Pratarmė

Sudėtis

Jurisdikcija

Procesas

Teisingumo Teismas Europos Sąjungos teisės sistemoje

Pratarmė

2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojus Lisabonos sutarčiai Europos Sąjunga tapo juridiniu asmeniu ir perėmė Europos bendrijai anksčiau suteiktą kompetenciją. Šitaip Bendrijos teisė tapo Sąjungos teise, apimdama visas praeityje remiantis Europos Sąjungos sutarties redakcija iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo priimtas nuostatas. Vis dėlto toliau Bendrijos teisės terminas vartojamas darant nuorodą į Teisingumo Teismo praktiką iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo.

Šalia Europos Sąjungos ir toliau egzistuoja Europos atominės energijos bendrija (Euratomas). Kadangi su Euratomu susijusi Teisingumo Teismo jurisdikcija iš esmės sutampa su jurisdikcija, vykdoma pagal Europos Sąjungos sutartį, bei kad toliau pateikiama informacija būtų aiškesnė, nuorodos į Sąjungos teisę apima taip pat Euratomo teisę.

Sudėtis

Teisingumo Teismą sudaro 27 teisėjai ir 11 generaliniai advokatai. Teisėjai ir generaliniai advokatai yra skiriami valstybių narių vyriausybių bendru sutarimu pasikonsultavus su komitetu, įgaliotu pateikti nuomonę dėl siūlomų eiti šias pareigas kandidatų tinkamumo. Jų kadencija yra šešeri metai ir gali būti atnaujinta. Teisėjai ir generaliniai advokatai parenkami iš asmenų, kurių nepriklausomumas nekelia abejonių ir kurie tenkina atitinkamos jų šalies reikalavimus, keliamus aukščiausioms teisėjo pareigoms, arba yra pripažintos kompetencijos teisės specialistai.

Teisingumo Teismo pirmininką ir jo pavaduotoją teisėjai renka iš savo tarpo trejų metų kadencijai. Jis gali būti perrenkamas kitai kadencijai. Pirmininkas vadovauja Teisingumo Teismo veiklai bei pirmininkauja didžiausios sudėties teismo posėdžiams ir pasitarimams. Pirmininko pavaduotojas padeda pirmininkui vykdyti funkcijas ir jį pavaduoja, jei šis negali vykdyti savo pareigų.

Generaliniai advokatai padeda Teismui. Jų pareiga - visiškai nešališkai ir nepriklausomai teikti teisinę nuomonę, vadinamąją išvadą, dėl pateiktų bylų.

Teismo kancleris yra institucijos generalinis sekretorius, kuris, būdamas pavaldus Teisingumo Teismo pirmininkui, vadovauja institucijos padaliniams.

Teismas gali posėdžiauti tokia sudėtimi: plenarine sesija, didžiąja kolegija (15 teisėjų), penkių arba trijų teisėjų kolegijomis.

Plenarinė sesija rengiama Teismo statute numatytais išimtiniais atvejais (pavyzdžiui, kai sprendžiamas Europos ombudsmeno atleidimo ar Europos Komisijos nario, nevykdžiusio jam nustatytų pareigų, atstatydinimo klausimas) bei kai Teismas mano, kad byla yra ypač svarbi.

Didžiosios kolegijos posėdis rengiamas, kai to prašo proceso šalimi esanti valstybė narė arba institucija, taip pat nagrinėjant ypač sudėtingas ar svarbias bylas.

Kitos bylos nagrinėjamos penkių arba trijų teisėjų kolegijose. Penkių teisėjų kolegijų pirmininkai renkami trejiems metams, o trijų teisėjų kolegijų pirmininkai - vieneriems metams.

Jurisdikcija

Tam, kad Teismas galėtų tinkamai vykdyti savo užduotį, jam suteikta apibrėžta jurisdikcija procedūroje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir nagrinėjant įvairių rūšių ieškinius

Įvairios bylų rūšys

• Prašymas priimti prejudicinį sprendimą

Teisingumo Teismas dirba bendradarbiaudamas su valstybių narių teismais, turinčiais bendrąją kompetenciją taikyti Sąjungos teisę. Siekdami užtikrinti efektyvų ir vienodą Sąjungos teisės aktų taikymą ir išvengti bet kokių aiškinimo skirtumų, nacionaliniai teismai gali, o tam tikrais atvejais privalo kreiptis į Teisingumo Teismą, prašydami išaiškinti Sąjungos teisę tam, kad, pavyzdžiui, galėtų patikrinti jų nacionalinės teisės aktų atitiktį šiai teisei. Prašymu priimti prejudicinį sprendimą taip pat gali būti siekiama patikrinti Sąjungos teisės akto galiojimą.
Teisingumo Teismo atsakymas nėra paprasta nuomonė, bet sprendimas ar motyvuota nutartis. Teisingumo Teismo pateiktas išaiškinimas yra privalomas nacionaliniam teismui, kuriam yra skirtas, šiam nagrinėjant atitinkamą bylą. Tačiau jis taip pat yra privalomas kitiems nacionaliniams teismams, sprendžiantiems iš esmės tapačias problemas.
Prašymais priimti prejudicinį sprendimą bet kuris Europos pilietis gali siekti su juo susijusių Sąjungos teisės normų išaiškinimo. Nors paduoti prašymą priimti prejudicinį sprendimą gali tik nacionaliniai teismai, visos nacionaliniame teisme dalyvaujančios bylos šalys, valstybės narės ir Sąjungos institucijos gali dalyvauti Teisingumo Teisme pradėtoje procedūroje. Ne vienas svarbus Sąjungos teisės principas buvo suformuluotas būtent prejudiciniuose sprendimuose, kartais atsakant į pirmosios instancijos nacionalinių teismų pateiktus klausimus.

• Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo

Šis ieškinys Teisingumo Teismui leidžia kontroliuoti, ar valstybės narės vykdo įsipareigojimus pagal Sąjungos teisę. Prieš pareikšdama ieškinį Teisingumo Teisme Komisija turi atlikti išankstinę procedūrą, kurios esmė yra suteikti valstybei narei galimybę atsakyti į jai pareikštus kaltinimus. Jei ši procedūra neįtikina valstybės narės liautis nevykdyti įsipareigojimų, Teisingumo Teisme gali būti pareiškiamas ieškinys dėl Sąjungos teisės pažeidimo.
Šį ieškinį gali pareikšti Komisija (dažniausias atvejis praktikoje) arba kita valstybė narė. Teisingumo Teismui nustačius įsipareigojimų neįvykdymo faktą, atitinkama valstybė privalo nedelsdama nutraukti pažeidimą. Jei naujo Komisijos ieškinio pagrindu Teisingumo Teismas nustato, kad valstybė narė neįvykdė jo sprendimo, jis gali paskirti jai už tai vienkartinę sumą arba periodinę baudą. Tačiau, jei Komisijai nepranešama apie direktyvos į nacionalinę teisę perkeliančias nuostatas, jos prašymu Teisingumo Teismas gali paskirti atitinkamai valstybei narei piniginę sankciją jau pirmajame sprendime dėl įsipareigojimų neįvykdymo.

• Ieškinys dėl panaikinimo

Šiuo ieškiniu ieškovas prašo panaikinti Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų priimtą teisės aktą (ypač reglamentą, direktyvą ar sprendimą). Teisingumo Teismas nagrinėja ieškinius, pareikštus valstybės narės dėl Europos Parlamento ir (arba) dėl Tarybos aktų (išskyrus pastarosios institucijos aktus valstybės pagalbos, dempingo ir įgyvendinimo įgaliojimų srityje) arba ieškinius, pareikštus vienos Sąjungos institucijos kitai institucijai. Bendrasis Teismas, kaip pirmoji instancija, nagrinėja visus kitus šios rūšies ieškinius, ir ypač pareikštus privačių asmenų.

• Ieškinys dėl neveikimo

Šis ieškinys leidžia Teisingumo Teismui tikrinti Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų neveikimo teisėtumą. Tačiau šį ieškinį galima pareikšti, tik jeigu atitinkama institucija buvo pirmiau paraginta imtis atitinkamų veiksmų. Pripažinus neveikimą neteisėtu ši institucija privalo imtis būtinų priemonių pažeidimui ištaisyti. Ieškiniai dėl neveikimo priklauso tiek Teisingumo Teismo, tiek Bendrojo Teismo jurisdikcijai, remiantis tais pačiais kriterijais, kaip ir ieškinių dėl panaikinimo atveju.

• Apeliacinis skundas

Teisingumo Teismui galima paduoti apeliacinius skundus dėl Bendrojo Teismo sprendimų ir nutarčių tik teisės klausimais. Jeigu apeliacinis skundas yra priimtinas ir pagrįstas, Teisingumo Teismas panaikina Bendrojo Teismo sprendimą. Jei sprendimas gali būti priimtas toje bylos stadijoje Teisingumo Teismas pats sprendžia bylą. Priešingu atveju jis grąžina bylą Bendrajam Teismui, kuriam yra privalomas išnagrinėjus apeliacinį skundą priimtas Teisingumo Teismo sprendimas.

Procesas

Neatsižvelgiant į bylos rūšį, procesą Teisingumo Teisme sudaro rašytinė dalis ir prireikus žodinė dalis – viešas teismo posėdis. Vis dėlto būtina atskirti prašymų priimti prejudicinį sprendimą nagrinėjimo procesą nuo tiesioginių ieškinių ir apeliacinių skundų nagrinėjimo proceso.

Kreipimasis į Teisingumo Teismą ir rašytinė proceso dalis

• prašymuose priimti prejudicinį sprendimą

Klausimus dėl Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimo ar galiojimo nacionalinis teismas paprastai pateikia sprendimo ar nutarties, priimtų pagal savo šalies teismo proceso taisykles, forma. Teismo vertimų tarnybai išvertus prašymą į visas oficialiąsias Sąjungos kalbas, Teismo kanceliarija jį įteikia pagrindinės bylos šalims bei valstybėms narėms ir Sąjungos institucijoms. Pranešimas apie pagrindinės bylos šalis bei pateiktus klausimus skelbiamas Oficialiajame leidinyje. Bylos šalys, valstybės narės ir institucijos per du mėnesius gali pateikti Teisingumo Teismui savo rašytines pastabas.

• tiesioginiuose ieškiniuose ir apeliaciniuose skunduose

Į Teismą kreipiamasi ieškiniu ar apeliaciniu skundu, kuris pateikiamas Teismo kanceliarijai. Teismo kancleris pasirūpina, kad Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje būtų paskelbtas pranešimas apie ieškinį ar apeliacinį skundą bei ieškovo ar apelianto reikalavimus ir ieškinio ar apeliacinio skundo pagrindus. Ieškinys ar apeliacinis skundas įteikiamas kitoms šalims, kurios per du mėnesius nuo įteikimo turi pateikti atsiliepimą į ieškinį ar į apeliacinį skundą. Prireikus ieškovas ar apeliantas turės teisę pateikti dubliką, o atsakovas – tripliką. Privalu griežtai laikytis šių dokumentų pateikimui nustatytų terminų.

Ir ieškinio, ir apeliacinio skundo gavimo atveju Teismo pirmininkas ir pirmasis generalinis advokatas paskiria atitinkamai teisėją pranešėją ir generalinį advokatą, atsakingus už bylos nagrinėjimą.

Parengiamosios priemonės

Visose bylose baigus rašytinę proceso dalį šalys gali per tris savaites pranešti, ar jos norėtų surengti teismo posėdį ir kodėl. Teisėjui pranešėjui pasiūlius, Teismas, išklausęs generalinį advokatą, nusprendžia, ar reikia imtis pasirengimo nagrinėti bylą priemonių, kokios sudėties teismui perduoti nagrinėti bylą ir ar surengti teismo posėdį, kurio datą nustato Teismo pirmininkas.

Viešas teismo posėdis ir generalinio advokato išvada

Priėmus sprendimą surengti teismo posėdį byla nagrinėjama viešame teismo posėdyje dalyvaujant konkrečios sudėties teisėjų kolegijai bei generaliniam advokatui. Teisėjai ir generalinis advokatas gali pateikti šalims klausimų. Po kelių savaičių viešame teismo posėdyje generalinis advokatas Teisingumo Teismui pateikia savo išvadą. Joje jis išsamiai analizuoja teisinius bylos aspektus bei Teisingumo Teismui pasiūlo nešališką iškeltos problemos sprendimą. Taip baigiasi žodinė proceso dalis. Manydamas, kad byloje nekeliamas joks naujas teisės klausimas, Teismas, išklausęs generalinį advokatą, gali nuspręsti nagrinėti bylą be generalinio advokato išvados.

Sprendimai

Teisėjai pasitarime svarsto teisėjo pranešėjo parengtą sprendimo projektą. Kiekvienas konkrečios sudėties teismo teisėjas gali siūlyti projekto pakeitimus. Teisingumo Teismo sprendimai priimami balsų dauguma, o atskiros nuomonės nėra pareiškiamos. Sprendimą pasirašo tik teisėjai, dalyvavę pasitarime žodžiu, per kurį priimamas sprendimas, tačiau nepažeidžiant taisyklės, jog sprendimo nepasirašo trumpiausiai teisėjo pareigas einantis kolegijos teisėjas, jei kolegiją sudaro lyginis teisėjų skaičius. Sprendimai skelbiami viešame teismo posėdyje. Sprendimų ir generalinio advokato išvadų paskelbimo ar perskaitymo dieną jų tekstai yra prieinami CURIA interneto svetainėje. Vėliau daugeliu atvejų jie yra skelbiami Teismo praktikos rinkinyje.

Specialios procedūros

• Supaprastinta procedūra

Kai prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktas klausimas yra tapatus klausimui, dėl kurio Teisingumo Teismas jau yra pasisakęs, arba kai atsakymas į šį klausimą nekelia pagrįstų abejonių ar gali būti aiškiai nustatytas teismų praktikos pagrindu, Teisingumo Teismas, išklausęs generalinio advokato nuomonę, gali priimti motyvuotą nutartį pateikdamas nuorodą į jau priimtą šiuo klausimu sprendimą ar teismų praktiką.

• Pagreitinta procedūra

Pagreitinta procedūra leidžia Teisingumo Teismui greitai spręsti ypatingos skubos bylas, maksimaliai sutrumpinant terminus ir suteikiant šioms byloms absoliučią pirmenybę. Vienai iš šalių pateikus prašymą, Teismo pirmininkas, teisėjo pranešėjo siūlymu ir išklausęs kitas šalis bei generalinį advokatą, nusprendžia ar ypatinga bylos skuba pateisina pagreitintos procedūros taikymą. Pagreitinta procedūra taip pat numatyta bylose dėl prašymų priimti prejudicinius sprendimus. Šiuo atveju prašymą dėl pagreitintos procedūros pateikia į Teisingumo Teismą kreipęsis nacionalinis teismas, kuris turi nurodyti aplinkybes, pagrindžiančias prejudicinio klausimo sprendimą ypatingos skubos tvarka.

• Prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra

Ši procedūra leidžia Teisingumo Teismui per kuo trumpesnį laiką išnagrinėti svarbius klausimus, susijusius su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve (policijos ir teisminis bendradarbiavimas civilinėse ir baudžiamosiose bylose, vizų, prieglobsčio, imigracijos ir kitos su laisvu asmenų judėjimų susijusios politikos sritys). Bylas, kurioms taikoma prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra, nagrinėja specialiai paskirta penkių teisėjų kolegija. Praktikoje rašytinė proceso dalis vyksta iš esmės susirašinėjant elektroniniu paštu ir yra labai sutrumpinta tiek jos trukmės, tiek šalių, kurioms leidžiama pateikti pastabas raštu atžvilgiu, nes daugelis iš jų dalyvauja žodinėje proceso dalyje, kuri yra privaloma.

• Laikinosios apsaugos priemonės

Laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra sustabdyti institucijos priimto akto, dėl kurio buvo pareikštas ieškinys, vykdymą arba imtis bet kurių kitų būtinų priemonių siekiant užkirsti kelią didelės ir nepataisomos žalos vienai iš šalių atsiradimui.

Teismo proceso išlaidos

Procesas Teisingumo Teisme yra nemokamas. Tačiau Teismas neapmoka turinčio teisę atstovauti valstybės narės teisme advokato, kuris privalo atstovauti bylos šalims, honorarų. Vis dėlto šalis, kuri negali apmokėti visų teismo išlaidų ar jų dalies, neatstovaujama advokato, gali prašyti nemokamos teisinės pagalbos. Kartu su šiuo prašymu turi būti pateikta visa informacija, pagrindžianti šios teisinės pagalbos reikalingumą šiai šaliai.

Kalbos

Tiesioginio ieškinio atveju ieškinyje vartojama kalba (kuri gali būti viena iš 24 oficialiųjų Europos Sąjungos kalbų) ir bus proceso kalba, t. y. kalba, kuria vyks visas procesas. Prašymų priimti prejudicinį sprendimą atveju proceso kalba yra į Teisingumo Teismą besikreipiančio nacionalinio teismo kalba. Posėdyje vykstantys teisminiai ginčai, atsižvelgiant į poreikius, sinchroniškai verčiami į skirtingas oficialiąsias Europos Sąjungos kalbas. Teisėjų pasitarimas vyksta be vertėjų viena bendra kalba, kuri tradiciškai yra prancūzų.

Proceso schema

Skliaustuose nurodyti neprivalomi proceso etapai.
Paryškintas šriftas nurodo viešą dokumentą.
 

Teisingumo Teismas Europos Sąjungos teisės sistemoje

Kurdamos Europą, valstybės narės (šiuo metu jų yra 27) pasirašė Europos Bendrijų steigimo sutartis, o vėliau Europos Sąjungos sutartį ir įsteigė institucijas, kurios priima teisės normas tam tikrose srityse.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos (EAEB) teisminė institucija. Ją sudaro du teismai: Teisingumo Teismas ir Bendrasis Teismas, kurių pagrindinė užduotis yra nagrinėti Sąjungos teisės aktų teisėtumą ir užtikrinti vienodą šios teisės aiškinimą ir taikymą.

Teisingumo Teismas savo praktikoje nustatė administracinių institucijų ir nacionalinių teismų pareigą visa apimtimi taikyti Sąjungos teisę savo kompetencijos ribose ir apsaugoti teises, kurias ji suteikia piliečiams (tiesioginis Sąjungos teisės taikymas), netaikant jokios Sąjungos teisei prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos, ar ji būtų priimta anksčiau, ar vėliau už Sąjungos teisės normą (Sąjungos teisės viršenybės nacionalinės teisės atžvilgiu principas).

Teisingumo Teismas taip pat pripažino valstybių narių atsakomybės už Sąjungos teisės pažeidimus principą, kuris yra, pirma, priemonė, iš esmės sustiprinanti Sąjungos teisės normomis asmenims suteiktų teisių apsaugą, ir, antra, veiksnys, galintis prisidėti prie tikslesnio šių teisės normų įgyvendinimo valstybėse narėse. Valstybėms narėms dėl padarytų pažeidimų kyla pareiga atlyginti žalą, kuri tam tikrais atvejais gali būti didelė našta valstybės biudžetui. Be to, bet koks valstybės narės įsipareigojimų pagal Sąjungos teisę neįvykdymas gali būti apskųstas Teismui, o valstybei narei nevykdant sprendimo, kuriuo pripažįstamas toks įsipareigojimų neįvykdymas, Teismas gali jai paskirti periodinę baudą ir (arba) nurodyti sumokėti vienkartinę sumą. Tačiau, jei Komisijai nepranešama apie direktyvos į nacionalinę teisę perkeliančias nuostatas, jos prašymu Teisingumo Teismas gali paskirti atitinkamai valstybei narei piniginę sankciją jau pirmajame sprendime dėl įsipareigojimų neįvykdymo.

Teisingumo Teismas taip pat bendradarbiauja su nacionaliniais teismais, turinčiais bendrąją kompetenciją taikyti Sąjungos teisę. Bet kuris nacionalinis teismas, kuriam pateiktas su Sąjungos teise susijęs ginčas, gali, o kartais ir privalo Teisingumo Teismui pateikti prejudicinius klausimus. Tada Teisingumo Teismas turi išaiškinti Sąjungos teisės normą arba patikrinti jos teisėtumą.

Teismo praktikos raida parodo Teisingumo Teismo indėlį kuriant teisinę erdvę Sąjungos piliečiams, ginant teises, kurias įvairiose kasdieninio gyvenimo apraiškose jiems suteikė Sąjungos teisės aktai.

Teismo praktikoje įtvirtinti pagrindiniai principai

Teismo praktikoje (kuri pradėta plėtoti 1963 m. sprendimu Van Gend & Loos) Teisingumo Teismas nustatė Bendrijos teisės tiesioginio veikimo valstybėse narėse principą, kuris šiuo metu leidžia Sąjungos piliečiams tiesiogiai remtis Sąjungos normomis nacionaliniuose teismuose.

Iš Vokietijos į Nyderlandus prekes importuojanti transporto bendrovė Van Gend & Loos turėjo mokėti muito mokestį, kurį ji laikė prieštaraujančiu EEB sutarties normai, draudžiančiai valstybėms narėms didinti muito mokesčius tarpusavio prekyboje. Ieškinys iškėlė nacionalinės teisės aktų ir EEB sutarties normų kolizijos klausimą. Gavęs Nyderlandų teismo prašymą, Teisingumo Teismas išsprendė klausimą patvirtindamas tiesioginio veikimo doktriną, transporto bendrovei suteikdamas tiesioginę jos teisių pagal Bendrijos teisę apsaugą nacionaliniame teisme.

1964 m. sprendimas Costa įtvirtino Bendrijos teisės viršenybę vidaus teisės aktų atžvilgiu.

Šioje byloje Italijos teismas Teisingumo Teismo klausė, ar Italijos įstatymas, kuriuo nacionalizuojamas elektros energijos gamybos ir paskirstymo sektorius, yra suderinamas su tam tikromis EEB sutarties nuostatomis. Teisingumo Teismas įvedė Bendrijos teisės viršenybės doktriną, pagrįsdamas ją Bendrijos teisės, kuri turi būti vienodai taikoma visose valstybėse narėse, sistemos specifiškumu.

1991 m. sprendime Francovich ir kt. Teisingumo Teismas išplėtojo kitą pagrindinę sąvoką, t. y. valstybės narės atsakomybę asmenų atžvilgiu už žalą, kuri jiems padaryta šiai valstybei pažeidus Bendrijos teisę. Taigi nuo 1991 m. Bendrijos piliečiai įgijo galimybę pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo valstybei, kuri pažeidė Bendrijos nuostatą.

Du Italijos piliečiai, kuriems jų bankrutavę darbdaviai turėjo sumokėti atlyginimą, pradėjo bylą remdamiesi Italijos valstybės neveikimu, šiai neperkėlus Bendrijos nuostatų dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviams esant nemokiems. Gavęs Italijos teismo prašymą, Teisingumo Teismas nurodė, kad nagrinėjama direktyva asmenims buvo siekiama suteikti teisių, kurių jie neteko dėl valstybės neveikimo, neperkėlus šios direktyvos į nacionalinę teisę, ir taip sudarė asmeniui galimybę pareikšti ieškinį pačiai valstybei dėl žalos atlyginimo.

Teisingumo Teismas Sąjungos piliečio gyvenime

Dauguma iš tūkstančių Teisingumo Teismo priimtų sprendimų, ypač visi tie, kurie buvo priimti pagal prašymus priimti prejudicinį sprendimą, turi akivaizdžiai svarbių padarinių kasdieniniame Sąjungos piliečių gyvenime. Toliau kaip pavyzdžiai svarbiausiose Sąjungos teisės srityse pateikiami kai kurie iš šių sprendimų.

• Laisvas prekių judėjimas

1979 m. priėmus sprendimą Cassis de Dijon dėl laisvo prekių judėjimo principo, prekybininkai gali importuoti į savo šalį bet kokias prekes, kilusias iš kitos Sąjungos šalies, su sąlyga, kad jos ten buvo teisėtai pagamintos ir parduodamos ir kad nėra jokio privalomo pagrindo, pavyzdžiui, susijusio su sveikatos ar aplinkos apsauga, dėl kurio būtų draudžiamas šių prekių importas į vartojimo valstybę.

• Laisvas asmenų judėjimas

Daug sprendimų buvo priimta laisvo asmenų judėjimo srityje.
Sprendimu Kraus (1993 m.) Teisingumo Teismas patvirtino, kad Bendrijos piliečio, turinčio trečiosios pakopos universitetinį diplomą, kuris įgytas kitoje valstybėje narėje ir kuris leidžia pradėti verstis profesine veikla ar vykdyti ekonominę veiklą, padėtį ir net jo ryšius su jo kilmės valstybe nare reglamentuoja Bendrijos teisė. Taigi nors valstybė narė ir gali nustatyti reikalavimą, jog siekiant naudoti diplomą jos teritorijoje reikalingas administracinės valdžios institucijos leidimas, leidimo procedūra turi turėti vienintelį tikslą - patikrinti, ar diplomas buvo tinkamai išduotas.
Vienas labiausiai žinomų iš šioje srityje priimtų sprendimų yra sprendimas Bosman (1995 m.), kuriame Belgijos teismo prašymu Teisingumo Teismas priėmė sprendimą dėl futbolo federacijų nuostatų atitikties darbuotojų judėjimo laisvei. Jis nurodė, kad profesionalusis sportas yra ekonominė veikla, kurios vykdymui neturi kliudyti nuostatos, reglamentuojančios žaidėjų perėjimą ar apribojančios žaidėjų, kitų valstybių narių piliečių, skaičių. Toks aiškinimas vėlesniais sprendimais buvo išplėstas apimant ir profesionalių sportininkų iš trečiosios šalies, kuri su Europos Bendrijomis yra pasirašiusi asociacijos (2003 m. sprendimas Deutscher Handballbund) arba partnerystės (2005 m. sprendimas Simutenkov) sutartį, padėtį.

• Laisvas paslaugų teikimas

1989 m. sprendimas dėl laisvo paslaugų teikimo susijęs su britų turistu, kuris buvo užpultas ir rimtai sužeistas Paryžiaus metro. Gavęs Prancūzijos teismo prašymą, Teisingumo Teismas nusprendė, kad, būdamas turistu, tas asmuo buvo paslaugų ne savo šalyje gavėjas ir jam buvo taikomas Bendrijos teisėje įtvirtintas nediskriminavimo dėl pilietybės principas. Dėl to jis turėjo teisę į tokį patį nuostolių atlyginimą, kokio galėjo reikalauti Prancūzijos pilietis (sprendimas Cowan).
Gavęs Liuksemburgo teismų prašymą, Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionalinės teisės aktas, dėl kurio apdraustajam atsisakoma atlyginti dantų gydymo kitoje valstybėje narėje išlaidas, yra nepateisinama kliūtis laisvam paslaugų teikimui (1998 m. sprendimas Kohll) ir kad atsisakymas atlyginti išlaidas, susijusias su akinių pirkimu užsienyje, yra laikomas nepateisinama kliūtimi laisvam prekių judėjimui (1998 m. sprendimas Decker).

• Vienodas požiūris ir socialinės teisės

Lėktuvo palydovė pateikė ieškinį prieš savo darbdavį dėl diskriminacijos, susijusios su darbo užmokesčiu, kuris buvo mažesnis, palyginti su darbuotojais vyrais, dirbusiais tą patį darbą. Gavęs Belgijos teismo prašymą, Teisingumo Teismas 1976 m. nusprendė, kad Sutarties nuostata, įtvirtinanti vienodo apmokėjimo už vienodą ar vienodos vertės darbą abiejų lyčių darbuotojams principą, yra tiesioginio veikimo (sprendimas Defrenne).
Aiškindamas Bendrijos nuostatas dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris, Teisingumo Teismas prisidėjo prie moterų apsaugos nuo su motinyste susijusio atleidimo iš darbo. Viena moteris buvo atleista iš darbo dėl to, kad nebegalėjo dirbti dėl nėštumo sukeltų sunkumų. 1998 m. Teisingumo Teismas paskelbė šį atleidimą prieštaraujančiu Bendrijos teisei. Moters atleidimas iš darbo nėštumo metu dėl jos nebuvimo darbe, kurį sukėlė su nėštumu susijusi liga, yra draudžiama diskriminacija dėl lyties (sprendimas Brown).
Siekiant darbuotojų saugumo užtikrinimo ir sveikatos apsaugos, būtina, kad darbuotojai turėtų kasmetines mokamas atostogas. 1999 m. britų profesinė sąjunga BECTU užginčijo Britanijos teisės aktus, kurie tokios teisės nesuteikė darbuotojams, turintiems trumpalaikes darbo sutartis, remdamasi tuo, kad jie neatitiko Bendrijos direktyvos dėl darbo laiko organizavimo. Teisingumo Teismas nusprendė (2001 m. sprendimas BECTU), kad teisė į kasmetines mokamas atostogas yra socialinė teisė, kurią Bendrijos teisė tiesiogiai suteikia visiems darbuotojams, ir kad nė iš vieno darbuotojo ši teisė negali būti atimta.

• Pagrindinės teisės

Nuspręsdamas, kad pagrindinių teisių laikymasis sudaro neatskiriamą bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, dalį, Teisingumo Teismas svariai prisidėjo prie šių teisių apsaugos standartų padidinimo. Šioje srityje Teisingumo Teismas remiasi valstybėms narėms bendromis konstitucinėmis tradicijomis ir tarptautiniais žmogaus teisių apsaugos dokumentais, ypač Europos žmogaus teisių konvencija, kuriuos valstybės narės sudarė arba prie kurių prisijungė. Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai jis gali taikyti ir aiškinti 2000 m. gruodžio 7 d. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, kuriai šia Sutartimi pripažįstama tokia pati teisinė galia, kaip ir Sutartims.
Po daugelio teroristinių išpuolių prieš policininkus policijos pajėgoms Šiaurės Airijoje buvo suteikta teisė nešiotis ginklą. Tačiau viešojo saugumo sumetimais teisė nešiotis ginklą nebuvo suteikta (remiantis kompetentingos ministerijos išduotu ir teismuose neginčytinu pažymėjimu) policijoje dirbančioms moterims. Dėl to Šiaurės Airijos policijoje su moterimis nebebuvo sudaryta nė viena darbo visą darbo dieną sutartis. Gavęs Jungtinės Karalystės teismo prašymą, Teisingumo Teismas nusprendė, jog tai, kad nacionalinis teismas neturi teisės tikrinti nacionalinės valdžios institucijos pažymėjimo, prieštarauja veiksmingos teisminės gynybos principui, kuris yra taikomas bet kuriam asmeniui, manančiam, jog patyrė diskriminaciją dėl lyties (1986 m. sprendimas Johnston).

• Sąjungos pilietybė

Dėl Sąjungos pilietybės, kurią pagal Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo turi visi valstybių narių piliečiai, Teisingumo Teismas patvirtino, kad ji suteikia teisę apsigyventi kitos valstybės narės teritorijoje. Taigi valstybės narės nepilnametis pilietis, turintis sveikatos draudimą ir pakankamai lėšų, taip pat turi tokią teisę apsigyventi. Teismas pabrėžė, kad Bendrijos teisė iš nepilnamečio nereikalauja, kad jis pats turėtų būtinų lėšų, ir kad atsisakius tuo pačiu metu suteikti teisę apsigyventi jo motinai, kuri yra trečiosios valstybės pilietė, vaiko teisė apsigyventi prarastų savo prasmę (2004 m. sprendimas Zhu ir Chen).
Tame pačiame sprendime Teisingumo Teismas pažymėjo, kad net tuo atveju, kai valstybės narės pilietybė gaunama tam, kad trečiosios valstybės pilietis įgytų teisę apsigyventi pagal Bendrijos teisę, valstybė narė negali apriboti kitos valstybės narės pilietybės suteikimo padarinių.