BENDROJO TEISMO (trečioji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS
2024 m. vasario 28 d.(*)
„Ekonominė ir pinigų politika – Rizikos ribojimu pagrįsta kredito įstaigų priežiūra – Reglamento (ES) Nr. 1024/2013 9 straipsnio 1 dalies antra pastraipa – ECB tiesiogiai vykdomi kompetentingos institucijos įgaliojimai pagal taikytinas Sąjungos teisės nuostatas – Kompensacinių palūkanų nustatymas pagal Austrijos teisę Reglamento (ES) Nr. 575/2013 395 straipsnio pažeidimo atveju – ECB kompetencija – Direktyvos 2013/36/ES 65 straipsnio 1 dalis ir 70 straipsnis – Proporcingumas“
Byloje T‑667/21
BAWAG PSK Bank für Arbeit und Wirtschaft und Österreichische Postsparkasse AG, įsteigta Vienoje (Austrija), atstovaujama advokatų H. Bälz, D. Bliesener, M. Bsaisou ir G. Tönningsen,
ieškovė,
prieš
Europos Centrinį Banką (ECB), atstovaujamą K. Lackhoff, J. Poscia ir M. Ioannidis,
atsakovą,
palaikomą
Austrijos Respublikos, atstovaujamos J. Schmoll ir F. Koppensteiner,
įstojusios į bylą šalies,
BENDRASIS TEISMAS (trečioji išplėstinė kolegija),
kurį sudaro pirmininkas F. Schalin, teisėjai P. Škvařilová-Pelzl, I. Nõmm (pranešėjas), G. Steinfatt ir D. Kukovec,
posėdžio sekretorė H. Eriksson, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
įvykus 2023 m. kovo 28 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
1 SESV 263 straipsniu grindžiamu ieškiniu ieškovė BAWAG PSK Bank für Arbeit und Wirtschaft und Österreichische Postsparkasse AG prašo panaikinti 2021 m. rugpjūčio 2 d. Europos Centrinio Banko (ECB) sprendimą ECB-SSM-2021-ATBAW-7-ESA-2018–0000126, priimtą pagal 2013 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 1024/2013, kuriuo ECB pavedami specialūs uždaviniai, susiję su rizikos ribojimu pagrįstos kredito įstaigų priežiūros politika (OL L 287, 2013, p. 63), 4 straipsnio 1 dalies d punktą, 3 dalį ir 9 straipsnio 1 dalį, siejamus su 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 575/2013 dėl prudencinių reikalavimų kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms ir kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012 (OL L 176, 2013, p. 1; klaidų ištaisymai OL L 208, 2013, p. 68 ir OL L 321, 2013, p. 6) 395 straipsnio 1 dalimi ir 1993 m. liepos 30 d. Bundesgesetz über das Bankwesen (Bankwesengesetz) (Bankų sektoriaus įstatymas; BGBl. 532/1993), iš dalies pakeisto 2021 m. gegužės 28 d. Bundesgesetz, mit dem das Bankwesengesetz, das Börsegesetz 2018, das Finalitätsgesetz, das Finanzmarkt-Geldwäsche-Gesetz, das Sanierungs- und Abwicklungsgesetz, das Wertpapieraufsichtsgesetz 2018 und das Zentrale Gegenparteien-Vollzugsgesetz geändert werden (Federalinis įstatymas, kuriuo iš dalies keičiamas Bankų veiklos įstatymas, 2018 m. vertybinių popierių biržos įstatymas, Tikslų įstatymas, Pinigų plovimo finansų rinkose įstatymas, Sanavimo ir likvidavimo įstatymas, 2018 m. Vertybinių popierių priežiūros įstatymas ir Pagrindinių sandorio šalių įsipareigojimų vykdymo įstatymas; BGBl. I, 98/2021; toliau – BWG) 97 straipsnio 1 dalies 2 punktu.
Ginčo aplinkybės
2 Ieškovė yra Austrijos kredito įstaiga, priklausanti BAWAG bendrovių grupei, atsakingai už BAWAG grupės bankinę veiklą. Jos patronuojančioji bendrovė BAWAG Group AG yra finansų kontroliuojančioji bendrovė. Jai taikoma tiesioginė ECB rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra.
3 2016 m. ieškovė Prancūzijoje netiesiogiai įsigijo gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto paskolų portfelį, kurį sudarė apie 20 000 paskolų, daugiausia garantija užtikrintų nekilnojamojo turto paskolų, kurių bendra suma iš pradžių sudarė apie 1,4 mlrd. EUR, ir su jomis susijusių papildomų teisių ir užtikrinimo priemonių (toliau – Vermeer portfelis).
4 Įsigijimas atliktas iš dviejų Prancūzijos kredito įstaigų – My Money Bank SCA ir GE SCF SCA. Siekiant perduoti pagrindines paskolas ir susijusias užtikrinimo priemones nekeičiant visų su jomis susijusių sutarčių, buvo atliktas išankstinis Vermeer portfelio pakeitimas vertybiniais popieriais. Taigi minėtas portfelis buvo pervestas į bendrą fondą, neturintį juridinio asmens statuso, t. y. į FCT Pearl, kuris 2016 m. rugpjūčio 10 d. buvo įsteigtas vien dėl šio įsigijimo, o jo valdymo bendrovė buvo Eurotitrisation SA. Fondo depozitoriumas Société Générale SA yra atsakingas už fondo turto saugojimą ir valdymo bendrovės priežiūrą. My Money Bank buvo paskirtas paskolų, sudarančių FCT Pearl turtą, valdymo subjektu (toliau – pagrindinės paskolos arba pagrindinės pozicijos).
5 2016 m. gruodžio mėn. ieškovė įsigijo visas FCT Pearl akcijas ir taip tapo tikrąja savininke. Šiuo pagrindu ji gauna pagrindinių paskolų grąžinimo įmokas (pagrindinę sumą ir palūkanas). Tačiau ji nedalyvauja nei valdant fondą, nes jis priklauso fondo valdymo bendrovei ir depozitoriumui, nei valdant pagrindinių paskolų, kurios priklauso My Money Bank, operacijas.
6 Nuo 2017 m. sausio 20 d. iki kovo 31 d. ECB atliko patikrinimą vietoje ieškovės patalpose pagal Reglamento Nr. 1024/2013 12 straipsnį ir 2014 m. balandžio 16 d. ECB reglamento (ES) Nr. 468/2014, kuriuo sukuriama ECB, nacionalinių kompetentingų institucijų ir nacionalinių paskirtųjų institucijų bendradarbiavimo Bendrame priežiūros mechanizme struktūra (OL L 141, 2014, p. 1), 143–146 straipsnius.
7 Šiomis aplinkybėmis ECB, be kita ko, išnagrinėjo metodą, kurį ieškovė taikė nustatydama savo bendrą poziciją pagal Vermeer portfelį, atsižvelgdamas į Reglamento Nr. 575/2013 reikalavimus, susijusius su didelėmis pozicijomis. Šiuo klausimu jis pažymėjo, kad ieškovė neturėjo duomenų, leidžiančių nustatyti kiekvieną iš pagrindinių paskolų skolininkų. Tuo remdamasi jis padarė išvadą, kad ieškovė negalėjo taikyti Reglamento Nr. 575/2013 390 straipsnio 7 dalyje numatyto vadinamojo „skaidrumo“ metodo, siekdama nustatyti savo pozicijos Vermeer portfelio atžvilgiu lygį; jis leidžia apskaičiuoti rizikos pozicijos vertę pagrindinių pozicijų, o ne paties sandorio lygmeniu.
8 ECB nusprendė, kad pagal 2014 m. spalio 2 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 1187/2014, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 575/2013 papildomas techniniais reguliavimo standartais, taikomais nustatant bendrąją kliento ar susijusių klientų grupės poziciją sandorių su pagrindiniu turtu atžvilgiu (OL L 324, 2014, p. 1), 6 straipsnio 2 dalies a punktą kiekviena iš pagrindinių pozicijų, dėl kurių skolininkas nebuvo nustatytas, turi būti priskirta pačiam sandoriui, t. y. FCT Pearl, kaip atskiram klientui. Iš to matyti, kad Vermeer portfelio tvarkymas pagal didelėms pozicijoms taikomą tvarką parodė, kad viršyta Reglamento Nr. 575/2013 395 straipsnio 1 dalyje nustatyta 25 % reikalavimus atitinkančio kapitalo riba.
9 Šiuo klausimu ECB nepritarė ieškovės argumentams, susijusiems su tuo, kad duomenų, leidžiančių nustatyti kiekvieną atskirą Vermeer portfelio skolininką pagal jo vardą ir pavardę, adresą ir gimimo datą, nebuvimas jam netrukdė nustatyti skolininkų pagal didelėms pozicijoms taikomą tvarką. Pirma, ieškovė pabrėžė, kad gavo visus 93 tipų duomenis apie kiekvieną pagrindinę paskolą ir atitinkamas užtikrinimo priemones, iš kurių 21 buvo atnaujinamas kiekvieną dieną, o 43 – kas mėnesį. Antra, dėl 3 iš šių 93 duomenų tipų (vardas, pavardė, gimimo data ir adresas) ji paaiškino, kad, kiek tai susiję su labai jautriais asmens duomenimis pagal susitarimą dėl duomenų apsaugos, jie jam buvo pateikti šifruotu formatu, tačiau juos atskleisti nešifruotu formatu galima, jei tai būtina, kad ieškovė laikytųsi teisės aktuose nustatytų reikalavimų.
10 2017 m. gegužės 10 d. patikrinimo ataskaitos 9-oje išvadoje ECB nusprendė, kad ieškovė nepaisė Reglamento Nr. 575/2013 395 straipsnyje numatytos didelių pozicijų ribos, kiek tai susiję su Vermeer portfeliu.
11 2017 m. rugsėjo 1 d. ieškovė informavo ECB, kad nuo rugsėjo mėn. vidurio bus pakeista identifikavimo duomenų, susijusių su pagrindinių paskolų skolininkais, perdavimo tvarka taip, kad jo duomenų apsaugos pareigūnas galės nustatyti kiekvieną kiekvienos pagrindinės pozicijos skolininką Vermeer portfelyje.
12 2017 m. rugsėjo 20 d. ir spalio 30 d. Finanzmarktaufsichtsbehörde (Finansų rinkų priežiūros institucija, Austrija; toliau – FMA) paprašė ieškovės pateikti jai lentelę, kurioje būtų nurodytas reikalavimus atitinkantis kapitalas ir didžiausia suma, pasiekta kiekvieną mėnesį nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. rugsėjo mėn. viršijus didelių pozicijų ribą individualiu ir konsoliduotu pagrindais. Ieškovė pateikė FMA prašomą informaciją.
13 2021 m. vasario 17 d. ECB perdavė ieškovei sprendimo projektą, kad ji galėtų pateikti savo pastabas. 2021 m. kovo 2 d. ieškovė pateikė savo rašytines pastabas dėl šio sprendimo projekto.
14 2021 m. birželio 29 d. ECB suteikė ieškovei galimybę pateikti pastabas dėl iš dalies pakeistos sprendimo projekto redakcijos, atsižvelgiant į BWG 97 straipsnio 1 dalies pakeitimus. Ieškovė pakartojo 2021 m. kovo 2 d. pateiktas pastabas.
15 2021 m. rugpjūčio 2 d. ECB priėmė Sprendimą ECB/SSM/2021-ATBAW-7-ESA-2018-0000126 pagal Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnio 1 dalies d punktą ir 9 straipsnio 1 dalį, siejamą su Reglamento Nr. 575/2013 395 straipsnio 1 dalimi ir BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punktu; juo ieškovei buvo nurodyta sumokėti 19 332 923,82 EUR kompensacines palūkanas (toliau – ginčijamas sprendimas).
16 Pirma, ECB, remdamasis savo galutine tyrimo ataskaita, nurodė, kad ieškovė turėjo tik informaciją, leidžiančią jai nustatyti kiekvienos Vermeer portfelio pagrindinės pozicijos sumą, o ne kiekvieno atitinkamo skolininko tapatybę, nes jam reikšminga informacija buvo pateikta šifruota forma, todėl jis turėjo taikyti Deleguotojo reglamento Nr. 1187/2014 6 straipsnio 2 dalies a punktą, kad nustatytų minėtų pagrindinių pozicijų įtaką rizikos lygiui.
17 Antra, ECB, atsižvelgdamas į ieškovės FMA pateiktą informaciją, nusprendė, kad, remiantis Deleguotojo reglamento Nr. 1187/2014 6 straipsnio 2 dalies a punktu, ji 10 mėnesių iš eilės nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. rugsėjo mėn. viršijo 25 % savo reikalavimus atitinkančio kapitalo FCT Pearl atžvilgiu ribą.
18 Trečia, ECB nurodė, kad iš Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnio 1 dalies d punkto, 3 dalies ir 9 straipsnio 1 dalies antros pastraipos matyti, kad jis turėjo teisę ieškovei nustatyti kompensacines palūkanas pagal BWG 97 straipsnį, t. y. priemonę, kuri 2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendime VTB Bank (Austria) (C‑52/17, EU:C:2018:648) buvo kvalifikuota kaip „administracinė priemonė“, kaip tai suprantama pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/36/ES dėl galimybės verstis kredito įstaigų veikla ir dėl riziką ribojančios kredito įstaigų priežiūros, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2002/87/EB ir panaikinamos direktyvos 2006/48/EB bei 2006/49/EB (OL L 176, 2013, p. 338), 65 straipsnio 1 dalį. Be to, jis pažymėjo, kad 2021 m. gegužės 28 d. atliktas BWG 97 straipsnio pakeitimas neturi reikšmės. Pirma, dėl šio pakeitimo pridėta išimtis susijusi tik su prekybos knygos pozicijų viršijimu, kuris tam tikromis sąlygomis leidžiamas pagal Reglamento Nr. 575/2013 395 straipsnio 5 dalį. Antra, pozicijas FCT Pearl atžvilgiu ieškovė įtraukė ne į savo prekybos knygą, bet kitur.
19 Ketvirta, dėl šios priežasties ECB ieškovei nustatė 19 332 923,82 EUR dydžio kompensacines palūkanas, iš kurių 10 159 572,31 EUR – už Reglamento Nr. 575/2013 395 straipsnio 1 dalies pažeidimą individualiu pagrindu, o 9 173 351,51 EUR sumą – už jo pažeidimą konsoliduotu pagrindu.
Šalių reikalavimai
20 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš ECB bylinėjimosi išlaidas.
21 ECB ir Austrijos Respublika Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
22 Grįsdama savo ieškinį ieškovė iš esmės nurodo šešis pagrindus, grindžiamus, pirma, ECB kompetencijos nustatyti kompensacines palūkanas nebuvimu, antra, senaties termino kompensacinių palūkanų nustatymui suėjimu, trečia, teisės ir vertinimo klaidomis, kurias ECB padarė konstatuodamas jos padarytą pažeidimą, ketvirta, proporcingumo principo pažeidimu, penkta, jo pareigos atsižvelgti į visas reikšmingas bylos aplinkybes pažeidimu ir, šešta, subsidiariai –skaičiavimo klaidomis nustatant kompensacines palūkanas.
Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo ECB kompetencijos nebuvimu
23 Ieškovė teigia, kad Reglamentu Nr. 1024/2013, visų pirma jo 9 straipsnio 1 dalies antros pastraipos antru sakiniu, ECB nesuteikiama kompetencija nustatyti kompensacinių palūkanų pagal BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir kad ECB pagal Reglamento Nr. 1024/2013 9 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą galėjo tik prašyti FMA taikyti šiuos Austrijos teisėje jai suteiktus įgaliojimus. Ji priduria, kad 2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimas VTB Bank (Austria) (C‑52/17, EU:C:2018:648) neturi reikšmės.
24 ECB, palaikomas Austrijos Respublikos, mano, kad turi kompetenciją taikyti BWG 97 straipsnio 2 dalį, nes tai yra įgaliojimai, suteikti „pagal atitinkamą Sąjungos teisę“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1024/2013 9 straipsnio 1 dalies antros pastraipos antrą sakinį, ir teigia, kad jo kompetencija nustatyti kompensacines palūkanas netiesiogiai išplaukia iš 2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimo VTB Bank (Austria) (C‑52/17, EU:C:2018:648).
25 Ginčijamu sprendimu ECB, remdamasis BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nustatė ieškovei kompensacines palūkanas, nes ji pažeidė Reglamento Nr. 575/2013 395 straipsnio 1 dalį.
26 Pagal ginčijamu laikotarpiu taikytinos redakcijos Reglamento Nr. 575/2013 395 straipsnio 1 dalį „[į]staigai nesusidaro pozicija vienam klientui ar susijusių klientų grupei, viršijanti 25 % jos reikalavimus atitinkančio kapitalo, atsižvelgus į kredito rizikos mažinimo poveikį pagal 399–403 straipsnius[;] [k]ai tas klientas yra įstaiga arba kai susijusių klientų grupei priklauso viena ar kelios įstaigos, ta vertė negali viršyti 25 % įstaigos reikalavimus atitinkančio kapitalo arba 150 mln. [eurų] (atsižvelgiant į tai, kuris dydis yra didesnis) su sąlyga, kad pozicijų visiems susijusiems tos grupės klientams, kurie nėra įstaigos, verčių suma, atsižvelgus į kredito rizikos mažinimo poveikį pagal 399–403 straipsnius, neviršija 25 % įstaigos reikalavimus atitinkančio kapitalo“.
27 BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta:
„FMA kredito įstaigoms, įmonėms, atsakingoms pagal [šio įstatymo] 30 straipsnio 6 dalį, ir centrinei įstaigai kredito įstaigų asociacijos atveju pagal minėto įstatymo 30a straipsnį nustato palūkanas nuo šių sumų: <…> 2 % nuo sumos, kuria viršijama [Reglamento Nr. 575/2013] 395 straipsnio 1 dalyje numatytą didelių pozicijų, apskaičiuotų už metus per 30 dienų laikotarpį, riba, išskyrus pagal [šio reglamento] 395 straipsnio 5 dalį leistiną ribos viršijimą, priežiūros priemones pagal [šio įstatymo] 70 straipsnio 2 dalį arba kredito įstaigos pernelyg didelį įsiskolinimą.“
28 Pagal Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnio 1 dalies d punktą ECB pavestas uždavinys „užtikrinti, kad būtų laikomasi 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje nurodytų aktų, kuriais kredito įstaigoms nustatyti rizikos ribojimo reikalavimai <…> didelių pozicijų ribų <…> srityse“. Pagal minėto reglamento 4 straipsnio 3 dalį „vykdydamas šiuo reglamentu jam pavestus uždavinius ir siekdamas užtikrinti aukštus priežiūros standartus ECB taiko visą atitinkamą Sąjungos teisę ir, kai tokią Sąjungos teisę sudaro direktyvos, nacionalinės teisės aktus, kuriais tos direktyvos perkeliamos į nacionalinę teisę[;] [j]ei atitinkamą Sąjungos teisę sudaro reglamentai ir jei šiuo metu tais reglamentais valstybėms narėms aiškiai suteikiama galimybių pasirinkti, ECB taip pat taiko nacionalinės teisės aktus, kuriais pasinaudojama tomis galimybėmis“. Be to, kadangi ieškovė yra svarbus subjektas, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1024/2013 6 straipsnio 4 dalį, už šio uždavinio įgyvendinimą taikant bendrąjį priežiūros mechanizmą tiesiogiai atsakingas ECB, o ne nacionalinės valdžios institucijos (šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 16 d. Sprendimo Landeskreditbank Baden-Württemberg / ECB, T‑122/15, EU:T:2017:337, 63 punktą).
29 Taigi ECB yra kompetentingas užtikrinti, kad ieškovė laikytųsi Reglamento Nr. 575/2013 395 straipsnio 1 dalies, ir ieškovė to neginčija.
30 Vis dėlto ieškovė ginčija ECB kompetenciją nustatyti kompensacines palūkanas pagal BWG 97 straipsnį remiantis Reglamento Nr. 1024/2013 9 straipsnio 1 dalies antros pastraipos antru sakiniu.
31 Pirma, reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 1024/2013 9 straipsnis yra šio reglamento III skyriaus „ECB įgaliojimai“ pradžioje ir kad jis pavadintas „Priežiūros ir tyrimo įgaliojimai“. Šiame straipsnyje numatyta:
„1. Išimtinai tik 4 straipsnio 1 bei 2 dalyse ir 5 straipsnio 2 dalyje jam pavestų uždavinių vykdymo tikslais, dalyvaujančiose valstybėse narėse ECB laikomas atitinkamai kompetentinga arba paskirtąja institucija, kaip numatyta atitinkamoje Sąjungos teisėje.
Tuo pačiu išimtiniu tikslu ECB turi visus šiame reglamente nustatytus įgaliojimus ir prievoles. Jis taip pat turi visus įgaliojimus ir prievoles, kuriuos pagal atitinkamą Sąjungos teisę turi kompetentingos ir paskirtosios institucijos, jei šiame reglamente nenumatyta kitaip. Visų pirma ECB turi šio skyriaus 1 ir 2 skirsniuose išvardytus įgaliojimus.
Tokiu mastu, koks yra būtinas šiuo reglamentu jam pavestiems uždaviniams vykdyti, ECB, teikdamas nurodymus, gali reikalauti, kad tos nacionalinės institucijos pasinaudotų savo įgaliojimais pagal nacionalinę teisę ir laikydamosi nacionalinėje teisėje nustatytų sąlygų, kai pagal šį reglamentą tokie įgaliojimai ECB nesuteikiami. Tos nacionalinės institucijos visapusiškai informuoja ECB apie tų įgaliojimų vykdymą.
2. ECB vykdo šio straipsnio 1 dalyje nurodytus įgaliojimus pagal 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje nurodytus aktus. ECB ir nacionalinės kompetentingos institucijos glaudžiai bendradarbiauja vykdydami savo atitinkamus priežiūros ir tyrimo įgaliojimus.
<…>“
32 Taigi Reglamento Nr. 1024/2013 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ECB yra kompetentinga institucija, kad galėtų vykdyti jam pavestus rizikos ribojimu pagrįstus uždavinius, todėl turi trijų kategorijų priežiūros ir tyrimo įgaliojimus.
33 Pirma, pagal Reglamento Nr. 1024/2013 9 straipsnio 1 dalies antros pastraipos pirmą sakinį ECB turi šiame reglamente nustatytus įgaliojimus. Jie įtraukti į to reglamento III skyriaus 1 skirsnį (tyrimo įgaliojimai) ir 2 skirsnį (specialūs priežiūros įgaliojimai). Tai yra informacijos prašymas (10 straipsnis), bendrieji tyrimai (11 straipsnis), patikrinimai vietoje (12 ir 13 straipsniai), leidimas (14 straipsnis) ir apskritai visi 16 straipsnyje „Priežiūros įgaliojimai“ išvardyti įgaliojimai. Be to, jis turi teisę skirti administracines sankcijas, numatytas to paties reglamento 18 straipsnyje.
34 Antra, pagal Reglamento Nr. 1024/2013 9 straipsnio 1 dalies antros pastraipos antrą sakinį ECB turi įgaliojimus, „kuriuos pagal atitinkamą Sąjungos teisę turi kompetentingos <…> institucijos, jei šiame reglamente nenumatyta kitaip“. Tuo remdamasis ECB nusprendė, kad turi BWG 97 straipsnyje FMA suteiktus įgaliojimus.
35 Galiausiai, trečia, pagal Reglamento Nr. 1024/2013 9 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą ECB gali reikalauti, kad nacionalinės institucijos „pasinaudotų savo įgaliojimais pagal [galiojančią] nacionalinę teisę ir laikydamosi nacionalinėje teisėje nustatytų sąlygų, kai pagal šį reglamentą tokie įgaliojimai ECB nesuteikiami“. Ieškovė iš esmės teigia, kad buvo taikoma būtent ši pastraipa, todėl pats ECB negalėjo reikalauti kompensacinių palūkanų, bet turėjo duoti atitinkamus nurodymus FMA.
36 Antra, reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 1024/2013 9 straipsnio 1 dalies antros pastraipos antrame sakinyje nurodyta „atitinkam[a] Sąjungos teis[ė]“ yra ta, kuri sudaro teisinį pagrindą, reglamentuojantį rizikos ribojimu pagrįstą kredito įstaigų priežiūrą. Šį teisinį pagrindą, be kita ko, sudaro Reglamentas Nr. 1024/2013, Reglamentas Nr. 575/2013 ir Direktyva 2013/36, kurie, taikant atitinkamai jų 5 ir 2 konstatuojamąsias dalis, turi būti aiškinami kartu. Kompetentingų institucijų įgaliojimai rizikos ribojimu pagrįstos kredito įstaigų priežiūros srityje numatyti Direktyvos 2013/36 VII antraštinėje dalyje.
37 Direktyvos 2013/36 65 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:
„Nedarant poveikio kompetentingų valdžios institucijų priežiūros įgaliojimams, nurodytiems 64 straipsnyje, ir valstybių narių teisei numatyti bei taikyti baudžiamąsias sankcijas, valstybės narės nustato taisykles dėl administracinių sankcijų ir kitų administracinių priemonių, taikomų už nacionalinių nuostatų, kuriomis perkeliama ši direktyva ir [Reglamentas Nr. 575/2013], pažeidimus, ir imasi visų būtinų priemonių jų įgyvendinimui užtikrinti <…>“
38 Direktyvos 2013/36 67 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „[š]is straipsnis taikomas bent jau tuo atveju, kai: k) įstaiga įgyja poziciją, kuri viršija Reglamento (ES) Nr. 575/2013 395 straipsnyje nustatytas ribas“. Tos pačios direktyvos 67 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „[v]alstybės narės užtikrina, kad 1 dalyje nurodytais atvejais būtų galima taikyti bent toliau nurodytas administracines sankcijas ir kitas administracines priemones <…>“. Toliau pateikiamas administracinių sankcijų ir kitų administracinių priemonių sąrašas; jame nėra kompensacinių palūkanų nustatymo.
39 Taigi iš Direktyvos 2013/36 matyti, kad, pirma, valstybės narės turi nustatyti administracines sankcijas ir kitas administracines priemones, kurios gali būti taikomos už, be kita ko, Reglamento Nr. 575/2013 pažeidimą, ir, antra, jos privalo numatyti tam tikras administracines sankcijas ir administracines priemones ir gali numatyti papildomas sankcijas ir priemones.
40 Trečia, dėl šios priežasties išvada dėl šio pagrindo priklauso nuo to, ar Reglamento Nr. 1024/2013 9 straipsnio 1 dalies antros pastraipos antrame sakinyje esantis žodžių junginys „pagal atitinkamą Sąjungos teisę“ apima nacionalinių valdžios institucijų įgaliojimus, kurie nėra aiškiai nurodyti Direktyvos 2013/36 67 straipsnio 2 dalyje, bet yra kvalifikuojami kaip „administracinė priemonė“, kaip tai suprantama pagal tos pačios direktyvos 65 straipsnio 1 dalį, arba, atvirkščiai, naudojimasis tokiais įgaliojimais ir toliau priklauso tik nacionalinių institucijų kompetencijai, o ECB pagal minėto reglamento 9 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą turi joms duoti nurodymus juos įgyvendinti.
41 Šiuo klausimu, pirma, reikia pažymėti, kad žodžių junginys „pagal Sąjungos teisę“ buvo aiškinamas kaip apimantis visus įgaliojimus, kylančius iš direktyvoje nustatyto teisinio pagrindo; juos lemia valstybės narės pareiga ar teisė priimti teisės aktus, priešingai nei valstybių narių įgaliojimų pagal nacionalinę teisę įtvirtinti griežtesnes nuostatas, viršijančias toje pačioje direktyvoje nustatytą sistemą, pripažinimas toje pačioje direktyvoje (šiuo klausimu žr. 2016 m. kovo 10 d. Sprendimo Safe Interenvíos, C‑235/14, EU:C:2016:154, 79 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
42 Antra, iš 2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimo VTB Bank (Austria) (C‑52/17, EU:C:2018:648) matyti, kad kompensacinių palūkanų nustatymui taikoma Direktyvoje 2013/36 įtvirtinta teisinė tvarka.
43 Iš tiesų dėl ankstesnės BWG 97 straipsnio redakcijos buvo nuspręsta, kad pagal šią nuostatą mokėtinų kompensacinių palūkanų nustatymas panašus į administracinę priemonę, patenkančią į Direktyvos 2013/36 65 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, o aplinkybė, kad jos nenurodytos Direktyvos 2013/36 67 straipsnio 2 dalyje pateiktame sąraše, neturi reikšmės, nes iš šios nuostatos formuluotės matyti, kad šis sąrašas nėra baigtinis ir kad 65 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog valstybės narės imasi visų priemonių, kurios, jų manymu, yra būtinos šios direktyvos ir Reglamento Nr. 575/2013 taikymui užtikrinti (2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimo VTB Bank (Austria), C‑52/17, EU:C:2018:648, 31–44 punktai).
44 Konkrečiau kalbant, Teisingumo Teismas pabrėžė, kad remiantis Reglamento Nr. 575/2013 9 konstatuojamąja dalimi, siekiant išvengti rinkos iškraipymų ir reguliacinio arbitražo, Sąjungos teisėje įtvirtintais būtiniausiais reikalavimais dėl riziką ribojančios priežiūros turėtų būti užtikrintas kuo didesnis suderinimas, ir iš to padarė išvadą, kad viršijus Reglamento Nr. 575/2013 395 straipsnio 1 dalyje numatytas ribas valstybės narės kredito įstaigoms turi taikyti ne priemonę pagal jų nacionalinę teisę, bet administracinę sankciją ar kitą administracinę priemonę, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/36 65 straipsnio 1 dalį (2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimo VTB Bank (Austria), C‑52/17, EU:C:2018:648, 41 punktas).
45 Trečia, iš to matyti, kad aplinkybė, jog kompensacinių palūkanų nustatymas nenurodytas Direktyvos 2013/36 67 straipsnio 2 dalyje pateiktame sąraše, netrukdo jai taikyti toje pačioje direktyvoje nustatyto teisinio režimo. Taigi jis panašus į įgaliojimus, kuriuos FMA turi „pagal atitinkamą Sąjungos teisę“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1024/2013 9 straipsnio 1 dalies antros pastraipos antrą sakinį.
46 Vadinasi, ECB turėjo kompetenciją tiesiogiai nustatyti ieškovei kompensacines palūkanas.
47 Taigi šis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.
Dėl ketvirtojo pagrindo, grindžiamo proporcingumo principo pažeidimu
48 Ieškovė iš esmės teigia, kad ECB pažeidė proporcingumo principą, kai jai nustatė kompensacines palūkanas pagal BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Šiuo klausimu ji, be kita ko, teigia, kad, pirma, ginčijamas sprendimas yra neproporcingas, nes jame neatsižvelgiama į tai, kad jos tariama kaltė apsiriboja tuo, kad iš pradžių paskolos gavėjų vardus ir pavardes, adresus ir gimimo datas ji turėjo tik šifruotu formatu, nors pasirinko šį metodą dėl teisėtos priežasties, t. y. laikėsi duomenų apsaugos reikalavimų ir iki minimumo sumažino nereikalingą asmens duomenų tvarkymą, ir antra, kad, siekiant užtikrinti Reglamento Nr. 575/2013 395 straipsnio 1 dalyje nurodytų didelės rizikos reikalavimų laikymąsi, papildomi duomenys buvo pateikti nešifruota forma.
49 Paklaustas per posėdį ECB patvirtino, kad rėmėsi Austrijos teismų pateiktu BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punkto aiškinimu, pagal kurį kompensacinių palūkanų nustatymas yra automatiškas, jei tenkinamos šios nuostatos sąlygos. Jis iš esmės teigė privalantis taikyti BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes pati ši nuostata nėra neproporcinga. Savo rašytiniuose dokumentuose jis taip pat neigia ieškovės argumentų, kuriais siekiama įrodyti, kad šiuo atveju kompensacinės palūkanos yra neproporcingos, pagrįstumą.
50 Šiuo klausimu Austrijos Respublika įstojimo į bylą paaiškinime ir per posėdį patvirtino, kad Austrijos teismai aiškina BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punktą taip, kad pagal jį automatiškai nustatomos kompensacinės palūkanos, kai tenkinamos jame nustatytos sąlygos.
51 Direktyvos 2013/36 65 straipsnio 1 dalies paskutiniame sakinyje patikslinta, kad „administracinės sankcijos ir kitos administracinės priemonės turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios“.
52 Direktyvos 2013/36 70 straipsnyje „Veiksmingas sankcijų taikymas ir kompetentingų valdžios institucijų naudojimasis įgaliojimais taikyti sankcijas“ nustatyta:
„Valstybės narės užtikrina, kad nustatydamos administracinių sankcijų ar kitų administracinių priemonių rūšį ir administracinių piniginių sankcijų dydį, kompetentingos valdžios institucijos atsižvelgtų į visas svarbias aplinkybes, įskaitant, atitinkamai:
a) pažeidimo sunkumą ir trukmę;
b) už pažeidimą atsakingo fizinio ar juridinio asmens atsakomybės laipsnį;
c) už pažeidimą atsakingo fizinio ar juridinio asmens finansinį pajėgumą, kuris nustatomas, pavyzdžiui, pagal bendrą atsakingo juridinio asmens apyvartą arba fizinio asmens metines pajamas;
d) už pažeidimą atsakingo fizinio ar juridinio asmens gauto pelno arba išvengtų nuostolių, jei juos galima nustatyti, dydį;
e) trečiųjų šalių dėl pažeidimo patirtus nuostolius, jei juos galima nustatyti;
f) už pažeidimą atsakingo fizinio ar juridinio asmens bendradarbiavimo su kompetentinga valdžios institucija lygį;
g) ankstesnius už pažeidimą atsakingo fizinio ar juridinio asmens pažeidimus;
h) visas galimas sistemines pažeidimo pasekmes.“
53 Kadangi iš šio sprendimo 49 punkto matyti, jog ECB priėmė ginčijamą sprendimą dėl teiginio, kad BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymas yra automatiškas, taigi kyla iš naudojimosi ribota kompetencija, Bendrasis Teismas turi patikrinti šio teiginio teisingumą. Iš tiesų kompetencijos, kuria ECB turi naudotis nustatydamas administracinę priemonę, pobūdis yra išankstinis klausimas, lemiantis, kaip ECB privalėjo atlikti kompensacinių palūkanų nustatymo proporcingumo tyrimą. Jeigu ECB turi diskreciją išnagrinėti kompensacinių palūkanų nustatymo proporcingumą atsižvelgiant į bylos aplinkybes, tai reikštų, kad ECB ginčijamame sprendime atliktas kompensacinių palūkanų proporcingumo vertinimas grindžiamas teisiškai klaidinga prielaida.
54 Tai, kad ieškovė, pateikdama šį pagrindą, neginčijo automatinio BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo, nekliudo Bendrajam Teismui nagrinėti šio klausimo.
55 Iš tiesų iš jurisprudencijos matyti, kad nors nagrinėdamas ginčą, kurio dalyką nustato šalys, Sąjungos teismas sprendimą turi priimti tik dėl šalių pateikto prašymo, jis negali apsiriboti tik jų argumentais, nurodytais reikalavimams pagrįsti, nes priešingu atveju teismas kartais būtų priverstas grįsti savo sprendimą klaidingais teisiniais argumentais (žr. 2010 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Švedija ir kt. / API ir Komisija, C‑514/07 P, C‑528/07 P ir C‑532/07 P, EU:C:2010:541, 65 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2021 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Printeos, C‑301/19 P, EU:C:2021:39, 58 punktą). Taip yra, be kita ko, tuo atveju, kai atsižvelgti į reikšmingą teisės akto aspektą, kurio nenurodė ieškovas, būtina siekiant atsakyti į išankstinį klausimą, kuris turi būti išspręstas atsižvelgiant į jo pateiktus argumentus (šiuo klausimu žr. 2010 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija / Putterie-De-Beukelaer, T‑160/08 P, EU:T:2010:294, 65 ir 66 punktus ir 2019 m. birželio 12 d. Sprendimo RV / Komisija, T‑167/17, EU:T:2019:404, 59 punktą).
56 Laikantis rungimosi principo, per teismo posėdį šalių buvo paprašyta pareikšti nuomones dėl ECB pateikto BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punkto aiškinimo suderinamumo su Direktyvos 2013/36 70 straipsniu.
57 Pirma, kiek tai susiję su nacionalinės teisės nuostatos aiškinimu, reikia priminti, kad iš principo nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų apimtį reikia vertinti atsižvelgiant į nacionalinių teismų aiškinimą (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Komisija / Slovakija, C‑433/13, EU:C:2015:602, 81 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
58 Taigi, kai Bendrasis Teismas turi patikrinti, ar ECB pagrįstai taikė nacionalinę teisę, kuria perkeliama direktyva, nacionalinių teismų išaiškinimo pakanka, kad būtų nustatyta šios nacionalinės teisės taikymo apimtis, jeigu dėl to konstatuojamas suderinamumas su direktyva, kurios perkėlimą jį užtikrina. Tokiu atveju priekaištai, kuriais siekiama užginčyti minėtų teismų aiškinimo pagrįstumą, turi būti iš karto atmesti (šiuo klausimu žr. 2018 m. balandžio 24 d. Sprendimo Caisse régionale de crédit agricole mutuel Alpes Provence ir kt. / ECB, T‑133/16–T‑136/16, EU:T:2018:219, 84–92 punktus).
59 Vis dėlto kitaip yra tuo atveju, kai nacionalinių teismų aiškinimas neleidžia užtikrinti nacionalinės teisės suderinamumo su direktyva.
60 Iš tiesų tokiu atveju Sąjungos teisės viršenybės principo laikymasis reiškia, kad, kaip ir nacionalinis teismas, Bendrasis Teismas prireikus nacionalinę teisę aiškina kuo labiau atsižvelgdamas į perkeltos direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas (šiuo klausimu žr. 2012 m. sausio 24 d. Sprendimo Dominguez, C‑282/10, EU:C:2012:33, 24 punktą).
61 Nors pareigą remtis Sąjungos teise aiškinant ir taikant atitinkamas vidaus teisės normas riboja bendrieji teisės principai ir ši pareiga negali būti pagrindas nacionalinę teisę aiškinti contra legem, Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo reikalavimas apima pareigą prireikus pakeisti nusistovėjusią teismo praktiką, jeigu paaiškėja, kad ši praktika pagrįsta su direktyvos tikslais nesuderinamu nacionalinės teisės išaiškinimu (šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 19 d. Sprendimo DI, C‑441/14, EU:C:2016:278, 32 ir 33 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).
62 Jeigu negali nacionalinės teisės aktų aiškinti taip, kad jie atitiktų Sąjungos teisės reikalavimus, Bendrasis Teismas, kaip ir nacionalinis teismas, kuriam pavesta taikyti Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veiksmingumą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokį, net vėlesnį, nacionalinės teisės aktą, kuris prieštarauja tiesiogiai veikiančiai Sąjungos teisės nuostatai (šiuo klausimu žr. 2019 m. birželio 24 d. Sprendimo Popławski, C‑573/17, EU:C:2019:530, 58 ir 61 punktus).
63 Antra, reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2013/36 70 straipsnis, siejamas su šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalimi, 65 straipsnio 1 dalimi ir 37 konstatuojamąja dalimi, turi būti suprantamas kaip reiškiantis, kad FMA, taigi ir ECB, turi nustatyti administracinės priemonės rūšį, atsižvelgdami į visas aplinkybes, o tai neišvengiamai reiškia, kad jie turi diskreciją, ir neleidžia teigti, kad naudojasi ribota kompetencija.
64 Visų pirma tai matyti iš pažodinio ir kontekstinio Direktyvos 2013/36 70 straipsnio 1 dalies aiškinimo.
65 Pirmiausia reikia pažymėti, kad nors Direktyvos 2013/36 70 straipsnio pavadinime nurodomos tik „sankcijos“, iš šio straipsnio formuluotės matyti, kad šioje nuostatoje taip pat kalbama apie „kitų administracinių priemonių“ rūšies nustatymą. Todėl valstybėms narėms tenkančios pareigos užtikrinti, kad kompetentingos institucijos atsižvelgtų į visas aplinkybes, kurių neišsamus sąrašas pateikiamas, akcentavimas joms taip pat taikomas.
66 Be to, iš Direktyvos 2013/36 4 straipsnio 1 dalies matyti, kad Direktyvos 2013/36 70 straipsnyje nurodytos „kompetentingos valdžios institucijos“ – tai institucijos, „kurios vykdo šioje direktyvoje numatytas funkcijas ir pareigas“, t. y. kalbant apie Austriją, – FMA, o kalbant apie Reglamento Nr. 1024/2013 9 straipsnio 1 dalies antrosios pastraipos įgyvendinimą, – ECB.
67 Galiausiai reikia pažymėti, kad 65 straipsnio 1 dalis ir 70 straipsnis yra tame pačiame Direktyvos 2013/36 skirsnyje, susijusiame su „priežiūros įgaliojimais, įgaliojimais taikyti sankcijas ir teise pateikti skundą“, todėl turi būti laikoma, kad šiose dviejose nuostatose vartojama sąvoka „administracinės priemonės“ turi tą pačią reikšmę. Taigi, kadangi iš 2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimo VTB Bank (Austria) (C‑52/17, EU:C:2018:648) matyti, kad kompensacinės palūkanos yra administracinė priemonė, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/36 65 straipsnio 1 dalį, jų taikymą reglamentuoja tos pačios direktyvos 70 straipsnis.
68 Antra, šią išvadą patvirtina teleologinis Direktyvos 2013/36 70 straipsnio aiškinimas, nes jos 37 konstatuojamoji dalis rodo teisės aktų leidėjo ketinimą, kad valstybės narės užtikrintų, „kad jų kompetentingos institucijos atsižvelgtų į visas svarbias aplinkybes“.
69 Trečia, reikia konstatuoti, kad ECB pareiga atsižvelgti į visas aplinkybes reiškia, kad priimdamas administracinę priemonę jis turi išnagrinėti konkretaus atvejo aplinkybes.
70 Ketvirta, iš to darytina išvada, kad BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punktą aiškinant taip, kad ECB turi ribotą kompetenciją, jam būtų užkirstas kelias atsižvelgti į visas reikšmingas aplinkybes, ir ši nuostata taptų nesuderinama su Direktyvos 2013/36 70 straipsniu.
71 Žinoma, iš BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punkto formuluotės matyti, kad automatinis kompensacinių palūkanų nustatymas kompensuojamas šioje nuostatoje atsižvelgiant į dvi aplinkybes, kuriomis dėl Reglamento Nr. 575/2013 395 straipsnio 1 dalies pažeidimo nėra taikomos kompensacinės palūkanos. Taip yra tuo atveju, kai, pirma, kompetentinga institucija priima administracinį sprendimą, įpareigojantį kredito įstaigą imtis tam tikrų priemonių dėl rizikos, kad ji negalės įvykdyti įsipareigojimų kreditoriams arba dėl to, kad siekia užtikrinti finansų sistemos stabilumą pagal BWG 70 straipsnio 2 dalį, arba, antra, yra pernelyg įsiskolinusi.
72 Vis dėlto reikia pažymėti, kad Austrijos teisės aktų leidėjo nurodytos dvi aplinkybės, kuriomis dėl Reglamento Nr. 575/2013 395 straipsnio 1 dalies pažeidimo nebus nustatytos kompensacinės palūkanos, negali prilygti Direktyvos 2013/36 70 straipsnyje numatytam kompetentingos institucijos atsižvelgimui į „visas svarbias aplinkybes“.
73 Be to, tai, kad pagal BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punktą nustatytos kompensacinės palūkanos kvalifikuojamos kaip „administracinė priemonė“, o ne kaip „administracinė sankcija“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/36 65 straipsnio 1 dalį, neleidžia automatinio jų taikymo laikyti suderinamu su šios direktyvos 70 straipsniu.
74 Nors tiesa, kad dėl šio pobūdžio skirtumo kompetentingos valdžios institucijos pareiga atsižvelgti į visas aplinkybes nebūtinai turi būti vienodai griežta, kaip nagrinėjama administracinė priemonė, kaip antai kompensacinių palūkanų taikymas ar administracinė sankcija, arba a fortiori administracinė piniginė sankcija, vis dėlto Direktyvos 2013/36 70 straipsnio taikymo sritis apima ne tik administracines sankcijas, bet ir administracines priemones.
75 Trečia, reikia pažymėti, kad BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punktas gali būti aiškinamas atsižvelgiant į Direktyvos 2013/36 70 straipsnį kaip reiškiantis ECB diskreciją, kuria remdamasis jis prireikus gali nenustatyti kompensacinių palūkanų, jeigu mano, kad dėl susiklosčiusių aplinkybių reikia priimti tokį sprendimą.
76 Pirma, BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punkto formuluotėje aiškiai neatmetama galimybė, kad prireikus FMA gali turėti diskreciją dėl tikslingumo jį taikyti.
77 Antra, BWG XXII skirsnyje taip pat yra 99e straipsnis, kuriame pakartojamas Direktyvos 2013/36 70 straipsnio turinys; iš jo matyti, kad nustatydama sankcijos ar priemonės, kurios turi būti imtasi už Reglamento Nr. 575/2013 pažeidimus, rūšį FMA tiek, kiek tai tinkama, turi atsižvelgti į tas pačias aplinkybes, kokios nurodytos Direktyvos 2013/36 70 straipsnyje ir kurių sąrašas taip pat pateikiamas kaip neišsamus. Todėl šiame straipsnyje esanti nuoroda į „priemones“ visiškai gali būti suprantama kaip apimanti BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą kompensacinių palūkanų taikymą.
78 Trečia, ECB diskrecijos pripažinimas įgyvendinant BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punktą neturi neigiamo poveikio ieškovei, todėl jis negali būti ribojamas bendrųjų teisės principų laikymusi, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 61 punkte nurodytą jurisprudenciją.
79 Ketvirta, kadangi ECB priėmė ginčijamą sprendimą konstatuodamas, kad kompensacinės palūkanos buvo nustatytos automatiškai, jis rėmėsi teisiškai klaidinga prielaida, dėl kurios jis netinkamai išnagrinėjo BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo proporcingumą, nes nusprendė nenagrinėti bylos aplinkybių.
80 Galiausiai, penkta, ECB argumentai, iš esmės susiję su tuo, kad kompensacinių palūkanų nustatymas nėra neproporcingas atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, turi būti laikomi nereikšmingais nagrinėjant ginčijamo sprendimo teisėtumą.
81 Iš tiesų Sąjungos teismas neturi vietoj atsakovės atlikti tyrimo, kurio ši neatliko, ar bandyti nuspėti, kokias išvadas remdamasi tokiu tyrimu ji būtų padariusi (šiuo klausimu žr. 2015 m. gegužės 13 d. Sprendimo Niki Luftfahrt / Komisija, T‑511/09, EU:T:2015:284, 149 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
82 Kadangi ECB klaidingai manė, kad priimdamas ginčijamą sprendimą privalėjo taikyti BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punktą, ginčijamame sprendime nebuvo galima atsižvelgti į argumentus, susijusius su šios bylos aplinkybėmis, kuriuos jis pateikia savo rašytinėse pastabose.
83 Taigi reikia pritarti šiam ieškinio pagrindui ir panaikinti ginčijamą sprendimą; nėra reikalo nagrinėti kitų ieškovės nurodytų pagrindų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
84 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ECB pralaimėjo bylą, jis turi padengti savo ir ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
85 Remiantis Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalimi, įstojusios į bylą valstybės narės ir institucijos padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Todėl Austrijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (trečioji išplėstinė kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2021 m. rugpjūčio 2 d. Europos Centrinio Banko (ECB) sprendimą ECB-SSM-2021-ATBAW-7-ESA-2018–0000126.
2. ECB padengia savo ir BAWAG PSK Bank für Arbeit und Wirtschaft und Österreichische Postsparkasse AG nurodytas bylinėjimosi išlaidas.
3. Austrijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Schalin | Škvařilová-Pelzl | Nõmm |
Paskelbta 2024 m. vasario 28 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Parašai.