TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1990 m. birželio 19 d.(*)

„Iš Bendrijos teisės nuostatų kildinamos teisės – Nacionalinių teismų užtikrinama apsauga – Nacionalinių teismų teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones kreipiantis dėl prejudicinio sprendimo“

Byloje C‑213/89

dėl House of Lords pagal EEB sutarties 177 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje

The Queen

prieš

Secretary of State for Transport, ex parte Factortame Ltd, ir kt.,

dėl Bendrijos teisės išaiškinimo, susijusio su valstybių narių teismų įgaliojimais taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu kyla Bendrijos teisės suteiktų teisių klausimas,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas O. Due, kolegijų pirmininkai Seras Gordon Slynn, C. N. Kakouris, F. A. Schockweiler, M. Zuleeg, teisėjai G. F. Mancini, R. Joliet, J. C. Moitinho de Almeida, G. C. Rodríguez Iglesias, F. Grévisse ir M. Díez de Velasco,

generalinis advokatas G. Tesauro,

posėdžio sekretorius H. A. Rühl, vyriausiasis administratorius,

išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:

–       Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos Principal Assistant Treasury Solicitor T. J. G. Pratt, padedamo QC, Solicitor General sero Nicholas Lyell, QC Christopher Bellamy ir barrister Christopher Vajda,

–       Airijos vyriausybės, atstovaujamos Chief State Solicitor Louis J. Dockery, padedamo SC James O'Reilly iš Airijos advokatūros,

–       Factortame Ltd ir kt., atstovaujamos QC David Vaughan, barrister Gerald Barling, barrister David Anderson ir solicitor Stephen Swabey iš Thomas Cooper & Stibbard kontoros,

–       Komisijos, atstovaujamos patarėjo teisės klausimais Götz zur Hausen ir Teisės tarnybos nario Peter Oliver,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,

išklausęs 1990 m. balandžio 5 d. posėdyje Jungtinės Karalystės, Factortame Ltd ir kt., Rawlings (Trawling) Ltd., atstovaujamos QC N. Forwood, ir Komisijos pareikštas žodines pastabas,

susipažinęs su 1990 m. gegužės 17 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1       1989 m. gegužės 18 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 1989 m. liepos 10 d., Lordų Rūmai (House of Lords) pagal EEB sutarties 177 straipsnį kreipėsi dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pateikdami du klausimus, susijusius su Bendrijos teisės išaiškinimu, būtent su valstybių narių teismų įgaliojimais taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu kyla Bendrijos teisės suteiktų teisių klausimas.

2       Šie klausimai buvo iškelti nagrinėjant ginčą tarp Transporto ministerijos (Secretary of State for Transport) ir bendrovės Factortame Ltd bei kitų pagal Jungtinės Karalystės teisę įsteigtų bendrovių, taip pat tų bendrovių direktorių ir akcininkų, kurių dauguma yra Ispanijos piliečiai (toliau – apeliantai pagrindinėje byloje).

3       Iš bylos medžiagos matyti, kad minėtos bendrovės yra 95 žvejybos laivų, pagal 1894 m. Prekybinės laivybos įstatymą ( Merchant Shipping Act1894) registruotų Didžiosios Britanijos laivų registre, savininkės ar valdytojos. Iš pradžių penkiasdešimt trys iš minėtų laivų buvo registruoti Ispanijoje ir plaukiojo su Ispanijos vėliava, tačiau nuo 1980 m. jie buvo skirtingu laiku įregistruoti Didžiosios Britanijos registre. Kiti 42 laivai visada buvo registruoti Jungtinėje Karalystėje, bet nuo 1983 m. skirtingu laiku juos įsigijo minėtos bendrovės.

4       Teisinė Didžiosios Britanijos žvejybos laivų registracijos tvarka buvo iš esmės pakeista 1988 m. Prekybinės laivybos įstatymo ( Merchant Shipping Act1988, toliau – 1988 m. Įstatymas) II dalimi ir 1988 m. Žvejybos laivų registravimo taisyklėmis (Merchant Shipping (Registration of Fishing Vessels) Regulations 1988, toliau – 1988 m. Taisyklės) (S.I. 1988, Nr. 1926). Žinoma, kad Jungtinė Karalystė iš dalies pakeitė buvusius teisės aktus, norėdama panaikinti vadinamąją quota hopping praktiką, kuri, pasak Jungtinės Karalystės vyriausybės, pasireiškia tuo, kad su Jungtinės Karalystės vėliava plaukiojantys, bet su Jungtine Karalyste jokio ryšio neturintys laivai „grobsto“ Jungtinei Karalystei skirtas žvejybos kvotas.

5       1988 m. Įstatyme buvo numatyta įsteigti naują registrą, kuriame nuo šiol bus registruojami visi Jungtinės Karalystės žvejybos laivai, įskaitant ir pagal 1894 m. Prekybinės laivybos įstatymą į ankstesnį bendrą registrą įrašytus laivus. Tačiau naujajame registre gali būti registruojami tik tie žvejybos laivai, kurie atitinka 1988 m. Įstatymo 14 straipsnyje išdėstytas sąlygas.

6       Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, išskyrus Transporto ministerijos patvirtintas išlygas, žvejybos laivas naujajame registre gali būti registruojamas tik tuomet, jeigu:

„a) jis priklauso Jungtinės Karalystės subjektui;

b) jis eksploatuojamas asmens iš Jungtinės Karalystės ir jo naudojimui vadovauja bei jį kontroliuoja asmuo iš Jungtinės Karalystės ir

c) laivo frachtuotojas, savininkas ar jo valdytojas yra reikalavimus atitinkantis asmuo ar bendrovė.“

Pagal minėto straipsnio 2 dalį žvejybos laivas laikomas priklausančiu Jungtinės Karalystės subjektui, jeigu jo nuosavybės teisė pagal įstatymą (legal title) priklauso vienam (-ai) ar keliems (-ioms) reikalavimus atitinkantiems asmenims ar bendrovėms ir jei laivo teisėto naudojimo teisė (beneficial ownership) priklauso vienai ar kelioms reikalavimus atitinkančioms bendrovėms, arba ne mažiau kaip 75 % laivo teisėto naudojimo teisės priklauso vienam ar keliems reikalavimus atitinkantiems asmenims. To paties straipsnio 7 dalyje nurodoma, kad „reikalavimus atitinkančiu asmeniu“ laikomas Jungtinės Karalystės pilietis, nuolatinę gyvenamąją vietą ir gyvenamąją vietą turintis Jungtinėje Karalystėje, o „reikalavimus atitinkančia bendrove“ laikoma Jungtinėje Karalystėje įsteigta ir buveinę turinti bendrovė, kurios ne mažiau kaip 75 % akcijų priklauso vienam (-ai) ar keliems (-ioms) reikalavimus atitinkantiems asmenims ar bendrovėms, ir ne mažiau kaip 75 % jos direktorių yra reikalavimus atitinkantys asmenys.

7       1988 m. Įstatymas ir Taisyklės įsigaliojo 1988 m. gruodžio 1 d. Tačiau vadovaujantis 1988 m. Įstatymo 13 straipsniu pagal prieš tai galiojusį įstatymą atliktos ankstesnės registracijos galiojimas buvo pratęstas pereinamajam laikotarpiui iki 1989 m. kovo 31 dienos.

8       1989 m. rugpjūčio 4 d. Komisija pagal EEB sutarties 169 straipsnį pateikė Teisingumo Teismui ieškinį, kuriuo prašė pripažinti, kad, 1988 m. Įstatymo 14 straipsnyje nustačiusi nacionalinės priklausomybės reikalavimą, Jungtinė Karalystė pažeidė EEB sutarties 7, 52 ir 221 straipsniuose jai nustatytas pareigas. Šis ieškinys yra šiuo metu Teisingumo Teisme nagrinėjamos bylos 246/89 dalykas. Atskiru dokumentu, tą pačią dieną pateiktu Teisingumo Teismo kanceliarijai, Komisija kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu leisti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, reikalaujant, kad Jungtinė Karalystė sustabdytų minėtų nacionalinės priklausomybės reikalavimų taikymą kitų valstybių narių piliečiams ir kitų valstybių narių žvejybos laivams, iki 1989 m. kovo 31 d. žvejojusiems su Jungtinės Karalystės vėliava ir turėjusiems Jungtinės Karalystės žvejybos licenciją. 1989 m. kovo 10 d. Nutartimi Komisija prieš Jungtinę Karalystę (246/89 R, Rink. 1989, p. 3125) Teisingumo Teismo pirmininkas patenkino Komisijos prašymą. Vykdydama šią nutartį, Jungtinė Karalystė priėmė Karaliaus dekretą, iš dalies keičiantį 1988 m. Įstatymo 14 straipsnį nuo 1989 m. lapkričio 2 dienos.

9       Bylos, kurios pagrindu buvo iškelta pagrindinė byla, iškėlimo metu visi 95 apeliantų pagrindinėje byloje žvejybos laivai neatitiko vienos ar daugiau registracijos sąlygų, nustatytų 1988 m. Įstatymo 14 straipsnyje ir dėl šios priežasties negalėjo būti įregistruoti naujajame registre.

10     Kadangi nuo 1989 m. balandžio 1 d. iš šių laivų turėjo būti atimta teisė žvejoti, 1988 m. gruodžio 16 d. minėtos bendrovės, kreipdamosi į High Court of Justice, Queen's Bench Division dėl teisėtumo patikrinimo, užginčijo 1988 m. Įstatymo II dalies suderinamumą su Bendrijos teise. Jos taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl jų prašymo patikrinti teisėtumą.

11     1989 m. kovo 10 d. Sprendimu Queen's Bench Division Divisional Court: i) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pagal EEB sutarties 177 straipsnį kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl nagrinėjant bylą iškeltų klausimų, susijusių su Bendrijos teise; ii) taikydamas laikinąsias apsaugos priemones sustabdė 1988 m. Įstatymo II dalies ir 1988 m. Taisyklių taikymą ieškovų atžvilgiu.

12     1989 m. kovo 13 d. Secretary of State for Transport apeliacine tvarka apskundė Divisional Court priimtą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. 1989 m. kovo 22 d. Sprendimu Apeliacinis teismas (Court of Appeal) nusprendė, kad pagal nacionalinę teisę teismai neturi teisės, taikydami laikinąsias apsaugos priemones, sustabdyti Parlamento įstatymų taikymo. Dėl šios priežasties jis panaikino Divisional Court nutartį.

13     Bylą išnagrinėję House of Lords priėmė jau minėtą 1989 m. gegužės 18 d. Sprendimą. Pirmiausia šiame sprendime House of Lords laikėsi nuomonės, kad apeliantų pagrindinėje byloje teiginiai, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir laimėjus pagrindinę bylą jie patirtų nepataisomą žalą, buvo pagrįsti. Tačiau House of Lords nusprendė, kad pagal nacionalinę teisę Jungtinės Karalystės teismai neturėjo įgaliojimų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių jų nagrinėjamoje pagrindinėje byloje; tiksliau tariant, tokiam laikinųjų apsaugos priemonių taikymui prieštarautų senoji bendrosios teisės (common law) taisyklė, pagal kurią Karališkosios valdžios (Crown), t. y. vyriausybės, atžvilgiu negali būti taikoma jokia laikinoji apsaugos priemonė, kartu darant prielaidą, kad Parlamento įstatymas neprieštaraus Bendrijos teisei, kol bus priimtas sprendimas dėl šio įstatymo suderinamumo su minėta teise.

14     Vėliau House of Lords svarstė klausimą, ar, nepaisant minėtos nacionalinės teisės normos, Jungtinės Karalystės teismai, remdamiesi Bendrijos teise, turėjo teisę Karališkajai valdžiai(Crown) taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

15     Galiausia nusprendę, kad šis ginčas kelia Bendrijos teisės išaiškinimo klausimą, House of Lords, remdamiesi EEB sutarties 177 straipsniu, nusprendė bylos nagrinėjimą sustabdyti, kol Teisingumo Teismas priims prejudicinį sprendimą dėl šių klausimų:

„1.      Jeigu:

i) nacionaliniam teismui nagrinėjant bylą, viena šalis teigia turinti Bendrijos teisės užtikrinamas teises, tiesiogiai veikiančias nacionalinėje teisėje (reikalaujamos teisės);

ii) akivaizdu, kad jei nacionalinis teisės aktas būtų pritaikytas, ši šalis automatiškai prarastų galimybę pasinaudoti tomis reikalaujamomis teisėmis;

iii) yra svarių argumentų už ir prieš reikalaujamų teisių buvimą ir nacionalinis teismas pagal 177 straipsnį kreipėsi dėl prejudicinio sprendimo, siekdamas nustatyti, ar šios teisės iš tikrųjų yra;

iv) nacionalinėje teisėje daroma prielaida, kad aptariamas nacionalinis teisės aktas yra suderinamas su Bendrijos teise, jei jis nėra pripažintas prieštaraujančiu Bendrijos teisei ir tol, kol jis nėra tokiu pripažintas;

v) iki prejudicinio sprendimo priėmimo nacionalinis teismas neturi teisės taikyti laikinųjų apsaugos priemonių reikalaujamų teisių atžvilgiu, sustabdydamas nacionalinio teisės akto taikymą,

vi) pagaliau, jeigu prejudicinis sprendimas konkrečiu atveju būtų palankus reikalaujamoms teisėms, tikėtina, kad šalis, galinti remtis šiomis teisėmis, patirtų nepataisomą žalą minėtų laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo atveju;

ar Bendrijos teisė:

a) įpareigoja nacionalinį teismą taikyti laikinąsias reikalaujamų teisių apsaugos priemones; ar

b) suteikia šiam teismui įgaliojimus taikyti laikinąją reikalaujamų teisių apsaugą?

2.      Jeigu atsakymas į pirmojo klausimo a dalį yra neigiamas, o į to paties klausimo b dalį – teigiamas, kokie kriterijai turi būti taikomi norint nuspręsti, ar taikyti laikinąją apsaugą reikalaujamų teisių atžvilgiu, ar jos netaikyti?“

16     Išsamesnį pagrindinės bylos faktų išdėstymą, informaciją apie proceso eigą, taip pat Teisingumo Teismui pateiktas pastabas galima rasti teismo posėdžio pranešime. Visa tai toliau minima arba aptariama tik tiek, kiek to reikia pateikti Teisingumo Teismo argumentaciją.

17     Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos, ypač iš sprendimo, kuriuo kreipiamasi dėl prejudicinio sprendimo, ir pirmiau aprašyto proceso prieš tai šią bylą nagrinėjusiuose nacionaliniuose teismuose yra aišku, kad House of Lords iškeltu prejudiciniu klausimu iš esmės siekiama išsiaiškinti, ar nacionalinis teismas, nagrinėjantis su Bendrijos teise susijusią bylą ir manantis, jog vienintelė kliūtis, užkertanti jam kelią taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra nacionalinės teisės norma, privalo tokios teisės normos netaikyti.

18     Norint atsakyti į šį klausimą, reikia priminti, jog Teisingumo Teismas savo 1978 m. kovo 9 d. Sprendime Simmenthal (106/77, Rink. 1978, p. 629) paskelbė, kad tiesiogiai taikytinos Bendrijos teisės normos „turi būti taikomos visapusiškai ir vienodai visose valstybėse narėse nuo pat jų įsigaliojimo dienos ir visą jų galiojimo laikotarpį“ (14 punktas) ir kad, „remiantis Bendrijos teisės viršenybės principu, kalbant apie tiesiogiai taikomų Sutarties nuostatų ir institucijų aktų bei valstybių narių nacionalinės teisės santykį, tokios įsigaliojusios Bendrijos nuostatos bei aktai <...> lemia automatišką bet kokių joms prieštaraujančių nacionalinės teisės aktų netaikymą“ (17 punktas).

19     Pagal Teisingumo Teismo praktiką būtent nacionaliniai teismai, vadovaudamiesi EEB sutarties 5 straipsnyje įtvirtintu bendradarbiavimo principu, privalo užtikrinti teisinę apsaugą, kurią asmenys kildina iš tiesioginio Bendrijos teisės nuostatų veikimo (žr. naujausius 1980 m. liepos 10 d. Sprendimą Ariete, 811/79, Rink. 1980, p. 2545, ir sprendimą Mireco, 826/79, Rink. 1980, p. 2559).

20     Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad su Bendrijos teisės pagrindą sudarančiais reikalavimais yra nesuderinama bet kokia nacionalinės teisės sistemos nuostata ir bet kokia įstatymų leidybos, administracinė ar teisminė praktika, galinti susilpninti Bendrijos teisės veiksmingumą, atimant iš turinčio jurisdikciją taikyti šią teisę nacionalinio teismo galią daryti viską, kas ją taikant reikalinga tam, jog nebūtų taikomos nacionalinės teisės aktų nuostatos, galinčios sudaryti net laikiną kliūtį visapusiškam Bendrijos teisės normų veiksmingumui (minėto 1978 m. kovo 9 d. Sprendimo Simmenthal 22 ir 23 punktai).

21     Reikia pridurti, kad visiškas Bendrijos teisės veiksmingumas lygiai taip pat susilpnėtų, jeigu nacionalinės teisės norma galėtų sutrukdyti Bendrijos teisės reguliuojamą ginčą nagrinėjančiam teisėjui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekiant užtikrinti visišką busimo teismo sprendimo dėl pagal Bendrijos teisę reikalaujamų teisių buvimo veiksmingumą. Todėl teismas, kuris tokiomis aplinkybėmis imtųsi laikinųjų apsaugos priemonių, jei tik tai neprieštarautų nacionalinės teisės normai, privalo netaikyti tokio pobūdžio nacionalinės teisės normos.

22     Šį išaiškinimą taip pat patvirtina EEB sutarties 177 straipsniu nustatyta sistema, kurios veiksmingumas susilpnėtų, jeigu nacionalinis teismas, sustabdęs bylos nagrinėjimą iki Teisingumo Teismas atsakys į jam pateiktą prejudicinį klausimą, negalėtų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių prieš jam priimant sprendimą po to, kai Teisingumo Teismas pateiktų savo atsakymą.

23     Todėl į pateiktą klausimą reikia atsakyti, jog Bendrijos teisė turi būti aiškinama kaip reiškianti, kad jei nacionalinis teismas, nagrinėdamas su Bendrijos teise susijusį ginčą, mano, kad vienintelė kliūtis, užkertanti jam kelią taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra nacionalinės teisės norma, jis privalo tokios teisės normos netaikyti.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

24     Jungtinės Karalystės, Airijos vyriausybių, taip pat Europos Bendrijų Komisijos, pateikusių Teisingumo Teismui savo pastabas, bylinėjimosi išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas, atsakydamas į klausimą, kurį jam 1989 m. gegužės 18 d. Sprendimu pateikė House of Lords, nusprendžia:

Bendrijos teisė turi būti aiškinama kaip reiškianti, kad jei nacionalinis teismas, nagrinėdamas su Bendrijos teise susijusį ginčą, mano, jog vienintelė kliūtis, užkertanti jam kelią taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra nacionalinės teisės norma, jis privalo tokios teisės normos netaikyti.

Parašai.

Paskelbta 1990 m. birželio 19 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

* Proceso kalba: anglų.