BENDROJO TEISMO (devintoji kolegija) SPRENDIMAS
2015 m. vasario 5 d.(*)
„Valstybės pagalba – Airijos mokestis, taikomas lėktuvų keleiviams – Sumažintas skrydžių tarifas į vietoves, esančias ne daugiau kaip 300 km atstumu nuo Dublino oro uosto – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažįstama nesuderinama su vidaus rinka ir įpareigojama ją išieškoti – Nauda – Atrankinis pobūdis – Pagalbos gavėjų nustatymas – Reglamento (EB) Nr. 659/1999 14 straipsnis – Pareiga motyvuoti“
Byloje T‑473/12
Aer Lingus Ltd, įsteigta Dubline (Airija), atstovaujama baristerių K. Bacon, D. Scannell, D. Bailey ir solisitoriaus A. Burnside,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą L. Flynn, D. Grespan ir T. Maxian Rusche,
atsakovę,
palaikomą
Airijos, atstovaujamos E. Creedon, A. Joyce ir J. Quaney, padedamų SC E. Regan ir baristerio B. Doherty,
įstojusios į bylą šalies,
dėl prašymo panaikinti 2012 m. liepos 25 d. Komisijos sprendimą 2013/199/ES dėl valstybės pagalbos byloje SA.29064 (11/C, ex 11/NN) – Airijos taikyti diferencijuoti mokesčio tarifai oro transportui (OL L 119, 2013, p. 30),
BENDRASIS TEISMAS (devintoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas G. Berardis (pranešėjas), teisėjai O. Czúcz ir A. Popescu,
posėdžio sekretorius J. Plingers, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2014 m. birželio 4 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą(1)
Ginčo aplinkybės
1 Ieškovė Aer Lingus Ltd yra Airijoje įsteigta oro linijų bendrovė, turinti padalinius Airijoje (Dublino, Korko ir Šenono oro uostuose) ir Jungtinėje Karalystėje (Londono Getviko, Londono Heathrow ir Belfasto oro uostuose). Ji eksploatuoja vidaus linijas Airijoje ir tarptautines linijas tarp Airijos ar Jungtinės Karalystės ir 70 paskirties vietovių Airijoje, Jungtinėje Karalystėje, kontinentinėje Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.
2 2008 m. Finansų įstatymo Nr. 2 (Finance Act (no 2) 2008; toliau – Finansų įstatymas) 55 straipsnyje numatytas akcizo mokestis, vadinamasis Air travel tax (oro transporto mokestis; toliau – OTM), kuris pradedamas taikyti nuo 2009 m. kovo 30 d., šio įstatymo įsigaliojimo datos.
3 Finansų įstatyme numatyta, kad OTM renkamas tiesiogiai iš oro linijų operatorių už kiekvieną keleivį, keliaujantį lėktuvu iš oro uosto, esančio Airijoje (išskyrus oro uostus, aptarnaujančius mažiau nei 10 000 keleivių per metus, o nuo 2009 m. birželio 3 d. – 50 000 keleivių per metus), ir yra mokėtinas tuo momentu, kai keleivis palieka oro uostą lėktuvo viduje, galinčiame gabenti daugiau nei 20 keleivių, kuris nėra naudojamas valstybės poreikiams ar karo tikslais. Nors in fine laikoma, kad mokestis perkeliamas keleiviams įskaičiuojant jį į bilieto kainą, šio mokesčio mokėtojai yra oro linijų operatoriai, kurie ir turi jį sumokėti.
4 Įvestas OTM buvo renkamas atsižvelgiant į atstumą tarp oro uosto, iš kurio pradėtas skrydis, ir oro uosto, kur skrydis baigtas, taikant dviejų eurų tarifą, jei skrydžio atstumas nuo Dublino oro uosto iki atvykimo oro uosto neviršijo 300 km, ir dešimties eurų – visais kitais atvejais.
5 2009 m. liepos 21 d. Europos Komisija užregistravo du atskirus skundus, pateiktus ieškovės konkurento, dėl kelių Airijoje nustatyto OTM aspektų: vieną – pagal 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [SESV 108] straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 20 straipsnio 2 dalį, kitą – pagal SESV 56 straipsnį ir 2008 m. rugsėjo 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1008/2008 dėl oro susisiekimo paslaugų teikimo Bendrijoje bendrųjų taisyklių (nauja redakcija) (OL L 293, p. 3).
6 Nagrinėdama antrąjį skundą Komisija pirmiausia pradėjo tyrimą dėl galimo SESV 56 straipsnio, reglamentuojančio laisvą paslaugų teikimą, ir Reglamento Nr. 1008/2008 pažeidimo. Remdamasi tuo Komisija 2010 m. kovo 18 d. išsiuntė Airijos valdžios institucijoms oficialų pranešimą (toliau – oficialus pranešimas). Po oficialaus pranešimo mokesčio tarifas buvo pakeistas tam, kad vienodas trijų eurų mokesčio tarifas nuo 2011 m. kovo 1 d. galėtų būti taikomas visiems išvykstantiems, nepaisant atstumo. Todėl Komisijos tyrimas, susijęs su SESV 56 straipsnio ir Reglamento Nr. 1008/2008 pažeidimu, buvo nutrauktas.
7 Pirmajame skunde, grindžiamame taisyklių valstybės pagalbos srityje taikymu, be kita ko, nurodoma, kad mažesnis mokesčio tarifas (du eurai vietoj dešimties eurų) iš esmės palankesnis vietos bendrovėms, kaip antai Aer Arann, kuri daugumą savo skrydžių vykdo į paskirties vietoves, esančias iki 300 km nuo Dublino oro uosto. Tame pačiame skunde taip pat buvo nurodyta tai, kad dėl fiksuoto mokesčio pobūdžio yra diskriminuojama, nes toks mokestis sudaro didesnę kainos dalį pigių skrydžių bendrovėms nei įprastoms oro linijų bendrovėms. Galiausiai skunde nurodyta aplinkybė, kad OTM netaikymas tranzitu ir su persėdimu keliaujantiems keleiviams yra neteisėta pagalba oro linijų bendrovėms Aer Lingus ir Aer Arann, atsižvelgiant į tai, kad šios bendrovės turėjo santykinai didelę šioms kategorijoms priklausančių keleivių ir skrydžių dalį.
8 2011 m. liepos 13 d. raštu Komisija informavo Airiją apie savo sprendimą pradėti formalią tyrimo procedūrą, numatytą SESV 108 straipsnio 2 dalyje, dėl mažesnio nacionalinio OTM tarifo laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 30 d. iki 2011 m. kovo 1 d. Komisija paprašė Airijos valdžios institucijų persiųsti sprendimo kopiją pagalbos gavėjams.
9 2011 m. liepos 13 d. sprendimu (jo santrauka paskelbta 2011 m. spalio 18 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 306, p. 10)), priimtu pasibaigus preliminaraus nagrinėjimo etapui, Komisija, be kita ko, konstatavo, kad OTM netaikymas tranzitu ir su persėdimu keliaujantiems keleiviams ir fiksuoto pobūdžio mokesčio taikymas nėra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Tačiau ji manė, kad mažesnio tarifo nacionalinio mokesčio taikymas nuo 2009 m. kovo 30 d. iki 2011 m. kovo 1 d., panašu, buvo valstybės pagalba, dėl kurios kyla klausimų, susijusių su suderinamumu su vidaus rinka, nes ja neteisėtai sudaromos palankesnės sąlygos nacionaliniams skrydžiams nei tarptautiniams. Todėl ji pradėjo formalią šios priemonės tyrimo procedūrą ir paprašė suinteresuotųjų šalių pateikti pastabas dėl nagrinėjamos priemonės.
10 Airijos valdžios institucijos pateikė savo pastabas 2011 m. rugsėjo 15 d. Ieškovė šioje procedūros stadijoje pastabų nepateikė.
11 2012 m. liepos 25 d. Komisija priėmė Sprendimą 2013/199/ES dėl valstybės pagalbos byloje SA.29064 (11/C, ex 11/NN) – Airijos taikyti diferencijuoti mokesčio tarifai oro transportui (OL L 119, 2013, p. 30, toliau – ginčijamas sprendimas). Apie šį sprendimą ieškovei buvo pranešta 2012 m. rugpjūčio 23 d. Airijos finansų ministerijos raštu, šį ji gavo 2012 m. rugsėjo 6 d.
12 Komisija šio sprendimo 1 straipsnyje padarė išvadą, kad valstybės pagalba, kurią pagal Finansų įstatymą Airija neteisėtai ir pažeisdama Sutarties 108 straipsnio 3 dalies nuostatas teikė nuo 2009 m. kovo 30 d. iki 2011 m. kovo 1 d. (toliau – nagrinėjamas laikotarpis) sumažinto oro transporto mokesčio tarifo, taikyto visiems skrydžiams, vykdomiems orlaiviais, galinčiais skraidinti daugiau kaip 20 keleivių ir nenaudojamais valstybiniais arba kariniais tikslais, iš oro uostų, aptarnaujančių daugiau nei 10 000 keleivių per metus, į vietas, iki kurių atstumas nuo Dublino oro uosto neviršija 300 km, forma, yra nesuderinama su vidaus rinka.
13 Šio sprendimo 4 straipsnyje numatyta, kad Airija turi susigrąžinti iš pagalbos gavėjų nesuderinamą pagalbą, suteiktą pagal 1 straipsnyje nurodytą schemą. Šie pagalbos gavėjai, tarp kurių Ryanair, ieškovė, Aer Arann ir kiti oro vežėjai, kuriuos turi nustatyti Airija, nurodyti ginčijamo sprendimo 70 konstatuojamoje dalyje. Toje pačioje dalyje patikslinta, kad valstybės pagalbos sumą sudaro sumažinto OTM tarifo ir standartinio dešimties eurų tarifo (t. y. aštuoni eurai) už kiekvieną keleivį, skirtumas.
Procesas ir šalių reikalavimai
14 Ieškovė pareiškė šį ieškinį, jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2012 m. lapkričio 1 dieną.
15 Airija paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų; tą dokumentą Bendrojo Teismo kanceliarija gavo2013 m. kovo 6 d. Bendrojo Teismo šeštosios kolegijos pirmininkas 2013 m. balandžio 17 d. nutartimi leido Airijai įstoti į bylą.
16 Airija 2013 m. birželio 4 d. pateikė įstojimo į bylą paaiškinimus. 2013 m. birželio 17 d. raštu Komisija informavo kanceliariją, kad neturi pastabų. 2013 m. liepos 24 d. ieškovė pateikė pastabas dėl minėtų paaiškinimų.
17 Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į devintąją kolegiją, todėl ši byla paskirta šiai kolegijai.
18 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti arba subsidiariai – iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
19 Komisija, palaikoma Airijos, Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
(Praleista)
Dėl trečiojo ir ketvirtojo ieškinio pagrindų, susijusių su teisės klaida ir akivaizdžia vertinimo klaida kvalifikuojant ir kiekybiškai vertinant pagalbą, kurias lėmė neatsižvelgimas į OTM perkėlimą keleiviams, ir su Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio ir proporcingumo bei vienodo požiūrio principų pažeidimu, taikant pagalbos išieškojimo tvarką
78 Trečiajame ieškinio pagrinde ieškovė tvirtina, kad Komisija padarė teisės klaidą ir akivaizdžią vertinimo klaidą nustačiusi, kad oro vežėjai, kuriems taikomas sumažintas tarifas, yra tariamos aštuonių eurų už keleivį pagalbos gavėjai, ir įpareigojusi šiuo pagrindu susigrąžinti pagalbą, nors pati pripažino, kad šis mokestis galėjo būti perkeltas keleiviams, kurie dėl to buvo pagrindiniai pagalbos sumažinto tarifo forma gavėjai.
79 Ieškovės teigimu, Komisija į šią aplinkybę turėjo atsižvelgti kvalifikuodama ir kiekybiškai įvertindama pagalbą ir privalėjo įvertinti realią naudą oro linijų bendrovėms, kurios mokėjo dviejų eurų OTM tarifą ir kurios jo didelę dalį perkėlė savo keleiviams. Kadangi tam tikra sutaupytų aštuonių eurų suma dėl mažesnio mokesčio buvo perkelta keleiviams, bet ne oro linijų bendrovėms, Komisijos sprendimas, kuriuo reikalaujama susigrąžinti aštuonis eurus už keleivį, reikštų įpareigojimą oro linijų bendrovėms, kurioms taikomas šis sumažintas tarifas, grąžinti daugiau nei tai, ką jos iš tikrųjų gavo, todėl būtų neteisėtas.
80 Be to, ketvirtajame ieškinio pagrinde ieškovė nurodo: kadangi neįmanoma išieškoti aštuonių eurų už keleivį a posteriori iš keleivių, kurie pasinaudojo sumažintu tarifu, išieškojimo tvarka reiškia papildomą atitinkamoms oro linijų bendrovėms tenkantį mokestį, todėl veikiau yra neteisėta sankcija nei grįžimas į padėtį iki suteikiant tariamą pagalbą. Tai būtų neproporcinga ir būtų vienodo požiūrio principo ir todėl Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio pažeidimas.
81 Dėl trečiojo ieškinio pagrindo Komisija nesutinka su ieškovės argumentais. Visų pirma ji konstatuoja, kad nebuvo jokios pareigos perkelti mokestį keleiviams pagal nagrinėjamus teisės aktus. Priešingai, kiekviena bendrovė galėjo laisvai nuspręsti, ar mokesčio išlaidos turi būti visos ir iš dalies perkeltos keleiviams. Antra, Komisija nurodo, kad net jei buvo perkeltas visas sumažintas mokestis, tai irgi reiškia atitinkamų oro linijų bendrovių naudą, nes jos galėjo pasiūlyti savo klientams bilietus patrauklesnėmis kainomis, nei būtų buvusios apmokestintos standartiniu dešimties eurų tarifu. Todėl nesvarbu, ar pagalbos gavėjas pasirinko perkelti naudą savo klientams ir taip padidinti pardavimų apimtį, ar tiesiogiai pasinaudoti lengvata sąskaitoje faktūroje nurodydamas didesnę kainą. Todėl loginė pasekmė buvo išieškoti visą pagalbos sumą, t. y. aštuonis eurus už keleivį, skrydžiams, kuriems taikomas sumažintas – dviejų eurų – tarifas.
82 Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo Komisija atsako, kad pagalbos išieškojimas tiek, kiek ja siekiama atkurti ankstesnę padėtį, iš principo neturėtų būti laikomas neproporcinga priemone. Be to, kadangi restitucija tik siekiama atkurti ankstesnę padėtį, tai iš principo neturėtų būti laikoma sankcija. Todėl nėra jokio vienodo požiūrio principo pažeidimo, nes visi pagalbos gavėjai privalo grąžinti neteisėtą ir su rinka nesuderinamą pagalbą.
83 Visų pirma reikia priminti, kad valstybei narei nustatyta pareiga panaikinti valstybės pagalbą, kurią Komisija laiko nesuderinama su vidaus rinka, siekiama atkurti prieš tai buvusią padėtį. Šis tikslas pasiekiamas, kai pagalbos gavėjai grąžina pervestą sumą kaip neteisėtą pagalbą ir taip netenka pranašumo, kuriuo naudojosi rinkoje kitų konkurentų atžvilgiu, ir kai atkuriama padėtis iki pagalbos pervedimo (žr. 1999 m. birželio 17 d. Sprendimo Belgija / Komisija, C‑75/97, Rink., EU:C:1999:311, 64, 65 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką; 2012 m. vasario 13 d. Sprendimo Budapesti Erőmű / Komisija, T‑80/06 ir T‑182/09, EU:T:2012:65, 107 punktą).
84 Taip pat reikia priminti, kad jokia Sąjungos teisės nuostata nereikalauja, kad nurodydama grąžinti su vidaus rinka nesuderinama pripažintą pagalbą Komisija nustatytų tikslią grąžintinos pagalbos sumą. Pakanka, kad Komisijos sprendime būtų pateikta informacija, leidžianti jo adresatui be pernelyg didelių sunkumų pačiam nustatyti šią sumą (2000 m. spalio 12 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑480/98, Rink., EU:C:2000:559, 25 punktas ir 2005 m. gegužės 12 d. Sprendimo Komisija / Graikija, C‑415/03, Rink., EU:C:2005:287, 39 punktas). Be to, rezoliucinė akto dalis yra neatsiejamai susijusi su motyvuojamąja, todėl aiškinant aktą reikia atsižvelgti į jo priėmimo motyvus (1997 m. gegužės 15 d. Sprendimo TWD / Komisija, C‑355/95 P, Rink., EU:C:1997:241, 21 punktas ir 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑298/00 P, Rink., EU:C:2004:240, 97 punktas).
85 Vis dėlto, jei Komisija nusprendžia įpareigoti išieškoti konkrečią sumą, ji privalo laikydamasi savo pareigos rūpestingai ir nešališkai išnagrinėti bylos medžiagą pagal SESV 108 straipsnį kuo tiksliau, kiek tai leidžia bylos aplinkybės, nustatyti įmonei suteiktos pagalbos vertę (žr. 2007 m. kovo 29 d. Sprendimo Scott / Komisija, T‑366/00, Rink., EU:T:2007:99, 95 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
86 Atkurdama prieš pagalbos suteikimą buvusią padėtį Komisija, viena vertus, turi užtikrinti, kad reali pagalba suteikta nauda būtų panaikinta, ir nurodyti išieškoti visą pagalbos sumą. Ji negali parodyti malonės pagalbą gavusiam asmeniui ir nurodyti išieškoti mažesnę nei gautoji pagalba sumą. Kita vertus, išreikšdama savo pasipiktinimą dėl neteisėtų veiksmų sunkumo Komisija neturi įgaliojimų nurodyti išieškoti didesnę sumą, nei gavo pagalbos gavėjas (šio sprendimo 85 punkte minėto Sprendimo Scott / Komisija, EU:T:2007:99, 95 punktas).
87 Ieškovė neginčija, kad net darant prielaidą, jog visas OTM buvo perkeltas keleiviams, sumažinto tarifo mokesčio taikymas galėtų suteikti pranašumą įmonei, kuri turi pareigą mokėti šį mokestį. Tačiau ji ginčija šios lengvatos apimtį, kuri ginčijamame sprendime buvo įvertinta aštuoniais eurais už keleivį.
88 Šiuo aspektu visų pirma reikia konstatuoti, kad Finansų įstatymo 55 straipsnyje OTM kvalifikuojamas kaip „akcizo mokestis“ (excise duty), t. y. kaip mokestis, kuris turi būti taikomas, renkamas ir sumokėtas už kiekvieną išvykstantį keleivį lėktuve iš Airijoje esančio oro uosto, o tai Airija, be kita ko, patvirtino per posėdį.
89 Akcizo mokestis pagal apibrėžimą yra netiesioginis mokestis, renkamas už konkrečios prekės ar paslaugos vartojimą, skirtingai nei tiesioginiai mokesčiai, kaip antai pajamų ar pelno mokesčiai, kuriuos tiesiogiai sumoka įmonės.
90 Šioje byloje neginčijama, kad oro linijų bendrovės remdamosi Finansų įstatymu privalėjo taikyti dviejų eurų tarifo OTM visiems skrydžiams, kuriems taikomas šis tarifas. Taip pat šalys neginčija, kad pagal Reglamento Nr. 1008/2008 23 straipsnį oro linijų bendrovės privalėjo nurodyti OTM sumą atskirai nuo kiekviename savo keleiviams parduodame biliete nurodytos kainos. Šiuo aspektu OTM buvo formaliai skirtas jį perkelti į keleivio apmokėto skrydžio bilieto kainą, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 8 konstatuojamoje dalyje.
91 Todėl, kaip tvirtina ieškovė, reikia atskirti formalaus ar teisinio perkėlimo sąvoką, apibūdinančią būdą, kaip mokestis yra teisiškai renkamas ir taikomas, nuo ekonominio perkėlimo, kuris pasireiškia nustatymu, kiek oro linijų bendrovės patiria ekonominių OTM išlaidų, galimai pritaikydamos bilieto kainą be mokesčio ir atsižvelgdamos į realiai taikomo OTM tarifą; arba sumažinto dviejų eurų tarifo OTM taikymo atveju – kiek jos faktiškai gavo ekonominės naudos taikant šį sumažintą mokesčio tarifą.
92 Komisija ginčijamo sprendimo 53 konstatuojamoje dalyje paaiškino, kad bendrovės, mokėjusios sumažinto dviejų eurų tarifo mokestį, turėjo mažiau išlaidų perkelti savo klientams ar jas padengti pačios. Be to, jos šias sumažintas išlaidas prilygino ekonominiams ištekliams, kuriuos oro linijų bendrovės galėjo sutaupyti ir kurie dėl to pagerino jų ekonominę padėtį, palyginti su kitomis oro linijų bendrovėmis.
93 Ginčijamo sprendimo 57 konstatuojamoje dalyje Komisija atsakė į Airijos valdžios institucijų argumentus; pagal juos oro linijų bendrovėms nėra jokios naudos, nes mokestis iš esmės buvo vartojimo mokestis, skirtas keleiviams. Remdamasi šio sprendimo 45 punkte nurodytu Sprendimu Adria-Wien Pipeline et Wietersdorfer & Peggauer Zementwerke (EU:C:2001:598) Komisija manė, kad net tuo atveju, jei būtų teisinė pareiga perkelti nagrinėjamą mokestį vartotojams, sumažinimas, palyginti su standartiniu tarifu, suteiktų atrankinį pranašumą oro linijų bendrovėms, kurios turi mokėti sumažinto tarifo mokestį.
94 Komisija toje pačioje ginčijamo sprendimo 57 konstatuojamoje dalyje pripažino, kad šiuo atveju ekonominė mokesčio mokėjimo našta (the cost of the tax) galėjo būti perkelta keleiviams, nors nebuvo jokio mechanizmo, kuriuo būtų užtikrinta, kad mokestis iš tiesų būtų perkeltas ir kad šio pasirinkimo teisė palikta oro linijų bendrovėms.
95 Esant panašiai situacijai Teisingumo Teismas pat nusprendė: kadangi oro uosto mokesčiai tiesiogiai ir mechaniškai veikia skrydžio kainą, keleivių mokamo mokesčių skirtumai automatiškai perkeliami transporto išlaidoms (šio sprendimo 59 punkte minėto Sprendimo Stylianakis, EU:C:2003:72, 28 punktas).
96 Vis dėlto Komisija mano, kad net jei OTM buvo perkeltas, bendrovės taip pat pasinaudojo lengvata, nes jos savo klientams galėjo pasiūlyti patrauklesnę kainą, o tai lemia didesnę apyvartą.
97 Todėl reikia konstatuoti, kad, esant tokiai situacijai, kai laikoma, jog OTM buvo perkeltas keleiviams ir kai ekonominė nauda, išplaukianti iš sumažinto tarifo taikymo, taip pat buvo perkelta keleiviams, Komisija neturėtų preziumuoti, kad faktiškai oro linijų bendrovių gauta ir išsaugota nauda bet kuriuo atveju yra aštuoni eurai už keleivį.
98 Iš tiesų tokiu atveju oro linijų bendrovių faktiškai gautą naudą nebūtinai atspindi dviejų tarifų skirtumas; svarbu ir galimybė pasiūlyti savo klientams patrauklesnę kainą, todėl padidinti savo apyvartą, kaip tai pripažino pati Komisija ginčijamo sprendimo 57 konstatuojamoje dalyje.
99 Todėl Komisija privalėjo nustatyti oro linijų bendrovių, kaip antai ieškovės, kurios moka sumažintą dviejų eurų tarifo OTM, faktiškai savo keleiviams perkeltą ekonominę naudą, kuri atsiranda taikant sumažinto tarifo OTM, siekiant kiekybiškai tiksliai nustatyti naudą, kurią jos iš tikrųjų gavo, nebent ji perkeltų šią užduotį nacionalinėms valdžios institucijoms, pateikdama šiuo aspektu reikalingas nuorodas.
100 Taigi, tik darant prielaidą, kad ieškovė sistemiškai didino savo skrydžių bilietų be mokesčių kainą aštuoniais eurais už bilietą, kuriems taikomas dviejų eurų tarifo OTM, galima manyti, kad ekonominė nauda, atsirandanti dėl skirtingų tarifų taikymo, ieškovei siekė aštuonis eurus už keleivį, todėl ši nauda nebent tik iš dalies galėjo būti perkelta keleiviams.
101 Tačiau reikia konstatuoti, kad Komisija jokioje ginčijamo sprendimo vietoje nei vykstant šiam ginčui nepaaiškino, kaip tokia hipotezė galima esant įprastai situacijai; ji veikiau remiasi prielaida, kad oro linijų bendrovės perkelia naudą savo keleiviams remdamosi skelbiamu OTM tikslu, nors taip pat pripažįsta, kad toks perkėlimas galimas (žr. šio sprendimo 95 punktą).
102 Be to, Komisija šiuo atveju pakankamai neatsižvelgė į konkrečią rinkos situaciją ir į konkurencijos apribojimus, nes visos oro linijų bendrovės, iš Airijoje esančio oro uosto vykdančius skrydžius mažesniu nei 300 km atstumu (skaičiuojant nuo Dublino oro uosto), buvo apmokestintos dviejų eurų už keleivį OTM tarifu. Taigi Komisija neįrodė, kaip tokiomis aplinkybėmis oro linijų bendrovės, kurių skrydžiai buvo apmokestinti sumažinto dviejų eurų už keleivį tarifo OTM, gavo naudos, atitinkančios dviejų OTM tarifų, t. y. aštuonis eurus už keleivį, skirtumą.
103 Todėl Komisija padarė vertinimo ir teisės klaidą.
104 Iš tiesų, kaip teisingai tvirtina ieškovė, pagalbos išieškojimas gali apimti tik finansinę naudą, kurią gavėjas faktiškai gavo dėl suteiktos pagalbos, ir jis turi būti šiai proporcingas (šiuo klausimu žr. 2013 m. sausio 22 d. Sprendimo Salzgitter / Komisija, T‑308/00 RENV, Rink., EU:T:2013:30, 138 punktą).
105 Todėl, jei nauda dėl sumažinto tarifo taikymo galėjo lemti oro linijų konkurencinės padėties pagerinimą dėl to, kad galėjo pasiūlyti konkurencingesnę kainą, Komisija turėjo apsiriboti nurodymu išieškoti sumas, faktiškai atitinkančias šią naudą, arba, jei paaiškėtų, kad neįmanoma tiksliai nustatyti šių sumų sprendime, patikėti šią užduotį atlikti nacionalinėms valdžios institucijoms, šiuo aspektu pateikiant naudingas nuorodas, remiantis šio sprendimo 85 punkte nurodyta teismo praktika.
106 Komisijos teigimu, jei būtų pritarta ieškovės teiginiui, Komisija arba nacionalinės valdžios institucijos kiekvienu konkrečiu atveju privalėtų įvertinti pagalbos poveikį gavėjams atsižvelgdama į jų subjektyvų pasirinkimą, o tai prieštarautų šio sprendimo 44 punkte nurodytai teismo praktikai ir 2005 m. gruodžio 15 d. Sprendimui Unicredito Italiano (C‑148/04, Rink., EU:C:2005:774).
107 Byloje, kurioje buvo priimtas minėtas sprendimas, Teisingumo Teismas iš tiesų priminė, kad neteisėtos pagalbos panaikinimas ją išieškant yra loginė jos neteisėtumo pasekmė. Šis išieškojimas, siekiant atkurti iki pagalbos buvusią padėtį, iš principo negali būti laikomas neproporcinga priemone atsižvelgiant į Sutarties nuostatas valstybės pagalbos srityje. Restitucijos atveju pagalbos gavėjas praranda rinkoje gautą naudą savo konkurentų atžvilgiu ir yra atkuriama iki pagalbos suteikimo buvusi situacija (žr. šio sprendimo 106 punkte minėto Sprendimo Unicredito Italiano, EU:C:2005:774, 113 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
108 Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad išieškotina suma negali būti nustatoma atsižvelgiant į skirtingas operacijas, kurias būtų įgyvendinusios įmonės, jeigu nebūtų pasirinkusios operacijos, kuriai buvo teikiama pagalba. Iš tikrųjų šį pasirinkimą lėmė žinojimas apie pagalbos, suteiktos nesilaikant SESV 108 straipsnio 3 dalyje numatytos procedūros, išieškojimo riziką. Minėtos įmonės galėjo išvengti šios rizikos, nedelsiant pasirinkdamos kitokias operacijas. Be to, ankstesnės situacijos atkūrimas reiškia kuo greitesnį gražinimą situacijos, kuri būtų buvusi, jei nagrinėjamos operacijos būtų atliekamos netaikant nesumažintų mokesčių (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 106 punkte minėto Sprendimo Unicredito Italiano, EU:C:2005:774, 114–117 punktus).
109 Teisingumo Teismo manymu, ši restitucija nelemia atkūrimo situacijos, besiskiriančios nuo praeities, remiantis hipotetiniais elementais, t. y. galimais, dažnai keliais atitinkamų ūkio subjektų pasirinkimais, turint omenyje, kad realūs pasirinkimai, vykdyti panaudojant pagalbą, gali būti nepakeičiami. Ankstesnės situacijos atkūrimas leidžia nacionalinės valdžios institucijoms išieškant pagalbą atsižvelgti tik į vertinimą mokesčių atžvilgiu, tam tikrais atvejais palankesnį už bendrą tvarką, kuri, nesant neteisėtos pagalbos ir pagal nacionalines normas suderinama su Sąjungos teise, būtų taikoma įvykdytoms operacijoms (šio sprendimo 106 punkte minėto Sprendimo Unicredito Italiano, EU:C:2005:774, 118–119 punktai).
110 Tačiau reikia pažymėti, kad, priešingai nei byloje, kurioje priimtas šio sprendimo 106 punkte minėtas Sprendimas Unicredito Italiano (EU:C:2005:774), nurodytas Komisijos, pagalbą gavusios įmonės šiuo atveju neturėjo galimybės pasirinkti kitokios operacijos nei ta, kuriai buvo teikiama pagalba. Iš tiesų jos, remiantis nagrinėjamuoju laikotarpiu taikytinais nacionalinės teisės aktais, privalėjo taikyti dviejų eurų už keleivį OTM tarifą visiems skrydžiams iš Airijoje esančio oro uosto, trumpesniems nei 300 km, skaičiuojamiems nuo Dublino oro uosto. Dėl tų pačių priežasčių joms buvo teisėtai neįmanoma už šiuos skrydžius rinkti dešimties eurų OTM tarifą iš keleivių.
111 Žinoma, jos galėjo padidinti bilieto kainą be mokesčių tam, kad pasinaudotų nauda taikant sumažinto dviejų eurų dydžio OTM tarifą. Tačiau Komisija negalėjo nustatyti iš tikrųjų oro linijų bendrovių gautos naudos neatsižvelgdama į bylos aplinkybes. Atsižvelgdama į OTM veikimą ir konkurencijos apribojimus, su kuriais oro linijų bendrovės susidūrė dėl skrydžių, kuriems buvo taikomas dviejų eurų dydžio OTM tarifas (žr. šio sprendimo 103 punktą), Komisija negalėjo preziumuoti, kad ekonominė nauda, gauta taikant sumažintą OTM tarifą, niekaip nebuvo perkelta keleiviams.
112 Todėl būtinybė, kylanti iš šio sprendimo 86 punkte nurodytos teismo praktikos, kiekybiškai pakankamai tiksliai, kiek aplinkybės leidžia, įvertinti naudą, kuria pasinaudojo oro linijų bendrovės šiuo atveju dėl sumažinto OTM tarifo taikymo, nėra tapati buvusios padėties atkūrimui dėl hipotetinių aplinkybių, kaip antai suinteresuotųjų ūkio subjektų pasirinkimų, kurie dažnai būna keli, kaip tvirtina Komisija; priešingai, siekiama užtikrinti, kad pagalbos gavėjas netektų naudos, kuria pasinaudojo rinkoje savo konkurentų atžvilgiu, ir atkurti iki pagalbos suteikimo buvusią padėtį.
113 Be to, pagalba byloje, kurioje priimtas šio sprendimo 106 punkte minėtas Sprendimas Unicredito Italiano (EU:C:2005:774), pasireiškė fiskaline nauda pajamų mokesčio tarifo sumažinimo iki 12,5 % forma bankams, kurie jungėsi ar panašiai restruktūrizavosi, penkis mokestinius laikotarpius paeiliui, taikant tam tikras sąlygas. Neginčijama, kad pajamų mokestis yra našta, kuri faktiškai tenka tik juo apmokestinamoms įmonėms, priešingai nei OTM šiuo atveju, kuris, kaip akcizo mokestis, buvo gaunamas ir renkamas tik oro linijų bendrovių, tačiau kurį galiausiai iš tiesų bent jau iš dalies, jei ne visą, mokėjo keleiviai.
114 Galiausiai Komisija savo sprendime pakankamai teisiškai neįrodė, kad aštuonių eurų už keleivį išieškojimas buvo būtinas siekiant užtikrinti ankstesnės padėties atkūrimą, t. y. kuo greičiau grįžti į padėtį, kuri būtų buvusi, jei nagrinėjami ūkio subjektai būtų vykdę veiklą nesumažinus mokesčio arba, kitaip tariant, jei dviejų eurų už keleivį tarifu apmokestinami skrydžiai būtų buvę apmokestinti dešimties eurų už keleivį tarifo mokesčiu.
115 Iš tiesų aštuonių eurų už keleivį sumos išieškojimas iš oro linijų bendrovių neleidžia užtikrinti padėties atkūrimo, kuri būtų buvusi, jei nagrinėjami ūkio subjektai būtų vykdę veiklą nesuteikus nagrinėjamos pagalbos, nes oro linijų bendrovės negali atgaline data susigrąžinti iš savo klientų aštuonių eurų už klientą sumos, kuri turėjo būti sumokėta. Todėl aštuonių eurų už keleivį sumos išieškojimas nėra būtinas siekiant pašalinti konkurencijos iškraipymą, kurį lėmė dėl tokios pagalbos suteiktas konkurencinis pranašumas (šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Residex Capital IV, C‑275/10, Rink., EU:C:2011:814, 34 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Priešingai, dėl tokios sumos išieškojimo kyla rizika sukelti papildomų konkurencijos iškraipymų, kaip teisingai tvirtina ieškovė, nes galima išieškoti daugiau nei oro linijų bendrovių faktiškai gauta nauda.
116 Todėl Komisija privalėjo atsižvelgti į OTM, kaip akcizo, oro linijų bendrovių perkelto keleiviams už skrydžius, kuriems atitinkamu laikotarpiu taikomas dviejų eurų tarifas, ypatybes. Kadangi ekonominė nauda dėl šio sumažinto tarifo galėjo visa ar iš dalies būti perkelta keleiviams, Komisija neturėjo teisės manyti, kad nauda, kurią gavo oro linijų bendrovės, visais atvejais automatiškai siekė aštuonis eurus už keleivį.
117 Šiuo aspektu Komisija remiasi savo nusistovėjusia sprendimų priėmimo praktika mokesčių pagalbos, susijusios su akcizo mokesčiais, srityje, pagal kurią atleidimas nuo tokios pareigos suteikia naudą įmonėms, privalančioms mokėti mokestį, net jeigu jis gali būti perkeltas vartotojams.
118 Vis dėlto reikia priminti, kad atsižvelgiant tik į atitinkamas Sutarties nuostatas ir jas įgyvendinant priimtas priemones, o ne į galimą ankstesnę Komisijos sprendimų priėmimo praktiką, reikia vertinti, ar tam tikra priemonė turi valstybės pagalbos pobūdį (2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Freistaat Sachsen ir kt. / Komisija, C‑57/00 P ir C‑61/00 P, Rink., EU:C:2003:510, 52 ir 53 punktai; 2005 m. birželio 15 d. Sprendimo Regione autonoma della Sardegna / Komisija, T‑171/02, Rink., EU:T:2005:219, 177 punktas).
119 Bet kuriuo atveju Komisijos nurodyti sprendimai, kurie pateikti ir ginčijamo sprendimo 57 konstatuojamosios dalies išnašoje, susiję ne su mokesčiais, mokamais oro linijų bendrovių, kaip nurodė Komisija, bet su elektros energijos mokesčiais, numatant sumažintą tarifą ar neapmokestinimą, taikomą tam tikroms įmonių kategorijoms. Visose šiose bylose mokesčiai nebuvo skirti tam, kad įmonės juos perkeltų savo klientams. Iš tiesų akcizo mokesčiai buvo taikomi sąnaudoms (šiuo atveju – elektros energijai), kurias jos pačios vartojo, bet ne su prekėmis ar paslaugomis, skirtomis parduoti savo klientams, kaip šiuo atveju. Galiausiai reikia pažymėti, kad nė vienoje iš šių bylų Komisija neįpareigojo išieškoti pagalbos iš jos gavėjų, bet, priešingai, ji pripažino šią pagalbą suderinama su vidaus rinka remiantis SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktu.
120 Be to, reikia pažymėti, kad šio sprendimo 45 punkte nurodytas Sprendimas Adria-Wien Pipeline ir Wietersdorfer & Peggauer Zementwerke (EU:C:2001:598), paminėtas Komisijos ginčijamo sprendimo 57 konstatuojamoje dalyje, aiškiai leidžia palaikyti teiginį, kad sumažinto tarifo mokesčio taikymas gali suteikti atrankinės naudos šiuo mokesčiu apmokestinamoms įmonėms, net jeigu jos turi teisėtą pareigą perkelti šį mokestį savo klientams, tačiau jis neįrodo, kad pagalbos gavėjų daugeto atveju pagalbos suma turi būti taikoma visoms įmonėms, kurios perkelia šį mokestį savo klientams.
121 Taip pat byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas, Teisingumo Teismas nekonstatavo, kad pagalba turėjo būti išieškota iš elektros energijos tiekėjų, kurie tiesiogiai privalėjo mokėti mokestį ir jį perkelti savo klientams, kaip oro linijų bendrovės šiuo atveju; jo nuomone, ją turėjo grąžinti įmonės jų klientės, kurių pagrindinė veikla, kaip buvo įrodyta, buvo materialių daiktų gamyba ir kurios turėjo teisę į elektros energijos mokesčių kompensavimą.
122 Tai, kad šiuo atveju OTM apmokestintų oro linijų bendrovių klientai nėra įmonės, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę, todėl jokia pagalba negali būti iš jų išieškota, neturėtų paneigti Komisijos pareigos tiksliai nustatyti pagalbos gavėjus, t. y. įmones, kurios ja faktiškai pasinaudojo (2003 m. liepos 3 d. Sprendimo Belgija / Komisija, C‑457/00, Rink., EU:C:2003:387, 55 punktas), ir išieškoti pagalbą tik už finansinę naudą, kurią gavėjas faktiškai gavo dėl suteiktos pagalbos (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 104 punkte minėto Sprendimo Salzgitter / Komisija, EU:T:2013:30, 138 punktą).
123 Todėl reikia konstatuoti, kad Komisija, pirma, padarė vertinimo ir teisės klaidą, kai nustatė aštuonių eurų už keleivį išieškotinos pagalbos sumą, ir, antra, pažeidė Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnį, kai nurodė iš jų išieškoti šią sumą.
124 Todėl, kadangi nėra būtinybės nuspręsti dėl galimo ieškovės nurodyto proporcingumo ir vienodo požiūrio principų pažeidimo, reikia pritarti ieškovės trečiajam ir ketvirtajam ieškinio pagrindui ir panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek iš oro linijų bendrovių išieškotina suma jame nustatyta aštuoni eurai už keleivį, ir tiek, kiek išieškojimo tvarka dėl to taip pat yra neteisėta.
125 Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 4 straipsnyje numatytas aštuonių eurų už keleivį pagalbos sumos, kuri nustatyta to paties sprendimo 70 konstatuojamojoje dalyje, išieškojimas iš jos gavėjų, nurodytų toje pačioje konstatuojamojoje dalyje.
126 Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, aiškinant sprendimo valstybės pagalbos srityje rezoliucinę dalį reikia atsižvelgti į jo motyvus (žr. 2014 m. kovo 20 d. Sprendimo Rousse Industry / Komisija, C‑271/13 P, EU:C:2014:175, 69 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
127 Todėl reikia panaikinti ginčijamo sprendimo 4 straipsnį, siejamą su minėto sprendimo 70 konstatuojamąja dalimi, tiek, kiek juo nurodoma išieškoti pagalbą, vertinamą aštuoniais eurais už keleivį, iš oro linijų bendrovių, kurios atitinkamu laikotarpiu vykdė sumažintu dviejų eurų OTM tarifu apmokestintus skrydžius, ir atmesti kitą ieškinio dalį.
(Praleista)
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (devintoji kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2012 m. liepos 25 d. Komisijos sprendimo 2013/199/ES dėl valstybės pagalbos byloje SA.29064 (11/C, ex 11/NN) – Airijos taikyti diferencijuoti mokesčio tarifai oro transportui 4 straipsnį tiek, kiek juo nurodoma išieškoti iš pagalbos gavėjų sumą, kuri, kaip nustatyta minėto sprendimo 70 konstatuojamojoje dalyje, yra aštuoni eurai už keleivį.
2. Atmesti kitą ieškinio dalį.
3. Įpareigoti Europos Komisiją padengti savo ir pusę Aer Lingus Ltd nurodytų bylinėjimosi išlaidų.
4. Aer Lingus padengia pusę savo bylinėjimosi išlaidų.
5. Airija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2015 m. vasario 5 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.