BENDROJO TEISMO (aštuntoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS
2024 m. sausio 24 d.(*)
„Valstybės pagalba – Pagalba, teikiama pagal tam tikras iš dalies pakeisto Vokietijos šilumos ir elektros energijos kogeneracijos įstatymo nuostatas – Kogeneracijos paramos schemos reforma – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažįstama suderinama su vidaus rinka – Sąvoka „valstybės pagalba“ – Valstybiniai ištekliai“
Byloje T‑409/21
Vokietijos Federacinė Respublika, atstovaujama J. Möller ir R. Kanitz,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą A. Bouchagiar, C. Kovács ir C.-M. Carrega,
atsakovę,
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji išplėstinė kolegija),
kurį sudaro pirmininkas A. Kornezov, teisėjai G. De Baere (pranešėjas), D. Petrlík, K. Kecsmár ir S. Kingston,
posėdžio sekretorė S. Jund, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
įvykus 2023 m. gegužės 4 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
1 SESV 263 straipsniu grindžiamu ieškiniu Vokietijos Federacinė Respublika prašo panaikinti 2021 m. birželio 3 d. Komisijos sprendimą C(2021) 3918 final dėl valstybės pagalbos SA.56826 (2020/N) – Vokietija – 2020 m. kogeneracijos paramos schemos reforma ir valstybės pagalbos SA.53308. (2019/N) –Vokietija – esamų šilumos ir elektros energijos kogeneracinių jėgainių paramos schemos pakeitimas (2015 m. gruodžio 21 d. Gesetz zur Neuregelung des Kraft-Wärme-Kopplungsgesetzes (Šilumos ir elektros energijos kogeneracijos įstatymo pertvarkymo įstatymas; BGBl. 2015 I, p. 2498, toliau – 2016 m. KWKG) 13 straipsnis) (toliau – ginčijamas sprendimas), kuriame ji nustatė, kad įvairios priemonės (toliau – nagrinėjamos priemonės), kuriomis remiama elektros energijos gamyba kogeneracinėse jėgainėse (combined heat and power; toliau – CHP), yra valstybės pagalba.
Ginčo aplinkybės
Administracinė procedūra
2 2019 m. sausio 28 d. Vokietijos valdžios institucijos pranešė Europos Komisijai apie 2016 m. KWKG 13 straipsnio pakeitimą, padarytą 2018 m. gruodžio 17 d. Gesetz zur Änderung des Erneuerbare-Energien-Gesetzes, Kraft-Wärme-Kopplungsgesetzes, Energiewirtschaftgesetzes und weiterer energierechtlicher Vorschriften (Įstatymas, kuriuo iš dalies keičiamas Atsinaujinančiųjų išteklių energetikos įstatymas, Šilumos ir elektros energijos kogeneracijos įstatymas, Energetikos sektoriaus įstatymas ir kitos energetikos teisės nuostatos, BGBl. 2018 I, p. 2549).
3 2020 m. rugsėjo 23 d. Vokietijos valdžios institucijos pranešė Komisijai apie tolesnius 2016 m. KWKG pakeitimus. Tie pakeitimai buvo įtraukti į 2020 m. rugpjūčio 8 d. Gesetz zur Reduzierung und zur Beendigung der Kohlerverstromung und zur Änderung weiterer Gesetze (Kohleausstiegsgesetz) (Įstatymas dėl deginant anglis išgaunamos elektros energijos gamybos mažinimo ir nutraukimo bei kitų įstatymų pakeitimo (Anglių atsisakymo įstatymas); BGBl. 2020 I, p. 1818) 7 ir 8 straipsnius; vėliau jie buvo iš dalies pakeisti 2020 m. gruodžio 21 d. Gesetz zur Änderung des Erneuerbare-Energien-Gesetzes und weiterer energierechtlicher Vorschriften (Atsinaujinančiųjų išteklių energetikos įstatymo ir kitų energetikos nuostatų pakeitimo įstatymas; BGBl. 2020 I, p. 3138) 17 ir 18 straipsniais.
4 Šie 2016 m. KWKG pakeitimai atitinka nuo 2021 m. sausio 1 d. galiojančius teisės aktus dėl paramos CHP (toliau – 2020 m. KWKG).
5 2021 m. balandžio 8 d. Vokietijos Federacinė Respublika taip pat pranešė Komisijai apie pakeitimą dėl vandenilio gamintojams taikomo mokesčio viršutinės ribos, nustatytos 2020 m. KWKG 27 straipsnyje.
Nagrinėjamos priemonės
Nagrinėjamų priemonių tikslas ir apibūdinimas
6 2020 m. KWKG tikslas – padidinti energijos vartojimo efektyvumą ir klimato bei aplinkos apsaugą, iki 2025 m. didinant grynąją CHP elektros energijos gamybą. Juo, be kita ko, siekiama skatinti perėjimą prie naujų kogeneracinių jėgainių arba modernizuotų dujomis kūrenamų jėgainių, taip pat elektros energijos, išgaunamos tokiose didelio naudingumo kogeneracijos jėgainėse, gamybą. Juo taip pat siekiama užtikrinti, kad parama CHP atitiktų energetikos pertvarkos tikslus. Šiuo tikslu 2020 m. KWKG numatytos kelios priemonės.
– Bendrosios paramos priemonė, taikoma elektros energijos gamybai naujai pastatytose, modernizuotose ir atnaujintose didelio naudingumo CHP jėgainėse
7 2020 m. KWKG numatyta bendrosios paramos priemonė, taikoma elektros energijos gamybai naujai pastatytose, modernizuotose ir atnaujintose didelio naudingumo CHP jėgainėse, kuriose gali būti naudojamos įvairios kogeneracijos technologijos ir įvairių rūšių kuras.
8 Bendroji parama teikiama kaip priemoka prie pajamų, gautų rinkos kaina pardavus pagamintą elektros energiją (2020 m. KWKG 5 ir paskesni straipsniai).
9 CHP jėgainių, kurių pajėgumas didesnis nei 100 kilovatų (kW), valdytojai parduoda elektros energiją rinkoje tretiesiems asmenims arba vartoja ją patys. Mažesnių pajėgumų CHP jėgainių valdytojai gali pasirinkti – parduoti elektros energiją rinkoje, vartoti patys arba paprašyti tinklo operatoriaus ją pirkti už sutartą kainą (2020 m. KWKG 4 straipsnis).
10 Parama teikiama rengiant konkursus, kuriuos organizuoja nacionalinė reguliavimo institucija, t. y. Bundesnetzagentur (Federalinė tinklo agentūra, Vokietija) (2020 m. KWKG 8a straipsnis) arba tiesiogiai pagal 2020 m. KWKG. Pastaruoju atveju paramos gavėjai automatiškai įgyja teisę gauti šią paramą, jei atitinka kriterijus. Paramos gavėjų tinkamumą jų prašymu patikrina Bundesamt für Wirtschaft und Ausfuhrkontrolle (Federalinė ekonomikos ir eksporto kontrolės tarnyba, Vokietija, toliau – BAFA). Jeigu jie atitinka visus kriterijus, BAFA turi išduoti leidimą, kuriame patvirtinamas jų tinkamumas (2020 m. KWKG 10 straipsnis).
11 2020 m. KWKG taip pat numatyta parama elektros energijos, išgaunamos naudojant inovatyvias CHP sistemas, gamybai, teikiama rengiant Federalinės tinklų agentūros organizuojamus konkursus arba skiriant priemoką; šia nuostata iš dalies keičiama 2016 m. KWKG nustatyta priemokų už anglių atsisakymą sistema. Šios priemokos skiriamos tik tuo atveju, jei CHP jėgainių valdytojams taikoma bendrosios paramos priemonė.
– Paramos priemonė, taikoma elektros energijos gamybai esamose dujomis kūrenamose didelio naudingumo CHP jėgainėse, centralizuoto šildymo sektoriuje
12 2016 m. KWKG buvo numatyta paramos priemonė, skirta iki 2019 m. gruodžio 31 d. remti elektros energijos gamybą esamose dujomis kūrenamose didelio naudingumo CHP jėgainėse, centralizuoto šildymo sektoriuje. Atsižvelgiant į tai, kad dėl šios paramos 2018 ir 2019 m. galėjo susidaryti kompensacijos permoka, 2016 m. KWKG 13 straipsnis buvo iš dalies pakeistas, siekiant pakoreguoti šioms jėgainėms 2019 m. skirtas priemokas ir taip panaikinti šią kompensacijos permoką. Pagal 2020 m. KWKG numatytų priemokų skyrimo tvarka, aprašyta šio sprendimo 8 ir 9 punktuose, taikoma mutatis mutandis.
– Paramos priemonė, taikoma šilumos ir šalčio kaupimo įrenginiams
13 2020 m. KWKG numatyta, kad finansinė parama skiriama kaupimo įrenginiams su sąlyga, kad juose daugiausia surenkama šiluma, pagaminta prie viešojo elektros tinklo prijungtoje CHP jėgainėje. Paramos gavėjai automatiškai įgyja teisę gauti šią paramą, jei atitinka kriterijus. Paramos gavėjų tinkamumą jų prašymu patikrina BAFA. Jeigu jie atitinka visus kriterijus, BAFA turi išduoti leidimą, kuriame patvirtinamas jų tinkamumas (2020 m. KWKG 22–25 straipsniai).
– Paramos priemonė, taikoma taupiai energiją vartojantiems centralizuoto šildymo ir vėsinimo tinklams
14 2020 m. KWKG iš dalies pakeičiamos paskatos šildymo tinklams sąlygos: minėtiems tinklams finansinė parama teikiama, jeigu juos sudaro yra ne mažiau kaip 75 % CHP arba bent 75 % kombinuotų šilumos šaltinių. Paramos gavėjai automatiškai įgyja teisę gauti šią paramą, jei atitinka kriterijus. Paramos gavėjų tinkamumą jų prašymu patikrina BAFA. Jeigu jie atitinka visus kriterijus, BAFA turi išduoti leidimą, kuriame patvirtinamas jų tinkamumas (2020 m. KWKG 18–21 straipsniai).
– Mokesčio ribojimo priemonė, taikoma vandenilio gamintojams
15 2020 m. KWKG nustatytos specialios taisyklės, taikomos pramoninių dujų gamybos sektoriaus įmonėms; didžiąją šio sektoriaus bendros pridėtinės vertės dalį sudaro vandenilio gamyba. Juo apribojama mokesčio suma, kurią tinklo operatoriai gali susigrąžinti iš vandenilio gamintojų (žr. šio sprendimo 18 punktą), jei minėtiems gamintojams taikomas sumažintas mokestis pagal įstatymą, kuriuo iš dalies keičiamas Atsinaujinančiųjų išteklių energetikos įstatymas ir kitos energetikos srities nuostatos (2020 m. KWKG 27 straipsnis).
Nagrinėjamų priemonių finansavimo mechanizmas
16 Atitinkamas tinklo operatorius yra teisiškai įpareigotas išmokėti paramos gavėjams 2020 m. KWKG numatytas sumas. CHP jėgainės eksploatuotojas turi teisę iš tinklo, prie kurio ši jėgainė tiesiogiai ar netiesiogiai yra prijungta, operatoriaus gauti šio sprendimo 8 punkte nurodytą priemoką, galbūt kartu su šio sprendimo 11 punkte nurodytomis premijomis (2020 m. KWKG 6 straipsnio 1 dalis, 7a straipsnio 1 ir 3 dalys ir 7c straipsnio 1 dalis).
17 Šildymo ir vėsinimo tinklo eksploatuotojas turi teisę gauti šio sprendimo 14 punkte nurodytą finansinę paramą iš perdavimo sistemos operatoriaus, kurio kontroliuojama zona apima tinklą, prie kurio tiesiogiai ar netiesiogiai prijungta pagrindinė energiją šildymo ir vėsinimo tinklui teikianti CHP jėgainė (2020 m. KWKG 18 straipsnio 1 ir 3 dalys ir 21 straipsnis). Taip pat šildymo ir vėsinimo tinklo eksploatuotojas turi teisę gauti šio sprendimo 13 punkte nurodytą finansinę paramą iš perdavimo sistemos operatoriaus, kurio kontroliuojama zona apima tinklą, prie kurio tiesiogiai ar netiesiogiai prijungta energiją naujam šilumos ir šalčio kaupimo įrenginiui teikianti CHP jėgainė (2020 m. KWKG 22 straipsnio 1 ir 3 dalys ir 25 straipsnis).
18 Tinklo operatoriai turi teisę (tačiau pagal įstatymą neprivalo) perkelti aptariamų priemonių išlaidas kaip papildomą mokestį (toliau – KWKG mokestis), apskaičiuodami tinklo mokesčius, kuriuos jie taiko savo klientams už kiekvieną kilovatvalandę (KWh) elektros energijos, tiekiamos Vokietijoje per elektros energijos tinklą (2020 m. KWKG 26 straipsnio 1 dalis). Nukrypstant nuo šios nuostatos, perdavimo tinklo operatoriai turi teisę reikalauti, kad stambiems energijos vartotojams, pavyzdžiui, vandenilio gamintojams, būtų taikomas sumažintas KWKG mokestis (2020 m. KWKG 27 straipsnis).
19 KWKG mokesčio dydį kasmet apskaičiuoja perdavimo tinklo operatoriai pagal 2020 m. KWKG nustatytą metodiką. Jis išreiškiamas vienoda suvartotos elektros energijos KWh kaina, išskyrus tam tikrų kategorijų vartotojams taikomą lengvatinį tarifą.
20 Siekiant užtikrinti, kad kiekvienam tinklo operatoriui būtų kompensuojama papildoma finansinė našta, atsirandanti dėl jo įsipareigojimų pagal 2020 m. KWKG, šiuo įstatymu įvestas mechanizmas, pagal kurį ši našta teisingai paskirstoma tinklo (skirstymo ar perdavimo) operatoriams proporcingai prie jų tinklo prijungtų vartotojų suvartojimui, o vėliau kompensuojama per KWKG mokestį (2020 m. KWKG 28 straipsnis).
21 2020 m. KWKG numatyta 1,8 mlrd. EUR metinė biudžeto riba nagrinėjamoms priemonėms, taigi ir bendram KWKG mokesčiui (2020 m. KWKG 29 straipsnis).
Ginčijamas sprendimas
22 2021 m. birželio 3 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą.
23 Komisija aptariamas priemones pripažino valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ir konstatavo, kad jos finansuojamos iš valstybinių išteklių.
24 Ginčijamo sprendimo 220 ir 221 punktuose Komisija padarė išvadą, kad paramos priemonės, skirtos, pirma, elektros energijos gamybai naujai pastatytose, modernizuotose ir atnaujintose didelio naudingumo CHP jėgainėse, antra, taupiai energiją vartojantiems centralizuoto šildymo ir vėsinimo tinklams, trečia, šilumos ir šalčio kaupimo įrenginiams ir, ketvirta, elektros energijos gamybai esamose dujomis kūrenamose didelio naudingumo kogeneracinėse jėgainėse, centralizuoto šildymo sektoriuje (toliau kartu – CHP paramos priemonės), buvo finansuojamos iš pajamų, gautų iš valstybės de jure nustatyto privalomo įnašo, administruojamo ir skirstomo pagal teisės aktų nuostatas.
25 Antra, Komisija nusprendė, kad priemonė, susijusi su KWKG mokesčio viršutine riba vandenilio gamintojams, yra valstybinių išteklių atsisakymas.
26 Vis dėlto Komisija konstatavo, kad nagrinėjamos priemonės yra suderinamos su vidaus rinka pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą, todėl nusprendė nepateikti prieštaravimų.
Šalių reikalavimai
27 Vokietijos Federacinė Respublika Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jame konstatuota, kad nagrinėjamos priemonės yra valstybės pagalba,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
28 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš Vokietijos Federacinės Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
29 Grįsdama ieškinį Vokietijos Federacinė Respublika nurodo vienintelį pagrindą: klaidingą SESV 107 straipsnio 1 dalies aiškinimą ir taikymą, nes Komisija konstatavo, kad įmonės, kurioms taikomos nagrinėjamos priemonės, gavo pagalbą iš valstybinių išteklių.
30 Pirmiausia primintina, kad kvalifikavimas kaip „valstybės pagalbos“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, reiškia, kad įvykdytos keturios sąlygos: turi būti valstybės įsikišimas arba finansavimas iš valstybinių išteklių; šis įsikišimas gali daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai; juo jo naudos gavėjui suteikiamas atrankusis pranašumas; ir juo iškraipoma arba gali būti iškraipyta konkurencija (2019 m. gegužės 15 d. Sprendimo Achema ir kt., C‑706/17, EU:C:2019:407, 46 punktas ir 2023 m. sausio 12 d. Sprendimo DOBELES HES, C‑702/20 ir C‑17/21, EU:C:2023:1, 31 punktas).
31 Dėl valstybės intervencijos arba valstybinių išteklių panaudojimo buvimo, o tai yra vienintelė šioje byloje nagrinėjama sąlyga, primintina, jog tam, kad nauda būtų laikoma pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, pirma, ji turi būti suteikta tiesiogiai arba netiesiogiai panaudojant valstybinius išteklius, ir, antra, ji turi būti priskirtina valstybei (2019 m. gegužės 15 d. Sprendimo Achema ir kt., C‑706/17, EU:C:2019:407, 47 punktas ir 2023 m. sausio 12 d. Sprendimo DOBELES HES, C‑702/20 ir C‑17/21, EU:C:2023:1, 32 punktas).
32 Vokietijos Federacinė Respublika neginčija, kad nagrinėjamos priemonės priskirtinos jai. Be to, reikia pripažinti, kad šios priemonės buvo nustatytos teisės aktais, todėl priskirtinos atitinkamai valstybei narei (šiuo klausimu žr. 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Association Vent De Colère! ir kt., C‑262/12, EU:C:2013:851, 17 ir 18 punktus ir 2023 m. sausio 12 d. Sprendimo DOBELES HES, C‑702/20 ir C‑17/21, EU:C:2023:1, 33 punktą).
33 Vis dėlto Vokietijos Federacinė Respublika ginčija Komisijos išvadą, kad nagrinėjamos priemonės buvo suteiktos iš valstybinių išteklių.
34 Šiuo klausimu pažymėtina, jog iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad SESV 107 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas apima tiek valstybės tiesiogiai ar panaudojant jos lėšas suteiktą pagalbą, tiek pagalbą, kuri teikiama per valstybinius arba privačius subjektus, valstybės įsteigtus arba paskirtus tai pagalbai administruoti (1977 m. kovo 22 d. Sprendimo Steinike & Weinlig, 78/76, EU:C:1977:52, 20 punktą ir 2020 m. spalio 21 d. Sprendimo Eco TLC, C‑556/19, EU:C:2020:844, 25 punktą).
35 Iš tiesų pagal Sąjungos teisę neleistina, kad vien dėl įsteigtų savarankiškų institucijų, atsakingų už pagalbos paskirstymą, būtų galima išvengti valstybės pagalbos taisyklių taikymo (2019 m. gegužės 15 d. Sprendimo Achema ir kt., C‑706/17, EU:C:2019:407, 51 punktas ir 2020 m. spalio 21 d. Sprendimo Eco TLC, C‑556/19, EU:C:2020:844, 27 punktas).
36 Neseniai Teisingumo Teismas iš esmės nusprendė, kad valstybiniai ištekliai SESV 107 straipsnio 1 dalies prasme gali būti apibrėžiami kaip lėšos, surinktos iš mokesčių ar kitų privalomų rinkliavų pagal nacionalinės teisės aktus ir valdomos bei skirstomos pagal šiuos teisės aktus, ir sumos, kurias nuolat kontroliuoja valstybė ir kuriomis disponuoja kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos. Šie du kriterijai yra alternatyvūs sąvokos „valstybiniai ištekliai“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, kriterijai (šiuo klausimu žr. 2023 m. sausio 12 d. Sprendimo DOBELES HES, C‑702/20 ir C‑17/21, EU:C:2023:1, 38, 39 ir 42 punktus).
37 Vokietijos Federacinės Respublikos apeliacinio skundo vienintelį pagrindą sudaro trys dalys. Ieškinio vienintelio pagrindo pirmoje dalyje Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad vien mokestinis rinkliavos pobūdis nesuteikia surinktiems ištekliams valstybinio pobūdžio, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes šioje nuostatoje visada daroma prielaida, kad ištekliai yra nuolat valstybės kontroliuojami ir jais disponuoja kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos. Vis dėlto teismo posėdyje Vokietijos Federacinė Respublika pareiškė, kad atsisako šioje dalyje pateiktų argumentų, atsižvelgdama į 2023 m. sausio 12 d. Sprendimą DOBELES HES (C‑702/20 ir C‑17/21, EU:C:2023:1), visų pirma į tai, kad patvirtinta, jog du sąvokos „valstybiniai ištekliai“ kriterijai yra alternatyvaus pobūdžio (žr. šio sprendimo 36 punktą); tai užfiksuota posėdžio protokole. Taigi nebereikia priimti sprendimo dėl ieškinio vienintelio pagrindo pirmos dalies.
38 Ieškinio vienintelio pagrindo antroje dalyje Vokietijos Federacinė Respublika iš esmės teigia, kad nei KWKG mokestis, nei sumos, kurias tinklo operatoriai moka CHP jėgainių, saugyklų ir centralizuoto šildymo ir vėsinimo tinklų operatoriams (toliau – CHP jėgainių ir kitų su CHP susijusių įrenginių eksploatuotojai), nėra mokestis, susijęs su valstybinių išteklių panaudojimu, kaip tai suprantama SESV 107 straipsnio 1 dalyje. Ieškinio vienintelio pagrindo trečioje dalyje Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad Komisija klaidingai manė, jog tinklo operatorių surinkti ištekliai patenka į viešąją kontrolę ir jais disponuoja valstybė.
39 Taigi vienintelio pagrindo antroje ir trečioje dalyse Vokietijos Federacinė Respublika iš esmės teigia, kad šiuo atveju netenkinamas nė vienas iš dviejų alternatyvių sąvokos „valstybiniai ištekliai“ kriterijų, nurodytų šio sprendimo 36 punkte.
40 Analizuodama su valstybiniais ištekliais susijusią sąlygą Komisija išskyrė CHP paramos priemones ir priemonę, susijusią su KWKG mokesčio sumažinimu vandenilio gamintojams (žr. šio sprendimo 24 ir 25 punktus), todėl Bendrasis Teismas mano, kad tikslinga ieškinio vienintelio pagrindo antrą ir trečią dalis nagrinėti kartu, pirmiausia dėl CHP paramos priemonių, paskui – dėl priemonės, susijusios su vandenilio gamintojams taikomu KWKG mokesčio viršutinės ribos nustatymu.
Dėl CHP paramos priemonių
41 Siekdama pripažinti, kad CHP paramos priemonės buvo suteiktos iš valstybinių išteklių, Komisija ginčijamame sprendime pirmiausia pažymėjo, kad jurisprudencijoje, suformuotoje 2001 m. kovo 13 d. Sprendime PreussenElektra (C‑379/98, EU:C:2001:160), patikslintoje 2019 m. kovo 28 d. Sprendime Vokietija / Komisija (C‑405/16 P, EU:C:2019:268), valstybės pagalbos priemonės atskirtos nuo priemonių, kuriomis tik reguliuojamos kainos nesinaudojant valstybiniais ištekliais.
42 Komisija pažymėjo, kad šiuo atveju CHP jėgainių eksploatuotojai pagal įstatymą privalo parduoti elektros energiją tiesiogiai rinkoje, todėl kainos laisvai nustatomos rinkos jėgomis, o ne jas reguliuojant. Dėl šilumos ir šalčio kaupimo įrenginių bei centralizuoto šildymo ir vėsinimo tinklų pažymėtina, kad nebuvo sudaryta jokio sandorio už nustatytą produktų ir paslaugų kainą, taigi nebuvo ir kainų reguliavimo.
43 Papildomų pajamų mokėjimas CHP jėgainių ir kitų su CHP susijusių įrenginių eksploatuotojams, nieko už tai negaunant, nėra įprasta elektros energijos tinklo operatoriaus užduotis. Tinkamumo kriterijai buvo numatyti 2020 m. KWKG ir patikrinti BAFA. Paramos gavėjams mokamos finansinės paramos dydį visiškai nustatė valstybė, o jei iškildavo pavojus, kad bendras 1,8 mlrd. eurų biudžetas gali būti viršytas, BAFA nustatydavo sumažintas paramos normas.
44 Komisija priminė, kad tinklo operatoriai privalėjo padengti CHP paramos priemonių išlaidas, todėl pagal įstatymą jiems tenkanti finansinė našta yra de jure privaloma valstybės nustatyta įmoka. Tai, kad tinklo operatoriai turėjo teisę perkelti išlaidas savo vartotojams, bet neprivalėjo to daryti, reiškė viena: kad šiems vartotojams nebuvo taikoma teisiniu požiūriu privaloma įmoka. Tokią įmoką ir toliau turėjo mokėti tinklo operatoriai. Pagalbos finansavimas tokiu mokesčiu viename tiekimo grandinės lygyje būtų pakankamas, kad būtų galima nustatyti valstybinių išteklių buvimą, ir nereikėtų kitos privalomos įmokos kitame grandinės lygmenyje.
45 Taigi Komisija padarė išvadą, kad CHP paramos priemonės buvo finansuojamos iš valstybės nustatytos de jure privalomos įmokos gautomis pajamomis, buvo valdomos ir skirstomos pagal teisės aktų nuostatas.
46 Pirma, kalbant apie vienintelio ieškinio pagrindo antrą ir trečią dalis, pažymėtina, kad Vokietijos Federacinė Respublika teigia: KWKG mokestis nėra mokestis, susijęs su valstybinių išteklių panaudojimu, nes 2020 m. KWKG neįpareigoja tinklo operatorių šio mokesčio perkelti tinklo klientams. Tinklo operatoriai finansuoja mokėjimus CHP jėgainių ir kitų su CHP susijusių įrenginių eksploatuotojams iš nuosavų finansinių išteklių.
47 Šie mokėjimai taip pat nėra mokesčiai. Šiuo atžvilgiu Komisija neatsižvelgė į su parafiskaliniais mokesčiais susijusią jurisprudenciją, visų pirma į 2008 m. liepos 17 d. Sprendimą Essent Netwerk Noord ir kt. (C‑206/06, EU:C:2008:413), 2019 m. gegužės 15 d. Sprendimą Achema ir kt. (C‑706/17, EU:C:2019:407 ir 2019 m. rugsėjo 20 d. Sprendimą FVE Holýšov I ir kt. / Komisija (T‑217/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:633). Kaip ir šiuo atveju, ši jurisprudencija visada būtų taikoma dviejų lygmenų kontekste arba, kitaip tariant, esant trikampio santykiams tarp jėgainės eksploatuotojo, tinklo operatoriaus ir tinklo kliento. Sąjungos teismas finansinių srautų tarp tinklo operatorių ir naudos gavėjų nekvalifikavo kaip mokesčių.
48 Be to, Komisija neteisingai rėmėsi tuo, kad 2020 m. KWKG nėra kainų reguliavimo priemonė, kaip tai suprantama pagal 2001 m. kovo 13 d. Sprendimą PreussenElektra (C‑379/98, EU:C:2001:160). Klausimas, ar elektros energijos kaina yra reguliuojama teisės aktais, neturėtų didelės reikšmės nustatant, ar mokestis egzistuoja.
49 Antra, Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad ištekliai gali būti laikomi valstybiniais ištekliais tik tada, kai juos nuolat kontroliuoja valstybė, taigi jais disponuoja nacionalinės valdžios institucijos, o to Komisija nenagrinėjo.
50 Taip pat vien to, kad valstybė kontroliuoja teisinę sistemą, nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, kad ji turi teisę disponuoti lėšomis. Kalbant apie 2020 m. KWKG, pažymėtina, kad nei valstybė, nei kompetentingos nacionalinės institucijos neturėtų jokios įtakos išteklių naudojimui.
51 Komisija pripažįsta, kad KWKG mokestis, vertinamas atskirai, nėra mokestis, nes tinklo operatoriai neprivalo jo iš savo klientų surinkti. Tačiau priemoka, kurią tinklo operatoriai moka CPH jėgainių ir kitų su CPH susijusių įrenginių eksploatuotojams pagal 2020 m. KWKG, būtų mokestis, susijęs su valstybinių išteklių panaudojimu.
52 Komisijos nuomone, ši priemoka yra privalomas vienašalis mokestis, kurį apmokestinamajam asmeniui nustato valstybė, todėl tai yra mokestis, kuriam reikalingi valstybiniai ištekliai. Nebūtina konstatuoti finansinės naštos perkėlimo vartotojui, kai nustatoma privaloma įmoka pirmesnėje tiekimo grandinės dalyje. Šiuo atveju galutinis skolininkas būtų tinklo operatorius, kurio teisinė padėtis tokia pati kaip ir galutinio vartotojo. Bet kuriuo atveju valstybė pasisavina sumą iš privataus šaltinio.
53 Nukrypti nuo SESV 107 straipsnio 1 dalyje nustatyto draudimo leidžianti nuostata, kaip antai nurodyta 2001 m. kovo 13 d. Sprendime PreussenElektra (C‑379/98, EU:C:2001:160), gali būti taikoma tik kainų reguliavimo atvejais, todėl negali būti taikoma tinklo operatorių mokamiems kainų priedams. Komisijos teigimu, jeigu teisinė pareiga mokėti būtų prilyginta paprastam rinkos kainų reguliavimui, būtų nepagrįstai išplėsta ši išimtis, o dėl to SESV 107 straipsnio 1 dalis netektų prasmės.
54 Komisija taip pat teigia, kad pagal jurisprudenciją pakanka, kad toks mokestis, kaip nagrinėjamu atveju, būtų renkamas siekiant nustatyti valstybinių išteklių buvimą, ir kad nebūtina nustatyti tolesnės valstybės kontrolės. Vis dėlto ji teigia, kad ginčijamame sprendime išnagrinėjo klausimą, ar išteklius, kuriuos sistemos operatoriai gavo naudodami KWKG mokestį, kontroliavo valstybė. Iš esmės ji tvirtina, kad įmokų mokėjimą reglamentuoja įstatyminės KWKG 2020 nuostatos, nuo kurių tinklo operatoriai negali nukrypti, o tai reiškia, kad jie priklauso valstybei.
55 Pirmiausia reikia išnagrinėti Vokietijos Federacinės Respublikos argumentus, kad nei KWKG mokestis, nei CHP jėgainių ir kitų su CHP susijusių įrenginių eksploatuotojams mokamos sumos nėra mokestis ar kitas privalomasis mokėjimas, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 36 punkte nurodytą pirmąjį kriterijų, kaip ir argumentai, grindžiami nuolatinės viešosios išteklių kontrolės nebuvimu pagal šio sprendimo 36 punkte nurodytą antrąjį kriterijų, ir galiausiai argumentai, susiję su jurisprudencijos, suformuotos 2001 m. kovo 13 d. Sprendime PreussenElektra (C‑379/98, EU:C:2001:160), taikymu.
Dėl mokesčio ar kitos privalomos rinkliavos buvimo (pirmas šio sprendimo 36 punkte nurodytas kriterijus)
56 Pagal jurisprudenciją sumos, atsirandančios dėl valstybės elektros energijos pirkėjams taikomo kainos priedo, yra panašios į mokestį už elektros energiją ir yra kilusios iš „valstybinių išteklių“, kaip jie suprantami pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį (žr. 2023 m. sausio 12 d. Sprendimo DOBELES HES, C‑702/20 ir C‑17/21, EU:C:2023:1, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
57 Lėšos taip pat turi būti laikomos „valstybiniais ištekliais“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, jeigu jų šaltinis yra atitinkamos valstybės narės teisės aktuose nustatytos privalomos įmokos ir jeigu jos administruojamos ir skirstomos remiantis tais teisės aktais. Taigi nesvarbu, kad finansavimo mechanizmas siaurąja prasme nepatenka į mokestinio pobūdžio mokėjimų kategoriją pagal nacionalinę teisę (šiuo klausimu žr. 2023 m. sausio 12 d. Sprendimo DOBELES HES, C‑702/20 ir C‑17/21, EU:C:2023:1, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
58 Atvirkščiai, to, kad finansinė mokėjimo našta faktiškai tenka apibrėžtai asmenų kategorijai, nepakanka siekiant įrodyti, kad iš šio mokėjimo gautos lėšos yra „valstybiniai ištekliai“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Dar reikia, kad tas mokėjimas būtų privalomas pagal nacionalinę teisę. Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, jog nepakanka, kad tinklų valdytojai į elektros energijos pardavimo galutiniams vartotojams kainą perkeltų papildomas sąnaudas, patirtas dėl pareigos teisės aktuose nustatyta kaina pirkti iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagamintą elektros energiją, nes ši kompensacija atsiranda iš praktikos, o ne dėl teisės aktuose nustatytos pareigos (šiuo klausimu žr. 2023 m. sausio 12 d. Sprendimo DOBELES HES, C‑702/20 ir C‑17/21, EU:C:2023:1, 36 ir 37 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).
59 Pirmiausia reikia konstatuoti, kad šalys sutaria dėl to, jog 2020 m. KWKG įdiegtai sistemai būdinga tai, kad elektros energijos tiekimo grandinėje yra „du lygmenys“. Taigi „pirmasis lygmuo“ atitinka santykius tarp CHP jėgainių ir kitų su CHP susijusių įrenginių eksploatuotojų ir tinklo operatorių. „Antrasis lygmuo“ atitinka tinklo operatorių ir jų klientų santykius. Kaip per posėdį priminė Vokietijos Federacinė Respublika, tinklo operatoriai yra privatūs subjektai.
60 „Pirmajame lygmenyje“ atitinkamas tinklo operatorius yra teisiškai įpareigotas išmokėti finansinę paramą reikalavimus atitinkančių CHP jėgainių ir kitų su CHP susijusių įrenginių eksploatuotojams (žr. šio sprendimo 16 ir 17 punktus). „Antrajame lygmenyje“ finansinę naštą, atsirandančią dėl prievolės mokėti finansinę paramą pagal 2020 m. KWKG, tinklo operatoriai gali (bet pagal įstatymą neprivalo) perkelti savo klientams, taikydami KWKG mokestį (žr. šio sprendimo 18–20 punktus).
61 Ginčijamame sprendime Komisija nelaikė KWKG mokesčio, esančio „antrajame tiekimo grandinės lygmenyje“, teisiškai privalomu mokesčiu, kurį būtų galima priskirti valstybiniams ištekliams. Be to, reikia konstatuoti, kad tinklo operatoriai pagal įstatymą neprivalo reikalauti, kad jų klientai sumokėtų KWKG mokestį, todėl šis mokestis negali būti laikomas privalomu mokesčiu, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 57 ir 58 punktuose nurodytą jurisprudenciją.
62 Vis dėlto Komisija laikėsi nuomonės, kad įmokos, kurios pagal įstatymą nustatytos tinklo operatoriams, privalomai mokamos CHP jėgainių ir kitų su CHP susijusių įrenginių eksploatuotojams tiekimo grandinės „pirmame lygmenyje“, yra susijusios su valstybinių išteklių panaudojimu, ir nereikia nustatyti kitos privalomos įmokos kitame tiekimo grandinės „lygmenyje“.
63 Kaip ir Vokietijos Federacinės Respublikos atveju, reikia konstatuoti, kad Komisija šiuo klausimu neatsižvelgė į jurisprudenciją, susijusią su mokesčio ar kitos privalomos rinkliavos buvimo kriterijumi.
64 Iš tiesų, kaip matyti iš šio sprendimo 57 punkte nurodytos jurisprudencijos, tam, kad lėšos būtų laikomos „valstybiniais ištekliais“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, jos turi būti „iš“ valstybės teisės aktais nustatytų mokesčių ar rinkliavų ir turi būti „valdomos ir paskirstytos pagal teisės aktus“.
65 Taigi mokesčių ar kitų teisės aktuose nustatytų privalomų rinkliavų buvimas yra susijęs su lėšų, naudojamų privalumui įgyti, šaltiniu, nes leidžia pripažinti, kad šiam privalumui finansuoti buvo naudojami valstybiniai ištekliai. Toks mokestis ar kita privaloma rinkliava naudojama priemonėms finansuoti.
66 Tada lėšos valdomos ir paskirstomos, t. y. skirstomos pagal įstatymą, dėl to galima konstatuoti, kad iš mokesčių ar kitų privalomųjų rinkliavų surinktos sumos naudojamos tik tam, kad gavėjai pagal teisės aktus gautų naudos.
67 Taigi Komisija negalėjo pagrįstai manyti, kad privalomi tinklo operatorių mokėjimai CHP jėgainių ir kitų su CHP susijusių įrenginių eksploatuotojams, atliekami tiekimo grandinės „pirmame lygmenyje“, yra mokestis ar kita privaloma rinkliava, apibūdinantys valstybinius išteklius. Iš tiesų šie mokėjimai susiję tik su lėšų paskirstymu pagal įstatymą, nes tinklo operatoriai yra teisiškai įpareigoti skirti finansinę paramą CHP jėgainių ir kitų su CHP susijusių įrenginių eksploatuotojams. Vis dėlto nėra jokios informacijos apie lėšų, kurias tinklo operatoriai naudoja finansinei paramai gavėjams teikti, kilmę. Kaip teisingai nurodo Vokietijos Federacinė Respublika, manyti, kad minėti mokėjimai yra mokestis ar kita privaloma rinkliava, kaip tai suprantama pagal atitinkamą jurisprudenciją, yra tas pats, kas manyti, kad CHP paramos priemonių finansavimas painiojamas su lėšų skyrimu paramos gavėjams.
68 Šias išvadas patvirtina jurisprudencija, susijusi su valstybės pagalbos priemonėmis, kuriomis remiama elektros energijos gamyba, ypač iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, finansuojama iš kainų priedų, kuriuos valstybė nustato elektros energijos pirkėjams. Visų pirma sprendimai, kuriuos šalys nurodė savo rašytiniuose pareiškimuose ir kurie cituojami ginčijamo sprendimo 65 ir 72 išnašose, t. y. 2008 m. liepos 17 d. Sprendimas Essent Netwerk Noord ir kt. (C‑206/06, EU:C:2008:413), 2019 m. gegužės 15 d. Sprendimas Achema ir kt. (C‑706/17, EU:C:2019:407) ir 2019 m. rugsėjo 20 d. Sprendimas FVE Holýšov I ir kt. / Komisija (T‑217/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:633) – pastarąjį Teisingumo Teismas patvirtino 2021 m. rugsėjo 16 d. Sprendimu FVE Holýšov I ir kt. / Komisija (C‑850/19 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2021:740) – susiję su teisės aktuose nustatytais elektros energijos skirstymo ir perdavimo tinklų operatorių įpareigojimais pervesti kainos priedą elektros energiją gaminančių bendrovių patronuojamajai įmonei arba pirkti iš tokių įmonių elektros energiją tam tikra kaina, siekiant paremti šios elektros energijos gamybą. Siekiant kompensuoti papildomas išlaidas, kurias elektros energijos skirstymo ir perdavimo tinklų operatoriai patiria dėl šių įpareigojimų, įstatyme numatyta, kad šie operatoriai gali nustatyti privalomą mokestį elektros energijos vartotojams.
69 Šio sprendimo 68 punkte nurodytuose sprendimuose privalomos rinkliavos, kurias surinko ir valdė elektros energijos skirstymo ir perdavimo sistemos operatoriai tiekimo grandinės „antrajame lygmenyje“, buvo naudojamos papildomoms sąnaudoms, atsiradusioms dėl jų teisinių įsipareigojimų minėtos grandinės „pirmame lygmenyje“, kompensuoti. Papildomų sąnaudų perkėlimas nustatant privalomą rinkliavą, prilygstančią elektros energijos mokesčiui, yra atskiras nuo elektros energijos skirstymo ir perdavimo tinklų operatorių teisinių įpareigojimų remti elektros energiją gaminančias įmones. Lėšos šiems įpareigojimams įvykdyti gautos iš elektros energijos vartotojams taikomų privalomųjų rinkliavų už elektros energiją, o tai rodo, kad šias priemones finansuoja valstybė.
70 Taigi remdamasi šio sprendimo 68 punkte nurodyta jurisprudencija Komisija klaidingai nusprendė, kad tinklo operatoriams tenkančios pareigos pervesti sumas gavėjams tiekimo grandinės „pirmame lygmenyje“ pakanka, kad būtų galima konstatuoti, jog egzistuoja mokestis ar kita privaloma rinkliava, dėl kurių reikia pripažinti, jog panaudoti valstybiniai ištekliai, nes ši aplinkybė tik leidžia nustatyti, kad lėšos buvo skirtos pagal įstatymą, bet nenurodo lėšų, kurias tinklo operatoriai panaudojo įsipareigojimams vykdyti, šaltinio. Priešingai nei šio sprendimo 68 punkte nurodytoje jurisprudencijoje nagrinėtais atvejais, šioje byloje Komisija nenustatė privalomos rinkliavos tiekimo grandinės „antrame lygmenyje“.
71 Be to, ginčijamame sprendime Komisija niekaip nepaaiškino, kada ir kas valdė lėšas. Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad pajamos iš privalomųjų įmokų tiesiogiai pasiekia paramos gavėjus, o tinklo operatoriai jų nesurenka ir neadministruoja.
72 Pirma, šio sprendimo 20 punkte aprašytas teisingo finansinės naštos paskirstymo tarp šių tinklo operatorių mechanizmas negali būti laikomas lėšų, naudojamų CHP paramos priemonėms finansuoti, valdymu, nes jame numatytas tik naštos kompensavimas tarp tinko operatorių. Antra, ginčijamo sprendimo 218 punkte Komisija konstatavo, kad tinkamumo finansinei paramai gauti kriterijai buvo numatyti 2020 m. KWKG ir patikrinti BAFA, kad šios paramos dydį visiškai nustatė valstybė ir kad, nors bendras 1,8 mlrd. EUR biudžetas gali būti viršytas, būtent BAFA nustatė sumažintus paramos dydžius (žr. Šio sprendimo 43 punktą). Šios aplinkybės leidžia tik konstatuoti, kad tinklo operatoriai negali nukrypti nuo įstatyme nustatytų taisyklių, kurių taikymą tikrina BAFA, todėl jie privalo pagal jį paskirstyti lėšas. Tačiau jos neleidžia konstatuoti, kad lėšos, kurias tinklo operatoriai panaudojo išmokoms naudos gavėjams mokėti, buvo gautos iš pastarųjų renkamo ir administruojamo mokesčio ar kitos privalomos rinkliavos.
73 Be to, Komisija ginčijamame sprendime taip pat nepagrįstai teigia, kad tinklo operatoriai pagal įstatymą privalėjo mokėti privalomą įmoką, nes įstatymas įpareigojo juos prisiimti finansinę CHP rėmimo priemonių naštą.
74 Šiuo klausimu iš jurisprudencijos aišku, kad privalomojo mokesčio finansinė našta gali tekti „apibrėžtai asmenų kategorijai“ (2023 m. sausio 12 d. Sprendimo DOBELES HES, C‑702/20 ir C‑17/21, EU:C:2023:1, 36 punktas), todėl nereikalaujama, kad galutiniai vartotojai būtų šio mokesčio skolininkai, kaip teisingai savo rašytinėse pastabose nurodė Komisija.
75 Vis dėlto ginčijamame sprendime Komisija tik konstatavo, kad tinklo operatoriai padengė CHP paramos priemonių išlaidas. Kaip ji pažymėjo, minėti operatoriai gali perkelti tas išlaidas savo klientams, taikydami KWKG mokestį. Įgyvendinant tokį perkėlimą turėtų būti laikoma, kad finansinė CHP paramos priemonių našta tenka tinklo operatorių klientams.
76 Taigi Komisija negali teigti, kad valstybė pasisavina tinklo operatorių lėšas, nes, priešingai, nei ji teigia, šie operatoriai nebūtinai yra galutiniai skolininkai, kuriems tenka dėl CHP paramos priemonių susidariusi finansinė našta.
77 Vis dėlto, kaip teigia Vokietijos Federacinė Respublika, vien to, kad buvo nustatyta vienašalė mokėjimo prievolė, tenkanti tinklo operatoriams tiekimo grandinės „pirmame lygmenyje“, nepakanka, kad būtų galima konstatuoti, jog CHP rėmimo priemonės yra finansuojamos iš mokesčio ar kitų privalomųjų rinkliavų, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 57 ir 68 punktuose nurodytą jurisprudenciją.
78 Atsižvelgiant į tai, kad KWKG mokestis taip pat negali būti laikomas mokesčiu ar kita privaloma rinkliava, kaip suprantama pagal minėtą jurisprudenciją (žr. šio sprendimo 61 punktą), darytina išvada, kad Komisija neįrodė, jog tenkinamas pirmasis šio sprendimo 36 punkte nurodytas kriterijus, kuriuo remiantis galima konstatuoti valstybinių išteklių perdavimą, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.
79 Kiti Komisijos argumentai negali paneigti šių išvadų.
80 Pirma, Komisija tvirtina, kad iš ginčijamo sprendimo 218 punkto matyti, jog tinklo operatorių atliekamas finansinės paramos mokėjimas CHP jėgainių ir kitų su CHP susijusių įrenginių eksploatuotojams, kaip numatyta įstatyme, nėra viena iš įprastų šių operatorių užduočių. Jie neturi jokios sutartinės diskrecijos dėl gavėjų rato, mokėjimų sumos ir trukmės. Šios aplinkybės įrodo, kad 2020 m. KWKG grindžiamas ne privačia ekonomine iniciatyva, o valstybės iniciatyva.
81 Žinoma, tiesa, kad 2020 m. KWKG remiasi valstybės iniciatyva ir kad ja vykdoma viešoji CHP elektros energijos gamybos rėmimo politika. Tiesa ir tai, kad tinklo operatoriai privalo išmokėti eksploatuotojams įstatyme numatytas sumas, laikydamiesi įstatyme nustatytų sąlygų ir terminų.
82 Vis dėlto šie argumentai sutampa su šio sprendimo 32 punkte pateikta analize, pagal kurią CHP paramos priemonės buvo nustatytos teisės aktais, todėl jos turi būti laikomos priskirtinomis valstybei.
83 Kaip matyti iš šio sprendimo 31 punkte nurodytos jurisprudencijos, nors aplinkybė, kad priemonės gali būti priskirtos valstybei, ir yra būtina siekiant šias priemones pripažinti „pagalba“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, vien jos neužtenka, kad toks pripažinimas būtų patvirtintas. Reikia įrodyti, kad nagrinėjamos lengvatos tiesiogiai ar netiesiogiai suteiktos iš valstybinių išteklių (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, C‑405/16 P, EU:C:2019:268, 63 punktą).
84 Todėl tai, kad įstatyme išsamiai numatyta finansinės paramos skyrimo tvarka, apibūdina ne valstybinių išteklių perdavimą, o tik valstybės atsakomybę už CHP elektros energijos rėmimo mechanizmo įgyvendinimą, taigi ir CHP paramos priemonių priskirtinumą valstybei.
85 Tas pats pasakytina apie Komisijos per posėdį pateiktą argumentą, kad pajamas, gautas iš tinklo operatorių privalomųjų įmokų, administruoja ir skirsto Vokietijos įstatymų leidėjas. Toks argumentas reiškia, kad teisės aktuose iš anksto numatyta finansinės paramos skyrimo tvarka, taigi įrodoma tik tai, kad priemonės priskirtinos valstybei, o ne tai, kad jos finansuojamos iš valstybinių išteklių.
86 Antra, atsakydama į 2023 m. kovo 30 d. proceso organizavimo priemonę Komisija teigia, kad 2023 m. sausio 12 d. Sprendime DOBELES HES (C‑702/20 ir C‑17/21, EU:C:2023:1) išaiškinta ankstesnė jurisprudencija dėl sąvokos „mokestis“, atsižvelgiant į valstybės pagalbos teisę. Vien to, kad įmoka yra mokestinio pobūdžio, pakanka, kad ji būtų laikoma valstybiniu ištekliumi.
87 Tiesa, 2023 m. sausio 12 d. Sprendime DOBELES HES (C‑702/20 ir C‑17/21, EU:C:2023:1) Teisingumo Teismas patikslino, kad remiantis kriterijumi, susijusiu su mokesčio ar kitų privalomų rinkliavų buvimu, galima konstatuoti valstybinių išteklių naudojimą, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ir nereikalaujama, be kita ko, įrodyti, kad tenkinamas ir nuolatinės viešosios lėšų kontrolės kriterijus (žr. šio sprendimo 36 punktą).
88 Vis dėlto išvada, kad šio sprendimo 36 punkte nurodyti kriterijai yra alternatyvūs, neturi įtakos atitinkamoms jų apibrėžtims, pateiktoms jurisprudencijoje. Taigi tam, kad būtų laikoma, jog kriterijus, susijęs su mokesčių ar kitų privalomų rinkliavų buvimu, yra įvykdytas, dar būtina įrodyti, kad lėšos gaunamos iš pagal įstatymą privalomų įmokų, valstybės teisės aktais nustatytų apibrėžtai asmenų kategorijai, ir kad šios lėšos administruojamos ir skirstomos pagal tuos teisės aktus (žr. šio sprendimo 64 punktą).
89 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad 2023 m. sausio 12 d. Sprendimo DOBELES HES (C‑702/20 ir C‑17/21, EU:C:2023:1) 43 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, jog nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos patvirtinta elektros energijos skirstymo įmonė įpareigojama pirkti iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių pagamintą elektros energiją už didesnę nei rinkos kainą ir kuriuose numatyta, kad dėl to susidariusios papildomos išlaidos finansuojamos iš galutinių vartotojų mokamo privalomo mokesčio, yra iš valstybinių išteklių suteikta pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Taigi, kaip ir šio sprendimo 68 punkte minėtuose sprendimuose, reikia pažymėti, kad tiekimo grandinės „pirmame lygmenyje“ gavėjams privalomai suteikta nauda buvo finansuojama iš ne mažiau privalomo mokesčio tiekimo grandinės „antrame lygmenyje“. Tačiau Komisija neįrodė, kad taip buvo nagrinėjamu atveju.
90 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija klaidingai rėmėsi šio sprendimo 36 punkte nurodytu pirmuoju kriterijumi, kai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju CHP paramos priemonės buvo finansuojamos iš valstybinių išteklių.
Dėl nuolatinės išteklių viešosios kontrolės (šio sprendimo 36 punkte nurodytas antrasis kriterijus)
91 Pirmiausia, kaip matyti iš šio sprendimo 41–45 punktų, reikia pažymėti, kad ginčijamame sprendime Komisija rėmėsi šio sprendimo 36 punkte nurodytu pirmuoju kriterijumi, susijusiu su mokesčio ar kitų privalomų rinkliavų buvimu, kad padarytų išvadą, jog paramos CHP priemonės buvo finansuojamos iš valstybinių išteklių.
92 Ginčijamo sprendimo 220 punkte Komisija padarė aiškią išvadą, kad CHP paramos priemonės buvo finansuojamos iš privalomos įmokos, ir šiuo klausimu 65 išnašoje nurodė jurisprudenciją, pagal kurią iš valstybės teisės aktais nustatytų privalomų įmokų finansuojamos lėšos, administruojamos ir paskirstomos pagal šiuos teisės aktus, gali būti laikomos valstybiniais ištekliais, kaip jie suprantami pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį (1974 m. liepos 2 d. Sprendimo Italija / Komisija, 173/73, EU:C:1974:71, 35 punktas; 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Association Vent De Colère! ir kt., C‑262/12, EU:C:2013:851, 25 punktas ir 2019 m. gegužės 15 d. Sprendimo Achema ir kt., C‑706/17, EU:C:2019:407, 54 punktas). Priešingai, nei teigia Komisija, iš šio punkto nematyti, kad ji nagrinėjo klausimą, ar išteklius, kuriuos tinklo operatoriai gavo iš KWKG mokesčio, kontroliavo valstybė.
93 Taigi reikia pripažinti, kad Komisija aiškiai ir nedviprasmiškai neišnagrinėjo šio sprendimo 36 punkte nurodyto antro kriterijaus, susijusio su nuolatine viešąja išteklių kontrole.
94 Nors, priešingai, nei teigia Vokietijos Federacinė Respublika, aiškaus ir nedviprasmiško šio antrojo kriterijaus tyrimo nebuvimas savaime nėra teisės klaida, nes abu šio sprendimo 36 punkte nurodyti kriterijai yra alternatyvūs, vis dėlto reikia pažymėti, kad dėl šio nebuvimo Komisija taip pat neįrodė, kad CHP paramos priemonės buvo finansuojamos iš valstybinių išteklių remiantis šio sprendimo 36 punkte nurodytu antruoju kriterijumi.
95 Bet kuriuo atveju, jei Komisijos argumentas, kad lėšų valstybinį pobūdį lemia tai, kad tinklo operatoriai neturi diskrecijos mokėti 2020 m. KWKG numatytą finansinę paramą, turi būti suprantamas taip, kad ji įrodė, jog tenkinamas antrasis kriterijus, jam negalima pritarti.
96 Šiuo klausimu reikia priminti, kad SESV 107 straipsnio 1 dalis apima visas finansines priemones, kurias valdžios institucijos gali faktiškai panaudoti įmonėms remti, neatsižvelgdamos į tai, ar tos priemonės yra nuolatinė valstybės turto dalis. Net jeigu valstybės iždas nuolat nedisponuoja nagrinėjamą pagalbą atitinkančiomis sumomis, to, kad jos nuolat yra kontroliuojamos valstybės, taigi jomis disponuoja kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos, pakanka, kad jos būtų laikomos „valstybiniais ištekliais“ (2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑482/99, EU:C:2002:294, 37 punktas ir 2019 m. gegužės 15 d. Sprendimo Achema ir kt., C‑706/17, EU:C:2019:407, 53 punktas).
97 Nagrinėjamu atveju, tiesa, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 218 punkto, tinklo operatoriai privalo pervesti lėšas paramos gavėjams ir negali nukrypti nei nuo jų tinkamumo kriterijų, nei nuo įstatyme numatytos finansinės paramos sumų (žr. šio sprendimo 43 punktą).
98 Vis dėlto pakanka pažymėti, kad tai, jog panaudotos lėšos skirtos tik teisiškai pavestoms užduotims vykdyti (teisinis išimtinio lėšų skyrimo principas), nesant jokių kitų priešingų įrodymų, greičiau rodo, kad valstybė būtent negali disponuoti šiomis lėšomis, t. y. kad valstybė negalėjo nuspręsti dėl kitokio lėšų skyrimo, nei numatyta įstatyme (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, C‑405/16 P, EU:C:2019:268, 76 punktą ir 2020 m. spalio 21 d. Sprendimo Eco TLC, C‑556/19, EU:C:2020:844, 41 punktą).
99 Be to, nors tai, kad finansinės paramos mokėjimą reglamentuoja KWKG 2020 teisinės nuostatos, liudija teisinę CHP paramos priemonių kilmę, taigi ir aiškią valstybės vykdomą šiuose teisės aktuose nustatytų mechanizmų kontrolę, vis dėlto šių elementų nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog dėl to valstybė turėjo įgaliojimus disponuoti tinklo operatorių naudojamomis lėšomis (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, C‑405/16 P, EU:C:2019:268, 75 punktą). Panašiai, kaip ir mokesčio ar kitos privalomos rinkliavos kriterijaus atveju, tai, kad įstatyme išsamiai nustatyta finansinės paramos skyrimo tvarka, reiškia ne tai, kad pervedami valstybiniai ištekliai, o tik tai, kad valstybei gali būti priskiriamos CHP jėgainių rėmimo priemonės (žr. šio sprendimo 84 punktą).
100 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija neįrodė, jog tenkinamas šio sprendimo 36 punkte nurodytas antrasis kriterijus, kuriuo remiantis būtų galima konstatuoti, kad buvo pervesti valstybiniai ištekliai, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.
Dėl 2001 m. kovo 13 d. Sprendime „PreussenElektra“ (C‑379/98) įtvirtintos jurisprudencijos taikymo
101 Kaip matyti iš šio sprendimo 41 ir 42 punktų, Komisija iš esmės nusprendė, kad CHP paramos priemonės nėra „tik kainų reguliavimo“ priemonės, nesusijusios su valstybinių išteklių perdavimu, kaip tai suprantama pagal jurisprudenciją, suformuotą 2001 m. kovo 13 d. Sprendime PreussenElektra (C‑379/98, EU:C:2001:160). Šiuo klausimu ji taip pat rėmėsi 2019 m. kovo 28 d. Sprendimu Vokietija / Komisija (C‑405/16 P, EU:C:2019:268), 1978 m. sausio 24 d. Sprendimu van Tiggele (82/77, EU:C:1978:10), 2017 m. rugsėjo 13 d. Sprendimu ENEA (C‑329/15, EU:C:2017:671) ir 2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimu Trajektna luka Split / Komisija (T‑57/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:470).
102 Vis dėlto, kaip nurodo Vokietijos Federacinė Respublika, šis vertinimas yra klaidingas.
103 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad šio sprendimo 101 punkte minėti sprendimai buvo susiję su priemonėmis, numatytomis įstatyme, kuriuo nustatomos prekių ar paslaugų kainos (1978 m. sausio 24 d. Sprendimas van Tiggele, 82/77, EU:C:1978:10 ir 2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimas Trajektna luka Split / Komisija, T‑57/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:470), arba, be kita ko, nustatančiomis įpareigojimus pirkti elektros energiją už tam tikrą kainą ar kiekį (2001 m. kovo 13 d. Sprendimas PreussenElektra, C‑379/98, EU:C:2001:160; 2019 m. kovo 28 d. Sprendimas Vokietija / Komisija, C‑405/16 P, EU:C:2019:268 ir 2017 m. rugsėjo 13 d. Sprendimas ENEA, C‑329/15, EU:C:2017:671). Sąjungos teismo teigimu, šios priemonės nebuvo susijusios su valstybinių išteklių perdavimu.
104 Vis dėlto, be to, kad šio sprendimo 103 punkte nurodytuose sprendimuose Sąjungos teismas niekaip nekvalifikavo šių priemonių kaip „tik kainų reguliavimo“ priemonės, reikia pažymėti, kad, priešingai, nei teigia Komisija, jis neatmetė galimybės panaudoti valstybinius išteklius, nustatant, kaip paramos gavėjui turi būti suteiktas pranašumas, t. y. nustatant produktų kainą arba įpareigojant pirkti produktus už tam tikrą kainą ar tam tikrą jų kiekį.
105 2001 m. kovo 13 d. Sprendimo PreussenElektra (C‑379/98, EU:C:2001:160) 59 punkte buvo nuspręsta, kad privačių elektros energijos tiekimo įmonių įpareigojimas supirkti elektros energiją, pagamintą iš atsinaujinančių energijos šaltinių, nustatytomis minimaliomis kainomis negali būti laikomas intervencija valstybiniais ištekliais, jei nėra tiesioginio ar netiesioginio valstybinių išteklių perdavimo tokią elektros energiją gaminančioms įmonėms (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Essent Netwerk Noord ir kt., C‑206/06, EU:C:2008:413, 74 punktą; 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Association Vent De Colère! ir kt., C‑262/12, EU:C:2013:851, 34 punktą ir 2019 m. gegužės 15 d. Sprendimo Achema ir kt., C‑706/17, EU:C:2019:407, 69 punktą).
106 Teisingumo Teismas patikslino, kad tokiais atvejais atitinkama valstybė narė neįgaliojo privačių bendrovių administruoti valstybinių išteklių, o tik įpareigojo jas pirkti naudojant savo finansinius išteklius (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Essent Netwerk Noord ir kt., C‑206/06, EU:C:2008:413, 74 punktą; 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Association Vent De Colère! ir kt., C‑262/12, EU:C:2013:851, 35 punktą ir 2019 m. gegužės 15 d. Sprendimo Achema ir kt., C‑706/17, EU:C:2019:407, 70 punktą).
107 Pagal jurisprudenciją tai, kad tokiems subjektams valstybė yra suteikusi įgaliojimus administruoti valstybinius išteklius, o ne tik įpareigojusi juos pirkti iš nuosavų finansinių išteklių, yra „lemiamas“ elementas, dėl kurio galima manyti, kad lėšos, finansuojamos iš valstybės teisės aktais nustatytų privalomųjų įmokų, administruojamos ir skiriamos pagal tuos teisės aktus, gali būti laikomos valstybiniais ištekliais, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, net jeigu jas administruoja nuo valdžios institucijos atskirti subjektai (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, C‑405/16 P, EU:C:2019:268, 58 ir 59 punktus; 2019 m. gegužės 15 d. Sprendimo Achema ir kt., C‑706/17, EU:C:2019:407, 54 ir 55 punktus ir 2022 m. sausio 27 d. Sprendimo Fondul Proprietatea, C‑179/20, EU:C:2022:58, 94 punktą).
108 Taigi lemiamas veiksnys yra ne tai, kad privačios įmonės buvo tiesiog įpareigotos pirkti elektros energiją, o tai, kad vykdydamos šią pareigą jos naudojo nuosavus išteklius ir nebuvo valstybės įgaliotos administruoti valstybinių išteklių.
109 Šią išvadą patvirtina kiti sprendimai, kuriais Komisija rėmėsi ginčijamame sprendime ir kurie nurodyti šio sprendimo 101 punkte. Iš tiesų iš šių sprendimų matyti, kad norėdamas pripažinti, jog valstybinių išteklių sąlyga, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nebuvo įvykdyta, Sąjungos teismas rėmėsi tuo, kad nebuvo tiesioginio ar netiesioginio valstybinių išteklių perdavimo, nes vienas privatus subjektas suteikė privalumą kitam, nesikišant valstybei ar jos valstybinius išteklius administruoti įgaliotam subjektui. Būdas, kuriuo gavėjams buvo suteiktas pranašumas, nebuvo laikomas lemiamu nagrinėjant priemonių finansavimo iš valstybinių išteklių sąlygą.
110 Visų pirma, priešingai, nei teigia Komisija, 2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Vokietija / Komisija (C‑405/16 P, EU:C:2019:268) 90 punkte Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Komisija neįrodė, jog priemonės buvo finansuojamos iš privalomos rinkliavos ar kad buvo nuolat vykdoma vieša lėšų kontrolė, todėl ji neįrodė, kad šios priemonės susijusios su valstybiniais ištekliais. Vis dėlto Teisingumo Teismas nekonstatavo, kad tiekimo grandinės „pirmam lygmeniui“ būdingas „kainų reguliavimas“.
111 Be to, priešingai, nei atsakydama į proceso organizavimo priemonę teigia Komisija, byloje, kurioje priimtas 2019 m. kovo 28 d. Sprendimas Vokietija / Komisija (C‑405/16 P, EU:C:2019:268), tinklo operatorių teisinė pareiga tiekimo grandinės „pirmame lygmenyje“ visiškai nesiskiria nuo tinklo operatorių pareigos šioje byloje. Šiuo klausimu iš to sprendimo 3 punkto iš esmės matyti, kad elektros energijos iš atsinaujinančių energijos šaltinių gamintojams pranašumas buvo suteiktas ne tik dėl teisės aktuose nustatytos pareigos supirkti elektros energiją, bet ir dėl atlyginimo pagal teisės aktuose nustatytus tarifus arba rinkos priemokos mokėjimo, neatsižvelgiant į gamybos įrenginio prijungimą ir tiesioginį elektros energijos pardavimą. Šis mokėjimas yra panašus į finansinės paramos išmokėjimą CHP elektrinių ir kitų su CHP susijusių įrenginių eksploatuotojams. Iš tiesų abiem atvejais tinklo operatoriai buvo teisiškai įpareigoti suteikti finansinę paramą gavėjams, neatsižvelgiant į rinkos kainą. Reikia pažymėti, kad 2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Vokietija / Komisija (C‑405/16 P, EU:C:2019:268) 90 punkte Teisingumo Teismas padarė išvadą, jog Komisija neįrodė, kad pranašumas gavėjams buvo suteiktas iš valstybinių išteklių.
112 Taigi, siekdama atmesti galimybę taikyti jurisprudenciją, kylančią iš 2001 m. kovo 13 d. Sprendimo PreussenElektra (C‑379/98, EU:C:2001:160), ir neatsižvelgdama į tai, ar CHP paramos priemonės yra „tik kainų reguliavimo“ priemonė, Komisija turėjo įrodyti, kad CHP jėgainių ir kitų su CHP susijusių įrenginių eksploatuotojams pranašumą iš savo finansinių išteklių suteikė ne tinklų operatoriai, kurie yra privatūs subjektai (žr. šio sprendimo 59 punktą), bet būtent valstybė juos įgaliojo valdyti valstybinius išteklius.
113 Kaip matyti, be kita ko, iš šio sprendimo 90 ir 100 punktų, Komisija neįrodė, kad šiuo atveju tenkinamas vienas iš šio sprendimo 36 punkte nurodytų alternatyvių kriterijų. Taigi pakanka konstatuoti, kad ji neįrodė, jog 2020 m. KWKG numatytą pranašumą, suteikiamą CHP elektrinių ir kitų su CHP susijusių įrenginių eksploatuotojams, tinklo operatoriai finansavo iš valstybinių išteklių.
114 Vadinasi, kaip teigia Vokietijos Federacinė Respublika, tinklo operatoriai naudoja savo išteklius, kad suteiktų paramos gavėjams įstatyme numatytas sumas, kaip tai suprantama pagal 2001 m. kovo 13 d. Sprendime PreussenElektra (C‑379/98, EU:C:2001:160) suformuotą jurisprudenciją. Kitaip tariant, lėšos iš privačių subjektų pereina privatiems subjektams ir išlieka privačios per visą savo kelionę (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 21 d. Sprendimo Eco TLC, C‑556/19, EU:C:2020:844, 32 ir 33 punktus).
115 Galiausiai dėl Komisijos teiginio, kad nukrypti nuo SESV 107 straipsnio 1 dalyje numatyto draudimo leidžianti nuostata, kaip ta, dėl kurios keliamas klausimas 2001 m. kovo 13 d. Sprendime PreussenElektra (C‑379/98, EU:C:2001:160), turėtų būti taikoma tik „kainų reguliavimo“ atvejams, antraip SESV 107 straipsnio 1 dalis neteks savo veiksmingumo, reikia priminti, kad Komisija iš esmės klaidingai mano, jog egzistuoja „vien kainų reguliavimo“ priemonių, kurios negali būti kvalifikuojamos kaip valstybės pagalba, kategorija (žr. šio sprendimo 103–109 punktus).
116 Be to, nors tiesa, kad, remiantis šio sprendimo 35 punkte nurodyta jurisprudencija, pagal Sąjungos teisę negalima sutikti, kad vien nepriklausomų institucijų, atsakingų už pagalbos skirstymą, įsteigimas leidžia apeiti valstybės pagalbos taisykles ir taip panaikinti SESV 107 straipsnio 1 dalies veiksmingumą, vis dėlto tik privalumas, suteiktas tiesiogiai ar netiesiogiai iš valstybinių išteklių, yra laikomas pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.
117 Tai, kad tinklo operatorių pareiga mokėti sumas yra nustatyta įstatymu ir suteikia neginčijamą pranašumą tam tikroms įmonėms, nereiškia, kad ji turi valstybės pagalbos požymių (šiuo klausimu žr. 2001 m. kovo 13 d. Sprendimo PreussenElektra, C‑379/98, EU:C:2001:160, 61 punktą). SESV 107 straipsnio 1 dalis negali būti taikoma į jos taikymo sritį nepatenkantiems valstybės veiksmams, šiuo atveju – priemonei, dėl kurios sprendimą priėmė valstybė, bet kurią finansavo privačios įmonės (šiuo klausimu žr. 2001 m. kovo 13 d. Sprendimo PreussenElektra, C‑379/98, EU:C:2001:160, 65 ir 66 punktus).
118 Taigi vienintelį ieškinio pagrindą reikia pripažinti pagrįstu, kiek jis susijęs su CHP paramos priemonėmis.
Dėl priemonės, susijusios su vandenilio gamintojams taikoma KWKG mokesčio viršutine riba
119 Ginčijamo sprendimo 221 punkte Komisija padarė išvadą, kad priemonė, susijusi su vandenilio gamintojams taikoma KWKG mokesčio viršutine riba, yra valstybinių išteklių atsisakymas. Teisingumo Teismas pripažino, kad atsisakymas pajamų, kurios iš esmės turėjo būti pervestos į valstybės biudžetą, yra valstybinių išteklių pervedimas.
120 Vienintelio pagrindo antroje ir trečioje dalyse Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad KWKG mokestis nėra privalomas mokestis ir kad iš šio mokesčio gautos pajamos nėra nuolat valstybės kontroliuojamos ir jos dispozicijoje. Galiausiai KWKG mokestis nėra valstybiniai ištekliai.
121 Reikia priminti, kad Komisija pripažino, jog KWKG mokestis, vertinamas atskirai, neapima valstybinių išteklių panaudojimo, nes tinklo operatoriai neprivalo jo imti iš savo klientų.
122 Vis dėlto atsakydama į 2023 m. kovo 30 d. Bendrojo Teismo proceso organizavimo priemonę Komisija tvirtina, kad iš ginčijamo sprendimo 174 punkto matyti, jog vandenilio gamintojams numatytam sumažintam mokesčiui taikomos kitokios taisyklės nei KWKG mokesčiui. Ji teigia, kad 2020 m. KWKG 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog vandenilio gamintojai privalo mokėti KWKG mokestį tinklo operatoriams.
123 Kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 61 punkte, reikia konstatuoti, kad 2020 m. KWKG neįpareigoja tinklo operatorių perkelti KWKG mokesčio savo klientams, todėl šis mokestis nėra mokestis, kurį klientai privalo mokėti. Taigi šis mokestis negali būti laikomas mokesčiu ar teisės požiūriu privaloma rinkliava ir dėl to būti pripažintas valstybiniais ištekliais.
124 Komisijos argumentui, kad 2020 m. KWKG 27 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta nukrypti leidžianti taisyklė, taikoma vandenilio gamintojams, negalima pritarti. Be to, kad ginčijamame sprendime Komisija nepaminėjo šios tariamos nukrypti leidžiančios taisyklės, pakanka pažymėti, kad iš minėtos nuostatos formuluotės nėra aišku, kad vandenilio gamintojai privalo mokėti KWKG mokestį. Šioje nuostatoje visų pirma numatyta, kad dideliems elektros energijos vartotojams, pavyzdžiui, vandenilio gamintojams, KWKG mokesčio apribojimas taikomas tik tuo atveju, jei šių įmonių mokėtinas mokestis neviršija tam tikros sumos už KWh. Vis dėlto iš šios nuostatos nematyti, kad vandenilio gamintojai privalo mokėti KWKG mokestį.
125 Taigi, kadangi KWKG mokestis nėra valstybinis išteklius, šio mokesčio sumažinimas vandenilio gamintojams nėra valstybinių išteklių atsisakymas.
126 Vadinasi, Komisija klaidingai nusprendė, kad priemonė, susijusi su vandenilio gamintojams taikoma KWKG mokesčio viršutine riba, finansuojama iš valstybinių išteklių. Taigi vienintelį ieškinio pagrindą reikia pripažinti pagrįstu taip pat ir dėl šios priemonės.
127 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad Vokietijos Federacinės Respublikos ieškinį reikia patenkinti tiek, kiek Komisija klaidingai konstatavo, jog nagrinėjamos priemonės yra iš valstybinių išteklių finansuojama valstybės pagalba. Taigi reikia panaikinti ginčijamą sprendimą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
128 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija pralaimėjo bylą, iš jos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal Vokietijos Federacinės Respublikos pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji išplėstinė kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2021 m. birželio 3 d. Komisijos sprendimą C(2021) 3918 final dėl valstybės pagalbos SA.56826 (2020/N) – Vokietija – 2020 m. kogeneracijos paramos schemos reforma ir valstybės pagalbos SA.53308. (2019/N) – Vokietija – esamų šilumos ir elektros energijos kogeneracinių jėgainių paramos schemos pakeitimas (2015 m. gruodžio 21 d. Gesetz zur Neuregelung des Kraft-Wärme-Kopplungsgesetzes (Įstatymas dėl elektros energijos ir šilumos kogeneracijos įstatymo persvarstymo; BGBl. 2015 I, p. 2498) 13 straipsnis).
2. Europos Komisija padengia bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2024 m. sausio 24 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.