TEISINGUMO TEISMO NUOMONĖ 1/94

1994 m. lapkričio 15 d.

„Bendrijos kompetencija sudaryti tarptautinius susitarimus paslaugų ir intelektinės nuosavybės apsaugos srityje – EB sutarties 228 straipsnio 6 dalis“

Vadovaudamasi EB sutarties 228 straipsnio 6 dalimi, Komisija paprašė Teisingumo Teismo pateikti nuomonę dėl Europos bendrijos kompetencijos sudaryti Sutartį, įsteigiančią Pasaulio prekybos organizaciją, ypač Bendrąjį susitarimą dėl paslaugų prekybos (GATS), ir Sutartį dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba, įskaitant prekybą suklastotomis prekėmis (TRIPS).

Turinys

Prašymo apžvalga

I – Urugvajaus raundo sutartys

II – Europos Bendrijų statusas PPO

III – Derybos dėl PPO sutarties ir jos pasirašymas

IV – Komisijos klausimai ir procesas

A – Komisijos klausimai

B – Procesas

V – Dėl prašymo priimtinumo

VI – Dėl klausimų formuluotės

VII – Ginčo esmė

VIII – Klausimai, dėl kurių nėra ginčų

IX – Daugiašalės sutartys dėl prekių prekybos

X – GATS ir TRIPS sutarčių analizė

A – GATS

1. GATS prasmė

2. GATS turinys

3. Paslaugų ir jų teikimo būdų apibūdinimas

4. Dvejopas GATS „universalumas“

5. Prisiimtų įsipareigojimų pobūdis

a) Bendrieji įsipareigojimai

b) Konkretūs įsipareigojimai

6. Susitarimo dinamiškumas

B – TRIPS

1. Tikslai ir prasmė

2. TRIPS taikymo sritis ir jo tikslų įgyvendinimo priemonės

3. Konkrečios materialinės teisės nuostatos

a) Autorių teisės ir gretutinės teisės

b) Pramoninė nuosavybė

i) Prekių ženklai

ii) Geografinės nuorodos

iii) Pramoninis dizainas

iv) Patentai

v) Integralinių mikroschemų topografija

vi) Komercinių paslapčių apsauga

vii) Antikonkurencinės praktikos kontrolė licencinėse sutartyse

4. Konkrečios procesinės nuostatos (intelektinės nuosavybės teisių užtikrinimo būdai)

a) Korekcinės priemonės

b) Procesinės garantijos

XI – Bendra prekybos politika, GATS ir TRIPS: šalių pozicijos procese

A – GATS

B – TRIPS

XII – GATS, TRIPS ir numanomos galios

A – Bendros pastabos apie numanomas galias

B – GATS

1. Komisijos pozicija

a) Dėl vidaus kompetencijos buvimo

i) Dėl kompetencijos, kylančios iš konkrečių EB sutarties nuostatų

ii) Dėl galių, kylančių iš bendrųjų nuostatų (EB sutarties 100a ir 235 straipsnių)

b) Dėl Bendrijos išorinių veiksmų poreikio

2. Pastabas pateikusių šalių pozicijos

i) Dėl kompetencijos, kylančios iš konkrečių EB sutarties nuostatų

ii) Dėl kompetencijos, kylančios iš Sutarties bendrųjų nuostatų (EB sutarties 100a ir 235 straipsnių)

C – TRIPS

1. Komisijos pozicija

a) Dėl vidaus kompetencijos

i) Dėl kompetencijos, kylančios iš antrinės teisės aktų

ii) Dėl kompetencijos, galinčios kilti iš Sutarties bendrųjų nuostatų (EB sutarties 100a ir 235 straipsniai)

b) Dėl Bendrijos išorinių veiksmų būtinybės

2. Pastabas pateikusių šalių pozicijos

XIII – Atstovavimo tam tikroms teritorijoms, priklausančioms valstybėms narėms, tačiau nepriklausančioms Bendrijai, problema

XIV – Kompetencijos klausimo įtaka nuomonės reiškimo ypatumams PPO viduje

XV – Biudžeto ir finansiniai klausimai

XVI – Komisijos, Tarybos ir pastabas pateikusių valstybių atsakymai į klausimus, užduotus prašyme pareikšti nuomonę

XVII – Teisingumo Teismo klausimai, užduoti Komisijai, Tarybai ir valstybėms narėms, ir į šiuos klausimus pateikti atsakymai

A – Pirmasis klausimas

B – Antrasis klausimas

C – Trečiasis klausimas

D – Ketvirtasis klausimas

E – Penktasis klausimas

F – Šeštasis klausimas

G – Septintasis klausimas

H – Aštuntasis klausimas

I – Devintasis klausimas

J – Dešimtasis klausimas

K – Vienuoliktasis klausimas

Teisingumo Teismo nuomonė

I– Įvadas

II– Dėl prašymo priimtinumo

III– Dėl Komisijos klausimų formuluotės

IV– Dėl atstovavimo valstybėms narėms pavaldžioms tam tikroms teritorijoms

V– Dėl biudžeto ir finansinių klausimų

VI– Dėl daugiašalių sutarčių dėl prekių prekybos

VII– Dėl EB sutarties 113 straipsnio, GATS ir TRIPS

A– GATS

B– TRIPS

VIII– Dėl numanomų Europos Bendrijos išorės galių, GATS ir TRIPS

A– GATS

B– TRIPS

IX– Dėl valstybių narių ir Bendrijos institucijų pareigos bendradarbiauti

I –  Urugvajaus raundo sutartys

„Pačios sudėtingiausios per visą pasaulio istoriją“ (Tarybos nuomone) ekonominės derybos baigėsi 1994 m. balandžio 15 d. Marakeše pasirašius Baigiamąjį dokumentą, išreiškiantį daugiašalių derybų dėl prekybos Urugvajaus raundo rezultatus. Šios derybos truko septynerius metus – jos prasidėjo priėmus 1986 m. rugsėjo 20 d. Punta del Este ministrų deklaraciją. Vyriausybių ir Europos Bendrijų atstovai, sudarę Baigiamąjį dokumentą, sutarė, jog pageidautina, kad jis įsigaliotų 1995 m. sausio 1 d. arba kuo anksčiau po šios datos.

Baigiamajame dokumente yra Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutartis (toliau – PPO sutartis), kuria siekiama sukurti bendrą institucinę struktūrą valstybių narių prekybos ryšiams organizuoti. Šioje sutartyje nėra materialinės teisės nuostatų. Jos yra prieduose, kuriuose pateikiamos įvairios „daugiašalės prekybos sutartys“. Šie priedai yra sudedamoji PPO sutarties dalis.

Tarp jų:

–       daugiašalės sutartys dėl prekių prekybos, įskaitant GATT 1994 (1A priedas),

–       Bendrasis susitarimas dėl paslaugų prekybos (GATS, 1B priedas)(1),

–       Sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (TRIPS, 1C priedas)(2);

–       Susitarimas dėl ginčų sprendimą reglamentuojančių taisyklių ir tvarkos (2 priedas),

–       Prekybos politikos peržiūros mechanizmas (3 priedas).

PPO sutartis ir jos priedai sudaro vieną „paketą“. Valstybė, norinti tapti PPO nare, privalo pritarti visoms Urugvajaus raundo daugiašalėms sutartims. Ginčų sprendimo tvarka taikoma visoms šioms daugiašalėms sutartims. Ši tvarka nustato, kad blogiausiu atveju galima imtis priemonių, vadinamų „kryžminiu atsaku“. Už bet kurio susitarimų visumos elemento pažeidimą (nesvarbu, ar pažeistas susitarimas prekių, paslaugų, ar intelektinės nuosavybės srityje) galima atsilyginti kitame sektoriuje (Susitarimo dėl ginčų sprendimo taisyklių ir tvarkos 22 straipsnio 3 dalies b punktas) arba pagal kitą susitarimą (22 straipsnio 3 dalies c punktas). Be to, kaip teigia Komisija, „lygiai taip pat galima siūlyti kompensaciją kitame sektoriuje arba pagal kitą sutartį, nei ta, kurios nuostatos buvo pažeistos“.

Ši vieno „paketo“ sistema užbaigė tai, kas buvo vadinama „GATT à la carte“. Atskirų Tokijo raundo susitarimų dalyvių skaičius buvo nevienodas. Be to, kiekviename susitarime numatyta savita ginčų sprendimo tvarka.

Prie PPO sutarties taip pat pridėtos keturios keliašalės sutartys (dėl viešųjų pirkimų, civilinės aviacijos orlaivių prekybos, pieno produktų ir jautienos). Šiose srityse nustatyta vieno „paketo“ principo išimtis: šios sutartys įpareigoja tik tas PPO valstybes nares, kurios jas yra priėmusios. Tačiau ginčų sprendimo tvarka bus taikoma santykiams tarp šalių, priėmusių šias sutartis.

II –  Europos Bendrijų statusas PPO

Dviejose PPO sutarties nuostatose yra tiesiogiai minimos Europos Bendrijos.

IX straipsnyje, kuriame nustatytos sprendimų priėmimo taisyklės, numatyta, kad kai sprendimai priimami balsuojant, „Ministrų Konferencijos ir Generalinės Tarybos posėdžiuose kiekviena PPO valstybė narė turi vieną balsą“, o „jeigu Europos Bendrijos naudojasi savo balso teise, joms priklauso toks balsų skaičius, kiek jose yra narių, esančių ir PPO valstybėmis narėmis“.

Be to, XI straipsnio 1 dalyje, kurioje apibūdinamos valstybės narės PPO steigėjos, yra nurodyta:

„GATT 1947 susitariančiosios šalys, priklausančios GATT 1947 šios Sutarties įsigaliojimo dieną, ir Europos Bendrijos, kurios priėmė šią Sutartį bei daugiašales prekybos sutartis, kurių Tarifinių nuolaidų ir įsipareigojimų sąrašai pridėti prie GATT 1994 ir kurių paslaugų Įsipareigojimų sąrašai pridėti prie GATS, tampa PPO valstybėmis narėmis – steigėjomis.“

III –  Derybos dėl PPO sutarties ir jos pasirašymas

Punta del Este deklaraciją, nuo kurios prasidėjo derybos, patvirtino Taryba ir „tiek, kiek tai su jomis susiję,“ – valstybių narių vyriausybių atstovai. Derybose Bendrijos ir valstybių narių vardu dalyvavo tik Komisija. Taryba teigia, jog, „siekiant užtikrinti didžiausią nuoseklumą derybose, buvo nuspręsta, kad Komisija bus vienintelė Bendrijos ir valstybių narių derybininkė“. Susirinkimo, kuriame Taryba patvirtino Punta del Este deklaraciją, protokole buvo įrašyta, kad „šis sprendimas (įgalioti Komisiją pradėti deklaracijoje numatytas derybas) iš anksto nesprendžia Bendrijos ir valstybių narių kompetencijos tam tikrose srityse klausimo“.

PPO sutartį Europos Sąjungos Tarybos vardu pasirašė Tarybos pirmininkas ir Komisijos narys Seras Leon Britan, o savo vyriausybių vardu – valstybių narių atstovai. Šios tvarkos buvo laikomasi ir įgyvendinant 1994 m. kovo 7 ir 8 d. įvykusiame posėdyje Tarybos ir valstybių narių atstovų priimtą sprendimą. Iš Tarybos pastabų aišku, kad Komisija pati užtikrino, jog protokole būtų jos pareiškimas, kad „Baigiamasis dokumentas <...>, taip pat ir prie jo pridėtos sutartys, priklauso išimtinei Europos bendrijos kompetencijai“.

IV –  Komisijos klausimai ir procesas

A –  Komisijos klausimai

1994 m. balandžio 6 d., tai yra likus kelioms dienoms iki numatytos PPO sutarties pasirašymo Marakeše datos ir praėjus kelioms savaitėms po to, kai Prekybos derybų komitetas (kurį Punta del Este konferencija įsteigė, kad užbaigtų Urugvajaus raundo derybas) pritarė Baigiamajam dokumentui, Komisija, vadovaudamasi EB sutarties 228 straipsnio 6 dalimi, kreipėsi į Teisingumo Teismą prašydama pateikti nuomonę.

Komisija pateikė tokius klausimus:

„Atsižvelgiant į Urugvajaus raundo prekybos derybų dėl GATT rezultatus, kurie pateikiami 1993 m. gruodžio 15 d. Baigiamajame dokumente:

1.      Ar, vadovaujantis EB sutartimi, ypač jos 113 straipsniu arba 113 straipsniu kartu su šios sutarties 100a straipsniu ir (arba) 235 straipsniu, Europos bendrija yra kompetentinga sudaryti visas PPO steigimo sutarties dalis, kurios susijusios su paslaugų prekyba (GATS) ir intelektinės nuosavybės teisių aspektais, susijusiais su prekyba, įskaitant prekybą suklastotomis prekėmis (TRIPS)?

2.      Ar Europos bendrija yra kompetentinga viena sudaryti tas PPO sutarties dalis, kurios susijusios su produktais ir (arba) paslaugomis, patenkančiomis į EAPB ir EAEB sutarčių taikymo sritį?

3.      Jei atsakymas į pirmuosius du klausimus yra teigiamas, ar tai paveiks valstybių narių galimybes sudaryti PPO sutartį, kai jau sutarta, kad jos bus PPO narės steigėjos?“

B –  Procesas

Vadovaujantis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnio 1 dalimi, apie prašymą pateikti nuomonę buvo pranešta Europos Sąjungos Tarybai (toliau – Taryba) ir valstybėms narėms. Taryba ir Danijos, Vokietijos, Graikijos, Ispanijos, Prancūzijos, Nyderlandų, Portugalijos bei Jungtinės Karalystės vyriausybės pateikė savo rašytines pastabas. Europos Parlamento prašymu jam taip pat buvo leista pateikti savo pastabas.

V –  Dėl prašymo priimtinumo

Oficialiai nekeldama prašymo nepriimtinumo klausimo, Taryba pažymi, kad visais atvejais, kai buvo vadovaujamasi 228 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka, „prašymas buvo pateiktas prieš pasirašant sutartį“. Jos nuomone, „yra rimtų priežasčių suabejoti, ar galima prašyti preliminarios nuomonės (dėl „numatomos sudaryti“ sutarties) <...> tuomet, kai įsipareigojimai tarptautiniu lygiu jau yra prisiimti“. Nyderlandų vyriausybė pritaria šioms abejonėms.

Ispanijos vyriausybė oficialiai pareiškė, kad prašymas nepriimtinas. Ji teigia, kad prašyti pateikti nuomonę galima tik tuomet, kai Bendrija dar nėra prisiėmusi tarptautinių įsipareigojimų. Ispanijos vyriausybė pažymi, kad susitarimų pasirašymas reiškia, jog yra patvirtinami per derybas parengti dokumentai ir prisiimamas įsipareigojimas juos teikti atitinkamoms institucijoms pritarti.

Prancūzijos vyriausybė kritikuoja Komisiją labiau politiniu požiūriu. Neaptardama nepriimtinumo klausimų, ji teigia, kad Komisija, kuri prieš pateikdama prašymą laukė iki paskutinio momento, kai reikėjo sudaryti ir pasirašyti PPO sutartį, nors nesutarimų dėl nacionalinių vyriausybių kompetencijos atsirado dar 1992 m., pademonstravo bendradarbiavimo trūkumą ir jos elgesys prieštaravo Bendrijos bei valstybių narių nuosekliam požiūriui. Vargu ar valstybės narės gali teikti savo parlamentams tvirtinti PPO sutartį, kol nėra išspręstas kompetencijos klausimas. Taryba taip pat negali pateikti Europos Parlamentui pasiūlymo priimti sprendimą sudaryti sutartį, kol neaišku, koks yra tokio sprendimo teisinis pagrindas ir kol neišspręstas kompetencijos klausimas.

VI –  Dėl klausimų formuluotės

Taryba kritikuoja tai, kaip Komisija suformulavo savo klausimus.

Tarybos nuomone, kadangi procesas remiasi sutartimi, kurią įgyvendindama atitinkamą savo kompetenciją pasirašė Bendrija ir jos valstybės narės, reikia išsiaiškinti ne tai, ar Bendrija gali viena sudaryti šią sutartį (jos teigimu, tai – hipotetinis klausimas), bet ar „tai, kad Bendrija ir valstybės narės kartu sudarė Urugvajaus raundo sutartis, atitinka Europos Bendrijų steigimo sutartyse nustatytą kompetencijų padalijimą“.

Portugalijos vyriausybės nuomone, Komisijos suformuluoti klausimai atitinka jau praėjusį sutarties sudarymo proceso etapą. Iš tikrųjų svarbu nustatyti, ar „mišri sutartis“ atitinka EB ir EAPB sutarčių principus ir kompetencijos padalijimo tarp Bendrijos ir valstybių narių taisykles.

Jungtinės Karalystės vyriausybė nagrinėja klausimus kitokia tvarka nei Komisija. Pirmiausia ji paaiškina Bendrijos kompetenciją pagal numanomų galių teoriją, pabrėždama valstybių narių paralelią kompetenciją. Antra, ji nurodo, kodėl sudarant sutartis negali būti remiamasi 113 straipsniu.

VII –  Ginčo esmė

Problemos, kurias reikia išnagrinėti, nėra susijusios su visomis prie PPO sutarties pridėtomis daugiašalėmis sutartimis ar su pačia PPO steigimo sutartimi.

Kaip pažymi Taryba, pirmiausia reikia išnagrinėti materialinės teisės nuostatas. Dėl institucinių nuostatų nekyla jokių ypatingų kompetencijos problemų: kompetencija dalyvauti instituciniuose susitarimuose neabejotinai kyla iš kompetencijos, susijusios su materialinės teisės nuostatomis, nes institucinių susitarimų tikslas yra užtikrinti materialinių susitarimų „valdymą“. Todėl čia nebūtina apibūdinti šių institucinių susitarimų.

Taryba paaiškina, kad iš materialinės teisės nuostatų turi būti aptartos trys didelės sutartys: dėl prekių (GATT 1994), dėl paslaugų (GATS) ir dėl intelektinės nuosavybės (TRIPS).

Taryba, pastabas pateikusios vyriausybės ir Europos Parlamentas sutaria, kad Bendrija yra kompetentinga prekių prekybos (kuri yra GATT 1994 ir įvairių aiškinamųjų memorandumų objektas) srityje. Išlygos buvo padarytos tik dėl EAPB produktų (išlygą padarė Taryba ir visos pastabas pateikusios vyriausybės), Sutarties dėl techninių prekybos barjerų (išlygą padarė tik Nyderlandų vyriausybė) ir būtinybės žemės ūkio srityje kaip papildomu teisiniu pagrindu naudotis EB sutarties 43 straipsniu (tačiau pastarojoje išlygoje, kurią padarė Taryba, Jungtinė Karalystė ir Europos Parlamentas, nekeliamas Bendrijos išimtinės kompetencijos klausimas).

Nesutarimų priežastis yra paslaugos ir intelektinė nuosavybė. Čia Komisija prieštarauja aštuonioms valstybėms (visoms, išskyrus Belgijos Karalystę, Liuksemburgo Didžiąją Hercogystę, Airiją ir Italijos Respubliką) ir Europos Parlamentui. Nesutarimų esmė trumpai išdėstoma toliau.

Komisijos nuomone, Bendrijos kompetencija yra išimtinė (remiantis bendra prekybos politika arba numanomomis galiomis, o dar tiksliau – vidaus ir išorės kompetencijos paraleliu egzistavimu). Pastabas pateikusių valstybių narių nuomone, kompetencija yra padalyta tarp valstybių narių ir Bendrijos. Bet kuriuo atveju šios valstybės ir Parlamentas atmeta galimybę, kad kompetencija kyla iš bendros prekybos politikos. Parlamentas nepateikia jokios oficialios pozicijos dėl Komisijos alternatyvaus argumento.

VIII –  Klausimai, dėl kurių nėra ginčų

Prieš išdėstant požiūrių skirtumus ir priežastis, kuriomis viena ir kita šalis grindžia savo ginamas pozicijas, reikia paminėti tuos klausimus, kuriais jų požiūriai, regis, sutampa.

–       Tai, kad Taryba ir visos valstybės narės pasirašė PPO sutartį ir jos priedus, reiškia, jog jos sutaria, kad šią sutartį pasirašyti buvo naudinga ir išties būtina.

–       Sutariama dėl to, kad, remiantis EB sutarties 228 straipsnio 3 dalies antrąja pastraipa, prieš sudarant PPO sutartį reikia gauti Europos Parlamento pritarimą, nes šioje sutartyje numatyta sukurti konkrečią institucinę struktūrą.

–       Komisija pabrėžė, kad „dėl politinių, galbūt ir teisinių priežasčių <...> Urugvajaus raundo susitarimų visumą reikės patvirtinti vieningai“. Nei Taryba, nei pastabas pateikusios valstybės narės tam neprieštaravo.

IX –  Daugiašalės sutartys dėl prekių prekybos

Daugiašalės sutartys dėl prekių prekybos iš esmės apima GATT 1994, kurio nuostatos aiškinamos įvairiuose protokoluose, sutartis dėl tam tikrų produktų (žemės ūkio ir tekstilės) ir sutartis dėl ribojančių nuostatų, pavyzdžiui, dėl techninių prekybos kliūčių, naudojimo, sanitarinių ir fitosanitarinių priemonių taikymo bei su prekyba susijusių investicinių priemonių (TRIMS, „Trade related investment measures“).

Komisija mano, kad visos šios sutartys „yra susijusios su prekių prekyba, jomis siekiama tarptautinės prekybos plėtros pašalinant prekybos barjerus ir iškraipymą“ ir jos patenka į EB sutarties 113 straipsnio taikymo sritį.

Taryba pripažįsta, kad „Bendrijos išimtinė kompetencija apima beveik visas GATT ir jo priedų nuostatas“ ir kad ši kompetencija „iš esmės kyla iš 113 straipsnio“. Tačiau ji pažymi, kad sutartyse dėl žemės ūkio bei dėl sanitarinių ir fitosanitarinių priemonių reikia remtis 43 straipsniu, nes jos „yra susijusios ne tik su tarptautinei žemės ūkio produktų prekybai taikomomis prekybos priemonėmis, bet <..> visų pirma su žemės ūkio rinkų organizavimo vidaus tvarka“.

Jungtinės Karalystės vyriausybė pritaria Tarybos pozicijai dėl žemės ūkio ir savo pastabas pagrindžia konkrečiais pavyzdžiais.

Ji pateikia „du pavyzdžius, kokį poveikį PPO sutarties 1A priede esančios sutartys gali turėti Bendrijos vidaus žemės ūkio produktų sistemai. Visų pirma Sutarties dėl žemės ūkio nuostatos, ribojančios „vidaus paramą“, tiesiogiai paveiks paramos, kurią žemės ūkio gamintojai ir produktų perdirbėjai gaus dėl žemės ūkio rinkų bendro organizavimo formų, nustatytų vadovaujantis EB sutarties 43 straipsniu, dydį, taigi tiesiogiai paveiks ir šių organizavimo formų veikimą. Antra, Sutarties dėl žemės ūkio nuostatos, ribojančios eksporto subsidijų įsipareigojimus, paveiks Bendrijos eksporto grąžinamųjų išmokų už Bendrijos žemės ūkio produktus sistemą, kuri buvo sukurta ir valdoma vadovaujantis 43 straipsniu. Beveik visose bendrose rinkos organizavimo formose yra nuostatų dėl grąžinamųjų eksporto išmokų, o sistema valdoma vadovaujantis Tarybos ir Komisijos įgyvendinimo reglamentais, kurie priimti pagal nuostatas, reglamentuojančias bendro organizavimo formas“.

Jungtinė Karalystė pabrėžia, kad šios priemonės skirtos iš Bendrijos kilusiems žemės ūkio produktams, o įprastos prekybos politikos priemonės (kiekybiniai apribojimai, tarifai) taikomos importuotiems, ne vietinės gamybos produktams. Todėl ji daro išvadą, kad šios priemonės patenka į 43 straipsnio taikymo sritį.

Šiose pastabose apie žemės ūkį neabejojama išimtine Bendrijos kompetencija.

Europos Parlamentas taip pat mano, kad EB sutarties 43 straipsniu reikia remtis atsižvelgiant į ypatingą Sutarties dėl žemės ūkio svarbą. Jis pažymi, kad bendroji lengvatinių tarifų sistema yra grindžiama tiek 113, tiek 43 straipsniu (1992 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 3917/92 (OL L 396, p. 1) ir 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 3668/93 (OL L 338, p. 22)).

Nyderlandų vyriausybė ypatingą dėmesį skiria Sutarčiai dėl techninių prekybos barjerų. Kitaip nei Komisija, kuri šios naujos sutarties atžvilgiu išimtinę kompetenciją priskiria Bendrijai, Nyderlandų vyriausybė mano, kad „Bendrija daugiausia įgijo išimtinę kompetenciją techninių prekybos barjerų srityje“, tačiau „valstybės narės vis dar turi savarankiškos kompetencijos – tiek dėl tam tikrų direktyvų pobūdžio, tiek dėl to, kad ši sritis nėra visiškai suderinta, be to, ir nesiekiama jos visiškai suderinti“.

Prekių prekybos srityje būtent EAPB produktai yra tikroji Komisijos ir Tarybos bei pastabas pateikusių vyriausybių nesutarimų priežastis.

Komisijos nuomone, daugiašalėms prekių prekybos sutartims užtenka vieno teisinio pagrindo – 113 straipsnio, net jeigu jos susijusios su EAPB ar Euratomo produktais.

Komisija stengiasi sumažinti tą svarbą, kurią kitos šalys suteikia EAPB sutarties 71 straipsniui. Ši 71 straipsnyje numatyta nuostata dėl įtakos nedarymo valstybėms narėms nesuteikia jokios teisės EB sutarties 232 straipsnio 1 dalies prasme.

Komisija remiasi 1975 m. lapkričio 11 d. Nuomone 1/75 (Rink. p. 1355 ir ypač p. 1365), kurioje nurodyta, kad:

„(EAPB sutarties 71 straipsnis) niekaip negali panaikinti EEB sutarties 113 ir 114 straipsnių galiojimo ir paveikti kompetencijos derėtis bei sudaryti tarptautines sutartis bendros prekybos politikos srityje perdavimo Bendrijai“.

Galiausiai Komisija mano, kad, norint teisėtai sudaryti prekybos sutartis pagal EAPB sutartį, taip pat galima remtis 95 straipsnio nuostatomis.

Atvirkščiai, Taryba mano, jog „tai, kad valstybės narės sudaro GATT ir jos priedus, kai jų nuostatos neviršija EAPB sutarties 71 straipsnio joms suteiktos kompetencijos prekybos politikos srityje ribų, akivaizdžiai neprieštarauja EB sutarties nuostatoms“.

Ispanijos vyriausybė teigia, kad valstybės narės turi išimtinę kompetenciją EAPB produktų atžvilgiu. Graikijos Respublika pritaria šiai nuomonei. Tokia pati yra ir Portugalijos vyriausybės nuomonė.

Jungtinės Karalystės vyriausybė, pritardama, kad valstybės narės turi kompetenciją, taip pat remiasi EAPB sutarties 71 straipsniu, tačiau ji palaiko ir Komisijos nuomonę, kad, norint teisėtai sudaryti sutartį, galima remtis ir EAPB sutarties 95 straipsniu.

Prancūzijos vyriausybė teigia, jog „dėl to, kad, vadovaujantis EAPB sutarties 95 straipsniu, EAPB sudaro sutartis, nustatančias EAPB produktų prekybos taisykles, jai nepereina tos pačios sutarties 71 straipsniu valstybėms narėms suteiktos teisės“, todėl „valstybės narės gali nuspręsti pačios sudaryti GATT ir jos priedus, neviršydamos EAPB sutarties 71 straipsniu joms suteiktos kompetencijos ribos“.

X –  GATS ir TRIPS sutarčių analizė

A –  GATS

1.     GATS prasmė

Kodėl reikalingas bendrasis susitarimas dėl prekybos paslaugomis? Kai kuriose išsivysčiusiose šalyse paslaugų sektorius tapo svarbiausiu ekonomikos sektoriumi. Komisijos nuomone, kai kurie ekonomistai mano, jog dėl to pranašautinas „esminis pasaulio ekonomikos persitvarkymas, kai įprastinė pramonė laipsniškai persikels į besivystančias šalis, todėl šios taps pagrindinėmis pramonės gaminių eksportuotojomis. Išsivysčiusios šalys daugiausia eksportuos didelės pridėtinės vertės paslaugas ir prekes (reikalaujančias daug žinių)“. „Tarptautinės prekybos paslaugomis plėtra buvo lėtesnė už šio sektoriaus augimą nacionalinėse ekonomikose, nes tarptautinės taisyklės neužtikrino ūkio subjektams būtino saugumo ir nuspėjamumo. Taip kilo sumanymas sukurti liberalizuojančią sistemą, susitarus dėl naujų taisyklių.“

2.     GATS turinys

GATS yra bandymas perkelti GATT principus į paslaugų sritį, kur prekybos barjerai yra ne muitai ar importo kvotos, bet taisyklės, nustatančios patekimo į rinką sąlygas ir reikalavimus paslaugų teikėjų kvalifikacijai. Taisyklės, kurių reikia laikytis, nėra galutinės. Kaip Prancūzijos vyriausybė pažymėjo apskritai dėl PPO, GATS – tai derybinė struktūra jau nustatytoms taisyklėms tobulinti ir susitarimams naujose srityse sudaryti.

3.     Paslaugų ir jų teikimo būdų apibūdinimas

Paslaugų sąvoka yra labai plati, nes ji apima „visas bet kokiame sektoriuje teikiamas paslaugas, išskyrus tas, kurios teikiamos vykdant vyriausybės pavestas funkcijas“. „Paslauga, teikiama vykdant vyriausybės pavestas funkcijas“, – tai „kiekviena paslauga, kuri teikiama nekomerciniais pagrindais ir nekonkuruojant su vienu ar keliais paslaugų teikėjais“ (GATS 1 straipsnio 3 dalies b ir c punktai).

GATS 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prekyba paslaugomis apima keturis paslaugų teikimo būdus:

–       vadinamasis „cross-border supply“ (arba „teikimas į užsienį“): paslauga teikiama iš vienos šalies narės teritorijos į kitos šalies narės teritoriją. Taryba pateikia tokį pavyzdį: A šalyje įsteigta architektų firma parengia elektros instaliacijos projektą B šalyje įsteigtai inžinerinei firmai,

–       vadinamasis „consumption abroad“ (arba „vartojimas užsienyje“): paslauga vienos šalies narės teritorijoje teikiama bet kokios kitos šalies narės paslaugos vartotojui. Pavyzdys: A šalyje paslaugos teikiamos turistams, atvykusiems iš B šalies,

–       vadinamasis „commercial presence“ (komercinis įsisteigimas arba juridinio asmens įsteigimas): vienos šalies narės paslaugos teikėjas paslaugą teikia per komercinį įsisteigimą bet kokios kitos šalies narės teritorijoje. XXVIII straipsnio d punkte nustatyta, kad „komercinis įsisteigimas“ – tai „bet kokio tipo verslo ar profesinė įmonė, įskaitant:

i)      įsteigus, įgijus ar eksploatuojant juridinį asmenį; arba

ii)      įsteigus ar eksploatuojant padalinį ar atstovybę kitos valstybės narės teritorijoje siekiant teikti paslaugą“.

Taigi, kaip pažymi Taryba, tai apima A šalies įmonės ar profesijų atstovų įsisteigimą ir paslaugų teikimą B šalyje. Puikus šio paslaugų teikimo būdo pavyzdys – banko paslaugos;

–       vadinamasis „movement of persons“ („asmenų judėjimas“, „fizinių asmenų įsisteigimas“). Tai situacija, kai vienos šalies narės paslaugų teikėjas teikia paslaugas per fizinius asmenis kitos šalies narės teritorijoje. Taryba pateikia pavyzdį, kai A šalies įmonė teikia paslaugas B šalyje, pasitelkdama A šalies darbuotojus. Akivaizdus pavyzdys – statybos darbai.

4.     Dvejopas GATS „universalumas“

Taryba pabrėžia, kad GATS yra dvejopai universalus. Viena, jis apima visus paslaugų sektorius (paslaugų sąvoka pateikta X dalies A skyriaus 3 punkte); kitaip tariant, jis apima transportą, finansines paslaugas ir draudimą, telekomunikacijas, informacines technologijas ir audiovizualines paslaugas, turizmą, viešbučius ir restoranus, statybą, laisvąsias profesijas, netgi švietimą ir gydymą ir t. t. Antra, GATS apima visus paslaugų teikėjų įsisteigimo ir veiklos aspektus. GATS taikomas „valstybių narių priemonėms, kurios turi įtakos prekybai paslaugomis“, kaip ji buvo apirėžta. Taigi jis apima:

–       visas su įsisteigimu susijusias sąlygas (įsteigiant ar įsigyjant bendrovę ar įkuriant padalinį),

–       visas veiklos vykdymo sąlygas (pradedant bankroto procedūra ir baigiant mokesčių taisyklėmis ar darbuotojų darbo sąlygomis).

5.     Prisiimtų įsipareigojimų pobūdis

Reikia atskirti bendruosius ir konkrečius įsipareigojimus.

a)     Bendrieji įsipareigojimai

Pats svarbiausias įsipareigojimas – tai didžiausio palankumo režimo taikymo principas (II straipsnio 1 dalis). Tačiau ne ilgiau kaip dešimt metų (žr. priedą) šalis gali taikyti priemonę, dėl kurios tarp jos prekybos partnerių atsiranda diskriminacija, jeigu tokia priemonė yra įrašyta į priedą dėl II straipsnio išimčių ir atitinka tame priede nustatytas išimčių taikymo sąlygas. Be to, V straipsnyje numatytos didžiausio palankumo režimo principo nuolatinės išlygos siekiant regioninės integracijos pagal GATT XXIV straipsnį.

Kitas bendrasis įsipareigojimas yra įsipareigojimas dėl skaidrumo: kiekviena šalis narė įsipareigoja skelbti visas su paslaugomis susijusias priemones ar taisykles (III straipsnio 1 dalis), kurios susitarime vadinamos „su šio susitarimo taikymu susijusiomis ar jam įtakos turinčiomis atitinkamomis priemonėmis“.

Taip pat yra įsipareigojimas nustatyti administracinių sprendimų, turinčių poveikį prekybai paslaugomis, priežiūros (teisme, arbitraže ar administracinėje institucijoje) procedūrą (VI straipsnio 2 dalis).

Taip pat reikia paminėti kiekvienos šalies narės įsipareigojimą užtikrinti, kad jos teritorijoje esančio paslaugos teikėjo monopolininko veikla neprieštarautų didžiausio palankumo režimo principui arba konkretiems jos įsipareigojimams (VIII straipsnio 1 dalis).

Galiausiai valstybės narės prisiima įsipareigojimus pripažinti paslaugų teikėjų leidimus, licencijas ar sertifikatus (VII straipsnis).

b)     Konkretūs įsipareigojimai

Susitarimo III ir IV dalyse bei jo prieduose šalys narės yra įpareigojamos atverti rinką bet kurios kitos šalies narės paslaugoms bei paslaugų teikėjams ir, nustatant priemones, darančias poveikį paslaugų teikimui, bet kurios kitos šalies narės paslaugoms ir paslaugų teikėjams taikyti ne mažiau palankų režimą kaip tas, kurį ji taiko savo panašioms paslaugoms ir paslaugų teikėjams (nacionalinio režimo principas).

Rinkos atvėrimo įpareigojimo nustatyti apribojimai nurodyti XVI straipsnio 2 dalyje: iš esmės jie įpareigoja nenustatyti kiekybinių apribojimų kitų šalių narių paslaugų teikėjų veiklai. Taryba pateikia tokių apribojimų pavyzdžių:

–       didžiausias leistinas televizijos ar transporto įmonių, kurias kontroliuoja trečiųjų šalių įmonės ar piliečiai, skaičius,

–       didžiausias leistinas „užsienio“ gydytojų skaičius,

–       didžiausia leistina „užsienio“ kapitalo dalis televizijos, transporto ir kitų įmonių kapitale,

–       draudimas užsienio kontroliuojamiems bankams ar draudimo bendrovėms užsiimti tam tikra veikla,

–       „kvotų“ nustatymas trečiųjų šalių produktams audiovizualiniame sektoriuje.

Šie įsipareigojimai, kurie nėra besąlyginiai ar absoliutūs, įtraukti į šalių įsipareigojimų sąrašus. Savo sąraše šalis narė gali nurodyti, kad ji ne visai atveria savo rinką, nustatyti sąlygas (pavyzdžiui, komerciniam įsisteigimui) ar numatyti apribojimus. Šios sąlygos ir apribojimai yra nurodyti įsipareigojimų sąrašuose. Tas pats taikytina ir įsipareigojimui dėl nacionalinio režimo.

Europos bendrijos vardu įsipareigojimų sąrašą parengė Bendrija ir valstybės narės: įsipareigojimuose minima kiekviena valstybė narė ir kiekvienos valstybės narės sąlygos ir apribojimai nėra vienodi.

Šie konkretūs įsipareigojimai – tai daugiašalių derybų, per kurias abipusiškumo buvo siekiama ne atskirai kiekviename sektoriuje, bet bendrai, rezultatas.

6.     Susitarimo dinamiškumas

Tarybos nuomone, GATS, kuris skirtas derybų sistemai sukurti, pasižymi dinamiškumu. Taryba atkreipia dėmesį į GATS XIX straipsnį, kuriame nustatyta pareiga pradėti reguliarius derybų etapus, kurių tikslas – laipsniškas liberalizavimas. Taip pat reikia paminėti X straipsnį, kuriame numatyta, kad dėl kritinės padėties atveju taikomų specialiųjų rinkos apsaugos priemonių rengiamos nediskriminavimo principu pagrįstos daugiašalės derybos, bei XIII straipsnį, kuriame nurodyta, kad didžiausio palankumo režimo principas, konkretūs įsipareigojimai atverti rinką ir nacionalinio režimo reikalavimas netaikomi viešiesiems paslaugų pirkimams, bet numatoma, kad tam tikrą laikotarpį šiuo klausimu bus rengiamos daugiašalės derybos. Galiausiai reikia paminėti XV straipsnį, kuriame numatoma pradėti derybas siekiant parengti reikiamą daugiašalę tvarką, kuri padėtų išvengti neigiamos subsidijų įtakos.

B –  TRIPS

1.     Tikslai ir prasmė

Kaip pažymėjo Prancūzijos vyriausybė, svarbiausias TRIPS tikslas – pasauliniu lygiu sustiprinti ir suderinti intelektinės nuosavybės apsaugą.

Prancūzijos vyriausybės teigimu, žlugus ankstesniems bandymams, ypač 1980–1984 metais, kai buvo peržiūrima Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės apsaugos, išsivysčiusios šalys reikalavo, kad intelektinė nuosavybė būtų įtraukta į Urugvajaus raundą taip, jog būtų pasinaudota viso GATT (kartu su jo nuostatomis dėl derybų) dinamiškumu ir jo ginčų sprendimo tvarka.

Komisija teigia, kad prekyba suklastotais produktais (suklastoti prekių ženklai, imituojami produktai, patentinių teisių į produktus ar procesus pažeidimai, piratinės knygos, įrašai, kompaktinės plokštelės ir vaizdajuostės) tam tikrose trečiosiose šalyse smarkiai kenkia Bendrijos pramonei. Nepakankamai veiksminga intelektinės nuosavybės apsauga kai kuriose trečiosiose šalyse laikoma paveikiančia „prekes, kurios yra intelektinės nuosavybės teisių objektas“, taip pat, kaip ir kiekvienas kitas importo apribojimas.

Komisija pažymi, kad tiek Jungtinės Valstijos, tiek Bendrija taiko prekybos apribojimo priemones toms valstybėms, kurios neužtikrino intelektinei nuosavybei pakankamos apsaugos arba diskriminavo savo prekybos partnerius. Šios priemonės padėjo paveikti besivystančias šalis, kad jos pritartų sumanymui sustiprinti intelektinės nuosavybės apsaugą, nors iki tol jos buvo linkusios šią teisės šaką laikyti pramoninės ekonomikos šalių rankose esančia išnaudojimo priemone. Be to, Komisija pažymi, kad besivystančios šalys vis geriau suvokia galimus intelektinės nuosavybės apsaugos sustiprinimo privalumus, įskaitant ir didesnę motyvaciją diegti naujoves vietos lygiu.

2.     TRIPS taikymo sritis ir jo tikslų įgyvendinimo priemonės

TRIPS sutarties taikymo sritis yra labai plati, ji apima literatūros ir meno kūrinių nuosavybę (autorių teises ir gretutinėms teises), taip pat pramoninę nuosavybę (prekių ženklus, geografines provenencijos ir kilmės nuorodas, patentus, dizainus ir modelius, praktinę patirtį), tačiau neapima augalų veislių (TRIPS 1 straipsnio 2 dalis).

TRIPS sutarties I dalyje (1–8 straipsniai) pateikiamos bendrosios nuostatos ir pagrindiniai principai. II dalyje (9–40 straipsniai) nustatyti intelektinės nuosavybės teisių turėjimo, apimties ir naudojimo standartai. III dalyje (41–61 straipsniai) nurodytos intelektinės nuosavybės teisių užtikrinimo taisyklės. IV dalyje (62 straipsnis) pateikiama intelektinės nuosavybės teisių įsigijimo ir išsaugojimo tvarka. V dalyje (63 ir 64 straipsniai) nustatyta ginčų sprendimo tvarka. VI dalyje (65–67 straipsniai) nustatytos laikinosios nuostatos, o VII dalyje (68–73 straipsniai) – institucinės ir baigiamosios nuostatos.

TRIPS siekiama nustatyti minimalų intelektinės nuosavybės apsaugos lygį. Pagal šią sutartį šalys narės gali taikyti didesnę apsaugą ir pasirinkti tokias priemones, kurios būtų tinkamiausios TRIPS nuostatoms įgyvendinti (TRIPS 1 straipsnio 1 dalis).

Sutartis taikoma konkretiems subjektams (pagal teises, priskiriamas tam tikriems kitų šalių fiziniams ar juridiniams asmenims; TRIPS 1 straipsnio 3 dalis).

TRIPS nustato ir nacionalinio režimo (3 straipsnis), ir didžiausio palankumo režimo (4 straipsnis) principus. Tačiau yra numatytos ir abiejų principų išimtys. Nacionalinio režimo principas taikomas su išimtimis, jau numatytomis Paryžiaus konvencijoje dėl pramoninės nuosavybės apsaugos, Berno konvencijoje dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos, Romos konvencijoje dėl atlikėjų, fonogramų gamintojų ir transliuojančių organizacijų apsaugos, Vašingtono sutartyje dėl intelektinės nuosavybės integrinių grandynų srityje. Beje, atlikėjų, fonogramų gamintojų ir transliuojančių organizacijų požiūriu nacionalinio režimo įsipareigojimas taikomas tik dėl tų teisių, kurios numatytos pačioje TRIPS sutartyje (TRIPS 3 straipsnio 1 dalis).

Tarybos nuomone, TRIPS tikslų siekiama dviem būdais: pirma, remiamasi tarptautinėmis konvencijomis, kurioms, Komisijos teigimu, yra „gana plačiai pritarta“, būtent Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės ir Berno konvencija dėl literatūros ir meno nuosavybės, kuriomis taip pat siekiama suderinti teises bei taikyti nacionalinio režimo principą nesuderintose srityse; antra, kaip pabrėžia Komisija, TRIPS tikslų siekiama konkrečiomis materialinės teisės nuostatomis („papildomais veiksniais“) „intelektinės nuosavybės srityse, kur „dalyvaujančios šalys jautė poreikį tuoj pat išplėsti apsaugą“.

Remdamasi Paryžiaus konvencija, TRIPS remiasi visomis šios konvencijos materialinės teisės nuostatomis, išskyrus tik institucines, baigiamąsias ir laikinąsias nuostatas (TRIPS 2 straipsnio 1 dalis). Remdamasi Berno konvencija, ji remiasi visomis Berno konvencijos materialinės teisės nuostatomis, išskyrus nuostatas dėl autorių neturtinių teisių (TRIPS 9 straipsnio 1 dalis).

Konkrečios materialinės teisės nuostatos pateikiamos TRIPS II, III ir IV dalyse.

Vienas svarbus klausimas, teisių išnaudojimas, šiose konkrečiose materialinės teisės nuostatose nėra sprendžiamas. Vienoje iš TRIPS bendrųjų nuostatų, 6 straipsnyje, nurodyta:

„Ginčams spręsti pagal šią Sutartį, atsižvelgiant į 3 (nacionalinio režimo) ir 4 (didžiausio palankumo režimo) straipsnius, jokios šios Sutarties nuostatos negali būti naudojamos sprendžiant klausimą dėl intelektinės nuosavybės teisių išnaudojimo.“

Reikia prisiminti, jog išnaudojimo principas reiškia, kad intelektinės nuosavybės teisių turėtojai neturi teisės remtis jomis, norėdami apriboti tų produktų, kuriuos jie patys išleido į rinką arba kurie buvo išleisti į rinką jų sutikimu, judėjimą. Komisijos nuomone, TRIPS 6 straipsnis lemia tai, kad „jei viena valstybė narė taiko „nacionalinio“ išnaudojimo principą (arba „regioninio“ išnaudojimo principą muitų sąjungų ar laisvos prekybos zonų atveju), TRIPS sutarties ginčų sprendimo nuostatos (susijusios tiek su skundais dėl pažeidimų, tieks su skundais ne dėl pažeidimų) negali būti taikomos“.

Bendrijos valstybės narės, įpareigotos taikyti išnaudojimo principą Bendrijos vidaus prekyboje, gali jo netaikyti, jei importuojamas produktas yra kilęs iš trečiosios šalies; tas pats taikytina ir pačiai Bendrijai.

Tačiau jei valstybė narė išnaudojimo principą taiko savo nacionaliniams subjektams ir ne tik prekėms, išleidžiamoms į apyvartą Bendrijos valstybėje narėje, ji, vykdydama nacionalinio režimo reikalavimą, turi šį principą taip pat taikyti ir trečiųjų šalių nacionaliniams subjektams. Lygiai taip pat dėl didžiausio palankumo režimo principo nė viena TRIPS narė negalės trečiųjų šalių nacionaliniams subjektams taikyti nevienodų taisyklių.

Komisijos nuomone, TRIPS 6 straipsnis leis šaliai narei „ir toliau priešintis prekių, kuriomis užsienyje (t. y.      trečiojoje šalyje) prekiauja intelektualinės nuosavybės teisių turėtojas arba kuriomis yra prekiaujama jo sutikimu, <...> paraleliniam importui“. Komisija mano, kad išnaudojimo principą taikyti tik Bendrijos vidaus prekybai „yra būtina, norint laikytis Bendrijos teisės nuostatų ir leisti Bendrijos intelektinės nuosavybės teisių turėtojams užimti užsienio rinkas (t. y. trečiųjų šalių rinkas), išlaikant tam tikrą technologinių prekių importo (reimporto) į Bendriją kontrolę“.

3.     Konkrečios materialinės teisės nuostatos

a)     Autorių teisės ir gretutinės teisės

Autorių teisių apsauga teikiama ne idėjoms, procedūroms, veikimo būdams ar matematinėms koncepcijoms, o jų išraiškai (TRIPS 9 straipsnio 2 dalis). Nustatytas ir mažiausias apsaugos galiojimo terminas (12 straipsnis).

Pagal Berno konvenciją kompiuterinės programos turi būti saugomos kaip literatūros kūriniai (TRIPS 10 straipsnio 1 dalis).

Atlikėjų, fonogramų gamintojų ir transliuojančių organizacijų gretutinės teisės yra pripažįstamos ir apibrėžtos (TRIPS 14 straipsnis).

Kompiuterinių programų autoriams turi būti suteiktos nuomos teisės. Šios teisės nesuteikiamos kinematografijos kūrinių autoriams, išskyrus atvejus, kai „dėl tokios nuomos vyksta tų kūrinių masinis kopijavimas, kuris daro materialinę žalą išimtinei dauginimo teisei, kuri (toje šalyje narėje) suteikta autoriams ir jų teisių perėmėjams“.

b)     Pramoninė nuosavybė

i)     Prekių ženklai

Prekių ženklams teikiama apsauga taikoma tiek prekių, tiek paslaugų prekių ženklams.

Ženklai, galintys būti prekių ženklais, yra nurodyti ir prekės ženklo suteikiamos teisės apibrėžtos (TRIPS 15 straipsnio 1 dalis ir 16 straipsnio 1 dalis).

Prekių ženklo registracija gali priklausyti nuo jo naudojimo, tačiau ne nuo paraiškos įregistruoti prekių ženklą pateikimo (15 straipsnio 3 dalis). Nustatytas ir mažiausias registracijos bei jos atnaujinimo galiojimo terminas (18 straipsnis). Jei nustatomas prekių ženklo naudojimo reikalavimas, TRIPS nurodo mažiausią laikotarpį, kiek prekių ženklas gali būti nenaudojamas, kad būtų išlaikyta jo registracija (19 straipsnis).

Paryžiaus konvencijos 6bis straipsnio nuostatos dėl žinomų prekių ženklų apsaugos taikomos ir paslaugoms (16 straipsnio 2 dalis), taip pat toms prekėms ir paslaugoms, kurios nėra panašios į tas, kurių prekių ženklas jau įregistruotas (16 straipsnio 3 dalis).

TRIPS šalys narės gali nustatyti licencijų išdavimo ir perdavimo sąlygas. Tačiau draudžiama nustatyti privalomas licencijas, o prekių ženklas gali būti perduotas ir neperduodant verslo, kuriam jis priklauso.

ii)  Geografinės nuorodos

TRIPS II dalies 3 skyriuje pateikiamos labai išsamios nuostatos, skirtos geografinių nuorodų apsaugai užtikrinti. Geografinės nuorodos – tai „nuorodos, iš kurių galima nustatyti, ar prekė yra kilusi iš šalies narės teritorijos, ar iš tos teritorijos rajono ar vietovės, kai tos prekės kokybė, reputacija ar kiti ypatumai iš esmės yra priskirtini jos geografinės kilmės vietai“ (TRIPS 22 straipsnio 1 dalis).

Iš esmės siekiama išvengti:

„a)      prekei nurodyti ar ją pristatyti priemonių naudojimo, kurios nurodo ar leidžia suprasti, kad aptariama prekė yra kilusi iš kitos geografinės srities, o ne iš tikrosios kilmės vietos, taip, kad visuomenė klaidinama dėl geografinės prekės kilmės;

b)      bet kokio nuorodos panaudojimo, kuris yra nesąžiningos konkurencijos veiksmas, kaip jis suprantamas pagal Paryžiaus konvencijos (1967) 10bis straipsnį“ (TRIPS 22 straipsnio 2 dalis).

Vyno ir stiprių alkoholinių gėrimų geografinės nuorodos turi būti papildomai apsaugotos: priemonės, skirtos išvengti vynus ar stiprius alkoholinius gėrimus identifikuojančių geografinių nuorodų naudojimo šiems alkoholiniams gėrimams, kilusiems ne iš tos vietovės, kuri nurodyta minimoje geografinėje nuorodoje, turi būti taikomos „net jeigu tikroji prekių kilmė yra nurodyta arba geografinė nuoroda yra vartojama vertime arba kartu vartojami tokie žodžiai kaip „rūšis“, „tipas“, „stilius“, „imitacija“ ar pan.“ (TRIPS 23 straipsnio 1 dalis).

Tačiau šios taisyklės taikytinos tik ateityje, kadangi:

„<...>jokios šio skyriaus nuostatos nedraudžia šaliai narei toliau ir panašiai naudoti kitos šalies narės atitinkamas vynų ar stiprių alkoholinių gėrimų geografines nuorodas, kurias prekėms ar paslaugoms taiko kurie nors jos nacionaliniai subjektai ar nuolatiniai gyventojai, kurie tos šalies narės teritorijoje tų pačių ar susijusių prekių ar paslaugų atžvilgiu nenutrūkstamai naudojo tą geografinę nuorodą arba a) ne mažiau kaip 10 metų iki 1994 m. balandžio 15 dienos, arba b) sąžiningai iki tos dienos“ (TRIPS 24 straipsnio 4 dalis).

iii)  Pramoninis dizainas

TRIPS taikoma ir pramoninio dizaino srityje. Turi būti užtikrinama naujo arba originalaus pramoninio dizaino apsauga (25 straipsnio 1 dalis). Nustatytas ir apsaugos turinys bei mažiausia jos trukmė (26 straipsnis).

Tekstilės modeliai neturi būti saugomi taip, kad būtų nepagrįstai trukdoma siekti tokios apsaugos ir ją gauti (TRIPS 25 straipsnio 2 dalis).

iv)  Patentai

II dalies 5 skyriuje „Patentai“ iš pradžių pateiktos nuostatos dėl patentuotinų objektų (27 straipsnis). Nediskriminuojant turi būti patentuojami bet kurie visų technologijos sričių produktų ar procesų išradimai (27 straipsnis). Tačiau besivystančios šalys turi teisę tam tikram laikotarpiui atidėti prekių patentų taikymo reikalavimo įgyvendinimą tokioms technologijos sritims, kuriose pagal jų teisę nereikalaujama gauti patentų tą dieną, kai toms šalims apskritai pradedama taikyti ši sutartis (65 straipsnio 4 dalis). Patento suteikiamos teisės yra apibrėžtos (28 straipsnis) ir jos galioja mažiausia dvidešimt metų (33 straipsnis). Galiausiai 31 straipsnyje pateikiamos nuostatos, ribojančios sąlygas, kuriomis gali būti suteikiamos privalomos licencijos.

v)     Integralinių mikroschemų topografija

Nuostatos dėl integralinių mikroschemų topografijos skirtos Vašingtono sutarties dėl integralinių mikroschemų intelektinės nuosavybės trūkumams kompensuoti. Jos nustato suteikiamų teisių apimtį (36 straipsnis) ir apsaugos galiojimo terminą (38 straipsnis).

vi)  Komercinių paslapčių apsauga

TRIPS narės privalo saugoti komercines paslaptis nuo nesąžiningos konkurencijos (39 straipsnio 1 dalis). Tokios paslapties teisėti turėtojai privalo turėti galimybę neleisti „informacijos atskleisti kitiems ar kitiems ją įsigyti arba naudoti be jų sutikimo tokiu būdu, kuris prieštarautų sąžiningai komercijos praktikai“. Ši apsauga suteikiama tuomet, kai komercinė paslaptis yra slapta, turi komercinę vertę ir yra objektas veiksmų, kurių imasi tokią informaciją kontroliuojantis asmuo, norėdamas ją išlaikyti slaptą (39 straipsnio 2 dalis).

vii)  Antikonkurencinės praktikos kontrolė licencinėse sutartyse

Šalys narės pripažino, kad kai kuri su intelektinės nuosavybės teisėmis susijusi konkurenciją varžanti licencijavimo praktika ar sąlygos gali daryti neigiamą poveikį prekybai ir trukdyti perduoti bei skleisti technologiją (40 straipsnis). Todėl TRIPS suteikia joms teisę apibrėžti tokią licencijavimo praktiką ar sąlygas, kurios reiškia piktnaudžiavimą intelektinės nuosavybės teisėmis, ir nustatyti atitinkamas priemones, kurios neleistų vykdyti tokios praktikos arba ją kontroliuotų.

4.     Konkrečios procesinės nuostatos (intelektinės nuosavybės teisių užtikrinimo būdai)

Siekiant užtikrinti vienodą mažiausią intelektinės nuosavybės apsaugą, neužtenka apibrėžti įvairių suteikiamų teisių turinio. Taip pat reikia nustatyti „veiksmingas ir tinkamas priemones“ joms užtikrinti (žr. TRIPS preambulę). Tam skirta TRIPS III dalis, susijusi su tvarka, kurią turi nustatyti šalys narės, sudarydamos sąlygas efektyviems veiksmams prieš kiekvieną TRIPS numatytų intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo veiksmą (41 straipsnio 1 dalis). III dalyje pirmiausia nurodytos priemonės, kurių intelektinės nuosavybės teisių turėtojų reikalavimu turi imtis teismo, administracinės ir muitinės institucijos prieš jų teisių pažeidimus ir gresiančius pažeidimus (a). Antra, III dalyje nurodoma, kokių priemonių taikymo tvarka turi atitikti tam tikrus reikalavimus (b).

a)     Korekcinės priemonės

TRIPS nustato priemones, kurių tikslas – nutraukti arba apriboti intelektinės nuosavybės teisių pažeidimus (įpareigojimas nutraukti pažeidimą, nuostolių atlyginimas, suklastotų prekių konfiskavimas ar sunaikinimas, patraukimas baudžiamojon atsakomybėn), taip pat priemones, kurių tikslas – užkirsti kelią intelektinės nuosavybės teisių pažeidimui (laikinosios priemonės, prekių sulaikymas muitinėje).

Teismai turi teisę įpareigoti pažeidėją nepažeidinėti pareiškėjo intelektinės nuosavybės teisių (44 straipsnio 1 dalis).

Teismai turi teisę įpareigoti pažeidėją tinkamai atlyginti teisės turėtojui nuostolius, jei šis pažeidėjas žinojo arba turėjo rimtą pagrindą manyti, kad savo veikla jis pažeidžia intelektinės nuosavybės teisę (45 straipsnio 1 dalis).

Teismai turi teisę įpareigoti, kad prekės, kuriomis pažeidžiama intelektinės nuosavybės teisė, be jokios kompensacijos būtų perduotos ne prekybos kanalais arba, jeigu tai neprieštarauja konstituciniams reikalavimams, kad jos būtų sunaikintos (46 straipsnis).

Baudžiamosios sankcijos, netgi laisvės atėmimo bausmė, gali būti skiriamos tyčinio prekių ženklo suklastojimo ar autorių teisių piratavimo komerciniu mastu atveju (61 straipsnis).

TRIPS nustatytos dviejų rūšių prevencinės priemonės.

Viena vertus, teismai turi teisę įpareigoti imtis neatidėliotinų bei veiksmingų laikinųjų priemonių, kad neleistų įvykti nė vienos intelektinės nuosavybės teisės pažeidimui (50 straipsnio 1 dalis). Prireikus šių priemonių gali būti imamasi ir inaudita altera parte (50 straipsnio 2 dalis), tačiau vėliau atsakovas turi teisę prašyti peržiūrėti sprendimą (50 straipsnio 4 dalis).

Kita vertus, narės turi nustatyti tvarką, leidžiančią teisės turėtojui, turinčiam rimtą pagrindą įtarti, kad gali būti įvežtos prekės su suklastotu prekių ženklu arba piratinės prekės, pažeidžiančios autorių teises, raštu kreiptis į kompetentingas administracines ar teismo institucijas, kad muitinės institucijos sulaikytų tokių prekių išleidimą į laisvą apyvartą (51 straipsnis).

Šios priemonės, turinčios sulaikyti prekių išleidimą į laisvą apyvartą, yra laikinos. Jas pratęsti galima, jei buvo pradėtas procesas dėl bylos nagrinėjimo iš esmės (žr. 55 straipsnį).

b)     Procesinės garantijos

Intelektinės nuosavybės teisių užtikrinimo tvarka turi būti nešališka ir teisinga (41 straipsnio 2 dalis). Tvarkos nešališkumo ir teisingumo reikalavimai nurodyti daugelyje nuostatų.

Teisių turėtojai privalo turėti galimybę pasinaudoti civiliniu teismo procesu, kad būtų užtikrintos intelektinės nuosavybės teisės, o atsakovams turi būti laiku nusiųstas raštiškas pranešimas, kokiu pagrindu ieškinys pateiktas (42 straipsnis). Šalims turi būti leidžiama būti atstovaujamoms nepriklausomo teisininko, o procesui neturi būti numatytas per daug apsunkinantis reikalavimas asmeniškai dalyvauti procese (42 straipsnis). Visoms tokių procesų šalims turi būti suteikiama galimybė pagrįsti savo ieškinius ir pateikti visus atitinkamus įrodymus (42 straipsnis), taip pat teisė reikalauti iš priešingos šalies pateikti savo turimus įrodymus (43 straipsnis). Sprendimai dėl bylos esmės turi remtis tik tais įrodymais, kuriuos šalys galėjo pateikti, taip pat pageidautina, kad šie sprendimai būtų raštiški ir pagrįsti (41 straipsnio 3 dalis).

Šalys turi turėti teisę kreiptis į teismą dėl galutinių administracinių sprendimų ir pirminių teismo sprendimų peržiūrėjimo (41 straipsnio 4 dalis).

Turi būti numatyta galimybė priteisti nuostolius, kuriuos privalo sumokėti intelektinės nuosavybės teisių turėtojas, jei jis piktnaudžiavo arba neteisėtai naudojosi numatyta teisių užtikrinimo tvarka (48 straipsnio 1 dalis).

XI –  Bendra prekybos politika, GATS ir TRIPS: šalių pozicijos procese

Kaip jau buvo minėta, Komisija, kuri laikosi vienos nuomonės, ir Taryba, pastabas pateikusios valstybės narės bei Europos Parlamentas, kurie laikosi kitos nuomonės, visiškai nesutaria dėl to, ar GATS ir TRIPS reglamentuojami dalykai gali būti įtraukti į bendrą prekybos politiką, kurią įgyvendinant, vadovaujantis EB sutarties 113 straipsniu, Komisija turi išimtinę kompetenciją.

Toliau nagrinėsime šalių pozicijas dėl GATS ir TRIPS.

A –  GATS

Iš esmės Komisija teigia, kad GATS reglamentuojamos paslaugos priklauso bendrai prekybos politikai. Ši politika neturi būti taikoma tik prekėms. Pagrindinis Komisijos teiginys yra tas, kad kiekviena sutartis, kuria siekiama tiesiogiai ar netiesiogiai paveikti komercinės prekybos apimtį ar struktūrą, yra prekybos politikos sutartis ir turi būti sudaroma remiantis 113 straipsniu.

Kokie yra pagrindiniai Komisijos argumentai?

–       Visų pirma Teisingumo Teismo praktika, kuria remiantis prekybos politikos sąvokos „turinys yra vienodas nepriklausomai nuo to, ar ji naudojama vienos valstybės narės tarptautiniuose santykiuose, ar Bendrijos tarptautiniuose santykiuose“ (minėta Nuomonė 1/75, ypač jos 1362 punkto ketvirtoji pastraipa). Taigi, Komisijos nuomone, nė viena valstybė narė negali rimtai teigti, kad prekyba paslaugomis nėra prekyba ir kad šioje srityje jos sudaromos sutartys nėra prekybos politikos dalis.

–       Ekonomistų nurodomas ryšys tarp prekių ir paslaugų, nes prekybos balanse atsispindi abu šie sektoriai.

–       Praktiškai vienodos pastarojo laiko teisės teoretikų nuomonės, kad prekyba paslaugomis yra bendros prekybos politikos dalis. Tačiau Komisija primena, kad kai kurie „nuosaikesnės“ srovės atstovai neįtraukia tų paslaugų, kurios teikiamos per šalyje, kurioje teikiamos paslaugos, esančios įmonės tarpininką. Komisijos nuomone, nėra jokio pagrindo taip atskirti tiesiogiai užsienyje teikiamų paslaugų, kurios būtų bendros prekybos politikos dalis, ir paslaugų, teikiamų per komercinį įsisteigimą, kurios būtų užsienio įsisteigimo politikos dalis.

–       GATS tikslas, t. y. prekybos paslaugomis liberalizavimas.

–       Naudojamos priemonės (didžiausio palankumo režimas, skaidrumas), kurios yra prekybos politikos įprastinės priemonės. Tas pats taikytina ir nuostatoms dėl rinkos atvėrimo ir nacionalinio režimo. Konkrečių įsipareigojimų sąrašai, nors ir nemažai susiję su norminiais barjerais, yra panašūs į narių tarifų sąrašus prekių sektoriuje.

Be to, Komisija stengiasi parodyti, kad GATS nuostatos turi savo atitikmenis tarp atitinkamų GATT nuostatų.

Prekių ir paslaugų persipynimo įrodymas taip pat yra galimybė imtis kryžminio atsako priemonių; šis persipynimas patvirtina, kad prekės ir paslaugos yra tos pačios prekybos politikos dalys.

Nuostatos, susijusios su vėlesnėmis derybomis (žr. X skyriaus A dalies 6 punktą „GATS dinamiškumas“), „negali pakeisti šio susitarimo teisinio pagrindo“. „Visi kiti susitarimai, priimti remiantis šiomis nuostatomis, vėliau turės būti konkrečiai iš esmės įvertinti, kad būtų nustatytas jų teisinis pagrindas.“

Komisijos nuomone, tai, kad GATS reglamentuojami paslaugų sektoriai nėra visiškai suderinti Bendrijos teisėje ir kad tam tikrais atvejais juos ir toliau reglamentuoja nacionalinė teisė, nepaneigia Bendrijos kompetencijos. „GATT, ypač jo nuostata dėl nacionalinio režimo, jau daugelį metų veikia valstybių narių vidaus įstatymus ir kitus teisės aktus (pavyzdžiui, mokesčių įstatymus), nors ir niekada nebuvo teigiama, kad GATT iš dalies priskirtinas valstybių narių kompetencijai.“

Apibendrindama Komisija pateikia dvi pastabas dėl EB sutarties 59 ir 75 straipsnių.

Ar EB sutarties 59 straipsnio antrosios pastraipos nuostatos, kurios suteikia Tarybai teisę leisti taikyti skyriaus „Paslaugos“ nuostatas, paslaugas teikiantiems trečiosios šalies piliečiams, įsisteigusiems Bendrijoje, nedraudžia, kad prekyba paslaugomis būtų įtraukta į EB sutarties 113 straipsnį? Komisija į šį klausimą atsako neigiamai. 59 straipsnis yra vidinė nuostata, o ne bendros prekybos politikos nuostata. „Ji negali būti teisiniu pagrindu sutartinei politikai, kuria siekiama reglamentuoti visus tarptautinius paslaugų teikimo būdus, pavyzdžiui, GATS.“

Ar į GATS įtrauktoje transporto paslaugų srityje GATS neturėtų vadovautis 75 straipsniu, kuris suteikia institucijoms vidaus kompetenciją (dėl vidaus ir išorės kompetencijos paralelumo žr. 1971 m. kovo 31 d. Sprendimą Komisija prieš Tarybą, vadinamą AETR, 22/70, Rink. p. 263)? Komisijos atsakymas yra neigiamas. AETR precedentu dar galima remtis sudarant sutartis tose transporto politikos srityse, kurios nėra komercinės. Be to, transporto paslaugų sektoriuje Taryba nustatė tam tikras prekybą ribojančias priemones, t. y. 113 straipsniu pagrįstas ekonomines sankcijas, kurios leidžia nutraukti prekybą transporto paslaugomis.

Visos kitos proceso šalys griežtai prieštarauja Komisijos nuomonei.

Tarybos nuomone, pagal Komisijos pateikiamą bendros prekybos politikos sąvokos aiškinimą ši politika tampa bendra užsienio ekonominių ryšių politika. Pasaulio ekonomikoje valiutų kursų pokyčiai ar darbo užmokesčio išlaidų skirtumai labiau veikia tarptautinės prekybos apimtį ir srautą nei, pavyzdžiui, muitų tarifų pokyčiai. „Jeigu vadovautumės Komisijos teiginiais, būtinai turėtume padaryti išvadą, kad pagal 113 straipsnį Bendrija turi išimtinę kompetenciją nustatyti valstybių narių valiutų kursus arba įgyvendinti darbo užmokesčio nustatymo politiką. Toks aiškinimas visiškai paneigtų valstybių narių kompetenciją ekonominės politikos klausimais, bent jau užsienio ekonominių santykių klausimais.“

Tarpvyriausybinėje konferencijoje dėl politinės sąjungos Komisija pasiūlė taip išplėsti Bendrijos kompetenciją. Bendros prekybos politikos sąvoką siūlyta pakeisti bendros užsienio ekonominių ryšių politikos sąvoka, apimančia „ekonomines ir prekybos priemones paslaugų, kapitalo, intelektinės nuosavybės, investicijų, įsisteigimo ir konkurencijos srityse“, kurių ribos gali keistis. Ši politika priklausytų išimtinei Bendrijos kompetencijai (Komisijos pasiūlymo Y 17 straipsnio 2 dalis). Tik Komisija atstovautų Bendrijai palaikant santykius su trečiosiomis šalimis, tarptautinėmis organizacijomis ir tarptautinėse konferencijose.

Tarybos manymu, prašydama Teisingumo Teismo pateikti nuomonę, Komisija siekė, kad teisminio aiškinimo būdu būtų pritarta tiems pasiūlymams, kurie buvo atmesti Tarpvyriausybinėje konferencijoje dėl politinės sąjungos. Šį argumentą pateikia ir Prancūzijos, Danijos bei Jungtinės Karalystės vyriausybės.

Iš tiesų Taryba neatskiria tų argumentų, kuriuos ji pateikia norėdama pašalinti paslaugų sritį iš prekybos politikos, ir tų argumentų, kuriais ji remiasi nagrinėdama vidaus ir išorės kompetencijų paralelumo teoriją, norėdama pagrįsti išvadą apie bendrą Bendrijos kompetenciją.

Tarybos nuomone, GATS iš esmės yra susijęs su paslaugų teikimu per komercinį įsisteigimą šių paslaugų gavėjo šalyje. Tai lemia pati paslaugų prigimtis. Jos yra naudojamos ar jomis naudojamasi jų teikimo momentu; jos nėra laikomos ar gabenamos; taigi jos turi būti naudojamos toje pačioje vietoje, kur buvo suteiktos. Nustatyti komercinio įsisteigimo sąlygas reiškia nustatyti trečiųjų šalių bendrovių įsisteigimo sąlygas ir numatyti teisinę tvarką, kuri bus joms taikoma įsisteigus.

Tarybos nuomone, pirminio įsisteigimo tvarką nustato nacionalinė teisė ir ji nepatenka į bendros prekybos politikos sąvoką. Be to, aptardama naudojimo užsienyje klausimą (pavyzdžiui, Indijos turistų viešnagės Prancūzijoje atvejis), Taryba pažymėjo, kad kompetencija turizmo srityje vis dar priklauso valstybėms narėms, o pasiūlymą perduoti šią kompetenciją Bendrijai Tarpvyriausybinė konferencija dėl politinės sąjungos atmetė. Aptardama „asmenų judėjimą“, Taryba pažymi, kad fizinių asmenų, kurie yra valstybių narių, nesančių šalimis narėmis, piliečiai ir kurie įdarbinti pas trečiosios šalies paslaugų teikėją iš valstybės, kuri nėra šalis narė, įvažiavimas į Bendrijos valstybes nares ir gyvenimas jose yra nacionalinių teisės aktų objektas ir priklauso tik valstybių narių kompetencijai. Dėl paslaugų teikimo į užsienį Taryba pažymi, kad valstybių narių kompetencija reguliuoti šią „tarptautinę prekybą paslaugomis“ niekada nebuvo ginčijama. „Valstybė narė gali įvesti „ekrano kvotas“, kurių tikslas – įpareigoti kino teatrus dalį savo repertuaro rezervuoti Bendrijoje sukurtiems filmams ir šitaip riboti ne Bendrijoje sukurtų filmų platinimą.“ Remdamasi pateiktais argumentais, Taryba daro išvadą, kad tarptautinei prekybai paslaugomis 113 straipsnis taikytinas, jeigu konkrečios paslaugos yra tiesiogiai susijusios su prekių pristatymu (pavyzdžiui, mechanizmo surinkimas).

Jungtinės Karalystės vyriausybė pateikia konkretesnių argumentų dėl bendros prekybos politikos sąvokos reikšmės.

Pirmiausia, aptardama paslaugų sritį, ji teigia, kad sutarties skyriai „Įsisteigimo teisė“ ir „Paslaugos“ taikytini tik valstybių narių nacionaliniams subjektams. Tik valstybės narės nacionaliniam subjektui leidžiama įsteigti pagrindinę įmonę valstybėje narėje. Tik valstybės narės nacionalinis subjektas, įsisteigęs vienoje valstybėje narėje, gali įsteigti antrinę įmonę kitoje valstybėje narėje. Be to, tik valstybių narių nacionaliniai subjektai gali remtis laisvės teikti paslaugas principu, nors 59 straipsnio antrojoje pastraipoje numatyta galimybė laisvės teikti paslaugas principą taikyti ir valstybėje narėje įsisteigusiems trečiųjų šalių piliečiams.

Toliau Jungtinė Karalystė teigia, kad 113 straipsnio pažodinis aiškinimas, esą ši nuostata taikoma tik prekių prekybai, visiškai atitinka Sutarties sistemą. Iš tiesų, „jei valstybės narės galėtų išlaikyti skirtingą prekybos politiką, t. y. iš trečiųjų šalių kilusių prekių importui taikyti skirtingas tarifų ir kvotų taisykles, dėl to prekybos srautai nukryptų kitur“. Tačiau paslaugoms tokio pavojaus nėra. Nėra „pavojaus, kad paslaugų teikėjai ar asmenys, ketinantys įsisteigti valstybėje narėje, kuri nustato apribojimus trečiųjų šalių nacionaliniams subjektams, tai darys per valstybę narę, kurioje taisyklės palankesnės. Jei valstybė narė leidžia trečiosios šalies piliečiui teikti tam tikrą paslaugą savo teritorijoje, dėl to šis pilietis neįgyja teisės teikti tą paslaugą kitoje valstybėje narėje, kadangi jis nėra valstybės narės pilietis“. „Jokia logika neleidžia manyti, kad paslaugų srityje yra reikalinga išimtinė bendra prekybos politika, o logiškai išimtinė bendra prekybos politika prekių srityje yra būtina.“

Nors ir vartojama sąvoka „prekyba paslaugomis“, su ja susiję klausimai labai skiriasi nuo tų, kurie yra susiję su prekėmis. Paslaugų srityje svarbiausi klausimai yra užsienio įmonių įsteigimas, jų tiesioginės investicijos, paslaugoms teikti būtinų darbuotojų laisvas judėjimas, taip pat galimybę verstis profesine veikla teikiant paslaugas reglamentuojančios taisyklės.

Galiausiai Jungtinė Karalystė primena, kad GATS taip pat apima transporto paslaugas, jo priedai taikomi ir oro transportui bei deryboms dėl jūrų transporto. Remdamasi EB sutartimi nuo 61 straipsnio 1 dalies iki 74 straipsnio bei atitinkama Teisingumo Teismo praktika (minėtas sprendimas AETR ir 1977 m. balandžio 26 d. Nuomonė 1/76 dėl susitarimo dėl Europos konservavimo fondo vidaus laivybos laivams įsteigimo projekto, Rink. p. 741), ji daro išvadą, kad „tik antraštinė dalis „Transportas“ yra sutarčių su trečiosiomis šalimis dėl transporto paslaugų teikimo sudarymo pagrindas“.

Toliau Jungtinė Karalystė taip pat primena Tarybos praktiką. Kai Taryba ėmėsi išorinių priemonių, kurių pagrindinis tikslas – reguliuoti transportą, ji tai darė remdamasi Sutarties antraštine dalimi „Transportas“. Šiame kontekste Jungtinė Karalystė mini 1979 m. gruodžio 20 d. Tarybos sprendimą 80/50/EEB, nustatantį konsultacijų tvarką dėl santykių tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių oro transporto srityje ir veiksmų, susijusių su šios srities klausimais tarptautinėse organizacijose (OL L 18, 1980, p. 24), 1982 m. liepos 12 d. Tarybos sprendimą 82/505/EEB dėl Susitarimo dėl tarptautinio keleivių vežimo nemaršrutiniais tolimojo susisiekimo ir miesto autobusais (ASOR) sudarymo (OL L 230, p. 38) tarp Europos ekonominės bendrijos ir Austrijos, Ispanijos, Suomijos, Norvegijos, Portugalijos, Švedijos, Šveicarijos ir Turkijos, 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 4055/86 dėl laisvės teikti paslaugas principo taikymo jūrų transporto paslaugoms tarp valstybių narių bei valstybių narių ir trečiųjų šalių (OL L 378, p. 1), 1992 m. birželio 22 d. Tarybos sprendimą 92/384/EEB dėl Europos ekonominės bendrijos ir Norvegijos Karalystės bei Švedijos Karalystės susitarimo civilinės aviacijos srityje sudarymo (OL L 200, p. 20), 1992 m. lapkričio 27 d. Tarybos sprendimą 92/577/EEB dėl Europos ekonominės bendrijos ir Austrijos Respublikos susitarimo dėl prekių tranzito keliais ir geležinkeliais (OL L 373, p. 4), 1992 m. lapkričio 30 d. Tarybos sprendimą 92/578/EEB dėl Europos ekonominės bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl prekių vežimo keliais ir geležinkeliais sudarymo dėl (OL L 373, p. 26). Jungtinė Karalystė pažymi, kad Komisija siūlė pastaruosius du sprendimus priimti remiantis EEB sutarties 113 straipsniu, tačiau Taryba nusprendė remtis EEB sutarties 75 straipsniu.

Prancūzijos vyriausybė iš pradžių atkreipia dėmesį į labai plačią PPO sutarties taikymo sritį:

sutartis „potencialiai gali būti taikoma visiems ekonominiams dalykams, kurie yra susiję su prekybos plėtra. Taigi į šią sritį gali patekti visos Bendrijos politikos sritys, tačiau tai nereiškia, kad šios politikos sritys, kai jos yra taikomos PPO išorės santykiuose ir remiantis jų tariamu poveikiu prekybai, turėtų visiškai išnykti bendroje prekybos politikoje. Dėl to kiltų sudėtingų nuoseklumo problemų, pavyzdžiui, aplinkos apsaugos srityje: tos pačios priemonės priklausytų bendrai kompetencijai, jei vidaus lygmeniu ar kitose išorinėse srityse būtų numatomos kaip aplinkos politikos dalis, tačiau jei jos būtų aptariamos PPO, būtų priskirtos bendrai prekybos politikai, taigi ir išimtinei Bendrijos kompetencijai“.

Prieštaraudama Komisijos ginamai pozicijai dėl paslaugų, Prancūzijos vyriausybė remiasi jau nurodytais argumentais, pavyzdžiui, susijusiais su Tarpvyriausybine konferencija dėl politinės sąjungos, muitų sąjungos ir bendros prekybos politikos ryšių, atsižvelgiant į pavojų, kad prekybos srautai gali nukrypti kitur, bei argumentu, kad GATS apima visus paslaugų teikimo būdus, išskyrus paslaugų teikimą į užsienį. Aptardama Komisijos pabrėžiamus argumentus dėl rėmimosi įprastinėmis prekybos politikos priemonėmis (pavyzdžiui, didžiausio palankumo režimo principu ar nacionalinio režimo principu), Prancūzijos vyriausybė pažymi, kad šios priemonės taikomos ne tik valstybių narių prekybos santykiams, bet ir kitose srityse, ir pateikia pavyzdį – Konvenciją dėl pabėgėlių statuso. Galiausiai ji daro tokią pačią išvadą kaip ir Taryba: tik tiesiogiai su prekės tiekimu susijusios paslaugos priskiriamos bendrai prekybos politikai.

Išnagrinėjusi keturis GATS nustatytus paslaugų teikimo būdus, Ispanijos vyriausybė daro išvadą, kad paskutiniai trys būdai (vartojimas užsienyje, komercinis įsisteigimas ir asmenų judėjimas) priskiriami valstybių narių kompetencijai: EB sutarties 48, 52 ir 59 straipsniai reglamentuoja tik kitų Bendrijos valstybių narių piliečių teisę pasinaudoti darbuotojų judėjimo laisve, įsisteigimo teise ir laisve teikti paslaugas.

Portugalijos vyriausybė apskritai pabrėžia, kad Komisijos ir valstybių narių nesutarimo esmė yra ne PPO sutarties priemonių ir tikslų klausimai, o greičiau PPO sutartyje reglamentuojamų dalykų pobūdis. „Dabartiniame nacionalinių ekonomikų internacionalizacijos etape kiekviena vidaus ar išorės priemonė, nesvarbu, dvišalė ar daugiašalė, kuri nustatoma ekonominių ryšių srityje, gali tiesiogiai ar netiesiogiai paveikti prekybos apimtį ar struktūrą. Todėl nustatant išimtinę Bendrijos kompetenciją bendroje prekybos politikoje negalima remtis vien šiuo kriterijumi <...>. Toks aiškinimas perkeltų į išimtinės Bendrijos kompetencijos sritį dalykus, susijusius su prekybos mokesčių, nacionalinių valiutų, tiesioginių ir netiesioginių darbo užmokesčio išlaidų politika.“

Paslaugų klausimu Portugalijos vyriausybė būtent pabrėžia, kad nors paslaugų teikimas į užsienį, be abejo, priskirtinas 113 straipsnio taikymo sričiai, to negalima pasakyti apie kitas paslaugų rūšis, kaip antai vartojimas užsienyje ar asmenų judėjimas. Iš tiesų pačios valstybės narės yra kompetentingos nustatyti turizmo, trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir judėjimo taisykles, taip pat taisykles, skirtas iš Bendrijai nepriklausančių šalių atvykusių darbuotojų statusui. Komercinio įsisteigimo klausimu Portugalijos vyriausybė pažymi, kad EB sutarties 52 straipsnis nesuteikia Bendrijai kompetencijos dėl trečiųjų šalių nacionalinių subjektų įsisteigimo.

Graikijos Respublika mano, kad sudarydamos GATS Bendrija ir valstybės narės būtinai veikia kartu, nes GATS sukuriama institucinė struktūra pasižymi dinamiškumu ir plėtra. Valstybės narės turi teisę dalyvauti dėl savo pačių turimos kompetencijos, kuri „konkuruoja su Bendrijos kompetencija, turi pirmenybę prieš Bendrijos kompetenciją arba yra išimtinė“. Graikijos Respublika nepateikia išsamesnių paaiškinimų.

Nyderlandų vyriausybė pabrėžia, kad paslaugų teikimas į užsienį nevaidina lemiamo vaidmens GATS susitarime ir kad iš tiesų jis yra susijęs su trečiųjų šalių paslaugų teikėjų įsisteigimu bei veikla valstybėse narėse. Kaip pavyzdį, kai valstybės narės turi išimtinę kompetenciją, ji nurodo fizinių asmenų (trečiųjų šalių piliečių) persikėlimą į valstybės narės teritoriją.

Ji taip pat pažymi, kad prekybos politika ir transporto politika yra aiškiai suvokiamos kaip atskiros sritys ir kad išorinė veikla transporto srityje neturi būti grindžiama 113 straipsniu.

Aptardama prekybą finansinėmis paslaugomis, ji atkreipia Teisingumo Teismo dėmesį į kai kurias Bendrijos priemones: Tarybos antrąją direktyvą dėl bankininkystės, kurioje yra antraštinė dalis, skirta santykiams su trečiosiomis šalimis apibrėžti(3), Pirmąją Tarybos direktyvą dėl negyvybės draudimo, kuri suteikia Bendrijai galimybę sudaryti susitarimus su trečiosiomis šalimis(4), ir Tarybos sprendimą, patvirtinantį su Šveicarija sudarytą susitarimą dėl negyvybės draudimo(5). Pirmieji du teisės aktai remiasi 57 straipsnio 2 dalimi, trečiasis – 57 straipsnio 2 dalimi ir 235 straipsniu. Taigi 113 straipsniu nesiremiama.

Vokietijos vyriausybė taip pat pritaria Tarybos pastaboms. Ji pabrėžia, kad GATS reglamentuoja ir transporto paslaugas – sritį, kuriai Bendrijos lygmeniu taikomi EB sutarties 74 ir kiti straipsniai. Jos nuomone, „EB sutarties 113 straipsnio nepakanka pagrįsti Europos Sąjungos kompetencijai, nes GATS apimama plati sritis gerokai viršija paslaugų, susijusių su laisvu prekių judėjimu, ribas“. Be to, ji pažymi, kad kai kuriuose sektoriuose, pavyzdžiui, švietimo ir kultūros, Bendrija turi labai ribotą kompetenciją, nes kultūros politika iš esmės lieka valstybėms narėms, kaip nurodyta EB sutarties 128 straipsnyje. Be to, kituose sektoriuose Bendrija apskritai neturi jokios kompetencijos. Kaip pavyzdį Vokietijos vyriausybė nurodo trečiųjų šalių darbuotojų, norinčių teikti paslaugas, teisę įvažiuoti į šalį, joje gyventi ir dirbti, taip pat trečiųjų šalių įmonių statuso klausimus.

Danijos vyriausybė mano, kad apskritai Sutarties 113 straipsnis neapima užsienio ekonominės politikos. Ji, kaip ir Taryba bei kitos vyriausybės, remiasi svarstymais Tarpvyriausybinėje konferencijoje dėl politinės sąjungos. Būtent dėl GATS Danijos vyriausybė pareiškia nuomonę, kad 113 straipsniu negali būti remiamasi sudarant susitarimus dėl paslaugų, ypač transporto srityje. Jos nuomone, būtina remtis kitomis sutarties nuostatomis (skyriaus „Įsisteigimo teisė“ arba Sutarties ketvirtosios antrašinės dalies „Transportas“ nuostatomis).

Europos Parlamentas mano, kad Komisija siekia iš viso pašalinti tarptautinius ekonominius santykius iš bendros prekybos politikos ir šitaip Sutarties 113 straipsnio taikymo sričiai priskirti dalykus, susijusius su laisvu paslaugų judėjimu, transportu, mokesčiais, taisės aktų derinimu ir t. t. Jo nuomone, Komisijos argumentai, kuriuos ji pateikia remdamasi ekonominėmis prielaidomis, yra ginčytini. Reikalingos ne ekonominės teorijos ar spėlionės, o klausimo nagrinėjimas konkrečiame teisiniame kontekste.

Europos Parlamentas pripažįsta, kad suverenios valstybės struktūros požiūriu komercinės prekybos sąvoka apima ne tik gatavus gaminius, bet ir visus etapus nuo pradžios iki pabaigos – nuo projektavimo stadijos iki pardavimo galutiniam vartotojui. Kad ir koks įdomus šis požiūris, jis priklauso nuo teisėtumo pagal Bendrijos teisės normas.

Bendros prekybos politikos sąvoką aiškinant plačiai būtų sumažintos Europos Parlamento galios, o tai prieštarauja konstituciniam Parlamento dalyvavimo principui, įtvirtintam Teisingumo Teismo sprendime dėl titano dioksido (1991 m. birželio 11 d. Sprendimas Komisija prieš Tarybą, C-300/89, Rink. p. I-2867).

Europos Parlamentas tvirtina, kad nei 1979 m. spalio 4 d. Nuomonėje 1/78 (Susitarimas dėl kaučiuko, Rink. p. 2871), nei kitose bylose Teisingumo Teismas 113 straipsnio netaikė prekių srityje.

Europos Parlamentas pažymi, kad EB sutarties 228 straipsnio 3 dalies antroji pastraipa (po Mastrichte padarytų pakeitimų), kurioje nurodyta, kad susitarimams, kurie sukuria institucinę struktūrą, reikia Europos Parlamento pritarimo, yra būtinas teisinis pagrindas PPO sutarčiai sudaryti.

Aptardamas tam tikrus paslaugų sektorius, Europos Parlamentas pareiškia, kad teisinis pagrindas tarptautinėms sutartims transporto srityje sudaryti yra Sutarties 75, o ne 113 straipsnis. Sutarties 75 straipsnis laikytinas lex specialis, palyginti su kitomis Sutarties nuostatomis, susijusiomis su Bendrijos užsienio santykiais. Iš 75 straipsnio 1 dalies a ir c punktų formuluočių aišku, kad šis straipsnis gali būti teisinis pagrindas kiekvienam Bendrijos teisės aktui, kuriuo siekiama išspręsti klausimus, susijusius su transporto ryšiais su trečiosiomis šalimis, pavyzdžiui, susitarimams dėl tranzito ar infrastruktūros priemonėms prie sienų su trečiosiomis šalimis.

Parlamentas taip pat mano, kad GATS nuostatos dėl viešųjų pirkimų nepatenka į Sutarties 113 straipsnio taikymo sritį. Šiuo požiūriu jis remiasi nagrinėjama byla C-360/93, kurioje reikalavo panaikinti Tarybos sprendimus dėl Bendrijos ir Jungtinių Valstijų sutarties viešųjų pirkimų srityje, nes šiuose sprendimuose Taryba rėmėsi tik 113 straipsniu. Parlamento nuomone, šie sprendimai turėjo būti priimti remiantis 59–66 ir 100a straipsniais.

Galiausiai, aptardamas GATS nuostatas dėl užsienio įmonių, Parlamentas teigia, kad šioje srityje, kaip teisiniu pagrindu, turi būti remiamasi Sutarties 52 straipsniu ir 57 straipsnio 2 dalimi. Šiame kontekste jis remiasi savo pastabomis, pateiktomis Teisingumo Teismui dėl prašymo pateikti Nuomonę 2/92, kurį Teisingumo Teismas šiuo metu nagrinėja.

Be to, Europos Parlamentas ginčija Komisijos argumentus, kuriais ji grindžia savo teiginį, kad paslaugos priklauso bendrai prekybos politikai, remdamasis tuo, kad Bendrijos sprendimai dėl ekonominių sankcijų buvo priimti remiantis tik 113 straipsniu. Visų pirma šių priemonių tikslas buvo nutraukti prekybos srautus, t. y. paveikti prekių prekybą, o ne reguliuoti transportą. Todėl, pavyzdžiui, prekybos embargo Irakui atveju(6), kai embargas buvo nustatytas tiek importuojamiems, tiek eksportuojamiems gaminiams, būtų sunku įsivaizduoti, kaip ši priemonė galėtų veikti, jei ji nebūtų taikoma ir oro bei jūrų transportui. Antra, šios priemonės buvo patvirtintos esant nepaprastoms aplinkybėms. Tai – netipiniai dokumentai, kuriuose teisinis pagrindas nurodytas po konstatuojamosios dalies, kur minimi suderinti valstybių narių politiniai veiksmai. Geriausias to įrodymas – Europos Sąjungos sutartis, kurioje šioms priemonėms skirta atskira nuostata. Mastrichte priimtame Sutarties 228a straipsnyje nustatyta, kad „tais atvejais, kai bendroji pozicija ar bendrasis veiksmų planas, patvirtinti pagal Europos Sąjungos sutarties nuostatas, susijusias su bendra užsienio ir saugumo politika, numato, kad Bendrija visiškai nutrauks arba iš dalies apribos ekonominius santykius su viena ar keletu trečiųjų šalių, Taryba imasi būtinų skubių priemonių“.

B –  TRIPS

Komisijos argumentai grindžiami dvejopa samprata. Viena vertus, bendra prekybos politika apima visas priemones, kurių pagrindinis tikslas – paveikti prekių arba paslaugų prekybos apimtį ar struktūrą reguliuojant arba derinant intelektinės nuosavybės teises. Kita vertus, intelektinės nuosavybės teisių taisyklės yra glaudžiai susijusios su tų prekių ir paslaugų prekyba, kurioms ir taikomos šios taisyklės. Tuo remdamasi ji daro išvadą, kad Bendrijos kompetencija vadovaujantis EB sutarties 113 straipsniu yra išimtinė.

Kai numatomos sutarties tikslas yra tiesiogiai reguliuoti prekybą intelektinės nuosavybės teisėmis, ji turi būti laikoma bendros prekybos politikos dalimi.

Norėdama parodyti labai artimą intelektinės nuosavybės teisių ryšį su prekėmis ir paslaugomis, Komisija remiasi EB sutarties 36 straipsniu ir atitinkama Teisingumo Teismo taisykle dėl paslaugų.

Komisijos nuomone, tie intelektinės nuosavybės teisių aspektai, kurie yra susiję su prekyba, patenka į bendros prekybos politikos taikymo sritį.

Be to, Komisija pateikia keletą pavyzdžių iš institucijų praktinės veiklos.

Komisija mini tris atvejus, kai Taryba ir ji pati pasinaudojo Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2641/84, kuriuo buvo sukurta nauja prekybos politikos priemonė, leidžianti Bendrijai reaguoti į bet kokią neteisėtą trečiųjų šalių prekybos praktiką ir pašalinti Bendrijos pramonei dėl jos atsiradusią žalą(7). Nors šiame reglamente konkrečiai neminimas intelektinės nuosavybės teisių pažeidimas, iki šiol Taryba ir Komisija juo pasinaudojo tris kartus, gindamos Bendrijos interesus intelektinės nuosavybės srityje. Komisija padarė išvadą, kad, norėdama apsaugoti Bendrijos intelektinės nuosavybės teises, kurios veikia jos prekių ir paslaugų prekybos su užsieniu apimtį, Bendrija, reaguodama į neteisėtą prekybos praktiką, turi išimtinę kompetenciją imtis įgyvendinimo priemonių, panaudodama galiojančias prekybos politikos priemones.

Be to, nuo 1989 m. sausio 1 d. Bendrija, atsakydama į Bendrijos pramonei taikomas diskriminuojančias taisykles intelektinės nuosavybės teisių apsaugos srityje, palyginti su taisyklėmis, taikomos Jungtinių Valstijų pramonei, išbraukė Korėjos Respubliką iš šalių, galinčių naudotis jos bendrąja tarifų lengvatų sistema(8).

Taip pat daugelyje dvišalių sutarčių, kurias Bendrija sudarė su trečiosiomis šalimis, yra nuostatų, susijusių su intelektinės nuosavybės teisių apsauga. Pavyzdžiui, beveik visose remiantis Sutarties 113 straipsniu devintajame dešimtmetyje sudarytose dvišalėse sutartyse dėl tekstilės gaminių yra nuostatų, susijusių su tekstilės gaminių prekių ženklų, dizaino ar modelių apsauga(9). Taip pat, vadovaudamasi Sutarties 113 straipsniu, Bendrija sudarė nemažai dvišalių sutarčių su trečiosiomis šalimis dėl tam tikrų vynų, kurių kilmės šalys yra šios šalys ir kurie gali naudoti kilmės nuorodą, pavadinimų apsaugos(10). Vėliau į Europos sutartis, sudarytas su Vidurio ir Rytų Europos valstybėmis, Bendrija įtraukė nuostatas, pagal kurias reikalaujama kelti intelektinės nuosavybės apsaugos lygį. Šių sutarčių prekybinės nuostatos, taip pat nuostatos, susijusios su intelektinės nuosavybės teisėmis, įgyvendintos laikinosiomis sutartimis. Tarybos sprendimai, kuriais šios laikinos sutartys pradėtos taikyti Bendrijoje, buvo pagrįsti EB sutarties 113 straipsniu(11).

Taigi 1986 m. gruodžio 1 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 3842/86, nustatantis priemones, skirtas uždrausti suklastotas prekes išleisti į laisvą apyvartą(12), buvo priimtas remiantis Sutarties 113 ir 235 straipsniais. Komisijos nuomone, šis reglamentas, kurio tikslas – sutrukdyti išleisti į rinką suklastotas prekes, yra klasikinė prekybos politikos priemonė, kuria siekiama apsaugoti Bendrijos intelektinės nuosavybės teises tarptautiniu lygiu.

Galiausiai grįsdama savo argumentus Komisija nurodo Bendrijos veiksmus užsienio reikalų srityje, visų pirma dalyvavimą tarptautinėse konferencijose, kuriose buvo priimtas protokolas dėl Madrido susitarimo dėl prekių ženklų tarptautinės registracijos ir Vašingtono sutartis dėl integralinių mikroschemų intelektinės nuosavybės (IPIC sutartis), ir, antra, Tarybos sprendimą, įgaliojantį Komisiją Bendrijos vardu derėtis dėl naujų priemonių ginant atlikėjų ir fonogramų gamintojų teises(13).

Kaip jau buvo minėta išdėstant šalių pozicijas dėl GATS, Taryba griežtai prieštarauja Komisijos pateiktam plačiam bendros prekybos politikos aiškinimui. Jos nuomone, to, kad TRIPS veikia prekybą, neužtenka, kad būtų galima ją priskirti bendros prekybos politikos taikymo sričiai. Nustatant akto teisinį pagrindą, reikšmės turi pagrindinis tikslas. Aptardama EB sutarties 100a straipsnį, Taryba remiasi 1993 m. kovo 17 d. Sprendimu dėl „atliekų direktyvos“ Komisija prieš Tarybą (C‑155/91, Rink. p. I‑939, 19 ir 20 punktai).

Kaip ir reikšdama pastabas dėl GATS, Taryba primena, kad Tarpvyriausybinėje konferencijoje dėl politinės sąjungos Komisijos pasiūlymai suteikti Bendrijai išimtinę kompetenciją sudaryti tarptautines sutartis dėl intelektinės nuosavybės buvo atmesti.

Į Komisijos pastabą, kad ji pasiūliusi Tarybai priimti sprendimą, įpareigojantį valstybes nares prisijungti prie Berno (Paryžiaus akto) ir Romos konvencijų, Taryba atsako, kad ji nepriėmė šio pasiūlymo būtent dėl to, jog toks sprendimas būtų reiškęs neįprastą kompetencijos perdavimą.

Aptardama Bendrijos vaidmens intelektinės nuosavybės srityje tarptautiniu lygiu klausimą, Taryba pažymi, kad kiekvieną kartą, kai ji įgaliodavo Komisiją derėtis Bendrijos vardu, tai buvo daroma tose srityse, kuriose galiojo antrinės teisės aktai.

Vokietijos vyriausybė mano, kad EB sutarties 113 straipsnis gali būti teisinis TRIPS pagrindas tik intelektinės nuosavybės teisių perleidimo ar naudojimosi jomis atveju, kai yra tiesioginis ryšys su prekių tiekimu ir susijusiomis paslaugomis.

Jungtinės Karalystės vyriausybė mano, kad Sutartyje numatytas bendros prekybos politikos uždavinys prekių atžvilgiu yra leisti vidaus rinkoje laisvai judėti visoms prekėms, nesvarbu, ar jos yra valstybės narės, ar trečiosios šalies kilmės, tik išleistos į apyvartą valstybėje narėje. Tai nereiškia, kad bendros prekybos politikos taikymo sritis apima ir derybas dėl tarptautinių sutarčių, kurių tikslas – užtikrinti, kad tiek Bendrijoje, tiek trečiosiose šalyse būtų gerbiamos intelektinės nuosavybės teisės. Tai, kad viena valstybė narė pripažįsta, jog asmuo turi intelektinės nuosavybės teises į prekę, kuri buvo importuota iš trečiosios šalies, neturi įtakos intelektinės nuosavybės teisių turėtojo kitoje valstybėje narėje teisei remtis tos valstybės narės intelektinės nuosavybės teisės nuostatomis, kad būtų apribotas šios prekės importas – šis teisių turėtojas, norėdamas apginti savo teises pagal tos valstybės narės nacionalinius įstatymus, gali remtis EB sutarties 36 straipsniu. Todėl tai, kad intelektinės nuosavybės teisės nepriklausys bendrai prekybos politikai, nereiškia, jog prekybos srautai nukryps į kitas valstybes.

Komisijos poziciją dėl bendros prekybos politikos taikymo srities pavadinusi ekstravagantiška, Jungtinės Karalystės vyriausybė pažymi, kad neįmanoma į išimtinę Bendrijos kompetencijos sritį įtraukti dalyko, kurį nemažai vis dar reglamentuoja nacionalinės teisės aktai. Tačiau ji pripažįsta, kad TRIPS sutarties III dalies 4 skyriaus (51–60 straipsnių) nuostatos dėl muitinės įstaigų teisės sustabdyti suklastotų prekių išleidimą į laisvą apyvartą, kurias atitinka minėto Reglamento Nr. 3842/86 dėl suklastotų prekių nuostatos, yra pagrįstos Sutarties 113 straipsniu.

Prancūzijos vyriausybė pažymi, jog net sutarties pavadinimas rodo, kad TRIPS iš esmės skirta ne tarptautinei prekybai, išskyrus keletą su suklastotų prekių prekyba susijusių nuostatų (t. y. įvairius III dalies straipsnius, numatančius intelektinės nuosavybės teisių užtikrinimo būdus, ir 69 straipsnį, pagal kurį valstybės narės sutaria bendradarbiauti siekdamos panaikinti tarptautinę prekybą prekėmis, pažeidžiančiomis intelektinės nuosavybės teises). Iš esmės ji skirta intelektinės nuosavybės teisių turėtojų galioms, kurių apsaugą pasauliniu lygiu reikėjo stiprinti ir derinti, nustatyti.

Atsakydama į Komisijos argumentą, kad į sutartis su trečiosiomis šalimis buvo įtrauktos nuostatos, susijusios su intelektine nuosavybe, Prancūzijos Respublika pabrėžia, kad šios nuostatos pateikiamos tik viename straipsnyje ir kad jomis reikalaujama tik „dėti visas pastangas“, o tai iš tikrųjų aktualu tik suinteresuotosioms trečiosioms šalims.

Prancūzija teigia, kad TRIPS sutartis, kurios pagrindinis objektas – ne tarptautinė ekonominė prekių prekyba, o intelektinės nuosavybės teisių apsauga, kaip teisiniu pagrindu negali remtis tik 113 straipsniu..

Danijos vyriausybės nuomone, Bendrija, remdamasi 113 straipsniu, negali turėti išimtinės kompetencijos intelektinės nuosavybės srityje, nes, kaip paaiškėjo 1993 m. spalio 20 d. Sprendime Phil Collins ir kt. (C‑92/92 ir C‑326/92, Rink. p. I‑5145), – tai sritis, kuri, nesant suderintų Bendrijos taisyklių, priklauso nacionalinės teisės kompetencijai.

Graikijos, Nyderlandų ir Portugalijos vyriausybės taip pat mano, kad TRIPS sutartis yra susijusi su tomis sritimis, kurios priklauso valstybių narių kompetencijai, jei Bendrijos lygiu nuostatos nebuvo suderintos.

Ispanijos vyriausybė pažymi, kad nėra Bendrijos teisės aktų, reglamentuojančių visus intelektinės nuosavybės teisės aspektus, todėl valstybės narės išlaiko savo kompetenciją, o Bendrija negali reikalauti išimtinės kompetencijos šioje srityje.

Ispanijos vyriausybė, atsakydama Komisijai, kuri savo argumentus pagrindžia pavyzdžiais, kaip Bendrija, siekdama apsaugoti intelektinę nuosavybę, ėmėsi bendros prekybos politikos priemonių, teigia, kad šios priemonės nustatė importo tvarką, nė kiek nepaveikė intelektinės nuosavybės ir nereiškė, kad Bendrija prisiima kokius nors įsipareigojimus šioje srityje.

Europos Parlamentas dėl tų pačių priežasčių, kurias jis išdėstė aptardamas GATS (žr. XI skyriaus A dalį), taip pat prieštarauja Komisijos nuomonei dėl TRIPS.

XII –  GATS, TRIPS ir numanomos galios

A –  Bendros pastabos apie numanomas galias

Jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad GATS ir TRIPS nepriskiriami bendrai prekybos politikai, savo papildomose pastabose Komisija teigia, kad Bendrijos išimtinę kompetenciją galima pagrįsti numanomų galių, kylančių iš specialiųjų Sutarties nuostatų (pavyzdžiui, EB sutarties 54 straipsnio) arba iš bendrųjų nuostatų (pavyzdžiui, EB sutarties 100a ir 235 straipsnių), teorija. Tačiau pastabas pateikusios valstybės ir Taryba pripažįsta, kad Bendrija turi tam tikrą kompetenciją, bet mano, jog dalis kompetencijos priklauso ir valstybėms narėms.

Komisija skiria dvi situacijas, kada Bendrija turėtų išimtinio pobūdžio numanomą kompetenciją tarptautiniu lygiu:

–       pirmoji situacija: Sutarties nuostatomis Bendrijos institucijoms buvo suteikta vidaus kompetencija konkrečiam tikslui pasiekti, ir kad tas tikslas būtų pasiektas, Bendrija turi būtinai dalyvauti tarptautiniame susitarime (tai Komisija vadina „Doktrina pagal Nuomonę 1/76“). Komisijos nuomone, tam nebūtina, kad vidaus kompetencija jau būtų įgyvendinta.

–       Antroji situacija: antrinės teisės aktai yra priimti, netgi tose srityse, kurių nereglamentuoja bendra politika, ir numatomuose sudaryti tarptautiniuose susitarimuose yra taisyklių, kurios galėtų paveikti ar pakeisti galiojančių Bendrijos taisyklių taikymo sritį, jeigu jas valstybės narės patvirtintų už Bendrijos institucijų sistemos ribų (tai Komisija vadina „AETR doktrina“).

Taryba teigia, kad Komisijos argumentuose apie numanomas galias ignoruojamas skirtumas tarp kompetencijos buvimo ir jos įgyvendinimo. Tik tuomet, kai Bendrija įgyvendina savo vidaus kompetenciją, iš to kylanti išorinė kompetencija gali būti išimtinė. Be to, jei valstybės narės išlaiko savo vidaus kompetenciją, jos taip pat privalo ją išlaikyti ir tarptautiniu lygiu.

Jungtinės Karalystės vyriausybė mano, kad jei tarptautinio susitarimo projekto objektas patenka į EB sutarties nuostatos, kuri leidžia imtis vidaus priemonių, taikymo sritį ir šios vidaus priemonės buvo patvirtintos vadovaujantis minėta nuostata, Bendrija gali daryti išvadą, kad ši nuostata jai suteikia numanomą išorės kompetenciją sudaryti atitinkamą sutartį. Tačiau tai, kad Bendrija turi numanomą galią sudaryti tarptautinę sutartį, nebūtinai reiškia, jog valstybės narės neturi kompetencijos dalyvauti sudarant tą susitarimą, ypač kai vidaus taisyklės, skirtos sutarties projekto dalykui, nėra išimtinio derinimo priemonės. Tokiomis aplinkybėmis valstybės narės galėtų dalyvauti sudarant atitinkamą tarptautinę sutartį. Pagal šiuos Teisingumo Teismo praktikoje nustatytus principus Bendrija yra kompetentinga dalyvauti sudarant GATS susitarimą vadovaujantis EB sutarties 54, 57, 66, 75, 84, 99 ir 100a straipsniais, o sudarant TRIPS sutartį – 100a, 113 ir 235 straipsniais. Valstybės narės taip pat yra kompetentingos sudaryti abu šiuos susitarimus.

Jungtinės Karalystės vyriausybės nuomone, tai, ar Bendrijos kompetencija yra išimtinė, priklauso ne tik nuo Sutarties nuostatų, bet ir nuo priemonių, kurias Bendrijos institucijos patvirtino taikydamos šias nuostatas, taikymo srities.

Prancūzijos vyriausybė pažymi, kad tuo atveju, kai Bendrija turi vidaus kompetenciją, bet jos dar neįgyvendino, ir tais atvejais, kai sutarčių su trečiosiomis šalimis nuostatos nepaveikia Bendrijos priimtų taisyklių, valstybės narės išlaiko kompetenciją sudaryti tarptautinius susitarimus.

Vokietijos vyriausybės nuomone, numanoma Bendrijos išorės kompetencija yra išimtinė tik tada, kai Bendrijos institucijos iš tikrųjų įgyvendina savo vidaus kompetenciją. Neįgyvendinta įstatymų leidybos vidaus kompetencija negali suteikti išimtinės išorės kompetencijos.

Portugalijos vyriausybė pabrėžia, kad tose srityse, kurios nėra Bendrijos reguliuojamos arba kuriose šis reguliavimas atitinka minimalaus suderinimo reikalavimus, valstybės narės išlaiko savo paralelią kompetenciją, tačiau tik laikinai.

Europos Parlamentas pažymi, kad net jei Teisingumo Teismas, remdamasis numanomų galių teorija, pripažintų Bendrijos kompetenciją sudaryti PPO sutartį ir jos priedus, tokiame sprendime turėtų būti tiksliai nurodytas teisinis pagrindas sudaryti sutartį Bendrijos vardu.

B –  GATS

1.     Komisijos pozicija

Komisijos argumentai gali būti suskirstyti į dvi dalis. Pirmojoje dalyje Komisija siūlo nustatyti institucijų vidaus kompetenciją, iš kurios galima kildinti Bendrijos kompetenciją tarptautiniu lygiu. Antrojoje dalyje Komisijos tikslas – įtikinti, kad Bendrijos veiksmai yra būtini, arba nurodyti pavojų, kurį gali sukelti atskiri valstybių narių veiksmai su trečiosiomis šalimis.

a)     Dėl vidaus kompetencijos buvimo

Pirma, Komisija stengiasi parodyti, kad Bendrijos vidaus kompetencija kyla iš Sutarties skyrių, skirtų įsisteigimo teisei ir paslaugoms; ji beveik nesiremia antrinės teisės aktais (i). Antra, jei būtų nuspręsta, kad Bendrija neturi pakankamai galių pagal konkrečias Sutarties nuostatas, Komisija mano, jog Bendrija galėjo sudaryti GATS remdamasi bendrosiomis Sutarties nuostatomis, pavyzdžiui, 100a ir 235 straipsniais (ii).

i)     Dėl kompetencijos, kylančios iš konkrečių EB sutarties nuostatų

Komisija mano, kad Bendrijos vidaus kompetencija apima keturis GATS numatytus paslaugų teikimo būdus. Jos nuomone, laisvė teikti paslaugas vadovaujantis Sutarties nuostatomis apima „teikimą į užsienį“ (žr., pavyzdžiui, 1974 m. gruodžio 3 d. Sprendimą Van Binsbergen, 33/74, Rink. p. 1299) ir „vartojimą užsienyje“, kaip apibrėžta GATS (dėl kelionių gidų žr.1991 m. vasario 26 d. Sprendimą Komisija prieš Prancūziją, C‑154/89, Rink. p. I‑659, 9 ir 10 punktus). Sutarties nuostatos dėl laisvės teikti paslaugas (59 straipsnis ir 60 straipsnio trečioji pastraipa) ir dėl įsisteigimo teisės (52 ir 58 straipsniai kartu su 66 straipsniu) taip pat apima paslaugas, teikiamas per komercinį įsisteigimą (GATS numatytą trečiąjį paslaugų teikimo būdą) ar per įsisteigusius fizinius asmenis (GATS numatytą ketvirtąjį, paskutinį paslaugų teikimo būdą).

Taigi pagrįsdama savo poziciją Komisija mini tik nuostatas, susijusias su Bendrijos valstybių narių piliečiais. Tačiau ji mano, kad nė viena Sutarties skyrių, skirtų įsisteigimo teisei ir paslaugoms, nuostata neįpareigoja Bendrijos teisės aktų leidėjo jam suteiktas galias taikyti tik Bendrijoje. Ji pažymi, jog sprendime AETR nustatytai taisyklei būdinga tai, kad ji taikoma tais atvejais, kai Sutartyje aiškiai numatytas tik vidaus taisyklių nustatymas.

Komisija pažymi, kad lygiai taip pat, kaip ir Sutarties skyriuje, skirtame laisvei teikti paslaugas, GATS vartojama paslaugų sąvoka apima visas bet kokiame sektoriuje teikiamas paslaugas, išskyrus tas, kurios teikiamos „vykdant vyriausybės pavestas funkcijas“ (GATS 1 straipsnio 3 dalies b punktas). Jos nuomone, ši išimtis turėjo būti nustatyta norint išvengti konfliktų su EB sutarties nuostatomis, kurios paslaugų sričiai nepriskiria veiklos, vykdomos įgyvendinant viešosios valdžios funkcijas.

Komisija, remdamasi Teisingumo Teismo praktika, kuri įpareigoja valstybes nares, remiantis Bendrijos teise, „imtis visų procesinio ar materialinio pobūdžio priemonių, būtinų Bendrijos teisės veiksmingam taikymui užtikrinti“, daro išvadą, kad Bendrija turi kompetenciją prisiimti tokio pat pobūdžio įsipareigojimus pagal tarptautinę sutartį. Todėl ji mano, kad GATS VI straipsnio 2 dalies a punkto reikalavimas valstybėms narėms išlaikyti arba įsteigti teismus arba nustatyti paslaugų teikėją paveikiančių administracinių sprendimų peržiūros procesą priklauso Bendrijos išimtinei kompetencijai.

Pereidama prie GATS XVI straipsnio, kuriame numatyti konkretūs įsipareigojimai rinkos atvėrimo srityje, Komisija laikosi nuomonės, kad vidaus srityje Bendrija turi pakankamai galių, jog galėtų panaikinti šiame straipsnyje išvardytus rinkos atvėrimo kiekybinius apribojimus (kvotas, didžiausią asmenų, kuriuos gali įdarbinti paslaugų teikėjas, skaičių, priemones, kurias taikant reikalaujama, kad paslaugų teikėjų bendrovės turėtų tam tikrą struktūrą, ir t. t.).

Nuo Mastrichto sutarties pasirašymo vidaus srityje Bendrija taip pat turi tam tikras teisės aktų leidybos galias, kurios taikytinos ir visam GATS XI straipsniui. Jame nustatyta, kad, išskyrus XII straipsnyje numatytas aplinkybes (mokėjimų balanso pusiausvyros apsauga), PPO valstybės narės negali taikyti apribojimų tarptautiniams pervedimams ir mokėjimams už einamuosius sandorius, susijusius su jų konkrečiais įsipareigojimais. Bendrijos teisėje taip pat buvo uždrausti bet kokie kapitalo judėjimo ir mokėjimų apribojimai tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių (EB sutarties 73b straipsnio 1 ir 2 dalys). Be to, 73c straipsnio 2 dalies nuostatos suteikė Tarybai galių, būtinų priemonėms, taikytinoms kapitalo judėjimui į trečiąsias šalis ar iš jų, susijusiam su tiesioginėmis investicijomis, patvirtinti.

Diplomų, licencijų ir sertifikatų pripažinimo srityje (GATS VII straipsnis) Komisija laikosi nuomonės, kad Bendrija pagal Sutarties 49, 57 ir 66 straipsnius turi vidaus įgaliojimų ir kad ji jais pasinaudojo.

Šiuo atžvilgiu Komisija primena 1988 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvą 89/48/EEB dėl bendrosios aukštojo mokslo diplomų, išduotų po bent trejų metų profesinio mokymo ir lavinimo, pripažinimo sistemos (OL 1989, L 19, p. 16) ir 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvą 92/51/EEB dėl antrosios bendros profesinio mokymo ir lavinimo pripažinimo sistemos (OL L 209, p. 25).

Komisija pripažįsta, kad bendroji abipusio pripažinimo sistema, kurią sukūrė šios dvi direktyvos, netaikoma kvalifikacijai ar profesinei patirčiai, įgytai trečiosiose šalyse. Tačiau, jos nuomone, iš 1994 m. vasario 9 d. Sprendimo Tawil-Albertini (C‑154/93, Rink. p. I‑451) ratio decidendi galima aiškiai suprasti, kad kvalifikacijų, įgytų trečiosiose šalyse, pripažinimas gali būti patvirtintas Bendrijos lygiu (sprendimo 11–15 punktai).

Galiausiai visų transporto rūšių atžvilgiu Bendrija turi pakankamai didelius vidaus įgaliojimus, kad galėtų imtis priemonių, būtinų siekiant konkrečių bendros politikos tikslų (EB sutarties 74 ir kiti straipsniai). Visos transporto rūšys – tai visų pirma paslaugų teikimas, kuriam būtini tarptautiniai veiksmai, jei norima pasiekti Sutarties tikslus. Minėtame Reglamente Nr. 4055/86 yra nustatytos taisyklės, pagal kurias įgyvendinamas laisvės teikti paslaugas principas jūrų transporto paslaugoms tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių. Be to, Bendrija jau plačiai pasinaudojo šiomis galiomis išorės klausimais.

ii)  Dėl galių, kylančių iš bendrųjų nuostatų (EB sutarties 100a ir 235 straipsnių)

Jei galių, kurias Bendrija turi pagal EB sutarties specialiąsias nuostatas, neužtektų visoms GATS sritims apimti, Komisija laikosi nuomonės, kad jam sudaryti būtų galima remtis 100a straipsniu. Jos nuomone, šis straipsnis „aiškiai“ teisiškai įpareigoja Tarybą imtis veiksmų vidaus rinkai sukurti.

Jei būtų nuspręsta, kad šio pagrindo taip pat nepakanka, Komisija mano, kad tuomet būtų būtina remtis Sutarties 235 straipsniu ir suteikti Bendrijos institucijoms būtinų galių išorės klausimais. Jei įvykdytos 235 straipsnio sąlygos, valstybės narės neturi galimybės imtis bendrų veiksmų, sudarydamos sutartį už Bendrijos sistemos ribų. Komisija tvirtina, kad šios sąlygos yra tikrai įvykdytos. Būtinybė sudaryti sutartį nėra ginčijama: ji prisidėtų prie sutarties tikslų įgyvendinimo ir tiesiogiai paveiktų bendrosios rinkos veikimą. Vienašališki valstybių narių veiksmai už Bendrijos sistemos ribų ne tik neprisidėtų prie konkrečių Bendrijos tikslų įgyvendinimo, bet turbūt trukdytų tai daryti, nuolat keldami pavojų vidaus rinkai ir ją ardydami.

b)     Dėl Bendrijos išorinių veiksmų poreikio

Visų pirma Komisija pabrėžia, kad jei sutarties šalys būtų ir Bendrija, ir jos valstybės narės, tai pakenktų vidaus rinkos darnumui. Savo teiginiui pagrįsti ji pateikia tris argumentus.

Iš pradžių, pateikdama finansinių paslaugų pavyzdį, ji teigia, kad, pripažinus valstybių narių kompetenciją, tos valstybės narės, kurios turi stiprius finansinių paslaugų centrus, įgytų privilegijuotą padėtį dvišalėse derybose su trečiosiomis šalimis. Pateikusios palyginti dosnius pasiūlymus, jos galėtų gauti didžiausias nuolaidas. Todėl jų paslaugų teikėjų padėtis rinkoje neproporcingai pagerėtų, palyginti su kitų valstybių narių paslaugų teikėjų padėtimi.

Komisijos nuomone, būtent to siekta išvengti minėta Antrąja direktyva 89/646 dėl bankininkystės. Šioje direktyvoje, kuri suderino leidimų išdavimo sąlygas Bendrijoje, taip pat yra nuostatų dėl prekybos finansinėmis paslaugomis su trečiosiomis šalimis (žr. III antraštinės dalies, skirtos santykiams su trečiosiomis šalimis, 8 ir 9 straipsnius). Ja taip pat siekiama panaikinti trečiųjų šalių bankams taikomas skirtingas sąlygas patekti į vidaus rinką ir abipusiškumo pagrindu užtikrinti, kad trečiosios šalys suteiktų Bendrijos kredito įstaigoms iš visų valstybių narių tokias pačias galimybes patekti į rinką, kokias Bendrija suteikė jos kredito įstaigoms. Jei Komisija mano, kad kuri nors trečioji šalis nesudaro Bendrijos kredito įstaigai tokių galimybių patekti į rinką, ji „gali pateikti Tarybai pasiūlymus suteikti Komisijai įgaliojimus derėtis dėl to, kad Bendrijos kredito įstaigoms būtų sudarytos panašios konkurencijos sąlygos kaip ir tos šalies kredito įstaigoms. Taryba sprendimą priima kvalifikuotąja balsų dauguma“ (žr. Antrosios direktyvos 9 straipsnio 3 dalį).

Toliau Komisija pažymi, kad valstybėje narėje įsteigtos trečiųjų šalių bankų dukterinės įmonės, vadovaujantis Sutarties 58 straipsniu laikomos Bendrijos subjektais, galėtų konkuruoti su kitų valstybių narių bankais be šių valstybių sutikimo.

Galiausiai Komisija teigia, kad, griežtai laikantis sprendimo AETR, nėra pagrindo nuspręsti, jog Bendrijos kompetencija apsiriboja tomis sritimis, kurios buvo suderintos Bendrijoje, atsižvelgiant į tai, kad buvo suderintos ne visos paslaugų sritys. Jei būtų vadovaujamasi šiuo kompetencijos padalijimo kriterijumi, tos valstybės narės, kurių svarbiausius paslaugų sektorius reglamentuoja suderintos taisyklės, visiškai priklausytų nuo Bendrijos tvarkos, o tuo metu kitos valstybės narės, kurių pagrindinių paslaugų sektorių suderintos taisyklės visai arba beveik nereglamentuoja, išlaikytų beveik neribotą laisvę derėtis. Komisijos nuomone, esant tokiai padėčiai Bendrija prarastų galimybę derėtis derinant visų valstybių narių interesus visuose paslaugų sektoriuose.

Antra, Komisija laikosi nuomonės, kad jei valstybės narės išlaikytų dalį kompetencijos šiais klausimais, tai galėtų paveikti ar pakeisti galiojančių Bendrijos taisyklių taikymo sritį. Savo teiginį jį grindžia trimis argumentais.

Visų pirma ji atkreipia dėmesį į tai, kad praėjus trejiems metams po PPO sutarties įsigaliojimo valstybės narės galės vienašališkai pakeisti savo konkrečių įsipareigojimų sąrašus ir suteikti kompensaciją toms GATS narėms, kurios sugebės įrodyti, kad dėl šio pakeitimo jų teisės buvo „panaikintos arba joms buvo pakenkta“. Kadangi GATS sistemoje kompensacija reiškia, jog galima pakeisti tik įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatas (pavyzdžiui, siekiant palengvinti patekimo į rinką sąlygas paslaugų sektoriuje), Komisija mano, kad tai neišvengiamai paveiktų Bendrijos teisės aktus arba pakeistų jų taikymo sritį. Todėl valstybėms narėms negali būti pripažinta teisė sudaryti GATS.

Komisijos nuomone, kad tarptautiniai įsipareigojimai galėtų paveikti galiojančias Bendrijos taisykles, visai nebūtina, kad tie įsipareigojimai joms prieštarautų. Užtenka to, kad jie taikomi toje srityje, kurios „didžioji dalis“ yra reglamentuojama Bendrijos taisyklėmis (žr. 1993 m. kovo 19 d. Nuomonę 2/91, Rink. p. I-1061, 25 ir 26 punktus). Bendrijos taisyklės reglamentuoja visą GATS taikymo sritį.

Galiausiai Komisija pabrėžia, kad iš esmės per trejus metus po PPO sutarties ir jos priedų įsigaliojimo neįmanoma pakeisti jokių konkrečių įsipareigojimų. Taigi, jei valstybės narės sudarytų PPO sutartį savo vardu, jos galėtų visą šį laikotarpį netaikyti Bendrijos teisės dėl to, kad Bendrijos teisės aktai neatitinka jų įsipareigojimų pagal GATS.

2.     Pastabas pateikusių šalių pozicijos

Taryba ir pastabas pateikusios vyriausybės ginčija Komisijos poziciją.

Nei valstybės narės, nei Taryba nepateikė jokių pastabų dėl poreikio Bendrijai imtis veiksmų išorės klausimais. Kokiais argumentais jos remiasi ginčydamos Bendrijos kompetenciją, kurią Komisija grindžia konkrečioms EB sutarties nuostatomis ar antrine teise arba 100a ir 235 straipsnių bendrosiomis nuostatomis?

i)     Dėl kompetencijos, kylančios iš konkrečių EB sutarties nuostatų

Visų pirma Taryba,      Ispanijos vyriausybė ir Portugalijos vyriausybė mano, kad GATS vartojama paslaugų sąvoka yra platesnė už šią sąvoką Bendrijos teisėje. Skirtingai nei GATS, Sutartyje nereglamentuojamos nemokamai teikiamos paslaugos (Sutarties 60 straipsnis).

Tarybos nuomone, Komisija nepastebi jokio skirtumo tarp taisyklių, taikomų valstybių narių piliečiams bei bendrovėms, ir taisyklių, taikomų trečiųjų šalių piliečiams bei bendrovėms. Taryba teigia, kad Sutarties nuostatose dėl įsisteigimo teisės ir laisvės teikti paslaugas nieko nepasakyta apie trečiųjų šalių piliečiams ir bendrovėms taikytinas taisykles. Vienintelė išimtis – Sutarties 59 straipsnio 2 dalis. Šia nuostata sukuriamas konkretus teisinis pagrindas priimti teisės aktus dėl trečiųjų šalių paslaugų teikėjų, kurie jau įsisteigę Bendrijoje. Ji būtų visiškai nereikalinga, jei, kaip teigia Komisija, vidaus klausimais Bendrija jau turėtų kompetenciją nustatyti trečiųjų šalių piliečiams laisvės teikti paslaugas ir įsisteigimo laisvės taisykles.

Tarybos teigimu, trečiųjų šalių nacionaliniams subjektams Bendrijos teisė nustato taisykles, reglamentuojančias tik antrinį įsisteigimą ir paslaugų teikimą iš pirminės įmonės Bendrijoje. Aptardama „komercinį įsisteigimą“, Taryba atskiria trečiosios šalies bendrovių dukterines įmones nuo tokių bendrovių padalinių. Ji pripažįsta, kad Bendrijos teisė gali būti taikoma trečiosios šalies bendrovės dukterinei įmonei Bendrijoje. Kita vertus, Bendrijoje įsteigti trečiųjų šalių bendrovių padaliniai priklauso valstybių narių kompetencijai, nes Sutarties 58 straipsnyje minimos tik pačios bendrovės.

Taryba ginčija Komisijos teiginį, kad Bendrija yra kompetentinga prisiimti konkrečius įsipareigojimus, susijusius su rinkos atvėrimu paslaugoms. Po ilgų ginčų konkrečių įsipareigojimų sąrašai buvo pateikti Bendrijos ir valstybių narių vardu, ir šiuose įsipareigojimuose skirtingoms valstybėms narėms nustatyti apribojimai ir sąlygos yra skirtingi. Taryba pabrėžia, kad peržiūrėjus dokumentą, nustatantį konkrečius įsipareigojimus paslaugų srityje, kuriam ji teikia ypatingą svarbą, paaiškėja, kad jis išties tiesiogiai susijęs būtent su nacionaliniais įstatymais. Taigi Bendrijos ir valstybių narių pateikti pasiūlymai dėl konkrečių įsipareigojimų iš esmės priklauso valstybių narių kompetencijai. Tarybos nuomone, jau vien tai, kad toks sąrašas yra, leidžia atsakyti į Teisingumo Teismui pateiktus klausimus.

Ispanijos vyriausybės nuomone, ištisos GATS dalys reglamentuoja tokias sritis, kuriose Bendrija neturi vidaus galių. Taigi valstybių narių kompetencijai priklauso GATS nuostatos, susijusios su:

–       pageidaujančių įsisteigti Bendrijoje trečiųjų šalių bendrovių paslaugų teikimu (komercinis įsisteigimas),

–       paslaugų teikimu pasinaudojant fizinių asmenų – trečiųjų šalių piliečių – judėjimu,

–       nemokamų paslaugų teikimu,

–       įsipareigojimais Bendrijoje neįsisteigusių trečiųjų šalių piliečių kapitalo judėjimo srityje (GATS XI straipsnis), atsižvelgiant į tai, kad Sutarties 67 straipsnyje reikalaujama panaikinti tik tokio kapitalo, kuris priklauso valstybėje narėje gyvenantiems asmenims, judėjimo apribojimus,

–       įsipareigojimais, susijusiais su trečiosiose šalyse įgytų diplomų ar vardų pripažinimu.

Portugalijos vyriausybė pabrėžia, kad GATS numatyti paslaugų teikimo būdai, išskyrus „teikimą į užsienį“, priskirtini valstybių narių kompetencijai.

Ji tvirtina, kad „patys svarbiausi ir patys jautriausi tarptautinio paslaugų liberalizavimo dalykai yra susiję su trečiųjų šalių bendrovių įsisteigimo sąlygomis ir savarankiškai dirbantiems asmenims bei bendrovių darbuotojams taikomomis taisyklėmis“. Jos nuomone, šie dalykai priklauso valstybių narių kompetencijai.

Danijos vyriausybės nuomone, nėra abejonių, kad paslaugų sektoriuje priimti Bendrijos teisės aktai apima tik tam tikras sritis. Šiose srityse priimti teisės aktai skirti tik tam tikriems paslaugų teikimo aspektams apibrėžti. Iš to galima daryti išvadą, kad valstybės narės yra kompetentingos sudaryti tarptautines sutartis tiek tose srityse, kuriose nėra Bendrijos taisyklių, tiek tose srityse, kuriose Bendrijos taisyklių yra nedaug.

Nyderlandų vyriausybė pritaria Tarybos nuomonei ir konkrečiai pamini vieną valstybių narių išimtinės kompetencijos atvejį – kai fiziniai asmenys persikelia iš trečiosios šalies į Bendriją (darbuotojų judėjimas).

Apibendrindama Jungtinės Karalystės vyriausybė mano, kad Bendrija yra kompetentinga dalyvauti sudarant GATS susitarimą remiantis EB sutarties 54, 57, 66, 75, 84, 99 ir 100a straipsniais. Kai kurie susitarimo aspektai priklauso Bendrijos kompetencijos sritims, kurias reglamentuoja minėtos nuostatos ir kuriose Bendrija patvirtino vidaus taisykles. Tačiau ne visa GATS reglamentuojama ekonominė veikla buvo Bendrijos teisės aktų dalykas. Net jei tokie teisės aktai ir būdavo priimami, tai dažniausiai buvo minimalaus derinimo priemonės, nustatančios minimalius standartus, kuriuos valstybės narės gali viršyti. Todėl galima daryti išvadą, kad valstybės narės taip pat yra kompetentingos dalyvauti sudarant GATS.

Iš pradžių Jungtinė Karalystė pabrėžia, kad nei įsisteigimo teisei, nei paslaugoms skirtuose skyriuose nėra nuostatų dėl:

–       paslaugos teikimo iš trečiosios šalies teritorijos į valstybės narės teritoriją (GATS I straipsnio 2 dalies a punktas),

–       paslaugos teikimo, kurį trečiosios šalies paslaugos teikėjas atlieka per komercinį įsisteigimą (išskyrus EB sutarties 58 straipsnyje nurodytą bendrovę) valstybės narės teritorijoje (GATS I straipsnio 2 dalies c punktas),

–       paslaugos teikimo, kurį trečiosios šalies paslaugos teikėjas atlieka trečiosios šalies fiziniams asmenims teikiant paslaugas valstybės narės teritorijoje (GATS I straipsnio 2 dalies d punktas).

Jungtinės Karalystės vyriausybė ypač pabrėžia tai, kad nė viena Sutarties nuostata nereglamentuoja trečiųjų šalių nacionaliniais subjektais esančių fizinių ir juridinių asmenų, norinčių teikti paslaugas valstybėse narėse, pirmojo įsisteigimo. Ji pažymi, kad Sutarties 59 straipsnio antroji pastraipa skirta tik Bendrijoje jau įsteigtiems trečiųjų šalių nacionaliniams subjektams. Jei šioje srityje nėra Bendrijos vidaus taisyklių, ji ir toliau priklauso valstybių narių kompetencijai.

Aptardama dukterinių bendrovių ir padalinių klausimą, Jungtinės Karalystės vyriausybė pripažįsta, kad Bendrijos institucijos, remdamosi EB sutarties 57 straipsnio 2 dalimi, patvirtino priemones, nustatančias „Bendrijos išorės kompetencijos įgyvendinimo trečiųjų šalių nacionalinių subjektų įsisteigimo Bendrijoje taisykles“.

Taigi 1977 m. gruodžio 12 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 77/780/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kredito įstaigų veiklos pradėjimu ir vykdymu, koordinavimo (OL L 322, p. 30) 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „<...> Bendrija, pagal Sutarties nuostatas sudarydama sutartis su viena ar daugiau trečiųjų šalių, gali susitarti abipusiškumo principo pagrindu taikyti nuostatas, kredito įstaigų, kurių pagrindinės buveinės yra ne Bendrijoje, filialams sukuriančias vienodas sąlygas visoje Bendrijos teritorijoje“. Minėtos Direktyvos 89/646 8 ir 9 straipsniais siekiama užtikrinti, kad trečiosiose šalyse veikiančioms Bendrijos kredito įstaigoms būtų suteikiamos tokios pačios privilegijos, kurios suteikiamos bendrovių Bendrijoje, atitinkančių Sutarties 58 straipsnyje pateiktą bendrovių apibrėžimą, pagrindinėms bendrovėms iš trečiųjų šalių.

Tokių pačių nuostatų yra ir draudimo sektoriuje. 1979 m. kovo 5 d. Tarybos direktyvos 79/267/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginio gyvybės draudimo veiklos pradėjimu ir vykdymu, derinimo (OL L 63, p. 1) 32 straipsnyje nustatyta, kad „Bendrija gali, remdamasi sutartimis, sudarytomis su viena ar keliomis trečiosiomis šalimis pagal Sutartį, sutikti taikyti kitas nei šioje antraštinėje dalyje išdėstytas nuostatas, kad būtų abipusiškai užtikrinta polisų savininkų apsauga valstybėse narėse“. O 1990 m. lapkričio 8 d. Tarybos direktyva 90/619/EEB (OL L 330, p. 50) įterpto 32b straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „jeigu Komisija <…> susidaro nuomonę, kad trečioji šalis Bendrijos draudimo įmonėms nesudaro tokių pačių sąlygų veiksmingai dalyvauti rinkoje, kaip Bendrija sudaro tos trečiosios šalies draudimo įmonėms, Komisija gali pasiūlyti Tarybai įgalioti ją pradėti derybas, kad Bendrijos draudimo įmonėms būtų garantuotos vienodos konkurencijos galimybės. Taryba prima sprendimą kvalifikuotąja balsų dauguma“.

Trečiųjų šalių fizinių asmenų pirmojo įsisteigimo klausimu Jungtinės Karalystės vyriausybė taip pat remiasi antrinės teisės aktų nuostatų buvimu.

1973 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 73/148/EEB dėl valstybių narių piliečių judėjimo ir gyvenimo Bendrijoje apribojimų, susijusių su įsisteigimu ir paslaugų tiekimu, panaikinimo (OL L 172, p. 14) 1 straipsnio c punktas, priimtas remiantis 54 straipsnio 2 dalimi ir 63 straipsnio 2 dalimi, suteikia teisę gyventi sutuoktiniui ar vaikams, kurie yra trečiosios šalies piliečiai.

Jungtinės Karalystės vyriausybė priduria, kad šios išimtinės nuostatos trečiųjų šalių juridinių ar fizinių asmenų pirmojo įsisteigimo srityje dažnai yra ribotos taikymo srities.

Pavyzdžiui, minėtos Pirmosios direktyvos dėl bankininkystės 77/780 III antraštinė dalis netrukdo valstybėms narėms taikyti griežtesnių sąlygų trečiųjų šalių kredito įstaigų padaliniams, pradedantiems savo veiklą ar veikiantiems Bendrijoje, palyginti su sąlygomis, taikomomis Bendrijos kredito įstaigoms (taip pat žr. minėtos Antrosios direktyvos 89/646 dėl bankininkystės preambulės konstatuojamąsias dalis ir 1992 m. lapkričio 10 d. Tarybos direktyvos 92/96/EEB dėl draudimo, OL L 360, p. 1, devintą konstatuojamąją dalį).

Jungtinės Karalystės vyriausybė daro išvadą, kad, išskyrus šias išimtines nuostatas, trečiųjų šalių juridinių ir fizinių asmenų pirmasis įsisteigimas yra sritis, kur valstybės narės išlaiko savo laikiną kompetenciją.

Toliau ji nagrinėja atitinkamą valstybių narių ir Bendrijos kompetenciją nustatyti taisykles, skirtas trečiųjų šalių bendrovių dukterinių bendrovių ir padalinių veiklai apibrėžti, kai jie jau įsteigti Bendrijoje.

Ji pažymi, kad kai trečiojoje šalyje įregistruotų įmonių dukterinės bendrovės ar padaliniai įsisteigia valstybėje narėje, Bendrija, remdamasi Sutarties skyriais, skirtais įsisteigimui ir paslaugoms, yra kompetentinga nustatyti jų veiklos taisykles. Ji taip pat pabrėžia, kad kai kuriuose sektoriuose Bendrija jau pasinaudojo šia kompetencija.

1989 m. vasario 13 d. Tarybos direktyva 89/117/EEB (OL L 44, 1989, p. 40) dėl prievolių, susijusių su metinės finansinės atskaitomybės dokumentų skelbimu (OL L 44, p. 40), taikoma ne tik Bendrijos, bet ir trečiųjų šalių bendrovių padaliniams (1 ir 3 straipsniai). Taip pat ir 1989 m. gruodžio 21 d. Vienuoliktoji Tarybos direktyva 89/666/EEB dėl atskleidimo reikalavimų filialams, įsteigtiems valstybėse narėse tam tikrų tipų bendrovių, kurioms taikomi kitos valstybės įstatymai (OL L 395, p. 36), taikoma trečiųjų šalių bendrovių padaliniams (7–10 straipsniai). Minėtos Pirmosios direktyvos 77/780 dėl bankininkystės III dalyje ir minėtoje Direktyvoje 79/267dėl draudimo taip pat yra nuostatų, skirtų tų bendrovių, kurios turi pagrindinę buveinę ne Bendrijoje, padaliniams.

Tačiau kitose srityse, kai nėra Bendrijos vidaus teisės aktų, taisyklės, taikytinos trečiosios šalies bendrovės dukterinės įmonės ar padalinio veiklai, vis dar priklauso valstybių narių kompetencijai.

Aptardama GATS VI straipsnio 2 dalies a punkto nuostatas (dėl reikalavimo išlaikyti arba įsteigti teismus arba nustatyti procesą, kurių paskirtis – prekybą paslaugomis paveikiančių administracinių sprendimų peržiūra) Jungtinės Karalystės vyriausybė laikosi nuomonės, kad valstybės narės yra kompetentingos spręsti klausimus, susijusius su jurisdikcija, procesu ir teisių gynimo priemonėmis, atsižvelgiant į tam tikras antrinės teisės nuostatas, derinančias vidaus procesus ir teisių gynimo priemones.

Šiame kontekste Jungtinės Karalystės vyriausybė mini 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvą 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo (OL L 395, p. 33). Tačiau ji patikslina, kad ši direktyva – tai dalinio suderinimo priemonė, suteikianti valstybėms narėms plačias galimybes pasirinkti būdus, kuriais jos sieks direktyvoje nustatytų tikslų.

Ji daro išvadą, kad valstybės narės yra kompetentingos dalyvauti sudarant GATS susitarimą tose srityse, kurios nurodytos šio susitarimo VI straipsnio 2 dalies a punkte.

Galiausiai aptardama GATS VII straipsnį (diplomų ir kvalifikacijos pripažinimas) Jungtinės Karalystės vyriausybė teigia, kad nors Bendrijos taisyklės numato valstybėse narėse įgytų kvalifikacijų derinimą ir abipusį pripažinimą, valstybės narės išlieka kompetentingos nustatyti taisykles dėl trečiosiose šalyse įgytos kvalifikacijos. Šiame kontekste ji remiasi minėtu sprendimu Tawil-Albertini.

ii)  Dėl kompetencijos, kylančios iš Sutarties bendrųjų nuostatų (EB sutarties 100a ir 235 straipsnių)

Taryba nesutinka, kad Sutarties 100a ir 235 straipsniai teisiškai įpareigoja Bendrijos teisės aktų leidėją veikti. Pritarus tokiai idėjai būtų panaikintas skirtumas tarp kompetencijos buvimo ir jos įgyvendinimo, ir tai visiškai prieštarautų Sutarties 3b straipsniui, kuriame išdėstytas subsidiarumo principas.

Jungtinės Karalystės vyriausybė teigia, kad Teisingumo Teismas yra paneigęs, jog minimalius standartus nustatančios direktyvos galėtų būti Bendrijos išimtinės kompetencijos šaltinis (žr minėtos Nuomonės 2/91 21 punktą). Išimtinė išorės kompetencija gali būti grindžiama tik išimtinėmis vidaus derinimo priemonėmis. A fortiori, jei nėra vidaus taisyklų, išimtinė išorės kompetencija negali būti grindžiama 100 straipsniu.

Prancūzijos vyriausybė Sutarties 235 straipsnį aiškina kitaip nei Komisija. Priešingai nei Komisija, ji mano, kad Taryba turi plačias galias įvertinti, ar Bendrija privalo imtis veiksmų vienam iš Bendrijos tikslų įgyvendinti. Ji teigia, kad šiuo konkrečiu atveju tokios būtinybės nebuvo.

Vokietijos vyriausybė teigia, kad 235 straipsniu negalima suteikti galių Bendrijai tokiose srityse, kurios priklauso valstybių narių išimtinei kompetencijai ir kad bet kuriuo atveju prekybos paslaugomis liberalizavimas pasauliniu lygiu nėra vienas iš Bendrijos tikslų.

Portugalijos vyriausybė prieštarauja Komisijos numanomam teiginiui, kad privaloma ir išimtinė kompetencija konkrečioje srityje vidaus ar išorės klausimais gali kilti iš Sutarties 235 straipsnio. Savo nuomonei pagrįsti ji pateikia tokius argumentus.

Pirma, Taryba ir toliau gali laisvai nustatyti, kokios priemonės yra tinkamiausios Bendrijos tikslams įgyvendinti. Pavyzdžiui, dėl tam tikrų tarptautinių ar vidinių priežasčių ji galėtų pasinaudoti Bendrijos ir valstybių narių bendradarbiavimo mechanizmu, kuris užsienio santykių srityje leistų sudaryti mišrias sutartis. Tokia buvo Teisingumo Teismo nuomonė, kai jis nusprendė, kad „nors 235 straipsnis ir leidžia Tarybai imtis „visų tinkamų priemonių“ ir užsienio ryšių srityje, jis nenustato jokios pareigos, o suteikia Tarybai galimybę, kurios nepanaudojimas neturi poveikio sprendimo teisėtumui“ (minėto sprendimo AETR 95 punktas). Antra, 235 straipsnis neleidžia, kad valstybėms narėms priklausanti kompetencija būtų perduota Bendrijai. Tokiu atveju reikėtų būtinai pakeisti sutartis.

Ispanijos vyriausybė mano, kad Sutarties 100a ir 235 straipsniai ir daugelis kitų nuostatų yra Bendrijos kompetencijos teisinis pagrindas.

Europos Parlamentas teigia, kad rėmimasis EB sutarties 235 straipsniu jokiu būdu negali būti aiškinamas kaip keliantis pavojų jo laisvei atsisakyti suteikti pritarimą, jei, atsižvelgiant į Sutarties tikslus ir piliečių interesus, sutartis jam atrodo nepriimtina.

C –  TRIPS

1.     Komisijos pozicija

Lygiai kaip ir dėl GATS, Komisijos argumentai gali būti suskirstyti į dvi dalis. Pirmojoje Komisija siūlo nustatyti institucijų vidaus kompetenciją, iš kurios galima kildinti Bendrijos kompetenciją tarptautiniu lygiu. Antrojoje dalyje Komisijos tikslas yra įrodyti Bendrijos veiksmų poreikį ir atskleisti pavojų, kurį gali sukelti nesuderinti valstybių narių veiksmai su trečiosiomis šalimis.

a)     Dėl vidaus kompetencijos

Iš pradžių Komisija stengiasi parodyti, kad Bendrijos kompetencija vidaus reikalais kyla iš antrinės teisės aktų intelektinės nuosavybės srityje (i). Toliau, jei būtų nuspręsta, kad Bendrija neturi pakankamai galių remdamasi antrinės teisės aktais, ji teigia, kad Bendrija galėtų sudaryti TRIPS remdamasi bendrosiomis Sutarties nuostatomis, pavyzdžiui, 100a ir 235 straipsniais (ii).

i)     Dėl kompetencijos, kylančios iš antrinės teisės aktų

Aptardama TRIPS, iš pradžių Komisija teigia, kad EB sutarties 36 straipsnio tikslas nėra valstybių narių išimtinei kompetencijai priskirti tam tikras sritis (žr. 1991 m. spalio 4 d. sprendimo Richardt ir „Les Accessoires Scientifiques“, C-367/89, Rink. p. I-4621, 19–21 punktus).

Toliau ji labai išsamiai papunkčiui palygina TRIPS sutartį su Bendrijos teisės nuostatomis ir daro bendro pobūdžio išvadą, kad Bendrija turi išorės kompetenciją, būtiną visai TRIPS sutarčiai sudaryti.

1. Aptardama autorių teises (TRIPS II dalies 1 skyrius, 9–14 straipsniai) Komisija pirmiausia pripažįsta, kad Bendrija nėra nei Berno konvencijos (Konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos, 1971 m. liepos 24 d. Paryžiaus aktas), nei Romos konvencijos (1961 m. spalio 26 d. Tarptautinė konvencija dėl atlikėjų, fonogramų gamintojų ir transliuojančių organizacijų apsaugos) šalis.

Ji pabrėžia, kad TRIPS sutarties II dalies 1 skyriaus nuostatos dėl autorių teisių ir gretutinių teisių įpareigoja PPO narius nustatyti minimalią apsaugą.

Ji primena, kad Taryba priėmė daug direktyvų autorių teisių ir gretutinių teisių srityje, ir mano, kad jos vidaus reikalais apima TRIPS 10–14 straipsniuose reglamentuojamas sritis.

1991 m. gegužės 14 d. Tarybos direktyvos 91/250/EEB dėl kompiuterinių programų teisinės apsaugos (OL L 122, p. 42) 1 straipsnio 1 dalis atitinka TRIPS sutarties 10 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad kompiuterinės programos turi būti saugomos kaip literatūros kūriniai pagal Berno konvenciją. Komisijos nuomone, 1992 m. lapkričio 19 d. Tarybos direktyvos 92/100/EEB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje (OL L 346, p. 61) 2 straipsnio 1 dalis atitinka TRIPS sutarties 11 straipsnį dėl nuomos teisių. Šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatos reguliuoja tuos pačius dalykus kaip ir TRIPS sutarties 14 straipsnis (gretutinės teisės). 1993 m. spalio 29 d. Tarybos direktyva 93/98/EEB dėl autorių ir gretutinių teisių apsaugos terminų suderinimo (OL L 290, p. 9) reguliuoja tuos pačius dalykus kaip ir TRIPS sutarties 12 straipsnis dėl autorių teisių apsaugos galiojimo termino. Galiausiai Komisija pažymi, kad ji pateikė Tarybai pasiūlymą priimti direktyvą dėl duomenų bazių teisinės apsaugos (OL C 308, 1993 11 15, p. 1), kurios tikslas – patikslinti duomenų bazių apsaugą atsižvelgiant į autorių teises ir suteikti teisę sutrukdyti be leidimo gauti duomenų bazėse esančią informaciją. Ji teigia, kad šis pasiūlymas kol kas nebuvo priimtas, tačiau pabrėžia, kad Bendrijos galia priimti tokią direktyvą nebuvo ginčyta.

2. Aptardama prekių ženklus (TRIPS sutarties II dalies 2 skyriaus 15–21 straipsniai), Komisija pažymi, kad Bendrijoje 1993 m. gruodžio 20 d. Taryba priėmė Reglamentą (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1) ir 1988 m. gruodžio 21 d. – Pirmąją direktyvą 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, 1989, p. 1).

Ji pripažįsta, kad Pirmoji direktyva skirta tik tiems nacionalinės teisės aktams, kurie turi tiesioginį poveikį vidaus rinkos veikimui, tačiau pabrėžia, kad Taryba pareiškė galinti vėliau priimti naujų direktyvų dėl prekių ženklams skirtų nacionalinės teisės aktų derinimo.

3. Dėl geografinių nuorodų ir kilmės nuorodų (TRIPS 3 skyriaus 22–24 straipsniai) Komisija mano, kad Bendrijos nuostatos šioje srityje yra tikslesnės ir išsamesnės negu minėto TRIPS skyriaus nuostatos.

Visų pirma 1978 m. gruodžio 18 d. Tarybos direktyva 79/112/EEB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių galutiniam vartotojui parduoti skirtų maisto produktų ženklinimą etiketėmis, pateikimą ir reklamą, derinimo (OL L 33, 1979, p. 1) uždraudė maisto produktus taip ženklinti, kad etiketė galėtų suklaidinti pirkėją dėl maisto produkto kilmės. Vėliau, 1992 m. liepos 14 d., Taryba priėmė Reglamentą (EEB) Nr. 2081/92 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos (OL L 208, p. 1). Galiausiai bendros vyno rinkos organizavimo kontekste arba remdamasi Sutarties 43 ir 100a straipsniais Taryba priėmė daug reglamentų dėl vynų ir stipriųjų alkoholinių gėrimų pateikimo ir pavadinimų.

4. Pramoninio dizaino klausimu (TRIPS II dalies 4 skyrius, 25 ir 26 straipsniai) Komisija teigia pasiūliusi Tarybai, remiantis Sutarties 100a straipsniu, priimti direktyvą dėl dizaino teisinės apsaugos, skirtą nacionalinės teisės aktams suderinti, taip pat pasiūliusi priimti reglamentą dėl Bendrijos pramoninio dizaino. Jos nuomone, šiuose dviejuose pasiūlymuose numatytas apsaugos lygis būtų gerokai didesnis už bendro pobūdžio pareigas, nustatytas TRIPS sutarties 25 ir 26 straipsniuose.

5. Patentų klausimu (TRIPS II dalies 5 skyrius, 27–34 straipsniai) Komisija teigia, kad Bendrijos teisės sistemai priklauso tiek 1973 m. spalio 5 d. Miuncheno konvencija dėl Europos patentų išdavimo, tiek 1989 m. gruodžio 15 d. Liuksemburgo sutartis dėl Bendrijos patentų (OL L 401, p. 1), kurias valstybės narės pasirašė, tačiau jos dar neįsigaliojo. Ji mano, kad Bendrija turi galią priimti nuostatas patentų teisės srityje, nes šios nuostatos būtinos, kad vidaus rinka tinkamai veiktų. Be to, 1992 m. birželio 18 d. Taryba priėmė Reglamentą (EEB) Nr. 1768/92 dėl medicinos produktų papildomos apsaugos liudijimo sukūrimo (OL L 182, p. 1), yra patvirtinusi bendrąją poziciją dėl pasiūlymo priimti direktyvą dėl biotechnologinių išradimų teisinės apsaugos, kuri suderintų valstybių narių teisę biotechnologinių medžiagų patentabilumo klausimais.

6. Integralinių mikroschemų topografijos klausimu Komisija pabrėžia, kad Bendrijoje 1986 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyva 87/54/EEB dėl puslaidininkių įtaisų topografijų teisinės apsaugos (OL L 24, 1987, p. 36) yra TRIPS II dalies 6 skyriaus atitikmuo (35–38 straipsniai dėl integralinių mikroschemų topografijos).

7. Aptardama TRIPS sutarties III dalį, kurioje nustatytos intelektinės nuosavybės teisių užtikrinimo taisyklės, Komisija pabrėžia, kad šioje srityje Bendrijos galios vidaus klausimais yra tokios pat plačios kaip ir pagal TRIPS sutarties 41–61 straipsnių nuostatas. Ji priduria, kad Bendrija jau įgyvendino savo galias priimdama minėtą Reglamentą Nr. 3842/86, nustatantį priemones, skirtas uždrausti suklastotas prekes išleisti į laisvą apyvartą.

Apibendrindama Komisija teigia, kad visos TRIPS sutarties nuostatos turi savo atitikmenis Bendrijos vidaus antrinės teisės aktuose.

ii)  Dėl kompetencijos, galinčios kilti iš Sutarties bendrųjų nuostatų (EB sutarties 100a ir 235 straipsniai)

Tvirtindama, kad sudarant TRIPS sutartį kaip teisiniu pagrindu galima remtis 100a arba 235 straipsniu, Komisija iš esmės pateikia tokius pačius argumentus, kuriuos ji minėjo ir išdėstydama savo poziciją dėl GATS. Vienintelis papildomas argumentas dėl TRIPS yra toks: kadangi TRIPS nustato taisykles tokiose srityse, kuriose nėra suderintų Bendrijos priemonių, ją pasirašius būtų galima iš karto suderinti taisykles Bendrijoje ir taip prisidėti prie vidaus rinkos kūrimo ir veikimo.

b)     Dėl Bendrijos išorinių veiksmų būtinybės

Komisija teigia, kad jei Bendrija būtų tik paprasta TRIPS šalis, kaip ir jos valstybės narės, vidaus rinkos nuoseklumui iškiltų pavojus dėl dviejų priežasčių. Pirma, šioje rinkoje būtų iškreipta konkurencija, antra, dėl to būtų dirbtinai iškreiptos konkurencijos galimybės trečiųjų šalių rinkose.

Komisija taip apibūdina rinkos iškraipymo pavojų: jei valstybės narės galėtų laisvai derėtis ir savarankiškai sudaryti sutartis TRIPS nurodytose srityse, jos galėtų savo įmonėms sudaryti palankesnę konkurencinę situaciją nei kitų valstybių narių įmonėms, taip suteikdamos savo ekonomikai pranašumą, nesuderinamą su neiškreipta konkurencija vidaus rinkoje.

Komisija pateikia antrinės teisės akto pavyzdį, kuris neleidžia valstybėms narėms laisvai derėtis dėl dvišalių sutarčių su trečiosiomis šalimis.

Vadovaudamosi minėta Direktyva 87/54 dėl puslaidininkių įtaisų topografijų apsaugos, valstybės narės gali šią apsaugą trečiųjų šalių subjektams suteikti tik esant tam tikroms sąlygoms. Šia direktyva jau buvo daugelį kartų pasinaudota abipusiškumo pagrindu suteikiant puslaidininkių įtaisų topografijų apsaugą ribotam skaičiui šalių, kurios atitinka direktyvos kriterijus ir Bendrijos nacionaliniams subjektams suteikia tokį patį apsaugos lygį. Valstybėms narėms neleidžiama nukrypti nuo Tarybos sprendimų nuostatų, kuriomis suteikiama tokia apsauga. Tai paaiškinanti priežastis nurodoma direktyvos preambulėje, kurioje teigiama, kad valstybių narių teisės aktuose nustatytos teisinės apsaugos skirtumai tiesiogiai neigiamai veikia vidaus rinką.

Aptardama pavojų, kuris kompetencijos padalijimo atveju kiltų bendram Bendrijos taisyklių nuoseklumui, Komisija teigia, kad jei TRIPS sutartį priimtų ir valstybės narės savo vardu, ir Bendrija, tai galėtų „paveikti“ Bendrijos teisę arba „pakeisti jos taikymo sritį“, kaip paaiškinta sprendime AETR.

Visų pirma, nors ir nustatydama tik minimalius reikalavimus, TRIPS „paveiks“ Bendrijos teisę tose srityse, kuriose Bendrijos suteikiamas apsaugos lygis yra mažesnis už TRIPS numatytą apsaugos lygį.

Antra, net jei TRIPS nustato tik minimalų apsaugos lygį, jis turės būti taikomas visoms šios sutarties narėms. Jei valstybės narės galėtų už Bendrijos sistemos ribų derėtis su trečiosiomis šalimis, kad trečiųjų šalių nacionaliniams subjektams būtų taikoma intelektinės nuosavybės apsauga, šioje srityje atsirastų skirtumų ir potencialių konfliktų tarp jų išorės santykių tvarkos ir Bendrijos tvarkos.

Trečia, nors TRIPS numato tik minimalius reikalavimus, Bendrijos taisyklės nenustato net minimalaus apsaugos lygio intelektinės nuosavybės srityje. Remdamasi minėta Nuomone 2/91, kurioje Teisingumo Teismas nusprendė, jog vien tai, kad ir tarptautinės nuostatos, ir Bendrijos nuostatos reglamentuoja tą pačią sritį, gali paveikti Bendrijos teisę, net jei jos neprieštarauja vienos kitoms, Komisija daro išvadą, kad jei TRIPS sudarys valstybės narės, tai „paveiks“ galiojančias Bendrijos taisykles.

Ketvirta, TRIPS palieka savo valstybėms narėms galimybę padidinti apsaugos lygį su sąlyga, kad naujoji apsauga ir toliau atitiks minimalius sutarties reikalavimus. Kadangi pagal Bendrijos teisę yra taikomas nacionalinis arba „Bendrijos“ išnaudojimo principas, užtektų, kad viena valstybė narė taikytų TRIPS numatyto „tarptautinio išnaudojimo“ principą, jog dėl to būtų paveiktos Bendrijos taisyklės ir vidaus rinkos veikimas.

Galiausiai, jei bendros kompetencijos pagrindu TRIPS sudarytų ir Bendrija, ir valstybės narės, tai turėtų rimtų pasekmių Bendrijos teisei, nes dėl to praktiškai būtų „užšaldytos“ arba nevykdomos Bendrijos derinimo priemonės TRIPS taikymo srityje. Be to, Bendrijos teisė būtų „paveikta“, jei valstybės narės toliau remtųsi EB sutarties 36 straipsnio išimtimi, kad apsaugotų konkretų intelektinės nuosavybės teisių „turinį“, o tai trukdytų derinti Bendrijos lygiu ir kurti vidaus rinką arba jai veikti.

2.     Pastabas pateikusių šalių pozicijos

Iš pradžių Taryba nagrinėja Bendrijos intelektinės nuosavybės srities teisės aktų leidybos būklę. Ji išskiria keturis Bendrijos teisės aktų „blokus“.

–       Pirmąjį „bloką“ sudaro Bendrijos priemonės, nustatytos remiantis EB sutarties 43 straipsniu, kurios skirtos geografinių nuorodų apsaugai.

Taryba mano, kad šio pirmojo „bloko“ taikymo sritis atitinka TRIPS II dalies 3 skyriaus, skirto geografinėms nuorodoms, reikšmę ir kad šiuo atveju numanomos išorės kompetencijos sąlygos pagal sprendimą AETR yra įvykdytos.

–       Antrąjį „bloką“ sudaro Bendrijos priemonės dėl nacionalinės teisės aktų derinimo, nustatytos remiantis Sutarties 100a straipsniu, o kai kuriais atvejais – remiantis 57 ir 66 straipsniais, ir skirtos tam tikriems intelektinės nuosavybės taisyklių aspektams.

Į šį „bloką“ patenka direktyvos, susijusios su autorių ir gretutinėmis teisėmis (1992 m. lapkričio 19 d. Tarybos direktyva 92/100/EEB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje (OL L 346, p. 61); 1993 m. rugsėjo 27 d. Tarybos direktyva 93/83/EEB dėl tam tikrų autorių teisių ir gretutinių teisių taisyklių, taikomų palydoviniam transliavimui ir kabeliniam perdavimui, koordinavimo (OL L 248, p. 15); 1993 m. spalio 29 d. Tarybos direktyva 93/98/EEB dėl autorių ir gretutinių teisių apsaugos terminų suderinimo (OL L 290, p. 9); 1991 m. gegužės 14 d. Tarybos direktyvos 91/250/EEB dėl kompiuterinių programų teisinės apsaugos (OL L 122, p. 42); 1986 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyva 87/54/EEB dėl puslaidininkių įtaisų topografijų teisinės apsaugos (OL L 24, p. 36) ir 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmoji direktyva 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, p. 1)).

Tarybos nuomone, antrasis teisės aktų „blokas“ tik iš dalies apima TRIPS II dalies 1 ir 2 skyriuose nurodytas sritis (autorių teisės ir prekių ženklai). Be to, Taryba pažymi, kad jokia derinimo priemonė nebuvo nustatyta pramoninio dizaino ir patentų srityje (TRIPS II dalies 4 ir 5 skyriai).

Bet kuriuo atveju priimtos Bendrijos teisės nuostatos nereikalauja jų taikyti trečiųjų šalių nacionaliniams subjektams, o vienas iš TRIPS tikslų būtent yra nustatyti minimalias sąlygas, taikytinas šių šalių nacionaliniams subjektams.

–       Trečiąjį Bendrijos teisės aktų „bloką“ sudaro tos Bendrijos priemonės, kuriomis siekiama tam tikriems intelektinės nuosavybės teisių aspektams sukurti Bendrijos apsaugos sistemą, papildančią kiekvienos valstybės nacionalinių teisės aktų sukurtą sistemą. Šios priemonės apima 1992 m. birželio 18 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1768/92 dėl medicinos produktų papildomos apsaugos liudijimo sukūrimo (OL L 182, p. 1) ir minėtą Reglamentą Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo.

Tarybos nuomone, šio trečiojo „bloko“ priemonėmis siekiama tik sukurti Bendrijos apsaugos sistemą, papildančią nacionalinę sistemą. Todėl ji teigia, kad jei sprendime AETR išdėstyta numanomų galių teorija galioja Bendrijos teisės aktams, tai įmanoma tik toje srityje, kurią apima šios papildomos sistemos, o ne tose, kurios ir toliau sudaro (iš dalies suderintų) nacionalinių prekių ženklų sistemų ir (nesuderintų) nacionalinių patentų sistemų turinį.

–       Ketvirtajam teisės aktų „blokui“ priklauso minėtas Reglamentas Nr. 3842/86, nustatantis priemones, skirtas uždrausti suklastotas prekes išleisti į laisvą apyvartą.

Tarybos nuomone, šis reglamentas atitinka tik kai kurias TRIPS sutarties III dalies nuostatas (susijusias su intelektinės nuosavybės teisių užtikrinimu), t. y. tas, kuriomis draudžiama išleisti į apyvartą suklastotas prekes (TRIPS 51–60 straipsniai). Tačiau esminės III dalies nuostatos ir toliau priklauso valstybių narių kompetencijai (41–50 ir 61 straipsniai). Tai ypač pasakytina apie nuostatas dėl baudžiamųjų sankcijų taikymo (TRIPS 61 straipsnis).

Todėl Taryba teigia, kad sprendime AETR nustatyta taisyklė gali būti taikoma tik toje labai ribotoje srityje, kur reglamento, draudžiančio išleisti į laisvą apyvartą suklastotas prekes, nuostatos susilieja su tam tikromis TRIPS sutarties nuostatomis.

Taryba daro išvadą, kad ir Bendrija, ir valstybės narės yra kartu kompetentingos sudaryti TRIPS sutartį.

Jungtinės Karalystės vyriausybė iš pradžių pabrėžia, kad kiekvieną kartą, kai Bendrija imdavosi teisės aktų leidybos iniciatyvos intelektinės nuosavybės srityje, ji nepamiršdavo pripažinti, jog nacionalinės intelektinės nuosavybės teisės ir toliau egzistavo.

Taigi kiekviena valstybė narė išlaiko savo teisinę patentų, prekių ženklų, autorių teisių ir dizaino apsaugos sistemą. Jungtinės Karalystės vyriausybė pabrėžia, kad tiek Bendrijos prekių ženklas, tiek Bendrijos patentas (kai jis bus įvestas) egzistuos greta nacionalinių teisių, nedarydami joms jokio esminio poveikio.

Toliau Jungtinės Karalystės vyriausybė atkreipia dėmesį į tai, kad Bendrijos taisyklių, nustatančių intelektinės nuosavybės teisių turinį, nėra daug. Yra mažai pavyzdžių, kaip buvo derinamos nacionalinės taisyklės, apibrėžiančios konkretų intelektinės nuosavybės objektą. Jungtinė Karalystė pateikia du pavyzdžius: minėtą Direktyvą 89/104 dėl prekės ženklo ir minėtą Direktyvą 87/54 dėl puslaidininkių įtaisų topografijų.

Aptardama autorių teises ir gretutines teises, Jungtinė Karalystė pažymi, kad kai kurios TRIPS nuostatos apibrėžia autorių teisių ir gretutinių teisių konkretų objektą arba turinį, o Bendrijoje nėra jokių bandymų suderinti šias sritis. Todėl ji daro išvadą, kad „tai, kaip valstybės narės, remdamosi arba nesiremdamos (Berno) konvencija, savo nacionaliniuose teisės aktuose apibrėžia autorių teisių ir gretutinių teisių turinį, yra valstybių narių reikalas“.

Jungtinė Karalystė, aptardama autorių teises, taip pat primena, jog TRIPS sutarties 9 straipsnyje reikalaujama, kad jos narės laikytųsi Berno konvencijos 1–21 straipsnių. Kadangi pati Bendrija nėra Berno konvencijos šalis, tik valstybės narės gali priimti sprendimą sudaryti sutartį, įpareigojančią valstybes nares laikytis Berno konvencijos principų palaikant santykius su trečiosiomis šalimis.

Aptardama patentus, Jungtinė Karalystė pažymi, kad nėra jokių Bendrijos lygiu suderintų taisyklių. O Komisijai, kuri remiasi Konvencija dėl Bendrijos patentų, Jungtinės Karalystės vyriausybė atsako, kad dėl šios dar neįsigaliojusios konvencijos buvo deramasi tarpvyriausybiniu, o ne Bendrijos lygiu, todėl ji neturi įtakos nacionalinėms patentų sistemoms.

Be patentų ir autorių teisių sričių, Jungtinė Karalystė mini dar tris intelektinės nuosavybės teisės sritis, reglamentuojamas TRIPS, dėl kurių nėra jokių suderintų Bendrijos nuostatų: tai pramoninis dizainas ir modeliai, komercinių paslapčių apsauga ir intelektinės nuosavybės teisių užtikrinimo būdai.

Jungtinė Karalystė pabrėžia, kad net ir tose srityse, kuriose nacionalinės taisyklės derinamos Bendrijos lygiu, derinimo apimtis yra ribota, nes yra akivaizdžiai remiamasi valstybių narių teisės aktais arba neakivaizdžiai pripažįstama, kad valstybės narės gali ir toliau naudotis savo intelektinės nuosavybės apsaugos sistemomis tokiose srityse, kurių nereglamentuoja Bendrijos teisės aktai.

Ji pateikia keletą pavyzdžių.

a)      Minėtos Direktyvos 87/54 dėl puslaidininkių įtaisų topografijų nuostatos nepažeidžia valstybių narių suteiktų teisių įgyvendinant jų įsipareigojimus pagal tarptautines sutartis.

b)      Minėtoje Direktyvoje 89/104 dėl prekių ženklų numatomas ne visiškas visų valstybių narių atitinkamų teisės aktų suderinimas, o tik tų nuostatų, kurios tiesiogiai veikia vidaus rinkos funkcionavimą (trečia preambulės konstatuojamoji dalis). Taigi valstybės narės išlaiko teisę saugoti prekybinius prekių ženklus, įgytus naudojant.

c)      Minėta Direktyva 91/250 dėl kompiuterinių programų teisinės apsaugos nepažeidžia jokių nacionalinių nuostatų dėl patentų teisių, prekių ženklų, nesąžiningos konkurencijos, verslo paslapčių, puslaidininkinių gaminių apsaugos ar sutarčių teisės (9 straipsnio 1 dalis).

d)      Minėta Direktyva 92/100 dėl nuomos ir panaudos teisių valstybėms narėms visiškai paliekama teisė nuspręsti, ar kolektyvinio teisių administravimo organizacijoms galima pavesti įgyvendinti teisę į teisingą administravimą ir nustatyti to įgyvendinimo ribas, taip pat numatyti, iš ko tokio atlyginimo galima pareikalauti arba jį atsiimti (4 straipsnis).

e)      Minėta Direktyva 93/83 dėl tam tikrų autorių teisių ir gretutinių teisių taisyklių, taikomų palydoviniam transliavimui ir kabeliniam perdavimui, koordinavimo suteikia valstybėms narėms galimybę numatyti gretutinių teisių turėtojų apsaugą, didesnę už teisę uždrausti transliuoti, nurodytą Direktyvos 92/100 8 straipsnyje (6 straipsnis).

Apskritai Jungtinės Karalystės vyriausybė taip pat pažymi, kad, išskyrus keletą jos nurodytų išimčių, jokia Bendrijos priemone intelektinės nuosavybės srityje nėra sprendžiami abipusiškumo, abipusio pripažinimo ar trečiųjų šalių nacionaliniams subjektams suteiktinų teisių Bendrijoje klausimai.

Apibendrindama ji tvirtina, kad Bendrija ir valstybės narės kartu yra kompetentingos dalyvauti sudarant TRIPS sutartį. Žinoma, remiantis numanomų galių doktrina ir atsižvelgiant į tai, kad kai kuriuos TRIPS sutarties aspektus reglamentuoja vidaus priemonės, nustatytos pagal EB sutarties 100a ir 235 straipsnius, Bendrija yra kompetentinga dalyvauti sudarant TRIPS, tačiau valstybės narės taip pat yra kompetentingos, nes jos tose srityse, kurios yra TRIPS sutarties objektas, išlaiko svarbią vidaus kompetenciją.

Aptardamos TRIPS ir numanomas galias, visos valstybės narės, išskyrus Jungtinę Karalystę, apskritai pritaria Tarybos pastaboms. Tik Vokietijos, Ispanijos, Prancūzijos, Portugalijos ir Nyderlandų vyriausybės plačiau aptaria šį klausimą.

Vokietijos vyriausybė pritaria nuomonei, kad TRIPS turi būti sudaryta kaip mišri sutartis. Viena vertus, Bendrija yra kompetentinga tiek, kiek teisės aktų ji priėmė intelektinės nuosavybės srityje. Kita vertus, valstybės narės taip pat yra kompetentingos dėl trijų priežasčių. Autorių teisė iš esmės yra nesuderinta; prie tarptautinių konvencijų šioje srityje prisijungė būtent valstybės narės; daugumą TRIPS sutartyje nustatytų pareigų iš esmės gali įgyvendinti tik valstybės narės (pavyzdžiui, pareigą nustatyti administracinį, civilinį ir netgi baudžiamąjį procesą įvairioms intelektinės nuosavybės teisėms taikyti).

Ispanijos vyriausybė taip pat mano, kad TRIPS turi būti sudaryta kaip mišri sutartis. Visų pirma Bendrijos teisės aktai apima tik kai kuriuos intelektinės ir pramoninės nuosavybės teisių aspektus. Be to, ne visuomet jų tikslas yra suderinti nacionalinės teisės aktus. Pavyzdžiui, minėtas Reglamentas Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekės ženklo neturi įtakos nacionalinės teisės aktams prekių ženklų srityje; jis paprasčiausia nustato konkrečią Bendrijos prekių ženklo, kuris egzistuoja greta nacionalinių prekių ženklų, apsaugos tvarką. Be to, kai kurios šios srities Bendrijos nuostatos nustato tik minimalią apsaugą. Taigi valstybės narės išlaiko galimybę nustatyti griežtesnes priemones (žr., pavyzdžiui, 1987 m. kovo 16 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 823/87 dėl specialiųjų nuostatų, susijusių su rūšiniais vynais, pagamintais konkrečiuose regionuose (OL L 84, p. 59), 18 straipsnį).

Ispanijos vyriausybė taip pat mano, kad valstybių narių kompetencijai priklauso TRIPS nuostatos, susijusios su priemonėmis, skirtomis veiksmingai intelektinės ir pramoninės nuosavybės teisių apsaugai užtikrinti, pavyzdžiui, nešališko ir teisingo proceso garantija, įrodymų pateikimu, teise būti išklausytam, sprendimų motyvavimu, teise apskųsti sprendimą, laikinosiomis priemonėms ir teismo nustatytais įpareigojimais, muitinės tarnybų veiksmais, kompensacijomis ir baudžiamosiomis sankcijomis. Bendrijos teisės sistemoje šiais klausimais nėra jokių nuostatų.

Be to, Ispanijos vyriausybė kritikuoja tai, kad Komisija remiasi Sutarties 36 straipsniu. Jos nuomone, šis pagrindas visiškai netinka. 36 straipsnis taikomas tik prekybai „tarp valstybių narių“ ir todėl netaikomas trečiųjų šalių importo apribojimams dėl intelektinės nuosavybės apsaugos priežasčių (žr. 1976 m. birželio 15 d. Sprendimą EMI, 96/75, Rink. p. 913).

Prancūzijos vyriausybė pritaria Tarybos pastaboms.

Tačiau ji pabrėžia, kad Komisijos pozicija dėl patentų, kurie sudaro TRIPS sutarties esmę, yra kritikuotina. Ji primena, kad Europos lygiu visus klausimus išsprendžia tarptautinės konvencijos, kurių svarbiausioji (minėta Miuncheno konvencija dėl Europos patentų išdavimo) praktiškai viršija Bendrijos ribas, nes prie jos prisijungė septyniolika Europos valstybių.

Be to, Prancūzijos vyriausybė priduria, kad vienas iš TRIPS ypatumų yra tas, kad ji sudaroma toje srityje, kurią jau daugelį metų reglamentuoja išsamios daugiašalės konvencijos, kurios ir toliau lieka galioti ir kurias toliau administruoja specializuota Jungtinių Tautų institucija – Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacija (PINO). Bendrija niekada neketino pakeisti valstybių narių šiose konvencijose, ji nėra PINO narė ir neprašė ja tapti. Jei pritartume Komisijos teiginiui, valstybės narės netektų savo išorės paralelinės kompetencijos ir nebegalėtų nei sudaryti, nei administruoti dvišalių ar daugiašalių sutarčių tose srityse, kurias reglamentuoja TRIPS.

Aptardama TRIPS, Portugalijos vyriausybė taip pat pritaria Tarybos pastaboms.

Ji paprasčiausia pažymi, kad iš Teisingumo Teismo praktikos (minėti sprendimai EMI, Phil Collins ir kt.) galima spręsti, jog, vadovaujantis dabartine Bendrijos teise ir nesant Bendrijos nuostatų dėl nacionalinės teisės aktų suderinimo, valstybės narės yra kompetentingos nustatyti literatūros ir meno kūrinių nuosavybės apsaugos sąlygas ir ypatumus. Jos nuomone, Bendrijos derinimo priemonės reglamentuoja tik labai mažą dalį TRIPS sutartyje reglamentuojamų dalykų (II dalies 6 skyrius, skirtas integralinių mikroschemų topografijai).

Be to, Portugalijos vyriausybė teigia, kad valstybės narės privalo dalyvauti ir dėl to, jog TRIPS III dalyje yra įtvirtintos nuostatos dėl teismo procesų (TRIPS III dalies 2 skyrius) ir baudžiamojo proceso (TRIPS III dalies 5 skyrius), o šie dalykai priklauso valstybių narių kompetencijai.

Nyderlandų vyriausybė mano, kad TRIPS daugiausia apima tas sritis, kuriose valstybės narės yra kompetentingos, nes Bendrijos lygiu nėra suderinta jokių nuostatų. Ji primena, kad Reglamentas dėl Bendrijos prekių ženklo nepakeičia nacionalinės teisės aktų dėl prekių ženklų, o konvencijose dėl patentų nustatytos taisyklės yra tarpvyriausybinio pobūdžio.

Be to, ji pažymi, kad TRIPS apima ir tokias sritis, kuriose valstybės narės turi išimtinę kompetenciją, pavyzdžiui, TRIPS 61 straipsnis dėl baudžiamojo proceso. Skirtingai nei visos kitos valstybės narės, Nyderlandų vyriausybė remiasi Europos Sąjungos sutarties VI skyriaus nuostatomis dėl bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityse. Jos nuomone, tai, kad tarpvyriausybinėje konferencijoje baudžiamosios teisės nuostatos buvo svarstomos atskirai nuo EB sutarties nuostatų, aiškiai parodo, kad ši sritis priklauso valstybių narių kompetencijai.

Nyderlandų vyriausybės nuomone, jau vien dėl šių priežasčių valstybės narės privalo dalyvauti sudarant TRIPS sutartį. Toks dalyvavimas yra svarbus ir dėl to, kad tik valstybės narės gali atsakyti už sutartyje numatytų pareigų įvykdymą šioje srityje.

XIII –  Atstovavimo tam tikroms teritorijoms, priklausančioms valstybėms narėms, tačiau nepriklausančioms Bendrijai, problema

Aptardama priklausomų teritorijų, kurių užsienio ryšiai priklauso tam tikrų valstybių narių kompetencijai, padėtį, Komisija teigia, kad atitinkamos valstybės narės gali sudaryti PPO sutartį šių teritorijų vardu, jei šios teritorijos pačios gali būti PPO sutarties šalys.

Taryba teigia, kad GATT atveju tam tikros valstybės narės yra kompetentingos sudaryti ir vykdyti sutartis teritorijų, kurioms netaikomos Europos Bendrijų steigimo sutartys, t. y. užjūrio teritorijų, vardu.

Jungtinės Karalystės vyriausybė nurodo, kad tik ji yra kompetentinga sudaryti PPO sutartį tų jai priklausančių teritorijų vardu, kurios atskirai nėra PPO narės. Ji remiasi minėta Nuomone 2/91 (35 punktas).

Prancūzijos vyriausybė, remdamasi ta pačia nuomone, teigia, kad jei tarptautinės sutarties nuostatos nepatenka į asociacijos su užjūrio šalimis ir teritorijomis susitarimus, valstybės narės, kurių kompetencijai priklauso šių teritorijų tarptautiniai santykiai, yra kompetentingos sudaryti tą sutartį.

PPO sutartis ir prie jos pridėtos sutartys daugeliu požiūriu nepriskiriamos prie asociacijos su užjūrio šalimis ir teritorijomis susitarimų. Visų pirma dėl PPO sutarties ir jos priedų materialinių nuostatų tam tikriems konkretiems sektoriams, tokiems kaip transporto paslaugų teikimas, taip pat intelektinei nuosavybei šiuo metu netaikomos asociacijos su užjūrio šalimis ir teritorijomis taisyklės. Be to, tai išplaukia iš „asmeninės“ PPO sutarties ir jos priedų taikymo srities. Iš tiesų gaminių prekyba tarp užjūrio šalių bei teritorijų ir trečiųjų šalių, Bendrijos valstybėje narėje neįsisteigusių trečiųjų šalių įmonių ar piliečių įsisteigimas ir paslaugų teikimas nepatenka į asociacijos su užjūrio šalimis ir teritorijomis susitarimų nuostatų taikymo sritį.

Nyderlandų vyriausybė mano, kad, nepaisant to, kaip galiausiai būtų nuspręsta dėl kompetencijos padalijimo tarp Bendrijos ir valstybių narių, valstybės narės, turinčios ryšių su užjūrio šalimis ir teritorijomis, bent jau turi teisę, gindamos šių šalių ir teritorijų interesus, savarankiškai sudaryti PPO sutartį ir, kai ši sutartis yra taikoma, veikti šių šalių ir teritorijų labui.

Šiame kontekste ji primena Teisingumo Teismo sprendimą minėtoje Nuomonėje 1/78 dėl Tarptautinės sutarties dėl gamtinio kaučiuko ir minėtoje Nuomonėje 2/91 dėl TDO konvencijos Nr. 170.

Ji taip pat remiasi EB sutarties 227 straipsnio 3 ir 5 dalių a ir b punktuose (kurie buvo priimti sudarant Europos Sąjungos sutartį) minimu atstovavimu užjūrio šalims ir teritorijoms. Ji teigia, kad ši deklaracija galioja visiems Europos Sąjungos sutarties skyriams(14). Jos manymu, vadovaujantis šia deklaracija, valstybė narė, tarptautiniu lygiu atstovaujanti jai priklausančioms teritorijoms, turi kiek įmanoma užtikrinti, kad jos veiksmai neprieštarautų Bendrijos nustatytai bendrai pozicijai tuo klausimu. Nyderlandų vyriausybės teigimu, šie principai galioja ir vykdant PPO sutartį.

XIV –  Kompetencijos klausimo įtaka nuomonės reiškimo ypatumams PPO viduje

Komisija teigia sutikusi, kad valstybės narės būtų PPO valstybėmis narėmis, nes manė, jog dėl politinių priežasčių reikia išlaikyti GATT viduje buvusią padėtį, t. y. bendrą Europos Bendrijų ir valstybių narių narystę, sutvirtintą Bendrijos taisyklėmis dėl GATT viduje užimamų pozicijų.

Ji mano, kad jei sutartį sudarytų tik Bendrija, valstybės narės, kurios taptų PPO tikrosiomis narėmis pagal PPO sutarties XI ir XIV straipsnius (žr. II dalį dėl Europos Bendrijų statuso PPO), nebegalėtų įgyvendinti visų savo savarankiškų teisių PPO viduje, tačiau kaip PPO narės turėtų paklusti Bendrijos tvarkai, kuri nustatyta EB sutarties 113 straipsnyje ar kitose atitinkamose nuostatose. Komisija būtų jų atstovė, o oficialias pozicijas PPO būtų galima priimti tik 113 straipsnyje (ar bet kokiame kitame atitinkamame Sutarties straipsnyje) nustatyta tvarka. Valstybės narės galėtų pareikšti savo nuomonę ir laikytis tam tikros pozicijos tik tuomet, kai joms tai būtų leista arba kai jos reikštų nuomonę vienos iš joms „priklausančių teritorijų“ vardu. Tokia šiuo metu yra padėtis GATT.

Komisija mano, kad jei valstybės narės išlaikytų tam tikras galias GATS arba TRIPS, joms, kaip ir Bendrijai, tektų atsidurti tokioje padėtyje, kai būtų teisiškai neįmanoma įgyvendinti teisės imtis kryžminių atsakomųjų priemonių. Taigi, jei valstybė narė pagal savo kompetenciją būtų tinkamai įgaliota imtis atsakomųjų priemonių, tačiau manytų, kad jeigu jų būtų imamasi tose srityse, kurias apima GATS arba TRIPS, jos būtų neveiksmingos, ji pagal Bendrijos teisę neturėtų galios imtis atsakomųjų priemonių prekių prekybos srityje, nes pagal Sutarties 113 straipsnį ši sritis bet kuriuo atveju priklauso išimtinei Bendrijos kompetencijai. Ir, atvirkščiai, jei Bendrijai būtų suteiktos teisės imtis atsakomųjų priemonių prekių srityje, tačiau manytų negalinti jos įgyvendinti, ji teisiškai negalėtų imtis šių priemonių paslaugų arba TRIPS srityje, nes tam būtinos galios būtų suteiktos valstybėms narėms.

Komisijos nuomone, jei valstybės narės būtų pripažintos kompetentingomis GATS ir TRIPS srityse, dėl to ir valstybės narės, ir Bendrija atsidurtų nepageidautinoje padėtyje. Pavyzdžiui, jei trečioji šalis įgytų teisę imtis atsakomųjų priemonių prieš Bendriją dėl GATT ar kurios nors iš sutarčių, susijusių su prekėmis, pažeidimo, bet galiausiai, taikant Susitarimo dėl ginčų sprendimo 22 straipsniu nustatytą tvarką, gautų leidimą imtis atsakomųjų priemonių tokioje srityje, kuri pagal GATS ar TRIPS priskiriama valstybių narių kompetencijai, valstybės narės būtų „nubaustos“ už pažeidimą, kurį įvykdė tik Bendrija. Lygiai taip pat Bendrija nukentėtų nuo atsakomųjų priemonių prekių srityje už GATS ar TRIPS pažeidimą, kurį padarė tik viena iš jos valstybių narių.

Taryba griežtai nesutinka, kad Bendrijos ir jos valstybių narių dalyvavimo PPO būdų nustatymas yra politinio pobūdžio klausimas. Ji teigia, kad bendrą Bendrijos ir valstybių narių dalyvavimą PPO galima pagrįsti teisiškai ir vadovaujantis Sąjungos veiklos užsienio reikaluose nuoseklumo principu, kuris įtvirtintas Europos Sąjungos sutarties C straipsnio antrojoje pastraipoje(15) ir J.1 straipsnio 4 dalies antrame ir ketvirtame sakiniuose(16), EB sutarties 5 straipsnyje ir minėtoje Teisingumo Teismo nuomonėje 2/91 nustatytose sąlygose.

Taryba teigia suvokianti Bendrijos institucijų ir valstybių narių teisinę pareigą surasti būdų užtikrinti Bendrijos ir valstybių narių bendrą, suderintą ir nuoseklią veiklą. Ji pripažįsta, kad kol kas negali pateikti dokumento, apibrėžiančio tokias dalyvavimo taisykles. Ji tvirtina, kad už tai atsakinga yra Komisija, kuri dėl savo „bekompromisio“ požiūrio į Bendrijos išimtinę kompetenciją sudaryti PPO sutartį ir jos priedus atsisakė dalyvauti svarstant šią problemą.

Tačiau, Tarybos nuomone, ši problema nėra neįveikiama. Urugvajaus raunde derybos Bendrijos ir jos valstybių narių vardu vyko taip, kad būtų užtikrintas veiksmų vieningumas. Vykdant PPO sutartis greičiausiai iškils mažiau problemų nei derantis dėl jų.

Komisijos teiginys, kad ateityje gali būti pažeisti Sąjungos sutartyje, Sutartyse ir Teisingumo Teismo praktikoje nustatyti reikalavimai, yra visiškai nepagrįstas. Beje, Komisija gali pasinaudoti jai suteiktomis teisinėmis priemonėmis (Sutarties 169 ir 173 straipsniais) ir užtikrinti, kad Tarybos ir valstybių narių aktai atitiktų Bendrijos teisę.

Pastabas pateikusios valstybės narės pritaria Tarybos nuomonei.

Jungtinės Karalystės vyriausybė, kaip ir Taryba, pirmiausia remiasi minėta Nuomone 2/91 ir Europos Sąjungos sutarties C straipsnio antrąja pastraipa. Ji pabrėžia, kad šiuose dokumentuose numatytas glaudus bendradarbiavimas buvo būdingas Urugvajaus raundo deryboms. Jos parodė, kad, atsižvelgiant į Bendrijos ir valstybių narių kompetenciją, įmanoma rasti ir veiksmingai įgyvendinti derybų su trečiosiomis šalimis būdą.

Prancūzijos vyriausybė, pažymėdama, kad Bendrijos balsų skaičius tiesiogiai ir išimtinai priklauso nuo valstybių narių dalyvavimo PPO, palaikydama Tarybos nuomonę teigia, jog valstybių narių dalyvavimas grindžiamas ne tariamomis politinėmis priežastimis, o jų turima kompetencija, kitaip tariant, neišimtine Bendrijos kompetencija sudaryti šią sutartį.

Nyderlandų vyriausybė, remdamasi minėta Nuomone 2/91, EB sutarties 5 straipsnyje nustatyta pareiga Bendrijos reikalais veikti sąžiningai ir Europos Sąjungos sutarties C straipsnio antrojoje pastraipa nustatyta būtinybe užtikrinti Sąjungos išorinės veiklos nuoseklumą, teigia, kad Taryba, Bendrija ir valstybės narės galėtų tarpusavyje susitarti dėl visų veiklos PPO organizacijoje aspektų, pavyzdžiui, abipusio požiūrių derinimo, atstovo funkcijos vykdymo per derybas ir įsikišimo sprendžiant ginčus.

Ji pabrėžia, kad tokio susitarimo parengimas, atsižvelgiant į Bendrijos ir valstybių narių turimą kompetenciją, yra vidaus reikalas, kurį turi išspręsti Bendrija bei valstybės narės ir kuris nedaro jokios įtakos tam faktui, kad Bendrija neturi išimtinės kompetencijos PPO sutartyje reglamentuojamose srityse.

Ispanijos vyriausybė pripažįsta, kad jei Bendrijos valstybės narės taip pat dalyvaus sudarant PPO sutartį ir jos priedus, būtina derinti dabartinę ir būsimąją Bendrijos ir valstybių narių veiklą naujoje organizacijoje. Šiame kontekste ji mini tą pačią Teisingumo Teismo praktiką (Nuomones 1/78 ir 2/91) ir tas pačias Sutarčių nuostatas (sąžiningumo pareigą Bendrijos reikalais, nustatytą EB sutarties 5 straipsnyje), kaip ir kitos pastabas pateikusios vyriausybės.

Graikijos vyriausybė paprasčiausia pažymi, kad Bendrija ir valstybės narės sugebės kartu dalyvauti PPO sprendimų priėmimo procese tik tuomet, jei laikysis Europos Sąjungos išorės veiklos nuoseklumo principo, kuris nustatytas Europos Sąjungos sutarties C straipsnio antrojoje pastraipoje.

XV –  Biudžeto ir finansiniai klausimai

Aptardama PPO sutarties finansines nuostatas, Komisija pabrėžia, kad nors PPO veiklos išlaidos yra būtinos geram organizacijos funkcionavimui, jos nėra sutarties esminė dalis, kaip buvo finansinės nuostatos Sutartyje dėl gamtinio kaučiuko, nagrinėtoje minėtoje Nuomonėje 1/78 (55 punktas). PPO biudžetas yra paprasčiausia organizacijos bendrųjų tikslų pasiekimo pasekmė.

Taigi, net jei valstybės narės turėtų mokėti nustatytus įnašus, tai negalėtų paneigti Bendrijos išimtinės kompetencijos sudaryti PPO sutartį: paprasčiausia valstybės narės Bendrijos vardu vykdytų tuos tarptautinius įsipareigojimus, kuriuos prisiimti turi teisę tik Bendrija.

Jei Teisingumo Teismas vis dėlto nuspręstų, kad valstybės narės gali savo vardu mokėti įmokas į PPO biudžetą, Komisija pabrėžia, kad iš to kylanti bendra kompetencija būtų taikoma tik sprendžiant naujos organizacijos biudžeto ir finansinius klausimus.

Portugalijos vyriausybė teigia, kad viena iš priežasčių, lemiančių tai, jog Bendrija ir valstybės narės turi kartu, bet savarankiškai sudaryti tarptautinę sutartį, yra tai, kad sutarties įgyvendinimo išlaidos yra finansuojamas nacionalinėmis lėšomis. Bendrijos teismo praktika šį aiškinimą patvirtino minėtoje Nuomonėje 1/78.

Portugalijos vyriausybė pabrėžia, kad valstybės narės finansuos PPO steigimo ir veiklos išlaidas, nes jos yra PPO valstybės narės steigėjos (žr. PPO sutarties XI straipsnį). Ji mano, kad šio fakto užtenka valstybių narių dalyvavimui sudarant sutartį pagrįsti dėl dviejų priežasčių.

Pirmoji priežastis grindžiama Bendrijos teise: Bendrijos praktikoje viena iš priežasčių, nulemiančių, kad tarptautinę sutartį sudarytų Bendrija ir valstybės narės, yra tai, kad valstybės narės finansuoja sutarties taikymo išlaidas.

Priešingai nei teigia Komisija, visai nesvarbu, ar finansavimas užima sutartyje svarbią vietą (kaip buvo, pavyzdžiui, Sutartyje dėl gamtinio kaučiuko, dėl kurios buvo pareikšta Nuomonė 1/78). Teisingumo Teismui pareiškus Nuomonę 1/78, daug tarptautinių sutarčių dėl biržos prekių buvo sudaryta mišrių sutarčių forma, nes nacionaliniams biudžetams teko finansinė atsakomybė, nors įnašai buvo skirti dengti tik toms išlaidoms, kurios buvo reikalingos institucijų, sukurtų toms sutartims valdyti, veiklai finansuoti. Ir, atvirkščiai, tokios pačios sutartys vien Bendrijos vardu buvo sudaromos tik dėl vienos priežasties – jei buvo numatyta jų išlaidas finansuoti iš Bendrijos biudžeto.

Palaikydama nuomonę, kad valstybės narės turi dalyvauti sudarant PPO sutartį, Portugalijos vyriausybė pateikia antrąją priežastį, pagrįstą jos pačios konstitucine teise. Pagal Portugalijos Respublikos konstitucijos 164 straipsnio j punktą Respublikos Asamblėja turi patvirtinti tarptautines sutartis, kuriose numatytas Portugalijos dalyvavimas tarptautinėse organizacijose, o Respublikos Prezidentas turi jas ratifikuoti (žr. 137 straipsnio b punktą). Jos nuomone, tai, kad Portugalija įstojo į Europos Bendrijas, nereiškia, kad neturi būti taikomos šios konstitucinės nuostatos, bent jau tuomet, kai Portugalijos dalyvavimas tarptautinėse organizacijose susijęs su finansiniais įnašais iš nacionalinio biudžeto.

XVI –  Komisijos, Tarybos ir pastabas pateikusių valstybių atsakymai į klausimus, užduotus prašyme pareikšti nuomonę

Atsižvelgdamos į pirmiau pateiktus paaiškinimus, Komisija ir pastabas pateikusios šalys pateikia tokius atsakymus į užduotus klausimus.

Komisija daro išvadą:

–       „remiantis EB sutarties 113 straipsniu Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) steigimo sutarties dalys, susijusios su prekių prekyba, t. y. 1994 m. GATT ir jo priedai, priklauso išimtinei Bendrijos kompetencijai, galbūt išskyrus kai kuriuos aspektus, susijusius su EAPB produktais,

–       remiantis EB sutarties 113 straipsniu arba 235 ir (arba) 100a straipsniais, arba, jei reikia, numanomų galių principu, nurodytu Nuomonėje 1/76 pateiktoje doktrinoje ir sprendime AETR pateiktoje doktrinoje, PPO sutarties dalis, susijusi su prekyba paslaugomis (GATS), taip pat priklauso išimtinei Bendrijos kompetencijai,

–       remiantis EB sutarties 113 straipsniu arba 235 ir (arba) 100a straipsniais, arba, jei reikia, numanomų galių principu, nurodytu Nuomonėje 1/76 pateiktoje doktrinoje ir sprendime AETR pateiktoje doktrinoje, PPO sutarties dalis, susijusi su prekyba intelektinės nuosavybės teisių srityje (TRIPS), taip pat priklauso išimtinei Bendrijos kompetencijai.“

Taryba pateikia tokias išvadas:

„Dėl proceso

Taryba palieka Teisingumo Teismui nuspręsti, ar esant šioms ypatingoms aplinkybėms, kai kalbama ne apie „numatomą“, o apie jau „sudarytą“ ir pasirašytą sutartį, prašymas pateikti (išankstinę) nuomonę yra priimtinas. Bet kuriuo atveju ji mano, kad klausimai, kuriuos Komisija pateikė Teisingumo Teismui, turėtų būti iš naujo suformuluoti.

Dėl esmės

Bendrija turi išimtinę kompetenciją beveik viso GATT susitarimo atžvilgiu, išskyrus kai kurias išimtis, ypač tose srityse, kurios susijusios su EAPB sutarties reglamentuojamiems produktams taikomomis taisyklėmis ir su užjūrio teritorijomis, kurioms netaikomos Bendrijos sutartys. Be to, remiantis sprendimu AETR, Bendrija turi išimtinę kompetenciją tam tikrų ypatingų GATS ir TRIPS sutarčių aspektų atžvilgiu.

Be to, ypač tada, kadangi Taryba jau nusprendė neįgyvendinti potencialios Bendrijos kompetencijos GATS ir TRIPS sutarčių srityse, valstybių narių kompetencija turi viršenybę daugelyje tų sričių, kurioms taikomos šios dvi sutartys. Galiausiai esant dabartinei sutarties būklei kai kurios GATS ir TRIPS sutarčių sritys bet kuriuo atveju priskirtinos tik valstybių narių kompetencijai.“

Taryba teigia:

„Jei prašymas pateikti nuomonę yra priimtinas, Teisingumo Teismas turėtų atsakyti taip:

Tai, kad Bendrija ir valstybės narės kartu sudarys Urugvajaus raundo sutartis, atitinka Europos Bendrijų steigimo sutartyse nustatytą kompetencijų padalijimą.“

Jungtinės Karalystės vyriausybė daro tokias išvadas:

„1.      Bendrija yra kompetentinga dalyvauti sudarant GATS susitarimą remiantis EB sutarties 54, 57, 66, 75, 84, 99 ir 100a straipsniais.

2.      Valstybės narės taip pat yra kompetentingos dalyvauti sudarant GATS susitarimą.

3.      Valstybės narės yra kompetentingos dalyvauti sudarant TRIPS sutartį.

4.      Bendrija taip pat yra kompetentinga dalyvauti sudarant TRIPS sutartį remiantis EB sutarties 100a, 113 ir 235 straipsniais.

5.      Valstybės narės yra kompetentingos dalyvauti sudarant Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutartį.“

Prancūzijos vyriausybė „prašo Teisingumo Teismo atsakyti į Komisijos teiginį, kad ir Bendrija, ir valstybės narės yra kompetentingos sudaryti PPO sutartį (ir prie jos pridėtas sutartis) ir kad sprendimas dėl Bendrijos neturėtų būti priimamas remiantis 113 straipsniu kaip vieninteliu teisiniu pagrindu ar vien 100a, 113 ir 235 straipsniais kaip vieninteliu teisiniu pagrindu“.

Ispanijos vyriausybė prašo Teisingumo Teismo pateikti nuomonę, patvirtinančią, kad Bendrija ir valstybės narės turi bendrą kompetenciją Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutartyje ir todėl ši sutartis yra mišraus pobūdžio.

Portugalijos vyriausybė daro išvadą, kad:

„–      PPO sutarties dalys, susijusios su paslaugomis, intelektinės nuosavybės teisėmis, EAPB sutartyje reglamentuojamų produktų prekyba, reguliuoja dalykus, kurie iš dalies priklauso valstybių narių kompetencijai arba konkuruojančiai kompetencijai,

–       PPO veiklos išlaidų finansavimas iš nacionalinių biudžetų yra klausimas, priklausantis valstybių narių kompetencijai,

–       kadangi PPO sutartyje nustatyti dalykai iš dalies priklauso Bendrijos kompetencijai, iš dalies – valstybių narių kompetencijai, mišrios sutarties forma ne tik atitinka Bendrijos kompetencijų padalijimo sistemą, kurią įtvirtina pagrindinės sutartys, bet ir yra vienintelis būdas užtikrinti vienybę ir nuoseklumą tarptautiniu lygiu atstovaujant Europos Sąjungos ir valstybių narių interesams Pasaulio prekybos organizacijoje.“

Vokietijos vyriausybė daro išvadą:

„GATS ir TRIPS sutartis, EAPB muitai ir PPO sutartis turi būti patvirtinti kaip mišrios sutartys. Jas turi ratifikuoti Vokietijos Federacinė Respublika.“

Danijos vyriausybė daro išvadą:

„Europos Bendrijos neturi <…> išimtinės kompetencijos sudaryti Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutarties.“

Danijos vyriausybės nuomone,

„valstybės narės gali nuspręsti, ar Bendrija turi sudaryti sutartį. Valstybės narės taip pat gali pasirinkti mišrią formą, t. y. kad sutartį sudarytų ir Bendrija, ir valstybės narės. Danijos vyriausybės nuomone, sutarties įgyvendinimo klausimas turi būti svarbus veiksnys priimant šį sprendimą. Tose srityse, kuriose valstybės narės dabar arba ateityje ketina įgyvendinti šią sutartį nacionaliniu lygiu, nepageidautina, kad sutartį sudarytų viena Bendrija. Tai taikytina kai kurioms GATS ir TRIPS sutarčių dalims. Danijos vyriausybė mano, kad dviejose šių sutarčių taikymo srityse būtina išlaikyti mišrią kompetenciją, o sutartyje pridėti nuorodą į būtiną teisinę kompetenciją“.

Jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad Komisijos pateiktas prašymas pateikti nuomonę yra priimtinas, Nyderlandų vyriausybė mano, kad valstybės narės ir Bendrija yra kartu kompetentingos sudaryti PPO sutartį ir jos priedus.

Graikijos vyriausybė

„tikisi, kad Teisingumo Teismas palaikys Tarybos ginamą poziciją“.

Europos Parlamentas Teisingumo Teismui siūlo:

–       „paskelbti, kad Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutartis turi būti sudaryta remiantis EB sutarties 228 straipsnio 3 dalies antrąja pastraipa,

–       nepaisant to, kas pirmiau pasakyta, paskelbti, kad EB sutarties 113 straipsnis nėra pakankamas teisinis pagrindas,

–       paskelbti, kad rėmimasis EB sutarties 235 straipsniu ar Teisingumo Teismo praktika jokiu būdu negali būti aiškinamas kaip galintis nustatyti Parlamento teisinę pareigą pritarti, net jei Europos Parlamentui, išnagrinėjusiam sutarties turinį, sudaryti sutartį atrodytų nepriimtina“.

XVII –  Teisingumo Teismo klausimai, užduoti Komisijai, Tarybai ir valstybėms narėms, ir į šiuos klausimus pateikti atsakymai

Teisingumo Teismas nusprendė užduoti Komisijai ir pastabas pateikusioms šalims tokius klausimus.

A –  Pirmasis klausimas

Komisijos yra prašoma atsakyti į Tarybos argumentą dėl to, kaip buvo sudarytas Bendrijos ir valstybių narių vardu pateiktas konkrečių įsipareigojimų sąrašas. Išnagrinėjus šį dokumentą paaiškėjo, kad patekimo į paslaugų rinką suvaržymų panaikinimo sąlygos ir tokio panaikinimo apribojimai kiekvienoje valstybėje narėje skiriasi.

Atsakydama Komisija teigia, kad, jos nuomone, nustatant Bendrijos kompetenciją visai nesvarbu, kaip buvo sudarytas Bendrijos pateiktas įsipareigojimų sąrašas, koks yra jo turinys ir pavadinimas.

Ji sutiko, kad sąrašas būtų pateiktas Bendrijos ir jos valstybių narių vardu tik todėl, kad norėjo išsklaidyti valstybių narių abejones dėl to, jog savo vardu nepateikusios pasiūlymo dėl paslaugų jos esą negalėtų būti PPO narėmis. Ši grynai politinė nuolaida nereiškia, kad pripažįstama valstybių narių kompetencija sudaryti GATS.

Valstybių narių sąlygų, nustatytų dėl patekimo į paslaugų rinką apribojimų panaikinimo, skirtumai atsirado dėl GATS taikomos metodologijos ir nevisiško suderinimo Bendrijos lygiu.

Pagrindinis GATS tikslas yra liberalizuoti tarptautinę prekybą paslaugomis. Tačiau siekiant lankstumo GATS XVI ir XVII straipsniuose PPO valstybėms narėms yra leista įtraukti į savo konkrečių įsipareigojimų sąrašus apribojimus ir sąlygas. Skaidrumo sumetimais buvo nuspręsta geriau išvardyti esančių apribojimų tipus, negu nustatyti bendrą „standstill“ (neveikimo) nuostatą.

Galiojančių apribojimų sąrašai įvairiose valstybėse narėse yra skirtingi, nes Bendrijos lygiu derinimas nėra visiškai įgyvendintas ir todėl, kad valstybės narės vis dar turi konkuruojančią kompetenciją vidaus klausimais. Tačiau tai nereiškia, kad išorės klausimais kompetencija taip pat yra bendra.

Prekių sritis pateikė puikų pavyzdį, kad Bendrijos išimtinė kompetencija išorės klausimais yra priešpriešinama iš dalies konkuruojančiai vidaus kompetencijai. Pavyzdžiui, techninių prekybos kliūčių srities taisyklės vis dar iš dalies priklauso valstybių narių kompetencijai vidaus klausimais, nors pagal Sutarties 113 straipsnį Bendrija turi išimtinę kompetenciją tarptautiniu lygiu. Būtent vadovaudamasi šia nuostata Bendrija sudarė GATT kodeksą dėl techninių prekybos kliūčių. Jei šiandien reikėtų sudaryti pozicijų dėl prekėms taikomų standartų ir techninių normų sąrašą, panašų į įsipareigojimų sąrašą paslaugų srityje, skirtumai būtų dideli. Tačiau tai neleidžia abejoti Bendrijos išimtine kompetencija sudaryti tarptautinę sutartį, skirtą šiai sričiai liberalizuoti. Todėl Bendrija daro išvadą, kad nustatant atitinkamą Bendrijos ir valstybių narių kompetenciją sudaryti GATS negalima vadovautis jokiu argumentu, susijusiu su konkrečių įsipareigojimų sąrašų parengimo būdu ir turiniu.

B –  Antrasis klausimas

Pagal Komisijos pateiktą Nuomonės 1/76 santrauką Bendrija yra kompetentinga sudaryti tarptautinius susitarimus ne tik tuomet, kai jau buvo įgyvendinta vidaus kompetencija, bet ir tuomet, kai Bendrijos vidaus priemonės yra patvirtinamos po to, kai tarptautiniai susitarimai buvo pasirašyti ir įsigaliojo. Komisijos yra prašoma nurodyti vidaus priemones, kurias numatoma patvirtinti sudarius ir įgyvendinus GATS ir TRIPS.

Komisija teigia, kad ji pateikė tokių pasiūlymų dėl Urugvajaus raundo rezultatus įgyvendinančių aktų, kurie šiuo metu perduoti Tarybai:

–       1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, p. 1) 5 ir 29 straipsnių pakeitimą,

–       Tarybos reglamentų dėl vynų, aromatintų vynų ir stiprių alkoholinių gėrimų geografinių nuorodų apsaugos (1987 m. kovo 16 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 822/87 dėl vyno rinkos bendro organizavimo (OL L 84, p. 1); 1989 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1576/89, nustatantis bendrąsias spiritinių gėrimų apibrėžimo, apibūdinimo ir pateikimo taisykles (OL L 160, p. 1), ir 1991 m. birželio 10 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1601/91, nustatantis bendrąsias aromatintų vynų, aromatintų vyno gėrimų ir aromatintų vyno kokteilių apibrėžimo, aprašymo ir pateikimo taisykles (OL L 149, p. 1)) pakeitimą,

–       sprendimą taikyti 1986 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyvos 87/54/EEB dėl puslaidininkių įtaisų topografijų teisinės apsaugos (OL L 24, 1987, p. 36) apsaugą ir PPO valstybių narių fiziniams bei juridiniams asmenims,

–       patobulintą pasiūlymą priimti reglamentą, nustatantį priemones, draudžiančias išleisti į laisvą apyvartą, eksportuoti ar pervežti tranzitu suklastotas ar piratines prekes.

Komisija taip pat teigia, kad šiuo metu ji pateikia pasiūlymus tik dėl priemonių, kurios yra absoliučiai būtinos PPO sutarčiai ir jos priedams tinkamai įgyvendinti. Dėl šios priežasties ji tik vėliau pasiūlys Bendrijos priemones GATS įgyvendinti.

C –  Trečiasis klausimas

1.      Komisija nurodė, kad jokia EB sutarties skyrių, skirtų įsisteigimo teisei ir laisvei teikti paslaugas, nuostata neįpareigoja Bendrijos teisės aktų leidėjo tik viduje (t. y. valstybių narių piliečių atžvilgiu) įgyvendinti tuos įgaliojimus, kurie jai buvo suteikti šiuose skyriuose. Komisijos prašoma nurodyti atvejus, kai Bendrijos teisės aktų leidėjas jau pasinaudojo šiais įgaliojimais trečiųjų šalių piliečių atžvilgiu, ir paaiškinti, kuo remiantis tai buvo padaryta.

Komisija pateikė trisdešimt trijų antrinės teisės aktų, kurie taikytini ir išorės subjektams, sąrašą. Kai kurie iš jų buvo priimti bankų, finansų, draudimo ir telekomunikacijų srityse ir pagrįsti Sutarties 54 straipsniu, 57 straipsnio 2 dalimi arba 66 straipsniu. Kiti buvo priimti transporto srityje ir pagrįsti Sutarties 84 straipsnio 2 dalimi. Pačius svarbiausius Komisijos nurodytus aktus galima suskirstyti taip:

a)      Kai kuriuose antrinės teisės aktuose nustatyta, kad jų nuostatos taip pat taikomos ir trečiųjų šalių įmonių padaliniams Bendrijoje, arba net yra pateiktos konkrečiai jiems taikytinos nuostatos.

Žr.:

–       1989 m. vasario 13 d. Tarybos direktyvos 89/117/EEB dėl valstybėje narėje įsteigtų kredito ir finansų įstaigų, kurių pagrindinės buveinės yra kitoje valstybėje narėje, filialų prievolių, susijusių su metinės finansinės atskaitomybės dokumentų skelbimu (OL L 44, p. 40), pagrįstos Sutarties 54 straipsniu, 3 straipsnį,

–       1989 m. gruodžio 21 d. Vienuoliktosios Tarybos direktyvos 89/666/EEB dėl atskleidimo reikalavimų filialams, įsteigtiems valstybėse narėse tam tikrų tipų bendrovių, kurioms taikomi kitos valstybės įstatymai (OL L 395, p. 36), pagrįstos Sutarties 54 straipsniu, 7 straipsnį,

–       1991 m. birželio 10 d. Tarybos direktyvą 91/308/EEB dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui, pagrįstą 57 straipsnio 2 dalimi ir 100a straipsniu (OL L 166, p. 77),

–       1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (OL L 135, p. 5), pagrįstą Sutarties 57 straipsnio 2 dalimi. Šios direktyvos 6 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės tikrina, ar kredito įstaigos, kurios pagrindinė buveinė yra už Bendrijos ribų, įsteigti padaliniai draudžia indėlius taip, kad draudimas būtų tolygus šioje direktyvoje nustatytam draudimui. Priešingu atveju valstybės narės gali nustatyti, kad kredito įstaigos, kurios pagrindinė buveinė yra už Bendrijos ribų, įsteigti padaliniai turi tapti jų teritorijoje veikiančių indėlių garantijų sistemų dalyviais.

b)      Finansų srityje Bendrijos taisyklės taikomos visiems vertybiniams popieriams, kurie įtraukiami į biržos oficialųjį prekybos sąrašą arba dėl kurių pateikta paraiška įtraukti į oficialųjį prekybos sąrašą biržoje, kuri yra arba veikia valstybėje narėje, net jeigu jų emitentas įsisteigęs trečiojoje šalyje.

Žr.:1979 m. kovo 5 d. Tarybos direktyvos 79/279/EEB dėl vertybinių popierių įtraukimo į biržos oficialųjį prekybos sąrašą sąlygų koordinavimo (OL L 66, p. 21) ir 1980 m. kovo 17 d. Tarybos direktyvos 80/390/EEB dėl reikalavimų informacinių biuletenių, kuriuos privaloma paskelbti prieš įtraukiant vertybinius popierius į biržos oficialųjį prekybos sąrašą, sudarymui, patikrinimui ir platinimui (OL L 100, p. 1), kurios abi pagrįstos Sutarties 54 straipsnio 3 dalies g punktu ir 100 straipsniu, pirmuosius straipsnius.

c)      Labai panašiai viena direktyva taikoma trečiųjų šalių bendrovėms, kurių akcijos yra įtrauktos į Bendrijos biržos oficialųjį prekybos sąrašą.

Žr. 1982 m. vasario 15 d. Tarybos direktyvą 82/121/EEB dėl informacijos, kurią reguliariai turi skelbti bendrovės, kurių akcijos yra įtrauktos į biržos oficialųjį prekybos sąrašą (OL L 48, p. 26);, ji pagrįsta Sutarties 54 straipsnio 3 dalies g punktu ir 100 straipsniu.

Kita direktyva taikoma trečiųjų šalių bendrovėms, įsigyjančioms ar parduodančioms bendrovės, kuri įsteigta pagal vienos iš valstybių narių teisės aktus ir kurios akcijos įtrauktos į Bendrijos biržos oficialųjį prekybos sąrašą, akcijų paketą.

Žr. 1988 m. gruodžio 12 d. Tarybos direktyvą 88/627/EEB dėl informavimo apie vertybinių popierių biržos prekybos sąrašuose esančios bendrovės akcijų paketo įsigijimą ar pardavimą (OL L 348, p. 62), pagrįstą Sutarties 54 straipsniu.

d)      Direktyva dėl televizijos be sienų įpareigoja valstybes nares užtikrinti, kad visos televizijos programos, perduodamos jos jurisdikcijai priklausančių transliuotojų arba transliuotojų, kurie, nepriklausydami jokios valstybės narės jurisdikcijai, naudoja tos valstybės narės skirtą dažnį arba tos valstybės narės teritorijoje esančias palydovinio ryšio priemones arba stoties, perduodančios signalą į ryšio palydovą, pajėgumus, nepažeistų įstatymų nuostatų, taikomų tos valstybės narės visuomenei skirtoms transliuojamoms programoms.

Žr. 1989 m. spalio 3 d. Tarybos direktyvos 89/552/EEB dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų nuostatų, susijusių su televizijos programų transliavimu, derinimo (OL L 298, p. 23), pagrįstos Sutarties 57 straipsnio 2 dalimi ir 66 straipsniu, 2 straipsnį.

e)      Kai kurie antrinės teisės aktai įgalioja Bendriją bendradarbiauti su trečiųjų šalių valdžios institucijomis, kad būtų sustiprintas Bendrijos teisės aktų veiksmingumas.

Žr.:

–       1992 m. balandžio 6 d. Tarybos direktyvą 92/30/EEB dėl kredito įstaigų priežiūros, vykdomos konsoliduotų ataskaitų pagrindu (OL L 110, p. 52), kuri pagrįsta Sutarties 57 straipsnio 2 dalimi. 8 straipsnyje Tarybai suteikiama galimybė sudaryti sutartis su trečiosiomis šalimis dėl konsoliduotų ataskaitų priežiūros priemonių, taikomų kredito įstaigoms, kurių pagrindinių bendrovių buveinė yra trečiojoje šalyje, bei trečiojoje šalyje esančioms kredito įstaigoms, kurių pagrindinės bendrovės – kredito įstaigos ar finansinės holdingo bendrovės buveinė yra Bendrijoje,

–       1989 m. lapkričio 13 d. Tarybos direktyvą 89/592/EEB, koordinuojančią taisykles dėl prekybos vertybiniais popieriais, pasinaudojant viešai neatskleista informacija (OL L 334, p. 30), pagrįstą sutarties 100a straipsniu. 11 straipsnis suteikia Bendrijai galimybę sudaryti su trečiosiomis šalimis sutartis dėl dalykų, kuriems taikoma ši direktyva.

f)      Kai kurie antrinės teisės aktai suteikia Bendrijai galią sudaryti sutartis su viena ar keliomis trečiosiomis šalimis, siekiant nustatyti taisykles, kurios šių trečiųjų šalių bendrovių padaliniams Bendrijoje būtų palankesnės negu tuose antrinės teisės aktuose numatytos taisyklės, jei panašios taisyklės taikomos Bendrijos bendrovių padaliniams šiose trečiosios šalyse (abipusiškumo principas). Šiame kontekste Bendrija remiasi:

–       1977 m. gruodžio 12 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 77/780/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kredito įstaigų steigimusi ir veikla, suderinimo (OL L 322, p. 30), pagrįstos Sutarties 57 straipsniu, 9 straipsnio 3 dalimi,

–       1979 m. kovo 5 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 79/267/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginio gyvybės draudimo veiklos pradėjimu ir vykdymu, derinimo (OL L 63, p. 1) 32 straipsniu. Ši direktyva taip pat remiasi Sutarties 57 straipsniu,

–       1973 m. liepos 24 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 73/239/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginio draudimo, išskyrus gyvybės draudimą, veiklos pradėjimu ir vykdymu, derinimo (OL L 228, p. 3) 29 straipsniu. Ši direktyva remiasi Sutarties 57 straipsnio 2 dalimi. Remiantis šios direktyvos 29 straipsniu, pagal 57 straipsnio 2 dalį ir 235 straipsnį buvo sudaryta sutartis su Šveicarijos Konfederacija (OL L 205, 1991, p. 2).

g)      Kituose antrinės teisės aktuose numatyta sukurti pastovią procedūrą, skirtą Bendrijos ūkio subjektų galimybėms patekti į trečiųjų šalių rinką įvertinti. Jei paaiškėtų, kad Bendrijos įmonėms rinka neatveriama taip, kaip Bendrija atveria rinką šių trečiųjų šalių įmonėms, Komisija gali pradėti derėtis su atitinkama trečiąja šalimi dėl to, kad būtų pagerinta padėtis, arba pasiūlyti Tarybai uždaryti Bendrijos rinką šios trečiosios šalies įmonių dukterinėms bendrovėms Bendrijoje.

Šiame kontekste Komisija remiasi:

–       1989 m. gruodžio 15 d. Antrosios Tarybos direktyvos 89/646/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kredito institucijų veiklos pradėjimu ir vykdymu, derinimo, iš dalies pakeičiančios Direktyvą 77/780/EEB (OL L 386, p. 1), kuri remiasi 57 straipsnio 2 dalimi, 8 ir 9 straipsniais,

–       1990 m. lapkričio 8 d. Tarybos direktyvos 90/618/EEB, iš dalies keičiančios, pirmiausia dėl motorinių transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo, Direktyvą 73/239/EEB ir Direktyvą 88/357/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu draudimu, išskyrus gyvybės draudimą, derinimo (OL L 330, p. 44) 4 straipsniu,

–       1990 m. lapkričio 8 d. Antrosios Tarybos direktyvos 90/619/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu gyvybės draudimu, derinimo, išdėstančios nuostatas, padedančias veiksmingai naudotis laisve teikti paslaugas, ir iš dalies keičiančios Direktyvą 79/267/EEB (OL L 330, p. 50), 8 straipsniu,

–       1993 m. gegužės 10 d. Tarybos direktyvos 93/22/EEB dėl investicinių paslaugų vertybinių popierių srityje (OL L 141, p. 27), pagrįstos Sutarties 57 straipsnio 2 dalimi, 7 straipsniu.

h)      Finansų srityje Tarybos direktyvos įgalioja Bendriją sudaryti sutartis su trečiosiomis šalimis, siekiant abipusiškai pripažinti prospektus, sudarytus ir patikrintus vadovaujantis šių trečiųjų šalių taisyklėmis, norint viešai platinamus vertybinius popierius įtraukti į biržos prekybos sąrašą.

Žr.: 1987 m. birželio 22 d. Tarybos direktyvą 87/345/EEB, iš dalies keičiančią minėtą Direktyvą 80/390 (OL L 185, p. 81), pagrįstą Sutarties 54 straipsnio 2 dalimi, ir 1989 m. balandžio 17 d. Tarybos direktyvą 89/298/EEB dėl reikalavimų, taikomų prospekto, kurį privaloma paskelbti viešai platinant perleidžiamus vertybinius popierius, sudarymui, patikrinimui ir platinimui, derinimo (OL L 124, p. 8), pagrįstą Sutarties 54 straipsniu.

i)      Viešųjų pirkimų srityje viena direktyva numato, kad kai pasiūlyme dėl prekių pirkimo sutarties sudarymo nurodyta, jog daugiau kaip 50 % visos šio pasiūlymo produktų vertės sudaro produktai, kilę iš trečiosios šalies, pasiūlymas gali būti atmestas, jei Bendrija nėra sudariusi su šia trečiąja šalimi sutarties, užtikrinančios lygiavertį ir veiksmingą atitinkamų šios šalies rinkų atvėrimą Bendrijos įmonėms.

Žr. 1990 m. rugsėjo 17 d. Tarybos direktyvos 90/531/EEB dėl subjektų, veikiančių vandens, energetikos, transporto ir telekomunikacijų sektoriuose, viešojo pirkimo tvarkos, 29 straipsnį (OL L 297, p. 1). Direktyva pagrįsta Sutarties 27 straipsnio 2 dalimi, 66, 100a ir 113 straipsniais.

Remdamasi šios direktyvos 29 straipsniu, Europos Bendrija su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis sudarė susitarimo memorandumą dėl viešųjų pirkimų. Jis užtikrina lygiavertį ir veiksmingą Jungtinių Amerikos Valstijų rinkų atvėrimą Bendrijos įmonėms, kai viešojo darbų ir prekių pirkimo sutartis sudaro Jungtinių Valstijų elektros energijos sektoriaus subjektai (žr. 1993 m. gegužės 10 d. Tarybos sprendimą 93/323/EEB, patvirtinantį susitarimą (OL L 125, p. 1), pagrįstą 113 straipsniu, ir 1993 m. gegužės 10 d. Tarybos sprendimą 93/324/EEB dėl Direktyvos 90/531/EEB nuostatų taikymo Jungtinėms Amerikos Valstijoms, taip pat pagrįstą Sutarties 113 straipsniu (OL L 125, p. 54)).

Kitoje direktyvoje nustatyta, kad kai Komisija nustato, kad sutarčių dėl paslaugų sudarymo srityje trečioji šalis nesuteikia Bendrijos įmonėms realių galimybių, kokias Bendrija suteikia tos trečiosios šalies įmonėms, ji gali pasiūlyti Tarybai nuspręsti sustabdyti arba apriboti sutarčių dėl paslaugų sudarymą su:

–       įmonėmis, kurioms taikoma atitinkamos trečiosios šalies teisė,

–       a punkte nurodytų įmonių susijusiomis įmonėmis, kurios turi Bendrijoje savo registruotąją buveinę, tačiau neturi tiesioginio ir faktinio ryšio su valstybės narės ekonomika,

–       įmonėmis, pateikiančiomis pasiūlymus, kurių dalykas yra atitinkamos trečiosios šalies paslaugos.

Žr. 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvos 93/38/EEB dėl subjektų, vykdančių savo veiklą vandens, energetikos, transporto ir telekomunikacijų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo (OL L 199, p. 84), kuri yra pagrįsta EEB sutarties 57 straipsnio 2 dalimi, 66, 100a ir 113 straipsniais, 37 straipsnio 3 dalį.

j)      Jūrų transporto srityje vienas reglamentas nustato procedūrą, kurios laikomasi reaguojant į tam tikrų trečiųjų šalių laivų savininkų, užsiimančių tarptautine linijine laivyba, nesąžiningai nustatomas kainas.

Žr. 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 4057/86 dėl nesąžiningos kainų nustatymo veiklos jūrų transporte (OL L 378, p. 14), pagrįstą Sutarties 84 straipsnio 2 dalimi.

Kitas reglamentas nustato tvarką, taikomą tada, kai trečiosios šalies arba jos atstovų veiksmai apriboja valstybių narių laivybos bendrovių ar valstybėje narėje registruotų laivų patekimą į rinką arba kai iškyla grėsmė, kad tais veiksmais bus apribotas patekimas į rinką (1 straipsnis). Jis taikomas trečiosios šalies laivybos bendrovėms, kurios paslaugas teikia tarp savo šalies arba trečiosios šalies ir vienos arba daugiau valstybių narių (2 straipsnis). 4 straipsnio 1 dalies b punkte leidžiama imtis suderintųjų veiksmų – atsakomųjų priemonių prieš tokias bendroves.

Žr. 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 4058/86 dėl koordinuotų veiksmų siekiant užtikrinti laisvą prieigą prie krovinių okeaniniuose reisuose (OL L 378, p. 21), pagrįstą Sutarties 84 straipsnio 2 dalimi.

2. Jei, kaip teigia Taryba ir kai kurios pastabas pateikusios valstybės narės, kompetencija būtų apribota tik valstybių narių nacionalinių subjektų reguliavimu, Komisija prašoma išplėsti savo argumentus, kuriais remiantis būtų galima iš taip apribotos vidaus kompetencijos kildinti kompetenciją išorės klausimais, kuri apimtų ir trečiųjų šalių nacionalinių subjektų reguliavimą.

Pirmiausia Komisija pabrėžia, kad GATS ir EB sutartis remiasi nediskriminavimo principu ir, siekdamos įgyvendinti savo tikslą – liberalizuoti paslaugų teikimą, abi sutartys numato tokias pačias teisines priemones. Taigi Sutarties 52 ir 59 straipsniai neleidžia valstybėms narėms imtis tokių priemonių, kurios galėtų pažeisti nediskriminavimo dėl nacionalinės priklausomybės principą, o GATS draudžia savo valstybėms narėms diskriminuoti skirtingų valstybių narių nacionalinius subjektus (didžiausio palankumo režimo taisyklė) ir nacionaliniams bei užsienio paslaugų teikėjams taikyti skirtingas patekimo į rinką ir veiklos vykdymo (patekimas į rinką ir nacionalinio režimo taisyklė).

Todėl jei būtų pripažinta, kad remiantis kompetencijų paralelizmo teorija Bendrijai priklauso išorės kompetencija sudaryti GATS, tai nereikštų, kad Bendrijos įgaliojimai išorės klausimai yra platesni už jos vidaus įgaliojimus; tai reikštų, kad jie yra panašūs, galbūt net siauresni.

Toliau Komisija pateikia du argumentus, paremiančius Bendrijos išorės kompetenciją, apimančią trečiųjų šalių nacionalinių subjektų reguliavimą: pirma, išorės veiksmų poreikį ir, antra, pavojų, kad bus paveiktos Bendrijos taisyklės.

Aptardama išorės veiksmų poreikį, Komisija pabrėžia, kad ekonominė nauda, kurią Bendrijos paslaugų teikėjams suteikia Sutartis, buvo beveik visiškai pasiekta sukūrus vidaus rinką. Siekiant tolesnės valstybių narių ekonominės plėtros, pirmiausia reikia liberalizuoti prekybą paslaugomis su trečiosiomis šalims. Komisijos nuomone, Bendrija negali siekti ekonominės naudos savo subjektams trečiųjų šalių rinkose, jeigu ji neturi galimybės bendrojoje rinkoje trečiųjų šalių paslaugų teikėjams pasiūlyti panašių sąlygų, o tai reiškia, kad ji privalo būti kompetentinga nustatyti jų patekimo į bendrąją rinką taisykles.

Norėdama iliustruoti glaudžią šių dviejų Bendrijos veiklos aspektų tarpusavio priklausomybę, Komisija pateikia du pavyzdžius: 1989 m. spalio 10 d. Europos ekonominės bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos sutartį dėl tiesioginio ne gyvybės draudimo ir minėtą Antrąją direktyvą dėl bankininkystės. Sutarties su Šveicarijos Konfederacija „tikslas yra abipusiškai nustatyti būtinas ir pakankamas sąlygas, leidžiančias įmonių, kurių pagrindinė buveinė yra vienos iš Susitariančiųjų Šalių teritorijoje, atstovybėms ir padaliniams, kurie nori įsisteigti arba yra įsisteigę kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, pradėti savarankišką tiesioginio ne gyvybės draudimo veiklą ar ja užsiimti“ (1 straipsnis). Antrojoje direktyvoje dėl bankininkystės numatyta galimybė sustabdyti prašymų išduoti leidimą trečiųjų šalių kredito institucijų dukterinėms bendrovėms priėmimą, siekiant suteikti Bendrijai galimybę derėtis, kad Bendrijos kredito institucijų dukterinėms bendrovėms, įsteigtoms šiose trečiosiose šalyse, būtų suteikta galimybė veiksmingai dalyvauti šių šalių rinkoje.

Antrasis Komisijos pateiktas argumentas yra tai, kad jei Bendrijos vidaus kompetencija būtų taikoma tik valstybių narių nacionaliniams subjektams, taip būtų paveikti įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas principai.

Visų pirma, jei kiekviena valstybė narė galėtų nustatyti trečiųjų šalių nacionaliniams subjektams taisykles, reglamentuojančias patekimą į rinką ir savarankiškos veiklos vykdymą, dėl to galėtų būti iškreiptas paslaugų teikimas ir konkurencija. Pavyzdžiui, valstybė narė, pasižyminti liberaliausiomis nuostatomis bankininkystės ir draudimo srityse, pritrauktų didžiąją dalį šių paslaugų teikėjų iš trečiųjų šalių, nustatydama sąlygas, kurios būtų ne tokios griežtos, kokios yra nustatytos Bendrijos teisėje (dėl mažiausio akcinio kapitalo, techninių rezervų, mokumo atsargų ir t. t.); apdraustieji, gyvenantys ne tokiose liberaliose valstybėse narėse, nebesinaudotų šiose valstybėse įsteigtų draudimo bendrovių paslaugomis, ir kreiptųsi į draudimo bendroves, veikiančias liberaliausioje valstybėje narėje.

Be to, atsirastų pavojus, kad bus paveikti Bendrijos teisės pagrindiniai principai, nepaisant to, ar Bendrijos lygiu teisės aktai yra suderinti. Pavyzdžiui, profesinių kvalifikacijų pripažinimo srityje, jei valstybė narė nustatytų trečiosios šalies piliečiams taisykles, palankesnes negu Bendrijos piliečiams, ji pažeistų kitų valstybių narių piliečių teisę įsisteigti ir laisvę teikti paslaugas jos teritorijoje. Be to, tokios taisyklės prieštarautų Bendrijos pirmenybės ar nuoseklumo principui ir netgi Sutarties 5 straipsniui.

D –  Ketvirtasis klausimas

Taryba mano, kad iš esmės EB sutarties skyriuose, skirtuose įsisteigimo teisei ir paslaugoms, nieko nepasakyta apie trečiųjų šalių nacionalinių subjektų (bendrovių ir fizinių asmenų) reguliavimą. Be to, aptardama GATS nurodytą paslaugų teikimo būdą per „komercinį įsisteigimą“ Taryba atskiria trečiosios šalies bendrovės dukterines įmones nuo paprasčiausių trečiosios šalies bendrovės padalinių. Tarybos prašoma paaiškinti savo nuomonę.

Iš pradžių Taryba Teisingumo Teismą informuoja, kad 1994 m. spalio 4 d. Liuksemburge įvykusiame Tarybos (bendrieji reikalai) susitikime ji patvirtino sprendimo sudaryti Urugvajaus raundo sutartis projektą, kuris buvo nusiųstas Europos Parlamentui, kad šis būtų pasirengęs pareikšti savo nuomonę vykdant nustatytą pritarimo procedūrą. Šis sprendimo projektas gali būti iš naujo apsvarstytas, atsižvelgiant į nuomonę, kurią Teisingumo Teismas turi pateikti 1994 m. lapkričio 15 dieną. Šiuo etapu Taryba mano, kad Bendrijos kompetenciją teisiškai pagrindžia EB sutarties 43, 54, 57, 66, 75 straipsniai, 84 straipsnio 2 dalis, 99, 100, 100a, 113 ir 235 straipsniai kartu su 228 straipsnio 3 dalies antrąja pastraipa.

Po 1994 m. spalio 11 d. posėdžio Taryba pateikė Teisingumo Teismui „elgesio kodeksą“ dėl derybų „po Urugvajaus raundo“ paslaugų srityje, kurį bendru sutarimu priėmė Taryba, valstybės narės ir Komisija. Jame nustatyta:

„1.      Dėl derybų prekybos paslaugomis srityje, numatytų 1994 m. balandžio 15 d. Marakeše priimtuose ministrų sprendimuose, ir dėl bet kokių kitų pasitarimų, susijusių su prekyba šioje srityje, kurioms vadovautų Parengiamasis komitetas arba Pasaulio prekybos organizacijos Paslaugų prekybos taryba, buvo sutarta, nepateikiant pozicijų dėl naujo mandato bei dėl kompetencijų padalijimo ir nepažeidžiant Komisijos prašymo Teisingumo Teismui pateikti nuomonę dėl kompetencijos rezultatų, kad Komisija turėtų ir toliau(17):

a)      derėtis Bendrijos ir valstybių narių vardu pirmiau nurodytose derybose ir pasitarimuose;

b)      kiek įmanoma anksčiau pranešti valstybėms narėms apie visų numatytų pasitarimų ar derybų su kitomis šalimis laiką ir vietą, nesvarbu, ar jos vyktų oficialiose derybų grupėse, ar kitur, jei valstybėms narėms nėra apie tai tiesiogiai pranešama;

c)      visais klausimais reikšti nuomonę, priimtą vykdant atitinkamą sprendimų priėmimo procesą(18);

d)      užtikrinti, kad visų valstybių narių atstovai galėtų dalyvauti visuose svarbiausiuose susitikimuose ir derybose, atsižvelgiant į tai, kad valstybės narės gali paprašyti pirmininkaujančią valstybę joms atstovauti;

e)      kuo greičiau išplatinti valstybėms narėms visas oficialias ir neoficialias pastabas, kurias pateikia GATT sekretoriatas ar kiti dalyviai, įskaitant ir pačią Komisiją, jei valstybėms narėms šie pranešimai nėra siunčiami tiesiogiai.

2.      Taryba nusprendžia reguliariai rengti derybų rezultatų aptarimus, remdamasi Komisijos pranešimais, laiku pateiktais Tarybai, kad ši galėtų pasirengti savo svarstymams. Taryba apsvarsto derybų tikslų formuluotes kiekviename paslaugų sektoriuje ir pasilieka teisę tinkamu laiku duoti Komisijai reikiamus nurodymus.“

Taryba mano, kad iš esmės EB sutarties skyriuose, skirtuose įsisteigimo teisei ir paslaugoms, nieko nesakoma apie požiūrį į trečiųjų šalių fizinius ir juridinius asmenis, nes, jos nuomone, sprendžiant iš 52, 59 ir kitų straipsnių bei 221 straipsnio, EB sutartis nesukuria valstybėms narėms jokių įpareigojimų, kaip jos turėtų elgtis su trečiųjų šalių nacionaliniais subjektais.

Taryba savo argumentus patikslina pateikdama viešosios paslaugų įmonės privatizavimo pavyzdį.

Kadangi šioje srityje nėra suderintų priemonių Bendrijos lygiu valstybės narės yra kompetentingos nustatyti privatizavimo sąlygas. Tačiau įgyvendindamos šią kompetenciją valstybės narės privalo laikytis tų sąlygų ir apribojimų, kuriuos joms nustato atitinkamos Sutarties nuostatos (pavyzdžiui, nediskriminavimo dėl nacionalinės priklausomybės principo, kuris pagal 58 straipsnį yra taikomas bendrovėms). Šiuo požiūriu reikia atskirti bendroves, įsteigtas valstybėse narėse, ir „užsienio“ bendroves, t. y. bendroves, įsteigtas trečiosiose šalyse. Taigi, kai nacionaliniame įstatyme nustatytos sąlygos, kurioms esant privačios bendrovės galėtų privatizuoti įmonę, valstybėse narėse įsteigtų bendrovių negalima diskriminuoti jų nacionalinės priklausomybės pagrindu. Tačiau valstybės narės yra visiškai kompetentingos ir gali laisvai nustatyti taisykles ne Bendrijos bendrovėms, nes čia netaikoma jokia Bendrijos teisės nuostata.

Remdamasi tuo pačiu pavyzdžiu Taryba aiškina, kodėl ji, aptardama paslaugų teikimą per „komercinį įsisteigimą“, daro skirtumą tarp trečiųjų šalių bendrovių dukterinių bendrovių ir padalinių ar atstovybių.

Jos nuomone, jei trečiosios šalies bendrovė turi dvi dukterines bendroves, įsteigtas skirtingose valstybėse narėse, privatizaciją skelbianti valstybė narė, vadovaudamasi EB sutarties 58 straipsniu kartu su 52 straipsniu, nustatydama akcinio kapitalo privatizavimo sąlygas privačioms bendrovėms negalėtų šioms dviem dukterinėms bendrovėms taikyti skirtingų reikalavimų.

Tačiau jei trečiosios šalies bendrovė valstybėse narėse turi tik padalinius ar atstovybes (taigi subjektus, neturinčius juridinio asmens statuso), 58 straipsnis, kuris taikomas tik bendrovėms, čia nebus taikomas, ir privatizaciją vykdanti valstybė narė šiems įvairiems padaliniams ar atstovybėms gali taikyti skirtingas taisykles.

E –  Penktasis klausimas

Jungtinė Karalystė teigia, kad jokia Sutarties nuostata nereglamentuoja fizinių ir juridinių asmenų, kurie yra trečiųjų šalių nacionaliniai subjektai ir siekia valstybėse narėse teikti paslaugas, pirmojo įsisteigimo. Tačiau ji pažymi, kad Bendrijos institucijos ėmėsi priemonių, nustatančių „taisykles, susijusias su Bendrijos išorės kompetencijos įgyvendinimu nustatant trečiųjų šalių nacionalinių subjektų įsisteigimą Bendrijoje“. Šiuo požiūriu Jungtinė Karalystė mini direktyvas, priimtas bankininkystės ir draudimo srityse. Jungtinės Karalystės yra prašoma nurodyti, kaip ji suderina šią praktiką (kurios ji neginčija) su savo principine pozicija, kurią gina aptardama įsisteigimui ir laisvei teikti paslaugas skirtų skyrių taikymo sritį.

Jungtinės Karalystės vyriausybė konstatuoja, kad EB sutarties skyriuose, skirtuose įsisteigimui ir paslaugoms, nėra jokių konkrečių nuostatų dėl Bendrijos vidaus kompetencijos reglamentuoti trečiųjų šalių nacionalinių subjektų pirmąjį įsisteigimą valstybėse narėse.

Vienintelis įsisteigimo teisei skirto skyriaus tikslas yra užtikrinti, kad vienos valstybės narės nacionaliniai subjektai galėtų įsisteigti kitos valstybės narės teritorijoje. Laisvei teikti paslaugas skirto skyriaus tikslas – užtikrinti šią laisvę vienos valstybės narės nacionaliniams subjektams, įsisteigusiems kitoje Bendrijos valstybėje narėje. Taigi šiais skyriais, remiantis Teisingumo Teismo praktika, nesiekiama jokių specialių tikslų, susijusių su kompetencija tarptautiniu lygiu, kuri galėtų būti numanomos tarptautinės kompetencijos sudaryti sutartis su trečiosiomis šalimis pagrindas.

Šiuo požiūriu yra skirtumas tarp skyrių, skirtų įsisteigimui bei laisvei teikti paslaugas, ir skyrių, skirtų transportui.

1976 m. liepos 14 d. Sprendime Kramer (3/76, 4/76 ir 6/76, Rink. p. 1279) Teisingumo Teismas nurodė, kad kai kurios EEB sutarties, Stojimo akto ir 1970 m. spalio 20 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2142/70 dėl bendro žuvininkystės produktų rinkos organizavimo (OL L 236, p. 5) nuostatos suteikia Bendrijai vidaus kompetenciją reguliuoti žvejybą atviroje jūroje, siekiant išsaugoti biologinius išteklius. Jis nustatė, kad, remiantis Bendrijos institucijoms nustatytomis pareigomis bei suteiktomis teisėmis vidaus reikalais, Bendrija yra kompetentinga prisiimti tarptautinius įsipareigojimus siekiant išsaugoti atviros jūros biologinius išteklius. Jungtinė Karalystė pabrėžia, kad kiekvienos valstybės jurisdikcija atviroje jūroje apribota tik su jos vėliava plaukiojantiems laivams, o žuvų ištekliai yra migruojantys. Taigi vienos valstybės (arba Bendrijos – visų vandenų, priklausančių jos valstybių narių teritoriniams vandenims ar jurisdikcijai, atžvilgiu) taikomos išsaugojimo priemonės neturėtų jokio naudingo poveikio, jei atitinkamų priemonių nesiimtų ir kaimyninės valstybės. Taigi akivaizdu, kad atviros jūros išteklius galima išsaugoti tik tuomet, kai šalys, turinčios jurisdikciją šiuose vandenyse, sudaro tarptautines sutartis.

Jungtinės Karalystės vyriausybė pabrėžia, kad sprendime AETR Teisingumo Teismas galėjo vidaus kompetenciją pagrįsti EEB sutarties 74 ir 75 straipsniais, remdamasis 75 straipsnio a punktu, kuris „yra taip pat skirtas transportui iš trečiųjų šalių ar į jas, kiek tai susiję su ta kelionės dalimi, kuri vyksta Bendrijos teritorijoje“. Taigi Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad „Bendrijos kompetencija taikoma ir iš tarptautinės teisės kylantiems santykiams ir todėl nagrinėjamoje srityje lemia būtinybę sudaryti sutartis su suinteresuotomis trečiosiomis šalimis“.

Tačiau Bendrijos išorės kompetencijos sudaryti GATS pagrindo turi būti ieškoma ne Sutarties taisyklėse dėl įsisteigimo ir paslaugų, bet antrinės teisės aktuose, priimtuose įgyvendinant Sutarties skyrius, skirtus įsisteigimui ir paslaugoms.

Tai, kad įsisteigimui ir paslaugoms skirtuose skyriuose nenustatoma jokių konkrečių tikslų dėl trečiųjų šalių nacionalinių subjektų pirmojo įsisteigimo ar laisvės teikti paslaugas, dar nereiškia, kad esant tam tikroms aplinkybėms Bendrija negalėtų priimti aktų, skirtų trečiųjų šalių nacionaliniams subjektams. Jungtinė Karalystė nurodo dvi situacijas, kai Bendrija galėtų tai padaryti.

Visų pirma, kai Taryba priima vidaus taisykles, siekdama padėti valstybių narių nacionaliniams subjektams įgyvendinti įsisteigimo laisvę ir laisvę teikti paslaugas, šiose vidaus taisyklėse taip pat galima nustatyti trečiųjų šalių nacionalinių subjektų padėtį, jei tai būtina norint užtikrinti, kad valstybių narių nacionaliniai subjektai galėtų veiksmingai įgyvendinti minėtas teises, atsižvelgiant į Sutartyje numatytas sąlygas vidaus rinkai veikti. Jungtinė Karalystė pateikia du tokius pavyzdžius. Siekiant padėti valstybių narių piliečiams įgyvendinti įsisteigimo teisę, vienoje direktyvoje šių piliečių šeimos nariams, kurie yra trečiosios šalies piliečiai, suteikiama teisė atvykti ir gyventi. Kitas pavyzdys yra susijęs su taisyklių, taikomų bendrovių, turinčių savo pagrindinę buveinę valstybėje narėje, padaliniams, taikymu ir bendrovių, turinčių savo pagrindinę buveinę trečiosiose šalyse, padaliniams. Čia Jungtinė Karalystė remiasi 1989 m. gruodžio 21 d. Vienuoliktąja Tarybos direktyva 89/666/EEB dėl atskleidimo reikalavimų filialams, įsteigtiems valstybėse narėse tam tikrų tipų bendrovių, kurioms taikomi kitos valstybės įstatymai (OL L 395, p. 36).

Antra, vidaus taisyklėse gali būti nuostata, aiškiai nurodanti, kad tų taisyklių reglamentuojamų dalykų atžvilgiu Bendrija turi išorės kompetenciją. Taigi vidaus taisyklėse gali būti numatyta galimybė sudaryti sutartis su trečiosiomis šalimis dėl to, kad trečiosios šalies bendrovių padaliniams skirtingose valstybėse narėse būtų taikomos tokios pačios taisyklės, arba numatyta galimybė sudaryti sutartis su trečiosiomis šalimis dėl to, kad valstybių narių bendrovių padaliniams būtų taikomos ne mažiau palankios taisyklės negu trečiųjų šalių bendrovių padaliniams Bendrijoje taikomos taisyklės. Čia Jungtinė Karalystė remiasi minėtų Pirmosios ir Antrosios direktyvų dėl bankininkystės nuostatomis, taip pat 1979 m. kovo 5 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 79/267/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginio gyvybės draudimo veiklos pradėjimu ir vykdymu, derinimo (OL L 63, p. 1) nuostatomis, kurias ji išsamiau aptarė savo rašytinėse pastabose (XII. B. 2. i)).

Galiausiai Jungtinės Karalystės vyriausybė primena, kad vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika, jei Bendrija, įgyvendindama įsisteigimui ir paslaugoms skirtų skyrių nuostatas, priėmė taisykles, kurios pačios yra išimtinio derinimo priemonės, net jeigu jose nėra aiškių nuostatų dėl tarptautinės kompetencijos įgyvendinimo, šios vidaus taisyklės gali būti Bendrijos numanomos tarptautinės kompetencijos pagrindas (žr. minėtą sprendimą AETR). Tačiau jei atitinkamos vidaus taisyklės nėra išimtinio derinimo priemonės, iš vidaus kompetencijos įgyvendinimo kylanti išorės kompetencija taip pat nėra išimtinė.

F –  Šeštasis klausimas

Nei Taryba, nei pastabas pateikusios valstybės narės neatsakė į Komisijos argumentus, kuriuos ji pateikė, norėdama parodyti Bendrijos – ir tik jos vienos – išorės veiksmų poreikį. Jos prašomos atsakyti į šiuos argumentus arba nurodyti, kodėl jos mano, kad į juos atsakyti nebūtina.

Taryba pabrėžia patyrusi sunkumų, bandydama suprasti Komisijos pateiktus argumentus, kuriais siekiama parodyti Bendrijos – ir tik jos vienos – išorės veiksmų poreikį. Dėl kitų argumentų ji mano, kad atsakyti į juos nebūtina dėl šių priežasčių.

Visų pirma Taryba atkreipia dėmesį, kad Komisijos pateiktas precedentas, skirtas paremti Komisijos argumentui dėl „poreikio“ vienintelei Bendrijai dalyvauti sudarant GATS susitarimą, yra vadinamosios „Europos sutartys“ su Vidurio ir Rytų Europos šalimis, kurias iš tikro sudarė Bendrija ir valstybės narės kartu.

Toliau Taryba, kaip ir Europos Parlamentas, mano, kad Komisija painioja du skirtingus klausimus: teisinio pagrindo, kuriuo turi vadovautis Bendrijos teisės aktų leidėjas, klausimą ir politinio tikslingumo kriterijų, kuriais remdamasis Bendrijos teisės aktų leidėjas gali nuspręsti veikti (arba neveikti) ir kokia turi būti jo veiksmų apimtis, klausimą.

Pagaliau, Tarybos nuomone, Komisijos argumentas, kad jei valstybės narės, įgyvendindamos savo kompetenciją, sudarytų GATS ir TRIPS ir kiltų pavojus, kad jos imsis skirtingų tarptautinių veiksmų, grindžiamas klaidingu faktų išdėstymu.

Taryba teigia, kad iki šiol valstybių narių kompetencija daugelyje šių dviejų sutarčių reglamentuojamų sričių nebuvo ginčijama ir buvo nuolat įgyvendinama tarptautiniu lygiu (pavyzdžiui, konvencijos, sudarytos prižiūrint PINO). Tai nesustabdė tolesnės Bendrijos vidaus teisės plėtros ir netrukdė jai imtis veiksmų tarptautiniu lygmeniu.

Danijos ir Graikijos vyriausybės Teisingumo Teismui nepateikė jokių išsamių pastabų šiuo klausimu.

Vokietijos vyriausybės nuomone, jei būtų pritarta Komisijos teiginiui, kad Bendrija yra įpareigota veikti pasinaudodama EB sutarties 100a ir 235 straipsniais jai suteiktais įgaliojimais, tokia pozicija prieštarautų Sutarties 4 straipsniui ir reikėtų Sutartį pakeisti. Federalinė vyriausybė nurodo institucines problemas, kurios kiltų dėl tokios pozicijos, atsižvelgiant į 1993 m. spalio 12 d. Bundesverfassungsgericht (Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas) sprendime dėl Europos Sąjungos sutarties ratifikavimo išdėstytus paaiškinimus, ypač į sprendimo C II 3b dalį, kurioje nustatyta:

„Sąjungos sutartyje nustatytas principinis skirtumas tarp ribojančiai apibrėžtos viešosios valdžios kompetencijos įgyvendinimo ir Sutarties peržiūros; todėl Sutarties aiškinimas negali lemti jos taikymo išplėtimo; toks kompetencijos taisyklių aiškinimas Vokietijai būtų neprivalomas.“

Ispanijos vyriausybės nuomone, Komisijos argumentai, kuriuos ji pateikė, norėdama parodyti Bendrijos – ir tik jos vienos – išorės veiksmų būtinybę, prieštarauja EB sutarties 3b straipsnyje ir 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam specialaus kompetencijos suteikimo principui. Vien konstatavimas, kad yra poreikis imtis bendrų išorės veiksmų, negali pagrįsti Bendrijos išimtinės kompetencijos, jei valstybės narės tokios kompetencijos jai nesuteikė. Jei teigtume priešingai, tai reikštų, kad Sutartis keičiama pažeidžiant Europos Sąjungos sutarties N straipsnyje nustatytą tvarką. Ispanijos vyriausybė priduria, kad vidaus kompetencijos ir išorės kompetencijos paralelizmo teorija, išplėtota Teisingumo Teismo praktikoje, nereiškia, kad tose srityse, kur Bendrija neturi vidaus kompetencijos, ji galėtų ją įgyti vos sudariusi sutartį su išorės subjektu ir šitaip Bendrijos viduje leisti teisės aktus tose srityse, kuriose anksčiau to negalėjo daryti.

Prancūzijos vyriausybė pažymi, kad EB sutarties 100a ir 235 straipsniai, kuriais Komisija papildomai rėmėsi, norėdama pagrįsti Bendrijos išimtinę kompetenciją, suteikia Tarybai plačias galimybes įvertinti, ar buvo įvykdytos jų taikymo sąlygos.

Šiuo klausimu Prancūzijos vyriausybė pastebi, kad daugelyje TRIPS ir GATS reglamentuojamų sektorių anksčiau nustatytos Bendrijos taisyklės tebėra nepakeistos. Nėra ir jokio poreikio vienai Bendrijai veikti, kad Bendrijos tikslai būtų įgyvendinti. Išskyrus keletą išimčių, šios sutartys nebus Bendrijos įgyvendinamos; valstybės narės išliks kompetentingos daugelyje sričių. Todėl Prancūzijos vyriausybė daro išvadą, kad nei būtina, nei galima vienai Bendrijai sudaryti PPO sutartį.

Nyderlandų vyriausybės nuomone, Komisijos teiginiai norint parodyti Bendrijos – ir tik jos vienos – išorės veiksmų poreikį grindžiami Komisijos politika, numatyta de lege ferenda. Tačiau atsižvelgiant į dabartinę Bendrijos integracijos būklę, jie negali būti sprendime AETR nustatytų principų taikymo rezultatas.

Portugalijos vyriausybė mano, kad Bendrijos išorės kompetencija turi būti pagrįsta teisiniais kriterijais ir negali priklausyti nuo vertinimo, koks yra bendrų veiksmų poreikio pobūdis ar laipsnis. Išorės kompetenciją gali lemti Sutarties nuostatos, numatančios vidaus kompetenciją, jei šios išorės kompetencijos įgyvendinimas yra laikomas būtinu vienam iš Bendrijos tikslų pasiekti ir jeigu Bendrija nepasisavina teisės imtis priemonių tokiose srityse, kurios priklauso valstybių narių kompetencijai. Portugalijos vyriausybė taip pat primena specialaus kompetencijos suteikimo principą, kuriam, jos nuomone, Komisijos pozicija kelia pavojų.

Atsižvelgdama į tai, Portugalijos vyriausybė mano, kad vien Bendrijos išorės veiksmų būtinybės neužtenka norint parodyti Bendrijos kompetencijos išimtinumą. Aišku, kad PPO sutarties priedai GATS ir TRIPS reglamentuoja dalykus, kurie iš dalies priklauso valstybių narių kompetencijai, todėl Komisijos teiginiai, kuriais siekiama įrodyti Bendrijos kompetencijos išimtinumą šioje srityje, atspindi tik politinio pobūdžio vertinimus.

Atsakydama į Komisijos teiginį, kad jei būtų pripažinta, jog Bendrija ir valstybės narės dalijasi kompetenciją sudaryti sutartį, būtų pažeistas vidaus rinkos nuoseklumas, iškreipta konkurencija ir atsirastų nelygios konkurencinės galimybės dalyvauti trečiųjų šalių rinkoje, Jungtinės Karalystės vyriausybė pabrėžia, kad situacija, kurią Komisija pristato kaip hipotezę, per Urugvajaus raundo derybas iš tiesų vyravo. Nuo pat derybų pradžios ir per visas derybas buvo aiškiai nurodyta, kad deramasi nepažeidžiant Bendrijos ir valstybių narių kompetencijos konkrečiais klausimais. Derybas vedė Komisija, kuri turėjo atstovauti Bendrijai ir valstybėms narėms. Valstybių narių interesai buvo apsaugoti taikant Bendrijos tvarką, skirtą bendram sutarimui pasiekti. Valstybių narių nuomone, derybos vyko bendros Bendrijos ir valstybių narių kompetencijos pagrindu. Šių derybų rezultatuose buvo visiškai atsižvelgta tiek į Bendrijos, tiek į valstybių narių interesus.

Komisija finansinių paslaugų sektorių pateikia kaip pavyzdį, kur galėtų būti iškreipta konkurencija. Tačiau ši hipotezė buvo išbandyta per daugiašales derybas (Jungtinė Karalystė primena, kad GATS turi priedą dėl finansinių paslaugų). Jungtinės Karalystės vyriausybė teigia, kad buvo pademonstruotos subalansuotos derybinės galios, kurių, Komisijos nuomone, neįmanoma pasiekti be išimtinės Bendrijos kompetencijos. Ji pažymi, kad didelių sunkumų, kurių buvo iškilę derantis dėl GATS priedų dėl finansinių paslaugų, taip pat iškilo Taryboje bandant susitarti dėl dalykų, laikytinų priklausančiais išimtinei Bendrijos kompetencijai (Antrosios direktyvos dėl bankininkystės 9 straipsnyje nustatytas abipusiškumo principas dėl kredito institucijų).

Jungtinės Karalystės nuomone, pati Komisija visiškai teisingai pažymi, kad paslaugos valstybėse narėse negali laisvai judėti. Tai reiškia, kad jei trečiosios šalies subjektui atverta vienos valstybės narės rinka, tai jam savaime neužtikrina teisės teikti paslaugas ar įsisteigti kitose valstybėse narėse, nes įsisteigimui ir paslaugoms skirti skyriai taikomi tik valstybių narių nacionaliniams subjektams.

Jungtinės Karalystės vyriausybė teigia, kad Komisija vis tiek remiasi dviem argumentais. Pirma, valstybėms narėms sudarant sutartis su trečiosiomis šalimis kai kurioms valstybėms narėms būtų suteikta privalumų, kurių neturėtų kitos valstybės narės, o tai būtų nepriimtinas konkurencijos iškraipymas. Antra, kai kurių valstybių narių nacionaliniai subjektai gautų trečiųjų šalių rinkose privalumų, kuriais negalėtų pasinaudoti kitų valstybių narių nacionaliniai subjektai.

Tačiau Jungtinė Karalystė pabrėžia, kad valstybės narės galimybė sudaryti su trečiąja šalimi sutartį, kurioje būtų nustatytos profesinės veiklos vykdymo jos teritorijoje sąlygos, negali būti laikoma nesuderinama su vidaus rinka. 1994 m. vasario 9 d. Sprendime Tawil-Albertini (C-154/93, Rink. p. I-451) Teisingumo Teismas nusprendė, kad 1978 m. liepos 25 d. Tarybos direktyva 78/686/EEB dėl dantų gydytojų diplomų, pažymėjimų ir kitų oficialią kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų abipusio pripažinimo, įskaitant priemones, padedančias veiksmingai naudotis įsisteigimo teise ir laisve teikti paslaugas (OL L 233, p. 1), nekeičia valstybių narių kompetencijos sudaryti šiuo klausimu tarptautines sutartis su trečiosiomis šalimis. Tokios kompetencijos įgyvendinimas galėtų paveikti konkurencijos sąlygas tarp valstybių narių, nes trečiojoje šalyje įgyta kvalifikacija galėtų būti pripažinta vienoje valstybėje narėje, bet nepripažinta kitoje. Taip pat dėl šios kompetencijos gali susidaryti tokia situacija, kai vienos valstybės narės piliečių kvalifikacija bus pripažinta trečiojoje šalyje, o kitos valstybės narės piliečių kvalifikacija čia nebus pripažinta, nepaisant to, kad Bendrijoje kvalifikacijos laikomos lygiavertėmis. Tokia situacija, atspindinti kompetencijos šiame sektoriuje padalijimą tarp Bendrijos ir valstybių narių, pati savaime negali būti laikoma prieštaraujančia vidaus rinkai. Valstybės narės a fortiori turi turėti tokią pačią galimybę sudaryti su trečiosiomis šalimis sutartis dėl paslaugų prekybos tuose sektoriuose, kuriuose nėra priimta vidaus taisyklių.

Kita vertus, tose srityse, kuriose priimtos vidaus taisyklės, Taryba gali nuspręsti, kad Bendrija įgyvendins išimtinę išorės kompetenciją (žr., pavyzdžiui, Antrąją direktyvą dėl bankininkystės). Būtent Taryba, priimdama vidaus taisykles tam tikrame sektoriuje, gali nuspręsti, ar reikia Bendrijai suteikti išimtinę išorės kompetenciją konkrečiu klausimu. Jei Taryba nuspręstų suteikti Bendrijai išimtinę išorės kompetenciją, tai leistų suvienodinti skirtingų valstybių narių konkurencijos sąlygas tiek Bendrijos viduje, tiek trečiųjų šalių rinkose. Todėl sprendimą dėl valstybių narių išorės kompetencijos apimties priėmus vidaus taisykles pagal įsisteigimui ir paslaugoms skirtus skyrius priima Bendrijos teisės aktų leidėjas. Šis požiūris yra priimtinesnis už Komisijos ginamą poziciją, kad Bendrijos išimtinė išorės kompetencija automatiškai kyla iš pačios Sutarties nuostatų. Jungtinės Karalystės vyriausybės nuomone, kadangi pačiuose Sutarties skyriuose, skirtuose įsisteigimui ir paslaugoms, nenurodytas „konkretus objektas“, galintis suteikti Bendrijai numanomą išorės kompetenciją, būtent vidaus taisyklės, priimtos vadovaujantis šiais skyriais, gali būti Bendrijos išorės kompetencijos paslaugų srityje pagrindas. Tačiau ne visose GATS numatytose ekonominės veiklos srityse yra tokių taisyklių, o ir ten, kur yra, jos ne visuomet visiškai suderina atitinkamų sektorių taisykles.

Komisija teigia, kad bendra valstybių narių ir Bendrijos kompetencija pakenktų vidaus rinkai. Norėdama paremti šį argumentą, ji pabrėžia, kad trečiosios šalies paslaugų teikėjai galėtų įsteigti bendrovę pagal valstybės narės įstatymus, leidžiančius jiems tai padaryti, ir tuomet kitose valstybėse narėse įsteigti atstovybes ir padalinius, taip šių valstybių nacionaliniams subjektams padidindami konkurenciją su atitinkamos trečiosios šalies bendrovėmis. Jungtinės Karalystės vyriausybė nepritaria šiam argumentui.

Pirma, trečiosios šalies nacionalinio subjekto įsteigta dukterinė bendrovė valstybėje narėje turi laikytis šios valstybės narės nacionalinių įstatymų, o jos atstovybės ir padaliniai savo ruožtu turi laikytis tų valstybių narių, kuriose jie yra įsteigti, įstatymų.

Antra, GATS tikslas nėra leisti, kad bendrovės įsteigimas vienoje valstybėje narėje taptų tramplinu patekti ir į kitų valstybių narių rinkas. Konkrečių įsipareigojimų sąrašo dalyje „Nacionalinio režimo apribojimai“ nustatyta, kad „mažiau palankios taisyklės gali būti taikomos (trečiųjų šalių bendrovių) dukterinės bendrovėms, kurios įsteigtos vadovaujantis valstybės narės teisės aktais, jei Bendrijos teritorijoje jos turi tik registruotąją buveinę, išskyrus atvejus, kai galima įrodyti, kad jos turi faktinį ir pastovų ryšį su vienos iš valstybių narių ekonomika“.

Be to, dukterinės bendrovės įsteigimas yra tik vienas iš GATS numatytų būdų teikti paslaugas. Paslaugas taip pat galima teikti per atstovybes ar padalinius. Jei trečiųjų šalių nacionaliniai subjektai įsteigtų atstovybes ar padalinius, tai negalėtų taip paveikti vidaus rinkos, kaip, Komisijos nuomone, ją galėtų paveikti šių nacionalinių subjektų dukterinių bendrovių įsteigimas valstybėse narėse. Trečiosios šalies bendrovės padalinio ar atstovybės įsteigimas vienoje valstybėje narėje nesuteikia teisės tam padaliniui ar atstovybei nei įsisteigti, nei teikti paslaugas kitų valstybių narių teritorijoje; tačiau, išskyrus pirmiau nurodytus apribojimus, GATS taikomas atstovybių ir padalinių steigimui lygiai taip pat, kaip ir dukterinių bendrovių steigimui.

Taigi negalima daryti išvados, kad išimtinė išorės kompetencija remiasi pasekmėmis, kurias Sutarties 58 straipsnis sukeltų trečiųjų šalių nacionaliniams subjektams, kurie įsisteigia valstybės narės teritorijoje. Taigi Komisijos pateikiamas argumentas, paremtas 58 straipsniu, bet kuriuo atveju negali kelti pavojaus valstybių narių kompetencijai taikant GATS įsisteigimui valstybėse narėse per atstovybes ir padalinius.

Aptardama Komisijos argumentą dėl galimybės imtis kryžminio atsako priemonių, Jungtinės Karalystės vyriausybė teigia, kad kompetencijos sudaryti tarptautinę sutartį padalijimo tarp Bendrijos ir valstybių narių klausimą reikia spręsti atsižvelgiant ne į vienos iš šios sutarties nuostatų taikymo sritį, o į visų jos nuostatų visumą. Vien tai, kad yra nuostata dėl kryžminio atsako priemonių, nepadidina Bendrijos kompetencijos ir nesumažina valstybių narių kompetencijos dėl paslaugas reglamentuojančios sutarties.

Į Komisijos teiginį, kad jei GATS sudarytų valstybės narės, tai paveiktų arba pakeistų Bendrijos teisės taikymo sritį, nes Bendrijos taisyklės apima GATS visumą, Jungtinė Karalystė atsako, kad šis teiginys yra visiškai neteisingas. Iš tiesų Bendrijos vidaus taisyklės nereguliuoja visų ekonominės veiklos rūšių įsisteigimo ir paslaugų srityje; ten, kur taisyklės nustatytos, dažniausiai jos yra tik dalinio suderinimo priemonės arba nustato minimalius standartus.

Jungtinė Karalystė išreiškia savo nuostabą dėl Komisijos teiginio, kad sprendime AETR nustatytas principas lemia Bendrijos išimtinę kompetenciją sudaryti GATS, nes GATS gali tam tikrais atžvilgiais prieštarauti Bendrijos pirminės ar antrinės teisės aktams. Derėdamasi dėl GATS, Komisija turėjo siekti užtikrinti jo atitiktį Bendrijos teisei. Komisija teigia, kad ji derėjosi atsižvelgdama į visą galiojančią Bendrijos teisę. Jungtinės Karalystės vyriausybė susidarė aiškų įspūdį, kad Komisija stengiasi bet kokia kaina surasti bent vieną galimą GATS ir Bendrijos teisės neatitikimą, kad galėtų juo pasinaudoti kaip pretekstu, patvirtinančiu išimtinę Bendrijos kompetenciją. Jungtinė Karalystė pabrėžia, jog Komisijai nepavyko įrodyti, kad iš tiesų yra prieštaravimų tarp GATS ir galiojančių Bendrijos taisyklių. Tačiau net jei tokių prieštaravimų tarp GATS ir galiojančių Bendrijos taisyklių atsirastų, tai neatimtų iš valstybių narių kompetencijos tose srityse, kurioms netaikomos atitinkamos Bendrijos taisyklės.

Į Komisijos teiginį, kad jei valstybės narės savo vardu taip pat sudarytų TRIPS sutartį, tai paveiktų arba pakeistų Bendrijos teisės taikymo sritį, Jungtinė Karalystė atsako, kad, be jokios abejonės, Bendrija yra kompetentinga TRIPS srityje, tačiau tik tiek, kiek TRIPS gali paveikti suderinimo priemones, nustatytas vadovaujantis 100a straipsniu arba Reglamentu dėl Bendrijos prekių ženklo, priimtu vadovaujantis 235 straipsniu. Jungtinė Karalystė pabrėžia, kad ji nesutinka su Komisija ne dėl Bendrijos išorės kompetencijos TRIPS srityje, bet dėl šiai kompetencijai suteikiamo išimtinio pobūdžio.

Jungtinė Karalystė, remdamasi Teisingumo Teismo nuomonėje 2/91 suformuluotais principais, mano, kad kompetencija sudaryti TRIPS yra padalyta tarp Bendrijos ir valstybių narių, nes dauguma TRIPS apimamų sričių Bendrijos lygiu yra arba visai nesuderintos, arba suderintos tik iš dalies, intelektinės nuosavybės srityje suteikus aiškų ar numanomą pripažinimą nacionalinei teisei.

Komisija pateikia tik vieną pavyzdį tos srities, kurioje TRIPS nustatomi minimalūs reikalavimai yra griežtesni už Bendrijos teisės aktuose nustatytus reikalavimus (privalomų licencijų puslaidininkių topografijų srityje suteikimo sąlygos, nurodytos minėtoje Direktyvoje 87/54). Tai, kad TRIPS galėtų paveikti ar pakeisti šios direktyvos taikymo sritį, yra pakankama priežastis, kad Bendrija dalyvautų sudarant TRIPS sutartį. Tačiau tai nereiškia, kad Bendrijai gali būti perduodama išimtinė kompetencija sudaryti sutartį, nemažai susijusią su klausimais, kurių Bendrijos teisės aktų leidėjai niekada nesprendė ir kurių atžvilgiu EB sutarties nuostatose ar atitinkamuose antrinės teisės aktuose aiškiai pripažįstama, kad valstybės narės išlaiko savo kompetenciją.

Į Komisijos teiginį, kad valstybių narių teisė veikti TRIPS reglamentuojamose srityse galėtų sukelti jų išorės taisyklių neatitikimą ir prieštaravimą, kurie savo ruožtu galėtų trukdyti dabartiniam ar būsimam taisyklių derinimui Bendrijos lygiu, Jungtinė Karalystė atsako, jog vien tai, kad valstybės narės turi bendrą kompetenciją su Bendrija sudaryti TRIPS sutartį, jokiu būdu neleidžia joms veikti nesilaikant galiojančių Bendrijos taisyklių, t. y. priimti įstatymų ar sudaryti naujų tarptautinių sutarčių, prieštaraujančių Bendrijos teisei.

G –  Septintasis klausimas

Komisijos yra prašoma paaiškinti argumentus, kuriuos ji pateikia norėdama parodyti, kad jei Bendrija ir valstybės narės kartu dalyvautų sudarant GATS ir TRIPS sutartis, dėl to būtų paveiktos ar pakeistos galiojančios Bendrijos taisyklės.

Komisijos nuomone, jei bendra kompetencija būtų pripažinta bankininkystės srityje, Bendrijos taisyklės, kaip paaiškinta sprendime AETR, galėtų būti paveiktos ar pakeistos trimis būdais.

Visų pirma, jei valstybės narės galėtų pačios nustatyti savo konkrečius įsipareigojimus dėl galimybės užsiimti bankininkyste savo teritorijoje, būtų paveiktos minėtos Antrosios direktyvos dėl bankininkystės nuostatos, ypač nuostatos dėl leidimų išdavimo sąlygų suderinimo (II dalis). Be to, prasmės netektų Antrosios direktyvos 9 straipsnyje nustatyta derybų tvarka, taikoma siekiant Bendrijos kredito institucijoms gauti galimybę patekti į trečiųjų šalių rinkas, kuri būtų lygiavertė trečiųjų šalių bendrovių galimybėms Bendrijos rinkoje. Būtų grįžta į tą laiką, kai kiekviena valstybė narė turėjo savo abipusiškumo sistemą.

Be to, valstybės narės, įgyvendindamos savo kompetenciją, turėtų galimybę nustatyti konkrečių savo įsipareigojimų pobūdį ir lygį. Kartu galėtų egzistuoti kelių lygių reikalavimai: tose srityse, kurios priklauso valstybių narių kompetencijai, būtų A lygio konkretūs įsipareigojimai pagal GATS, o tose srityse, kurios priklauso Bendrijos kompetencijai, būtų Bendrijos taisyklės (B lygis) ir konkretūs Bendrijos įsipareigojimai pagal GATS (C lygis). Kadangi šie trys lygiai gali būti skirtingi, labai tikėtina, kad Bendrijos taisyklės būtų paveiktos ar pakeistos, kaip paaiškinta sprendime AETR.

Pagaliau patekimo į bankininkystės rinką Bendrijos nustatytos taisyklės netektų savo reikšmės, jei kiekviena valstybė narė galėtų nustatyti savo įsipareigojimus, kurie, kaip ir Bendrijos įsipareigojimai, turėtų būti taikomi remiantis didžiausio palankumo režimo principu. Tai pirmiausia pasakytina apie tas sritis, kuriose reikalaujama mišri kompetencija dėl to, kad Bendrijos taisyklėse pateikiami tik minimalūs reikalavimai. Kadangi tokiomis aplinkybėmis Bendrija ir valstybės narės įgyvendintų savo kompetenciją tuo pačiu klausimu, bet koks valstybės narės prisiimtas įsipareigojimas padarytų Bendrijos įsipareigojimą beprasmį.

Komisija taip pat mini intelektinės nuosavybės teisių išnaudojimo problemą. Ji pabrėžia tai, kad TRIPS leidžia valstybėms narėms laisvai nustatyti savo taisykles dėl išnaudojimo, jei tik jos taikomos atsižvelgiant į didžiausio palankumo režimo ir nacionalinio režimo principus (žr. 6 straipsnį), o Bendrijos teisėje taikomas Bendrijos išnaudojimo principas. Taigi esant mišriai kompetencijai, galėtų būti trejopų taisyklių dėl išnaudojimo:

–       įgyvendindamos savo kompetenciją, kai kurios valstybės narės trečiosioms šalims galėtų taikyti tarptautinio išnaudojimo sistemą,

–       kitos valstybės narės vadovautųsi nacionalinio išnaudojimo principu,

–       tačiau bet kuriuo atveju visos valstybės narės tose srityse, kurios priklauso Bendrijos kompetencijai, turėtų taikyti Bendrijos išnaudojimo principą.

Atsižvelgiant į tai, kad ne visuomet būtų lengva nustatyti, kokiomis taisyklėmis vadovaujantis produktas ar paslauga, susiję su intelektinės nuosavybės teise, buvo importuoti į valstybę narę, valstybėse narėse galėtų būti keliamos bylos dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimų. Grėstų pavojus, kad bus paveiktas ir paralelinis importas. Tikėtina, kad būtų pakeista ar paveikta laisvo judėjimo principo taikymo sritis.

Pavyzdžiui, jei intelektinės nuosavybės teisės turėtojas trečiosios šalies rinkoje prekiauja tam tikru gaminiu arba juo yra prekiaujama su jo sutikimu, paralelinis importuotojas galėtų importuoti šį gaminį į Bendrijos valstybes nares, kurios taiko tarptautinio išnaudojimo principą. Tačiau teisės turėtojas galėtų prieštarauti šiuo gaminio importui į tas valstybes nares, kurios taiko nacionalinio išnaudojimo principą. Iš minėto Teisingumo Teismo sprendimo EMI prieš CBS galima numanyti, kad teisės turėtojas galės uždrausti paraleliniam importuotojui importuoti tą produktą į kitas valstybes nares iš tos valstybės, kuri taiko tarptautinio išnaudojimo principą, nes teisės turėtojas iš tikro nebūtų sutikęs, kad paralelinis importuotojas pirmą kartą importuotų gaminį į Bendriją. Taigi nebūtų galima taikyti Bendrijos išnaudojimo principo. Todėl suderinimas šioje srityje atrodo būtinas ir iš dalies jis jau buvo įgyvendintas kai kurių intelektinės nuosavybės teisių atžvilgiu, kad nebūtų galima taikyti tarptautinio išnaudojimo principo.

Komisija primena, kad GATS neleidžia konkrečių įsipareigojimų sąrašų vienašališkai keisti trejus metus po GATS įsigaliojimo. Po šio termino, jei dėl tokio keitimo yra panaikinamos arba apribojamos kitų GATS narių teisės, joms turi būti suteikta kompensacija (XXI straipsnis). Todėl Komisija mano, kad jei būtų pripažinta bendra kompetencija, valstybės narės galėtų nesutikti su jokia nauja Bendrijos teisės plėtra, bijodamos, kad joms teks pasiūlyti trečiosioms šalims kompensaciją. Komisijos nuomone, šis pavojus užšaldyti Bendrijos teisę reiškia Bendrijos teisės paveikimą ar pakeitimą, kaip paaiškinta sprendime AETR.

Be to, Komisija atkreipia dėmesį į GATS V straipsnį, kuriame numatyta bendra leidžianti nukrypti išlyga ekonominės integracijos susitarimams. Tačiau yra neaiškumų dėl kai kurių V straipsnio nuostatų aiškinimo. Nėra visiškai aišku, ar su Vidurio ir Rytų Europos šalimis sudarytos Europos sutartys atitinka V straipsnio sąlygas (žr. Bendrijos ar Bendrijų sudarytas sutartis: 1991 m. gruodžio 16 d. sutartį su Lenkijos Respublika, OL L 348, 1993, p. 2; 1991 m. gruodžio 16 d. sutartį su Čekijos ir Slovakijos Federacine Respublika, OL L 115, 1992, p. 2; 1991 m. gruodžio 16 d. sutartį su Vengrijos Respublika, OL L 347, 1993, p. 2; 1993 m. kovo 8 d. sutartį su Bulgarijos Respublika, OL L 323, p. 2; 1993 m. vasario 1 d. sutartį su Rumunija, OL L 81, p. 2). Jei paaiškėtų, kad tam tikros sutartys neatitinka šios nuostatos, jas, kaip preferencinius susitarimus, būtų galima išsaugoti tik tuo atveju, jei būtų priimta leidžianti nukrypti nuo didžiausio palankumo principo išlyga. Jei valstybės narės neleistų pateikti prašymo dėl tokios išlygos, šiose sutartyse numatytos lengvatos, vadovaujantis didžiausio palankumo principu, turėtų būti suteiktos visoms GATS valstybėms narėms.

Komisija taip pat pabrėžia, kad minėtos Direktyvos 87/54 dėl puslaidininkių įtaisų topografijų 6 straipsnyje nustatytos privalomų licencijų išdavimo sąlygos yra švelnesnės nei TRIPS nustatytos minimalios sąlygos. Remdamasi minėta Nuomone 2/91 (25 ir 26 punktais), Komisija primena, jog vien tai, kad tą patį klausimą reglamentuoja ir tarptautinės taisyklės, ir Bendrijos teisės nuostatos, gali paveikti Bendrijos teisę, net jei jos neprieštarauja vienos kitoms.

Galiausiai Komisija pažymi, kad dėl unikalaus PPO sutarties paketo pobūdžio ir dėl kryžminio atsako priemonių taisyklės, nustatytos Susitarime dėl ginčų sprendimo, jei būtų pripažinta mišri kompetencija, vienai valstybei narei pažeidus vieną iš PPO priedų dėl to būtų galima imtis atsakomųjų priemonių pagal kitą sutartį, kuri priklauso Bendrijos kompetencijos sričiai. Tokia galimybė imtis kryžminio atsako priemonių pati savaime reiškia tai, kad yra paveikiamos arba pakeičiamos Bendrijos taisyklės, kaip paaiškinta sprendime AETR.

H –  Aštuntasis klausimas

TRIPS sutarties II dalies 3 skyrius įpareigoja kiekvieną valstybę narę saugoti kitų valstybių narių geografines nuorodas. Taryba ir Komisija nurodo, kad 1992 m. liepos 14 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2081/92 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos (OL L 208, p. 1) iš dalies įvykdo šį reikalavimą. Tarybos ir Komisijos yra prašoma nurodyti, kaip šis reglamentas gali būti trečiųjų šalių kilmės vietos ir geografinių nuorodų apsaugos pagrindas.

Komisija nurodo, kad vadovaujantis 12 straipsniu šis reglamentas taip pat taikomas trečiųjų šalių geografinėms nuorodoms: tos šalys, kurios tenkina jame nurodytas sąlygas (t. y. gali suteikti atitinkamas garantijas ir turi kontrolės sistemą), taikydamos tą pačią tvarką galėtų gauti specialią apsaugą, numatytą šio reglamento 13 straipsnyje.

Taryba primena, kad TRIPS II dalies 3 skyrius įpareigoja kiekvieną susitariančiąją šalį saugoti kitų susitariančiųjų šalių saugomus pavadinimus. Iš to galima daryti išvadą, kad įgyvendinant šią sutartį gali būti suteikiama Bendrijos taisyklėmis numatyta apsauga.

Pateikdama tokios situacijos pavyzdį, Taryba mini PPO narės Vengrijos Respublikos skundą, kad pavadinimui „Tokay“ Bendrijos suteikiama apsauga prieštarauja TRIPS, nes ji turėtų būti suteikta tik tiems vynams, kurie pagaminti Vengrijos Tokay regione. Kadangi pavadinimą „Tokay“ saugo Bendrijos teisės aktai, Taryba mano, kad ne valstybės narės, o Bendrija yra kompetentinga atsakyti į Vengrijos Respublikos pretenzijas tokiame ginče.

Tačiau Taryba pripažįsta, kad trečiųjų šalių geografinių nuorodų apsaugos problema gali iškilti ir tuomet, kai Bendrijos taisyklės nėra paveikiamos, ir kad ji savo rašytinėse pastabose tokios situacijos nenumatė.

Čia Taryba kaip pavyzdį pateikia Meksikoje pagaminto alkoholinio gėrimo, pavadinto „Meksikos tekila“, apsaugą Ispanijoje. Tarybos nuomone, nepažeidžiant Bendrijos antrinės teisės akto šiuo klausimu, jis priklauso valstybių narių kompetencijai. Atsižvelgdama į šį pavyzdį, Taryba norėtų pakeisti savo rašytines pastabas: Bendrijos priemonių geografinių nuorodų taikymo sritis nevisiškai atitinka TRIPS II dalies 3 skyriaus nuostatų taikymo sritį. Taigi Bendrijos kompetencija, pagrįsta sprendimo AETR teorija, neapima viso 3 skyriaus nuostatų, todėl dalinė kompetencija čia priklauso ir valstybėms narėms.

I –  Devintasis klausimas

Komisijos ir Tarybos yra prašoma nurodyti, ar tokioje situacijoje, kai yra Bendrijos aktas, kuriuo suderinamos intelektinės nuosavybės teisės, valstybės narės turi taisykles, kurias jos privalo priimti, taikyti trečiųjų šalių nacionaliniams subjektams.

Dėl atvejų, kai Bendrijos aktais derinamos intelektinės nuosavybės teises, kurias apima Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės apsaugos arba Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos, Komisija mano, kad šios tarptautinės konvencijos šį klausimą išsprendžia.

Paryžiaus konvencijos 2 ir 3 straipsniuose numatyta, kad Paryžiaus sąjungos šalių nacionaliniams subjektams ir tiems asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra šių šalių teritorijose arba jie yra ten faktiškai ir tikrai įsisteigę, taikomas nacionalinio režimo principas, suteikiant jiems visas intelektinės nuosavybės srityje teisės aktų numatytas dabartines ir ateities „privilegijas“. Taigi šis principas automatiškai taikomas 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, 1989, p. 1) nuostatoms.

Vadovaujantis Berno konvencijos 3 ir 5 straipsniais, autoriai, kurie yra vienos iš Berno sąjungos šalių piliečiai arba kurie ten įprastai gyvena, naudojasi visomis esamomis ir būsimomis teisėmis, kurias piliečiams suteikia teisės aktai.

Šis principas turi būti automatiškai taikomas šių direktyvų nuostatoms dėl autorių teisių:

–       1992 m. lapkričio 19 d. Tarybos direktyvos 92/100/EEB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje (OL L 346, p. 61),

–       1993 m. rugsėjo 27 d. Tarybos direktyvos 93/83/EEB dėl tam tikrų autorių teisių ir gretutinių teisių taisyklių, taikomų palydoviniam transliavimui ir kabeliniam perdavimui, koordinavimo (OL L 248, p. 15).

Aptariant kitas intelektinės nuosavybės teises, atsakymai priklauso nuo Bendrijos aktų turinio. 1986 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyvos 87/54/EEB dėl puslaidininkių įtaisų topografijų teisinės apsaugos (OL L 24, 1987, p. 36) 3 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad Taryba priima sprendimą dėl to, ar suteikti apsaugą trečiųjų šalių piliečiams. 1992 m. lapkričio 19 d. Tarybos direktyvoje 92/100/EEB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje (OL L 346, p. 61) buvo numanoma, kad Romos konvencijos šalių piliečiams valstybės narės ir toliau abipusiškai suteikia šias teises ir taiko nacionalinio režimo principą. Šią poziciją aiškiai patvirtino 1993 m. spalio 29 d. Tarybos direktyva 93/98/EEB dėl autorių ir gretutinių teisių apsaugos terminų suderinimo (OL L 290, p. 9). Jos preambulės dvidešimt trečia konstatuojamoji dalis remiasi trečiosios šalies piliečio teise į apsaugą pagal tarptautinę sutartį.

Taryba iš pradžių teigia, kad iš esmės, kai yra Bendrijos aktų, suderinančių intelektinės nuosavybės teises, valstybės narės nėra įpareigotos trečiųjų šalių piliečiams taikyti taisykles, kurias priimti turi jos pačios.

Apskritai derinimo priemonėmis siekiama sukurti vidaus rinką ir leisti jai veikti, jų tikslas yra pašalinti kliūtis laisvam judėjimui Bendrijoje. Jomis nesiekiama suderinti taisyklių, taikytinų trečiųjų šalių piliečiams ir bendrovėms. Be to, dažniausia jose nenumatyta, kokias taisykles valstybė narė gali taikyti trečiųjų šalių nacionaliniams subjektams.

Tačiau Taryba pripažįsta, kad kartais Bendrijos derinimo priemonėse gali būti nustatyta bendra taisyklė, taikytina bet kokiai veiklai, vykdomai valstybių narių teritorijoje, taigi ir trečiųjų šalių piliečių ar bendrovių veiklai. Pavyzdžiui, derinimo priemonėje gali būti numatyta, kad kiekvienas profesijos atstovas, norintis užsiimti savo veikla Bendrijoje, arba kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo, norintis užsitikrinti savo turimos intelektinės nuosavybės teisės apsaugą, privalo įsiregistruoti. Tokia bendra taisyklė būtų taikoma trečiųjų šalių nacionaliniams subjektams.

Todėl Taryba mano, kad atsakymas į devintąjį klausimą gali būti pateiktas tik atsižvelgiant į dabartinę suderinimo Bendrijos lygiu būklę: šiuo metu Bendrijos teisės aktai tik išimtiniais atvejais nustato valstybėms narėms įpareigojimus dėl intelektinės nuosavybės teisių, kurios turi būti suteiktos trečiųjų šalių piliečiams.

J –  Dešimtasis klausimas

Kadangi Bendrija nėra daugelio konvencijų, sudarytų intelektinės nuosavybės srityje ir administruojamų PINO, šalis, Komisijos yra prašoma nurodyti, kas dalyvautų administruojant šias konvencijas, jei būtų pripažinta Bendrijos išimtinė kompetencija sudaryti su trečiosiomis šalimis konvencijas intelektinės nuosavybės srityje.

Pirmiausia Komisija teigia, kad savo argumentais ji tik bando įrodyti, jog Bendrija turi išimtinę kompetenciją sudaryti PPO sutartį, nes iš esmės ji yra prekybos srities sutartis. Ji netvirtina, kad Bendrija turi išimtinę kompetenciją sudaryti su trečiosiomis šalimis visas konvencijas intelektinės nuosavybės srityje.

Jos nuomone, norint nustatyti, ar sudaryta prekybos sutartis, reikia išnagrinėti konkrečią konvenciją ir, jei tai nėra prekybos sutartis, reikia išnagrinėti, ar Bendrijos teisės aktų leidėjas jau patvirtino priemones, kurias galėtų paveikti aptariamoji konvencija, arba rengiasi tai padaryti sudarydamas minėtą konvenciją.

Komisija pabrėžia, kad Bendrijos išorės kompetencija plečiasi, ypač intelektinės nuosavybės srityje. Taigi šiuo metu Bendrija negali nei tapti PINO nare, nei prisijungti prie galiojančių konvencijų, pavyzdžiui, Paryžiaus ir Berno, nes tokia galimybė suteikiama tik valstybėms. Komisija turi stebėtojo statusą PINO ir savo veiksmus derina su valstybėmis narėmis. Tačiau Bendrija buvo labiau susijusi su dviejų neseniai priimtų PINO konvencijų rengimu: 1989 m. gegužės 26 d. Vašingtono sutarties dėl intelektinės nuosavybės integrinių grandynų srityje apsaugos ir 1989 m. birželio 28 d. Madrido protokolo dėl Madrido susitarimo dėl prekių ženklų tarptautinės registracijos. Ji delegacijos statusu dalyvavo Diplomatų konferencijoje ir gali tapti šių konvencijų susitariančiąja šalimi.

K –  Vienuoliktasis klausimas

Tarybos ir pastabas pateikusių valstybių yra prašoma tiksliai nurodyti, kaip gali būti užtikrintas Bendrijos ir valstybių narių išorės veiksmų nuoseklumas, jei būtų pripažinta, jog GATS ir TRIPS sutartims sudaryti reikia, kad dalyvautų ir Bendrija, ir valstybės narės.

Taryba pažymi, kad Bendrijos ir valstybių narių bendro dalyvavimo PPO klausimas dar nėra išspręstas, nes kol Teisingumo Teismas nėra pareiškęs savo nuomonės, išlieka neaiškumų dėl Bendrijos ir valstybių narių bendros kompetencijos buvimo.

Taryba tik trumpai apibūdina sprendimą, kuris bus priimtas, jei paaiškėtų, kad dalyvavimas turi būti bendras.

Visų pirma sprendimas turi visiškai atitikti Sutartis ir Bendrijos acquis. Be to, reikėtų taikyti vieno bendro atstovo principą net ir tose srityse, kurios nepriklauso arba nevisiškai priklauso išimtinei Bendrijos kompetencijai. Patys sprendimai turėtų būti priimami Taryboje net ir ne Bendrijai priklausančiose srityse, kad ji galėtų visiškai atlikti tą vaidmenį, kuris jai numatytas Europos Sąjungos sutartyje. Be to, turėtų būti taikomas vienos „pašto dėžutės“ principas, kad PPO narėms netektų našta spręsti, kas yra kompetentingas – Bendrija ar valstybės narės. Kiekvienas prašymas pasitarti ir kiekvienas skundas turi būti adresuotas arba „Europos Sąjungai“, arba „Bendrijai ir valstybėms narėms“ ir turi būti priimtas, nepaisant to, kas tuo konkrečiu atveju yra kompetentingas.

Taryba priduria, kad Teisingumo Teismui, turinčiam atsakyti į jam užduotą klausimą, ar valstybėms narėms priklauso kompetencija vienoje ar kitoje GATS arba TRIPS nurodytoje srityje, nebūtina žinoti, kokios tvarkos bus laikomasi, jei bus pripažinta, kad Bendrija ir valstybės narės turi dalyvauti kartu. Tačiau ji teigia suvokianti tas pareigas, kurios jai teks vadovaujantis Sutarties straipsniais, reikalaujančiais laikytis Europos Sąjungos išorės veiksmų nuoseklumo.

Danijos vyriausybės nuomone, vadovaujantis Europos Sąjungos sutarties C straipsniu, EB sutarties 5 straipsniu ir Teisingumo Teismo praktika, Bendrijos institucijos ir valstybės narės yra įpareigotos sąžiningai bendradarbiauti, ir pareiga galioja tiek tuo atveju, kai Bendrija turi išimtinę kompetenciją, tiek tuo atveju, kai Bendrijos ir valstybių narių kompetencija yra bendra. Antruoju atveju ši pareiga taikoma, nepaisant to, kaip valstybės narės įgyvendina savo kompetenciją.

Vokietijos vyriausybė remiasi 1994 m. gegužės mėn. Tarybos priimtu „elgesio kodeksu“, kurio tikslas – „po Urugvajaus raundo“ toliau tęsti derybas paslaugų srityje (žr. pirmiau atsakyme į ketvirtąjį klausimą pateiktą šio susitarimo tekstą), taip pat Taryboje svarstomu „elgesio kodekso“ projektu, kuris būtų bendrai taikomas visai PPO. Šiais kodeksais siekiama pašalinti sunkumus užtikrinant Bendrijos ir valstybių narių išorės veiksmų vienodumą.

Graikijos vyriausybė taip pat teigia, kad valstybių narių ir Bendrijos veiksmų vienybę PPO gali užtikrinti „elgesio kodeksas“, priimtas Taryboje susirinkusių valstybių narių vyriausybių atstovų. Šiame kodekse nustatyta, kad Komisija yra valstybių narių ir Bendrijos „bendras atstovas“ PPO tiek sprendžiant tuos klausimus, kurie priklauso išimtinei Bendrijos kompetencijai, tiek tuos klausimus, kurie priklauso valstybių narių kompetencijai. Kalbant apie antrąją klausimų kategoriją, valstybės narės bus skatinamos priimti bendrąją poziciją, kurią Komisija išreikš PPO kompetentingose institucijose. Galiausiai, Graikijos vyriausybės nuomone, tuo – ir tik tuo – atveju, jei valstybėms narėms nepavyktų sutarti dėl bendrosios pozicijos, jos galėtų PPO pareikšti savo valstybės nuomonę.

Ispanijos vyriausybė taip pat pabrėžia poreikį priimti elgesio kodeksą, kuriame būtų numatyta galimybė remtis Sutartyse numatytomis procedūromis, kai svarstomi klausimai, priklausantys Bendrijos kompetencijai, ir bendro valstybių narių sutarimo siekimą, kai sprendžiami klausimai priklauso jų kompetencijai. Jei paaiškėtų, kad bendro sutarimo pasiekti neįmanoma, Ispanijos vyriausybės nuomone, valstybės narės galėtų laisvai pristatyti savarankiškas pozicijas. Be to, Komisija būtų įgaliota išreikšti Tarybos ir valstybių narių nuomonę bei derėtis jų vardu, vadovaudamasi tais nurodymais, kuriuos pagal situaciją Komisijai suteiktų Taryba ar valstybės narės.

Prancūzijos vyriausybė taip pat teigia, kad, siekiant įgyvendinti Urugvajaus raundo sutartis, vadovaujantis ES sutarties C straipsnio antrąja pastraipa ir EB sutarties 5 straipsniu, reikia užtikrinti Bendrijos ir jos valstybių narių veiksmų nuoseklumą. Prancūzijos vyriausybės nuomone, elgesio kodekso projektas, šiuo metu svarstomas Taryboje, leistų užtikrinti tokią veiksmų vienybę. Šiame kodekse turi būti numatyta: principas, kad Komisija yra vienintelė atstovė PPO; Bendrijos dalyvavimas PPO derybose Bendrijos ir valstybių narių vardu, atsižvelgiant į jai suteiktus įgaliojimus; nuolatiniai pranešimai apie derybas Tarybai ir jos paskirtoms derybas prižiūrinčioms institucijoms; valstybių narių dalyvavimas kiekviename derybų ar diskusijų etape. Be to, Komisija turėtų priimti valstybių narių prašymus pasitarti ir, jei būtina, laikinai sustabdyti diskusijas. Kad derybos vyktų tvarkingai, Komisija, valstybės narės ir Tarybos Generalinis sekretoriatas turėtų glaudžiai bendradarbiauti. Visi veiksmai ir priimtos pozicijos Bendrijos kompetencijos klausimais turi būti pagrįstos priimta bendrąja pozicija, vadovaujantis atitinkamomis Sutarties nuostatos, o nacionalinės kompetencijos klausimais – bendru sutarimu. Valstybės narės savo nuomonę nacionalinės kompetencijos klausimais galėtų pareikšti tik tuomet, jei nebūtų įmanoma priimti bendrosios pozicijos.

Nyderlandų vyriausybė, pabrėždama kuo glaudesnio Bendrijos ir jos valstybių narių bendradarbiavimo poreikį įgyvendinant bendrą kompetenciją, remiasi Nuomone 2/91. Šis bendradarbiavimas galėtų būti išreikštas elgesio kodekso priėmimu. Šiame kontekste Nyderlandų vyriausybė primena buvusio EEB sutarties 116 straipsnio turinį, Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijoje galiojantį susitarimą ir procesą, taikomą Europos Sąjungos sutarties trečiojo ramsčio sistemoje, t. y. nustatytą K.5 straipsnyje.

Portugalijos vyriausybės nuomone, sunkumai, kurie galėtų iškilti atstovaujant valstybių narių interesams PPO arba formuojant jų valią, nelemia atsakymo į kompetencijų padalijimo klausimą ir netrukdo sudaryti mišrių sutarčių. Portugalijos vyriausybė primena bendradarbiavimo ir nuoseklumo pareigas, nustatytas Europos Sąjungos sutarties C straipsnyje, J.1 straipsnio 4 dalyje, J.2 straipsnio 3 dalyje ir EB sutarties 5 straipsnyje. Bendrijos ir valstybių narių vienodų veiksmų tikslas buvo pasiektas derantis dėl PPO. Portugalijos vyriausybės nuomone, įgyta patirtimi reikėtų remtis rengiant elgesio kodeksą, kuris nustatytų Komisijos, kaip valstybių narių atstovės, ypatingas pareigas ir būdus, kaip valstybėms narėms priimti bendrąsias ar suderintas pozicijas tais klausimais, kurie priklauso jų kompetencijai. Kai klausimas yra susijęs su gyvybiškais arba labai svarbiais valstybės narės interesais, turi būti stengiamasi sprendimus priimti bendru sutarimu.

Jungtinės Karalystės vyriausybė pabrėžia, kad tikroji Teisingumo Teismo klausimo svarba yra susijusi su Bendrijos ir valstybių narių būsimu dalyvavimu PPO. Ji primena, kad Bendrija ir valstybės narės veiksmingai bendradarbiavo Urugvajaus raundo daugiašalėse derybose – taip arba beveik taip, kaip jos būtų dalyvavusios, jei bendra kompetencija visų būtų pripažinta nuo pat pradžių. Tai rodo, kad toks bendradarbiavimas yra politiškai įmanomas ir gali būti ypač veiksmingas užtikrinant Bendrijos ir valstybių narių interesų apsaugą.

Tačiau vienas bendradarbiavimo metodas nebūtinai tinka visoms sutartims ir visoms aplinkybėms. Dėl šios priežasties Jungtinė Karalystė gali nurodyti tik tikėtinus sutartos procedūros, pagal kurią būtų galima siekti išorės veiksmų nuoseklumo PPO, požymius.

1. Procedūra turi apimti Bendrijos ir valstybių narių elgseną PPO, kai sprendžiami Bendrijos arba valstybių narių kompetencijai priklausantys dalykai.

2. Komisija paprastai pasisakys ir derėsis Bendrijos bei valstybių narių vardu; tačiau išimtiniais atvejais valstybės narės taip pat turės galimybę pareikšti savo nuomonę ir derėtis. Atitinkama procedūra nustatys sąlygas, kurioms esant valstybės narės galėtų įgyvendinti šią teisę.

3. Komisija informuos valstybes nares apie derybų ir diskusijų būklę ir suteiks joms tinkamas galimybes dalyvauti.

4. Komisija laiku išplatins valstybėms narėms visus atitinkamus dokumentus, įskaitant tekstus.

5. Komisija atsižvelgs į valstybių narių požiūrius. Dėl atitinkamų procedūrų bus siekiama susitarti.

6. Pozicijos ar veiksmai, kurių būtų nuspręsta imtis, bus pagrįsti atitinkamomis Bendrijos taisyklėmis ir procesu, kai jie taikomi (pavyzdžiui, EB sutarties 228 straipsnio 1 dalies antruoju sakiniu), o kitais atvejais – bendru sutarimu priimta bendrąja pozicija.

7. Valstybės narės, kaip ir dabar, administraciniais ir biudžeto klausimais veiks ir išsakys nuomones savo vardu, tačiau stengsis nesilaikyti skirtingų pozicijų.

8. Turi būti priimtos nuostatos, nustatančios, kaip Bendrija pasinaudos ginčų sprendimo tvarka, numatyta PPO sutartyje. Šiose nuostatose turi būti numatyta, kad Komisija ir valstybės narės glaudžiai bendradarbiauja.

9. Turi būti priimtos nuostatos, numatančios, kokios pozicijos reikėtų laikytis, jei atskiras valstybes nares paveiktų kitų PPO sutarties šalių elgesys, pažeidžiantis šios sutarties nuostatas. Turi būti numatytos Komisijos ir valstybių narių konsultacijos ir glaudus jų bendradarbiavimas.

Jungtinės Karalystės vyriausybė nė kiek neabejoja, kad ateityje bus nustatyta procedūra, kuriai bus būdingi pirmiau nurodyti ypatumai. Valstybės narės neketina susilpninti tos didžiulės derybinės galios, kurią jos turi visos kartu; svarbiausias jų interesas – kuo veiksmingiau išnaudoti šią derybinę galią.

 Teisingumo Teismo nuomonė

 I– Įvadas

1.     Klausimais, kuriuos Komisija, vadovaudamasi EB steigimo sutarties 228 straipsnio 6 dalimi, pateikė Teisingumo Teismui, prašydama pateikti nuomonę, visų pirma siekiama išsiaiškinti, ar Bendrijos turi išimtinę kompetenciją sudaryti daugiašales sutartis dėl prekių prekybos, jei šios sutartys yra susijusios su EAPB ir Euratomo sutartyse reglamentuojamais produktais. Šie klausimai taip pat yra susiję su galima Bendrijos išimtine kompetencija, kylančia iš EB sutarties 113 straipsnio arba iš vidaus ir išorės kompetencijos paralelumo, arba iš EB sutarties 100a ar 235 straipsnių, sudaryti Bendrąjį susitarimą dėl prekybos paslaugomis (toliau – GATS) ir Sutartį dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba, įskaitant prekybą suklastotomis prekėmis (toliau – TRIPS).

2.     Šios sutartys yra pridėtos prie Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutarties (toliau – PPO sutartis). Ji nustato bendrą institucinę struktūrą, reguliuojančią jos narių prekybos santykius tose srityse, kurios yra reglamentuojamos sutartyse ir su jomis susijusiuose dokumentuose, įtrauktuose į šios sutarties priedus (PPO sutarties II straipsnio 1 dalis). Šios įvairios sutartys atspindi daugiašalių derybų dėl prekybos Urugvajaus raundo, kurios prasidėjo 1986 m. rugsėjo 20 d. Punta del Estės ministrų deklaracija, rezultatus.

3.     Patvirtinusios šią deklaraciją, Taryba ir valstybės narės nusprendė, kad, „siekiant kuo didesnio nuoseklumo derybose, Komisija bus vienintelė Bendrijos ir valstybių narių derybininkė“. Tačiau posėdžio protokole buvo užfiksuota, kad šis sprendimas „nesprendžia Bendrijos ir valstybių narių kompetencijos tam tikrose srityse klausimo“.

4.     Prekybos derybų komitetas – speciali institucija, kurią Punta del Estės konferencija įsteigė Urugvajaus raundo deryboms, surengęs aukščiausio lygio pareigūnų susitikimą, 1993 m. gruodžio 15 d. patvirtino Baigiamąjį dokumentą, išreiškiantį daugiašalių derybų dėl prekybos Urugvajaus raundo rezultatus.

5.     1994 m. kovo 7 ir 8 d. įvykusiame posėdyje Taryba nusprendė pasirašyti šį Baigiamąjį dokumentą ir PPO sutartį. Ji įgaliojo Tarybos pirmininką ir komisarą serą Leon Britan 1994 m. balandžio 15 d. Marakeše Europos Sąjungos Tarybos vardu pasirašyti Baigiamąjį dokumentą ir PPO sutartį. Teigdami, kad šie aktai „taip pat skirti ir nacionalinės kompetencijos klausimams“, valstybių narių vyriausybių atstovai tą pačią dieną taip pat sutarė, kad pasirašys Baigiamąjį dokumentą ir PPO sutartį. Protokole Komisija pažymėjo, kad „Baigiamasis dokumentas <...> ir prie jo pridėtos sutartys priklauso išimtinei Bendrijos kompetencijai“.

6.     1994 m. balandžio 6 d. Komisija pateikė savo prašymą pateikti nuomonę. Klausimus ji suformulavo taip:

„Atsižvelgiant į Urugvajaus raundo prekybos derybų dėl GATT rezultatus, kurie pateikiami 1993 m. gruodžio 15 d. Baigiamajame dokumente:

1.      Ar, vadovaujantis EB sutartimi, ypač jos 113 straipsniu atskirai arba 113 straipsniu kartu su šios Sutarties 100a straipsniu ir (arba) 235 straipsniu, Europos Bendrija yra kompetentinga sudaryti visas PPO steigimo sutarties dalis dėl prekybos paslaugomis (GATS) ir intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba, įskaitant prekybą suklastotomis prekėmis (TRIPS)?

2.      Ar Europos Bendrija yra kompetentinga viena sudaryti ir tas PPO sutarties dalis, kurios susijusios su gaminiais ir (arba) paslaugomis, patenkančiais į EAPB ir EAEB sutarčių taikymo sritį?

3.      Jei atsakymas į pirmuosius du klausimus yra teigiamas, ar tai paveiks valstybių narių galimybes sudaryti PPO sutartį, atsižvelgiant į tai, kad jau sutarta, jog bus PPO narės steigėjos?“

7.     Sutartys, dėl kurių buvo susitarta Urugvajaus raundo metu, išties buvo pasirašytos 1994 m. balandžio 15 d. Marakeše. Bendrijos ir valstybių narių vardu jos buvo pasirašytos vadovaujantis anksčiau minėtais sprendimais (žr. 5 punktą).

8.     1994 m. gegužės 24 d. apie Komisijos pateiktą prašymą pateikti nuomonę buvo pranešta Tarybai ir valstybėms narėms.

 II– Dėl prašymo priimtinumo

9.     Iš pradžių reikia priminti, kad, vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika, pagal Sutarties 228 straipsnio 6 dalį jo gali būti prašoma pateikti nuomonę klausimais, susijusiais su kompetencijos sudaryti tam tikrą sutartį su trečiosiomis šalimis padalijimu tarp Bendrijos ir valstybių narių, kaip ir yra nagrinėjamu atveju (žr. 1975 m. lapkričio 11 d. Nuomonę 1/75, Rink. p. 1355. ir ypač p. 1360, 1979 m. spalio 4 d. Nuomonės 1/78, Rink. p. 2871, 30 punktą ir 1993 m. kovo 19 d. Nuomonės 2/91, Rink. p. I-1061, 3 punktą).

10.   Ispanijos vyriausybė mano, kad prašymas nepriimtinas. Jos nuomone, pagal 228 straipsnį prašyti pateikti nuomonę galima tik tuomet, kai Bendrija dar nėra prisiėmusi tarptautinio įsipareigojimo. Ispanijos vyriausybė pabrėžia, kad Baigiamojo akto pasirašymas Marakeše reiškia, jog patvirtinami per derybas parengti dokumentai ir kad pasirašiusios šalys turi pateikti juos atitinkamoms savo institucijoms pritarti. Tarybai ir Nyderlandų vyriausybei tik kyla abejonių, ar susitarimas, kuris jau pasirašytas, vis dar gali būti „numatytas“ sudaryti susitarimas, kaip nurodyta 228 straipsnyje.

11.   Šie prieštaravimai ir abejonės turi būti atmesti.

12.   Teisingumo Teismo gali būti prašoma pateikti nuomonę pagal Sutarties 228 straipsnio 6 dalį bet kada iki to momento, kai Bendrija galutinai pareiškia sutikimą įsipareigoti pagal susitarimą. Kol toks sutikimas nebuvo pareikštas, susitarimas lieka numatytu sudaryti susitarimu. Todėl niekas netrukdo priimti šį prašymą.

 III– Dėl Komisijos klausimų formuluotės

13.   Taryba kritikuoja tai, kaip Komisija suformulavo savo klausimus. Kadangi byla yra susijusi su sutartimi, kurią, vadovaudamosi atitinkama savo kompetencija, pasirašė Bendrija ir valstybės narės, reikia sužinoti ne tai, ar Bendrija gali viena pasirašyti ir sudaryti šią sutartį (Tarybos nuomone, tai teorinė hipotezė), bet nustatyti, ar „tai, kad Bendrija ir valstybės narės kartu sudarė Urugvajaus raundo sutartis, <…> atitinka Europos Bendrijų steigimo sutartyse nustatytą kompetencijos padalijimą“, o taip nebūtų, jei visos sutarties nuostatos priklausytų Bendrijos išimtinei kompetencijai.

14.   Tarybos kritika, prie kurios prisideda Portugalijos vyriausybė, turi būti atmesta. Ar klausimai būtų užduoti taip, kaip siūlo Taryba, ar suformuluoti taip, kaip padarė Komisija, pagrindinė užduotis yra nustatyti, ar Bendrijos kompetencija sudaryti PPO sutartį ir jos priedus yra išimtinė, ar ne. Būtent į šį esminį klausimą Teisingumo Teismas stengsis atsakyti savo nuomonėje, nagrinėdamas kai kuriuos konkrečius klausimus, kylančius iš daugiašalių sutarčių dėl prekių prekybos, GATS ir TRIPS. Bet prieš tai reikėtų išnagrinėti Tarybos ir kai kurių pastabas pateikusių vyriausybių argumentus dėl valstybėms narėms priklausančių teritorijų atstovavimo ir Portugalijos vyriausybės pateikiamus argumentus dėl valstybių narių dalyvavimo finansuojant PPO veiklą.

 IV– Dėl atstovavimo valstybėms narėms pavaldžioms tam tikroms teritorijoms

15.   Komisijos teiginiui, kad Bendrija turi išimtinę kompetenciją sudaryti PPO sutartį ir jos priedus, prieštarauja Taryba ir daugelis pastabas pateikusių vyriausybių, teigdamos, kad kai kurios valstybės narės išlieka kompetentingos sudaryti ir vykdyti sutartis, susijusias su teritorijoms, kurioms netaikomos Europos Bendrijų steigimo sutartys.

16.   Prancūzijos vyriausybė taip pat teigia, kad PPO sutartis ir jos priedai daugeliu atvejų nepatenka į susitarimų dėl PTOM (užjūrio šalių ir teritorijų) asociacijos taikymo sritį, todėl šiais atvejais tik ji yra kompetentinga sudaryti PPO sutartį ir jos priedus.

17.   Kaip Teisingumo Teismas nusprendė minėtoje Nuomonėje 1/78 (62 punktas), aptariamos teritorijos, jei jos nepatenka į EEB sutarties taikymo sritį, Bendrijos atžvilgiu yra tokioje pačioje padėtyje kaip ir trečiosios šalys. Todėl valstybės narės, kurioms priklauso šios teritorijos, gali dalyvauti sudarant sutartį ne kaip Bendrijos narės, o kaip valstybės, atsakingos už joms priklausančių teritorijų, kurioms netaikoma Bendrijos teisė, tarptautinius santykius.

18.   Tačiau kaip Teisingumo Teismas pabrėžė toje nuomonėje (tas pats punktas), šių valstybių narių ypatinga padėtis nedaro įtakos klausimo dėl kompetencijos sričių padalijimo Bendrijoje sprendimui.

 V– Dėl biudžeto ir finansinių klausimų

19.   Remdamasi PPO sutarties VII straipsniu, kuriame nustatyta, kad kiekviena narė prisideda prie PPO išlaidų, ir atsižvelgdama į tai, kad Bendrijos valstybės turi tapti PPO narėmis steigėjomis (žr. XI straipsnio 1 dalį), Portugalijos vyriausybė teigia, kad vien šio fakto užtenka valstybių narių dalyvavimui sudarant sutartį pagrįsti, net jei finansavimas neturi tokios lemiamos svarbos, kokią turėjo Tarptautinėje sutartyje dėl gamtinio kaučiuko, dėl kurios buvo pareikšta minėta Nuomonė 1/78. Portugalijos vyriausybė pateikia dar vieną argumentą, pagrįstą savo konstitucine teise, kuria remdamasis nacionalinis parlamentas turi patvirtinti tarptautines sutartis, kuriose numatytas Portugalijos dalyvavimas tarptautinėse organizacijose.

20.   Į šį argumentą užtenka atsakyti, kad vidaus teisės sistemos nuostatos, net jeigu jos yra konstitucinės, negali paveikti sutartyje numatyto tarptautinių kompetencijos padalijimo tarp valstybių narių ir Bendrijos.

21.   Pirmajam argumentui taip pat negali būti pritarta. Kadangi PPO yra tarptautinė organizacija, kuri turės tik einamosios veiklos biudžetą, o ne finansinės politikos priemonę, to, kad valstybės narės prisiims dalį PPO išlaidų, jokiu būdu savaime neužtenka valstybių narių dalyvavimui sudarant sutartį pagrįsti.

 VI– Dėl daugiašalių sutarčių dėl prekių prekybos

22.   Aptardamos daugiašales sutartis dėl prekių prekybos, Komisija ir pastabas pateikusios šalys sutaria ir pripažįsta, kad daugiausia šios sutartys priklauso Bendrijos išimtinei kompetencijai, kurią ji pagal EB sutarties 113 straipsnį turi bendros prekybos politikos srityje. Nuomonių skirtumų esama tik dėl tam tikrų punktų.

23.   Nei Taryba, nei kuri nors pastabas pateikusi valstybė neginčija Komisijos teiginio, kad Bendrija turi išimtinę kompetenciją sudaryti daugiašales sutartis dėl prekių prekybos, jei jos taikomos Euratomo sutartyje reglamentuojamiems gaminiams. Tačiau, kadangi šią problemą Komisija iškėlė savo antrajame klausime, ją reikia išnagrinėti.

24.   EB sutarties 232 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šios Sutarties nuostatos „nepažeidžia Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties nuostatų“. Kadangi Euratomo sutartyje nėra jokių nuostatų dėl išorės prekybos, niekas netrukdo, kad sutartys, sudarytos remiantis EB sutarties 113 straipsniu, būtų taikomos ir tarptautinei prekybai Euratomo sutartyje reglamentuojamais produktais.

25.   Kita vertus, EAPB sutartyje reglamentuojami produktai yra nesutarimų tarp Komisijos, kuri teigia, kad iš EB sutarties 113 straipsnio kylanti Bendrijos išimtinė kompetencija taip pat galioja ir EAPB sutartyje reglamentuojamiems gaminiams, ir Tarybos bei daugelio pastabas pateikusių valstybių narių, kurios teigia, kad, remiantis EAPB sutarties 71 straipsniu, ši kompetencija priklauso valstybėms, objektas.

26.   Žinoma, EAPB sutarties 71 straipsnyje nustatyta, kad „ši Sutartis nedaro įtakos valstybių narių vyriausybių galioms prekybos politikos srityje, išskyrus joje numatytus atvejus“. Beje, EB sutarties 232 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ši Sutartis neturi įtakos EAPB steigimo sutarties nuostatoms, ypač valstybių narių teisėms ir pareigoms bei institucijų įgaliojimams.

27.   Tačiau kadangi EAPB sutartis buvo parengta tuomet, kai dar nebuvo Europos ekonominės bendrijos, šios Sutarties 71 straipsnis galėjo būti taikomas tik anglių ir plieno gaminiams. Bet kuriuo atveju kompetenciją valstybėms narėms ja buvo galima suteikti tik sutarčių, susijusių būtent su EAPB sutartyje reglamentuojamais gaminiais, srityje. Kita vertus, vadovaujantis EB sutarties 113 straipsniu, tik Bendrija yra kompetentinga sudaryti bendro pobūdžio išorės sutartis, t. y. sutartis, apimančias visų rūšių prekes, net jei tarp jų yra EAPB sutartyje reglamentuojamų gaminių. Kaip Teisingumo Teismas pareiškė minėtoje Nuomonėje 1/75 (p. 1365, 3 punktas), EAPB sutarties 71 straipsnis negali „padaryti EEB sutarties 113 ir 114 straipsnių negaliojančių ir paveikti kompetencijos derėtis bei sudaryti tarptautines sutartis bendros prekybos politikos srityje perdavimo Bendrijai“. Šiuo atveju, išnagrinėjus daugiašales sutartis dėl prekių prekybos, paaiškėjo, kad nė viena iš jų nėra konkrečiai susijusi su EAPB sutartyje reglamentuojamais gaminiais. Iš to galima daryti išvadą, kad Bendrijos išimtine kompetencija sudaryti šias sutartis neturi būti abejojama dėl to, kad jos taip pat taikomos EAPB sutartyje reglamentuojamiems gaminiams.

28.   Taryba pabrėžia, kad jai priimant sprendimą sudaryti PPO sutartį ir prie jos pridėtą Sutartį dėl žemės ūkio ir Sutartį dėl sanitarinių ir fitosanitarinių priemonių taikymo, reikia remtis EB sutarties 43 straipsniu, nes jos yra susijusios ne tik su tarptautinei prekybai žemės ūkio produktais taikomomis prekybos priemonėmis, bet ir visų pirma su žemės ūkio rinkų organizavimo vidaus tvarka. Jungtinės Karalystės vyriausybė pirmiausia tvirtina, kad Sutartyje dėl žemės ūkio numatyti įsipareigojimai sumažinti vidaus paramą ir eksporto gražinamąsias išmokas paveiks bendrą rinkų organizavimą ir kad būdami susiję su Bendrijos, o ne importuotais produktais, jie nepatenka į EB sutarties 113 straipsnio taikymo sritį.

29.   Kalbant apie Sutartį dėl žemės ūkio reikia pripažinti, kad 43 straipsnis yra laikomas tinkamu teisiniu pagrindu direktyvai, kurios tikslas yra nustatyti vienodas produktų prekybos taisykles ne tik prekybai Bendrijoje, bet prekybai trečiųjų šalių kilmės produktais (žr. 1989 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą, C‑131/87, Rink. p. I‑3764, 27 punktą). Tačiau ta direktyva buvo skirta įgyvendinti vienam ar keletui bendros žemės ūkio politikos tikslų, skelbiamų Sutarties 39 straipsnyje. To negalima pasakyti apie Sutartį dėl žemės ūkio, kuri yra pridėta prie PPO sutarties. Šios sutarties tikslas – pasauliniu lygiu „sukurti teisingą ir į rinką orientuotą prekybos žemės ūkio produkcija sistemą“ (žr. Sutarties dėl žemės ūkio preambulę). Tai, kad dėl į šią sutartį įtrauktų įsipareigojimų reikalaujama, kad vidaus priemonės būtų nustatytos remiantis Sutarties 43 straipsniu, nereiškia, kad patys tarptautiniai įsipareigojimai negali būti priimti remiantis tik 113 straipsniu.

30.   Taryba taip pat pareiškia, kad priimdama sprendimą sudaryti Sutartį dėl sanitarinių ir fitosanitarinių priemonių taikymo ji dėl tų pačių priežasčių, kurios buvo nurodytos aptariant Sutartį dėl žemės ūkio, turės remtis EB sutarties 43 straipsniu.

31.   Šis argumentas turi būti atmestas. Kaip nurodyta jos preambulėje, Sutartimi dėl sanitarinių ir fitosanitarinių priemonių taikymo siekiama „sukurti daugiašalę taisyklių bei elgsenos sistemą, kuria vadovaujantis būtų rengiamos, priimamos bei įgyvendinamos sanitarinės ir fitosanitarinės priemonės, kad būtų kuo labiau sumažintas jų neigiamas poveikis prekybai“. Tokia sutartis gali remtis vien 113 straipsniu.

32.   Nyderlandų vyriausybės nuomone, galima pateisinti bendrą Bendrijos ir valstybių narių dalyvavimą PPO sutartyje, nes valstybės narės turi savarankišką kompetenciją techninių prekybos barjerų srityje tiek dėl tam tikrų Bendrijos direktyvų neprivalomo pobūdžio, tiek dėl to, kad ši sritis nėra visiškai suderinta ir nenumatoma jos visiškai suderinti.

33.   Šiam argumentui negali būti pritarta. Sutartis dėl techninių prekybos barjerų yra bendros prekybos politikos dalis, nes jos nuostatomis paprasčiausia siekiama užtikrinti, kad techniniai reglamentai ir standartai bei techninių reglamentų ir standartų atitikties įvertinimo procedūros nesudarytų nereikalingų kliūčių tarptautinei prekybai (žr. sutarties preambulę ir 2.2 bei 5.1.2 straipsnius).

34.   Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus paaiškinimus, darytina išvada, kad pagal EB sutarties 113 straipsnį tik Bendrija yra kompetentinga sudaryti daugiašales sutartis dėl prekių prekybos.

 VII– Dėl EB sutarties 113 straipsnio, GATS ir TRIPS

35.   Iš esmės Komisija gina teiginį, kad GATS ir TRIPS sudarymas priklauso Bendrijos išimtinei kompetencijai, kurią remdamasi EB sutarties 113 straipsniu Bendrija turi prekybos politikos srityje. Šiai nuomonei iš esmės prieštaravo Taryba, pastabas pateikusios valstybės narės ir Europos Parlamentas, kurio prašymu buvo leista pateikti savo pastabas. Iš pradžių reikia išnagrinėti šį pagrindinį Komisijos teiginį atsižvelgiant į GATS ir TRIPS.

 A– GATS

36.   Iš esmės atsižvelgdama į gana platų bendros prekybos politikos sąvokos aiškinimą Teisingumo Teismo praktikoje (žr. minėtos Nuomonės 1/78, 44 ir 45 punktus), prekių ir paslaugų ryšius arba sąsają, GATS tikslus bei naudojamas priemones, Komisija daro išvadą, kad bendra prekybos politika apima ir paslaugas, ir nedaro skirtumo tarp įvairių paslaugų teikimo būdų, ypač tiesioginių paslaugų, teikiamų į užsienį, ir paslaugų, teikiamų per komercinį įsisteigimą paslaugų gavėjo šalyje. Komisija taip pat teigia, kad tarptautinės komercinio pobūdžio sutartys transporto srityje (ne tos, kuriomis nustatomos saugumo taisyklės) priskirtinos bendros prekybos politikos, o ne bendrai transporto politikai skirtos Sutarties antrašinės dalies taikymo sričiai.

37.   Iš pradžių reikia aptarti ne transporto paslaugas, o tuomet – konkrečias transporto paslaugas.

38.   Aptariant pirmąsias paslaugas reikia priminti, kad pateikdamas Nuomonę 1/75 dėl Bendrijos kompetencijos apimties dėl susitarimų, susijusių su vietos išlaidų standartu, Teisingumo Teismas nusprendė, „kad bendros prekybos politikos sritis, tiksliau eksporto politikos sritis, būtinai apima paramos eksportui sistemas, tiksliau priemones, susijusias su kreditais, kurie skirti vietos išlaidoms, susijusioms su eksporto veikla, finansuoti“ (Rink. 1975, p. 1362). Aptariamos vietos išlaidos apėmė tiek prekių tiekimo, tiek paslaugų teikimo išlaidas. Tačiau Teisingumo Teismas, neatskirdamas prekių ir paslaugų sektorių, nepripažino išimtinės Bendrijos kompetencijos.

39.   Minėtoje savo Nuomonėje 1/78 (44 punktas) Teisingumo Teismas atmetė tokį 113 straipsnio aiškinimą, kuris „įgyvendinant bendrą prekybos politiką leistų naudotis tik priemonėmis, kuriomis siekiama daryti įtaką tik tradiciniams išorės prekybos aspektams“. Atvirkščiai, jis nusprendė, kad „išorės prekybos klausimo sprendimas turi remtis plačiu požiūriu“, atsižvelgiant į tą „faktą, kad 113 straipsnyje išvardytų prekybos politikos objektų sąrašas <…> laikomas nebaigtiniu sąrašu“ (minėtos Nuomonės 1/78 45 punktas).

40.   Savo prašyme pateikti nuomonę Komisija pabrėžė, kad kai kuriose išsivysčiusiose šalyse paslaugų sektorius tapo svarbiausiu ekonomikos sektoriumi, o pasaulio ekonomika patiria esminius struktūrinius pokyčius. Pastebima tendencija perkelti įprastinę pramonę į besivystančias šalis, o išsivysčiusios šalys daugiausia tampa didelės pridėtinės vertės paslaugų ir prekių eksportuotojomis. Teisingumo Teismas pažymi, kad šią tendenciją patvirtina PPO sutartis ir jos priedai, kurie buvo bendro derybų proceso, apimančio ir prekes, ir paslaugas, objektas.

41.   Atsižvelgiant į šią tendenciją tarptautinėje prekyboje, iš Sutartyje numatytos bendros prekybos politikos plataus pobūdžio galima spręsti, kad prekybos paslaugomis iš esmės negalima automatiškai neįtraukti į 113 straipsnio taikymo sritį, kaip to pageidauja kai kurios pastabas pateikusios vyriausybės.

42.   Norint patikslinti šią išvadą, vis dėlto reikia atsižvelgti į prekybos paslaugomis sąvoką, pateiktą GATS, ir nustatyti, ar Sutarties sistemos visuma nesiekiama, kad tam tikrais atvejais paslaugos nebūtų įtrauktos į 113 straipsnį.

43.   Pagal GATS I straipsnio 2 dalį prekyba paslaugomis apima keturis paslaugų teikimo būdus: 1) teikimą į užsienį, kuriam nereikia, kad asmenys judėtų; 2) vartojimą užsienyje, kai paslaugos gavėjas turi persikelti į PPO valstybės narės teritoriją, kur yra įsikūręs paslaugos teikėjas; 3) komercinį įsisteigimą, t. y. dukterinės bendrovės ar padalinio įsteigimą PPO valstybės narės teritorijoje, kur turi būti teikiama paslauga; 4) PPO valstybės narės fizinių asmenų įsisteigimą, dėl kurio vienos valstybės narės paslaugų teikėjas gali teikti paslaugas kitos valstybės narės teritorijoje.

44.   Kai paslauga teikiama į užsienį, vienoje šalyje įsikūręs paslaugos teikėjas teikia paslaugą kitoje šalyse esančiam vartotojui. Šiuo atveju nei teikėjas persikelia į gavėjo šalį, nei gavėjas persikelia į teikėjo šalį. Taigi ši situacija analogiška prekių prekybai, kuri, be jokios abejonės, priskiriama Sutartyje numatytai bendrai prekybos politikai. Todėl nėra jokių ypatingų priežasčių, kurios neleistų tokio paslaugų teikimo įtraukti į bendros prekybos politikos sąvoką.

45.   To negalima pasakyti apie kitus tris GATS numatytus paslaugų teikimo būdus: vartojimą užsienyje, komercinį įsisteigimą ir fizinių asmenų įsisteigimą.

46.   Aptariant fizinių asmenų įsisteigimą, iš Sutarties 3 straipsnio, kuriame „bendra prekybos politika“ (b punktas) yra atskirta nuo „priemonių, susijusių su asmenų atvykimu ir judėjimu“ (d punktas), galima daryti išvadą, kad taisyklės, reglamentuojančios situaciją, kai trečiųjų šalių piliečiai kerta valstybių narių išorės sienas, negali būti priskiriamos bendrai prekybos politikai. Apskritai tai, kad Sutartyje yra skyrių, skirtų laisvam fizinių ir juridinių asmenų judėjimui, rodo, kad šie dalykai nepriklauso bendrai prekybos politikai.

47.   Todėl galima daryti išvadą, kad GATS nurodyti paslaugų teikimo būdai „vartojimas užsienyje“, „komercinis įsisteigimas“ ir „fizinių asmenų įsisteigimas“ nepriklauso bendrai prekybos politikai.

48.   Kalbant apie konkrečias transporto paslaugas pažymėtina, kad joms Sutartyje skirta speciali antraštinė dalis (IV antraštinė dalis), atskirta nuo VII antraštinės dalies, skirtos bendrai prekybos politikai. Būtent nagrinėdamas transporto politiką Teisingumo Teismas pirmą kartą nusprendė, kad Bendrijos kompetencija sudaryti tarptautines sutartis „kyla ne tik iš Sutartyje aiškiai išreikštų įgaliojimų, pavyzdžiui, 113 ir 114 straipsniuose nurodytų įgaliojimų dėl tarifų ir prekybos sutarčių ir 238 straipsnyje nurodytų įgaliojimų dėl asociacijos sutarčių, bet taip pat gali kilti ir iš kitų Sutarties nuostatų bei jų pagrindu Bendrijos institucijų priimtų aktų“ (žr. 1971 m. kovo 31 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą, 22/70, vadinamą AETR, Rink. p. 263, 16 punktą). Šis sprendimas pagrįstas nuomone, kad tarptautinės sutartys transporto srityje neparemtos 113 straipsniu.

49.   Sprendimo AETR taikymo sritis negali būti sumažinama sutartis dėl saugumo taisyklių, pavyzdžiui, susijusių su profesionalių vairuotojų vairavimo laiku, kurios buvo nagrinėjamos AETR sprendime, atskiriant nuo komercinio pobūdžio sutarčių.

50.   Iš tiesų sprendime AETR jos nėra atskiriamos. Teisingumo Teismas savo tyrimą patvirtino 1977 m. balandžio 26 d. Nuomonėje 1/76 (Rink. p. 741) dėl sutarties, kurios tikslas buvo pagerinti vidaus laivybos ekonominę padėtį, t. y. dėl ekonominio pobūdžio sutarties, kurioje nenustatomos saugumo taisyklės. Be to, remiantis transportui skirta antraštine dalimi buvo sudaryta daug sutarčių su trečiosiomis šalimis, kurių ilgą sąrašą savo pastabose pateikė Jungtinė Karalystė.

51.   Savo nuomonei pagrįsti Komisija taip pat paminėjo daug embargo priemonių, kurios buvo paremtos 113 straipsniu ir susijusios su transporto paslaugos nutraukimu (priemonės prieš Iraką): 1990 m. rugpjūčio 8 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2340/90 dėl draudimo Bendrijai prekiauti su Iraku ir Kuveitu (OL L 213, p. 1); 1990 m. spalio 29 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 3155/90, išplečiantis ir iš dalies keičiantis Reglamentą (EEB) Nr. 2340/90 dėl draudimo Bendrijai prekiauti su Iraku ir Kuveitu (OL L 304, p. 1); ir 1991 m. gegužės 7 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1194/91, iš dalies keičiantis Reglamentą (EEB) Nr. 2340/90 ir Reglamentą (EEB) Nr. 3155/90 dėl draudimo Bendrijai prekiauti su Iraku ir Kuveitu (OL L 115, p. 37); priemonės prieš Jugoslavijos Federacinę Respubliką (Serbiją ir Juodkalniją): 1993 m. balandžio 26 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 990/93 dėl Europos ekonominės bendrijos prekybos su Jugoslavijos Federacine Respublika (Serbija ir Juodkalnija) (OL L 102, p. 14); priemonės prieš Haitį: 1993 m. birželio 24 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1608/93 dėl embargo kai kuriems Europos ekonominės bendrijos ir Haičio prekybiniams ryšiams įvedimo (OL L 155, p. 2)). Šie precedentai nėra įtikinami. Kaip pabrėžė Europos Parlamentas, embargo dėl produktų eksporto ir importo nebūtų veiksmingas, jei tuo pat metu nebūtų nuspręsta nutraukti ir transporto paslaugų teikimą. Tai buvo priedas, būtinas pagrindinei priemonei įgyvendinti. Taigi šie precedentai nėra susiję su klausimu, ar Bendrija, vadovaudamasi 113 straipsniu, turi išimtinę kompetenciją sudaryti tarptautines sutartis transporto srityje.

52.   Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką paprasčiausia Tarybos praktika negali paneigti Sutarties taisyklių, taigi negali sukurti Bendrijos institucijoms privalomo precedento dėl tinkamo teisinio pagrindo pasirinkimo (1988 m. vasario 23 d. Sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Tarybą, 68/86, Rink. p. 855, 24 punktas).

53.   Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus paaiškinimus, darytina išvada, kad tik paslaugų teikimas į užsienį patenka į Sutarties 113 straipsnio taikymo sritį, o tarptautinės paslaugų srities sutartys į ją nepatenka.

 B– TRIPS

54.   Argumentu, kad pagal 113 straipsnį Bendrija turi išimtinę kompetenciją, Komisija iš esmės teigia, jog taisyklės, skirtos intelektinės nuosavybės teisėms, yra glaudžiai susijusios su prekių ir paslaugų, kurioms jos taikomos, prekyba.

55.   Iš pradžių reikia pabrėžti, kad TRIPS III dalies 4 skyriuje, kuriame numatyti intelektinės nuosavybės teisių užtikrinimo būdai, yra specialių nuostatų dėl pasienyje taikytinų priemonių. Kaip pažymėjo Jungtinės Karalystės vyriausybė, šis skyrius turi savo atitikmenį 1986 m. gruodžio 1 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3842/86, nustatančio priemones, skirtas uždrausti suklastotas prekes išleisti į laisvą apyvartą (OL L 357, p. 1), nuostatose. Šis reglamentas, nustatydamas draudimą išleisti į laisvą apyvartą suklastotas prekes, teisingai paremtas Sutarties 113 straipsniu: jis susijęs su priemonėmis, kurių muitinės institucijos turi imtis prie Bendrijos išorės sienų. Kadangi tokio pobūdžio priemonių Bendrijos institucijos gali imtis savarankiškai, remdamosi EB sutarties 113 straipsniu, tik Bendrija gali sudaryti tarptautines šioje srities sutartis.

56.   Komisijos nuomonei pritarti negalima, išskyrus nuomonę dėl TRIPS nuostatų, kuriomis siekiama uždrausti išleisti į laisvą apyvartą suklastotas prekes.

57.   Žinoma, yra ryšys tarp intelektinės nuosavybės ir prekių prekybos. Intelektinės nuosavybės teisės leidžia jų turėtojams sutrukdyti kitiems imtis tam tikrų veiksmų. Galimybė uždrausti naudoti prekės ženklą, gaminti produktą, kopijuoti modelį, atkurti knygą, diską ar vaizdajuostę neišvengiamai paveiks prekybą. Be to, intelektinės nuosavybės teisėmis ir siekiama tokio poveikio. Tačiau to neužtenka, kad jas būtų galima priskirti 113 straipsnio taikymo sričiai. Intelektinės nuosavybės teisės konkrečiai neskirtos tarptautinei prekybai: jos vidaus prekybai įtakos turi ne mažiau nei tarptautinei prekybai, o gal net daugiau.

58.   Kaip teisingai pažymėjo Prancūzijos vyriausybė, svarbiausias TRIPS tikslas – pasauliniu lygiu sustiprinti ir suderinti intelektinės nuosavybės apsaugą. Pati Komisija pripažįsta, kad TRIPS nustato taisykles tokiose srityse, kuriose nėra Bendrijos derinimo priemonių, todėl ją sudarius būtų galima suderinti taisykles Bendrijoje ir taip prisidėti prie vidaus rinkos sukūrimo ir veikimo.

59.   Čia reikia pabrėžti, kad vidaus teisės aktų dėl intelektinės nuosavybės leidybos srityje Bendrija pagal 100 ir 100a straipsnius yra kompetentinga suderinti nacionalinės teisės aktus ir, kurdama naujas teises vietoj nacionalinės teisės aktuose numatytų teisių, gali remtis 235 straipsniu, kaip ji padarė priimdama Tarybos reglamentą dėl Bendrijos prekių ženklo (1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (1994 m. sausio 14 d. OL L 11, p. 1). Šioms nuostatoms taikomos balsavimo taisyklės (vieningas balsavimas pagal 100 ir 235 straipsnius) arba darbo reglamentas (konsultacijos su Parlamentu pagal 100, 235 straipsnius ir bendro sprendimo procedūra pagal 100a straipsnį) skiriasi nuo taisyklių, taikomų pagal 113 straipsnį.

60.   Jei būtų pripažinta, kad Bendrija turi išimtinę kompetenciją sudaryti sutartis su trečiosiomis šalimis siekiant derinti intelektinės nuosavybės apsaugą ir kartu užsiimti derinimu Bendrijos lygiu, Bendrijos institucijos galėtų išvengti suvaržymų dėl proceso ir balsavimo būdo, joms nustatyto Bendrijoje.

61.   Šios išvados negalima pakeisti remiantis institucijų praktika imantis savarankiškų priemonių ar sudarant išorės sutartis pagal 113 straipsnį.

62.   Komisija mini tris atvejus, kai vadovaujantis „nauja prekybos politikos priemone“ (Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2641/84 dėl bendros prekybos politikos sustiprinimo ginantis nuo neteisėtos prekybos praktikos (OL L 252, p. 1), kuris pats buvo pagrįstas Sutarties 113 straipsniu) buvo pradėtas procesas, siekiant apginti Bendrijos interesus intelektinės nuosavybės srityje: 1987 m. kovo 12 d. Komisijos sprendimas 87/251/EEB dėl tarptautinio konsultacijų ir ginčų sprendimo proceso pradėjimo dėl Jungtinių Amerikos Valstijų priemonių, uždraudžiančių importuoti į Jungtines Amerikos Valstijas tam tikrus aramido pluoštus (OL L 117, p. 18); pranešimas dėl proceso dėl „neteisėtos prekybos praktikos“ pradėjimo dėl neteisėto garso įrašų atkūrimo Indonezijoje (OL C 136, 1987, p. 3); pranešimas dėl tyrimo proceso dėl neteisėtos prekybos praktikos, kaip apibrėžta Tarybos reglamente (EEB) Nr. 2641/84, susijusios su Bendrijos garso įrašų piratavimu Tailande, pradėjimo (OL C 189, 1991, p. 26).

63.   Priemonės, kurių remiantis šiuo reglamentu galima imtis reaguojant į nepakankamą intelektinės nuosavybės teisių, priklausančių Bendrijos įmonėms, apsaugą trečiosiose šalyse (arba jų diskriminavimą šiose šalyse), nėra susijusios su TRIPS svarbiausiu tikslu suderinti intelektinės nuosavybės apsaugą. Reglamento Nr. 2641/84 10 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šias priemones sudaro: visų nuolaidų, dėl kurių buvo sutarta per derybas prekybos politikos srityje, panaikinimas; galiojančių muitų padidinimas arba naujų mokesčių importui įvedimas; kiekybinių apribojimų arba kitų priemonių, pakeičiančių importo ar eksporto sąlygas atitinkamai trečiajai šaliai, įvedimas. Visos šios priemonės dėl savo pobūdžio priklauso prekybos politikai.

64.   Komisija taip pat remiasi priemonėmis, kurias Bendrija nustatė Korėjai pagal 1988 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 4257/88 dėl bendrųjų lengvatinių tarifų taikymo 1989 m. tam tikriems pramonės produktams, kilusiems iš besivystančių šalių (OL L 375, p. 1). Kadangi Korėja diskriminavo savo prekybos partnerius intelektinės nuosavybės apsaugos srityje (žr. reglamento aštuonioliktą konstatuojamąją dalį), Komisija sustabdė bendrųjų lengvatinių tarifų taikymą jos produktams (to paties reglamento 1 straipsnio 3 dalis).

65.   Šis argumentas nėra labiau įtikinamas nei pirmiau pateiktasis. Kadangi Teisingumo Teismas nusprendė, kad bendrųjų lengvatų nustatymas yra prekybos politikos priemonė (žr. 1987 m. kovo 26 d. Sprendimo dėl bendrųjų lengvatinių tarifų Komisija prieš Tarybą, 45/86, Rink, p. 1493, 21 punktą), jų sustabdymas taip pat yra prekybos politikos priemonė. Iš to tikrai negalima spręsti, kad pagal 113 straipsnį Bendrija turi išimtinę kompetenciją sudaryti su trečiosiomis šalimis sutartį, kuria siekiama suderinti intelektinės nuosavybės apsaugą tarptautiniu lygiu.

66.   Pagrįsdama savo argumentą, Komisija taip pat mini nuostatas dėl intelektinės nuosavybės apsaugos, įtrauktas į sutartis su trečiosiomis šalimis, kurios buvo sudarytos remiantis Sutarties 113 straipsniu.

67.   Reikia pažymėti, kad šių nuostatų apimtis yra labai ribota. 1988 m. gruodžio 9 d. pasirašytoje Europos ekonominės bendrijos sutartyje su Kinijos Liaudies Respublika dėl prekybos tekstilės gaminiais (OL L 380, p. 1) ir 1989 m. gruodžio 11 d. pasirašytoje Europos ekonominės bendrijos sutartyje su Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga dėl prekybos tekstilės gaminiais (OL L 397, p. 1) numatytas tik konsultacijų dėl prekių ženklų apsaugos arba tekstilės gaminių dizainų apsaugos procesas. Be to, visose trijose laikinosiose sutartyse, kurias Bendrija sudarė su kai kuriomis Rytų Europos šalimis (1991 m. gruodžio 16 d. sutartis su Vengrija (OL L 116, 1992, p. 1); 1991 m. gruodžio 16 d. sutartis su Čekoslovakijos Federacine Respublika (OL L 115, 1992, p. 1); 1993 m. kovo 8 d. sutartis su Bulgarijos Respublika (OL L 323, p. 1)), yra vienodai suformuluota nuostata, raginanti šias šalis pagerinti intelektinės nuosavybės apsaugą, kad per tam tikrą laikotarpį būtų užtikrintas „toks apsaugos lygis, koks užtikrinamas Bendrijoje“ pagal Bendrijos aktus. Kaip teisingai pabrėžė Prancūzijos vyriausybė, tokio pobūdžio nuostatos įpareigoja tik trečiąją šalį, kuri yra sutarties šalis.

68.   Tai, kad Bendrija ir jos institucijos turi teisę į išorės sutartis, paremtas 113 straipsniu, įtraukti papildomų nuostatų, kurios nustato tik konsultavimosi tvarką arba taisykles, raginančias kitą sutarties šalį pagerinti intelektinės nuosavybės apsaugos lygį, nereiškia, kad Bendrija yra kompetentinga viena sudaryti tokio pobūdžio ir apimties tarptautinę sutartį kaip TRIPS.

69.   Galiausiai, kaip teigia Komisija, akivaizdu, kad 1988 m. gruodžio 23 d. Susitarime su Austrijos Respublika dėl abipusės rūšinių vynų ir vyno „Retsina“ kontrolės ir apsaugos (OL L 56, 1989, p. 1) ir 1994 m. sausio 26 ir 31 d. Susitarime su Australija dėl prekybos vynu (OL L 86, p. 1) yra nuostatų, susijusių su abipuse vynų apibūdinimų apsauga. Bendrijos teritorijoje Austrijos vynų regionų pavadinimai suteikiami tik tų Austrijos regionų vynams ir gali būti naudojami tik vadovaujantis Austrijos teisės aktuose numatytomis sąlygomis (Sutarties 3 straipsnio 3 dalis). Panaši nuostata įtraukta ir į Susitarimą su Australija (7 straipsnio 3 dalis).

70.   Tačiau sprendžiant iš 1994 m. sausio 24 d. Tarybos sprendimo 94/184/EB dėl Europos Bendrijos ir Australijos susitarimo dėl prekybos vynu sudarymo (OL L 86, p. 1) preambulės, ši sutartis buvo pasirašyta Bendrijos lygiu, nes jos nuostatos yra tiesiogiai susijusios su bendros žemės ūkio politikos priemonėmis, būtent su Bendrijos taisyklėmis dėl vyno ir vynuogių auginimo. Be to, šiuo precedentu negalima remtis pateikiant argumentus dėl patentų ir dizaino, komercinių paslapčių apsaugos, prekių ženklų ar autorių teisių, kurioms taikoma TRIPS.

71.   Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus paaiškinimus, darytina išvada, kad, išskyrus TRIPS nuostatas dėl draudimo išleisti į laisvą apyvartą suklastotas prekes, TRIPS nepatenka į bendros prekybos politikos sritį.

 VIII– Dėl numanomų Europos Bendrijos išorės galių, GATS ir TRIPS

72.   Jei Teisingumo Teismas atmestų Bendrijos pagrindinį teiginį, kad ji pagal 113 straipsnį turi išimtinę kompetenciją, Komisija papildomai pareiškė, kad Bendrijos išimtinė kompetencija sudaryti GATS ir TRIPS netiesiogiai kyla iš Sutarties nuostatų, numatančių jos vidaus kompetenciją, arba iš šias nuostatas įgyvendinančių antrinės teisės aktų, arba iš poreikio prisiimti tarptautinių įsipareigojimų siekiant įgyvendinti Bendrijos tikslą, kuris nustatytas Bendrijoje. Komisija taip pat teigia, kad net jei Bendrija pritrūktų būtinų įgaliojimų vadovaujantis Sutarties specialiosiomis nuostatomis arba antrinės teisės aktais, ji savo išimtinę kompetenciją galėtų pagrįsti Sutarties 100a ir 235 straipsniais. Taryba ir pastabas pateikusios valstybės narės, pripažindamos, kad Bendrija turi tam tikrą kompetenciją, nesutinka, kad ji yra išimtinė.

 A– GATS

73.   Komisija nurodo tris galimus Bendrijos išimtinės išorės kompetencijos šaltinius sudaryti GATS: įgaliojimai, kuriuos sutartis suteikia Bendrijos institucijoms vidaus srityje; poreikis sudaryti sutartį siekiant įgyvendinti Bendrijos tikslus; ir galiausiai 100a ir 235 straipsniai.

74.   Pirma, Komisija pareiškia, kad GATS nėra jokios ypatingos srities ar nuostatos, kur Bendrija neturėtų atitinkamų įgaliojimų imtis priemonių Bendrijoje. Komisijos nuomone, šie įgaliojimai nurodyti skyriuose, skirtuose įsisteigimo teisei, laisvei teikti paslaugas ir transportui. Iš šių įgaliojimų Bendrijos viduje kyla išimtinė išorės kompetencija.

75.   Šis argumentas turėtų būti atmestas.

76.   Būtent remdamasis 75 straipsnio 1 dalies a punkto nuostata, kuri tiek, kiek tai susiję su per Bendrijos teritoriją einančiu maršrutu, taikoma ir transportui iš trečiųjų šalių ir į jas, minėtoje AETR byloje Teisingumo Teismas nusprendė (27 punktas), kad „Bendrijos kompetencija taikoma ir santykiams, kylantiems iš tarptautinės teisės, todėl nagrinėjamoje srityje atsiranda poreikis sudaryti sutartis su atitinkamomis trečiosiomis šalimis“.

77.   Tačiau net ir transporto srityje Bendrijos išimtinė išorės kompetencija ipso facto nekyla iš jos kompetencijos nustatyti vidaus taisykles. Kaip buvo pabrėžta sprendime AETR (17 ir 18 punktai), valstybės narės – nesvarbu, ar jos veikia individualiai, ar kolektyviai, – netenka teisės prisiimti įsipareigojimų trečiosioms šalims, tik jeigu ir tik tuomet, kai jau nustatytos Bendrijos taisykles, kurias galėtų paveikti šie įsipareigojimai. Taigi Bendrijos išorės kompetencija tampa išimtine tik tuomet, kai viduje jau yra priimtos bendros taisyklės. Tačiau ne visus su transportu susijusius klausimus kol kas yra reglamentuoja Bendrijos taisyklės.

78.   Posėdyje Komisija pareiškė, kad valstybėms narėms vis dar priklausanti laisvė vykdyti išorės politiką sudarant dvišales sutartis su trečiosiomis šalimis neišvengiamai iškreiptų paslaugų srautus ir ilgainiui pakenktų vidaus rinkai. Dėl to, jos nuomone, keleiviai skrydžiams rinksis tų valstybių oro uostus, kurios yra sudariusios su trečiąja šalimi ir jos oro bendrove „open-skies“ tipo dvišalę sutartį, leidžiančią pasiūlyti geriausią kokybės ir kainos santykį transporto srityje. Komisija taip pat teigė, kad dėl Vokietijos ir Lenkijos sutarties, atleidžiančios Vokietijos vežėjus nuo bet kokių tranzito mokesčių, nors atitinkamoje Lenkijos ir Nyderlandų sutartyje Nyderlandų vežėjams nustatytas 650 DM (Vokietijos markių) mokestis, buvo iškreipta konkurencija tarp olandų ir vokiečių vežėjų, kurių maršrutas siekė Rusiją, Baltarusiją ir Baltijos valstybes.

79.   Į šį argumentą užtenka atsakyti, kad nė viena Sutarties nuostata nedraudžia institucijoms jų priimamose bendrose taisyklėse nustatyti, kaip turi būti derinami santykių su trečiosiomis šalimis veiksmai, ar nurodyti, kaip valstybės narės turėtų elgtis išorės santykių atžvilgiu. Beje, šią galimybę puikiai iliustruoja daugelis transporto srities reglamentų, kuriuos Komisija mini atsakyme į Teisingumo Teismo užduotą trečiąjį rašytinį klausimą.

80.   1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 4058/86 dėl koordinuotų veiksmų siekiant užtikrinti laisvą prieigą prie krovinių okeaniniuose reisuose (OL L 378, p. 21) 3 straipsnio trečiojoje pastraipoje nustatyta, kad Taryba, laikydamasi Sutarties 84 straipsnio 2 dalyje nustatytos balsavimo tvarkos, gali nuspręsti dėl suderintųjų veiksmų, jei trečiosios šalies nustatyta priemonė riboja valstybių narių laivininkystės bendrovių prieigą prie krovinių. 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamente (EEB) Nr. 4055/86 dėl laisvės teikti paslaugas principo taikymo jūrų transporto paslaugoms tarp valstybių narių bei valstybių narių ir trečiųjų šalių (OL L 378, p. 1) reikalaujama sustabdyti arba pakeisti galiojančius susitarimus dėl pasidalijimo kroviniais (3 straipsnis) ir Bendrijos leidimo kiekvienai būsimai sutarčiai dėl pasidalijimo kroviniais (5 straipsnis).

81.   Skirtingai nei transportui skirtame skyriuje, įsisteigimo teisei ir laisvei teikti paslaugas skirtuose skyriuose nėra jokių nuostatų, kurios aiškiai išplėstų Bendrijos kompetenciją taip, kad ji apimtų „iš tarptautinės teisės kylančius santykius“. Kaip teisingai pabrėžė Taryba ir dauguma pastabas pateikusių valstybių, vienintelis jų tikslas yra valstybių narių nacionaliniams subjektams užtikrinti įsisteigimo teisę ir laisvę teikti paslaugas. Juose nėra jokių nuostatų, kurios spręstų trečiųjų šalių nacionalinių subjektų pirmojo įsisteigimo problemą ar reglamentuotų galimybę užsiimti savarankiška veikla.. Taigi negalima iš šių skyrių kildinti Bendrijos išimtinės kompetencijos sudaryti su trečiosiomis šalimis sutartis, kuriomis siekiama liberalizuoti pirmąjį įsisteigimą ir patekimą į paslaugų rinką, išskyrus sutartis, kuriose numatytas paslaugų teikimas į užsienį, kaip apibrėžta GATS, kurios paremtos 113 straipsniu (žr. 42 punktą).

82.   Antra, remdamasi minėta Nuomone 1/76 (3 ir 4 punktai), Komisija teigia, kad Bendrijos išimtinė išorės kompetencija neapsiriboja tais atvejais, kai vidaus kompetencija jau buvo pasinaudota patvirtinant priemones, kuriomis siekiama įgyvendinti bendrą politiką. Komisijos nuomone, kai pagal Bendrijos teisę institucijoms suteikiama vidaus kompetencija įgyvendinti konkrečius tikslus, Bendrijos kompetencija tarptautiniu lygiu yra numanoma remiantis šiomis nuostatomis. Užtenka, kad Bendrijos dalyvavimas tarptautinėje sutartyje būtų būtinas vienam iš Bendrijos tikslų įgyvendinti.

83.   Šiuo požiūriu Komisija nurodo tiek su vidaus, tiek su išorės klausimais susijusias priežastis ir tvirtina, kad tik Bendrija turėtų dalyvauti sudarant GATS ir TRIPS. Kalbėdama apie vidaus reikalus, Komisija teigia, kad be jos išimtinio dalyvavimo būtų pakenkta vidaus rinkos nuoseklumui. Išorės reikalų srityje Europos Bendrija negali sau leisti būti neveikli tarptautinėje arenoje: yra neginčijama būtinybė sudaryti PPO sutartį ir jos priedus, atspindinčius bendrą požiūrį į tarptautinę prekybą (apimant prekes, paslaugas ir intelektinę nuosavybę).

84.   Tokiam Nuomonės 1/76 taikymui GATS negali būti pritarta.

85.   Nuomonėje 1/76 nagrinėjama problema, kuri skiriasi nuo problemos, kylančios dėl GATS. Joje nagrinėtas vidaus laivybos ekonominės padėties gerinimas Reino ir Mozelio upių baseinuose bei visuose Nyderlandų ir Vokietijos vidaus vandenų keliuose, susijungiančiuose su Reino baseinu, panaikinant trumpalaikius perteklinius pajėgumus. Šio tikslo nebuvo galima pasiekti priimant atskiras Bendrijos taisykles, nes šiais laivybos keliais tradiciškai naudojasi Šveicarijos laivai. Taigi kad Šveicarija laikytųsi šios tvarkos, būtinai reikėjo priimti tarptautinę sutartį (žr. minėtos Nuomonės 1/76 2 punktą). Lygiai taip pat jūros išteklių saugojimo srityje nebūtų veiksminga vidaus teisės aktų priemonėmis riboti su valstybių narių vėliavomis plaukiojančių laivų žvejybą atviroje jūroje, jei tokie patys apribojimai nebūtų taikomi laivams, plaukiojantiems su trečiųjų šalių, kurios ribojasi su tais vandenimis, vėliavomis. Taigi išorės kompetencija gali būti įgyvendinama ir taip tapti išimtine prieš tai nepriėmus vidaus teisės akto.

86.   Tačiau paslaugų srityje situacija yra kitokia: valstybių narių nacionalinių subjektų įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas įgyvendinimas nėra neatskiriamai susijęs su taisyklėmis, kurias reikia Bendrijoje nustatyti trečiųjų šalių nacionaliniams subjektams arba trečiosiose šalyse nustatyti Bendrijos valstybių narių nacionaliniams subjektams.

87.   Trečia, bandydama pagrįsti išimtinę išorės kompetenciją, Komisija remiasi Sutarties 100a ir 235 straipsniais.

88.   Aptariant 100a straipsnį neginčytina, kad įgyvendinus derinimo kompetenciją nustatytos derinimo priemonės gali riboti valstybių narių laisvę derėtis su trečiosiomis šalimis. Tačiau negalima teigti, kad tam tikroje srityje neįgyvendinta derinimo kompetencija Bendrijoje suteikia Bendrijai šios srities išimtinę išorės kompetenciją.

89.   235 straipsnis, kuris leidžia Bendrijai imtis papildomų priemonių, jei neužtenka jai aiškiai ar numanomai suteiktų įgaliojimų įgyvendinti jos tikslus, pats savaime nesukuria Bendrijos išimtinės kompetencijos tarptautiniu lygiu. Išskyrus atvejus, kai vidaus kompetencija gali būti veiksmingai įgyvendinta tik kartu su išorės kompetencija (žr. minėtą Nuomonę 1/76 ir pirmiau 85 punktą), vidaus kompetencija gali lemti išimtinę išorės kompetenciją tik tuomet, kai yra įgyvendinta. Tas pats a fortiori taikytina ir 235 straipsniui.

90.   Nors vienintelis įsisteigimo teisei ir laisvei teikti paslaugas skirtuose skyriuose aiškiai nurodytas tikslas – įgyvendinti šias laisves Bendrijos valstybių narių nacionalinių subjektų naudai, tai nereiškia, kad Bendrijos institucijoms uždrausta pasinaudoti joms šioje srityje suteiktais įgaliojimais siekiant nustatyti taisykles, taikytinas trečiųjų šalių nacionaliniams subjektams. Taryba, remdamasi Sutarties 54 straipsniu ir 57 straipsnio 2 dalimi, priėmė daug aktų, kuriuose pateikiamos tokios nuostatos (tačiau jų nepaminėjo savo pastabose). Komisija visą tokių aktų sąrašą pateikė atsakydama į Teisingumo Teismo užduotą klausimą.

91.   Išnagrinėjus šiuos aktus paaiškėjo, kad šiomis išorės srities nuostatomis gali būti siekiama labai įvairių tikslų.

92.   Koordinavimo direktyvos dėl atskleidimo reikalavimų ir bendrovių ataskaitų taikomos tik pačioms bendrovėms, o ne jų padaliniams. Tai sukėlė tam tikrą neatitikimą dalininkų ir trečiųjų asmenų apsaugos srityje tarp bendrovių, kurios veikia kitose valstybėse narėse įsteigusios padalinius, ir bendrovių, kurios veikia ten įsteigusios dukterines bendroves. Todėl remiantis Sutarties 54 straipsniu 1989 m. gruodžio 21 d. priimta Tarybos direktyva 89/666/EEB dėl atskleidimo reikalavimų filialams, įsteigtiems valstybėse narėse tam tikrų tipų bendrovių, kurioms taikomi kitos valstybės įstatymai (OL L 395, p. 36), kuria siekta apibrėžti tokiems padaliniams nustatytus atskleidimo reikalavimus. Siekiant išvengti diskriminavimo dėl bendrovių kilmės šalies, ši direktyva turėjo būti taikoma ir pagal trečiųjų šalių teisę įsteigtų bendrovių padaliniams.

93.   Be to, 1989 m. gruodžio 15 d. Antrojoje Tarybos direktyvoje 89/646/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kredito institucijų veiklos pradėjimu ir vykdymu, derinimo, iš dalies keičiančioje Direktyvą 77/780/EEB, (OL L 386, p. 1), kuri remiasi Sutarties 57 straipsnio 2 dalimi, yra III skyrius „Santykiai su trečiosiomis šalimis“. Ši direktyva sukūrė vienodą leidimų sistemą ir numatė abipusį kontrolės pripažinimą.

94.   Kartą gavusi leidimą įsisteigti valstybėje narėje, kredito institucija gali vykdyti savo veiklą kitoje valstybėje narėje (pavyzdžiui, įsteigdama padalinį) be naujo šios valstybės leidimo. Tokiomis aplinkybėmis trečiojoje šalyje buveinę turinčiai kredito institucijai užtektų įsteigti dukterinę bendrovę valstybėje narėje arba įsigyti šioje valstybėje buveinę turinčios įmonės kontrolinį akcijų paketą, kad galėtų be papildomo leidimo steigti padalinius visose kitose Bendrijos valstybėse. Todėl šios direktyvos III antraštinėje dalyje numatytos priemonės, įskaitant ir derybų procesą, kurių tikslas yra pasiekti, kad Bendrijos kredito institucijoms trečiosiose šalyse būtų suteiktos lygiavertės konkurencijos galimybės. Panašios nuostatos buvo priimtos draudimo srityje (1990 m. lapkričio 8 d. Tarybos direktyvos 90/618/EEB, iš dalies keičiančios, pirmiausia dėl motorinių transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo, Direktyvą 73/239/EEB ir Direktyvą 88/357/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu draudimu, išskyrus gyvybės draudimą, derinimo (OL L 330, p. 44), 4 straipsnis; 1990 m. lapkričio 8 d. Antrosios Tarybos direktyvos 90/619/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu gyvybės draudimu, suderinimo, išdėstančios nuostatas, padedančias veiksmingai naudotis laisve teikti paslaugas, ir iš dalies keičiančios Direktyvą 79/267/EEB (OL L 330, p. 50) 8 straipsnis) ir finansų srityje (1993 m. gegužės 10 d. Tarybos direktyvos 93/22/EEB dėl investicinių paslaugų vertybinių popierių srityje (OL L 141, p. 27) 7 straipsnis).

95.   Kai Bendrija į savo vidaus teisės aktus įtraukia nuostatas, susijusias su trečiųjų šalių nacionaliniams subjektams taikytinomis taisyklėmis, arba aiškiai įgaliojo savo institucijas derėtis su trečiosiomis šalimis, ji įgyja išimtinę išorės kompetenciją šiais aktais reglamentuojamose srityse.

96.   Tas pats taikytina, net jei nėra aiškių nuostatų, įgaliojančių jos institucijas derėtis su trečiosiomis šalimis, tose srityse, kur Bendrija visiškai suderino galimybės užsiimti savarankiška veikla taisykles, nes taip priimtos bendros taisyklės gali būti paveiktos, kaip nurodyta minėtame sprendime AETR, jei valstybės narės išsaugotų laisvę derėtis su trečiosiomis šalimis.

97.   Tačiau tai netaikytina visiems paslaugų sektoriams, o tai pripažino ir pati Komisija.

98.   Galima daryti išvadą, kad Bendrija ir valstybės narės dalijasi kompetenciją sudaryti GATS.

 B– TRIPS

99.   Pagrįsdama savo teiginį, kad Bendrija turi išimtinę kompetenciją sudaryti TRIPS, Komisija remiasi antrinės teisės aktų, kurie galėtų būti paveikti, kaip nurodyta minėtame sprendime AETR, jei valstybės kartu dalyvautų sudarant TRIPS, egzistavimu, taip pat, kaip ir GATS atveju, poreikiu Bendrijai dalyvauti sutartyje siekiant įgyvendinti vieną iš Sutarties nustatytų tikslų („Nuomonės 1/76 doktrina“) ir 100a bei 235 straipsniais.

100. Kaip ir GATS atveju, galimybė remtis Nuomone 1/76 yra ginčytina: intelektinės nuosavybės srities derinimas ar vienodinimas Bendrijos lygiu nebūtinai turi vykti kartu sudarant sutartis su trečiosiomis šalimis, kad būtų veiksmingas.

101. Be to, kaip jau buvo nurodyta, Sutarties 100a ir 235 straipsniai patys savaime negali suteikti Bendrijai išimtinės kompetencijos.

102. Taigi lieka tik išnagrinėti, ar Bendrijos lygiu priimti antrinės teisės aktai gali būti paveikti, kaip nurodyta minėtame sprendime AETR, jei valstybės narės dalyvautų sudarant TRIPS, kaip teigia Komisija.

103. Pakanka pasakyti, kad tam tikrų TRIPS numatytų sričių derinimas Bendrijos lygiu yra tik dalinis, o kitose srityse apskritai nėra jokių derinimo aktų. Pavyzdžiui, prekių ženklų srityje derinimas yra tik dalinis: 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, 1989, p. 1) konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad ji skirta tik tiems nacionalinės teisės aktams, kurie „turi tiesioginės įtakos vidaus rinkos funkcionavimui“, suderinti. Kitose TRIPS nurodytose srityse apskritai nėra priimta jokių Bendrijos derinimo aktų. Tokia padėtis yra komercinių paslapčių apsaugos, dizaino (pateikta tik keletas pasiūlymų) ir patentų srityse. Patentų srityje vieninteliai Komisijos minimi aktai yra tarpvyriausybinio pobūdžio konvencijos, o ne Bendrijos aktai: 1973 m. spalio 5 d. Miuncheno konvencija dėl Europos patentų išdavimo (JORF, 1977 m. rugsėjo 27 d. Dekretas Nr. 77‑1151, p. 5002) ir 1989 m. gruodžio 15 d. Liuksemburgo sutartis dėl Bendrijos patentų (OL L 401, p. 1), kuri dar neįsigaliojo.

104. Kai kurios pastabas pateikusios vyriausybės teigia, kad TRIPS nuostatos, susijusios su priemonėmis, skirtomis veiksmingai intelektinės nuosavybės teisių apsaugai užtikrinti, pavyzdžiui, nešališko ir teisingo proceso garantija, įrodymų pateikimo taisyklės, teisė būti išklausytam, sprendimų motyvavimas, apskundimo teisė, laikinosios priemonės ir nuostolių priteisimas, priklauso valstybių narių kompetencijai. Jei šiuo argumentu norima pasakyti, kad visi šie klausimai patenka į tam tikrą sritį, kuri palikta valstybėms narėms, jis yra nepriimtinas. Be jokios abejonės, Bendrija yra kompetentinga suderinti nacionalines taisykles šiose srityse, jeigu jos, remiantis Sutarties 100 straipsnio formuluote, „turi tiesioginį poveikį bendrosios rinkos kūrimui ar veikimui“. Tačiau tai nepaneigia fakto, kad Bendrijos institucijos kol kas neįgyvendino savo kompetencijos „intelektinės nuosavybės teisių užtikrinimo“ srityje, išskyrus Reglamentą Nr. 3842/86 (minėtą 55 punkte), nustatantį priemones, skirtas uždrausti suklastotas prekes išleisti į laisvą apyvartą.

105. Galima daryti išvadą, kad Bendrija ir jos valstybės narės dalijasi kompetenciją sudaryti GATS.

 IX– Dėl valstybių narių ir Bendrijos institucijų pareigos bendradarbiauti

106. Posėdyje Komisija atkreipė Teisingumo Teismo dėmesį į sunkumus, kurių iškiltų įgyvendinant sutartis, jei būtų pripažinta, kad Bendrija ir valstybės narės dalijasi kompetenciją dalyvauti sudarant GATS ir TRIPS sutartis. Nors derybose buvo vadovaujamasis Sutarties 113 straipsnyje nustatytu procesu, padarius keletą nedidelių pakeitimų, Pasaulio prekybos organizacijoje valstybės narės neišvengiamai norės reikšti savo nuomones tais klausimais, kurie priklauso jų kompetencijai, jei prieš tai nepavyks pasiekti bendro sutarimo. Be to, prasidės nesibaigiančios diskusijos dėl to, ar nagrinėjamas klausimas priklauso Bendrijos kompetencijai ir todėl turi būti taikomi atitinkamose Sutarties nuostatose nustatyti Bendrijos mechanizmai, ar valstybių narių kompetencijai, kai galioja bendro sutarimo taisyklė. Šitaip būtų pažeista Bendrijos veiksmų išorės srityje vienybė ir gerokai susilpninta jos derybinė galia.

107. Atsakant į šį gana pagrįstą susirūpinimą keliantį klausimą, visų pirma reikia pabrėžti, kad sunkumai, kurių gali atsirasti PPO sutartį ir jos priedus įgyvendinant būtino bendradarbiavimo siekiant užtikrinti veiksmų vienybę srityje, jei Bendrija ir valstybės narės dalyvautų kartu, negali paveikti atsakymo į klausimą dėl kompetencijos, nes tai yra ankstesnis klausimas. Kaip pabrėžė Taryba, kompetencijos padalijimo klausimo sprendimas negali priklausyti nuo sunkumų, kurių galėtų iškilti vykdant sutartis.

108. Tais atvejais, kai aišku, kad sutarties ar konvencijos sritis iš dalies priklauso Bendrijos kompetencijai ir iš dalies – valstybių narių kompetencijai, svarbu užtikrinti glaudų valstybių narių ir Bendrijos institucijų bendradarbiavimą tiek per derybas ir sudarant sutartį, tiek vykdant įsipareigojimus. Ši pareiga bendradarbiauti kyla iš reikalavimo vieningai atstovauti Bendrijai tarptautiniu lygiu (1978 m. lapkričio 14 d. Nutarimo 1/78, Rink. p. 2151, 34–36 punktai ir minėtos Nuomonės 2/91 36 punktas).

109. Ši pareiga bendradarbiauti yra dar svarbesnė tuomet, kai sudaromos tokios sutartys kaip PPO sutarties priedai, kurios yra neatsiejamai susijusios, ir atsižvelgiant į Susitarime dėl ginčų sprendimo numatytas kryžminio atsako priemones. Nesant glaudaus bendradarbiavimo, jei valstybė narė, savo kompetencijos srityje tinkamai įgaliota imtis atsakomųjų priemonių, manytų, kad jų ėmusis tose srityse, kurias apima GATS arba TRIPS, jos būtų neveiksmingos, pagal Bendrijos teisę ji neturėtų galios imtis atsakomųjų priemonių prekių prekybos srityje, nes, vadovaujantis Sutarties 113 straipsniu, ši sritis iš esmės priklauso išimtinei Bendrijos kompetencijai. Ir, atvirkščiai, jei Bendrija įgytų teisę imtis atsakomųjų priemonių prekių srityje, tačiau manytų negalinti jos įgyvendinti nesant glaudaus bendradarbiavimo, ji atsidurtų tokioje padėtyje, kai būtų teisiškai neįmanoma imtis šių priemonių GATS arba TRIPS srityse, kurios priklauso valstybių narių kompetencijai.

110. Kadangi trečiąjį klausimą Komisija uždavė su sąlyga, kad Teisingumo Teismas pripažins išimtinę Bendrijos kompetenciją, į jį nebus atsakyta.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas G. C Rodríguez Iglesias, kolegijų pirmininkai R. Joliet (pranešėjas), F. A. Schockweiler, P. J. G. Kapteyn ir C. Gulmann, teisėjai G. F. Mancini, C. N. Kakouris, J. C. Moitinho de Almeida, J. L. Murray, D. A. O. Edward ir A. M. La Pergola,

išklausęs pirmąjį generalinį advokatą F. G. Jacobs, generalinius advokatus C. O. Lenz, G. Tesauro, G. Cosmas, P. Léger ir M. Elmer,

pareiškia šią nuomonę:

1.     Pagal EB sutarties 113 straipsnį tik Bendrija yra kompetentinga sudaryti daugiašales sutartis dėl prekių prekybos.

2.     Bendrija ir jos valstybės narės turi bendrą kompetenciją sudaryti GATS.

3.     Bendrija ir jos valstybės narės turi bendrą kompetenciją sudaryti TRIPS sutartį.

Priimta 1994 m. lapkričio 15 d. Liuksemburge.

1 – GATS yra trumpinys anglų kalba: General Agreement on Trade in Services.

2 – TRIPS yra trumpinys anglų kalba: Agreement on Trade-Related Aspects of Intellectual Property Rights.

3–      1989 m. gruodžio 15 d. Tarybos direktyva 89/646/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kredito įstaigų veiklos pradėjimu ir vykdymu, derinimo, iš dalies keičianti Direktyvą 77/780/EEB (OL L 386, p. 1).

4 –      1973 m. liepos 24 d. Tarybos direktyva 73/239/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginio draudimo, išskyrus gyvybės draudimą, veiklos pradėjimu ir vykdymu, derinimo (OL L 228, p. 3).

5 –      1991 m. birželio 20 d. Tarybos sprendimas 91/370/EEB dėl Europos ekonominės bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl tiesioginio draudimo, išskyrus gyvybės draudimą, sudarymo (OL L 205, p. 2).

6 –      1990 m. rugpjūčio 8 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2340/90 dėl draudimo Bendrijai prekiauti su Iraku ir Kuveitu (OL L 213, p. 1).

7 –      1984 m. rugsėjo 17 d. reglamentas dėl bendrosios prekybos politikos sustiprinimo ginantis nuo neteisėtos prekybos praktikos (OL L 252, p. 1).

8 –      Žr. 1988 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 4257/88 dėl bendrųjų tarifų lengvatų taikymo 1989 metais tam tikriems pramonės gaminiams, kurių kilmės šalys yra besivystančios šalys (OL L 375, p. 1).

9 –      Žr., pavyzdžiui, 1988 m. gruodžio 9 d. pasirašytos Europos ekonominės bendrijos sutarties su Kinijos Liaudies Respublika dėl prekybos tekstilės gaminiais 18 straipsnį (OL L 380, p. 1) ir 1989 m. gruodžio 11 d. pasirašytos Europos ekonominės bendrijos sutarties su Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga dėl prekybos tekstilės gaminiais 20 straipsnį (OL L 397, p. 1).

10 –      Žr., pavyzdžiui, Sutartį su Maroko Karalyste: 1977 m. kovo 8 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 482/77 (OL L 65, p. 1), sutartį su Tuniso Respublika: 1987 m. lapkričio 30 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 3618/87 (OL L 340, p. 27); sutartį su Austrija: 1988 m. gruodžio 12 d. Tarybos sprendimas 89/146/EEB (OL 1989, L 56, p. 1).

11 –      Žr., pavyzdžiui, 1992 m. vasario 25 d. Tarybos sprendimą 92/230/EEB (OL L 116, p. 1) dėl laikinosios sutarties su Vengrijos Respublika (35 straipsnis); 1993 m. gruodžio 10 d. Tarybos sprendimą 93/690/EB (OL L 323, p. 1) dėl laikinosios sutarties su Bulgarijos Respublika (37 straipsnis), 1992 m. vasario 25 d. Tarybos sprendimą 92/229/EEB (OL L 115, p. 1) dėl laikinosios sutarties su Čekoslovakijos Federacine Respublika (36 straipsnis).

12 –      OL L 357, p. 1.

13 –      1991 1 31 (OL C 24, p. 5).

14 –      „Konferencija, pažymėdama, kad, esant ypatingoms aplinkybėms, gali atsirasti nesutarimų tarp Sąjungos interesų ir Europos bendrijos steigimo sutarties 227 straipsnio 3 ir 5 dalių a ir b punktuose nurodytų užjūrio šalių ir teritorijų interesų, sutinka, kad Taryba turi stengtis surasti sprendimą, kuris atitiktų Sąjungos poziciją. Tačiau jei paaiškėtų, kad tai neįmanoma, Konferencija sutinka, kad atitinkama valstybė narė gali veikti minėtų užjūrio šalių ir teritorijų interesais, jei tai nekelia pavojaus Bendrijos interesams. Ši valstybė narė Tarybai ir Komisijai praneša, kad gali kilti toks interesų konfliktas, ir, jei atskirų veiksmų negalima išvengti, aiškiai nurodo, kad ji veikia pirmiau minėtos užjūrio teritorijos interesais.

Ši deklaracija taip pat taikoma Makao ir Rytų Timorui.“

15 –      „Sąjunga visų pirma užtikrina visos savo užsienio veiklos nuoseklumą išorės santykių, saugumo, ekonominės ir plėtros politikos sričių atžvilgiu. Už tokio nuoseklumo užtikrinimą yra atsakingos Taryba ir Komisija. Abi jos pagal savo atitinkamus įgaliojimus užtikrina šių politikos sričių įgyvendinimą“.

16 –      Pagal šį straipsnį valstybės narės „nesiima jokių veiksmų, prieštaraujančių Sąjungos interesams arba galinčių sumenkinti jos, kaip darną tarptautiniuose santykiuose skatinančios jėgos, veiksmingumą. Taryba užtikrina, kad šių principų būtų laikomasi“.

17 –      Į Tarybos protokolą bus įrašyta tokia deklaracija: „Taryba, valstybės narės ir Komisija susitaria, kad šio elgesio kodekso pirmoji dalis netrukdo Komisijai savo atsakomybe siekti visus klausimus išspręsti per derybas“.

18 –      Į Tarybos protokolą bus įrašytos tokios deklaracijos:

a) „Taryba pareiškia, kad 1 dalies c punkte vartojama sąvoka „atitinkamas sprendimų priėmimo procesas“ nacionalinės kompetencijos atveju reiškia bendrą sutarimą“;

b) „Komisija pareiškia, kad įgyvendinant atitinkamą sprendimų priėmimo procesą reikia kiek įmanoma stengtis, kad būtų pasiektas bendras sutarimas“.