 pozicijoje. Šiuo atžvilgiu pavadinimą ,,Bier“ Biersteuergesetz 9 straipsnio 7 bei 8 dalyse naudoja ir Vokietijos įstatymų leidėjas, minėdamas gėrimus, neatitinkančius to paties straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų gamybos taisyklių.

34     Taigi vokiškas pavadinimas ,,Bier“ ir jo atitikmenys kitų Bendrijos valstybių narių kalbomis negali būti skirti tik pagal Vokietijos Federacinėje Respublikoje galiojančias taisykles padarytam alui.

35     Žinoma, siekis suteikti vartotojams, priskiriantiems ypatingų savybių iš tam tikrų žaliavų padarytam alui, galimybę rinktis atsižvelgiant į minėtą aplinkybę, yra teisėtas. Tačiau, kaip Teisingumo Teismas jau yra pabrėžęs (1981 m. gruodžio 9 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją, 193/80, Rink. 1981, p. 3019), tokią galimybę galima užtikrinti kitose valstybėse narėse teisėtai pagamintų ir parduodamų produktų importo neribojančiomis priemonėmis, pavyzdžiui, ,,nustačius privalomą parduodamo produkto pobūdžio žymėjimą atitinkamose etiketėse“. Nurodžius alaus gamybai panaudotas žaliavas, ,,vartotojas, žinodamas visas aplinkybes, galėtų sąmoningai pasirinkti, ir taip būtų užtikrintas prekybinių operacijų bei pasiūlos visuomenei skaidrumas“. Reikia pridurti, kad ši vartotojams skirtos privalomos informacijos sistema neturi sukelti neigiamų Biersteuergesetz 9 straipsnio reikalavimų neatitinkančio alaus vertinimų.

36     Priešingai Vokietijos vyriausybės teiginiams, tokia vartotojams skirta informacijos sistema gali puikiai veikti net ir taikoma tokiam produktui, kuris, kaip ir alus, vartotojams tiekiamas nebūtinai buteliuose ar skardinėse, kur galima pateikti reikiamą informaciją. Tai dar kartą patvirtina tie patys Vokietijos teisės aktai. Minėto Biersteuergesetz įgyvendinimo reglamento 26 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta vartotojų informavimo sistema, skirta tam tikroms alaus rūšims, net ir pilstomam alui, reikalaujant, kad atitinkama informacija būtų pateikiama ant statinių ar ant alaus išpilstymo įrenginių.

37     Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vokietijos Federacinė Respublika, Biersteuergesetz 10 straipsnyje įtvirtintas pavadinimo taisykles taikydama iš kitų valstybių narių importuotam alui, kuris jose buvo teisėtai pagamintas ir parduodamas, neįvykdė įsipareigojimų pagal EEB sutarties 30 straipsnį.

 Dėl visiško draudimo prekiauti priedų turinčiu alumi

38     Komisijos nuomone, visiško draudimo prekiauti priedų turinčiu alumi negalima pateisinti visuomenės sveikatos apsaugos sumetimais. Ji teigia, kad kitos valstybės narės labai griežtai kontroliuoja priedų naudojimą maisto produktuose ir konkretų priedą leidžia naudoti tik išsamiais tyrimais įrodžius jo nekenksmingumą. Taigi, Komisijos nuomone, turi būti daroma prielaida, kad kitose valstybėse narėse pagamintas alus, turintis jose leidžiamų naudoti priedų, nekelia pavojaus visuomenės sveikatai. Komisija teigia, kad jei Vokietijos Federacinė Respublika nori pasipriešinti tokio alaus importui, jai tenka pareiga įrodyti, kad šis alus kelia pavojų visuomenės sveikatai. Komisija mano, kad šiuo atveju tokių įrodymų nebuvo pateikta. Vokietijos Federacinėje Respublikoje alui taikomos priedų naudojimo taisyklės bet kuriuo atveju yra neproporcingos, nes visiškai draudžia naudoti priedus, nors kitiems gėrimams, pavyzdžiui, gaiviesiems, taikomos daug lankstesnės taisyklės.

39     Vokietijos vyriausybė savo ruožtu mano, kad, atsižvelgiant į pavojų, kylantį naudojant priedus, kurių ilgalaikis poveikis kol kas nėra žinomas, ir ypač į pavojų, kurį kelia priedų kaupimasis organizme bei jų sąveika su kitomis medžiagomis, pavyzdžiui, alkoholiu, būtina kiek įmanoma apriboti suvartojamų priedų kiekį. Kadangi Vokietijoje alaus suvartojama labai daug, Vokietijos vyriausybės nuomone, ypač pageidautina drausti jo gamyboje naudoti visus priedus. Tai padaryti svarbu dar ir dėl to, kad naudoti priedus technologiškai nėra būtina, jų galima išvengti naudojant vien Biersteuergesetz nurodytas sudedamąsias dalis. Taigi Vokietijoje taikomos alaus priedus reglamentuojančios taisyklės yra visiškai pateisinamos būtinybe apsaugoti visuomenės sveikatą ir nepažeidžia proporcingumo principo.

40     Neginčijama tai, kad draudimas prekiauti priedų turinčiu alumi riboja kitose valstybėse narėse pagaminto alaus, turinčio šiose valstybėse leidžiamų priedų, importą, todėl jam taikytinas Sutarties 30 straipsnis. Tačiau reikia išsiaiškinti, ar šio draudimo taikymą galima pateisinti žmonių sveikatos apsaugos sumetimais pagal Sutarties 36 straipsnį.

41     Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką (pavyzdžiui, 1983 m. liepos 14 d. Sprendimas Sandoz, 174/82, Rink. p. 2445) ,,jei dabartiniame mokslo tyrimų etape dar yra abejonių, valstybės narės, nesant suderintų teisės aktų, turi nuspręsti, kokiu lygiu jos ketina užtikrinti žmonių sveikatos ir gyvybės apsaugą, tuo pat metu atsižvelgdamos į laisvam prekių judėjimui Bendrijos viduje taikomus reikalavimus“.

42     Iš Teisingumo Teismo priimtų sprendimų (ypač iš jau minėto 1983 m. liepos 14 d. Sprendimo Sandoz, 1985 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Motte, 247/84, Rink. p. 3887 ir 1986 m. gegužės 6 d. Sprendimo Muller, 304/84, Rink. p. 1511) taip pat darytina išvada, kad esant šioms sąlygoms Bendrijos teisė nedraudžia valstybėms narėms priimti tokių teisės aktų, pagal kuriuos visų tik tam tikrų produktų priedų naudojimui ar konkrečiam panaudojimui turėtų būti taikomas išankstinis leidimas, konkretiems priedams suteikiamas bendro pobūdžio aktu. Tokie teisės aktai atitinka teisėtą sveikatos politikos tikslą apriboti nekontroliuojamą maisto priedų naudojimą.

43     Tačiau importuotiems produktams taikomas draudimas prekiauti produktais, turinčiais kilmės valstybėje narėje leidžiamų, bet importo valstybėje narėje draudžiamų priedų, leistinas tik tuomet, jei jis atitinka Sutarties 36 straipsnio reikalavimus, kaip juos yra išaiškinęs Teisingumo Teismas.

44     Visų pirma reikia turėti omenyje, kad pirmiau minėtuose sprendimuose Sandoz, Motte ir Muller Teisingumo Teismas, remdamasis proporcingumo principu, kuriuo grindžiamas paskutinis Sutarties 36 straipsnio sakinys, išaiškino, kad draudimas prekiauti produktais, turinčiais kilmės valstybėje narėje leidžiamų, bet importo valstybėje narėje draudžiamų priedų, turi apsiriboti tik tuo, kas iš tiesų būtina sveikatos apsaugai užtikrinti. Teisingumo Teismas taip pat padarė išvadą, kad vienoje valstybėje narėje leidžiamo tam tikro priedo naudojimas turi būti nedraudžiamas importuojant produktą iš šios valstybės narės, jei atsižvelgus, pirma, į tarptautinių mokslo tyrimų rezultatus, ir ypač į Bendrijos maisto produktų mokslinio komiteto, Jungtinių Tautų Maisto produktų ir žemės ūkio organizacijos (FAO) Codex Alimentarius komisijos bei Pasaulio sveikatos organizacijos darbus bei, antra, į importuojančioje valstybėje narėje nusistovėjusius mitybos įpročius, tas priedas nekelia pavojaus sveikatai, ypač jeigu jis yra technologiškai būtinas.

45     Antra, reikia priminti, kad, kaip Teisingumo Teismas konstatavo savo 1986 m. gegužės 6 d. Sprendime (minėtas Muller sprendimas), pagal proporcingumo principą taip pat yra reikalaujama, kad ūkio subjektai, pasinaudodami jiems lengvai prieinama ir protingą laiką trunkančia procedūra, turėtų galimybę prašyti, kad bendro pobūdžio aktu būtų suteiktas leidimas naudoti tam tikrus priedus.

46     Reikia pažymėti, kad ūkio subjektams turi būti suteikta galimybė nepagrįstą leidimo neišdavimą ginčyti teismuose. Kaip Teisingumo Teismas nusprendė 1986 m. gegužės 6 d. Sprendime (minėtas Muller sprendimas), nepažeidžiant importo valstybės narės kompetentingų nacionalinių valdžios institucijų teisės prašyti ūkio subjektų pateikti turimus duomenis, kurie gali būti naudingi vertinant situaciją, būtent šios institucijos privalo įrodyti, kad draudimas yra pateisinamas jų šalies gyventojų sveikatos apsaugos sumetimais.

47     Svarbu pažymėti, kad dėl Vokietijoje alui taikomų priedus reglamentuojančių taisyklių uždraudžiami visi kitose valstybėse narėse leidžiami priedai, o ne tik tie, kurių atžvilgiu yra pateisinamų įrodymų dėl pavojų, susijusių su Vokietijos gyventojų mitybos įpročiais; be to, šiose taisyklėse nenumatyta jokia procedūra, kuri ūkio subjektams leistų pasinaudojant bendro pobūdžio aktu gauti leidimus alaus gamyboje naudoti tam tikrą priedą.

48     Išsamiau aptardama priedų kenksmingumą, Vokietijos vyriausybė, remdamasi ekspertų išvadomis, atkreipė dėmesį į bendrą į organizmą patekusių priedų keliamą pavojų. Ji teigė, kad dėl bendros sveikatos apsaugos prevencijos svarbu kiek įmanoma apriboti suvartojamų priedų kiekį, ypač patartina visiškai uždrausti juos naudoti gaminant alų – produktą, kurį Vokietijos gyventojai vartoja dideliais kiekiais.

49     Tačiau iš pačios Vokietijos vyriausybės pateiktų įvairiuose maisto produktuose leidžiamų naudoti priedų lentelių paaiškėja, kad kai kuriuos priedus, kitose valstybėse narėse leidžiamus naudoti alaus gamyboje, visų arba beveik visų gėrimų gamyboje taip pat leidžia naudoti ir Vokietijos teisės aktai, būtent ZZulV. Vien galimo pavojaus, kylančio dėl priedų naudojimo apskritai, nurodymo bei teiginio, kad alus yra dideliais kiekiais vartojamas produktas, nepakanka norint pateisinti griežtesnės tvarkos įvedimą alui.

50     Dėl poreikio, ypač technologinio, naudoti priedus Vokietijos vyriausybė teigia, kad jo nėra, jei alus gaminamas pagal Biersteuergesetz 9 straipsnio nurodymus.

51     Šiuo požiūriu reikia pabrėžti, kad norint paneigti kokių nors priedų naudojimo technologinį poreikį, neužtenka vien nurodyti, kad alų galima pagaminti be priedų, jeigu tik jis gaminamas vien iš Vokietijos Federacinėje Respublikoje nurodytų žaliavų. Toks technologinio poreikio sąvokos aiškinimas, suteikiantis pranašumų nacionaliniams gamybos metodams, yra užslėptas valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimo būdas.

52     Technologinio poreikio sąvoka turi būti vertinama atsižvelgiant į naudojamas žaliavas ir į valstybės narės, kurioje produktas buvo teisėtai pagamintas bei parduodamas, valdžios institucijų įvertinimą. Taip pat reikia atsižvelgti į tarptautinių mokslo tyrimų, ypač į Bendrijos maisto produktų mokslinio komiteto, Jungtinių Tautų Maisto produktų ir žemės ūkio organizacijos (FAO) Codex alimentarius komisijos bei Pasaulio sveikatos organizacijos mokslo tyrimų rezultatus.

53     Kadangi alui taikomos Vokietijos taisyklės dėl priedų apskritai draudžia juos naudoti, tokių taisyklių taikymas iš kitų valstybių narių importuotam alui neatitinka Bendrijos teisės reikalavimų, kaip jie išaiškinti Teisingumo Teismo praktikoje, nes minėtas draudimas prieštarauja proporcingumo principui, todėl jam netaikoma Sutarties 36 straipsnyje nustatyta išimtis.

54     Remiantis išdėstytais argumentais, reikia padaryti išvadą, kad Vokietijos Federacinė Respublika, uždrausdama prekiauti alumi, teisėtai pagamintu ir pateiktu į rinką kitoje valstybėje narėje, jei šis alus neatitinka Biersteuergesetz 9 ir 10 straipsnių reikalavimų, neįvykdė įsipareigojimų pagal Sutarties 30 straipsnį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

55     Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiajai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi Vokietijos Federacinė Respublika pralaimėjo bylą, ji turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS

nusprendžia:

1.      Vokietijos Federacinė Respublika, uždrausdama prekiauti alumi, teisėtai pagamintu ir pateiktu į rinką kitoje valstybėje narėje, jei šis alus neatitinka Biersteuergesetz 9 ir 10 straipsnių reikalavimų, neįvykdė savo įsipareigojimų pagal EEB sutarties 30 straipsnį.

2.      Vokietijos Federacinė Respublika padengia bylinėjimosi išlaidas.

Paskelbta 1987 m. kovo 12 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

* Proceso kalba: vokiečių.