TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija) SPRENDIMAS
2012 m. gegužės 22 d.(*)
„Laisvas asmenų judėjimas – Direktyva 2004/38/EB – 28 straipsnio 3 dalies a punktas – Sprendimas išsiųsti iš šalies – Nuteisimas baudžiamąja tvarka – Privalomos visuomenės saugumo priežastys“
Byloje C‑348/09
dėl Oberverwaltungsgericht für das Land Nordrhein-Westfalen (Vokietija) 2009 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2009 m. rugpjūčio 31 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
P. I.
prieš
Oberbürgermeisterin der Stadt Remscheid
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijų pirmininkai A. Tizzano, J. N. Cunha Rodrigues (pranešėjas), K. Lenaerts, J.‑C. Bonichot, U. Lõhmus, teisėjai A. Rosas, E. Levits, A. Ó Caoimh, L. Bay Larsen, T. von Danwitz, A. Arabadjiev ir C. Toader,
generalinis advokatas Y. Bot,
posėdžio sekretorius K. Malacek, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. sausio 10 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– P. I., atstovaujamo Rechtsanwälte G. L. Pagliaro ir A. Caramazza,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir J. Möller,
– Belgijos vyriausybės, atstovaujamos L. Van den Broeck,
– Danijos vyriausybės, atstovaujamos C. Vang,
– Estijos vyriausybės, atstovaujamos M. Linntam,
– Airijos vyriausybės, atstovaujamos D. O’Hagan ir J. Kenny, padedamų barrister D. Conlan Smyth,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato S. Varone,
– Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos C. Wissels ir M. Noort,
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos M. Szpunar,
– Europos Komisijos, atstovaujamos D. Maidani ir S. Grünheid,
susipažinęs su 2012 m. kovo 6 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, p. 77; klaidų ištaisymai OL L 229, 2004 m., p. 35 ir OL L 197, 2005 m., p. 34; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46), 28 straipsnio 3 dalies a punkto išaiškinimu.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant bylą tarp Italijos piliečio P. I. ir Oberbürgermeisterin der Stadt Remscheid (Remšeido miesto merė) dėl pastarosios sprendimo pripažinti, kad P. I. prarado teisę atvykti ir apsigyventi Vokietijos teritorijoje, ir įpareigojimo išvykti iš jos, grasinant priešingu atveju išsiųsti jį į Italiją.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
Direktyva 2004/38
3 Remiantis Direktyvos 2004/38 23 ir 24 konstatuojamosiomis dalimis:
„23) Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių išsiuntimas iš šalies dėl valstybinės politikos [viešosios tvarkos] ar visuomenės saugumo priežasčių yra priemonė, galinti rimtai pakenkti asmenims, kurie, pasinaudodami jiems [EB] Sutarties suteikiamomis teisėmis ir laisvėmis, galutinai integravosi priimančiojoje valstybėje narėje. Todėl tokių priemonių taikymo sritis turėtų būti apribota pagal proporcingumo principą, kad būtų atsižvelgta į susijusių asmenų integracijos laipsnį, jų gyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje trukmę, jų amžių, sveikatos būklę, šeimyninę bei ekonominę padėtį ir sąsajas su jų kilmės šalimi.
24) Taigi, kuo didesnis Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių integracijos laipsnis priimančiojoje valstybėje narėje, tuo didesnė turėtų būti apsauga nuo išsiuntimo iš šalies. Išsiuntimo iš šalies priemonė prieš Sąjungos piliečius, kurie priimančiosios valstybės narės teritorijoje gyveno daug metų, ypač jei jie gimė ir visą gyvenimą gyveno joje, turėtų būti taikoma tik išskirtinėmis aplinkybėmis, kai yra neginčijamų [privalomųjų] visuomenės saugumo priežasčių. Be to, tokios išskirtinės aplinkybės turėtų būti taikomos ir nepilnamečių išsiuntimo iš šalies priemonei, siekiant apsaugoti jų ryšius su šeima pagal 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją.“
4 Šios direktyvos 27 straipsnio 1 ir 2 dalyse skelbiama:
„1. Laikydamosi šio skyriaus nuostatų valstybės narės gali apriboti Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių, neatsižvelgiant į pilietybę, judėjimo ir gyvenimo šalyje laisvę dėl valstybinės politikos [viešosios tvarkos], visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežasčių. Šiomis priežastimis nesinaudojama ekonominėms reikmėms patenkinti.
2. Priemonės, kurių imtasi dėl valstybinės politikos [viešosios tvarkos] ar visuomenės saugumo priežasčių, turi atitikti proporcingumo principą ir turi būti grindžiamos vien tik atitinkamo asmens elgesiu. Buvę kriminaliniai nusikaltimai patys savaime negali būti tokių priemonių ėmimosi priežastis.
Atitinkamo asmens elgesys turi kelti tikrą [tikrą, tuo metu esamą] ir pakankamai rimtą pavojų, kenkiantį vienam iš pagrindinių visuomenės interesų. Pateisinimai, kurie yra nesusiję su atvejo aplinkybėmis arba grindžiami bendrosios prevencijos sumetimais, nėra priimtini.“
5 Šios direktyvos 28 straipsnis suformuluotas taip:
„1. Prieš priimdama sprendimą dėl išsiuntimo iš šalies dėl valstybinės politikos [viešosios tvarkos] ar visuomenės saugumo priežasčių, priimančioji valstybė narė turi atsižvelgti į tai, kiek ilgai atitinkamas asmuo gyveno jos teritorijoje, į jo amžių, sveikatos būklę, šeimyninę ir ekonominę padėtį, socialinę ir kultūrinę integraciją priimančiojoje valstybėje narėje ir jo sąsajas su kilmės šalimi.
2. Priimančioji valstybė narė negali priimti išsiuntimo iš šalies sprendimo prieš Sąjungos piliečius ar jų šeimos narius, neatsižvelgiant į pilietybę, kurie turi nuolatinio gyvenimo jos teritorijoje teisę, išskyrus rimtas valstybinės politikos [viešosios tvarkos] ar visuomenės saugumo priežastis.
3. Sprendimo išsiųsti iš šalies negalima priimti prieš Sąjungos piliečius, išskyrus sprendimus, pagrįstus būtinomis [privalomomis] visuomenės apsaugos [saugumo] pagal valstybių narių apibrėžimą priežastimis, jei jie:
a) gyveno priimančiojoje valstybėje narėje pastaruosius 10 metų arba
b) yra nepilnamečiai, išskyrus atvejus, kai išsiuntimas iš šalies labiausiai atitinka vaiko interesus, numatytus 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų Vaiko teisių Konvencijoje.“
6 Direktyvos 2004/38 33 straipsnyje numatyta:
„1. Priimančioji valstybė narė negali taikyti išsiuntimo iš šalies nurodymų kaip nuobaudos ar laisvės atėmimo bausmės teisinės pasekmės, nebent tai atitinka 27, 28 ir 29 straipsnių reikalavimus.
2. Jei šio straipsnio 1 dalyje numatytas išsiuntimo iš šalies nurodymas įvykdytas praėjus daugiau kaip dvejiems metams po jo priėmimo, valstybė narė patikrina, ar atitinkamas asmuo šiuo metu kelia rimtą pavojų valstybinei politikai [viešajai tvarkai] ar visuomenės saugumui ir įvertina, ar yra esminių aplinkybių pasikeitimų nuo išsiuntimo iš šalies nurodymo priėmimo.“
Direktyva 2011/92/ES
7 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/93/ES dėl kovos su seksualine prievarta prieš vaikus, jų seksualiniu išnaudojimu ir vaikų pornografija, kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2004/68/TVR (OL L 335, p. 1), siekiama nustatyti pagrindines nusikalstamų veikų ir sankcijų apibrėžčių taisykles seksualinės prievartos prieš vaikus, jų seksualinio išnaudojimo, vaikų pornografijos ir ryšių su vaikais mezgimo dėl seksualinių tikslų srityse. Ja taip pat įvedamos nuostatos, kad būtų sustiprinta tų nusikaltimų prevencija ir nuo jų nukentėjusiųjų apsauga.
Nacionalinės teisės aktai
8 2004 m. liepos 30 d. Įstatymo dėl laisvo Sąjungos piliečių judėjimo (Gesetz über die allgemeine Freizügigkeit von Unionsbürgern, BGBl. 2004 I, p. 1950), iš dalies pakeisto 2008 m. vasario 26 d. Įstatymu dėl Federalinės policijos įstatymo ir kitų įstatymų pakeitimo (Gesetz zur Änderung des Bundespolizeigesetzes und anderer Gesetze, BGBl. 2008 I, p. 215), 6 straipsnyje nustatyta:
„1. Nepažeidžiant 5 straipsnio 5 dalies, 2 straipsnio 1 dalyje numatytos teisės praradimas gali būti pripažintas, laikinas arba nuolatinis Bendrijos leidimas gyventi gali būti panaikintas ir trečiųjų šalių piliečiams išduotas leidimas laikinai ar nuolat gyventi gali būti atšauktas tik viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais (<...> sutarties 39 straipsnio 3 dalis ir 46 straipsnio 1 dalis). Dėl nurodytų priežasčių taip pat gali būti neleista atvykti į šalies teritoriją. Visuomenės sveikatos priežastimi gali būti remiamasi, tik jeigu susergama per tris mėnesius po atvykimo į šalies teritoriją.
2. Teistumo savaime nepakanka siekiant pagrįsti 1 dalyje nurodytus sprendimus ar priemones. Gali būti atsižvelgta tik į iš centrinio federalinio registro dar neišbrauktus baudžiamuosius teistumus ir tik tiek, kiek juos pagrindžiančios aplinkybės leidžia spręsti dėl grėsmę viešajai tvarkai keliančio asmens elgesio. Ši grėsmė turi būti tikra, pakankamai rimta ir pažeidžianti vieną iš pagrindinių visuomenės interesų.
3. Priimant sprendimą pagal 1 dalį, turi būti visų pirma atsižvelgiama į suinteresuotojo asmens gyvenimo Vokietijos teritorijoje trukmę, jo amžių, sveikatos būklę, šeiminę ir ekonominę padėtį, socialinę ir kultūrinę integraciją šioje teritorijoje bei jo sąsajas su savo kilmės šalimi.
4. Įgijus teisę nuolat gyventi šalyje, sprendimas pagal 1 dalį gali būti priimtas tik dėl rimtų priežasčių.
5. Dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių, kurie federalinėje teritorijoje gyveno pastaruosius dešimt metų, ir dėl nepilnamečių 1 dalyje numatytas sprendimas gali būti priimtas tik dėl privalomų visuomenės saugumo priežasčių. Nepilnamečių atžvilgiu ši taisyklė netaikoma, jeigu teisės gyventi šalyje netekimas būtinas vaiko interesams užtikrinti. Privalomos visuomenės saugumo priežastys konstatuotinos, tik kai suinteresuotasis asmuo įsiteisėjusiu nuosprendžiu buvo nubaustas ne trumpesne kaip penkerių metų laisvės atėmimo bausme ar nepilnamečiams taikoma bausme už vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų arba paskutiniu įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu jam buvo taikomas laisvės apribojimas atlikus laisvės atėmimo bausmę, kyla grėsmė Vokietijos Federacinės Respublikos saugumui arba suinteresuotasis asmuo kelia terorizmo grėsmę.
<...>“
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
9 P. I. gimė 1965 m. rugsėjo 3 d. Italijoje ir nuo 1987 m. gyvena Vokietijoje. Pirmasis leidimas gyventi jam suteiktas 1987 m. balandžio mėnesį ir vėliau buvo kelis kartus pratęstas. Jis nevedęs ir neturi vaikų. Jis nebaigė mokyklos ir neįgijo profesinio išsilavinimo, o Vokietijoje dirbo tik laikinai. P. I. turi penkis brolius ir seseris, kurių vieni gyvena Vokietijoje, kiti – Italijoje. Po P. I. suėmimo 2006 m. sausio mėnesį jo motina dalį laiko gyvena Vokietijoje, dalį – Italijoje.
10 2006 m. gegužės 16 d. sprendimu, įsiteisėjusiu 2006 m. spalio 28 d., Landgericht Köln (Kelno apygardos teismas) P. I. skyrė septynerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę už nepilnamečio asmens seksualinį išnaudojimą, seksualinį prievartavimą ir išžaginimą. Šį nuosprendį pagrindžiančios faktinės aplinkybės vyko 1990–2001 metais. Nuo 1992 m. P. I. vertė savo auką beveik kas savaitę lytiškai santykiauti arba atlikti kitus lytinius veiksmus, be kita ko, grasindamas nužudyti jos motiną arba brolį. Šie nusikaltimai buvo atlikti P. I. buvusios sugyventinės dukros, kuriai nusikalstamų veikų vykdymo pradžioje buvo aštuoneri metai, atžvilgiu. Nuo 2006 m. sausio 10 d. pareiškėjas yra įkalintas ir 2013 m. liepos 9 d. turėtų baigti atlikti savo laisvės atėmimo bausmę.
11 2008 m. gegužės 6 d. sprendimu Oberbürgermeisterin der Stadt Remscheid, atsakovė pagrindinėje byloje, pripažino, kad P. I. prarado teisę atvykti į Vokietijos teritoriją bei joje gyventi ir nurodė nedelsiant vykdyti šį sprendimą, taip pat įpareigojo P. I. išvykti iš valstybės teritorijos, o to nepadarius – išsiųsti jį į Italiją.
12 Atsakovė pagrindinėje byloje pažymi, kad P. I. kriminalinis aktyvumas buvo labai didelis ir jis savo aukai dėl daugelį metų trukusio išnaudojimo sukėlė „nesibaigiančių kančių“. Negalima atmesti galimybės, jog panašiomis aplinkybėmis jis atliks to paties ar panašaus pobūdžio veikas, kaip antai atliktas iki sulaikymo, atsižvelgiant būtent į ilgą laiką vykdytą nusikaltimą ir tai, kad jis dėl to nesigailėjo. Vis dėlto buvo atsižvelgta į saugotinus P. I. interesus, be to, jis nebuvo ypač ekonomiškai ar socialiai integravęsis į Vokietijos visuomenę.
13 2008 m. birželio 12 d. P. I. pareiškė ieškinį dėl 2008 m. gegužės 6 d. sprendimo jį išsiųsti ir paprašė sustabdyti jo vykdymą. 2008 m. liepos 14 d. sprendimu Verwaltungsgericht Düsseldorf (Diuseldorfo administracinis teismas) šį ieškinį atmetė, nurodęs, kad nuosprendį pagrindžiančios aplinkybės atskleidžia asmeninį elgesį, keliantį tuo metu esamą, tikrą ir pakankamai rimtą pavojų vienam iš pagrindinių visuomenės interesų, t. y. mergaičių ir moterų apsaugai nuo lytinio smurto ir žaginimo. P. I. kriminalinis aktyvumas yra labai didelis, atsižvelgiant pirmiausia į neteisėtų veiksmų vykdymo laikotarpio trukmę, aukos amžių ir siekiant užmaskuoti atliktas veikas panaudotas priemones (nuolatinius grasinimus aukai ir jos izoliaciją).
14 P. I. pateikė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo Oberverwaltungsgericht für das Land Nordrhein-Westfalen, kuris, nustatęs, jog dėl ieškinio pateikimo teisės gyventi praradimo pripažinimas ir išsiuntimas iš šalies atidedamas, nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą
„Ar [Direktyvos 2004/38] 28 straipsnio 3 dalyje minimų privalomųjų visuomenės saugumo priežasčių sąvoka apima tik grėsmę valstybės vidaus ir išorės saugumui, suvokiant tai kaip jos institucijas ir svarbias viešąsias tarnybas, gyventojų išlikimą, tarptautinius santykius ir taikų tautų sugyvenimą?“
Dėl prejudicinio klausimo
15 2010 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Tsakouridis (C‑145/09, Rink. p. I‑11979) 56 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvos 2004/38 28 straipsnio 3 dalis aiškintina taip, kad „privalomųjų visuomenės saugumo priežasčių“ sąvoka, kuri gali pateisinti pastaruosius dešimt metų priimančiojoje valstybėje narėje gyvenusio Sąjungos piliečio išsiuntimo iš šalies priemonę, gali apimti kovą su nusikalstamumu, susijusiu su narkotinių medžiagų platinimu veikiant kaip organizuota grupė.
16 Atsakydamas į Teisingumo Teismo po minėto Sprendimo Tsakouridis paskelbimo raštu pateiktą klausimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad pagrindinėje byloje jam lieka abejonių dėl to, ar kova su kitų rūšių nusikaltimais nei su narkotinių medžiagų platinimu veikiant kaip organizuota grupė, gali būti „privalomoji visuomenės saugumo priežastis“, kaip ji suprantama pagal minėto 28 straipsnio 3 dalį, ir, jei taip, kokiomis sąlygomis.
17 Minėtam teismui būtent kyla klausimas ar galima išsiųsti iš priimančiosios valstybės narės Sąjungos piliečius, kurie, nebūdami organizuotos grupės ar kitokios nusikalstamos struktūros nariai, pažeisdami teisėtai saugomus asmeninius interesus, pavyzdžiui, seksualinę laisvę, gyvybę, laisvę ar asmens neliečiamybę, padarė ypač sunkius nusikaltimus, ir yra didelė tikimybė, kad jie vėl darys panašius nusikaltimus.
18 Dėl visuomenės saugumo Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad jis apima ir valstybės narės vidaus, ir išorės saugumą (minėto Sprendimo Tsakouridis 43 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).
19 Teisingumo Teismo nuomone, iš Direktyvos 2004/38 28 straipsnio 3 dalies teksto ir struktūros matyti, kad nustatydamas, jog bet kokia išsiuntimo priemonė šioje nuostatoje numatytais atvejais priklauso nuo „privalomųjų“ visuomenės saugumo „priežasčių“, kurių sąvoka apibrėžiama daug griežčiau nei „rimtų priežasčių“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal aptariamo straipsnio 2 dalį, Sąjungos teisės aktų leidėjas akivaizdžiai siekė apriboti minėta 3 dalimi grindžiamas priemones „išskirtinėmis aplinkybėmis“, kaip numatyta šios direktyvos 24 konstatuojamojoje dalyje (Sprendimo Tsakouridis 40 punktas).
20 „Privalomųjų visuomenės saugumo priežasčių“ sąvoka suponuoja ne tik grėsmės visuomenės saugumui buvimą, bet ir tai, kad šios grėsmės laipsnis ypač didelis, o tai išreiškiama fraze „privalomos priežastys“ (minėto Sprendimo Tsakouridis 41 punktas).
21 Taip pat primintina, kad pagal Sąjungos teisę valstybėms narėms nėra nustatyta viena vertybių sistema, kiek tai susiję su veiksmų, kurie gali būti laikomi prieštaraujančiais viešajai tvarkai, vertinimu (pagal analogiją žr. 2001 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Jany ir kt., C‑268/99, Rink. p. I‑8615, 60 punktą).
22 Pagal Direktyvos 2004/38 28 straipsnio 3 dalį privalomas visuomenės saugumo priežastis apibrėžia valstybės narės.
23 Nors valstybės narės, atsižvelgdamos į savo nacionalinius poreikius, kurie gali skirtis, nelygu valstybė narė ir laikotarpis, iš esmės gali laisvai apibrėžti viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo reikalavimus, visų pirma kaip pagrindinio laisvo asmenų judėjimo principo išimties pateisinimą, vis dėlto visoje Sąjungoje šie reikalavimai turi būti suprantami siaurai, taip, kad kiekviena valstybė narė be Europos Sąjungos institucijų kontrolės negalėtų vienašališkai nustatyti jų aprėpties (žr., be kita ko, 2008 m. liepos 10 d. Sprendimo Jipa, C‑33/07, Rink. p. I‑5157, 23 punktą; 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimų Gaydarov, C‑430/10, Rink. p. I‑11637, 32 punktą ir Aladzhov, C‑434/10, Rink. p. I‑11659, 34 punktą).
24 Siekiant nustatyti, ar „privalomųjų visuomenės saugumo priežasčių“ sąvoka gali apimti tokius nusikaltimus, kaip antai padaryti P. I., reikia atsižvelgti į toliau nurodytus elementus.
25 Pagal SESV 83 straipsnio 1 dalį seksualinis vaikų išnaudojimas yra viena iš ypač sunkių tarpvalstybinio pobūdžio nusikaltimų sričių, dėl kurių numatyta, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas turi imtis veiksmų.
26 Išreiškiant šį tikslą, Direktyvos 2011/93 1 konstatuojamojoje dalyje pažymima, kad seksualinė prievarta prieš vaikus ir jų seksualinis išnaudojimas yra sunkūs pagrindinių teisių pažeidimai, pirmiausia – vaikų teisių į apsaugą ir globą, būtinų jų gerovei, kaip numatyta 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, pažeidimai.
27 Sunkus šių nusikaltimų pobūdis taip pat matyti iš Direktyvos 2011/93 3 straipsnio, kurio 4 dalyje numatyta, kad už seksualinius veiksmus su vaiku, nesulaukusiu amžiaus, kai jis gali duoti sutikimą lytiškai santykiauti, baudžiama maksimalia ne trumpesne kaip penkerių metų laisvės atėmimo bausme, o to paties straipsnio 5 dalies i punkte numatyta, kad už tokius veiksmus, kai piktnaudžiaujama pripažintu pasitikėjimu, autoritetu arba įtaka vaikui, baudžiama maksimalia ne trumpesne kaip aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme. Tos pačios 5 dalies iii punkte numatyta, kad už tokią veiką, kai ji buvo padaryta panaudojant prievartą, jėgą arba grasinant, baudžiama ne trumpesne nei dešimties metų laisvės atėmimo bausme. Pagal šios direktyvos 9 straipsnio b ir g punktus sunkinančiomis aplinkybėmis turi būti laikomos aplinkybės, kad nusikalstama veika buvo padaryta vaiko šeimos nario, kartu su vaiku gyvenančio asmens arba asmens, kuris turi pripažintą pasitikėjimą ar autoritetą, ir aplinkybė, kad nusikalstama veika buvo padaryta panaudojant didelį smurtą arba nukentėjusiajam padaryta ypač didelė žala.
28 Iš šių elementų matyti, kad valstybėms narėms leidžiama laikyti, jog tokie baudžiamieji pažeidimai, kaip numatytieji SESV 83 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, yra pasikėsinimai ypač sunkiai pažeisti pagrindinius visuomenės interesus, galintys kelti tiesioginį pavojų gyventojų rimčiai bei fiziniam saugumui, todėl „privalomųjų visuomenės saugumo priežasčių“, kurios gali pateisinti išsiuntimo iš šalies priemonę pagal Direktyvos 2004/38 28 straipsnio 3 dalį, sąvoka gali juos apimti, jeigu šie pažeidimai buvo padaryti būdu, atitinkančiu ypač sunkių nusikaltimų požymius, o tai nagrinėdamas konkrečią bylą turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
29 Jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgęs į savo valstybės narės viešosios tvarkos vertybes, nustatys, kad pažeidimai, kaip antai padaryti P. I., kelia tiesioginę grėsmę gyventojų rimčiai ir fiziniam saugumui, dėl to toks asmuo nebūtinai turės būti išsiųstas.
30 Iš tikrųjų, pagal Direktyvos 2004/38 27 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą išsiuntimo priemonė priklauso nuo to, ar atitinkamo asmens elgesys kelia tikrą ir tuo metu esamą pavojų, pažeidžiantį vieną iš pagrindinių visuomenės ar priimančiosios valstybės narės interesų, o šis teiginys iš esmės reiškia, kad yra tikimybė, jog atitinkamas asmuo taip elgsis ateityje.
31 Papildomai pažymėtina, kad jeigu išsiuntimo iš teritorijos priemonė priimta kaip papildoma bausmė arba priemonė greta laisvės atėmimo bausmės, tačiau vykdoma daugiau nei po dvejų metų nuo sprendimo dėl jos priėmimo, Direktyvos 2004/38 33 straipsnio 2 dalimi valstybėms narėms nurodoma patikrinti, ar atitinkamas asmuo tuo metu kelia rimtą pavojų viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, ir įvertinti, ar yra esminių aplinkybių pasikeitimų nuo išsiuntimo iš šalies nurodymo priėmimo.
32 Galiausiai, kaip matyti iš pačios Direktyvos 2004/38 28 straipsnio 1 dalies formuluotės, prieš priimdama sprendimą dėl išsiuntimo iš šalies dėl viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežasčių, priimančioji valstybė narė turi atsižvelgti į tai, kiek ilgai atitinkamas asmuo gyveno jos teritorijoje, į jo amžių, sveikatos būklę, šeiminę ir ekonominę padėtį, socialinę ir kultūrinę integraciją šioje valstybėje ir jo sąsajas su kilmės šalimi.
33 Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į klausimą reikia atsakyti, jog Direktyvos 2004/38 28 straipsnio 3 dalies a punktas aiškintinas taip, kad valstybės narės gali pripažinti, jog tokie baudžiamieji pažeidimai, kaip numatytieji SESV 83 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, yra pasikėsinimai ypač sunkiai pažeisti pagrindinius visuomenės interesus, galintys kelti tiesioginį pavojų gyventojų rimčiai ir fiziniam saugumui, todėl „privalomų visuomenės saugumo priežasčių“, kurios gali pateisinti išsiuntimo iš šalies priemonę pagal minėto 28 straipsnio 3 dalį, sąvoka gali juos apimti, jeigu šie pažeidimai buvo padaryti būdu, atitinkančiu ypač sunkių nusikaltimų požymius, o tai nagrinėdamas konkrečią bylą turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
34 Išsiuntimo priemonė taikoma atsižvelgiant į tai, ar atitinkamo asmens elgesys kelia tikrą ir tuo metu esamą pavojų vienam iš pagrindinių visuomenės ar priimančiosios valstybės narės interesų, o šis teiginys iš esmės reiškia, kad yra tikimybė, jog atitinkamas asmuo taip elgsis ateityje. Prieš priimdama sprendimą dėl išsiuntimo iš šalies, priimančioji valstybė narė turi atsižvelgti į tai, kiek ilgai atitinkamas asmuo gyveno jos teritorijoje, į jo amžių, sveikatos būklę, šeiminę ir ekonominę padėtį, socialinę ir kultūrinę integraciją šioje valstybėje narėje ir sąsajas su jo kilmės šalimi.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
35 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:
2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB, 28 straipsnio 3 dalies a punktas aiškintinas taip, kad valstybės narės gali pripažinti, jog baudžiamieji pažeidimai, kaip numatytieji SESV 83 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, yra pasikėsinimai ypač sunkiai pažeisti pagrindinius visuomenės interesus, galintys kelti tiesioginį pavojų gyventojų rimčiai ir fiziniam saugumui, todėl „privalomųjų visuomenės saugumo priežasčių“, kurios gali pateisinti išsiuntimo iš šalies priemonę pagal minėto 28 straipsnio 3 dalį, sąvoka gali juos apimti, jeigu šie pažeidimai buvo padaryti būdu, atitinkančiu ypač sunkių nusikaltimų požymius, o tai nagrinėdamas konkrečią bylą turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
Išsiuntimo priemonė taikoma atsižvelgiant į tai, ar atitinkamo asmens elgesys kelia tikrą ir tuo metu esamą pavojų vienam iš pagrindinių visuomenės ar priimančiosios valstybės narės interesų, o šis teiginys iš esmės reiškia, kad yra tikimybė, jog atitinkamas asmuo taip elgsis ateityje. Prieš priimdama sprendimą dėl išsiuntimo iš šalies, priimančioji valstybė narė turi atsižvelgti į tai, kiek ilgai atitinkamas asmuo gyveno jos teritorijoje, į jo amžių, sveikatos būklę, šeiminę ir ekonominę padėtį, socialinę ir kultūrinę integraciją šioje valstybėje narėje ir sąsajas su jo kilmės šalimi.
Parašai.