TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1988 m. rugsėjo 21 d.(*)

„Valstybės priemonė, susijusi su mokesčių netaikymu pajamoms iš taupomųjų indėlių – Bankų konkurencija palūkanų už indėlius srityje“

Byloje C‑267/86

dėl Bevereno rajono (Belgija) Vredegerecht (taikos teismo) pagal EEB sutarties 177 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje,

Pascal Van Eycke, gyvenantis Beveren,

prieš

akcinę bendrovę ASPA, kurios buveinė yra Antverpene,

dėl EEB sutarties 59–66, 85, 86 ir 95 straipsnių išaiškinimo,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininko pareigas einantis kolegijos pirmininkas G. Bosco, kolegijos pirmininkas C. Moitinho de Almeida, teisėjai T. Koopmans, U. Everling, K. Bahlmann, Y. Galmot, C. N. Kakouris, R. Joliet ir F. A. Schockweiler,

generalinis advokatas G. F. Mancini,

posėdžio sekretorė D. Louterman, administratorė,

išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:

–       P. Van Eycke, atstovaujamo Antverpeno advokatūros advokato J. Cerfontaine,

–       Belgijos Karalystės, atstovaujamos advokatų G. van Hecke ir K. Lenaerts ir atstovų R. Hoebaer ir R. Devyver,

–       Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos T. van Rijin, padedamo R. Overhoff,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 1987 m. lapkričio 25 d. posėdžiui,

susipažinęs su 1988 m. balandžio 28 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1       1986 m. spalio 28 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 1986 m. spalio 30 d., Beveren Vredegerecht pagal EEB sutarties 177 straipsnį kreipėsi į Teisingumo Teismą prašydamas priimti prejudicinį sprendimą, pateikdamas tris klausimus dėl šios Sutarties 59–66, 85, 86 ir 95 straipsnių išaiškinimo, kad būtų galima įvertinti, ar su Bendrijos teise yra suderinami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos nuo pajamų mokesčio yra atleistos tik tam tikros kategorijos taupomųjų indėlių palūkanos.

2       Šie klausimai iškilo nagrinėjant ginčą tarp P. Van Eycke (toliau – ieškovas) ir Belgijos finansų įstaigos – akcinės bendrovės ASPA dėl palūkanų normos, mokėtinos už taupomąjį indėlį, kurį ieškovas ketino padėti bendrovėje ASPA. Iš bylos medžiagos yra aišku, kad ieškovas, sužinojęs apie ASPA reklamuojamas taupomųjų indėlių palūkanų normas, atvyko į šią finansų įstaigą, ketindamas padėti indėlį skelbiamomis sąlygomis. Kai ASPA jam vėliau pranešė, kad pagal 1986 m. kovo 13 d. Karaliaus dekretą ji privalo taikyti ne tokias palankias sąlygas kaip nurodytos reklamoje, ieškovas kreipėsi į nacionalinį teismą, prašydamas pripažinti, kad ASPA negalėjo remtis minėtu Karaliaus dekretu, siekdama pateisinti taupomiesiems indėliams taikomų sąlygų pakeitimą, nes šis dekretas prieštarauja EEB sutarties 85 ir paskesniems straipsniams.

3       Norint geriau suprasti minėtąjį Karaliaus dekretą, jį reikia nagrinėti atsižvelgiant į jo teisinį ir ekonominį kontekstą, kuriam būdinga tai, kad Belgijoje dalis iš taupomųjų indėlių gaunamų pajamų ilgą laiką buvo neapmokestinamos; šis atleidimas buvo nustatytas dėl socialinių priežasčių ir siekiant skatinti taupymą, o jį reglamentuoja Pajamų mokesčio kodekso 19 straipsnio 7 punkte įtvirtintos pagrindinės taisyklės.

4       Kai devintojo dešimtmečio pradžioje vis daugiau taupymo įstaigų ėmė laikytis didelių palūkanų normų politikos, Belgijos vyriausybė nusprendė apriboti atleidimo nuo mokesčio sritį ir, remdamasi 1983 m. gruodžio 28 d. Įstatymu, įtvirtino atleidimo sąlygas, kurias turėjo apibrėžti Karaliaus dekretas.

5       1983 m. gruodžio 29 d. Karaliaus dekretas, priimtas įgyvendinant minėtą įstatymą, iš esmės nustatė dvi mokesčio netaikymo sąlygas: atlyginimą už taupomuosius indėlius turėjo sudaryti, pirma, bazinės palūkanos, neviršijančios aptariamoje rinkoje taikomos mažiausios vidutinės palūkanų normos, ir, antra, lojalumo arba augimo priemoka, kurią kiekviena finansų įstaiga galėjo laisvai nustatyti.

6       Vėliau už pinigų politiką atsakingos Belgijos valdžios institucijos nusprendė, kad konkurencija lojalumo arba augimo priemokų srityje buvo pernelyg arši ir nulėmė priešingas tendencijas nei bendras palūkanų normos mažėjimas, būdingas kitoms taupymo formoms. Kadangi aukštos taupomųjų indėlių palūkanos, tų pačių valdžios institucijų nuomone, lėmė tokį patį didelį paskolų palūkanų lygį, neigiamai veikiantį šalies ūkį ir valstybės skolą, 1985 m. rugsėjo mėn. Belgijos bankininkystės komisija pateikė finansų institucijoms rekomendaciją, kuria buvo siekiama riboti atlyginimą už taupomuosius indėlius. Remdamiesi šia rekomendacija, 1985 m. gruodžio 30 d. bankai, privačios taupomosios kasos ir valstybinės kredito įstaigos sudarė savikontrolės susitarimą, kuriame nustatė didžiausią leistiną 7 % palūkanų ir priemokų normą.

7       Kadangi ne visos finansų įstaigos laikėsi šio susitarimo, finansų ministras nusprendė nustatyti tvarką, pagal kurią valstybės institucijos tiesiogiai nustatytų minėto atleidimo nuo mokesčio sąlygas.

8       Ši tvarka buvo įvesta minėtu 1986 m. kovo 13 d. Karaliaus dekretu, kuriame buvo tiesiogiai nustatyta ir didžiausia leistina bazinė palūkanų norma, ir didžiausia leistina lojalumo bei augimo priemokos norma.

9       Tokiomis aplinkybėmis abiejų pagrindinės bylos šalių bendru prašymu nacionalinis teismas Teisingumo Teismui pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą, pateikdamas šiuos klausimus:

„1.      Ar teisinė tvarka, nustatyta 1983 m. gruodžio 29 d. Karaliaus dekretu ir su nedideliais pakeitimais patvirtinta 1986 m. kovo 13 d. Karaliaus dekretu, reglamentuojanti finansų įstaigų už taupomuosius indėlius galimas mokėti palūkanas, kuri – tiek, kiek ji teisės aktų forma pratęsia jau esamus susitarimus tarp bankų arba suderintuosius veiksmus, ribojančius už taupomuosius indėlius mokamas palūkanas, – šį atlyginimą numato kaip privalomą:

a)  visiems rinkos dalyviams vienodą normą arba

b)  ribą, kurios, nustatydami atlyginimą, turi laikytis visi rinkos dalyviai,

kaip sankciją numatydama klientų indėlininkų galimybės naudotis paprastų taupomųjų indėlių savininkams taikomu palankiu mokesčių režimu praradimą, yra suderinama su Bendrijos konkurencijos taisyklėmis, apibrėžtomis EEB sutarties 85 ir paskesniuose straipsniuose?

2.       Jei į pirmojo klausimo a punktą būtų atsakyta teigiamai, ar privalomas lojalumo ir (arba) augimo priemokos didžiausios leistinos ribos nustatymas kartu su finansų institucijų mokama vienoda bazine palūkanų norma ir bet kurios kitos konkurencijos formos indėlių srityje pašalinimas, kaip sankciją numatant galimybės naudotis pirmajame klausime minėtu (1986 m. kovo 13 d. Karaliaus dekreto 1 skyrius) palankiu mokesčių režimu praradimą, yra suderinami su Bendrijos konkurencijos taisyklėmis, apibrėžtomis EEB sutarties 85 ir paskesniuose straipsniuose?

3.      Ar mokesčių lengvatų suteikimas, tarp jų ir tam tikrų taupomųjų indėlių, laikomų tik Belgijos frankais ir tik finansų įstaigose, kurių buveinė yra Belgijoje, visiškas atleidimas nuo mokesčio nediskriminuoja tokių pačių indėlių, kurie laikomi finansų įstaigose, kurių buveinė nėra Belgijoje, arba kurie laikomi kita valiuta arba valiutų krepšeliais, ir ar tokių mokesčių lengvatų suteikimas yra suderinamas su EEB sutarties 59–66 ir 95 straipsniais?“

10     Išsamesnį pagrindinės bylos faktų išdėstymą, informaciją apie atitinkamus nacionalinės teisės aktus ir Teisingumo Teismui pateiktas pastabas galima rasti posėdžio pranešime. Ši bylos medžiaga toliau minima tik tiek, kiek to reikia Teisingumo Teismo argumentams pateikti.

 Dėl Teisingumo Teismo kompetencijos

11     Pirmiausia Belgijos vyriausybė tvirtina, kad nacionalinio teismo prašymas priimti prejudicinį sprendimą nėra priimtinas, nes nemažai veiksnių rodo aiškiai fiktyvų pagrindinės bylos pobūdį. Antra, ji teigia, kad Bendrijos teisės išaiškinimas, kurio yra prašoma šioje byloje, jokiais aspektais negali būti svarbus pagrindinei bylai išspręsti. Jos nuomone, 1986 m. kovo 13 d. Karaliaus dekretas niekaip nekliudo bendrovei ASPA taikyti ieškovui ankstesnes palankesnes taupomųjų indėlių sąlygas ir todėl visai nėra susijęs su pagrindine byla.

12     Reikia pastebėti, kad iš nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktų faktinių aplinkybių nėra akivaizdu, jog ginčas iš tikrųjų yra fiktyvus.

13     Dėl antrojo Belgijos vyriausybės pateikto argumento reikia priminti tik tai, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, kurią patvirtino 1986 m. birželio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimas Bertini (sujungtos bylos 98, 162 ir 258/85, Rink. p. 1893), būtent nacionalinis teismas, atsižvelgęs į bylos aplinkybes, turi spręsti klausimą, ar yra būtina prašyti priimti prejudicinį sprendimą.

14     Dėl šių priežasčių yra būtina išnagrinėti nacionalinio teismo pateiktus klausimus.

 Dėl pirmojo ir antrojo klausimų

15     Reikia suprasti, kad šiais klausimais siekiama iš esmės išsiaiškinti, ar nacionalinės teisės aktai, ribojantys galimybę pasinaudoti taupomųjų indėlių atleidimu nuo pajamų mokesčio, nustatant, kad tokia lengvata yra taikoma tik tiems indėliams, kurių palūkanų normos ir priemokos neviršija teisės aktuose nustatytos maksimalios ribos, yra suderinami su pareigomis, kurias valstybėms narėms nustato EEB sutarties 5 straipsnis kartu su tos pačios Sutarties 3 straipsnio f dalimi ir 85 straipsniu.

16     Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad 85 ir 86 straipsniai savaime reglamentuoja tik įmonių veiklą, o ne valstybių narių išleidžiamus teisės aktus. Tačiau iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, jog Sutarties 85 ir 86 straipsniai, skaitomi kartu su 5 straipsniu, reikalauja, kad valstybės narės nenustatytų ir nepaliktų galioti priemonių, net ir turinčių įstatymo ar poįstatyminio teisės akto pobūdį, kurios galėtų panaikinti įmonėms taikomų konkurencijos taisyklių veiksmingumą. Pagal šią praktiką taip yra tuo atveju, kai valstybė narė įpareigoja sudaryti prieštaraujančius EB 85 straipsniui susitarimus ar skatina jų sudarymą, arba sustiprina tokių susitarimų poveikį, arba panaikina savo teisės aktų oficialų pobūdį, perleisdama privatiems ūkio subjektams atsakomybę priimti sprendimus, turinčius poveikį ekonominei sričiai.

17     Pirmiausia pastebėtina, kad, remiantis nutartimi dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, prieš priimant aptariamus teisės aktus jau galiojo susitarimai tarp bankų arba suderintieji veiksmai, kuriais buvo siekiama riboti atlyginimą už taupomuosius indėlius. Tačiau nei iš šių išvadų, nei iš Teisingumo Teismui pateiktų pastabų nėra aišku, ar minėtų teisės aktų tikslas buvo įpareigoti sudaryti arba skatinti naujų susitarimų sudarymą ar naujų suderintųjų veiksmų įgyvendinimą. Norint įvertinti tikrąją šių teisės aktų reikšmę pagal Teisingumo Teismo praktikoje nustatytus kriterijus, reikia tik išsiaiškinti, pirma, ar šie teisės aktai gali būti laikomi skirtais sustiprinti jau esamų susitarimų poveikį, ir, antra, ar yra aplinkybių, dėl kurių tokie teisės aktai prarastų savo oficialų pobūdį.

18     Pirmuoju klausimu pakanka pažymėti, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką teisės aktai gali būti laikomi skirtais sustiprinti jau esamų susitarimų, sprendimų ar suderintųjų veiksmų poveikį tik tuo atveju, jei į juos yra visiškai arba iš dalies įtrauktos tarp įmonių sudarytų susitarimų sąlygos ir jie įpareigoja ar skatina šias įmones laikytis šių sąlygų. Nors galimybė visiškai prarasti teisę naudotis palankiu taupomiesiems indėliams taikomu mokesčių režimu yra svarbus veiksnys, skatinantis laikytis aptariamų teisės aktų, iš nacionalinio teismo sprendime pateiktų teiginių nėra akivaizdu, kad minėti teisės aktai tiesiog patvirtino jau esamais susitarimais ar suderintaisiais veiksmais nustatytą atlyginimo už indėlius ribojimo metodą ir didžiausias leistinas palūkanų normas. Tačiau būtent nacionaliniam teismui priklauso toliau nagrinėti šį klausimą, jei jis mano, kad šiuo požiūriu gali kilti abejonių.

19     Antruoju klausimu iš aptariamų teisės aktų yra aišku, kad valstybės institucijos pasiliko teisę nustatyti didžiausias leistinas taupomųjų indėlių palūkanų normas ir nepatikėjo šios atsakomybės jokiam privačiam subjektui. Todėl šie teisės aktai yra oficialaus pobūdžio. Juo negalima abejoti vien dėl paprastos aplinkybės, kurią pabrėžė ieškovas pagrindinėje byloje, būtent kad iš 1986 m. kovo 13 d. Karaliaus dekreto preambulės yra aišku, jog šis dekretas buvo priimtas pasikonsultavus su kredito įstaigų asociacijų atstovais.

20     Todėl į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti, kad nacionalinės teisės aktai, ribojantys galimybę pasinaudoti taupomųjų indėlių atleidimu nuo pajamų mokesčio, nustatant, kad tokia lengvata yra taikoma tik tiems indėliams, kurių palūkanų normos ir priemokos neviršija teisės aktuose nustatytos maksimalios ribos, nėra nesuderinami su pareigomis, kurias valstybėms narėms nustato EEB sutarties 5 straipsnis kartu su tos pat Sutarties 3 straipsnio f dalimi ir 85 straipsniu, nacionaliniam teismui paliekant galimybę išnagrinėti, ar aptariami teisės aktai ne tiesiog patvirtino jau esamais susitarimais ar suderintaisiais veiksmais nustatytą atlyginimo už indėlius ribojimo metodą ir didžiausias leistinas palūkanų normas.

 Dėl trečiojo klausimo

21     Šiuo klausimu nacionalinis teismas iš esmės siekia sužinoti, ar nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos anksčiau aprašytas atleidimas nuo mokesčio taikomas tik taupomiesiems indėliams, laikomiems nacionaline valiuta finansų įstaigose, kurių buveinė yra aptariamoje valstybėje narėje, yra suderinami su EEB sutarties 59‑66 ir 95 straipsniais.

22     Sprendžiant klausimą, ar tokie mokesčių teisės aktai, reglamentuojantys pajamas už bankuose laikomus tam tikros kategorijos taupomuosius indėlius, yra suderinami su EEB sutarties 59 ir paskesniais straipsniais dėl laisvo paslaugų judėjimo, reikia priminti, kad pagal tos pačios Sutarties 61 straipsnio 2 dalį bankų paslaugų, susijusių su kapitalo judėjimu, liberalizavimas turi būti derinamas su laipsnišku kapitalo judėjimo liberalizavimu.

23     Vadinasi, taupomųjų indėlių laikymas yra kapitalo judėjimo forma, vadinama „einamųjų ir indėlių sąskaitų atidarymu ir lėšų į jas įdėjimu, einamųjų ir indėlių sąskaitų kredito institucijose likučių repatrijavimu ar panaudojimu“ ir nurodyta atitinkamai 1960 m. gegužės 11 d. Pirmosios Tarybos direktyvos dėl Sutarties 67 straipsnio įgyvendinimo (OL 43, 1960 7 12, p. 921) I priedo D sąraše ir 1986 m. lapkričio 17 d. Tarybos direktyvos 86/566, iš dalies keičiančios 1960 m. gegužės 11 d. Pirmąją direktyvą dėl Sutarties 67 straipsnio įgyvendinimo (OL L 332, p. 22), I priedo C sąraše. Toks kapitalo judėjimas dar nėra liberalizuotas.

24     Todėl šioje byloje EEB sutarties nuostatos dėl laisvo bankų paslaugų judėjimo kapitalo judėjimo srityje negalėjo būti pažeistos.

25     Pagaliau dėl klausimo, ar EEB sutarties 95 straipsnis yra taikomas aptariamiems mokesčių teisės aktams, pakanka pažymėti, kad šiame straipsnyje nustatytas diskriminacinio ar apsauginio pobūdžio vidaus mokesčių draudimas taikomas tik kitų valstybių narių „gaminiams“. Kaip buvo teigta, taupomieji indėliai, laikomi viena ar kita valiuta, patenka į EEB sutarties 61 straipsnio 2 dalies ir 67 straipsnio taikymo sritį. Jie nelaikytini gaminiais Sutarties 95 straipsnio prasme.

26     Todėl į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos anksčiau aprašytas atleidimas nuo mokesčio taikomas tik taupomiesiems indėliams, laikomiems nacionaline valiuta finansų įstaigose, kurių buveinė yra aptariamoje valstybėje narėje, nėra nesuderinami su EEB sutarties 59‑66 ir 95 straipsniais.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

27     Belgijos Karalystės ir Europos Bendrijų Komisijos, pateikusių Teisingumo Teismui savo pastabas, bylinėjimosi išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.

Remdamasis šiais motyvais ir atsakydamas į klausimus, kuriuos jam 1986 m. spalio 28 d. Sprendimu pateikė Bevereno kantono Vredegerecht, Teisingumo Teismas nusprendžia:

1.      Nacionalinės teisės aktai, ribojantys galimybę pasinaudoti taupomųjų indėlių atleidimu nuo pajamų mokesčio, nustatant, kad tokia lengvata yra taikoma tik tiems indėliams, kurių palūkanų normos ir priemokos neviršija teisės aktuose nustatytos maksimalios ribos, nėra nesuderinami su pareigomis, kurias valstybėms narėms nustato EEB sutarties 5 straipsnis kartu su tos pačios Sutarties 3 straipsnio f dalimi ir 85 straipsniu, nacionaliniam teismui paliekant galimybę išnagrinėti, ar aptariami teisės aktai ne tiesiog patvirtino jau esamais susitarimais ar suderintaisiais veiksmais nustatytą atlyginimo už indėlius ribojimo metodą ir didžiausias leistinas palūkanų normas.

2.      Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos anksčiau aprašytas atleidimas nuo mokesčio taikomas tik taupomiesiems indėliams, laikomiems nacionaline valiuta finansų įstaigose, kurių buveinė yra aptariamoje valstybėje narėje, nėra nesuderinami su EEB sutarties 59‑66 ir 95 straipsniais.

Paskelbta 1988 m. rugsėjo 21 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

* Proceso kalba: olandų.