Language of document : ECLI:EU:T:2022:281

BENDROJO TEISMO (šeštoji kolegija) SPRENDIMAS

2022 m. gegužės 11 d.(*)

„Sąjungos nuosavi ištekliai – Valstybės narės finansinė atsakomybė – Importo muitai – Neišieškotų nuosavų išteklių sumų pervedimas Komisijai – Ieškinys, grindžiamas nepagrįstu Sąjungos praturtėjimu – Su nuosavais ištekliais susiję valstybės narės įsipareigojimai – Prievolė pateikti garantiją – Atleidimas nuo pareigos perduoti sumas, atitinkančias nustatytas gautinas sumas, kurios tapo neatgautinos“

Byloje T‑151/20

Čekijos Respublika, atstovaujama M. Smolek, J. Vláčil ir O. Serdula,

ieškovė,

palaikoma

Belgijos Karalystės, atstovaujamos S. Baeyens ir J.-C. Halleux,

ir

Lenkijos Respublikos, atstovaujamos B. Majczyna,

įstojusių į bylą šalių,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą T. Materne ir P. Němečková,

atsakovę,

dėl SESV 268 straipsniu grindžiamo prašymo grąžinti 40 482 255 Čekijos kronų (CZK) sumą, kuri buvo sumokėta kaip Europos Sąjungos nuosavi ištekliai,

BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkė A. Marcoulli, teisėjai J. Schwarcz ir R. Norkus (pranešėjas),

posėdžio sekretorė R. Ūkelytė, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2021 m. lapkričio 12 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

 Pagrindinių faktų santrauka

1        2007 m. lapkričio 2–26 d. Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF) atliko Bendrijos administracinio ir tiriamojo bendradarbiavimo misiją Laose, kurioje dalyvavo viena Čekijos muitinės atstovė (toliau – patikrinimas). Per tyrimą buvo atliekami patikrinimai, susiję su neužpildomų dujinių kišeninių žiebtuvėlių su akmenėliais (toliau – kišeniniai žiebtuvėliai) importu iš Laoso į įvairias Europos Sąjungos šalis 2004–2007 m. laikotarpiu. 2007 m. lapkričio 15 d. buvo parengtas dokumentas „Suderintas bendras protokolas“, jį pasirašė visi misijos nariai ir kompetentingos Laoso valdžios institucijos (toliau – 2007 m. lapkričio 15 d. protokolas).

2        2008 m. gegužės 30 d., pasibaigus tikrinimo misijai, OLAF priėmė misijos pabaigos ataskaitą (toliau – OLAF ataskaita). 2008 m. liepos 9 d. jos tekstai anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis buvo perduoti Čekijos Respublikai.

3        Galutinę tyrimo ataskaitą OLAF priėmė 2008 m. gruodžio 10 d.

4        Iš OLAF ataskaitos išvadų matyti, kad šioje ataskaitoje nurodytu laikotarpiu bendrovė Baide Lighter Industry (LAO) Co., Ltd. (toliau – bendrovė BAIDE) importavo Kinijos kilmės kišeninius žiebtuvėlius, tačiau muitinei juos pristatė kaip Laoso kilmės, taip išvengdama antidempingo muito, taikomo Kinijos kilmės kišeniniams žiebtuvėliams.

5        OLAF ataskaitoje šiuo klausimu buvo nurodyta, kad „per patikrinimą surinktų kilmę iš Kinijos patvirtinančių įrodymų [pakako], kad valstybės narės pradėtų administracinę mokesčių perskaičiavimo procedūrą“. Minėtoje ataskaitoje nurodyta, kad buvo būtina, kad „valstybės narės atliktų tolesnės priežiūros auditą, prireikus – tyrimus dėl atitinkamų importuotojų, ir skubiai pradėtų išieškojimo procedūrą, jeigu [to] dar nepadaryta“.

6        OLAF ataskaitoje buvo nustatyti 28 atvejai, kai nuo 2005 m. rugsėjo 26 d. iki 2007 m. kovo 1 d. BAIDE importavo kišeninius žiebtuvėlius ir išleido juos į laisvą apyvartą Čekijos Respublikoje (toliau – ginčijamas importas).

7        Kompetentingos Čekijos muitinės įstaigos ėmėsi priemonių, kad dėl šių atvejų būtų perskaičiuoti ir išieškoti mokesčiai.

8        Vis dėlto ne visais šiais atvejais buvo įmanoma atlikti perskaičiavimą ir išieškoti visus nustatytus muitus.

9        Nuo 2008 m. rugsėjo 22 d. iki 2009 m. vasario 18 d. pagal 2000 m. gegužės 22 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 1150/2000, įgyvendinančio Sprendimą 2007/436/EB, Euratomas dėl Bendrijų nuosavų išteklių sistemos (OL L 130, 2000, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 291), 6 straipsnio 3 dalies b punktą sumos, atitinkančios nustatytus, bet dar nesusigrąžintus ginčijamo importo muitus, buvo įrašomos į tam skirtas sąskaitas, vadinamas B sąskaitomis.

10      Paskui, nuo 2013 m. lapkričio mėn. iki 2014 m. lapkričio mėn., Čekijos Respublika pagal taikytinus teisės aktus informacinėje sistemoje WOMIS (Write-Off Management and Information System) užfiksavo atvejus, kai neįmanoma išieškoti Sąjungos nuosavų išteklių sumos.

11      2015 m. sausio 20 d. raštu Europos Komisija, atsakydama į Čekijos Respublikos prašymą atleisti ją nuo pareigos perduoti Komisijos dispozicijon 10 punkte nurodytus Sąjungos nuosavus išteklius, informavo Čekijos Respubliką, kad nė vienu iš nagrinėjamų atvejų nebuvo įvykdytos Reglamento Nr. 1150/2000 17 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos. Komisija paragino Čekijos valdžios institucijas imtis reikiamų priemonių, kad 53 976 340 Čekijos kronų (CZK) suma į šios institucijos sąskaitą būtų įskaityta ne vėliau kaip pirmą darbo dieną po devynioliktos antrojo mėnesio, einančio po mėnesio, kurį šis raštas buvo išsiųstas, dienos. Komisija pridūrė, kad už bet kokį delsimą reikėtų mokėti palūkanas pagal Reglamento Nr. 1150/2000 11 straipsnį.

12      2015 m. kovo 17 d. Čekijos Respublika pervedė 75% 11 punkte nurodytos sumos į tam numatytą Komisijos sąskaitą, prieš tai atėmusi surinkimo išlaidas, sudarančias 25 % šios sumos, t. y. 40 482 255 CZK sumą (toliau – ginčijama suma).

13      2015 m. vasario 27 d. raštu Čekijos Respublika išreiškė abejones ir nurodė Komisijai, kad tai buvo sąlyginis mokėjimas, priklausantis nuo šios institucijos reikalavimų pagrįstumo, atliktas siekiant išvengti palūkanų mokėjimo pagal Reglamento Nr. 1150/2000 11 straipsnį.

14      Į 2015 m. vasario 27 d. raštą Komisija atsakė 2015 m. gegužės 4 d. ir 21 d. raštais.

15      2016 m. gruodžio 22 d. šio sprendimo 12 punkte nurodytas mokėjimas buvo papildytas antruoju mokėjimu, atitinkančiu 5 % ginčijamos sumos, t. y. 2 698 817 CZK suma, kurią sudarė sumos, skirtos surinkimo išlaidoms padengti, skirtumas, susidaręs dėl mokesčio tarifo sumažinimo nuo 25 % iki 20 % atgaline data pakeitus taikomus teisės aktus.

 Ankstesnis teismo procesas

16      2015 m. kovo 30 d. ieškovė pareiškė ieškinį Bendrojo Teismo kanceliarijai, prašydama, kad būtų panaikintas 2015 m. sausio 20 d. Komisijos raštas.

17      2018 m. birželio 28 d. nutartimi Čekijos Respublika / Komisija (T‑147/15, nepaskelbta Rink., EU:T:2018:395) ieškinys buvo atmestas kaip nepriimtinas tiek, kiek juo buvo ginčijamas aktas, dėl kurio negalima pareikšti ieškinio dėl panaikinimo.

18      Apeliacinį skundą dėl 2018 m. birželio 28 d. nutarties Čekijos Respublika / Komisija (T‑147/15, nepaskelbta Rink., EU:T:2018:395) Teisingumo Teismas atmetė 2020 m. liepos 9 d. Sprendimu Čekijos Respublika / Komisija (C‑575/18 P, EU:C:2020:530).

19      Šio sprendimo 81 punkte Teisingumo Teismas nurodė, kad:

„[j]eigu valstybė narė perdavė Komisijai Sąjungos nuosavų išteklių sumą, nurodydama išlygas dėl šios institucijos pozicijos pagrįstumo, ir per <…> dialogo procedūrą [kurią Komisija, laikydamasi lojalaus bendradarbiavimo principo, turi pradėti su šia valstybe nare, kad išsiaiškintų atitinkamas pozicijas ir nustatytų šiai valstybei narei tenkančias pareigas] nepavyko užbaigti šios valstybės narės ir minėtos institucijos ginčo, valstybė narė gali prašyti atlyginti žalą dėl nepagrįsto Sąjungos praturtėjimo ir prireikus pareikšti Bendrajame Teisme ieškinį šiuo klausimu.“

 Procesas ir šalių reikalavimai

20      2020 m. kovo 16 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo pareiškimą, juo Čekijos Respublika pareiškė šį ieškinį.

21      2020 m. rugsėjo 7 d. Komisija pateikė atsiliepimą į ieškinį.

22      Atitinkamai 2020 m. liepos 8 ir 16 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentus, jais Lenkijos Respublika ir Belgijos Karalystė paprašė leisti įstoti į šią bylą palaikyti Čekijos Respublikos reikalavimų.

23      2020 m. rugsėjo 16 d. Sprendimu Bendrojo Teismo šeštosios kolegijos pirmininkė patenkino šiuos prašymus įstoti į bylą.

24      2020 m. lapkričio 30 d. Lenkijos Respublika ir Belgijos Karalystė pateikė įstojimo į bylą paaiškinimus.

25      Bylos šalys per nustatytą terminą pateikė pastabas dėl Belgijos Karalystės įstojimo į bylą paaiškinimo. Komisija taip pat pateikė pastabas dėl Lenkijos Respublikos įstojimo į bylą paaiškinimo.

26      Čekijos Respublika dubliką pateikė 2020 m. lapkričio 27 d., o Komisija tripliką – 2021 m. sausio 18 d.

27      2021 m. kovo 15 d. raštu ieškovė paprašė surengti teismo posėdį, remiantis Bendrojo Teismo procedūros reglamento 106 straipsnio 2 dalimi.

28      2021 m. rugsėjo 7 d. proceso organizavimo priemone Bendrasis Teismas paprašė Komisijos pateikti 2008 m. gruodžio 10 d. priimtą OLAF galutinę tyrimo ataskaitą ir pateikė pagrindinėms bylos šalims klausimus raštu. Čekija ir Komisija į šį prašymą atsakė per nustatytą terminą.

29      Atsakydama į vieną iš jai pateiktų klausimų Čekijos Respublika pareiškė, kad atsiima reikalavimą grąžinti 2 698 817 CZK sumą, nurodytą šio sprendimo 15 punkte.

30      2021 m. spalio 1 d. raštu Belgijos Karalystė atsisakė dalyvauti teismo posėdyje.

31      2021 m. spalio 13 d. raštu Lenkijos Respublika atsisakė dalyvauti teismo posėdyje.

32      Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus per 2021 m. lapkričio 12 d. posėdį.

33      Po šio sprendimo 29 punkte paminėto dalinio atsiėmimo Čekijos Respublika Bendrojo Teismo prašo:

–        įpareigoti Komisiją grąžinti jai ginčijamą sumą dėl nepagrįsto Sąjungos praturtėjimo,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

34      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš Čekijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

35      Belgijos Karalystė ir Lenkijos Respublika prašo Bendrojo Teismo patenkinti ieškinį.

 Dėl teisės

 Dėl ieškinio dalyko ir ieškinio dėl nepagrįsto praturtėjimo sąlygų

36      Čekijos Respublika prašo grąžinti ginčijamą sumą, kuri, jos manymu, buvo nepagrįstai išmokėta iš Sąjungos nuosavų išteklių. Grįsdama savo prašymą ji siekia, kad kiltų Sąjungos deliktinė atsakomybė dėl nepagrįsto praturtėjimo.

37      Šiuo klausimu Komisija iš esmės teigia, kad Čekijos Respublika savo argumentuose apsiriboja tik 2015 m. sausio 20 d. rašto turinio paneigimu. Vis dėlto ieškiniu dėl nepagrįsto praturtėjimo negalima pakeisti ieškinio dėl šio rašto panaikinimo. Vadinasi, ginčo dalykas yra ne 2015 m. sausio 20 d. rašto turinys, o klausimas, ar „ginčijama suma priklauso Sąjungai kaip nuosavi ištekliai“.

38      Čekijos Respublika atsako, kad 2015 m. sausio 20 d. raštas yra ginčo pagrindas, kurio Komisija negali pakeisti pateikdama naujus argumentus, kurie nebuvo pateikti tame rašte ir kuriais ginčijami jos reikalavimai. Ji mano, kad minėtas raštas sukelia teisines pasekmes ir kad „ieškinio dėl nepagrįstai sumokėtų sumų susigrąžinimo ir sąlygos, kad nagrinėjamas praturtėjimas neturi galiojančio teisinio pagrindo, nagrinėjimas taip pat turi būti grindžiamas 2015 m. sausio 20 d. [rašte] suformuluotu Komisijos teiginiu“.

39      Paklausta apie tai per teismo posėdį, Čekijos Respublika patvirtino savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytą poziciją.

40      Priminus pagrindinius bylos šalių argumentus, susijusius su ginčo dalyku, reikia pabrėžti, kad nepagrįstu praturtėjimu grindžiamam ieškiniui netaikoma deliktinės atsakomybės griežtąja prasme sistema, kurios taikymas priklauso nuo to, ar įvykdytos visos sąlygos, susijusios su veiksmų, kuriais kaltinama Sąjunga, neteisėtumu, žalos realumu ir priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir nurodytos žalos buvimu. Nuo ieškinių dėl šios atsakomybės jis skiriasi tuo, kad nereikalaujama įrodyti atsakovo neteisėto elgesio ar paties elgesio egzistavimo, tereikia įrodyti atsakovo praturtėjimą be galiojančio teisinio pagrindo ir tai, kad dėl šio praturtėjimo ieškovas patyrė nuostolių (2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Masdar (UK) / Komisija, C‑47/07 P, EU:C:2008:726, 49 punktas).

41      Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal bendruosius valstybių narių teisės sistemų principus asmuo, patyręs nuostolių, kurie praturtina kitą asmenį nesant tokio praturtėjimo teisinio pagrindo, paprastai turi teisę išieškoti šių nuostolių dydžio atlyginimą iš praturtėjusio asmens. Iš tiesų, nors SESV nėra aiškiai numatytos tokio pobūdžio teisių gynimo priemonės, SESV 268 straipsnio ir SESV 340 straipsnio antros pastraipos aiškinimas, pagal kurį tokia galimybė atmetama, lemtų veiksmingos teisminės gynybos principui prieštaraujantį rezultatą. Pagal šiuos straipsnius pareikštame ieškinyje dėl nepagrįsto Sąjungos praturtėjimo turi būti įrodytas atsakovės praturtėjimas be galiojančio teisinio pagrindo ir tai, kad dėl šio praturtėjimo ieškovas patyrė nuostolių (šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Masdar (UK) / Komisija, C‑47/07 P, EU:C:2008:726, 44 ir 46–50 punktus).

42      Nagrinėdamas tokį ieškinį Bendrasis Teismas turėtų, be kita ko, įvertinti, ar valstybės narės ieškovės nuostoliai, atitinkantys Komisijai perduotą Sąjungos nuosavų išteklių sumą, kurią ši valstybė narė ginčijo, ir atitinkamas šios institucijos praturtėjimas yra pagrįsti šiai valstybei narei pagal Sąjungos teisę Sąjungos nuosavų išteklių srityje tenkančiomis pareigomis, ar, priešingai, tokio pagrindimo nėra (2020 m. liepos 9 d. Sprendimo Čekijos Respublika / Komisija (C‑575/18 P, EU:C:2020:530, 83 punktas).

43      Tokiomis aplinkybėmis Čekijos Respublika, pareikšdama ieškinį dėl nepagrįsto Komisijos praturtėjimo, negali savo reikalavimų pagrįstumo įrodyti vien paneigdama 2015 m. sausio 20 d. rašte nurodytus argumentus, bet pirmiausia turi įrodyti, kad Komisijos praturtėjimas, įvykęs po to, kai jai buvo perduota ginčijama suma, nėra pagrįstas Sąjungos teisėje jai nustatytomis pareigomis, susijusiomis su nuosavais ištekliais, ir, antra, kad jos nuostoliai yra susiję su šiuo praturtėjimu.

44      Taigi Čekijos Respublikos pareigos, susijusios su nuosavais ištekliais, kyla ne iš „2015 m. sausio 20 d. rašte išdėstyto Komisijos teiginio“, o tiesiogiai taikomos pagal šioje srityje taikomų teisės aktų nuostatas, nesuteikiant Komisijai įgaliojimų priimti sprendimus, leidžiančius jai įpareigoti valstybes nares nustatyti ir perduoti Sąjungos nuosavų išteklių sumas (šiuo klausimu žr. 2020 m. liepos 9 d. Sprendimo Čekijos Respublika / Komisija (C‑575/18 P, EU:C:2020:530, 62 punktą).

45      Pirma, iš to matyti, kad Čekijos Respublikos argumentai, kuriais ji ginčija tiek 2015 m. sausio 20 d. rašto motyvus, tiek Komisijos elgesį bendraujant su ja, šio ginčo aplinkybėmis yra nesvarbūs, nes negali būti siejami su Čekijos Respublikai tenkančiu įrodinėjimu (žr. šio sprendimo 43 punktą).

46      Antra, priešingai, nei teigia Čekijos Respublika, 2015 m. sausio 20 d. raštas taip pat negali sudaryti ginčo pagrindo, nes Komisijos argumentai, kuriais ginčijamas nepagrįsto praturtėjimo buvimas, šiuo raštu apribojami tik jame išvardytais argumentais.

47      Visų pirma 2015 m. sausio 20 d. rašte pateikta informacija negali būti tiksli, besąlygiška ir suderinta informacija, galinti suteikti Čekijos Respublikai garantijų dėl ginčo, kuriam kilus ji gali pareikšti Komisijai ieškinį dėl šios institucijos nepagrįsto praturtėjimo, ribų nustatymo.

48      Darytina išvada, kad Komisija turėjo teisę per posėdį pateikti bet kokius įrodymus, kuriais galėtų paneigti nepagrįsto praturtėjimo faktą, įskaitant tuos, kurie nebuvo nurodyti 2015 m. sausio 20 d. rašte, nepažeisdama nei teisėtų lūkesčių apsaugos principo, nei teisės į gerą administravimą, kaip ji apibrėžta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje.

49      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, remiantis 42 punkte išdėstytomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti šio ieškinio esmę, atsižvelgiant į Čekijos Respublikos pateiktus įrodymus ir abiejų šalių argumentus.

 Dėl ieškinio pagrįstumo ir Sąjungos nepagrįsto praturtėjimo buvimo

50      Čekijos Respublika iš esmės teigia, kad nėra atsakinga už ginčijamą sumą, nes priemonių, būtinų šiai sumai išieškoti, ji galėjo imtis tiktai po OLAF ataskaitos perdavimo.

51      Čekijos Respublikos teigimu, ginčijamą sumą atitinkančių muitų nustatymo sąlygos galėjo būti įvykdytos tik po to, kai buvo pateikta OLAF ataskaita, nes tik remdamasi jos turiniu Čekijos Respublika galėjo tiksliai nustatyti išieškotinų muitų sumą ir muitų skolininką.

52      Bendrovė BAIDE nutraukė visą veiklą Čekijos Respublikoje 2008 m. gegužės mėn., t. y. prieš OLAF ataskaitos perdavimą, taigi, tuo metu, kai buvo priimta ši ataskaita, Čekijos Respublikoje nebuvo jokio kito turto, kurį būtų galima areštuoti, išskyrus tą, kurį galiausiai areštavo nacionalinės muitinės institucijos.

53      Vadinasi, dėl tariamo muitinės institucijų delsimo gavus minėtą ataskaitą bet kuriuo atveju negalėjo būti prarasta galimybė išieškoti skolą muitinei.

54      Čekijos Respublika priduria, kad bet kuriuo atveju ji nevėlavo nustatyti ir išieškoti ginčijamos sumos po to, kai OLAF ataskaita buvo pateikta. Joje teigiama, kad muitinės institucijos ėmėsi būtinų priemonių, kad visais 28 atitinkamais importo atvejais nebūtų prarasta galimybė perskaičiuoti mokesčius.

55      Šiomis aplinkybėmis priežastys, dėl kurių ginčijama suma nebuvo išieškota, nepriskirtinos Čekijos Respublikai ir ji gali remtis Reglamento Nr. 1150/2000 17 straipsnio 2 dalyje numatytu atleidimu nuo nuosavų išteklių perdavimo.

56      Vadinasi, Komisijos praturtėjimas dėl Čekijos Respublikos nuostolių perdavus ginčijamą sumą nepagrįstas jokiu tinkamu teisiniu pagrindu.

57      Komisija daro išvadą, kad visi Čekijos Respublikos argumentai turėtų būti atmesti, ir teigia, kad Čekija nepateikė nepagrįsto praturtėjimo įrodymų.

58      Komisija iš esmės teigia, kad Reglamento Nr. 1150/2000 17 straipsnio 2 dalies nuostatos Čekijos Respublikai netaikytinos, nes ji neįtraukė nesusigrąžintų nuosavų išteklių į tam skirtas atskiras sąskaitas – B sąskaitas – per šio reglamento 6 straipsnio 3 dalyje nustatytus terminus.

59      Iš 2010 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija / Italija (C‑334/08, EU:C:2010:414, 65 punktas) iš tikrųjų matyti, jog tam, kad valstybės narės būtų atleistos nuo prievolės perduoti Komisijai sumas, atitinkančias nustatytas mokėtinas sumas, reikia ne tik to, kad būtų įvykdytos iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 1150/2000 17 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, bet ir to, kad minėtos mokėtinos sumos būtų nuolat įrašomos į B sąskaitas.

60      Komisijos teigimu, Čekijos Respublika nesilaikė nustatytų terminų, todėl tinkamai neįtraukė išieškotinų muitų į B sąskaitas, nes pavėlavo nustatyti antidempingo muitus, kuriuos bendrovė BAIDE privalėjo sumokėti už ginčijamą importą, kai tik grįžo 2007 m. lapkričio 26 d. pasibaigusio patikrinimo dalyviai.

61      Net darydama prielaidą, kad nustatyti mokėtini muitai buvo tinkamai įtraukti į B sąskaitas, Komisija teigia, kad prieš išleisdama ginčijamas importuotas prekes į laisvą apyvartą Čekijos Respublika turėjo pateikti ginčijamos sumos susigrąžinimo garantiją, todėl vėliau nutraukus bendrovės BAIDE veiklą tai teisiškai negalėjo užkirsti kelio šiai sumai susigrąžinti.

62      Lenkijos Respublika nurodo, kad 2020 m. liepos 9 d. Sprendime Čekijos Respublika / Komisija (C‑575/18 P, EU:C:2020:530) pasirinkta pozicija yra labai svarbi toms valstybėms narėms, kurios nori pasinaudoti galimybe būti išklausytoms vykstant jų ir Komisijos ginčams, susijusiems su įpareigojimais perduoti nuosavus išteklius.

63      Lenkijos Respublika teigia, kad Čekijos Respublika negalėjo susigrąžinti minėtų sumų dėl nuo jos nepriklausančių priežasčių, nes skolininkas savo veiklą nutraukė iki OLAF ataskaitos priėmimo dienos.

64      Belgijos Karalystė mano, kad valstybė narė gali remtis Reglamento Nr. 1150/2000 17 straipsnio 2 dalyje numatyta atleidimo nuo pareigos perduoti nuosavus išteklius galimybe, net jei nuosavi ištekliai į B sąskaitas įtraukiami pavėluotai, jei šie ištekliai atitinka esmines tokio įtraukimo sąlygas ir jei valstybė narė įrodo, kad tam tikrų nuosavų išteklių nepavyko susigrąžinti dėl nuo jos nepriklausančių aplinkybių.

65      Nagrinėjamu atveju Čekijos Respublika nepavėlavo pradėti ginčijamų sumų išieškojimo, nes iš esmės OLAF, jeigu manė esant reikalinga, turėjo oficialiai ir iš karto po patikrinimo perduoti skolos muitinei išieškojimui naudingus duomenis, o ne „pasyviai“ tikėtis, kad tai padarys misijoje dalyvavusi Čekijos administracijos atstovė.

66      Bendrasis Teismas mano, kad ką tik priminti argumentai, kuriais pasikeitė šalys, turi paskatinti toliau nurodyta tvarka išnagrinėti šiuos keturis klausimus: Čekijos Respublikos atleidimo nuo prievolės perduoti ginčijamą sumą sąlygas; datą, kai turėjo būti nustatyti bendrovės BAIDE mokėtini antidempingo muitai, atitinkantys ginčijamą sumą; šios bendrovės veiklos nutraukimo pasekmes prievolei perduoti ginčijamą sumą ir Čekijos Respublikos prievolę pateikti ginčijamos sumos susigrąžinimo garantiją.

 Dėl sąlygų, kuriomis Čekijos Respublika gali būti atleista nuo prievolės perduoti ginčijamą sumą

67      Kaip priminta šio sprendimo 58 punkte, Komisija teigia, kad Čekija negalėjo remtis Reglamento Nr. 1150/2000 17 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nes neįrodė, kad įrašė neišieškotus muitus į B sąskaitas per šio reglamento 6 straipsnio 3 dalies b punkte nustatytą terminą.

–       Taikytinos teisės nuostatos

68      Įvykių, dėl kurių kilo nagrinėjamas ginčas, laikotarpiu buvo vienas po kito taikomi du sprendimai dėl Sąjungos nuosavų išteklių sistemos, t. y. 2000 m. rugsėjo 29 d. Tarybos sprendimas 2000/597/EB dėl Europos Bendrijų nuosavų išteklių sistemos (OL L 253, 2000, p. 42; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 204), o vėliau, nuo 2007 m. sausio 1 d., – 2007 m. birželio 7 d. Tarybos sprendimas 2007/436/EB, Euratomas dėl Europos Bendrijų nuosavų išteklių sistemos (OL L 163, 2007, p. 17).

69      Pagal Sprendimo 2000/597 2 straipsnio 1 dalies b punktą, kurio turinys iš esmės perkeltas į Sprendimo 2007/436 2 straipsnio 1 dalies a punktą, nuosavus išteklius, įskaitomus į Europos Sąjungos bendrąjį biudžetą, sudaro, be kita ko, „bendrojo muitų tarifo muitai ir kiti muitai, kuriuos [Sąjungos] institucijos yra nustačiusios arba nustatys prekybai su valstybėmis ne narėmis“.

70      Sprendimų 2000/597 ir 2007/436 8 straipsnio 1 dalies pirmoje ir trečioje pastraipose, be kita ko, numatyta, kad, pirma, Sąjungos nuosavus išteklius valstybės narės surenka pagal nacionalines įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, kurios prireikus patikslinamos, kad atitiktų Sąjungos taisyklių reikalavimus, ir, antra, valstybės narės perduoda minėtus išteklius Komisijai.

71      Šiai bylai taikytinas Reglamentas Nr. 1150/2000 laikotarpiu, kuriuo klostėsi ginčo faktinės aplinkybės, buvo du kartus iš dalies pakeistas: atitinkamai nuo 2004 m. lapkričio 28 d. – 2004 m. lapkričio 16 d. Tarybos reglamentu (EB, Euratomas) Nr. 2028/2004 (OL L 352, 2004, p. 1) ir nuo 2007 m. sausio 1 d. – 2009 m. sausio 26 d. Tarybos reglamentu (EB, Euratomas) Nr. 105/2009 (OL L 36, 2009, p. 1).

72      Pagal Reglamento Nr. 1150/2000 2 straipsnio 1 dalį Sąjungai priklausanti nuosavų išteklių suma nustatoma iš karto, kai įvykdomos muitinės taisyklėse nustatytos minėtos sumos įskaitymo į sąskaitas ir skolininko informavimo sąlygos. Kaip numatyta to paties reglamento 2 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje, šio straipsnio 1 dalyje nurodyto nustatymo data yra muitinės taisyklėse nurodyta įskaitymo į sąskaitas diena.

73      Šio reglamento 6 straipsnio 1 dalyje ir 3 dalies a ir b punktuose numatyta:

„1.      Nuosavų išteklių sąskaitos atidaromos kiekvienos valstybės narės Ižde arba kiekvienos valstybės narės paskirtoje įstaigoje ir suskirstomos pagal išteklių rūšį.

<…>

3.

a)      Pagal 2 straipsnį nustatytos sumos, laikantis šios dalies b punkto reikalavimų, įskaitomos į sąskaitas (paprastai vadinama „A sąskaita“) ne vėliau kaip pirmąją darbo dieną po devynioliktos antrojo mėnesio, einančio po mėnesio, per kurį buvo nustatyta nuosavų išteklių suma, dienos.

b)      Nustatytos mokėtinos sumos, neįskaitytos į šios dalies a punkte nurodytas sąskaitas dėl to, kad dar nebuvo išieškotos ir kad nebuvo pateikta jokia garantija, per a punkte nurodytą laikotarpį įrašomos į atskiras sąskaitas (paprastai vadinama „B sąskaita“). Valstybės narės šią tvarką gali taikyti, jeigu nustatytos mokėtinos sumos, už kurias buvo pateikta garantija, buvo užginčytos ir kurios, išsprendus kilusius ginčus, gali būti pakeistos.“

74      Minėto reglamento 9 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta:

„10 straipsnyje nustatyta tvarka kiekviena valstybė narė nuosavus išteklius sumoka į sąskaitą, Komisijos vardu atidarytą Ižde arba savo paskirtoje įstaigoje.“

75      To paties reglamento 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Pagal Sprendimo [2007/436] 2 straipsnio 3 dalį ir 10 straipsnio 3 dalį išskaičius surinkimo išlaidas, nuosavi ištekliai, nurodyti to sprendimo 2 straipsnio 1 dalies a punkte, mokami ne vėliau kaip pirmąją darbo dieną po devynioliktos antrojo mėnesio, einančio po mėnesio, per kurį pagal šio reglamento 2 straipsnį buvo nustatyta priklausanti mokėti suma, dienos.

Tačiau mokėtinos sumos, pagal šio reglamento 6 straipsnio 3 dalies b punktą nurodomos atskirose sąskaitose, turi būti mokamos ne vėliau kaip pirmąją darbo dieną po devynioliktos antrojo mėnesio, einančio po mėnesio, per kurį buvo išieškotos priklausančios mokėti sumos, dienos.“

76      Pagal Reglamento Nr. 1150/2000 11 straipsnio 1 dalį bet kokio uždelsimo įmokėti į šio reglamento 9 straipsnio 1 dalyje nurodytą sąskaitą atveju atitinkamos valstybės narės turi mokėti palūkanas.

77      Galiausiai to paties reglamento 17 straipsnio 1–4 dalyse nurodyta:

„1.      Valstybės narės imasi visų reikiamų priemonių, užtikrinančių sumos, atitinkančios 2 straipsnyje nustatytas priklausančias mokėti sumas, perdavimą Komisijai pagal šį reglamentą.

2.      Valstybės narės atleidžiamos nuo pareigos perduoti Komisijos dispozicijon sumas, atitinkančias nustatytas gautinas sumas, kurios tampa neatgautinomis dėl:

a)      force majeure priežasčių;

b)      kitų priežasčių, kurių negalima joms priskirti.

Nustatytos Sąjungai priklausančių tradicinių nuosavų išteklių sumos pripažįstamos neatgautinomis kompetentingos administracinės institucijos sprendimu, kuriuo nustatoma, kad jų negalima atgauti.

Nustatytos mokėtinos sumos laikomos neatgautinomis vėliausiai praėjus penkerių metų laikotarpiui nuo dienos, kai suma buvo nustatyta pagal 2 straipsnį, o administracinės ar teisminės apeliacijos atveju – kai priimamas, pranešamas ar skelbiamas galutinis sprendimas.

<…>

Sumos, kurių negalima išieškoti galutinai pašalinamos iš atskiros sąskaitos, nurodytos 6 straipsnio 3 dalies b punkte. Jos nurodomos ketvirčio išrašo, nurodyto 6 straipsnio 4 dalies b punkte, priede ir, kur taikoma, ketvirčio išraše, nurodytame 6 straipsnio 5 dalyje.

3.      Per tris mėnesius nuo 2 dalyje nurodyto administracinio sprendimo arba laikantis toje dalyje nurodytų terminų, valstybės narės pateikia Komisijai informaciją apie tokius atvejus, kai buvo taikoma 2 dalis, jei nustatytos gautinos sumos viršija 50 000 eurų.

<…>

Šioje ataskaitoje, kuri bus pateikta pagal Komisijos, jai pasikonsultavus su 20 straipsnyje nurodytu komitetu, paruoštą formą, nurodomi visi faktai, būtini pilnai ištirti 2 dalies a ir b punktuose nurodytas priežastis, kurios sukliudė atitinkamoms valstybėms narėms perduoti atitinkamas sumas ir priemonės, kurių atitinkamu atveju ar atvejais ėmėsi valstybė narė toms sumoms išieškoti.

4. Komisijai suteikiami šeši mėnesiai nuo 3 dalyje nurodytos ataskaitos gavimo pateikti savo komentarus atitinkamai valstybei narei.

<…>“

–       Teisingumo Teismo išaiškinimas

78      Iš Sprendimo 2000/597 ir Sprendimo 2007/436 8 straipsnio 1 dalies matyti, jog Sąjungos nuosavus išteklius, nurodytus atitinkamai Sprendimo 2000/597 2 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose ir Sprendimo 2007/436 2 straipsnio 1 dalies a punkte, surenka valstybės narės ir jos privalo perduoti šiuos išteklius Komisijai (šiuo klausimu žr. 2010 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑334/08, EU:C:2010:414, 34 punktą).

79      Šiuo tikslu pagal Reglamento Nr. 1150/2000 2 straipsnio 1 dalį valstybės narės turi nustatyti Sąjungai priklausančią nuosavų išteklių sumą iš karto, kai įvykdomos muitinės taisyklėse nustatytos „minėtų sumų įskaitymo į sąskaitas ir skolininko informavimo“ sąlygos. Tada valstybės narės privalo pagal šio reglamento 2 straipsnį nustatytas sumas įskaityti į Sąjungos nuosavų išteklių sąskaitą minėto reglamento 6 straipsnyje numatytomis sąlygomis (šiuo klausimu žr. 2010 m. liepos 1 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑442/08, EU:C:2010:390, 76 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

80      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal to paties reglamento 6 straipsnio 3 dalies b punktą nustatyta suma, kuri dar neišieškota ir dėl kurios nepateikta jokios garantijos, yra įtraukiama į atskirą sąskaitą, t. y. B sąskaitas (šiuo klausimu žr. 2019 m. liepos 11 d. Sprendimo Komisija / Italija (Nuosavi ištekliai – Muitinės skolos išieškojimas), C‑304/18, nepaskelbtas Rink., EU:C:2019:601, 52 punktą).

81      Tada valstybės narės turi perduoti Sąjungos nuosavus išteklius Komisijai Reglamento Nr. 1150/2000 9–11 straipsniuose nustatytomis sąlygomis, per nustatytus terminus juos įskaitydamos į šiuo tikslu ir šios institucijos vardu atidarytą sąskaitą. Pagal šio reglamento 11 straipsnio 1 dalį už bet kokį pavėluotą įmokėjimą į šią sąskaitą atitinkama valstybė narė turi mokėti palūkanas (2020 m. liepos 9 d. Sprendimo Čekijos Respublika / Komisija, C‑575/18 P, EU:C:2020:530, 58 punktas).

82      Be to, pagal Reglamento Nr. 1150/2000 17 straipsnio 1 ir 2 dalis valstybės narės turi imtis visų reikiamų priemonių, kad sumos, atitinkančios šio reglamento 2 straipsnyje nustatytas priklausančias mokėti sumas, būtų perduotos Komisijai. Valstybės narės atleidžiamos nuo šios pareigos tik tuo atveju, jeigu sumos nebuvo surinktos dėl force majeure priežasčių arba jeigu paaiškėja, kad galutinai neįmanoma jų išieškoti dėl nuo valstybių narių nepriklausančių priežasčių. Sumos, pripažintos ar laikomos neatgautinomis, galutinai pašalinamos iš atskirų sąskaitų, nurodytų minėto reglamento 6 straipsnio 3 dalies b punkte (2020 m. liepos 9 d. Sprendimo Čekijos Respublika / Komisija, C‑575/18 P, EU:C:2020:530, 60 punktas).

83      Nuosavų išteklių įskaitymas į B sąskaitą yra ypatinga situacija, kuriai būdinga tai, kad valstybė narė gali arba nustačius mokėtinas sumas nepervesti jų Komisijai dėl to, kad jos dar neišieškotos, kaip numatyta Reglamento Nr. 1150/2000 6 straipsnio 3 dalies b punkte, arba būti atleista nuo šios prievolės, jei minėtų sumų negalima atgauti dėl force majeure arba kitų nuo valstybių narių nepriklausančių priežasčių, kaip įtvirtinta šio reglamento 17 straipsnio 2 dalyje (2010 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑334/08, EU:C:2010:414, 68 punktas).

84      Vis dėlto tam, kad valstybės narės būtų atleistos nuo prievolės pervesti Komisijai sumas, atitinkančias nustatytas mokėtinas sumas, reikia ne tik to, kad būtų įvykdytos iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 1150/2000 17 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, bet ir to, kad minėtos mokėtinos sumos būtų nuolat įrašomos į B sąskaitą (2010 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija / Italija (C‑334/08, EU:C:2010:414, 65 punktas).

–       Taikymas šioje byloje nagrinėjamam atvejui

85      Kaip nurodyta šio sprendimo 59 punkte, Komisija remiasi 2010 m. liepos 8 d. Sprendimu Komisija / Italija (C‑334/08, EU:C:2010:414, 65 punktas), kuris buvo primintas šio sprendimo 84 punkte.

86      Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad Komisijos pateiktas argumentas, neatsižvelgiant į jo pagrįstumą, šio ieškinio, kuris grindžiamas nepagrįstu Sąjungos praturtėjimu, atveju yra nereikšmingas.

87      Kaip buvo priminta šio sprendimo 42 punkte, šiomis aplinkybėmis reikia patikrinti, ar ieškovė pateikė įrodymų, kad Komisija praturtėjo be teisėto teisinio pagrindo ir kad dėl šio praturtėjimo ji patyrė nuostolį, arba ar, nesant tokių įrodymų, darytina išvada, jog šis praturtėjimas buvo pateisinamas teisės aktuose dėl nuosavų išteklių nustatytomis pareigomis. Bet kuriuo atveju nuosavų išteklių perdavimo niekaip negalima pateisinti įpareigojimu laikytis Reglamento Nr. 1150/2000 6 straipsnyje nustatytų terminų, nes jų nesilaikymas nelemia jokių mokėjimų, net ir palūkanų mokėjimo, kuris priklauso nuo to, ar suma buvo pavėluotai įskaityta į tam pagal iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 1150/2000 11 straipsnį Komisijos vardu atidarytą sąskaitą.

88      Taigi iš Čekijos Respublikos galima reikalauti ne to, kad ji, reikšdama ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, įrodytų, kaip iš esmės teigia Komisija, jog „visas muitinės procedūros procesas, skolos išieškojimas ir nuosavų išteklių operacijos vyko laikantis visų taisyklių, teisingai, laiku ir užtikrinant Sąjungos finansinių interesų apsaugą“, o tik to, kad ji įrodytų ne tik savo patirtus nuostolius ir dėl to atsiradusį praturtėjimą, bet ir tai, kad tas praturtėjimas neturėjo jokio pagrindo.

89      Bet kuriuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad aptariami muitai buvo įrašyti per Reglamento Nr. 1150/2000 6 straipsnio 3 dalyje nustatytus terminus.

90      Įrašymas į B sąskaitas yra tiktai apskaitos operacija, todėl, priešingai, nei teigia Komisija, šiuo tikslu nustatyti terminai turi būti skaičiuojami ne nuo tos dienos, kai atitinkami muitai turėjo būti nustatyti pagal Reglamento Nr. 1150/2000 2 straipsnį, bet nuo tos dienos, kai jie buvo faktiškai nustatyti.

91      Šalys neabejoja, kad, kaip jos patvirtino savo atsakymuose į klausimus raštu, antidempingo muitai, kuriuos bendrovė BAIDE turėjo sumokėti už ginčijamą importą, buvo nustatyti ir įtraukti į B sąskaitas tą pačią dieną, t. y. nuo 2008 m. rugsėjo 22 d. iki 2009 m. vasario 18 d. Be to, per 28 punkte nurodytą proceso organizavimo priemonę Komisija pripažino, kad „įtraukimas į B sąskaitas iš karto po įtraukimo į apskaitą, kaip numatyta muitinės taisyklėse, [buvo] priimtinas“.

92      Tokiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad pagal Reglamento Nr. 1150/2000 6 straipsnio 3 dalies b punktą bendrovės BAIDE mokėtini, bet dar neišieškoti muitai, nesuteikus jokios garantijos, bet kuriuo atveju buvo įtraukti į B sąskaitas ne vėliau kaip pirmą darbo dieną po antro mėnesio, einančio po mėnesio, kurį šie muitai buvo nustatyti, 19 dienos.

93      Vadinasi, reikia patikrinti, ar ginčijama suma negalėjo būti susigrąžinta dėl nuo Čekijos Respublikos nepriklausančių priežasčių, todėl ji galėjo įtraukti ją į atskirą sąskaitą.

 Data, nuo kurios turėjo būti nustatyti bendrovės BAIDE mokėtini antidempingo muitai, atitinkantys ginčijamą sumą

94      Kaip priminta šio sprendimo 51 punkte, Čekijos Respublika teigia, kad antidempingo muitus, kuriuos bendrovė BAIDE turėjo sumokėti už ginčijamą importą, ji galėjo nustatyti tik po to, kai buvo perduota OLAF ataskaita, o Komisija teigia, kad ji turėjo tai padaryti iš karto po to, kai grįžo tikrinimo misija, kaip nurodyta šio sprendimo 60 punkte.

95      Čekijos Respublika iš tikrųjų žinojo apie 2007 m. lapkričio 15 d. protokolą, kaip ir apie misijos metu gautus ir prie šio dokumento pridėtus įrodymus, kad prekių kilmės šalis buvo Kinija, nes tą dokumentą pasirašė Čekijos muitinės administracijos atstovė, kuri per visą misiją dalyvavo visuose susitikimuose ir gamybos patalpų apžiūroje. Tokiomis aplinkybėmis Čekijos Respublika turėjo pakankamai informacijos, kad galėtų pradėti nustatyti skolą muitinei iš karto po to, kai jos atstovė grįžo iš misijos.

96      Kaip matyti iš šio sprendimo 68–77 punktuose nurodytų ir Teisingumo Teismo išaiškintų teisės aktų, valstybės narės turi nustatyti Bendrijų nuosavų išteklių sumą iš karto, kai įvykdomos muitinės taisyklėse nustatytos sumų įskaitymo į sąskaitas ir skolininko informavimo sąlygos.

97      Šiuo klausimu nagrinėjamo ginčo aplinkybėms taikytinoje 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (OL L 302, 1992, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 4 t., p. 307), 217 straipsnio 1 dalies versijoje nurodyta, kad „[k]iekvieną importo muito arba eksporto muito sumą, sudarančią skolą muitinei <…>, muitinė apskaičiuoja tuojau pat, kai gauna reikiamus duomenis, ir įregistruoja ją apskaitos registruose arba bet kuriose kitose jiems lygiavertėse duomenų laikmenose (įtraukimas į apskaitą)“.

98      Šios sąlygos įvykdomos, jei muitinės turi būtiną informaciją ir dėl to gali apskaičiuoti muitų sumą, sudarančią skolą muitinei, ir nustatyti skolininką (šiuo klausimu žr. 2005 m. lapkričio 15 d. Sprendimą Komisija / Danija, C‑392/02, EU:C:2005:683, 57–59 punktai).

99      Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad Čekijos muitinės administracijos atstovė dalyvavo patikrinimo misijoje ir pasirašė 2007 m. lapkričio 15 d. protokolą.

100    Čekijos Respublika teigia, kad jos muitinės administracijos atstovė pasibaigus patikrinimo misijai negavo prie šio protokolo pridėtų dokumentų, todėl tą dieną ji neturėjo įrodymų, reikalingų ginčijamai sumai išieškoti.

101    Per posėdį Komisija patvirtino, kad teigia ne tai, kad patikrinime dalyvavusi Čekijos muitinės administracijos atstovė fiziškai gavo prie protokolo pridėtus dokumentus, o tai, kad ji tikrai žinojo apie per patikrinimą surinktus įrodymus, nes galėjo su jais susipažinti.

102    Vis dėlto negalima sutikti su Komisijos teiginiu, jog Čekijos muitinės administracijos atstovei pakako „savo akimis pamatyti, kas įvyko“, tam, kad Čekijos Respublika, remdamasi tik savo atstovės parodymais, jai grįžus iš patikrinimo misijos galėtų nustatyti bendrovės BAIDE mokėtinus muitus.

103    Norint remtis įrodymais administracinėje procedūroje, nepakanka žinoti apie šių įrodymų egzistavimą. Kad galėtų atsižvelgti į mokėtiną muito sumą ir apie tai informuoti mokesčių mokėtoją, Čekijos valdžios institucijos turėjo turėti galimybę patvirtinti per patikrinimą surinktų įrodymų autentiškumą ir paskui jais remtis prieš mokesčių mokėtoją. Kaip ką tik paminėta, neginčijama, kad, pasibaigus patikrinimui, tokia informacija nebuvo perduota Čekijos Respublikai.

104    Vis dėlto Komisija teigia: kadangi 2007 m. lapkričio 15 d. protokolu Čekijos respublika buvo informuota apie surinktų įrodymų sąrašą, ji turėjo teisę juos gauti pateikusi prašymą OLAF, jei būtų maniusi, kad tai būtina.

105    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Čekijos Respublika teigia, jog jos muitinės administracijos atstovė neturėjo teisinio pagrindo tiesiogiai perduoti kompetentingoms nacionalinėms institucijoms duomenis, surinktus per misiją, už kurios vykdymą atsakinga OLAF, kurie yra konfidencialūs ir gali būti naudojami kaip įrodymas administraciniame ar teisminiame procese tik po to, kai juos perduoda Komisija ir patikrina OLAF – vienintelės per Sąjungos misiją trečiojoje šalyje surinktų dokumentų ir informacijos adresatės.

106    1997 m. kovo 13 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 515/97 dėl valstybių narių administracinių institucijų tarpusavio pagalbos ir dėl pastarųjų bei Komisijos bendradarbiavimo, siekiant užtikrinti teisingą muitinės ir žemės ūkio teisės aktų taikymą (OL L 82, 1997, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 8 t., p. 217), 1 straipsnyje nustatyti būdai, „kuriuos administracinės institucijos, atsakingos už žemės ūkio ir muitinės teisės aktų įgyvendinimą valstybėse narėse, naudoja bendradarbiaudamos viena su kita ir su Komisija, siekdamos užtikrinti šių teisės aktų laikymąsi Bendrijos sistemoje“.

107    Ginčui taikytinos Reglamento Nr. 515/97 redakcijos 12 straipsnyje nustatyta, kad „valstybių narių, kurios yra institucijos pareiškėjos, kompetentingos institucijos [t. y. valstybės narės, kuriai adresuotas pagalbos prašymas, kompetentingos institucijos] gali taikyti kaip įrodymus išvadas, pažymėjimus, informaciją, dokumentus, patvirtintas tikras kopijas ir kitus su tyrimu susijusius duomenis, kuriuos gauna ir, remdamasis 4 ir 11 straipsniais, institucijai pareiškėjai [t. y. valstybės narės, teikiančios pagalbos prašymą, kompetentingai institucijai] kaip pagalbą teikia institucijos, į kurią kreipiamasi, personalas“.

108    Reglamento Nr. 515/97 20 straipsnyje numatyta:

„1.      Siekdama šiame reglamente numatytų tikslų, Komisija, 19 straipsnio sąlygomis, gali organizuoti Bendrijos administracinės ir su tyrimais susijusios pagalbos misijas trečiosiose šalyse, koordinuodama savo veiksmus ir glaudžiai bendradarbiaudama su kompetentingomis valstybių narių institucijomis.

2.      Bendrijos misijas į trečiąsias šalis, nurodytas 1 punkte, nulemia šios sąlygos:

a)      jos gali būti vykdomos arba Komisijos iniciatyva remiantis, jei reikia, informacija, kurią pateikia Europos Parlamentas, arba vienos iš valstybių narių prašymu;

b)      jas atlieka tam tikslui paskirti Komisijos arba suinteresuotos valstybės narės pareigūnai;

c)      Bendrijos vardu, susitarus su Komisija ir suinteresuotomis valstybėmis narėmis, jas taip pat gali vykdyti valstybės narės pareigūnai, ypač remiantis dvišalės pagalbos sutartimi su trečiąja šalimi; šiuo atveju Komisija informuojama apie misijos rezultatus;

<…>“

109    Ginčui taikytinos redakcijos Reglamento Nr. 515/97 IV antraštinės dalies „Ryšiai su trečiosiomis šalimis“ 21 straipsnyje patikslinta:

„1.      Rezultatai ir informacija, gauti Bendrijos misijų, nurodytų šio reglamento 20 straipsnyje, metu, ir ypač dokumentai, kuriuos perduoda trečiųjų suinteresuotų šalių kompetentingos institucijos, tvarkomi remiantis šio reglamento 45 straipsniu.

2.      12 straipsnis mutatis mutandis taikomas rezultatams ir informacijai, nurodytai 1 punkte.

3.      Norint dokumentų originalus ar jų autentiškas patvirtintas kopijas panaudoti 12 straipsnyje numatytais tikslais, Komisija perduoda šiuos dokumentus ir kopijas valstybių narių kompetentingoms institucijoms, jei jos to prašo.“

110    Šiai bylai taikytinos redakcijos Reglamento Nr. 515/97 45 straipsnyje nurodyta:

„1.      Neatsižvelgiant į formą, bet kuri informacija, perduodama remiantis šiuo reglamentu, yra konfidencialaus pobūdžio, įskaitant duomenis, saugomus [Muitinės informacinėje sistemoje]. Informacijos atžvilgiu taikomas įpareigojimas išlaikyti profesinę paslaptį ir saugoti ją kaip bet kurią kitą panašią informaciją pagal ją gavusios valstybės narės nacionalinę teisę bei vadovaujantis atitinkamomis nuostatomis, taikomomis Bendrijos organams.

Ypač svarbu, kad pirmame punkte nurodyta informacija būtų siunčiama tik valstybių narių institucijų atstovams, kurių funkcijos susijusios su teise žinoti šią informaciją ar ja naudotis. Ji negali būti naudojama kitiems, šiame reglamente nenurodytiems tikslams, išskyrus atvejus, kai informaciją pateikusi ar į MIS įtraukusi valstybė narė arba Komisija aiškiai su tuo sutinka, atsižvelgiant į tos valstybės narės ar Komisijos nustatytas sąlygas ir į tai, ar valstybės narės, kurioje yra informaciją gaunanti institucija, nuostatos nedraudžia tokią informaciją perduoti ar panaudoti.

2.      Nepažeidžiant V dalies nuostatų, susijusių su MIS, informacija apie fizinius ir juridinius asmenis perduodama pagal šį reglamentą tik tais atvejais, kai yra būtina užkirsti kelią operacijoms, pažeidžiančioms muitinės ar žemės ūkio teisės aktus, jas tirti ar pradėti procesinius veiksmus.

3.      1 ir 2 dalys netrukdo naudotis informacija, gauta pagal šį reglamentą, teismo bylose ar procedūrose, atitinkamai iškeltose dėl muitinės ar žemės ūkio teisės aktų nesilaikymo.

<…>“

111    1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1073/1999 dėl Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) atliekamų tyrimų (OL L 136, 1999, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 91) 9 straipsnis suformuluotas taip:

„1.      Baigusi tyrimą, Tarnyba direktoriui vadovaujant parengia ataskaitą, nurodydama nustatytus faktus, finansinius nuostolius, jeigu jie buvo padaryti, ir tyrimo išvadas, įskaitant Tarnybos direktoriaus rekomendacijas dėl veiksmų, kurių turėtų būti imtasi.

2.      Rengiant tokias ataskaitas, atsižvelgiama į atitinkamos valstybės narės nacionaliniuose teisės aktuose nustatytus procedūrinius reikalavimus. Šiuo pagrindu parengtos ataskaitos laikomos priimtinais įrodymais administracine ir teismine tvarka nagrinėjant bylas valstybėje narėje, kai nustatoma, kad tai yra būtina, pateikiamais tuo pačiu būdu ir tomis pačiomis sąlygomis kaip ir nacionalinės administracijos inspektorių parengtos administracinės ataskaitos. Joms taikomos tos pačios vertinimo taisyklės kaip ir nacionalinės administracijos inspektorių parengtoms administracinėms ataskaitoms ir jos yra lygiavertės šioms ataskaitoms.

3.      Po išorės tyrimo [kurio metu Tarnyba, vadovaudamasi šio reglamento 3 straipsniu, atlieka patikrinimus ir inspektavimus pagal Reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 9 straipsnio 1 dalį ir jo 9 straipsnio 2 dalyje nurodytas atskirų sektorių taisykles valstybėse narėse, o pagal galiojančius bendradarbiavimo susitarimus – trečiosiose valstybėse] parengtos ataskaitos ir visi vertingi su šiuo tyrimu susiję dokumentai siunčiami atitinkamų valstybių narių kompetentingoms institucijoms laikantis išorės tyrimus reglamentuojančių taisyklių.

<…>“

112    OLAF tyrimo procedūrų gairių (toliau – vidaus gairės) 17 straipsnio „Tyrimo misijos trečiosiose šalyse“ 5 dalyje nurodyta, kad „tyrimo padalinio, [kuriam OLAF generalinis direktorius paskyrė bylą pagal vidaus gairių 6.1 straipsnį], nariai, dalyvaujantys vykdant tyrimo misiją, parengia misijos metu atliktos veiklos ataskaitą, kurios kopija įteikiama dalyviams [t. y. pagal 7 dalies nuostatas dėl tyrimo misijų, susijusių su muitinėmis arba nuosavais ištekliais, atitinkamų valstybių narių pareigūnams, dalyvaujantiems tyrimo misijoje]“.

113    Priminus šiam ginčui taikytinas nuostatas, kuriomis rėmėsi šalys, reikėtų pažymėti, kad iš taip apibrėžtos reguliavimo sistemos matyti, jog valstybių narių bendradarbiavimas su Komisija yra esminė muitų teisės aktų įgyvendinimo Sąjungoje sąlyga.

114    Tam trečiosiose šalyse vykdomos Sąjungos administracinio bendradarbiavimo ir tyrimo misijos, kuriose pagal Reglamento Nr. 515/97 20 straipsnio 2 dalį dalyvauja tam valstybių narių paskirti pareigūnai.

115    Nors per Bendrijos misijas padarytos išvados ir gauta informacija yra konfidencialios, pagal Reglamento Nr. 515/97 45 straipsnio 1 dalį su jomis susijusi profesinė paslaptis negali būti kliūtis perduoti jas valstybių narių paskirtiems atstovams tokiose misijose, antraip to reglamento tikslas, kaip apibrėžta šio sprendimo 113 punkte, taptų nereikšmingas pagal minėto reglamento 1 straipsnį.

116    Tokiomis aplinkybėmis, kaip apibrėžta Reglamento Nr. 515/97 45 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, šiuos atstovus reikia laikyti asmenimis, kurie pagal savo pareigas valstybėse narėse turi apie jas žinoti arba jomis naudotis.

117    Vadinasi, valstybių narių pareigūnai, paskirti dalyvauti Bendrijos misijoje trečiojoje šalyje, gali naudoti per ją padarytas išvadas ir surinktą informaciją Reglamentui Nr. 515/97 taikyti.

118    Pagal to paties reglamento 45 straipsnio 2 ir 3 dalis per Bendrijos misijas gauta informacija gali būti naudojama siekiant pradėti baudžiamąjį persekiojimą už muitų teisės aktus pažeidžiančias operacijas ir vėliau vykdant teisinius veiksmus arba baudžiamąjį persekiojimą. Tokia informacija, visų pirma kaip įrodymu, pagal Reglamento Nr. 515/97 21 straipsnio 2 dalį gali remtis valstybių narių kompetentingos institucijos.

119    Tokiomis aplinkybėmis, priešingai, nei teigia Čekijos Respublika, jos muitinės administracijos atstovė patikrinimo misijoje turėjo teisę prašyti ir gauti iš OLAF, kaip tvirtina Komisija, prie 2007 m. lapkričio 15 d. protokolo pridėtus įrodymus, ir kad Reglamento Nr. 515/97 45 straipsnyje nustatyta konfidencialumo pareiga netrukdė to daryti. Be to, ji turėjo teisę perduoti juos Čekijos Respublikos kompetentingoms institucijoms, kad šios galėtų juos panaudoti kaip įrodymus prieš bendrovę BAIDE vykdant šios bendrovės skolos muitinei išieškojimo procedūrą.

120    Vis dėlto, kaip nurodyta šio sprendimo 105 punkte, šiuo klausimu Čekijos Respublika teigia, kad OLAF turėjo įvertinti patikrinimo misijos išvadas prieš pateikdama jas savo tyrimo ataskaitoje pagal vidaus gairių 17.5 punktą ir Reglamento Nr. 1073/1999 9 straipsnį.

121    Tai, kad OLAF patikrina įrodymus prieš perduodama juos, kaip savo ataskaitos dalį, nors prireikus ji galėjo atidėti tokių įrodymų perdavimą, nesutrukdė Čekijos Respublikai, kaip teigia Komisija, pačiai paprašyti jų iš karto po to, kai jos atstovė grįžo iš misijos.

122    Vis dėlto neginčijama, kad OLAF dar 2008 m. pradžioje įsipareigojo pateikti Čekijos Respublikai įrodymus, surinktus per patikrinimo misiją. Neginčijama ir tai, kad, kaip Komisija pripažino per posėdį, OLAF pavėlavo pateikti savo ataskaitą, prie kurios buvo pridėta tokia informacija.

123    Tokiomis aplinkybėmis Čekijos Respublika negali būti kritikuojama dėl to, kad laukė, kol bus pateikta OLAF ataskaita, ir neprašė pateikti įrodymų iš karto, kai grįžo patikrinimo misija.

124    Be to, nagrinėjamu atveju Čekijos Respublika galėjo manyti, kad prieš naudodama tokius įrodymus per mokesčių perskaičiavimo procedūrą ji turi palaukti, kol OLAF juos išanalizuos ir patikrins. OLAF iš tikrųjų turėjo geriausias galimybes atlikti šį patikrinimą, nes įrodymai buvo renkami pagal Komisijos ir Laoso bendradarbiavimo susitarimą, taip pat nesant dvišalio šios šalies ir Čekijos Respublikos pagalbos susitarimo.

125    Tokiomis aplinkybėmis Čekijos Respublika įrodė, kad vos grįžus patikrinimo misijai ji negalėjo turėti įrodymų, reikalingų bendrovės BAIDE už 28 ginčijamus importo atvejus mokėtiniems antidempingo muitams nustatyti.

126    Vadinasi, priešingai, nei teigia Komisija, nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nenustačiusi aptariamų muitų per kelias dienas po patikrinimo misijos grįžimo Čekijos Respublika nepažeidė įsipareigojimų, prisiimtų pagal šio sprendimo 68–77 punktuose nurodytas nuostatas.

 Dėl bendrovės BAIDE veiklos nutraukimo pasekmių prievolei perduoti ginčijamą sumą ir jos išieškojimui

127    Kaip nurodyta šio sprendimo 52 punkte, Čekijos Respublika tvirtina, kad negalėjo susigrąžinti ginčijamos sumos, nes bendrovė BAIDE nuo 2008 m. gegužės mėn. nutraukė bet kokią veiklą šalies teritorijoje, todėl, kai jai buvo pateikta OLAF ataskaita, didžioji dalis šios bendrovės turto nebegalėjo būti areštuota.

128    Neabejotina, kad, remiantis OLAF ataskaita, faktiškai buvo galima nustatyti bendrovės BAIDE mokėtinus muitus. Tokioje ataskaitoje teigiama, kad įrodymų, jog prekės yra kiniškos kilmės, pakako, kad būtų pradėta mokesčių perskaičiavimo procedūra, ir nurodomi 28 ginčijami importo į Čekijos Respubliką atvejai, susiję su bendrove BAIDE.

129    Be to, neginčijama, kad bendrovė BAIDE nutraukė savo veiklą Čekijos Respublikos teritorijoje dar 2008 m. gegužės mėn. ir kad Komisija pripažino tai per teismo posėdį.

130    Iš tyrimo medžiagos, ypač iš Čekijos muitinės atlikto tyrimo Prahos miesto (Čekijos Respublika) bankuose ir savivaldybių tarnybose, taip pat iš Prekybos registro išrašo, Čekijos mokesčių administratoriaus atsakymo į Čekijos muitinės prašymą pervesti nustatytą bendrovės BAIDE muitų permoką, atsakymo į prašymą pateikti informacijos apie mokesčius ir bendrovės BAIDE likvidatoriaus prašymo dėl nemokumo, kurie pridėti prie ieškinio ir sudaro atitinkamai jo A.8, A.19, A.20 ir A.21 priedus, matyti, kad bendrovė BAIDE Čekijos Respublikos teritorijoje nebeturėjo jokio areštuotino turto, išskyrus trijose Československá obchodní banka atidarytose sąskaitose buvusias sumas ir mokesčių permokas – 16 047,67 CZK, 14,56 JAV dolerių (USD), 51,60 EUR ir 82 300 CZK sumas, kurias galiausiai išieškojo muitinė.

131    Komisija neginčija nei Čekijos muitinės atlikto bendrovės BAIDE turto patikrinimo rezultatų, nei 130 punkte nurodytuose dokumentuose pateiktų išvadų ir finansinių duomenų. Ji taip pat neginčija fakto, kad išvada, jog bendrovė BAIDE nutraukė veiklą, yra tiesiogiai susijusi su tuo, kad nuo to laiko ši bendrovė Čekijos Respublikoje neturėjo jokio areštuotino turto, išskyrus minėtas sumas.

132    Galiausiai Komisija neteigia, kad Čekijos Respublika galėjo areštuoti daugiau turto, nei galiausiai areštavo pateikus OLAF ataskaitą.

133    Nors Komisija kritikuoja Čekijos Respubliką dėl to, kad pasibaigus patikrinimo misijai ji nesielgė pakankamai rūpestingai, per posėdį ji patvirtino, kad neketina teigti, jog Čekijos Respublika, neatsižvelgdama į priemones, įgyvendintas po OLAF ataskaitos pateikimo, turėjo susigrąžinti didesnę sumą nei ta, kuri galiausiai buvo susigrąžinta pateikus šią ataskaitą.

134    Per posėdį atsakydama į su tuo susijusį klausimą Komisija teigė, kad „Čekijos Respublika privalėjo nustatyti muitus tuo metu, kai [bendrovė BAIDE] vis dar buvo Čekijos teritorijoje, t. y. nuo 2007 m. lapkričio mėn. pabaigos <…> iki 2008 m. vasario mėn. pabaigos“, ir kad ji „būtų galėjusi išieškoti daugiau pinigų, jei skolą muitinei būtų nustačiusi anksčiau“.

135    Vis dėlto atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kaip nurodyta šio sprendimo 123 ir 124 punktuose, Čekijos Respublika galėjo pagrįstai laukti, kol bus pateikta OLAF ataskaita, kuri turėjo būti paskelbta 2008 m. pradžioje, neprašydama per patikrinimo misiją surinktus įrodymus pateikti dar iki tos datos. Šiomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į laiką, kurio būtų prireikę šiems dokumentams gauti, Čekijos valdžios institucijoms juos išanalizuoti ir mokesčių perskaičiavimo procedūrai pradėti, Komisija neturi pagrindo teigti, kad Čekijos Respublika būtų galėjusi susigrąžinti didesnę nuosavų išteklių sumą, jei būtų anksčiau nustačiusi šiuos mokesčius.

136    Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į byloje esančią informaciją ir šalių išdėstytus argumentus, iš tyrimo medžiagos matyti, kad bendrovės BAIDE veiklos nutraukimas galėjo būti nuo Čekijos Respublikos nepriklausanti priežastis, dėl kurios ši valstybė narė galėjo būti teisiškai atleista nuo pareigos sumokėti Sąjungai nagrinėjamą sumą pagal šio sprendimo 77 punkte primintą Reglamento Nr. 1150/2000 17 straipsnio 2 dalies b punktą.

137    Kadangi bendrovė BAIDE veiklą nutraukė prieš tai, kai buvo pateikta OLAF ataskaita, aplinkybė, net jei tarsime, kad ji pagrįsta, jog Čekijos Respublika pateikus šią ataskaitą veiksmų ėmėsi pavėluotai, bet kuriuo atveju neturi įtakos vertinant Čekijos Respublikos pareigą perduoti ginčijamą sumą.

 Dėl pareigos pateikti ginčijamos sumos išieškojimo garantiją

138    Vis dėlto Komisija teigia, kad iš patikrinimų prieš išleidžiant aptariamas prekes Čekijos Respublika žinojo apie bendrovės BAIDE sukčiavimo riziką. Vadinasi, kaip nurodyta šio sprendimo 61 punkte, prieš išleisdama prekes į apyvartą ji turėjo suteikti garantiją, kurios pakaktų padengti skirtumui, galinčiam susidaryti tarp šios bendrovės deklaruotos muitų sumos ir sumos, kurią galiausiai galėjo reikėti sumokėti už tokias prekes, atsižvelgiant į dideles abejones dėl jų kilmės.

139    Šiuo klausimu Komisija remiasi 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (OL L 253, 1993, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 6 t., p. 3, toliau – Muitinės kodekso įgyvendinimo reglamentas), 248 straipsniu.

140    Čekijos Respublika ginčija Komisijos poziciją ir teigia, kad, atliekant patikrinimus prieš išleidžiant aptariamas prekes, muitinė negalėjo reikalauti garantijos, nes, remiantis turimais duomenimis, nebuvo jokių įrodymų, kad buvo atsiradusi ar galėjo atsirasti skola muitinei.

141    Grįsdama savo argumentą Čekijos Respublika remiasi Muitinės kodekso 190 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad „jeigu muitinės taisyklėse numatoma, kad garantijos suteikimas nėra privalomas, šios garantijos reikalaujama muitinės institucijų nuožiūra, jeigu nėra aišku, ar atsiradusi arba galinti atsirasti skola muitinei bus sumokėta per nustatytą terminą“.

142    Paprašyta paaiškinti savo argumentus, susijusius su 28 punkte minima procesine priemone, Čekijos Respublika nurodė, kad „nagrinėjamų įvykių metu galiojusiose muitinės taisyklėse nebuvo nuostatos, kad pagal [Muitinės kodekso 190 straipsnį] garantijos galėjo būti pareikalauta atlikus papildomus patikrinimus ar gavus naują informaciją po to, kai prekės buvo išleistos į laisvą apyvartą“. Todėl ji padarė išvadą, kad „neįtikėtina, jog Čekijos muitinė būtų pareikalavusi garantijos pagal šią nuostatą“.

143    Pažymėtina, kad Komisija, kaip ji patvirtino per posėdį, nekritikuoja Čekijos Respublikos dėl to, kad ji, ginčydama jos ieškinį šioje byloje, pateikė garantiją ne po kišeninių žiebtuvėlių išleidimo į laisvą apyvartą, o tik po to, kai buvo panaikinti apribojimai.

144    Taigi, nepaisant pagrįstumo, Čekijos Respublikos argumentai dėl Muitinės kodekso 190 straipsnyje numatytos neprivalomos garantijos taikymo sąlygų nėra svarbūs nagrinėjant šį ginčą dėl garantijos prievolės, kuria remiasi Komisija, siekdama susigrąžinti ginčijamą sumą.

145    Šiuo klausimu Čekijos Respublika neginčija, kad nagrinėjamų prekių patikrinimui taikomas Muitinės kodekso įgyvendinimo reglamento 248 straipsnis, kuriame numatyta, kad tuo atveju, jei atlikus patikrinimą gali būti nustatyta didesnė muito suma, nei nurodyta muitinės deklaracijoje, priėmus sprendimą išleisti prekes, pateikiama garantija, kad būtų leista jas išleisti į laisvą apyvartą. Vis dėlto ji nesutinka, kad šiuo atveju tenkinamos jo taikymo sąlygos.

146    Tai pažymėjus, galima priminti, kad pagal šiuo metu galiojančią Sąjungos teisę Sąjungos nuosavų išteklių sistemos valdymas yra patikėtas valstybėms narėms ir tik jos yra už ją atsakingos (2020 m. liepos 9 d. Sprendimo Čekijos Respublika / Komisija, C‑575/18 P, EU:C:2020:530, 62 punktas). Vadinasi, valstybės narės privalo imtis visų būtinų priemonių, kad užtikrintų, kad sumos, atitinkančios nustatytus muitus, kaip priminta 77 punkte, būtų perduotos Komisijai pagal Reglamento Nr. 1150/2000 17 straipsnio 1 dalį.

147    Valstybės narės, remdamosi šio reglamento 18 straipsnio 1 dalimi, turi atlikti patikrinimus ir tyrimus, susijusius su nuosavų išteklių, kurie, kaip nagrinėjamu atveju, susidaro iš Bendrojo muitų tarifo muitų ir kitų institucijų nustatytų muitų, taikomų prekybai su Sąjungai nepriklausančiomis šalimis, kaip šie muitai buvo apibrėžti šio sprendimo 69 punkte, nustatymu ir perdavimu.

148    Muitai nustatomi pagal muitinės taisykles, susijusias su muito sumos įtraukimu į apskaitą ir pranešimu apie ją asmeniui, privalančiam ją sumokėti, pagal to paties reglamento 2 straipsnį.

149    Muitinės kodekso 74 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje teigiama, kad „jeigu priėmus muitinės deklaraciją atsiranda skola muitinei, deklaracijoje nurodytos prekės neišleidžiamos iki tol, kol skola nesumokama arba nepateikiama reikalinga garantija“.

150    Muitinės kodekso įgyvendinimo reglamento VIII antraštinės dalies „Prekių tikrinimas, muitinės įstaigos pripažinimas ir kitos muitinės įstaigos taikomos priemonės“ 248 straipsnis suformuluotas taip:

„1.      Priėmus sprendimą išleisti prekes būtina į apskaitos sistemą įtraukti importo muitus, apskaičiuotus pagal deklaracijos duomenis. Jeigu muitinė mano, kad pagal jos atliktų tikrinimų rezultatus bus apskaičiuota didesnė negu pagal deklaracijos duomenis apskaičiuotoji importo muitų suma, ji reikalauja pateikti garantiją, kurios pakaktų skirtumui tarp pinigų sumos, apskaičiuotos pagal deklaracijos duomenis, ir galutinės mokėtinos pinigų sumos sumokėjimui užtikrinti. Tačiau deklarantas turi teisę reikalauti, kad vietoj tokios garantijos pateikimo į apskaitos sistemą iš karto būtų įtraukta galutinė muitų suma, kuria prekės gali būti apmokestintos.

<…>“

151    Iš šių nuostatų matyti, kad, pateikus muitinės deklaraciją, prieš išleidžiant prekes turi būti sumokėti taikytini muitai arba pateikta garantija. Taigi, jei muitinė mano, kad patikrinus muitinės deklaraciją gali būti apskaičiuota didesnė negu pagal muitinės deklaracijoje pateiktus duomenis apskaičiuota mokėtinų importo muitų suma, prekes leidžiama išleisti tik pateikus šių sumų skirtumui užtikrinti pakankamą garantiją.

152    Šiuo klausimu pažymėtina, kad nors Muitinės kodekso įgyvendinimo reglamento 248 straipsnio 1 dalyje vartojamas žodis „manyti“ valstybių narių muitinėms suteikia tam tikrą diskreciją spręsti, ar reikalauti pateikti garantijas, ši diskrecija ribojama SESV 325 straipsnio 1 dalyje nustatytu veiksmingumo principu, pagal kurį turi būti užtikrinta veiksminga Sąjungos finansinių interesų apsauga nuo sukčiavimo ar kitos neteisėtos veiklos, galinčios pakenkti šiems interesams.

153    Veiksmingumo principo taikymo sritis, kiek ji susijusi su konkrečia SESV 325 straipsnio 1 dalyje numatyta valstybių narių pareiga užtikrinti veiksmingą ir visišką Sąjungos nuosavų išteklių, kuriuos sudaro muitai, surinkimą, negali būti nustatoma abstrakčiai ir statiškai, nes ji priklauso nuo atitinkamo sukčiavimo ar neteisėtos veiklos ypatumų, kurie, beje, laikui bėgant gali kisti.

154    Šioje byloje siekdama įrodyti, kad Čekijos Respublika žinojo apie sukčiavimo riziką išleidžiant aptariamas prekes, Komisija iš esmės teigia, kad prašymą pateikusi valstybė narė buvo informuota apie tai, kad dėl penkiaženklio serijos numerio „44001“, užrašyto ant kišeninių žiebtuvėlių dugno, buvo galima daryti prielaidą, kad jie yra kiniškos kilmės.

155    Šiuo klausimu Komisija pirmiausia teigia, kad tokia informacija buvo pateikta OLAF parengtuose dokumentuose, kurie buvo išplatinti 2005 m. gegužės 31 d. ir birželio 1 d. vykusiame seminare (toliau – 2005 m. OLAF dokumentai). Komisija pripažįsta, kad Čekijos Respublika nedalyvavo minėtame seminare, tačiau teigia, kad ji buvo šių dokumentų adresatė.

156    Čekijos Respublika ginčija gavusi 2005 m. OLAF dokumentus.

157    Per posėdį Komisija pareiškė, kad „tiksliai nežino“, kada Čekijos Respublika gavo 2005 m. OLAF dokumentus. Komisija pareiškė, kad nerado jokių „konkrečių įrodymų“, kad šie dokumentai buvo išsiųsti Čekijos Respublikai. Iš bylos medžiagos taip pat nematyti, kad, priešingai, nei Komisija teigė per posėdį, tokie dokumentai buvo išsiųsti Čekijos Respublikai nuo „2005 m. birželio mėn. iki [2005] metų pabaigos“.

158    Be to, priešingai, nei Komisija teigia savo triplike, iš 2016 m. spalio 3 d. Komunikato WOMIS/CZ/2014/5, pateikiamo D.3 priede, nematyti, kad „remdamosi [OLAF 2005 m. dokumentais] Čekijos valdžios institucijos 2006 m. kovo 22 d. nustatė rizikos profilį“.

159    Galiausiai, nors Čekijos Respublika per posėdį pripažino, kad, kaip aiškiai nurodyta tame dokumente, 2006 m. kovo 22 d. parengtas rizikos profilis iš tikrųjų buvo pagrįstas OLAF pateikta informacija, ji nurodė, kad tokia informacija jai buvo perduota 2006 m. kovo 20–22 d. vykusiame susitikime su OLAF atstovais, o Komisija šio teiginio nekomentavo.

160    Šiomis aplinkybėmis nenustatyta, kad Čekijos Respublika 2005 m. OLAF dokumentus gavo nuo 2005 m. birželio mėn. iki 2005 m. pabaigos.

161    Vadinasi, Komisija negali teigti, kad Čekijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų, susijusių su nuosavais ištekliais, nes iki kišeninių žiebtuvėlių išleidimo į laisvą apyvartą 2005 m., remdamasi šiuose dokumentuose pateikta „pakankamai tikslia informacija apie sukčiavimo riziką“, ji nepateikė antidempingo muitų, kurie gali būti mokėtini bendrovės BAIDE, sumokėjimo garantijos.

162    Antra, Komisija teigia, kad informacija apie serijos numerį „44001“, kuris rodo kišeninių žiebtuvėlių kinišką kilmę, taip pat buvo įtraukta į 2006 m. kovo 22 d. Čekijos Respublikos parengtą ir kitų metų lapkričio mėn. atnaujintą rizikos profilį (toliau – rizikos profilis).

163    Iš bylos medžiagos matyti, kad, kaip aiškiai teigia Čekijos Respublika, rizikos profilis buvo patvirtintas siekiant „atkreipti atskirų muitinės įstaigų dėmesį į nustatytą riziką ir <…> įpareigoti jas atlikti nuodugnius prekių patikrinimus atsižvelgiant į šią riziką“. Kaip nurodo Komisija, rizikos aprašyme pabrėžiama, jog „žiebtuvėlių apačioje nurodytas penkiaženklis skaitmeninis kodas rodo, kad jie gali būti Kinijos kilmės“.

164    Čekijos Respublika teigia, kad pagal rizikos profilį atlikti patikrinimai neleido įrodyti, jog kišeninių žiebtuvėlių kilmė skiriasi nuo bendrovės BAIDE deklaruotos kilmės.

165    Šiuo klausimu Čekijos Respublika dubliko 43 ir 44 punktuose nurodo C.1a-C.1f, C.1h–C.1l ir C.2.a–C.2.n priedus. Visų pirma, kaip matyti iš jos atsakymų į klausimus raštu, pateiktus dėl šio sprendimo 28 punkte nurodytos procesinės priemonės, 22 punkto, ji nurodo, kad C.1h ir C.2.a–C.2.n priedai, ypač juose esantys protokolai, yra susiję su importu, įvykusiu po rizikos profilio patvirtinimo.

166    Vis dėlto Čekijos Respublika šiuose prieduose, kuriuos sudaro atrinkti „muitinio tikrinimo dokumentai“, nurodyti prie dubliko pridedamame sąraše, susiję su 24 iš 28 aptariamų importo atvejų, daugiausia atliktų patikrinimų protokolai, bendrovės BAIDE išrašytos sąskaitos faktūros ir tam tikras skaičius atitinkamų krovinių bei prekių nuotraukų, nenurodo duomenų, kuriais ji remiasi teigdama, kad „nė vieno iš šių patikrinimų metu nebuvo atskleisti duomenys, kuriais remiantis būtų galima manyti, kad tikroji prekių kilmė skiriasi nuo deklaruotosios kilmės“.

167    Net darant prielaidą, jog tokie elementai buvo nustatyti pakankamai tiksliai, kad Bendrasis Teismas galėtų įvertinti jų pagrįstumą, dėl šių dokumentų, kurie buvo pateikti pasirinktinai, fragmentiškumo ir neišsamumo bet kuriuo atveju negalima daryti išvados, jog nebuvo jokio elemento, kuriuo būtų galima pagrįsti prielaidą, kad nagrinėjamų prekių kilmės šalis buvo Kinija. Be to, kaip Komisija pažymėjo tripliko 66 punkte, prie C.1b, C.1f, C.1h–C.1l, C.2a–C.2n prieduose pateiktų atrinktų dokumentų nebuvo pridėta nė vienos kišeninių žiebtuvėlių nuotraukos.

168    Kai įgyvendinant šio sprendimo 28 punkte nurodytą organizacinę priemonę Čekijos Respublikai buvo pateiktas atitinkamas klausimas, ji rėmėsi tiktai dviem papildomomis nuotraukomis ir nurodė, kad Čekijos muitinė kišeninių žiebtuvėlių apačioje rado ne serijos numerį „44001“, apie kurį pranešusi OLAF, o kitą kodą, sudarytą iš trijų raidžių ir dviejų skaitmenų, arba iš viso nerado jokio kodo.

169    Vis dėlto vien dviejų nuotraukų, pateiktų tokiam argumentui pagrįsti, nepakanka įrodyti, kad, kaip teigia Čekijos Respublika, „iš per muitinį patikrinimą padarytų nuotraukų“ galima daryti išvadą, jog serijos numeris „44001“ nebuvo nurodytas ant ginčijamų importuojamų prekių. Be to, nors F.3 priede pateiktose nuotraukose iš tikrųjų matyti, kad abiejų žiebtuvėlių apačioje iš tikrųjų įrašytas kitoks kodas, nei nurodė OLAF, šiose nuotraukose nėra nė vieno elemento, pagal kurį būtų galima nustatyti šių prekių importuotoją.

170    Kadangi per ginčijamas operacijas buvo importuoti keli milijonai žiebtuvėlių, aplinkybė – jeigu laikysime, kad ji įrodyta, – kad maždaug dešimties bendrovės BAIDE importuotų žiebtuvėlių apačioje nebuvo OLAF nustatyto serijos numerio, kuris paminėtas šio sprendimo 165 punkte esančiuose prieduose, negali būti pakankamas įrodymas, kad Čekijos Respublika negalėjo turėti abejonių dėl kiniškos kišeninių žiebtuvėlių kilmės.

171    Be to, siekdama įrodyti, kad priemonės, kurių imtasi, „nepadėjo įrodyti, jog prekių kilmė skyrėsi nuo deklaruotosios“, Čekijos Respublika negali teisėtai remtis C prieduose pateiktais protokolais, nes šiais dokumentais, remiantis vien elementais, į kuriuos buvo atsižvelgta, tik patvirtinami faktiškai atliktų patikrinimų rezultatai.

172    Šiuo klausimu taip pat reikėtų pažymėti, kad 2007 m. balandžio 30 d. Komisijos komunikato AM 2007/019, valstybėms narėms išsiųsto vykdant savitarpio bendradarbiavimą, 6.1 punkte teigiama:

„<…>

Nuo 2004 m. pabaigos iki 2006 m. liepos mėn. į Bendriją iš Laoso importuota daugiau nei 80 mln. vienetų žiebtuvėlių.

<…>

Per patikrinimus dvi valstybės narės (Čekijos ir Belgijos muitinės) žiebtuvėlių, kurie buvo deklaruoti kaip Laoso kilmės, talpyklų apačioje aptiko Kinijos valdžios institucijų Kinijos žiebtuvėlių gamintojams priskirtą penkiaženklį kodą. Nagrinėjamu atveju tai buvo kodas 44001, kurį Kinijos valdžios institucijos suteikė 7.1.2 punkte paminėtam Kinijos gamintojui [t. y. bendrovei BAIDE].“

173    To paties komunikato 12 punkte taip pat rašoma:

„Nustatyta, kad 7.1.2 punkte paminėtas Kinijos gamintojas savo Europos platinimo centrą įkūrė Prahoje (Čekijos Respublika). Čekijos muitinė patikrino 7.2 punkte nurodyto pirmojo importuotojo, susijusio su eksportuotoju, situaciją.

Su eksportuotoju susijęs importuotojas nedelsdamas perkėlė muitinį įforminimą iš vienos muitinės įstaigos į kitą, kad būtų išvengta išsamaus žiebtuvėlių, deklaruotų kaip Laoso kilmės, siuntų patikrinimo.

Vėliau prekės buvo išleistos į laisvą apyvartą Slovakijoje. 2006 m. liepos mėn. Slovakijos muitinė buvo informuota Čekijos muitinės apie žiebtuvėlių gabenimą ir, padedant OLAF, abiejų siuntų importas buvo sustabdytas 2006 m. rugpjūčio mėn. Slovakijos muitinei paprašius žiebtuvėliams taikomų antidempingo muitų garantijų, siuntos buvo grąžintos į muitinės sandėlį Prahoje.

<…>“

174    Kai taikant šio sprendimo 28 punkte nurodytą proceso organizavimo priemonę Čekijos Respublika buvo aiškiai paraginta pateikti pastabas dėl 172 ir 173 punktuose nurodyto komunikato 6.1 ir 12 punktuose išdėstytos informacijos, ji nurodė, kad „[minėtame] komunikate pateikta informacija apie penkiaženklio kodo reikšmę [buvo] labai fragmentiška ir neaiški“. Vis dėlto ji neginčijo minėto komunikato 6.1 punkte nurodyto fakto, kad ant bendrovės BAIDE importuotų žiebtuvėlių dugno aptikusi tokį serijos numerį Čekijos muitinė neatsižvelgė į tikslią jo reikšmę.

175    Nors Čekijos Respublika taip pat teigė, kad toks komunikatas nedarė poveikio šiam ginčui, nes buvo parengtas po to, kai ginčijamos importuotos prekės buvo išleistos į laisvą apyvartą, ši aplinkybė pati savaime negali paneigti komunikate pateiktos informacijos, kad Čekijos muitinė ant žiebtuvėlių dugno aptiko serijos numerį „44001“.

176    Be to, kaip nurodo Čekijos Respublika, kadangi šis komunikatas buvo išsiųstas tik po to, kai prekės buvo išleistos į laisvą apyvartą, į aplinkybę, kad OLAF aptariamame komunikate nerekomendavo pateikti garantijos, negali būti pagrįstai atsižvelgiama vertinant Čekijos Respublikos pareigą tokią garantiją pateikti tuo metu, kai tos pačios prekės išleidžiamos į laisvą apyvartą.

177    Per posėdį Čekijos Respublika buvo dar kartą paraginta pateikti pastabas dėl Komunikato AM/2007/019 6.1 ir 12 punktuose nurodytos informacijos, tačiau nepateikė jokio konkretaus įrodymo, kuriuo remiantis būtų galima paneigti jos teisingumą. Be to, ji neginčijo, kad, kaip nurodyta Komunikato AM/2007/019 12 punkte, įspėjo Slovakijos muitinę apie importą sukčiaujant.

178    Taigi reikia pažymėti, kad nors Čekijos Respublikos buvo raštu paprašyta patikslinti Komunikato AM/2007/019 6.1 ir 12 punktuose pateiktą informaciją, ji nesugebėjo pateikti pakankamai tikslių ir svarbių duomenų, kad galėtų ją paneigti. Ji negali teigti, kad nerado OLAF nurodyto serijos numerio, nes pranešė Slovakijos valdžios institucijoms apie sukčiaujant importuotas prekes, kurios buvo deklaruotos kaip kilusios iš Laoso ir anksčiau bendrovės BAIDE įvežtos į jos teritoriją.

179    Nors Čekijos Respublika bando užginčyti OLAF pateiktos informacijos svarbą vertinant aptariamų prekių kilmę, teigdama, kad, kaip nurodyta 174 punkte, dėl šios informacijos neišsamumo iš esmės negalėjo būti tikra dėl jos reikšmės, vis dėlto, kaip pati patvirtino per posėdį, neginčijama, kad ji nepateikė OLAF užklausos dėl taip perduotos informacijos tikslumo, nors įtraukė ją į rizikos profilį.

180    Be to, reikėtų priminti, kad valstybių narių muitinės institucijos yra atsakingos už Sąjungos muitų teisės taikymą, visų pirma už tinkamą muitinį tikrinimą siekiant veiksmingai apsaugoti Sąjungos finansinius interesus. Kad ši užduotis būtų įvykdyta, reikia nuolatinio, nuoseklaus ir sistemingo šių institucijų darbo. Nors Sąjungos lygmeniu vykdomais muitinės kontrolės veiksmais siekiama padėti valstybėms narėms, jie jokiu būdu negali pakeisti kontrolės ir veiksmingos Sąjungos finansinių interesų apsaugos veiksmų, už kuriuos jos yra atsakingos.

181    Galiausiai, priešingai, nei teigia Čekijos Respublika, pateikiant ginčijamos sumos susigrąžinimo garantiją, išleidžiant nagrinėjamas prekes reikėjo įsitikinti ne tuo, kad jų kilmė skiriasi nuo deklaruotosios, o tik tuo, kad esama požymių, dėl kurių tikrinant šias prekes būtų galima nustatyti didesnę muito sumą, nei nurodyta muitinės deklaracijoje.

182    Šiuo klausimu Čekijos Respublika dabar negali teigti, kad turėjo tik neaiškių įtarimų, jog ginčijamas importas buvo atliktas sukčiaujant, nors pati pripažino, kad rizikos profilyje „esama pagrįstų įtarimų, jog buvo apeiti muitų teisės aktai“, turint omenyje, kad vidaus kontrolės tikslas buvo „imtis visų įmanomų priemonių, kad būtų užkirstas kelias išvengti antidempingo muitų, taikant kitą tarifinę klasifikaciją arba kitokią prekių kilmės deklaraciją“, taip pat nurodė, kad buvo rekomenduojama prireikus „konfiskuoti turtą, kurio vertė siektų antidempingo muito sumą“.

183    Be to, kaip nurodyta šio sprendimo 178 punkte, Čekijos Respublika įspėjo Slovakijos muitinę apie importą sukčiaujant. Patvirtinus šį rizikos profilį, ji ėmėsi tam tikrų priemonių, kurios rodo, kad ji nuo pat profilio patvirtinimo bent jau žinojo apie sukčiavimo riziką. Kaip Komisija nurodė atsiliepimo į ieškinį 15 punkte, Čekijos Respublika neginčija, kad 2006 m. balandžio 13 d. išsiuntė OLAF raštą, kuriame nurodė įtarianti, jog bendrovė BAIDE sukčiauja, ir kad 2006 m. rugpjūčio 28 d. pradėjo tyrimą dėl šios bendrovės. Ji taip pat neneigia, kad prieš patikrinimo misiją perdavė OLAF ginčijamų importo, kurio kilmę reikėjo patikrinti, atvejų sąrašą.

184    Vis dėlto Čekijos Respublika teigia, kad net jei būtų daroma prielaida, kad, atsižvelgiant į OLAF informaciją, ji būtų turėjusi pateikti ginčijamos sumos susigrąžinimo garantiją, ji būtų turėjusi ją grąžinti, nes Laoso valdžios institucijos patvirtino aptariamų prekių kilmės sertifikatų autentiškumą, ir nebuvo „jokių priešingų įrodymų“.

185    Neatsižvelgiant į tai, kokią teisinę reikšmę ginče galima suteikti Laoso valdžios institucijų pareiškimams, vien aplinkybės, kad Laoso valdžios institucijos patvirtino bendrovės BAIDE pridėtų kilmės sertifikatų autentiškumą dviem iš 28 ginčijamo importo atvejų, bet kuriuo atveju nepakako, kad būtų išsklaidytos abejonės, kurias pati Čekijos Respublika išreiškė remdamasi OLAF pateikta informacija apie visą bendrovės BAIDE importą iš Laoso.

186    Bendrovės BAIDE pateikti sertifikatai būtų galėję tapti Laoso kišeninių žiebtuvėlių kilmės įrodymu tik tuo atveju, jei tokia kilmė būtų patvirtinta, o ne, kaip nagrinėjamu atveju, paneigta kitais duomenimis, kuriuos Čekijos Respublika turėjo atitinkamų prekių išleidimo metu.

187    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, Čekijos Respublika, remdamasi Muitinės kodekso įgyvendinimo reglamento 248 straipsnio 1 dalimi, privalėjo pateikti antidempingo muitų, kurie galėjo būti sumokėti bendrovės BAIDE nuo rizikos profilio patvirtinimo, t. y. nuo 2006 m. kovo 22 d., išieškojimo garantiją.

 Bendra išvada dėl Sąjungos nepagrįsto praturtėjimo

188    Kaip matyti iš šio sprendimo 123 ir 124 punktų, Čekijos Respublika galėjo nustatyti bendrovės BAIDE mokėtinus muitus už ginčijamą importą nuo tada, kai buvo pateikta OLAF ataskaita.

189    Vis dėlto, kaip nurodyta 129 punkte, OLAF ataskaita buvo pateikta po to, kai bendrovė BAIDE nutraukė veiklą.

190    Remiantis 136 punkte padaryta išvada, nutraukta bendrovės BAIDE veikla iki pateikiant OLAF ataskaitą galėjo būti nuo Čekijos Respublikos nepriklausanti priežastis, kaip apibrėžta Reglamento Nr. 1150/2000 17 straipsnio 2 dalies b punkte, dėl kurios ji galėjo būti teisiškai atleista nuo ginčijamos sumos perdavimo Sąjungai, nes tokiu atveju Čekijos Respublikos teritorijoje negalėjo būti areštuota jokio turto.

191    Vis dėlto 187 punkte buvo padaryta išvada, kad remdamasi Muitinės kodekso įgyvendinimo reglamento 248 straipsnio 1 dalimi Čekijos Respublika privalėjo pateikti garantiją už sumas, kurios turi būti išieškotos iš bendrovės BAIDE kaip nuo 2006 m. kovo 22 d. mokėtini antidempingo muitai.

192    Šalys neginčija, kad, kaip jos patvirtino per posėdį, aptariamas importas buvo vykdomas nuo 2005 m. rugsėjo 26 d. iki 2007 m. kovo 1 d. Be to, per posėdį Komisija patvirtino, jog pareiga pateikti garantiją turėtų būti taikoma visam ginčijamam importui.

193    Iš F.1 priede pateikto dokumento ir B.7 priedo lentelės matyti, kad nuo 2006 m. kovo 22 d. buvo 16 importo atvejų: pirmasis importas įvyko 2006 m. balandžio 11 d., o paskutinis – 2007 m. kovo 1 d.

194    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Sąjunga nepagrįstai praturtėjo ginčijama suma, atitinkančia antidempingo muitus, kuriuos bendrovė BAIDE turėjo sumokėti už 12 pirmųjų kišeninių žiebtuvėlių importo atvejų nuo 2005 m. rugsėjo 26 d. (pirmojo importo atvejis) iki 2006 m. vasario 20 d. (paskutinis importo atvejis), t. y. 2005 m. rugsėjo 26 d., lapkričio 7, 15, 27, 29, 30 d., 2006 m. sausio 3, 10, 16, 17, 27 d. ir vasario 20 d.

195    Vadinasi, ieškinys turi būti patenkintas tiek, kiek juo siekiama, kad Čekijos Respublikai būtų grąžinta 194 punkte nurodyta suma, t. y. atsižvelgiant į F.1 priede pateiktus ir Komisijos neginčijamus finansinius duomenis – 17 828 399,66 CZK suma, sumokėta kaip Sąjungos nuosavi ištekliai į šiam tikslui skirtą Komisijos sąskaitą.

196    Likusi ieškinio dalis turi būti atmesta.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

197    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

198    Kadangi šioje byloje dalis Čekijos Respublikos ir Komisijos reikalavimų buvo atmesta, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

199    Belgijos Karalystė ir Lenkijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Patenkinti Čekijos Respublikos ieškinį tiek, kiek juo prašoma, kad Europos Komisija sugrąžintų 17 828 399,66 Čekijos kronų (CZK) sumą, sumokėtą kaip Sąjungos nuosavi ištekliai.

2.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

3.      Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Marcoulli

Schwarcz

Norkus

Paskelbta 2022 m. gegužės 11 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.


*      Proceso kalba: čekų.