TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1982 m.. liepos 6 d.(*)

„Valstybės įmonė – Finansinių santykių su valstybe skaidrumas“

Sujungtose bylose nuo 188/80 iki 190/80

dėl 1980 m. birželio 25 d. Komisijos direktyvos 80/723/EEB dėl finansinių santykių tarp valstybių narių ir valstybės įmonių skaidrumo (OL L 195, p. 35) panaikinimo pagal EEB sutarties 173 straipsnį,

Prancūzijos Respublika, atstovaujama Prancūzijos vyriausybės atstovo G. Guillaume ir jo pavaduojančio atstovo P. Moreau Defarges, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Prancūzijos ambasados būstinė,

ieškovė,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą teisės patarėjo B. van der Esch, padedamo Komisijos teisės tarnybos darbuotojo G. Marenco, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: teisės patarėjo O. Montalto biuras, Jean Monnet pastatas, Kirchberg,

atsakovę,

palaikomą

Nyderlandų Karalystės, atstovaujamos A. Bos,

ir

Vokietijos Federacinės Respublikos, atstovaujamos Federalinės Ekonomikos reikalų ministerijos Ministerialrat M. Seidel ir Kelno Oberlandesgericht advokato A. Deringer (188/80),

Italijos Respublika, atstovaujama Diplomatinių ginčų, sutarčių ir teisinių reikalų tarnybos viršininko A. Squillante, padedamo I. M. Braguglia, avvocato dello Stato, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Italijos ambasados būstinė,

ieškovė,

palaikoma

Prancūzijos Respublikos, atstovaujamos G. Guillaume, padedamo pavaduojančio atstovo A. Carnelutti,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą teisės patarėjo B. van der Esch, padedamo Komisijos teisės tarnybos darbuotojo S. Fabbro, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: teisės patarėjo O. Montalto biuras, Jean Monnet pastatas, Kirchberg,

atsakovę,

palaikomą

Nyderlandų Karalystės

ir

Vokietijos Federacinės Respublikos (189/80),

Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaures Airijos Karalystė, atstovaujama W. H. Godwin, Treasury Solicitor, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Didžiosios Britanijos ambasados būstinė

ieškovė,

palaikoma

Prancūzijos Respublikos, atstovaujamos G. Guillaume, padedamo pavaduojančio atstovo A. Carnelutti,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą teisės patarėjo B. van der Esch, padedamo Komisijos teisės tarnybos darbuotojo P. J. Kuyper, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: teisės patarėjo M. Cervino biuras, Jean Monnet pastatas, Kirchberg,

atsakovę,

palaikomą

Nyderlandų Karalystės

ir

Vokietijos Federacinės Respublikos (190/80),

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas J. Mertens de Wilmars, kolegijų pirmininkai A. Touffait ir O. Due, teisėjai P. Pescatore, A. J. Mackenzie Stuart, A. O´Keeffe, T. Koopmans, A. Chloros ir F. Grévisse,

generalinis advokatas G. Reischl,

kancleris P. Heim,

priima šį

Sprendimą

1       Pareiškimais, kuriuos Teisingumo Teismo kanceliarija gavo atitinkamai 1980 m. rugsėjo 16, 18 ir 19 dienomis, Prancūzijos Respublika, Italijos Respublika ir Jungtinė Karalystė, remdamosis EEB sutarties 173 straipsnio pirmąja dalimi, pareiškė tris ieškinius dėl 1980 m. birželio 25 d. Komisijos direktyvos 80/723 dėl finansinių santykių tarp valstybių narių ir valstybės įmonių skaidrumo (OL L 195, p. 35) panaikinimo. Vokietijos Federacinė Respublika ir Nyderlandų Karalystė įstojo į bylą Komisijos pusėje.

2       Direktyva, priimta remiantis Sutarties 90 straipsnio 3 dalimi, įpareigoja valstybes nares užtikrinti, kad penkerius metus būtų prieinama informacija apie valstybės lėšas, kurias valdžios institucijos skiria valstybės įmonėms, taip pat apie faktinį šių lėšų panaudojimą. Iš šios direktyvos preambulės aišku, kad jos pagrindinis tikslas yra skatinti efektyvų Sutarties 92 ir 93 straipsnių nuostatų, susijusių su valstybės pagalba, taikymą valstybės įmonėms. Be to, preambulėje pabrėžiama, kad turi būti užtikrintos vienodos sąlygos valstybės ir privačioms įmonėms, taip pat turi būti užtikrinamas šių įmonių ir valstybių narių finansinių santykių skaidrumas dėl pastarųjų sudėtingumo.

3       Vyriausybių ieškovių pateikti argumentai, nors jie tam tikrais aspektais skiriasi, iš esmės gali būti apibendrinti taip:

–       Komisijos kompetencijos stoka,

–       būtinumo nebuvimas ir proporcingumo principo pažeidimas,

–       valstybės įmonių diskriminavimas,

–       90, 92 ir 93 straipsnių pažeidimas, nes direktyvoje yra apibrėžiamos valstybės įmonės ir valstybės pagalbos sąvokos,

–       taisyklių, apibrėžiančių EEB, EAPB ir EURATOM sutarčių taikymo sritis, nesilaikymas,

–       motyvų, kuriais paremta direktyva, nenurodymas ir lygybės principo, susijusio su direktyvos numatytomis išimtimis, nesilaikymas.

 Dėl pirmojo argumento (Komisijos kompetencijos stoka)

4       Jungtinės Karalystės nuomone, priimdama ginčijamą direktyvą Komisija pažeidė pačius principus, reguliuojančius įgaliojimų ir pareigų pasidalijimą tarp Bendrijos institucijų. Iš Sutarties nuostatų, reguliuojančių institucijų padėtį, kyla, kad pirminė teisės aktų leidybos galia yra suteikta Tarybai, o Komisija turi tik priežiūros ir vykdomąją valdžią. Tokį kompetencijos padalijimą patvirtina Sutartyje nustatytos konkrečios taisyklės, kurių beveik visos suteikia galią priimti reglamentus ir direktyvas būtent Tarybai. Tokį pat pareigų pasidalijimą nurodo ir konkurencijos taisyklės. Tos nuostatos pačios suteikia Komisijai priežiūros funkcijas, o priimti teisės aktus ji gali tik neperžengdama konkretaus bei aiškaus delegavimo, nurodyto Tarybos akte, ribų.

5       Be to, Jungtinė Karalystė mano, kad Sutarties nuostatos, kurios išimtiniais atvejais suteikia Komisijai teisę priimti direktyvas, turi būti aiškinamos atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas pastabas. Komisijos direktyvos nėra tokio pat pobūdžio, kaip priimtos Tarybos. Pastarosiose gali būti išdėstytos bendrosios norminio pobūdžio nuostatos, kurios prireikus nustato naujas pareigas valstybėms narėms, o pirmųjų tikslas yra tik spręsti konkrečią situaciją vienoje ar keliose valstybėse narėse. Kai dėl 90 straipsnio 3 dalies, šį ribotą siekį išreiškia pačios nuostatos formuluotė, kurioje skelbiama, kad Komisija „leidžia valstybėms narėms skirtas“ atitinkamas direktyvas arba priima sprendimus.

6       Tačiau Sutarties institucinėse nuostatose šiam argumentui pagrindo nėra. Pagal 4 straipsnį Komisija dalyvauja įgyvendinant Bendrijai patikėtus uždavinius tokiomis pat teisėmis, kaip ir kitos institucijos, ir kiekviena institucija veikia neperžengdama Sutarties jai suteiktų įgaliojimų. 155 straipsnyje numatyta (šio straipsnio formuluotė beveik identiška 145 straipsnio formuluotei, kuriame apibūdinama tokia pati Tarybos funkcija), kad Komisija, laikydamasi šioje Sutartyje nustatytų sąlygų, turi savarankišką sprendimo teisę. Be to, skyriaus, reglamentuojančio bendrąsias taisykles dėl institucijų priimtų aktų pasekmių ir turinio, nuostatos, būtent 189 straipsnio nuostatos, nenurodo skirtumo, kurį pabrėžė Jungtinė Karalystė, tarp bendrojo taikymo direktyvų ir direktyvų, kuriomis nustatomos tik specifinės priemonės. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį Komisija, kaip ir Taryba, laikydamasi Sutartyje numatytų sąlygų turi teisę leisti direktyvas. Taigi iš to darytina išvada, kad kompetencijos ribos, kurias Komisijai nustato konkreti Sutarties nuostata, kildinamos ne iš bendrojo principo, bet būtent iš aptariamos nuostatos formuluotės – šiuo atveju 90 straipsnio – išaiškinimo, analizuojant šią formuluotę jos tikslo ir vietos Sutarties sistemoje atžvilgiu.

7       Šiuo požiūriu negalima daryti jokių išvadų iš to fakto, kad didžioji dalis kitų konkrečių Sutarties nuostatų, kuriomis nustatoma kompetencija priimti bendrąsias priemones, šią kompetenciją suteikia Tarybai, kuri veikia remdamasi Komisijos pasiūlymu. Juo labiau negalima daryti skirtumo tarp nuostatų, kuriomis numatoma priimti direktyvas pagal tai, ar jose vartojamas terminas „priimti“, ar terminas „skirti“. Pagal 189 straipsnį tiek Tarybos, tiek Komisijos direktyvos, kaip ir sprendimai, yra skirti jų adresatams, kurie (direktyvų atveju) būtinai yra valstybės narės. O jei nuostata numato tuo pat metu priimti valstybėms narėms skirtas direktyvas ir sprendimus, žodis „skirti“ yra tiesiog labiausiai tinkamas bendras išsireiškimas.

8       Norėdamos paremti argumentą dėl Komisijos kompetencijos stokos, trys vyriausybės ieškovės nurodo, kad ginčijamoje direktyvoje išdėstytas taisykles galėjo priimti Taryba. Kadangi direktyvos tikslas yra leisti Komisijai užtikrinti, jog valstybės narės laikytųsi pareigos ją informuoti pagal 93 straipsnio 3 dalį apie visus ketinimus suteikti valstybės pagalbą ar pakeisti jos taisykles, ir kadangi 94 straipsnis įgalioja Tarybą nustatyti būtent minėto Sutarties straipsnio dalies taikymo sąlygas, šio straipsnio prasme aptariamų taisyklių priėmimas yra pastarosios institucijos kompetencija. Bet kuriuo atveju šios taisyklės priskirtinos Tarybos kompetencijai pagal 213 straipsnį arba alternatyviai pagal 235 straipsnį. Kadangi tai yra Tarybos kompetencijos sritis, neįmanoma, anot vyriausybių ieškovių, pripažinti, kad Komisijos kompetencija yra konkuruojanti pagal kitas Sutarties nuostatas.

9       Komisija, palaikoma Vokietijos Federacinės Respublikos, tvirtina, kad direktyvoje numatytos priemonės yra taikomos prieš 93 straipsnyje numatytą procedūrą, ir dėl šios priežasties 94 straipsnis nėra taikytinas. Ji taip pat pabrėžia, kad 213 straipsnis nėra susijęs su valstybių narių turima informacija, kurią jos privalo pateikti Komisijai šios prašymu, laikantis 5 straipsnyje numatytos bendrosios bendradarbiavimo pareigos. 235 straipsnis taip pat yra netaikytinas dar ir dėl to, kad jame daroma prielaida, jog kitoks įgaliojimas veikti neegzistuoja. Nyderlandų vyriausybė savo ruožtu ypač pabrėžia 90 straipsnio, kaip nepriklausomos nuostatos, specifinį pobūdį ir svarbą.

10     Vyriausybių ieškovių pateikti argumentai, susiję su 213 ir 235 straipsniais, turi būti atmesti. Iš tiesų 213 straipsnis, esantis bendrųjų ir baigiamųjų nuostatų skyriuje, nekliudo įgaliojimams, kuriuos Komisijai suteikia kitos konkrečios Sutarties nuostatos. Dėl Komisijos nurodytų priežasčių 235 straipsnis negali būti laikomas taikytinu šioje byloje.

11     Antra vertus, norint įvertinti argumentą, susijusį su Sutarties 94 straipsniu, reikia šio straipsnio nuostatas palyginti su 90 straipsnio nuostatomis, atsižvelgiant į abiejų straipsnių siekius bei galutinius tikslus.

12     Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad abiejų straipsnių tikslai yra skirtingi. 94 straipsnio nuostatos priklauso grupei nuostatų, reglamentuojančių valstybės pagalbos sritį, nesvarbu, kokia būtų šios pagalbos forma ir kas yra jos gavėjai. Priešingai, 90 straipsnis yra susijęs tik su įmonėmis, už kurių veiksmus valstybės turi prisiimti ypatingą atsakomybę dėl įtakos, kurią jos gali daryti tokiems veiksmams. Šiame straipsnyje pabrėžiama, kad minėtosios įmonės turi laikytis visų Sutartyje nustatytų taisyklių, atsižvelgdamos į šio straipsnio 2 dalies nuostatas; juo reikalaujama, kad valstybės narės laikytųsi šių taisyklių santykiuose su tokiomis įmonėmis; dėl to Komisija įpareigojama tai prižiūrėti bei prireikus priimti valstybėms narėms skirtas direktyvas arba sprendimus.

13     Be to, kad šių straipsnių tikslai yra skirtingi, taip pat skirtingos įgaliojimų, kuriuos abi nuostatos suteikia atitinkamai Tarybai ir Komisijai, vykdymo sąlygos. 94 straipsnis leidžia Tarybai priimti atitinkamus reglamentus, reikalingus taikyti 92 ir 93 straipsnius. O 90 straipsnio 3 dalimi Komisijai suteikta kompetencija apribota direktyvomis ir sprendimais, kurie yra būtini norint veikasmingai atlikti ta pačia straipsnio dalimi jai nustatytą pareigą prižiūrėti.

14     Palyginti su 94 straipsniu Tarybai suteiktais įgaliojimais, įgaliojimai, kuriuos Komisijai suteikia 90 straipsnio 3 dalis, vykdomi konkrečioje taikymo srityje ir pagal sąlygas, apibrėžtas atsižvelgiant į konkretų šio straipsnio tikslą. Iš to darytina išvada, kad Komisijos kompetencija priimti ginčijamą direktyvą priklauso nuo poreikių, būdingų jos pareigai prižiūrėti, kuri numatyta 90 straipsnyje, ir kad galimybė, jog taisykles gali priimti Taryba, remdamasi savo bendraisiais įgaliojimais pagal 94 straipsnį, kuriose būtų nuostatų, besikėsinančių į konkrečią valstybės įmonėms suteikiamos pagalbos sritį, neužkerta Komisijai kelio naudotis šia kompetencija.

15     Iš visų šių svarstymų aišku, kad pirmasis argumentas, kuriuo rėmėsi vyriausybės ieškovės, turi būti atmestas.

 Dėl antrojo argumento (būtinumo nebuvimas)

16     Prancūzijos ir Italijos vyriausybės neigia, kad direktyvoje numatytos taisyklės yra reikalingos norint įgalioti Komisiją veiksmingai atlikti savo priežiūros užduotį, kurią jai patiki 90 straipsnis. Jos mano, kad teisiškai pati valstybė ir valstybės įmonės savo lėšų prasme yra visiškai atskirtos. Valstybės įmonėms valdžios institucijų paskirtos lėšos atsispindi biudžeto teisės aktuose, taip pat ir įmonių balansuose bei metinėse ataskaitose. Demokratinėje visuomenėje prieinama informacija apie valstybės ir valstybės įmonių santykius, kuri yra bent jau ne mažiau išsami už informaciją apie valstybės santykius su privačiomis įmonėmis, ir daug išsamesnė už informaciją apie privačių įmonių tarpusavio santykius.

17     Komisija nurodo ketvirtą ir penktą direktyvos konstatuojamąsias dalis, kuriose teigiama, kad nacionalinės valdžios institucijų ir valstybės įmonių finansinių santykių sudėtingumas gali trukdyti vykdyti Komisijos priežiūros pareigą, ir kad Sutartyje numatytas pagalbos taisykles deramai bei veiksmingai taikyti valstybėms bei privačioms įmonėms bus galima tik užtikrinus minėtų finansinių santykių skaidrumą. Per Teisme vykusią žodinę proceso dalį Komisija ir Vokietijos Federacinė Respublika citavo pavyzdžius, norėdamos įrodyti, jog šie santykiai nebuvo pakankamai skaidrūs, kad Komisija galėtų nustatyti, ar valstybės įmonėms buvo suteikta valstybės pagalba, ar ne.

18     Atsižvelgiant į skirtingas valstybėse narėse esančių valstybės įmonių formas ir į jų veiklos sritis, jų finansiniai santykiai su valdžios institucijomis neišvengiamai yra labai skirtingi, dažnai painūs, todėl sunku juos prižiūrėti net pasitelkus skelbiamos informacijos šaltinius, apie kuriuos kalbėjo vyriausybės ieškovės. Esant šioms aplinkybėms, negalima paneigti Komisijos poreikio siekti papildomos informacijos apie šiuos santykius, nustatant bendrus kriterijus visoms valstybėms narėms ir visoms aptariamoms įmonėms. O kai dėl tikslių minėtų kriterijų nustatymo, vyriausybės ieškovės neįrodė, kad Komisija peržengė savo veikimo laisvės, kurią jai suteikia 90 straipsnio 3 dalis, ribas.

19     Iš to darytina išvada, kad argumentas, susijęs su būtinumo nebuvimu, turi būti atmestas. Tas pats pasakytina apie Komisijai pareikštą priekaištą, būtent Italijos vyriausybės, dėl proporcingumo stokos.

 Dėl trečiojo argumento (valstybės įmonių diskriminavimas, palyginti su privačiomis įmonėmis)

20     Prancūzijos ir Italijos vyriausybės teigia, kad ir iš 222, ir iš 90 straipsnių aišku, jog valstybės ir privačios įmonės turi būti traktuojamos vienodai. Tačiau pagal direktyvą pirmųjų padėtis mažiau palanki nei antrųjų, ypač dėl to, kad valstybės įmonėms numatomi specialūs įpareigojimai, konkrečiai susiję su apskaita, kurių nėra reikalaujama iš privačių įmonių.

21     Šiuo požiūriu reikia priminti, kad lygybės principas, į kurį vyriausybės atkreipia dėmesį, siedamos jį su valstybės ir privačių įmonių santykiais apskritai, suponuoja tai, kad abiejų padėtis galima palyginti. Privačios įmonės, kiek joms leidžia taikytini įstatymai, nustato savo gamybinę ir komercinę strategiją atsižvelgdamos būtent į rentabilumo reikalavimus. Priešingai, valstybės įmonių sprendimus gali lemti kitokio pobūdžio veiksniai, priklausantys nuo valdžios institucijų, kurios gali veikti šiuos sprendimus visuomenės intereso labui. Dėl tokių veiksnių įtakos susiklosčiusios ekonominės ir finansinės pasekmės lemia ypatingų finansinių santykių tarp šių įmonių ir valdžios institucijų susiformavimą, kurie skiriasi nuo santykių, egzistuojančių tarp valdžios institucijų ir privačių įmonių. Kadangi direktyva yra susijusi būtent su šiais ypatingais finansiniais santykiais, argumentas dėl diskriminavimo negali būti priimtinas.

 Dėl ketvirtojo argumento (90, 92 ir 93 straipsnių pažeidimas, nes direktyvoje yra apibrėžiamos valstybės įmonės ir valstybės pagalbos sąvokos)

22     Prancūzijos ir Italijos vyriausybės tvirtina, kad direktyvos 2 ir 3 straipsniai išplečia, nesant tam jokio teisinio pagrindo, Sutarties 90, 92 ir 93 straipsnių nuostatas, apibrėždami valstybės įmonės sąvoką bei apibūdindami finansinius santykius, kurie, Komisijos nuomone, gali būti laikomi valstybės pagalba.

23     Ši kritika nėra pagrįsta. Dėl finansinių santykių, kuriems taikomos direktyvos taisyklės, apibrėžimo direktyvos 3 straipsnyje pakanka pasakyti, kad tai nėra Komisijos ketinimas apibrėžti pagalbos sąvoką, kuri jau pateikta Sutarties 92 ir 93 straipsniuose, tačiau tai yra tik įvardijimas finansinių sandorių, apie kuriuos Komisija mano turinti būti informuota, kad galėtų patikrinti, ar valstybė narė suteikė pagalbą aptariamoms įmonėms, nesilaikydama pareigos informuoti Komisiją pagal 93 straipsnio 3 dalį. Taip pat, kaip aukščiau buvo pasakyta ir apie antrąjį argumentą, nebuvo įrodyta, kad Komisija peržengė savo veikimo laisvės, kurią jai suteikė 90 straipsnio 3 dalis, ribas.

24     Dėl 2 straipsnio nuostatų, kur apibrėžiama valstybės įmonės sąvoka „šioje direktyvoje“, reikia pažymėti, kad šių nuostatų tikslas nėra apibrėžti šios sąvokos, kuri jau nurodyta Sutarties 90 straipsnyje; jos nustato kriterijus, reikalingus norint atriboti įmonių, apie kurių finansinius santykius su valdžios institucijomis pagal direktyvą reikia informuoti, grupę. Siekiant įvertinti šį atribojimą, kuris juolab yra būtinas norint, kad valstybės narės žinotų joms pagal direktyvą taikomų pareigų apimtis, reikia palyginti nustatytus kriterijus su motyvais, kurių pagrindu 90 straipsniu Komisijai yra nustatyta priežiūros pareiga.

25     Pagal direktyvos 2 straipsnį sąvoka „valstybės įmonės“ – tai bet kuri įmonė, kuriai valdžios institucijos tiesiogiai ar netiesiogiai gali daryti lemiamą įtaką. Pagal antrąją dalį preziumuojama, kad dominuojanti valdžios institucijų įtaka yra tada, kai minėtosios institucijos tiesiogiai arba netiesiogiai turi didžiąją įmonės pasirašyto kapitalo dalį, kontroliuoja balsų daugumą arba gali paskirti daugiau kaip pusę įmonės administracijos, valdymo ar priežiūros organo narių.

26     Kaip jau nurodė Teismas, priežastis, dėl kurios 90 straipsnio nuostatos buvo įtrauktos į Sutartį, yra būtent įtaka, kurią valdžios institucijos gali daryti valstybės įmonių komerciniams sprendimams. Ši įtaka gali būti daroma arba finansinio dalyvavimo, arba taisyklių, reglamentuojančių įmonės valdymą, pagrindu. Pasirinkdama tuos pačius kriterijus apibūdinti finansinius santykius, apie kuriuos Komisija privalo gauti informaciją, kad atliktų 90 straipsnio 3 dalyje numatytą priežiūros pareigą, ši institucija neperžengė jai šia nuostata suteiktos veikimo laisvės ribų.

27     Iš to darytina išvada, kad ketvirtąjį argumentą taip pat reikia atmesti.

 Dėl penktojo argumento (taisyklių, apibrėžiančių EEB, EAPB ir EURATOM sutarčių taikymo sritis, nesilaikymas)

28     Prancūzijos vyriausybė pabrėžia, kad direktyvos 2 straipsnyje pateiktas valstybės įmonės apibrėžimas yra visiškai bendrojo pobūdžio, ir kad 4 straipsnyje numatyta išimtis energetikos sektoriui, branduolinės energetikos atveju urano gamybai ir sodrinimui, pakartotiniam radioaktyvaus kuro perdirbimui ir plutonio turinčių medžiagų paruošimui leidžia suprasti, jog direktyva yra taikoma, atsižvelgiant į šią išlygą, valstybės įmonėms, kurias apima EAPB ir EURATOM sutartys. Kadangi pagal EEB sutartį priimtas antrinės teisės aktas negali reglamentuoti dalyko, kurį reguliuoja kitų Sutarčių pozityvios taisyklės, Prancūzijos vyriausybė alternatyviai reikalauja, kad direktyva būtų paskelbta negaliojančia, nes ji apima įmones, kurios priskirtinos EAPB ir EURATOM sutarčių veikimo sričiai.

29     Komisija sutinka, kad remiantis EEB sutarties 232 straipsnio 1 dalimi ir dėl EAPB sutartyje išdėstytų taisyklių, susijusių su pagalba, teikiama įmonėms, kurios priklauso šios sutarties reguliavimo sričiai, direktyva negali būti taikoma tokioms įmonėms. O dėl branduolinio sektoriaus įmonių Komisija tvirtina, kad EURATOM sutartyje nėra jokių nuostatų dėl valstybės pagalbos. Taigi EEB sutarties 92 ir 93 straipsniai ir, vadinasi, direktyva yra taikytinos šio sektoriaus įmonėms su sąlyga, kad laikomasi direktyvos 4 straipsnyje aiškiai numatytų išimčių.

30     Remiantis EEB sutarties 232 straipsnio 1 dalimi, šios Sutarties nuostatos nepaveikia EAPB sutarties, ypač joje numatytų valstybių narių teisių bei pareigų, šios Bendrijos institucijų įgaliojimų ir šios Sutarties nustatytų bendrosios anglių ir plieno rinkos funkcionavimo taisyklių.

31     Kadangi 90 straipsnio 3 dalis iš esmės susijusi su institucijų įgaliojimais, ir kadangi ginčijamoji direktyva numato valstybėms narėms pareigas pagalbos srityje, kurioje EAPB sutartis pati nustato taisykles, paveikiančias valstybes nares ir įmones, funkcionuojančias anglių ir plieno rinkoje, tiesiogiai iš EEB sutarties 232 straipsnio darytina išvada, kad ginčijamoji direktyva negali būti taikoma santykiams su tokiomis įmonėmis. Dėl šios priežasties direktyvos teisinės galios nepaveikia joks minėto klausimo neteisėtumo aspektas, nors būtų, be abejonės, pageidautina, kad teisinio aiškumo vardan direktyvos tekste tokios įmonės būtų akivaizdžiai išskirtos kaip nepatenkančios į direktyvos taikymo sritį.

32     Antra vertus, dėl sąsajų su EURATOM sutartimi EEB sutarties 232 straipsnio 2 dalyje tik pasakyta, kad pastarosios Sutarties nuostatos nepažeidžia pirmosios sutarties nuostatų. Prancūzijos vyriausybė neįrodė, kad direktyvos nuostatos pažeidžia EURATOM sutartį. Todėl šis argumentas negali būti priimtas.

 Dėl šeštojo argumento (motyvų, kuriais paremta direktyva, nenurodymas ir lygybės principo, susijusio su direktyvos numatytomis išimtimis, nesilaikymas)

33     Be energetikos sektoriaus, direktyvos 4 straipsnis pašalina iš jos nuostatų taikymo srities valstybės įmones, kurių apyvarta be mokesčių dvejus pastaruosius finansinius metus nesiekė 40 milijonų ekiu, taip pat įmones, teikiančias paslaugas, kurios negali turėti pakankamai didelės įtakos prekybai tarp valstybių narių, ir įmones, veikiančias vandens, transporto, pašto, telekomunikacijų ir kredito srityse.

34     Italijos vyriausybės požiūriu, šios išimtys sukelia nepagrįstą diskriminaciją. Ji laikosi nuomonės, kad išimtys, suteikiamos pagal sektorius, gali būti leidžiamos tik Bendrijos viduje tame sektoriuje nesant konkurencijos.

35     Be to fakto, kad šiuo argumentu siekiama greičiau jau išplėsti direktyvos taikymo sritį, jis nėra pagrįstas. Iš tiesų direktyvos dvylikta konstatuojamoji dalis teigia, kad ši direktyva neturėtų būti taikoma tam tikrai veiklai, kuri nepriklauso konkurencijos sričiai arba kuriai jau yra taikomos specialios reikiamą skaidrumą užtikrinančios Bendrijos priemonės, taip pat valstybės įmonėms, priklausančioms tiems veiklos sektoriams, dėl kurių turėtų būti priimta aiški nuostata, ir toms įmonėms, kurių vykdomos komercinės veiklos mastas nepateisintų administracinės pareigos užtikrinti skaidrumą. Visuose šiuose vertinimuose, kurių bent jau vienas taikytinas kiekvienam iš 4 straipsnyje išskirtų, kaip nepatenkančių į direktyvos taikymo sritį, sektorių, yra pakankamai objektyvių kriterijų, pateisinančių šių sektorių neįtraukimą į direktyvos taikymo sritį.

36     Todėl reikia daryti išvadą, kad trijų vyriausybių iškelti ieškiniai neatskleidė jokių aplinkybių, galinčių pateisinti ginčijamos direktyvos net ir dalinį panaikinimą. Taigi ieškiniai turi būti atmesti.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

37     Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai turi būti nurodyta padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė.

38     Kadangi trys vyriausybės pralaimėjo bylą, joms turi būti nurodyta padengti bylinėjimosi išlaidas. Tas pats taikoma ir Prancūzijos vyriausybei, nes ši yra įstojusi į bylas nuo 189/80 iki 190/80 šalis.

39     Tarp įstojusių į bylą vyriausybių Komisijos pusėje vienintelė Nyderlandų vyriausybė prašė, kad ieškovėms būtų nurodyta padengti bylinėjimosi išlaidas. Todėl Prancūzijos Respublikai, Italijos Respublikai ir Jungtinei Karalystei turi būti nurodyta, be jų pačių išlaidų, padengti ir Komisijos bei Nyderlandų Karalystės bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas nusprendžia:

1.      Ieškinius atmesti.

2.      Nurodyti Prancūzijos Respublikai, Italijos Respublikai ir Jungtinei Karalystei, be jų pačių išlaidų, padengti ir Komisijos bei Nyderlandų Karalystės bylinėjimosi išlaidas.

Paskelbta 1982 m. liepos 6 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

* Proceso kalba: prancūzų.