BENDROJO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2014 m. rugsėjo 5 d.(*)

„Konkurencija – Koncentracija – Knygų leidybos rinka – Sprendimas, kuriuo koncentracija pripažįstama suderinama su bendrąja rinka, jei turtas bus perleistas – Sprendimas dėl perleidžiamo turto įgijėjo patvirtinimo – Sprendimas, priimtas Bendrajam Teismui panaikinus pradinį sprendimą dėl tos pačios procedūros – Suinteresuotumas pareikšti ieškinį – SESV 266 straipsnio pažeidimas – Sprendime dėl sąlyginio leidimo nustatytų įsipareigojimų nesilaikymas – Sąlygų ir pareigų skirtumas – Negaliojimo atgal principas – Perėmėjo kandidatūros vertinimas – Perėmėjo nepriklausomumas nuo perleidėjo – Piktnaudžiavimas įgaliojimais – Pareiga motyvuoti“

Byloje T‑471/11

Éditions Odile Jacob SAS, įsteigta Paryžiuje (Prancūzija), iš pradžių atstovaujama advokatų O. Fréget, M. Struys ir L. Eskenazi, vėliau advokatų O. Fréget, L. Eskenazi ir D. Béranger ir galiausiai advokatų O. Fréget ir L. Eskenazi,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą C. Giolito, O. Beynet ir S. Noë,

atsakovę,

palaikomą

Lagardère SCA, įsteigtos Paryžiuje, atstovaujamos advokatų A. Winckler, F. de Bure, J.‑B. Pinçon ir L. Bary,

ir

Wendel, įsteigtos Paryžiuje, atstovaujamos advokatų M. Trabucchi, F. Gordon ir A. Gosset‑Grainville,

įstojusių į bylą šalių,

dėl prašymo panaikinti 2011 m. gegužės 13 d. Komisijos sprendimą C(2011) 3503, priimtą byloje COMP / M.2978 – Lagardère / Natexis / VUP po to, kai buvo priimtas 2010 m. rugsėjo 13 d. Sprendimas Éditions Odile Jacob / Komisija (T‑452/04, Rink., EU:T:2010:385), kuriuo Komisija iš naujo patvirtino Wendel Investissement perleidžiamo turto perėmėja pagal įsipareigojimus, nurodytus 2004 m. sausio 7 d. Komisijos sprendime, kuriuo suteiktas leidimas vykdyti koncentraciją Lagardère / Natexis / VUP,

BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro pirmininkė M. E. Martins Ribeiro, teisėjai S. Gervasoni (pranešėjas) ir L. Madise,

posėdžio sekretorė C. Kristensen, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2014 m. gegužės 6 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        2004 m. sausio 7 d. Sprendimu 2004/422/EB, kuriuo koncentracija pripažinta suderinama su bendrąja rinka ir Europos ekonominės erdvės susitarimo veikimu (byla COMP / M.2978 – Lagardère / Natexis / VUP) (santrauka pateikta OL L 125, p. 54, toliau – 2004 m. sausio 7 d. sprendimas dėl sąlyginio leidimo vykdyti koncentraciją), Europos Bendrijų Komisija patvirtino projektą, pagal kurį pirmoji į bylą įstojusi šalis Lagardère SCA perka Vivendi Universal SA dukterinės bendrovės Vivendi Universal Publishing SA (toliau – VUP) departamentą „Éditions“ Europoje.

2        Šiame leidime buvo nustatytos sąlygos, skirtos užtikrinti, kad Lagardère laikytųsi tame sprendime nustatytų prieš Komisiją prisiimtų įsipareigojimų, kad koncentracija būtų suderinama su bendrąja rinka. Viena iš tų įsipareigojimų yra reikšmingos VUP (dabar – Editis) turto dalies perleidimas vienam ar keliems nuo Lagardère nepriklausantiems perėmėjams.

3        Siekdama įvykdyti įsipareigojimus, Lagardère privalėjo, be kita ko, paskirti nepriklausomą savo ir Editis įgaliotinį, kuriam atlyginimą turėjo mokėti Lagardère pagal tvarką, kuria nebūtų pažeidžiamas tinkamas jo įgaliojimų vykdymas ir nepriklausomumas.

4        2004 m. vasario 5 d. Komisija įgaliotiniu patvirtino S. įmonę, kuriai atstovavo jos prezidentas B., ir patvirtino 2004 m. sausio 30 d. pateiktą projektą, nustatantį jo įgaliojimus.

5        2004 m. vasario 9 d. Lagardère paskyrė S. įmonę įgaliotine.

6        Lagardère tarėsi su įvairiomis įmonėmis, tarp jų ir ieškove Éditions Odile Jacob SAS, kurios galėjo nupirkti perleidžiamą turtą. Ieškovė išreiškė susidomėjimą šiuo sandoriu. 2004 m. balandžio 28 d. faksu įmonei Lagardère ji pateikė pasiūlymą dėl perėmimo.

7        2004 m. gegužės 28 d. Lagardère, paskelbusi, kad atsirinko penkių potencialių pirkėjų, tarp jų – ieškovės, pasiūlymus dėl pirkimo, tačiau pirmenybę teikia tik vienam iš jų, t. y. antrajai į bylą įstojusiai šaliai Wendel Investissement SA (dabar – Wendel), su pastarąja sudarė susitarimo dėl Editis turto pirkimo projektą.

8        2004 m. birželio 4 d. raštu Lagardère paprašė Komisijos patvirtinti Wendel kaip šio turto įgijėją.

9        2004 m. liepos 5 d. S. įmonė pateikė Komisijai sutrumpintą ataskaitą, kurioje padarė išvadą, kad Wendel kandidatūra atitinka Lagardère įsipareigojimuose, nustatytuose 2004 m. sausio 7 d. sprendime dėl sąlyginio leidimo vykdyti koncentraciją, apibrėžtus turto perėmėjo patvirtinimo kriterijus.

10      2004 m. liepos 8 d. ieškovė Bendrajame Teisme pareiškė ieškinį dėl 2004 m. sausio 7 d. sprendimo dėl sąlyginio leidimo vykdyti koncentraciją panaikinimo (byla T‑279/04).

11      2004 m. liepos 30 d. Sprendimu (2004) D/203365 (toliau – pirmasis sprendimas dėl patvirtinimo), apie kurį ieškovei buvo pranešta 2004 m. rugpjūčio 27 d., Komisija patvirtino įmonę Wendel, kaip perleidžiamo Editis turto įgijėją, prieš tai remdamasi būtent S. įmonės ataskaita konstatavusi, kad Wendel atitinka Lagardère įsipareigojimuose nustatytus perėmėjo patvirtinimo kriterijus.

12      2004 m. rugsėjo 30 d. sutartimi Lagardère perleido įmonei Wendel perleidžiamą Editis turtą.

13      2004 m. lapkričio 8 d. ieškovė Bendrajame Teisme pareiškė ieškinį dėl pirmojo sprendimo dėl patvirtinimo panaikinimo (byla T‑452/04).

14      2008 m. gegužės 30 d. Wendel pardavė Ispanijos grupei Planeta įmonės Editis turtą, kurį buvo pirkusi iš Lagardère.

15      2010 m. rugsėjo 13 d. Sprendimu Éditions Odile Jacob / Komisija (T‑279/04, EU:T:2010:384, toliau – Sprendimas T‑279/04), Bendrasis Teismas (šeštoji kolegija) atmetė ieškovės ieškinį dėl 2004 m. sausio 7 d. sprendimo dėl sąlyginio leidimo vykdyti koncentraciją panaikinimo ir tos pačios dienos Sprendimu Éditions Odile Jacob / Komisija (T‑452/04, Rink., EU:T:2010:385, toliau – Sprendimas T‑452/04) panaikino pirmąjį sprendimą dėl patvirtinimo. Bendrasis Teismas nusprendė, kad šis sprendimas dėl patvirtinimo buvo priimtas atsižvelgiant į įgaliotinio ataskaitą, kuri neatitinka Lagardère įsipareigojimuose nustatytos nepriklausomumo sąlygos.

16      Priėmus Sprendimą T‑452/04 (EU:T:2010:385), minėtą 15 punkte, 2010 m. lapkričio 22 d. Lagardère pateikė Komisijai naują prašymą patvirtinti Wendel kaip perleidžiamo Editis turto perėmėją ir tuo tikslu 2010 m. gruodžio 20 d. jai pateikė naujo įgaliotinio kandidatūrą. 2011 m. sausio 11 d. Komisija patvirtino naują įgaliotinį.

17      2010 m. lapkričio 24 d. ieškovė pareiškė apeliacinį skundą Teisingumo Teisme dėl Sprendimo T‑279/04 (byla C‑551/10 P), minėto 15 punkte. Tą pačią dieną Komisija ir Lagardère pareiškė ieškinį dėl Sprendimo T‑452/04 (bylos C‑553/10 P ir C‑554/10 P), minėto 15 punkte.

18      2010 m. gruodžio 17 d. ir 2011 m. kovo 11 d. ieškovė išsiuntė Komisijai laiškus dėl Sprendimo T‑452/04 (EU:T:2010:385), minėto 15 punkte, pasekmių; Komisija į juos atsakė 2011 m. vasario 24 d. ir balandžio 18 d. raštais.

19      2011 m. vasario 14 d. ir kovo 16 d. vyko ieškovės ir Komisijos susitikimai.

20      Atsakydama į 2011 m. kovo 25 d. ieškovės laišką 2011 m. balandžio 6 d. Komisija paragino ieškovę pateikti savo nuomonę naujam įgaliotiniui per dvi savaites, o jai pateikti galimas jo papildomas pastabas per tris savaites. Naujam įgaliotiniui savo pastabas apie naują patvirtinimo procedūrą ieškovė pateikė 2011 m. balandžio 20 d. raštu, o Komisijai – 2011 m. balandžio 27 d. raštu.

21      Savo ataskaitoje naujasis įgaliotinis nurodė, kad Wendel yra tinkamas įgijėjas 2004 m. vykdytos operacijos momentu.

22      2011 m. gegužės 13 d. Sprendimu C(2011) 3503 (toliau – ginčijamas sprendimas), apie kurį ieškovei pranešta 2011 m. birželio 27 d., Komisija, taikydama 2004 m. sausio 7 d. sprendimą dėl sąlyginio leidimo vykdyti koncentraciją, priėmė naują sprendimą, kuriuo Wendel atgaline data nuo 2004 m. liepos 30 d. patvirtinama kaip perleidžiamo Editis turėto įgijėja.

23      2012 m. lapkričio 6 d. Sprendimu Komisija ir Lagardère / Éditions Odile Jacob (C‑553/10 P ir C‑554/10 P, Rink., EU:C:2012:682, toliau – Sprendimas C‑553/10 P ir C‑554/10 P) Teisingumo Teismas atmetė Komisijos ir Lagardère pateiktus apeliacinius skundus dėl Sprendimo T‑452/04 (EU:T:2010:385). Tos pačios dienos Sprendimu Éditions Odile Jacob / Komisija (C‑551/10 P, Rink., EU:C:2012:681, toliau – Sprendimas C‑551/10 P) jis atmetė ieškovės pareikštą apeliacinį skundą dėl Sprendimo T‑279/04 (EU:T:2010:384).

 Procesas ir šalių reikalavimai

24      2011 m. rugsėjo 5 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai ieškovė pateikė šį ieškinį.

25      Atskiru dokumentu, tą pačią dieną pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijai, ieškovė pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. 2011 m. lapkričio 24 d. Nutartimi Éditions Odile Jacob / Komisija, (T‑471/11 R, EU:T:2011:695) Bendrojo Teismo pirmininkas atmetė šį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo dėl skubos nebuvimo ir atidėjo klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų.

26      Atskiru dokumentu, tą pačią dieną pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijai, ieškovė pateikė prašymą taikyti pagreitintą procedūrą pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 76a straipsnį. 2011 m. spalio 14 d. sprendimu Bendrasis Teismas (aštuntoji kolegija) šį prašymą atmetė.

27      2001 m. lapkričio 17 ir 24 d. dokumentais Lagardère ir Wendel, remdamosi procedūros reglamento 115 straipsniu, paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimus. 2012 m. gruodžio 3 d. Bendrojo Teismo aštuntosios kolegijos pirmininko nutartimis Lagardère ir Wendel leista įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimus.

28      2011 m. gruodžio 22 d. Bendrojo Teismo aštuntosios kolegijos nutartimi procesas šioje byloje buvo sustabdytas, kol bus priimti sprendimai nagrinėjamose bylose C‑551/10 P, C‑553/10 P ir C‑554/10 P. Procesas atnaujintas 2012 m. lapkričio 6 d.

29      Iš dalies atnaujinus Bendrojo Teismo sudėtį, ši byla buvo paskirta naujam teisėjui pranešėjui, posėdžiaujančiam antrojoje kolegijoje.

30      Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (antroji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas Procedūros reglamento 64 straipsnyje nurodytas proceso organizavimo priemones, paprašė Komisijos atsakyti į vieną klausimą. Komisija šį prašymą įvykdė per nustatytą terminą.

31      Per 2014 m. gegužės 6 d. posėdį išklausytos šalių nuomonės žodžiu ir atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.

32      Ieškovė Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą;

–        priteisti iš Komisijos ir į bylą įstojusių šalių bylinėjimosi išlaidas.

33      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        iš ieškovės priteisti bylinėjimosi išlaidas, įskaitant susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra.

34      Lagardère ir Wendel Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės visas bylinėjimosi išlaidas, susijusias su jų įstojimu į bylą.

 Dėl teisės

 Dėl priimtinumo

35      Lagardère ir Wendel teigia, kad ieškinys yra nepriimtinas, nes ieškovė neturi suinteresuotumo pareikšti ieškinį, kadangi net ginčijamo sprendimo panaikinimo atveju ji neturėtų jokių galimybių įgyti Editis priklausiusį turtą, o jei pareikštų ieškinį dėl žalos atlyginimo, ji negalėtų reikalauti atlyginti didesnę žalą, nei patyrė dėl primojo sprendimo dėl patvirtinimo neteisėtumo.

36      Pirmiausia reikia konstatuoti, kad nors per posėdį Komisija išreiškė abejonių dėl ieškovės suinteresuotumo pareikšti ieškinį, nei procesiniuose dokumentuose, nei per teismo posėdį ji neteigė, jog ieškinys yra nepriimtinas, o tik prašė, kad ieškinys būtų atmestas dėl esmės. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio ketvirtą pastraipą, taikomą procesui Bendrajame Teisme vadovaujantis šio statuto 53 straipsnio pirma pastraipa, prašyme įstoti į bylą nurodomi paaiškinimai gali būti pateikiami tik vienos iš šalių reikalavimams paremti. Be to, pagal Procedūros reglamento 116 straipsnio 3 dalį įstojusi į bylą šalis pripažįsta ginčą byloje tokį, koks jis yra jos įstojimo į bylą metu.

37      Todėl Lagardère ir Wendel, kurios yra į šią bylą įstojusios šalys, neturi teisės pateikti prieštaravimą dėl priimtinumo, susijusį su ieškinio nepriimtinumu, ir Bendrasis Teismas neprivalo nagrinėti jų nurodytų pagrindų (1993 m. kovo 24 d. Sprendimo CIRFS ir kt. / Komisija, C‑313/90, Rink., EU:C:1993:111, 20–22 punktai; 1997 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Kaysersberg / Komisija, T‑290/94, Rink., EU:T:1997:186, 76 punktas ir 2011 m. balandžio 13 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, T‑576/08, Rink., EU:T:2011:166, 38 ir 39 punktai). Todėl Lagardère ir Wendel nurodytus nepriimtinumo pagrindus reikia atmesti.

38      Vis dėlto, kadangi suinteresuotumo pareikšti ieškinį neturėjimas yra viešąja tvarka grindžiamas nepriimtinumo pagrindas, kurį teismas turi nurodyti savo iniciatyva (1987 m. spalio 7 d. Nutarties d. M. / Taryba ir CES, 108/86, Rink., EU:C:1987:426, 10 punktas ir 2005 m. balandžio 14 d. Sprendimo Sniace / Komisija, T‑141/03, Rink., EU:T:2005:129, 22 punktas), Bendrasis Teismas turi savo iniciatyva išnagrinėti į bylą įstojusių šalių prieštaravimą (37 punkte minėto Sprendimo CIRFS ir kt. / Komisija, EU:C:1993:111, 23 punktas ir 1990 m. liepos 11 d. Sprendimo Neotype Techmashexport / Komisija ir Taryba, C‑305/86 ir C‑160/87, Rink., EU:C:1990:295, 23 punktas).

39      Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, suinteresuotumas pareikšti ieškinį yra esminė ir pirmoji bet kokio ieškinio teisme sąlyga. Ieškovės suinteresuotumas pareikšti ieškinį reiškia, kad ginčijamo teisės akto panaikinimas savaime gali turėti teisinių pasekmių, kad ieškinio rezultatas gali suteikti naudos jį iškėlusiai šaliai ir kad ši šalis turi atsiradusį ir aktualų suinteresuotumą panaikinti šį aktą (žr. 2009 m. birželio 19 d. Sprendimo Socratec / Komisija, T‑269/03, EU:T:2009:211, 36 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Jeigu kyla abejonių ar prieštaravimų, ieškovas turi įrodyti savo suinteresuotumą pareikšti ieškinį (1989 m. liepos 31 d. Nutarties S. / Komisija, 206/89 R, Rink., EU:C:1989:333, 8 punktas ir 38 punkte minėto Sprendimo Sniace / Komisija, EU:T:2005:129, 31 punktas). Konkrečiai, ieškovas privalo įrodyti, jog turi asmeninį interesą, kad ginčijamas teisės aktas būtų panaikintas. Šis interesas turi būti atsiradęs ir aktualus bei vertinamas tą dieną, kai pareikštas ieškinys (žr. 1999 m. balandžio 29 d. Nutarties Unione provinciale degli agricoltori di Firenze ir kt. / Komisija, T‑78/98, Rink., EU:T:1999:87, 30 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; 2007 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Salvat père & fils ir kt. / Komisija, T‑136/05, Rink., EU:T:2007:295, 34 punktas). Jeigu interesas, kuriuo remiasi ieškovas, susijęs su būsima teisine padėtimi, jis turi įrodyti, kad poveikis šiai padėčiai jau dabar yra žinomas. Todėl ieškovas negali remtis būsima ir neaiškia padėtimi, kad pagrįstų suinteresuotumą reikalauti panaikinti ginčijamą teisės aktą (1992 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo NBV ir NVB / Komisija, T‑138/89, Rink., EU:T:1992:95, 33 punktas ir 38 punkte minėto Sprendimo Sniace / Komisija, EU:T:2005:129, 26 punktas).

40      Remiantis teismų praktika neginčytina, kad Europos Sąjungos teismo sprendimo, kuriuo panaikinamas institucijos aktas, adresatams turi tiesioginį poveikį tai, kaip institucija įvykdys tą sprendimą, ir kad tie adresatai turi teisę reikalauti, jog Sąjungos teismas konstatuotų, kad institucija galbūt nesilaiko taikomose nuostatose jai nustatytų pareigų (šiuo klausimu žr. 1976 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Küster / Parlamentas, 30/76, Rink., EU:C:1976:165, 8 ir 9 punktus bei 1990 m. vasario 14 d. Sprendimo Hochbaum / Komisija, T‑38/89, EU:T:1990:14, 9 punktą). Todėl Sąjungos teismo sprendimo, kuriuo panaikintas institucijos aktas, adresatai suinteresuoti pareikšti ieškinį dėl ginčo, kilusio dėl to, kaip aptariama institucija vykdo tą sprendimą, net ir tuo atveju, kai ginčijamas teisės aktas nebeturi jokio poveikio (1989 m. vasario 28 d. Sprendimo van der Stijl ir Cullington / Komisija, 341/85, 251/86, 258/86, 259/86, 262/86, 266/86, 222/87 ir 232/87, Rink., EU:C:1989:93, 15–18 punktai). Šioje byloje šio principo negalima paneigti vienintele į bylą įstojusių šalių nurodyta aplinkybe, kad net ginčijamo sprendimo panaikinimo atveju ieškovė neturėtų jokių galimybių įsigyti Editis valdytą turtą. Be to, reikia priminti, kad nors galimybę Komisijai siūlyti aptariamą turto perėmėją turi tik Lagardère, ginčijamo sprendimo panaikinimo dėl priežasties, dėl kurios reikia pasirinkti kitą įgijėją, o ne Wendel, atveju, Lagardère gali pasiūlyti, o Komisija patvirtinti ieškovę, kuri 2004 m. buvo nurodyta įsipareigojimuose nustatytus atrankos kriterijus atitinkančių penkių galimų įgijėjų sąraše.

41      Kadangi ginčijamo sprendimo priėmimas yra būdas, kuriuo Komisija ketino įvykdyti Sprendimą T‑452/04 (EU:T:2010:385), minėtą 15 punkte, ieškovė suinteresuota pareikšti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo jau vien dėl to, kad ji buvo bylos, kurioje priimtas šis sprendimas, šalis.

42      Be to, ginčijamo sprendimo dalykas yra tas pats, kaip ir pirmojo sprendimo dėl patvirtinimo, kurį Bendrasis Teismas panaikino Sprendimu T‑452/04 (EU:T:2010:385), minėtu 15 punkte, ir vietoj kurio buvo priimtas šis sprendimas. Taigi ginčijamas sprendimas ieškovei daro tokią pačią įtaką, kaip ir pirmasis sprendimas dėl patvirtinimo. Tačiau nei Bendrasis Teismas šioje byloje, nei Teisingumo Teismas, priimdamas sprendimą dėl apeliacinio skundo, pateikto dėl šio Bendrojo Teismo sprendimo, nenustatė, kad ieškovė nesuinteresuota pareikšti ieškinio dėl pirmojo sprendimo dėl patvirtinimo, kurį Bendrasis Teismas panaikino.

43      Papildomai reikia priminti, kad įmonė suinteresuota sprendimo, kuriuo tam tikromis sąlygomis leidžiama vykdyti dviejų konkurentų koncentraciją, galinčią turėti neigiamos įtakos jos komercinei padėčiai, panaikinimu (2006 m. liepos 4 d. Sprendimo easyJet / Komisija, T‑177/04, Rink., EU:T:2006:187, 41 punktas). Analogiškai įmonė, kuri buvo nurodyta sutrumpintame penkių galimų privalomo perleisti turto įgijėjų vykdant koncentraciją sąraše, pagrindžia suinteresuotumą panaikinti Komisijos sprendimą, kuriuo patvirtinama kita iš šių penkių įmonių, nes toks sprendimas iš tikrųjų gali padaryti neigiamos įtakos jos komercinei padėčiai, neatsižvelgiant į klausimą, ar panaikinus ginčijamą sprendimą ji galėtų būti patvirtina aptariamo turto įgijėja.

44      Be to, ieškovas yra suinteresuotas prašyti panaikinti tiesiogiai įtaką jam darantį teisės aktą, kad Sąjungos teismas konstatuotų, jog jo atveju pasielgta neteisėtai, nes toks konstatavimas gali būti laikomas pagrindu galimam ieškiniui dėl žalos atlyginimo, skirto tinkamai kompensuoti ginčijamu teisės aktu padarytą žalą (1998 m. kovo 31 d. Sprendimo Prancūzija ir kt. / Komisija, C‑68/94 ir C‑30/95, Rink., EU:C:1998:148, 74 punktas ir 2009 m. kovo 18 d. Sprendimo Shanghai Excell M&E Enterprise ir Shanghai Adeptech Precision / Taryba, T‑299/05, Rink., EU:T:2009:72, 53–55 punktai).

45      Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovė yra suinteresuota pareikšti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo.

 Dėl esmės

46      Ieškiniui pagrįsti ieškovė nurodo šešis pagrindus. Pirma, ji teigia, kad Komisija pažeidė SESV 266 straipsnį ir negaliojimo atgal principą. Antra, ji mano, kad ginčijamas sprendimas neturi teisinio pagrindo. Trečia, ji kaltina Komisiją, kad ši padarė teisės klaidų ir kitų akivaizdžių vertinimo klaidų, kai atsižvelgė į vėlesnius nei 2004 m. liepos 30 d. duomenis ir juos panaudojo selektyviai. Ketvirta, ji mano, kad Komisija padarė teisės klaidų ir akivaizdžių Wendel kandidatūros vertinimo klaidų. Penkta, ieškovė pateikia piktnaudžiavimu įgaliojimais grindžiamą pagrindą. Galiausiai, šešta, ieškovė teigia, kad ginčijamas sprendimas yra nemotyvuotas.

 Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, susijusio su SESV 266 straipsnio ir negaliojimo atgal principu

47      Visų pirma ieškovė teigia, kad Komisija nesilaikė SESV 266 straipsnio nuostatų, nes priimdama ginčijamą sprendimą nepanaikino visų pirmojo sprendimo dėl patvirtinimo neteisėtumo padarinių, nors pastarąjį sprendimą Bendrais Teismas panaikino dėl vidinio teisėtumo trūkumo, o ne dėl procesinio trūkumo. Antra, ieškovė teigia, kad priimdama ginčijamą sprendimą Komisija pažeidė negaliojimo atgal principą.

48      Komisija ir į bylą įstojusios šalys ginčija ieškovės argumentus. Be to, Lagardère mano, kad pirmasis pagrindas yra nepriimtinas, nes jame nesilaikoma non concedit venire contra factum proprium principo.

–       Dėl ieškinio pirmojo pagrindo priimtinumo

49      Lagardère teigia, kad pirmasis pagrindas yra nepriimtinas, nes byloje, kurioje priimtas sprendimas C‑553/10 P ir C‑554/10 P (EU:C:2012:682), minėtas 23 punkte, ieškovė teigė, kad pirmojo įgaliotinio nepriklausomumo nebuvimas yra išorinis, o ne vidinis teisėtumo trūkumas, priešingai, nei dabar teigia Bendrajame Teisme.

50      Visų pirma reikia priminti, kad jokioje Teisingumo Teismo ar Procedūros reglamento nuostatoje šaliai nedraudžiama pagrindą teisiškai kvalifikuoti skirtingai nei kitoje byloje. Tačiau, remiantis teismų praktika, teisė pareikšti ieškinį Bendrajame Teisme, kuri fiziniam ar juridiniam asmeniui suteikta remiantis SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa, negali būti ribojama nesant šiuo tikslu aiškiai įtvirtinto teisinio pagrindo ir nepažeidžiant pagrindinių teisėtumo ir teisės į gynybą užtikrinimo principų bei teisės į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje (2010 m. liepos 1 d. Sprendimo Knauf Gips / Komisija, C‑407/08 P, Rink., EU:C:2010:389, 89–91 punktai).

51      Beje, reikia priminti, kad nors šalys apibrėžia ginčo dalyką, kurio teismas keisti negali, tas teismas privalo pagrindus aiškinti atsižvelgdamas į jų turinį, o ne į kvalifikavimą ir dėl tos priežasties kvalifikuoti ieškinio pagrindus bei argumentus (šiuo klausimu žr. 1961 m. gruodžio 15 d. Sprendimą Fives Lille Cail ir kt. / Vyriausioji valdyba, 19/60, 21/60, 2/61 ir 3/61, Rink., EU:C:1961:30; 2007 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Fachvereinigung Mineralfaserindustrie / Komisija, T‑375/03, EU:T:2007:293, 65 ir 66 punktus ir 2009 m. vasario 10 d. Sprendimo Deutsche Post ir DHL International / Komisija, T‑388/03, Rink., EU:T:2009:30, 54 punktą).

52      Galiausiai, bet kuriuo atveju, principas non concedit venire contra factum proprium, kuriuo remiasi Lagardère, Sąjungos teisėje reiškia tik vienos šalies negalėjimą apeliacinės instancijos teisme ginčyti faktinės ar procesinės aplinkybės, pripažintos pirmojoje instancijoje ir nurodytos posėdžio pastarajame teisme protokole (2007 m. spalio 25 d. Nutarties Nijs / Audito Rūmai, C‑495/06 P, EU:C:2007:644, 52–56 punktai ir 2010 m. birželio 24 d. Nutarties Kronoply / Komisija, C‑117/09 P, EU:C:2010:370, 44 punktas).

53      Todėl nesant reikalo priimti sprendimą dėl Lagardère pateikto nepriimtinumo pagrindo, reikia pripažinti, kad ieškinio pirmasis pagrindas yra priimtinas.

–       Dėl SESV 266 straipsnio nuostatų pažeidimo

54      Ieškovė kaltina Komisiją, kad ši nesilaikė SESV 266 straipsnio nuostatų, nes priimdama ginčijamą sprendimą nepanaikino visų pirmojo sprendimo dėl patvirtinimo neteisėtumo pasekmių.

55      SESV 266 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta, kad institucija, kurios aktas buvo pripažintas negaliojančiu, privalo imtis būtinų priemonių Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti. Šiose nuostatose numatytas teisminės ir administracinės institucijos kompetencijos paskirstymas, kuriuo remiantis institucija, priėmusi panaikintą aktą, privalo nustatyti, kokios priemonės yra reikalingos įgyvendinant sprendimą dėl panaikinimo (1963 m. lapkričio 13 d. Nutartis Erba ir Reynier / Komisija, 98/63 R ir 99/63 R, EU:C:1963:46; 1992 m. spalio 8 d. Sprendimo Meskens / Parlamentas, T‑84/91, Rink., EU:T:1992:103, 73 punktas ir 2007 m. balandžio 17 d. Sprendimo C ir F / Komisija, F‑44/06 ir F‑94/06, EU:F:2007:66, 33 punktas).

56      Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, Sąjungos teismų priimti sprendimai dėl panaikinimo turi absoliučią res judicata galią, kai tik tampa galutiniai. Tai taikoma ne tik sprendimo dėl panaikinimo rezoliucinei daliai, bet ir motyvams, kurie yra būtinas rezoliucinės dalies pamatas, ir todėl yra nuo jos neatskiriami (1988 m. balandžio 26 d. Sprendimo Asteris ir kt. / Komisija, 97/86, 99/86, 193/86 ir 215/86, Rink., EU:C:1988:199, 27–30 punktai; 2000 m. spalio 3 d. Sprendimo Industrie des poudres sphériques / Taryba, C‑458/98 P, Rink., EU:C:2000:531, 81 punktas ir 2009 m. liepos 1 d. Sprendimo ThyssenKrupp Stainless / Komisija, T‑24/07, Rink., EU:T:2009:236, 113 ir 140 punktai). Taigi sprendimas dėl panaikinimo reiškia, kad panaikinto akto autorius priima naują aktą laikydamasis ne tik sprendimo rezoliucinės dalies, bet ir jo motyvų, kuriais remiantis priimta ta rezoliucinė dalis ir kurie yra būtinas jos pamatas, ir taip siekia, kad naujajame akte nepasikartotų tie patys pažeidimai, kurie nustatyti sprendime dėl panaikinimo (šiuo klausimu žr. 2003 m. kovo 6 d. Sprendimo Interporc / Komisija, C‑41/00 P, Rink., EU:C:2003:125, 29 ir 30 punktus).

57      Tačiau sprendimo res judicata galia susijusi tik su fakto ir teisės klausimais, kurie realiai arba neišvengiamai buvo išspręsti (1991 m. vasario 19 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑281/89, Rink., EU:C:1991:59, 14 punktas). Be to, sprendime dėl panaikinimo pateiktam obiter dictum netaikoma absoliuti res judicata galia (šiuo klausimu žr. 2011 m. kovo 29 d. Sprendimo ThyssenKrupp Nirosta / Komisija, C‑352/09 P, Rink., EU:C:2011:191, 132 punktą). Taigi SESV 266 straipsniu panaikintą aktą priėmusi institucija įpareigojama tik tiek, kiek tai reikalinga užtikrinant sprendimo dėl panaikinimo įvykdymą (56 punkte minėto Sprendimo Interporc / Komisija, EU:C:2003:125, 30 punktas).

58      Procedūra, kuria siekiama pakeisti panaikintą aktą, turi būti tęsiama tiksliai nuo tos vietos, kurioje nustatytas neteisėtumas (šiuo klausimu žr. 1986 m. liepos 3 d. Sprendimo Taryba / Parlamentas, 34/86, Rink., EU:C:1986:291, 47 punktą), nes akto panaikinimas nebūtinai reiškia, kad buvo panaikinti ir parengiamieji aktai (1990 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Fédesa ir kt., C‑331/88, Rink., EU:C:1990:391, 34 punktas). Akto, kuriuo baigiama iš kelių skirtingų etapų sudaryta administracinė procedūra, panaikinimas nebūtinai reiškia, kad panaikinama visa procedūra iki ginčijamo akto priėmimo, neatsižvelgiant į sprendimo dėl panaikinimo esminius ir procesinius motyvus (žr. 1998 m. spalio 15 d. Sprendimo Industrie des poudres sphériques / Taryba, T‑2/95, Rink., EU:T:1998:242, 91 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Taigi akto autorius turi grįžti į tą datą, kai priima panaikintą aktą, kad priimtų jį pakeičiantį aktą (šiuo klausimu žr. 2006 m. gegužės 2 d. Sprendimo O2 (Germany) / Komisija, T‑328/03, Rink., EU:T:2006:116, 47 ir 48 punktus). Naujajame sprendime jis vis dėlto gali nurodyti kitus motyvus nei tie, kuriais grindė pirmąjį sprendimą (šiuo klausimu žr. 56 punkte minėto Sprendimo Interporc / Komisija, EU:C:2003:125, 28–32 punktus). Be to, jis neprivalo iš naujo priimti sprendimo dėl pradinio sprendimo aspektų, kurie nebuvo užginčyti sprendime dėl panaikinimo (šiuo klausimu žr. 1997 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Tremblay ir kt. / Komisija, T‑224/95, Rink., EU:T:1997:187, 53 ir 72 punktus).

59      Beje, reikia priminti, kad institucijos galimybei nepradėti iš naujo visos procedūros iki panaikinto akto priėmimo netaikoma sąlyga, kad tas aktas būtų panaikintas dėl procedūros trūkumų (šiuo klausimu žr. 58 punkte minėto Sprendimo Industrie des poudres sphériques / Taryba, EU:T:1998:242, 91 punktą ir 2008 m. liepos 9 d. Sprendimo Alitalia / Komisija, T‑301/01, Rink., EU:T:2008:262, 103 punktą).

60      Atsižvelgiant būtent į išdėstytus argumentus reikia patikrinti, ar Komisija ginčijamame sprendime ėmėsi priemonių Sprendimui T‑452/04 (EU:T:2010:385), minėtam 15 punkte, įvykdyti ir tokiomis aplinkybėmis, be kita ko, išnagrinėti, ar, kaip teigia ieškovė, šio sprendimo motyvai įpareigojo Komisiją atšaukti 2004 m. sausio 7 d. sprendimą dėl sąlyginio leidimo vykdyti koncentraciją ir ar šie motyvai ją įpareigojo iš naujo pradėti visą procedūrą nuo 2004 m. vasario 9 d., t. y. nuo datos, kai Lagardère paskyrė pirmąjį įgaliotinį.

61      Pirmiausia reikia išnagrinėti Sprendimo T‑452/04 (EU:T:2010:385), minėto 15 punkte, kuris turi galutinę res judicata galią, nes Teisingumo Teismas atmetė dėl jo pateiktus apeliacinius skundus, rezoliucinę dalį ir motyvus (2002 m. vasario 28 d. Sprendimo Cascades / Komisija, T‑308/94, Rink., EU:T:2002:47, 70 punktas). Būtina pažymėti, kad Bendrasis Teismas panaikino pirmąjį sprendimą dėl patvirtinimo pritardamas antrajam ieškovės nurodytam pagrindui, susijusiam su tuo, kad šis sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į ataskaitą, kurią parengė nuo Editis priklausomas įgaliotinis (15 punkte minėto Sprendimo T‑452/04, EU:T:2010:385, 65 punktas). Be to, Bendrasis Teismas nepriėmė sprendimo dėl kitų ieškovės nurodytų pagrindų.

62      Pateikdama su antruoju pagrindu susijusius argumentuos ieškovė buvo nurodžiusi, kad pakanka tik abejonės dėl įgaliotinio nepriklausomumo, kad procedūra dėl perleidžiamo turto ir kartu pirmasis sprendimas dėl patvirtinimo taptų niekiniai, nes įgaliotinio parengta perėmėjo kandidatūros įvertinimo ataskaita buvo esminis ir lemiamas Komisijos sprendimo dėl suinteresuotojo asmens patvirtinimo arba nepatvirtinimo aspektas (15 punkte minėto Sprendimo T‑452/04, EU:T:2010:385, 71 ir 72 punktai). Bendrasis Teismas pritarė šiam pagrindui ir nusprendė, pirma, kad Wendel kandidatūros vertinimo ataskaitą parengė įgaliotinis, kuris netenkino nepriklausomumo nuo Editis reikalavimo, nustatyto Lagardère įsipareigojimų 15 dalyje (15 punkte minėto Sprendimo T‑452/04, EU:T:2010:385, 107 punktas), ir, antra, kad šis neteisėtumas buvo pirmojo sprendimo dėl patvirtinimo trūkumas, nes jam lemiamos įtakos turėjo įgaliotinio ataskaita (15 punkte minėto Sprendimo T‑452/04, EU:T:2010:385, 110–118 punktai). Taigi Bendrasis Teismas priėmė sprendimą tik dėl pirmojo įgaliotinio nepriklausomumo klausimo ir dėl jo nepriklausomumo trūkumo poveikio Wendel kandidatūros vertinimo ataskaitai bei šio trūkumo įtakos pirmajam sprendimui dėl patvirtinimo.

63      Nors iš tikrųjų, kaip pažymi ieškovė, 15 punkte minėto Sprendimo T‑452/04 (EU:T:2010:385) 100 punkte Bendrasis Teismas taip pat nurodė, jog „tai, kad B. [pirmojo įgaliotinio atstovas] ėjo direktorių valdybos nario pareigas bendrovėje, kuriai priklausė visas Editis turtas, galėjo paveikti nepriklausomumą, kurį suinteresuotasis asmuo privalėjo užtikrinti teikdamas rekomendacijas dėl reikiamų restruktūrizacijos priemonių bei rengdamas ataskaitą, informuojančią Komisiją apie šias rekomendacijas“, šis teiginys nėra būtinas sprendimo rezoliucinės dalies pagrindas ir todėl neturi absoliučios res judicata galios (žr. šio sprendimo 57 punktą). Iš tiesų reikia konstatuoti, kad šio įgaliotinio suformuluotų būtinų restruktūrizacijos priemonių rekomendacijų teisėtumas nebuvo ginčijamas byloje, kurioje priimtas aptariamas sprendimas, o tuo labiau joje nebuvo ginčijami kiti įgaliotinio priimti aktai, išskyrus Wendel kandidatūros vertinimo ataskaitą. Atsižvelgdamas į šioje byloje ieškovės nurodytus argumentus, Bendrais Teismas turėjo įvertinti tik pirmojo įgaliotinio nepriklausomumą ir galimo jo nepriklausomumo trūkumo poveikį pirmajam sprendimui dėl patvirtinimo, kuris vienintelis buvo ginčijamas ieškinyje.

64      Be to, reikia pažymėti, kad nors Sprendime C‑553/10 P ir C‑554/10 P (EU:C:2012:682), minėtame 23 punkte, nurodyta, kaip teigia ieškovė, kad įgaliotinio nepriklausomumas „yra įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė Lagardère ir kurių visų turi būti laikomasi, dalis“, kad „jis [nepriklausomumas] buvo užfiksuotas ex ante ir apima visą įgaliotinio veiklą“ (23 punkte minėto Sprendimo C‑553/10 P ir C‑554/10 P, EU:C:2012:682, 42 punktas), kad tai, jog B. vykdė Investima 10 SAS (dabar – Editis) valdybos nario funkcijas, galėjo turėti įtakos įgaliotinio nepriklausomumui ir kad „tokia situacija neleido užtikrinti Lagardère įsipareigojimų 15 dalyje numatytų įgaliotinio užduočių vykdymo visiškai nepriklausomai“ (23 punkte minėto Sprendimo C‑553/10 P ir C‑554/10 P, EU:C:2012:682, 44 punktas), Teisingumo Teismas vis dėlto visiškai neišreiškė nuomonės dėl kitų įgaliotinio priimtų aktų, išskyrus Wendel kandidatūros vertinimo ataskaitą, kuri parengta prieš patvirtinant šią įmonę.

65      Todėl tam, kad įvykdytų Sprendimą T‑452/04 (EU:T:2010:385), minėtą 15 punkte, Komisija privalėjo patvirtinti naują įgaliotinį, turintį parengti naują Wendel kandidatūros vertinimo ataskaitą ir procedūrą pradėti nuo tos datos, kai Lagardère paprašė Komisijos patvirtinti Wendel kaip šio turto perėmėją, t. y. nuo 2004 m. birželio 4 d., o paskui priimti sprendimą leisti arba atmesti Wendel patvirtinimą būtent naujosios ataskaitos pagrindu.

66      Tačiau remiantis bylos dokumentais matyti, kad vykdydama Sprendimą T‑452/04 (EU:T:2010:385), minėtą 15 punkte, 2011 m. sausio 11 d. Komisija patvirtino naują Lagardère pasiūlytą įgaliotinį, kuris 2011 m. gegužės 12 d. pateikė Wendel kandidatūros vertinimo ataskaitą, kurioje išnagrinėjo, pirma, padėtį tuo momentu, kai Lagardère paprašė Komisijos patvirtinti Wendel kaip šio turto įgijėją (t. y. 2004 m. birželio 4 d.), ir, antra, perleidžiamo turto pokytį vėlesniu laikotarpiu, išskirdamas laikotarpį, kuriuo tą turtą valdė Wendel (2004 m. liepos mėn. – 2008 m. gegužės mėn.), ir laikotarpį, kuriuo tas turtas priklausė Planeta (2008 m. gegužės mėn.). Paskui 2011 m. gegužės 13 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo atgaline data nuo 2004 m. liepos 30 d. patvirtino Wendel kaip perleidžiamo Editis turto perėmėją. Šiame sprendime Komisija įvertino padėtį, buvusią 2004 m. birželio 4 d., kai Lagardère pateikė pirmąjį prašymą dėl patvirtinimo, o savo išvadas pagrindė po šios datos susiklosčiusios padėties analize.

67      Priimdama šias priemonės Komisija įvykdė Bendrojo Teismo sprendimą. Nė vienas ieškovės argumentas nepaneigia šio konstatavimo.

68      Ieškovė kaltina Komisiją visų pirma tuo, kad ši nepanaikino visų pirmojo sprendimo dėl patvirtinimo neteisėtumo padarinių. Ji teigia, kad nepriklausomo įgaliotinio paskyrimas buvo vienas iš Lagardère įsipareigojimų, kurio pagrindu buvo priimtas 2004 m. sausio 7 d. sprendimas dėl sąlyginio leidimo vykdyti koncentraciją ir kuris yra neatskiriamas nuo šio sprendimo. Taigi, ieškovės nuomone, Komisija turėjo priimti sprendimą, kuriuo panaikinamas leidimas vykdyti koncentraciją, ir galbūt skirti baudą remdamasi 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 4064/89 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL L 257, 1990, p. 13; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 31) 8 straipsnio 5 dalies ir 14 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Be to, ieškovė kaltina Komisiją, kad ši negalėjo rimtai vertinti naujo įgaliotinio ataskaitos, kuri jai buvo pateikta tik ginčijamo sprendimo priėmimo išvakarėse, ir kad ji privertė naująjį įgaliotinį parengti neišsamią ir liaupsinančią ataskaitą.

69      Pirma, reikia pažymėti, kad pirmojo sprendimo dėl patvirtinimo panaikinimas savaime neturėjo įtakos 2004 m. sausio 7 d. sprendimo dėl sąlyginio leidimo vykdyti koncentraciją teisėtumui, nes dėl šio panaikinimo pastarasis sprendimas tik tapo laikinai netaikytinas, kol Komisija nepriėmė pozicijos dėl šio panaikinimo pasekmių, būtent dėl galimo naujo perėmėjo patvirtinimo. Priešingai, nei teigia Komisija ir į bylą įstojusios šalys, aplinkybė, kad Bendrasis Teismas ir Teisingumo Teismas sprendimais, priimtais tą pačią dieną kaip ir sprendimai, kuriais panaikintas pirmasis sprendimas dėl patvirtinimo, atmetė ieškinį dėl 2004 m. sausio 7 d. sprendimo dėl sąlyginio leidimo vykdyti koncentraciją, neturėjo įtakos klausimui, ar Komisija turėjo panaikinti pastarąjį sprendimą.

70      Antra, ieškovė teigia, kad Komisija privalėjo priimti sprendimą, kuriuo panaikinamas leidimas vykdyti koncentraciją ir skiriama bauda.

71      Pirmiausia, ir nesant reikalo priimti sprendimą dėl jų priimtinumo, reikia atmesti į bylą įstojusių šalių argumentus, kad tik ieškinyje dėl neveikimo ieškovė gali prieštarauti dėl to, jog Komisija nenustatė kitų priemonių, išskyrus ginčijamą sprendimą. Iš tiesų, SESV 266 straipsnyje nenustatyta jokia konkreti teisių gynimo priemonė, kad būtų užtikrintas Sąjungos teismų priimtų sprendimų vykdymas. Jei teisės subjektas mano, kad panaikintą aktą pakeičiantis aktas priimtas nesilaikant teismo sprendimo motyvų ir rezoliucinės dalies, jis gali pareikšti naują ieškinį dėl panaikinimo remdamasis SESV 263 straipsniu. Atvirkščiai, SESV 265 straipsnyje numatytas ieškinys dėl neveikimo yra tinkama priemonė konstatuoti neteisėtą institucijos delsimą imtis priemonių teismo sprendimui įvykdyti (2004 m. vasario 19 d. Sprendimo SIC / Komisija, T‑297/01 ir T‑298/01, Rink., EU:T:2004:48, 32 punktas) arba nustatyti, ar, be panaikinto akto pakeitimo kitu aktu, institucija taip pat privalėjo imtis kitų priemonių, susijusių su kitais aktais, kurie nebuvo ginčijami pradiniame ieškinyje dėl panaikinimo (56 punkte minėto Sprendimo Asteris ir kt. / Komisija, EU:C:1988:199, 22–24 punktai ir 1996 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Asia Motor France ir kt. / Komisija, T‑387/94, Rink., EU:T:1996:120, 40 punktas). Šioje byloje ieškovė gali kreiptis į Bendrąjį Teismą su ieškiniu dėl panaikinimo, nes ji ginčija būtent tai, kaip Komisija įvykdė Bendrojo Teismo sprendimą. Nors iš tiesų ji kaltina Komisiją, kad ši nepriėmė kitų sprendimų ir šis užginčijimas gali būti priskirtas procesui dėl neveikimo, tokia aplinkybė neturi poveikio šio kaltinimo priimtinumui, nes ieškovė, vertindama ginčijamo sprendimo teisėtumą, remiasi argumentais, kad vietoj šio sprendimo Komisija privalėjo priimti kitas priemones.

72      Vis dėlto svarbu pažymėti, kaip per posėdį pripažino šalys, kad ginčijamo sprendimo priėmimo momentu Reglamentas Nr. 4064/89 vis dar buvo taikomas laikantis 2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL L 24, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 40) 26 straipsnio 2 dalies nuostatų, pagal kurias „reglamentas (EEB) Nr. 4064/89 ir toliau taikomas bet kuriai koncentracijai, kuriai galioja susitarimas arba pranešimas arba kuriai nustatyta kontrolė, kaip apibrėžta to reglamento 4 straipsnio 1 dalyje, prieš šio reglamento taikymo pradžią“.

73      Taip pat reikia priminti, kad priešingai, nei teigia, ieškovė, Reglamente Nr. 4064/89 ir Komisijos pranešime dėl konkurencijos gynimo priemonių, priimtinų pagal Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 4064/89 ir Komisijos reglamentą (EB) Nr. 447/98 (OL C 68, 2001, p. 3, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 8 sk., 2 t., p. 89, toliau – pranešimas dėl konkurencijos gynimo priemonių) nustatytas skirtumas tarp įmonėms nustatytų sąlygų bei pareigų per sąlyginio leidimo vykdyti koncentraciją procedūrą. Reglamento Nr. 4064/89 8 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje nustatyta, kad Komisija „gali susieti savo sprendimą su sąlygomis ir įpareigojimais, užtikrinančiais [gali sprendime nustatyti sąlygas ir įpareigojimus, užtikrinančius] koncentracijoje dalyvaujančių įmonių prieš Komisiją prisiimtų įsipareigojimų pakeisti pradinį koncentracijos planą vykdymą“. Konkrečiai pranešimo dėl konkurencijos gynimo priemonių 12 punkte pasakyta, kad „reikalavimas įgyvendinti visas priemones, kurios sukelia struktūrinius rinkos pasikeitimus, yra sąlyga (pvz., reikalavimas parduoti įmonę ar akcijas)“, o „siekiant šio rezultato būtini veiksmai yra šalių įpareigojimai (pvz., įpareigojimas paskirti patikėtinį, kuriam suteikiami neatšaukiami įgaliojimai parduoti įmonę)“.

74      Komisija, taikydama šias nuostatas, 2004 m. sausio 7 d. sprendime dėl sąlyginio leidimo vykdyti koncentraciją nurodė, kad „sprendimui pripažinti, kad operacija, apie kurią pranešta, yra suderinama su bendrąja rinka, taikoma sąlyga, kad pranešančioji šalis visiškai laikysis II priedo 1–3 ir 10 punktuose nustatytų perleidimo įsipareigojimų“ ir kad „visiškas kitų II priede nurodytų įsipareigojimų laikymasis pranešančiajai šaliai nustatytas įpareigojimo forma“ (1010 punktas).

75      Šis skirtumas tarp sąlygų ir įpareigojimų yra svarbus tuo, kad jų nesilaikymas turi nevienodas pasekmes.

76      Reglamento Nr. 4064/89 8 straipsnio 5 dalies b punkte aiškiai nurodyta, kad jeigu suinteresuotosios įmonės pažeidžia Komisijos sprendime nustatytą įpareigojimą, Komisija gali tą sprendimą panaikinti. Be to, Reglamento Nr. 4064/89 14 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta, kad Komisija gali skirti baudą įmonėms, pažeidžiančioms sprendime nustatytą įpareigojimą. Taip pat pranešimo dėl konkurencijos gynimo priemonių 12 punkte nustatyta, kad „jeigu įmonė įpareigojimo nevykdo, Komisija, vadovaudamasi atitinkamai Koncentracijų reglamento 6 straipsnio 3 dalimi arba 8 straipsnio 5 dalies b punktu, gali atšaukti pagal 6 straipsnio 2 dalį arba 8 straipsnio 2 dalį išduotą koncentracijos leidimą“ ir kad „pagal [Reglamento Nr. 4064/89] 14 straipsnio 2 dalies a punktą arba 15 straipsnio 2 dalies a punktą šalims gali būti paskirtos baudos arba periodiniai baudų mokėjimai“.

77      Tačiau dėl sąlygos pažeidimo Reglamente Nr. 4064/89 aiškiai nenumatytos konkrečios pasekmės.

78      Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į jos kontekstą bei teisės aktu, kuriame ji išdėstyta, siekiamus tikslus (žr. 2005 m. birželio 7 d. Sprendimo VEMW ir kt., C‑17/03, Rink., EU:C:2005:362, 41 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; 2010 m. spalio 26 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, T‑236/07, Rink., EU:T:2010:451, 44 punktas).

79      Neginčytina, pirma, kad sąlyga, kuri gali būti nustatyta pagal Reglamento Nr. 4064/89 8 straipsnio 2 dalies nuostatas priimtame sprendime dėl leidimo vykdyti koncentraciją, yra struktūrinė priemonė, be kurios koncentracija negalėtų būti pripažinta suderinta su bendrąja rinka. Todėl, jei nesilaikoma tos sąlygos, koncentracija negalėtų būti laikoma suderinama su bendrąja rinka. Antra, remiantis to paties reglamento 8 straipsnio 4 dalimi ir 14 straipsnio 2 dalies c punktu, Komisija gali nurodyti atlikti bet kokius veiksmus, reikalingus veiksmingai konkurencijai atkurti, ir skirti baudą įmonėms, kurios nesiima nurodytų priemonių. Taigi būtų prieštaraujama pačiam šių nuostatų tikslui, jeigu Komisija netektų galimybės tas nuostatas taikyti dėl vienintelės priežasties, kad jose aiškiai nenurodytas atvejis, kai šalis nesilaiko sąlygos, kurią būtina tenkinti vykdant koncentraciją.

80      Remiantis ankstesniame punkte nurodytomis nuostatomis galima teigti, kad tuo atveju, kai šalis nesilaiko sąlygos, t. y. struktūrinės priemonės, be kurios koncentracija negalėtų būti leidžiama, sprendimas, kuriuo koncentracija pripažįstama suderinama su bendrąja rinka, tampa negaliojantis. Tokį aiškinimą, be kita ko, patvirtina pranešimas dėl konkurencijos gynimo priemonių, kurio 12 punkte nustatyta, kad tuo atveju, kai sąlyga netenkinama, „nepavyksta pasiekti koncentracijos suderinamumo su bendrąja rinka“ ir kad „nutarimas dėl koncentracijos suderinamumo netenka galios“. Tame pranešime pažymėta, kad „tokiais atvejais Komisija, vadovaudamasi Koncentracijų reglamento 8 straipsnio 4 dalimi, gali pareikalauti imtis visų priemonių, būtinų veiksmingos konkurencijos sąlygoms atkurti“ ir kad, „be to, šalims gali būti paskirtos baudos pagal 14 straipsnio 2 dalies c punktą“.

81      Panašiai ir Žaliosios knygos dėl Reglamento Nr. 4064/89 (COM (2001) 745 galutinis) peržiūros 223 punkte Komisija nurodė, kad taikė Reglamento Nr. 4064/89 8 straipsnio 4 dalies nuostatas tais atvejais, kai šalys būdavo kaltos dėl sunkaus sąlygų ar įpareigojimų, kurie jai leido patvirtinti koncentraciją, pažeidimo, ir kad jeigu sąlygų nesilaikoma, tas pažeidimas automatiškai lemtų operacijos neteisėtumą, o įsipareigojimų nesilaikymo atveju ji turėtų galimybę panaikinti sprendimą leisti vykdyti koncentraciją.

82      Galiausiai Reglamento Nr. 139/2004, kuriuo panaikintas ir pakeistas Reglamentas Nr. 4064/89, 31 konstatuojamojoje dalyje dėl Komisijos turimų priemonių įsipareigojimams užtikrinti analogiškai nurodyta, kad „kai nevykdoma prie sprendimo, kuriame skelbiama, jog koncentracija suderinama su bendrąja rinka, pridėta sąlyga, neveikia nuostata, jog koncentracija suderinama su bendrąja rinka, ir todėl Komisija neduoda leidimo vykdyti šią koncentraciją“, kad „dėl to, jeigu koncentracija vykdoma, ji traktuojama kaip koncentracija, apie kurią nepranešta ir kuri vykdoma be leidimo“ ir kad „be to, kai Komisija nustato, kad nevykdant šios sąlygos koncentracija būtų suderinama su bendrąja rinka, ji turėtų galią tiesiogiai įsakyti nutraukti koncentraciją, kad būtų galima grįžti į pradinę padėtį, kai koncentracija dar nebuvo vykdoma“. Tačiau „kai nevykdomas prie sprendimo, kuriame skelbiama, jog koncentracija suderinama su bendrąja rinka, pridėtas įsipareigojimas, Komisija turėtų galėti atšaukti savo sprendimą“, o „be to, Komisija turėtų galėti nustatyti atitinkamas finansines sankcijas, kai nevykdomos sąlygos arba įsipareigojimai“.

83      Remiantis tuo, kas išdėstyta, ypač šio sprendimo 76 punkte pateiktais argumentais, galima daryti išvadą, kad, kaip nustatyta Reglamento Nr. 4064/89 8 straipsnio 5 dalies b punkte ir 14 straipsnio 2 dalyje, jei nesilaikoma pareigos, nustatytos sprendime, kuriuo koncentracija pripažįstama suderinama su bendrąja rinka, Komisija gali atšaukti šį sprendimą ir skirti baudą įmonei, nesilaikiusiai minėtos pareigos, tačiau imtis tokių priemonių ji neprivalo.

84      Šioje byloje remiantis 2004 m. sausio 7 d. sprendimu dėl sąlyginio leidimo vykdyti koncentraciją darytina išvada, kad „sprendimas pripažinti operaciją, apie kurią pranešta, suderinama su bendrąja rinka priimtas su sąlyga, kad pranešančioji šalis visiškai laikysis įsipareigojimų dėl perleidimo, nustatytų II priedo 1–3 ir 10 punktuose“ ir kad „visiškas kitų II priede nustatytų įsipareigojimų laikymasis pranešančiajai šaliai nustatytas kaip pareiga“ (1010 punktas). Šio sprendimo rezoliucinėje dalyje Komisija nurodo tą patį skirtumą: 2 straipsnyje nurodyta, kad 1 straipsnis, kuriame operacija pripažįstama suderinama su bendrąja rinka, „taikomas tik su sąlyga, kad Lagardère visiškai laikysis II priedo 1–3 ir 10 punktuose nustatytų įsipareigojimų“, o 3 straipsnyje patikslinama, kad „šiame sprendime Lagardère nustatyta pareiga visiškai laikytis kitų II priede nustatytų įsipareigojimų“. Tačiau nepriklausomo įgaliotinio skyrimas buvo numatytas II priedo 15 dalyje, todėl, priešingai nei teigia ieškovė, tai yra pareiga, o ne sąlyga. Todėl Komisija neprivalėjo nei atšaukti 2007 m. sausio 7 d. sprendimą dėl sąlyginio leidimo vykdyti koncentraciją, nei skirti baudą Lagardère.

85      Be to, ieškovė teigia, kad Komisija negalėjo grįžti į 2004 m. liepos 30 d. ir priimti ginčijamą sprendimą, nes dėl įgaliotinio nepriklausomumo nebuvimo visi jo ar su jo priežiūra atlikti veiksmai neatitinka reikalavimų.

86      Pirma, remiantis šio sprendimo 58 punktu darytina išvada, kad pagal teismų praktiką Komisija privalėjo iš naujo pradėti procedūrą tik tiksliai nuo to momento, kuriame atsirado konstatuotas neteisėtumas, nes akto panaikinimas nebūtinai daro neigiamą poveikį parengiamųjų aktų teisėtumui. Tačiau akivaizdu, kad Sprendime T‑452/04 (EU:T:2010:385), minėtame 15 punkte, Bendrojo Teismo konstatuotas neteisėtumas buvo susijęs tik su pirmojo įgaliotinio ataskaita ir su pirmuoju sprendimu dėl patvirtinimo.

87      Antra, remiantis šio sprendimo 62–64 punktais darytina išvada, kad byloje, kurioje priimtas Sprendimas T‑452/04 (EU:T:2010:385), minėtas 15 punkte, Bendrasis Teismas turėjo nuspręsti tik dėl pirmojo įgaliotinio nepriklausomumo ir dėl galimo jo nepriklausomumo trūkumo pasekmių jo parengtai Wendel kandidatūros vertinimo ataskaitai ir pirmajam sprendimui dėl patvirtinimo, nes ieškovė neginčijo visų anksčiau pirmojo įgaliotinio priimtų aktų.

88      Į bylą įstojusios šalys, be kita ko, pažymi, kad Komisija realiai negalėjo atstatyti Editis turto į ankstesnę padėtį praėjus daugiau nei aštuoneriems metams nuo faktinių aplinkybių susiklostymo ir kad ji privalėjo laikytis teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo principų jų ir Planeta atžvilgiu.

89      Kadangi remiantis tuo, kas išdėstyta, galima teigti, jog Komisija neprivalėjo atstatyti Editis turto į ankstesnę padėtį, kad įvykdytų Sprendimą T‑452/04 (EU:T:2010:385), minėtą 15 punkte, klausimą, ar laikydamasi teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo principų Komisija negalėjo atšaukti 2004 m. sausio 7 d. sprendimo dėl sąlyginio leidimo vykdyti koncentraciją, reikia išnagrinėti tik siekiant išsamumo.

90      Visų pirma reikia priminti, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas, kuris yra vienas iš pagrindinių Sąjungos teisės principų (1981 m. gegužės 5 d. Sprendimo Dürbeck, 112/80, Rink., EU:C:1981:94, 48 punktas), yra teisinio saugumo principo, pagal kurį reikalaujama, jog teisės normos būtų aiškios ir tikslios, ir kuriuo siekiama užtikrinti iš Sąjungos teisės kylančių situacijų ir teisinių santykių nuspėjamumą, išdava (1996 m. vasario 15 d. Sprendimo Duff ir kt., C‑63/93, Rink., EU:C:1996:51, 20 punktas).

91      Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, teisė remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu taikoma visiems teisės subjektams, kuriems Sąjungos institucija suteikia pagrįstų vilčių (žr. 1987 m. kovo 11 d. Sprendimo Van den Bergh en Jurgens ir Van Dijk Food Products (Lopik) / EEB, 265/85, Rink., EU:C:1987:121, 44 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Tam, kad būtų galima pasinaudoti teise remtis teisėtais lūkesčiais, reikia, kad būtų tenkinamos trys kumuliacinės sąlygos. Pirma, suinteresuotasis asmuo iš Bendrijos valdžios institucijų patvirtintų ir patikimų šaltinių turi būti gavęs tikslius, besąlyginius ir tarpusavyje derančius patikinimus. Antra, šie patikinimai turi būti tokie, kad asmeniui, kuriam jie skirti, atsirastų teisėtų lūkesčių. Trečia, šie patikinimai turi atitikti taikytinas teisės normas (žr. 2005 m. birželio 30 d. Sprendimo Branco / Komisija, T‑347/03, Rink., EU:T:2005:265, 102 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; 2006 m. vasario 23 d. Sprendimo Cementbouw Handel & Industrie / Komisija, T‑282/02, Rink., EU:T:2006:64, 77 punktas ir 2009 m. birželio 30 d. Sprendimo CPEM / Komisija, T‑444/07, Rink., EU:T:2009:227, 126 punktas).

92      Į bylą įstojusios šalys šią trečią sąlygą siekia išaiškinti teigdamos, kad tik įmonė, kuri yra kalta dėl akivaizdaus galiojančių teisės aktų pažeidimo, negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Jų nurodyta teismų praktika (1985 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Sideradria / Komisija, 67/84, Rink., EU:C:1985:506, 21 punktas; 1996 m. balandžio 24 d. Sprendimo Industrias Pesqueras Campos ir kt. / Komisija, T‑551/93 ir T‑231/94–T‑234/94, Rink., EU:T:1996:54, 76 punktas ir 1997 m. kovo 19 d. Sprendimo Oliveira / Komisija, T‑73/95, Rink., EU:T:1997:39, 28 punktas) šioje byloje vis dėlto yra nereikšminga, nes vertinant, ar tenkinama ankstesniame punkte nurodyta teismų praktikoje nustatyta trečioji sąlyga, reikia nustatyti ne tai, ar į bylą įstojusios šalys akivaizdžiai nesilaikė galiojančių teisės aktų, o tai, ar Komisija, patvirtindama Wendel kaip perėmėją, nors jos kandidatūrą vertinimo nepriklausomu nesantis įgaliotinis, pažeidė taikytinas teisės normas, t. y. 2004 m. sausio 7 d. sprendime dėl sąlyginio leidimo vykdyti koncentraciją nustatytus įsipareigojimus. Tačiau remiantis teismų praktika nėra svarbu, ar administracija akivaizdžiai laikėsi, ar nesilaikė taikytinų teisės aktų. Beje, atsiliepimo į ieškinį 62 punkte Komisija pati pripažino, kad teismų praktikoje iš esmės nenumatyta teisėtų lūkesčių apsauga tokiu atveju, kaip nagrinėjamas šioje byloje.

93      Bet kuriuo atveju, kaip nustatyta teismų praktikoje, nors reikia laikytis privačiuosius interesus saugančio teisinio saugumo įpareigojimų, juos taip pat reikia derinti su viešuosius interesus saugančio teisėtumo principo įpareigojimais ir juos iškelti į pirmą vietą, kai nepašalinti pažeidimai gali pažeisti vienodo požiūrio principą (šiuo klausimu žr. 1961 m. kovo 22 d. Sprendimą Snupat / Vyriausioji valdyba, 42/59 ir 49/59, Rink., EU:C:1961:5; 1962 m. liepos 12 d. Sprendimą Koninklijke Nederlandsche Hoogovens en Staalfabrieken / Vyriausioji valdyba, 14/61, Rink., EU:C:1962:28, ir 2003 m. kovo 13 d. Sprendimo José Martí Peix / Komisija, T‑125/01, Rink., EU:T:2003:7213, 111 punktą).

94      Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo principai nebūtų pažeisti, jei Komisija būtų nusprendusi atšaukti 2004 m. sausio 7 d. sprendimą dėl sąlyginio leidimo vykdyti koncentraciją.

95      Galiausiai ieškovė teigia, kad Komisija nesilaikė SESV 266 straipsnio, nes, pirma, ji negalėjo rimtai vertinti naujojo įgaliotinio ataskaitos, kuri jai buvo pateikta tik ginčijamo sprendimo priėmimo išvakarėse, ir, antra, šis naujasis įgaliotinis parengė neišsamią ir giriančią ataskaitą.

96      Dėl aplinkybės, kad naujojo įgaliotinio ataskaita Komisijai buvo pateikta tik ginčijamo sprendimo priėmimo išvakarėse, Komisija per posėdį nurodė, kad naujasis įgaliotinis ataskaitos versiją anglų kalba jai pateikė likus trims mėnesiams iki ginčijamo sprendimo priėmimo, todėl ji galėjo išsamiai susipažinti su jos turiniu. Bet kuriuo atveju, remiantis ginčijamo sprendimo nuostatomis, darytina išvada, kad Komisija tinkamai atsižvelgė į naujojo įgaliotinio ataskaitą.

97      Galiausiai remiantis 2003 m. gegužės 2 d. Komisijos gairėmis dėl pavyzdinių įsipareigojimų perleisti dalį verslo ir pavyzdinių įgaliotinio įgaliojimų darytina išvada, kad įgaliotinio parengta ataskaita yra tik vienas iš elementų, kurie sudaro Komisijos vertinimą, nes Komisijos ši nuomonė neįpareigoja ir ji vis tiek privalo atlikti reikiamus tyrimus, kad įsitikintų, jog pirkėjas tikrai atitinka patvirtinimo kriterijus (generalinio advokato J. Mazák išvados sujungtose bylose Komisija ir Lagardère / Éditions Odile Jacob, C‑553/10 P ir C‑554/10 P, EU:C:2012:173, 55–57 punktai). Beje, dėl EB 82 straipsnio Bendrasis Teismas yra nurodęs, kad Komisija negali trečiajam asmeniui deleguoti tyrimo ir vykdymo įgaliojimų, kurie jai suteikti 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamentu Nr. 17, Pirmuoju reglamentu, įgyvendinančiu [EB 81 ir 82] straipsnius (OL 13, 1962, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3) (2007 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Microsoft / Komisija, T‑201/04, Rink., EU:T:2007:289, 1264 punktas). Šioje byloje, remiantis ginčijamo sprendimo 24 ir 25 punktais darytina išvada, kad Komisija rėmėsi ne tik naujojo įgaliotinio ataskaita, bet ir įvairia kita informacija, konkrečiai – Lagardère prašymu dėl patvirtinimo, 2004 m. birželio 21 d. Lagardère ir Wendel atsakymais raštu į jos prašymą pateikti informacijos, Wendel pateikta informacija per šios bendrovės ir Komisijos susitikimą, pasikeitimais nuomonėmis su Editis personalui atstovaujančiomis organizacijomis bei Wendel ir Lagardère atsakymais į 2011 m. pateiktus prašymus suteikti informacijos ir 2011 m. su šiomis įmonėmis organizuotais susitikimais. Todėl vienintelė aplinkybė (net jei ji būtų įrodyta), kad naujojo įgaliotinio ataskaitą Komisija gavo tik ginčijamo sprendimo išvakarėse, negali turėti įtakos to sprendimo teisėtumui.

98      Dėl teiginio, kad naujasis įgaliotinis parengė neišsamią ir giriamąją ataskaitą, kuria siekė tik ištaisyti Komisijos padarytą klaidą, pažymėtina, jog ieškovė nepateikia jokio tą teiginį pagrindžiančio įrodymo, išskyrus vienos tos ataskaitos ištraukos citatą dėl turto, įtraukto į 2004 m. Lagardère ir Wendel sudarytą sandorį, apimties, palyginti su įsipareigojimuose numatyta apimtimi, tyrimo. Tačiau, nors šioje ataskaitos ištraukoje įgaliotinis nurodė, kad atlikdamas tyrimą negalėjo patikrinti, ar tam tikrų teisės subjektų veiklos perleidimas įvyko laikantis minėtų įsipareigojimų, jis vis dėlto pažymėjo, kad „bet kuriuo atveju visiems įmonių sandoriams buvo taikoma įsipareigojimuose nurodyta pareiga su tuometinio įgaliotinio priežiūra tęsti perleidžiamą veiklą“ (29 puslapis), ir tuo remdamasis padarė išvadą, kad nėra jokių požymių, jog sandorių apimtis iš esmės skirtųsi nuo turto, kuris turi būti perleistas laikantis įsipareigojimų, apimties (30 puslapis).

99      Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškinio pirmojo pagrindo pirma dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

–       Dėl negaliojimo atgal principo

100    Ieškovė teigia, kad Komisija pažeidė negaliojimo atgal principą priimdama ginčijamą sprendimą, kurio įsigaliojimo data yra 2004 m. liepos 30 d., nes Sąjungos aktai gali galioti atgaline data tik išimtiniais ir su bendrojo intereso tikslu susijusiais atvejais.

101    Komisija ir įstojusios į bylą šalys ginčija ieškovės argumentus.

102    Reikia priminti, kad sprendimas dėl panaikinimo būtinai galioja atgaline data, nes neteisėtumo konstatavimas įsigalioja tą dieną, kai įsigalioja panaikintas aktas (56 punkte minėto Sprendimo Asteris ir kt. / Komisija, EU:C:1988:199, 30 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2008 m. vasario 12 d. Sprendimo CELF ir ministre de la Culture et de la Communication, C‑199/06, Rink., EU:C:2008:79, 61 punktą). Tačiau šį klausimą reikia atskirti nuo klausimo dėl naujo sprendimo, kurį administracija priėmė vietoj panaikinto akto, galiojimo atgaline data. Remiantis teismų praktika, teisinio saugumo principas, kuris yra Sąjungos teisės pagrindinis principas (1969 m. liepos 9 d. Sprendimas Portelange, 10/69, Rink., EU:C:1969:36), pagal bendrąją taisyklę prieštarauja tam, kad laiko atžvilgiu aktas įsigaliotų jo dar nepaskelbus. Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, išimtinėmis aplinkybėmis gali būti daroma priešingai, jei to reikia dėl siektino tikslo ir jei tinkamai atsižvelgiama į suinteresuotųjų šalių teisėtus lūkesčius (1979 m. sausio 25 d. Sprendimo Racke, 98/78, Rink., EU:C:1979:14, 20 punktas; 1982 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Amylum / Taryba, 108/81, Rink., EU:C:1982:322, 4 punktas ir 58 punkte minėto Sprendimo Fédesa ir kt., EU:C:1990:391, 45 punktas).

103    Priešingai, nei teigia Lagardère, teismų praktika negrindžiama individualių sprendimų ir reglamentuojančio pobūdžio teisės aktų skirtumu. Iš tiesų, sprendimuose, kuriuose Teisingumo Teismas priminė negaliojimo atgal principą, kalbėta apie direktyvas arba reglamentus. Vis dėlto šiuose sprendimuose Teisingumo Teismas daro nuorodą į visus Sąjungos aktus, o ne tik į reglamentuojančio pobūdžio teisės aktus. Be to, konkrečiai dėl galimybės taikyti priemonę atgaline data po sprendimo dėl panaikinimo jis jau yra nurodęs, kad reikia apibrėžti, ar suinteresuotiesiems asmenims taikomas teisinio saugumo principas prieštarauja aptariamų nuostatų įsigaliojimui iš naujo atgaline data neatsižvelgiant į tai, ar kalbama apie reglamentus, ar apie individualias priemones (1982 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Roquette Frères / Taryba, 110/81, Rink., EU:C:1982:323, 21 punktas). Visi trys Lagardère prašyme įstoti į bylą jos nurodyti Bendrojo Teismo sprendimai (58 punkte minėto Sprendimo O2 (Germany) / Komisija, EU:T:2006:116, 48 punktas; 2006 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo GlaxoSmithKline Services / Komisija, T‑168/01, Rink., EU:T:2006:265, 320 punktas ir 2008 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Bayer CropScience ir kt. / Komisija, T‑75/06, Rink., EU:T:2008:317, 63 ir 64 punktai) vis dėlto susiję ne su klausimu dėl po ginčijamo panaikinimo atgaline data taikomo individualaus sprendimo teisėtumo, o su klausimu dėl datos, į kurią panaikinto akto autorius turi sugrįžti priimdamas pakeičiantį aktą, kad būtų galima nustatyti reikšmingas faktines aplinkybes ir taikytinus teisės aktus. Dėl šio sprendimo 55 punkte minėto Sprendimo C ir F / Komisija (EU:F:2007:66), kurį Lagardère taip pat nurodė, reikia pažymėti, jog Tarnautojų teismas jame nusprendė, kad atitinkama institucija nagrinėjamu atveju galėjo priimti atgaline data galiojančią individualią priemonę, pagal kurią ieškovas išleidžiamas į pensiją ir pagal kurią jam skiriama invalidumo pensija, nes ankstesnį sprendimą Sąjungos teismas panaikino dėl klaidingo jo teisinio pagrindo. Tačiau Tarnautojų teismas nepasisakė apskritai dėl galimybės priimti atgaline data taikomą individualų sprendimą. Be to, šioje byloje jokios trečiosios šalies teisėti lūkesčiai nebuvo pažeisti dėl priimtos atgaline data taikomos priemonės, susijusios tik su ieškovu.

104    Todėl reikia išsiaiškinti, ar šioje byloje buvo laikytasi teismų praktikoje nustatytų abiejų kriterijų, kad būtų galima priimti atgaline data taikomą administracinį aktą.

105    Dėl pirmojo kriterijaus, susijusio su siekiamu tikslu, pažymėtina, kad remiantis šio sprendimo 102 punkte nurodyta teismų praktika reikia išnagrinėti, ar ginčijamu sprendimu buvo siekiama bendrojo intereso tikslo. Tačiau priešingai, nei teigia ieškovė, teismų praktikoje nenurodyta, kad būtinai turi egzistuoti viršesnis bendrasis interesas.

106    Šioje byloje atgaline data taikomo naujo sprendimo dėl patvirtinimo priėmimu buvo siekta kelių bendrojo intereso tikslų. Naujuoju sprendimu buvo siekiama ištaisyti Sprendime T‑452/04 (EU:T:2010:385) nustatytus pažeidimus. Tai, kad administracija laikosi teisėtumo ir nepažeidžia res judicata principo, akivaizdžiai yra bendrojo intereso tikslas. Beje, naujuoju sprendimu buvo siekiama užpildyti teisinę tuštumą, atsiradusią Sąjungos teismui panaikinus pirmąjį sprendimą dėl patvirtinimo, ir taip užtikrinti įmonių, kurioms taikomas Reglamentas Nr. 4064/89 ir kurios dalyvavo 2004 m. vykdytose koncentracijos operacijose ir 2008 m. įvykdytame sandoryje, teisinį saugumą. Remiantis šio reglamento 7 ir 17 konstatuojamosiomis dalimis darytina išvada, kad jo pagrindinis tikslas yra užtikrinti koncentracijos operacijų kontrolės veiksmingumą ir įmonių, kurioms tas reglamentas taikomas, teisinį saugumą (žr. 2002 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Lagardère ir Canal+ / Komisija, T‑251/00, Rink., EU:T:2002:278, 97 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

107    Su teisėtais lūkesčiais susijusiu antruoju kriterijumi, kuriuo vadovaudamasi administracija gali priimti atgaline data taikomą aktą, siekiama užtikrinti, kad atgaline data taikomu individualiu administraciniu aktu nebūtų pažeisti nei asmenų, kuriems jis taikomas tiesiogiai, nei trečiųjų asmenų teisėti lūkesčiai.

108    Pirma, šalys neneigia, kad ginčijamas sprendimas nepažeidžia į bylą įstojusių šalių ar Planeta teisėtų lūkesčių. Todėl nereikia nagrinėti ieškovės argumentų, kad šios trys bendrovės bet kuriuo atveju negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Antra, dėl ieškovės reikia pažymėti, kad, priešingai nei ji teigia, „tinkamai vykdant teismų sprendimus teisėtų lūkesčių“ principas nedraudžia priimti naują atgaline data taikomą sprendimą dėl patvirtinimo, nes 2004 m. sausio 7 d. sprendime dėl sąlyginio leidimo vykdyti koncentraciją, kuris tebebuvo taikomas Lagardère, numatytų įsipareigojimų įgyvendinimas reiškė, pirma, kad Lagardère turi pasiūlyti Komisijai patvirtinti turimo perleisti turto perėmėją, ir, antra, kad Komisija turi priimti sprendimą dėl Lagardère pasiūlyto perėmėjo. Jau anksčiau buvo nuspręsta, kad, atvirkščiai, būtent institucijos atsisakymu vykdyti Sąjungos teismo priimtą sprendimą griaunamas pasitikėjimas Sąjungos teisine sistema, kurį kiekvienas teisės subjektas turi turėti dėl to, kad ji grindžiama būtent Sąjungos teismų priimtų sprendimų paisymu (2000 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Hautem / EIB, T‑11/00, Rink., EU:T:2000:295, 51 punktas). Jeigu šiuo atveju Komisija nebūtų priėmusi naujo sprendimo dėl patvirtinimo, ji būtų pažeidusi teismų sprendimų paisymo principą. Be to, ieškovė negali teigti, kad Komisija jai suteikė pagrįstų vilčių, jog būtent ji gali būti paskirta Editis turto perėmėja, nes vienintelė Lagardère buvo kompetentinga pasiūlyti Komisijai perėmėją (žr. šio sprendimo 40 punktą).

109    Darytina išvada, kad abu teismų praktikoje nustatyti kriterijai, kuriais remiantis galima priimti atgaline data taikomą administracinį aktą, šioje byloje yra tenkinami.

110    Ieškovė galiausiai pažymi, kad nei Teisingumo Teismas, nei Bendrasis Teismas nemanė, kad Sprendimo T‑452/04 (EU:T:2010:385) pasekmes reikia moduliuoti laiko atžvilgiu, o tai reiškia, kad šie teismai nemanė, kad reikia atgaline data patvirtinti pirmąjį sprendimą dėl patvirtinimo.

111    Remiantis SESV 264 straipsnio antros pastraipos nuostatomis Sąjungos teismui suteikiama galimybė apriboti priimamų sprendimų dėl panaikinimo taikymą atgaline data ir jam leidžiama, jei jis mano tai esant reikalinga, nurodyti, kurie panaikinto akto padariniai lieka galutiniai nuo pradžių. Taigi teismas gali savo iniciatyva nuspręsti palikti galioti panaikinto akto padarinius (2008 m. balandžio 1 d. Sprendimo Parlamentas ir Danija / Komisija, C‑14/06 ir C‑295/06, Rink., EU:C:2008:176, 84–86 punktai) arba tai padaryti šalių prašymu. Aplinkybė, kad nei Bendrasis Teismas, nei Teisingumo Teismas nemanė, jog reikia apriboti Sprendimo T‑452/04 (EU:T:2010:385) galiojimą atgaline data, vis dėlto nereiškia, kad teismai nusprendė, jog Komisija negali priimti atgaline data taikomo naujo sprendimo dėl patvirtinimo. Iš tiesų, pirma, teismui suteikta tik galimybė, o ne nustatyta pareiga sprendimo padarinius moduliuoti laiko atžvilgiu. Antra, reikia priminti, kad Komisija ne tik atgaline data patvirtino pirmąjį sprendimą dėl patvirtinimo, bet ir paskyrė nauja nepriklausomą įgaliotinį, o paskui, atsižvelgdama į jo parengtą ataskaitą ir į savo atliktą analizę, įvertino, ar Wendel atitinka 2004 m. sausio 7 d. sprendime dėl sąlyginio leidimo vykdyti koncentraciją nustatytas sąlygas dėl Editis turto perėmėjo.

112    Remiantis tuo, kas išdėstyta darytina išvada, kad ieškinio pirmojo pagrindo antra dalis turi būti laikoma nepriimtina. Todėl reikia atmesti visą pirmąjį ieškinio pagrindą.

 Dėl ieškinio antrojo pagrindo, susijusio su ginčijamo sprendimo teisinio pagrindo nebuvimu

113    Ieškovė teigia, kad dėl Bendrojo Teismo konstatavimo, jog Lagardère nesilaiko tam tikrų nustatytų įsipareigojimų, leidimas vykdyti koncentraciją tapo neįvykdomas ir kad dėl tos priežasties ginčijamas sprendimas neturi teisinio pagrindo. Kadangi Lagardère nesilaikė jai nustatytų įsipareigojimų 1 ir 10 dalių, Komisija nebegalėjo taikyti 2004 m. sausio 7 d. sprendimo dėl sąlyginio leidimo vykdyti koncentraciją.

114    Komisija ir į bylą įstojusios šalys ginčija ieškovės argumentus. Be to, Lagardère mano, kad antrasis pagrindas yra nepriimtinas, nes ieškovė negali remtis 2004 m. sausio 7 d. sprendimo dėl sąlyginio leidimo vykdyti koncentraciją neteisėtumu.

–       Dėl ieškinio antrojo pagrindo priimtinumo

115    Lagardère teigia, kad antrasis pagrindas yra nepriimtinas, nes 2004 m. sausio 7 d. sprendimas dėl sąlyginio leidimo vykdyti koncentraciją tapo galutinis po to, kai buvo priimtas Sprendimas C‑551/10 P (EU:C:2012:681), ir dėl to, kad nuo tada ieškovė nebegali remtis jo neteisėtumu.

116    Nesant reikalo priimti sprendimo dėl šių argumentų priimtinumo, jie gali būti tik atmesti, nes remdamasi 2004 m. sausio 7 d. sprendimo dėl sąlyginio leidimo vykdyti koncentraciją neteisėtumu ieškovė teigia ne tai, kad jis yra neteisėtas, o tai, kad jis tapo netaikytinas dėl to, kad Lagardère nesilaikė vieno iš jai nustatytų įsipareigojimų.

–       Dėl ginčijamo sprendimo teisinio pagrindo nebuvimo

117    Reikia priminti, kad ieškovės pareikštą ieškinį dėl 2004 m. sausio 7 d. sprendimo dėl sąlyginio leidimo vykdyti koncentraciją Bendrasis Teismas atmetė, kad Teisingumo Teismas atmetė dėl šio Bendrojo Teismo sprendimo pateiktą apeliacinį skundą ir kad dėl šios priežasties minėti sprendimai turi res judicata galią. Sprendimai atmesti iš tikrųjų turi tokią galią, kurios vienintelė pasekmė yra bet kokio naujo ieškinio dėl to paties dalyko, tarp tų pačių šalių ir dėl tos pačios priežasties nepriimtinumas (1985 m. rugsėjo 19 d. Hoogovens Groep / Komisija, 172/83 ir 226/83, Rink., EU:C:1985:355, 9 punktas). Sprendimas atmesti vis dėlto nereiškia, kad ginčijamas aktas yra galiojantis, o tik tai, kad nė vienas ieškovo nurodytas pagrindas nėra pagrįstas ir kad tą patį galima pasakyti apie su viešuoju interesu susijusius pagrindus, kuriuos teismas privalo iškelti savo iniciatyva. Todėl ginčijamam aktui toliau taikoma teisėtumo prezumpcija, kuri taip pat reiškia, kad visi Sąjungos teisės subjektai privalo pripažinti tai, jog šis aktas galioja, ir tai, kad jo neteisėtumas nebuvo įrodytas (1979 m. vasario 13 d. Sprendimo Granaria, 101/78, Rink., EU:C:1979:38, 5 punktas). Kadangi ieškinys dėl 2004 m. sausio 7 d. sprendimo dėl sąlyginio leidimo vykdyti koncentraciją buvo atmestas Bendrojo teismo sprendimu, reikia pažymėti, jog šiam aktui taikoma teisėtumo prezumpcija.

118    Be to, remiantis šio sprendimo 73–84 punktais darytina išvada, kad Komisija neprivalėjo atšaukti 2004 m. sausio 7 d. sprendimo dėl sąlyginio leidimo vykdyti koncentraciją, nes Lagardère nesilaikė pareigos, o ne sąlygos. Be to, jokie byloje esantys duomenys neįrodo, kad Komisija atšaukė šį sprendimą. Tačiau remiantis 2004 m. sausio 7 d. sprendime dėl sąlyginio leidimo vykdyti koncentraciją nustatytų įsipareigojimų 14 dalimi, perėmėjo pasirinkimą turėjo patvirtinti Komisija, kuri privalo patikrinti, ar jis atitinka įsipareigojimų 10 dalyje nustatytus įsipareigojimus, o Komisija per tam tikrą laikotarpį turėjo informuoti Lagardère apie savo sprendimą patvirtinti arba atmesti perėmėją. Šios 2004 m. sausio 7 d. sprendimo dėl sąlyginio leidimo vykdyti koncentraciją nuostatos yra ginčijamo sprendimo teisinis pagrindas. 2010 m. lapkričio 22 d. Lagardère pateikė Komisijai naują prašymą patvirtinti Wendel kaip perleidžiamo Editis turto perėmėją, kad įgyvendintų įsipareigojimus, kurie Lagardère buvo nustatyti 2004 m. sausio 7 d. sprendimu dėl sąlyginio leidimo vykdyti koncentraciją.

119    Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškinio antrąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl ieškinio trečiojo pagrindo, susijusio su teisės klaidomis ir akivaizdžiomis vertinimo klaidomis dėl to, kad Komisija atsižvelgė į vėlesnius, nei 2004 m. liepos 30 d. duomenis ir juos panaudojo pasirinktinai

120    Ieškovė teigia, kad Komisija padarė teisės klaidų ir akivaizdžių vertinimo klaidų, nes ginčijamame sprendime atsižvelgė į vėlesnius nei 2004 m. liepos 30 d. duomenis. Net darant prielaidą, jog į vėlesnius nei 2004 m. liepos 30 d. duomenis Komisija galėjo atsižvelgti, ieškovė, be kita ko, mano, kad į juos turėjo būti atsižvelgta nešališkai.

121    Komisija ir į bylą įstojusios šalys ginčija ieškovės argumentus.

122    Visų pirma ieškovė kaltina Komisiją ir įgaliotinį, kad vertindami Wendel kandidatūrą šie rėmėsi vėlesnėmis nei 2004 m. liepos 30 d. faktinėmis aplinkybėmis.

123    Šiuo klausimu remiantis ginčijamo sprendimo 22 punktu darytina išvada, kad Komisija nurodė, jog išnagrinėjo visas faktines ir teisines aplinkybes siekdama įsitikinti, kad Wendel tikrai atitinka patvirtinimo sąlygas, kurios įsipareigojimų 10 dalyje buvo nustatytos 2004 m. birželio 4 d., kai Lagardère pateikė pirmąjį prašymą dėl patvirtinimo. Beje, Komisija pažymėjo, kad atsižvelgiant į 2008 m. gegužės 30 d. įvykusį Editis perdavimą įmonei Planeta ir į analizės, kurią ji iš esmės turėjo atlikti, tiriamąjį pobūdį, jos atliktas Wendel kandidatūros vertinimas grindžiamas vėlesne, nei 2004 m. birželio 4 d. informacija apie Editis vystymąsi ir nagrinėjamas rinkas. Taip ji atliko 2004 m. birželio 4 d. buvusios padėties vertinimą (27–37 punktai), paskui išnagrinėjo, ar ji pagrįsta po šios datos įvykusiais pokyčiais (38–49 punktai). Galiausiai ji nusprendė atgaline data patvirtinti Wendel remdamasi 2004 m. birželio 4 d. buvusios padėties, kuri grindžiama po šios datos įvykusiais pokyčiais, pagrindu (50 punktas).

124    Naujasis įgaliotinis savo ataskaitoje Komisijai taip pat nurodė, kad jo buvo paprašyta atlikti retrospektyvų Wendel kandidatūros tyrimą 2004 m. liepos 30 d. ir šią analizę papildyti ir parengti Editis padėties pokyčių po to, kai 2004 m. liepos mėn. ją įsigijo Wendel, o paskui 2008 m. gegužės mėn. – Planeta, apžvalga.

125    Remiantis teismų praktika, panaikinus administracinį aktą, jo autorius turi priimti naują jį pakeičiantį aktą grįždamas į tą datą, kurią jis buvo priimtas atsižvelgiant į tuo metu galiojusias nuostatas ir į tuo metu reikšmingus duomenis (58 punkte minėto Sprendimo O2 (Germany) / Komisija, EU:T:2006:116, 47 ir 48 punktai; šiuo klausimu taip pat žr. 103 punkte minėto Sprendimo Bayer CropScience ir kt. / Komisija, EU:T:2008:317, 63 punktą). Naujajame sprendime jis vis dėlto gali remtis kitais motyvais nei tie, kuriais grindė pirmąjį sprendimą (56 punkte minėto Sprendimo Interporc / Komisija, EU:C:2003:125, 28–32 punktai).

126    Remiantis šia teismų praktika darytina išvada, kad ginčijamame sprendime Komisija pagrįstai nusprendė dėl klausimo, ar Wendel tikrai atitinka įsipareigojimų 10 dalyje nustatytas patvirtinimo sąlygas, atsižvelgdama į faktines aplinkybes, kurios jai buvo žinomos 2004 m. liepos 30 d., kai buvo priimtas pirmasis sprendimas dėl patvirtinimo.

127    Tačiau reikia priminti, kad vykdant koncentracijos operacijų kontrolę reikia atlikti tiriamąją konkurencijos padėties, kuri dėl koncentracijos operacijos gali susidaryti ateityje, analizę (2002 m. spalio 22 d. Sprendimo Schneider Electric / Komisija, T‑310/01, Rink., EU:T:2002:254, 443 punktas ir 2009 m. birželio 19 d. Sprendimo Qualcomm / Komisija, T‑48/04, Rink., EU:T:2009:212, 89 punktas). Tas pats pasakytina ir apie perėmėjo pajėgumo bei jo gebėjimo išlaikyti ir plėtoti veiksmingą konkurenciją atitinkamose rinkose, kurie numatyti įsipareigojimų 10 dalies b punkte, vertinimą.

128    Šiuo atveju Komisija būtinai privalėjo atlikti konkurencijos padėties, kuri susidarė dėl koncentracijos operacijos, a posteriori analizę. Todėl ji visiškai pagrįstai išnagrinėjo, ar jos analizė, atlikta remiantis 2004 m. liepos 30 d. jos žinioje buvusia informacija, yra pagrįsta duomenimis iš po šios datos ėjusio laikotarpio. Jei vėlesnės padėties tyrimas būtų atkleidęs, kad Wendel rinkoje nesielgė kaip konkurentė, Komisija tokiu atveju būtų turėjusi įvertinti tokio elgesio pasekmes ir atlikti Lagardère pateikto naujo prašymo dėl patvirtinimo analizę.

129    Taip pat ieškovė kaltina Komisiją, kad vėlesniais nei 2004 m. liepos 30 d. duomenimis ši naudojosi pasiriktinai ir iš dalies. Vis dėlto, remiantis ginčijamu sprendimu darytina išvada, jog Komisija tikrai atsižvelgė į aplinkybę, kad Wendel perpardavė Editis 2008 m. gegužę (47–49 punktai) ir kad Prancūzijoje Editis išliko antra didžiausia leidykla (38, 42, 43 ir 45 punktai), bei nurodė, kad šis konstatavimas nėra nesuderinamas su Lagardère įsipareigojimas, būtent su tų įsipareigojimų 10 dalies b punktu, kuriuo remiantis turto perėmėjas privalėjo turėti pajėgumų išlaikyti ar plėtoti veiksmingą konkurenciją.

130    Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad trečiąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl ieškinio ketvirtojo pagrindo, susijusio su teisės klaidomis ir akivaizdžiomis Wendel kandidatūros vertinimo klaidomis

131    Ieškovė teigia, kad Komisija privalo išnagrinėti visus prašymo dėl patvirtinimo pateikimo dieną turėtus duomenis ir įvertinti Wendel kandidatūrą, būtent jos pajėgumą rinkoje plėtoti veiksmingą konkurenciją. Ji teigia, kad bet kuriuo atveju Komisija negalėjo remtis vėlesniais nei 2004 m. liepos 30 d. duomenimis. Ieškovė vis dėlto mano, kad dėl vėlesnių nei 2004 m. liepos 30 d. faktinių aplinkybių ji yra teisi, nes Wendel perpardavė Editis tik po ketverių metų, o Editis iš naujo netapo pirmaujančia Prancūzijos įmone frankofoniškos leidybos rinkoje.

132    Be to, ieškovė kaltina Komisiją, kad ši padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, nes nepalygino Wendel prognozuojamos vidinės grąžos normos su kitų Lagardère iš anksto atrinktų konsorciumų norma ir neatsižvelgė į aplinkybę, kad Wendel neturėjo jokios patirties leidybos sektoriuje. Be to, Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą neatsižvelgdama į tai, kad Lagardère ir Wendel administratorius yra bendras, nors įsipareigojimų 10 dalyje numatyta nepriklausomumo sąlyga, ir, be to, šiuo klausimu nepakankamai motyvavo ginčijamą sprendimą. Beje, Komisija nepaisė to, kokį poveikį Wendel nepriklausomumui gali turėti laikinos sutartys tarp abiejų įmonių.

133    Komisija ir į bylą įstojusios šalys ginčija ieškovės argumentus.

134    Dėl ieškovės argumentų, susijusių su Komisijos galimybe remtis vėlesniais nei 2004 m. liepos 30 d. duomenimis ir tam tikrais atvejais neatsižvelgimu į tokius duomenis, pirmiausia reikia priminti, kad remiantis šio sprendimo 125–128 punktais galima teigti, jog ginčijamame sprendime Komisija pagrįstai nusprendė dėl klausimo, ar Wendel tikrai atitinka įsipareigojimų 10 dalyje nustatytus reikalavimus dėl patvirtinimo, ir atsižvelgė į faktines aplinkybes, kurios jai buvo žinomos 2004 m. liepos 30 d., kai buvo priimtas pirmasis sprendimas dėl patvirtinimo, o savo analizę pagrindė duomenimis, susijusiais su laikotarpiu po šios datos.

135    Nagrinėjant šį ieškinio pagrindą taip pat svarbu paminėti, kad nusistovėjusioje teismų praktikoje nustatyta, jog Reglamento Nr. 4064/89 materialinės normos, konkrečiai – jo 2 straipsnis dėl koncentracijos operacijų vertinimo, Komisijai suteikia tam tikrą diskreciją, susijusią būtent su ekonominiais vertinimais. Todėl teismo vykdoma naudojimosi tokiu įgaliojimu kontrolė, kuri yra esminė taikant koncentracijos srities normą, turi būti vykdoma atsižvelgiant į diskreciją, kuri suteikta ekonominio pobūdžio normomis, priklausančiomis koncentracijų sistemai (44 punkte minėto Sprendimo France ir kt. / Komisija, EU:C:1998:148, 223 ir 224 punktai ir 2002 m. birželio 6 d. Sprendimo Airtours / Komisija, T‑342/99, Rink., EU:T:2002:146, 64 punktas).

136    Nors teismas pripažįsta, kad Komisija turi diskreciją atlikti ekonominius vertinimus, tai vis dėlto nereiškia, kad jis neturi kontroliuoti, kaip Komisija aiškina ekonominius duomenis. Iš tikrųjų teismas būtent turi patikrinti ne tik nurodytų įrodymų materialųjį tikslumą, patikimumą ir nuoseklumą, bet ir išanalizuoti, ar tie įrodymai sudaro reikšmingų duomenų, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant kompleksinę padėtį, visumą ir ar jais galima pagrįsti jų pagrindu padarytas išvadas. Tokia kontrolė ypač reikalinga, kai būtina atlikti tiriamąją analizę (2005 m. vasario 15 d. Sprendimo Komisija / Tetra Laval, C‑12/03 P, Rink., EU:C:2005:87, 39 punktas ir 127 punkte minėto Sprendimo Qualcomm / Komisija, EU:T:2009:212, 92 punktas).

137    Vykdydamas sudėtingų ekonominių vertinimų, kuriuos Komisija atlieka naudodamasi jai Reglamentu Nr. 4064/89 suteikta diskrecija, kontrolę teismas turi tik patikrinti, ar laikomasi procedūros ir motyvavimo taisyklių, ar tiksliai nustatytos faktinės aplinkybės, ar nėra akivaizdžios vertinimo klaidos ir ar nepiktnaudžiaujama įgaliojimais. Konkrečiai, Bendrasis Teismas neturi Komisijos ekonominio vertinimo pakeisti savuoju (2003 m. balandžio 3 d. Sprendimo Petrolessence ir SG2R / Komisija, T‑342/00, Rink., EU:T:2003:97, 101 punktas). Taip pat dėl būtinybės prisiimti įsipareigojimus, siekiant išsklaidyti koncentracijos sukeltas rimtas abejones, vertinimo reikia pažymėti, kad Bendrasis Teismas neturi Komisijos vertinimo pakeisti savuoju, nes atlikdamas kontrolę jis turi tik patikrinti, ar Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos (43 punkte minėto Sprendimo easyJet / Komisija, EU:T:2006:187, 128 punktas). Dėl įsipareigojimų vykdymo vertinimo pažymėtina, kad teisminė kontrolė yra tokia pati, kaip ir taikoma koncentracijos operacijos suderinamumui su bendrąja rinka arba būtinybei prisiimti įsipareigojimus, kad būtų galima leisti vykdyti koncentracijos operaciją (minėto Sprendimo Petrolessence ir SG2R / Komisija, EU:T:2003:97, 101–103 punktai).

138    Todėl šioje byloje Bendrasis Teismas turi vykdyti ribotą sudėtingų ekonominių vertinimų, kuriuos Komisija privalėjo atlikti priimdama ginčijamą sprendimą, kontrolę ir Komisijos vertinimo nepakeisti savuoju. Atvirkščiai, kitų vertinimų, kuriuos Komisija turėjo atlikti vertindama Wendel kandidatūrą, kontrolė turi būti išsami.

139    Būtent atsižvelgiant į šiuos principus reikia išnagrinėti visus šešis argumentus, kuriuos ieškovė pateikė dėstydama šį ieškinio pagrindą.

140    Visų pirma reikia priminti, kad remiantis Lagardère įsipareigojimų 10 dalimi pastaroji, siekdama išsaugoti veiksmingą konkurenciją atitinkamose rinkose, įsipareigojo Editis turtą perleisti vienam ar keliems nepriklausomiems turto perėmėjams, atitinkantiems tokias sąlygas:

„Lagardère negali turėti svarbių tiesioginių ar netiesioginių su įgijėju susijusių interesų.

Įgijėjas ar įgijėjai turi būti patikimi, pajėgūs ir turintys ekonominių paskatų išlaikyti arba vystyti veiksmingą konkurenciją, tačiau dėl šios sąlygos a priori neeliminuojama jokia pramonės ar finansų srityse veikiančių įgijėjų kategorija.

Perleidžiamo turto įsigijimu neturi būti sukurta naujų konkurencijos problemų ir negali būti keliamas pavojus vilkinti įsipareigojimų įgyvendinimą. Lagardère pravalo gebėti įrodyti Komisijai, kad įgijėjas atitinka įsipareigojimų sąlygas ir kad perleidžiamas turtas perleidžiamas laikantis šių įsipareigojimų.

Įgijėjas ar įgijėjai turi gauti arba turi būti pagrįstai tikimasi, kad jie gali gauti visus leidimus, reikalingus įsigyti ir eksploatuoti perleidžiamą turtą.“

141    Pirma, ieškovė teigia, kad dėl vėlesnių nei 2004 m. liepos 30 d. faktinių aplinkybių ji yra teisi, nes Wendel perpardavė Editis tik po ketverių metų, o Editis iš naujo netapo pirmaujančia Prancūzijos įmone frankofoniškos leidybos rinkoje. Tačiau remiantis bylos duomenimis darytina išvada, kad Wendel pasirodė esanti patikima, pajėgi ir veiksmingą konkurenciją rinkoje išplėtojusi įmonė, kaip nustatyta Lagardère įsipareigojimų 10 dalies b punkte nustatytose sąlygose. Iš tiesų neginčytina, kad Editis veikla ir augimas buvo reikšmingi po to, kai ją perėmė Wendel, o dėl šios aplinkybės 2008 m. gegužę pastaroji galėjo ją perparduoti Planeta; ieškovė niekada neteigė, kad tas perpardavimas sumažino konkurenciją rinkoje.

142    Antra, ieškovė teigia, kad Komisija turėjo įvertinti Wendel pajėgumą ir paskatas išlaikyti bei plėtoti veiksmingą konkurenciją. Tačiau remiantis ginčijamo sprendimo 28–35 punktais galima teigti, kad Komisijos tyrimas buvo susijęs su Lagardère įsipareigojimų 10 dalies b punkte nustatytomis sąlygomis ir jame buvo nagrinėjama, pirma, ar Wendel yra patikimas ūkio subjektas (28 ir 29 punktai) ir, antra, ar Wendel buvo pajėgi išlaikyti ir plėtoti Editis kaip veiksmingą konkurentą atitinkamose rinkose (30–34 punktai). Taigi Komisija ne tik išnagrinėjo finansinę naudą, kurią Wendel galėtų gauti iš operacijos, bet ir išanalizavo Editis išvadas pabrėždama Wendel norą išlaikyti vadovus ir Wendel parengtą verslo planą, kuriame numatyta vidinio ir išorės augimo strategija. Taigi ieškovės argumentas, kad Komisija neišnagrinėjo Wendel pajėgumų plėtoti veiksmingą konkurenciją, nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, nes Komisija išnagrinėjo Wendel pajėgumą išlaikyti ir plėtoti Editis, kad iš jo padarytų veiksmingą konkurentą.

143    Trečia, ieškovė kaltina Komisiją, kad ši padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, nes nepalygino Wendel prognozuojamo vidinio pelningumo su kitų Lagardère iš anksto atrinktų konsorciumų pelningumu, nors Komisija palygino Wendel pasiūlymą su kitais pasiūlymais dėl Editis vadovaujančiųjų išteklių išsaugojimo aspekto.

144    Reikia priminti, kad, remiantis įsipareigojimų 13 dalies b punktu ir 14 dalimi, Lagardère privalėjo Komisijai pateikti potencialių įgijėjų, su kuriais ketino susisiekti, sąrašą, o Lagardère pasirinktą vieną ar kelis perėmėjus turėjo patvirtinti Komisija, priimanti sprendimą atsižvelgdama į reikiamą informaciją, kuria remdamasi gali patikrinti, ar jie atitinka įsipareigojimuose nustatytus patvirtinimo kriterijus. Remiantis šių įgaliojimų 20 dalimi, ši pranešančiosios šalies vykdoma perėmėjo ar perėmėjų atrankos procedūra turi vykti prižiūrint Komisijos patvirtintam įgaliotiniui, kuris privalo stebėti, kad būtų tinkamai vykdomi Lagardère įsipareigojimai, kaip tai suprantama pagal 21 dalies g punktą, kitaip tariant – vesti derybas dėl perėmimo su trečiosiomis suinteresuotomis šalimis 25 dalyje numatytu atveju, jei pranešančioji šalis per nustatytą terminą neįvykdytų prisiimtų įsipareigojimų. Galiausiai įgaliojimų 11 dalyje nustatyta, kad Lagardère turėtų dėti visas pastangas, kad vieninteliam perėmėjui parduotų visą perleidžiamą turtą ir siektų tikslo už jį gauti kuo geresnę kainą. Taigi ši atrankos procedūra, kurioje buvo numatyta, kad Lagardère yra vienintelė turinti kompetenciją siūlyti Komisijai Editis turto perėmėją ir kad Komisija turi tik patikrinti, jog Lagardère pasirinktas perėmėjas atitinka įsipareigojimuose nustatytus kriterijus dėl veiksmingos konkurencijos atitinkamose rinkose išsaugojimo, buvo aiškiai nustatyta ne ginčijamame sprendime, o 2004 m. sausio 7 d. sprendime dėl sąlyginio leidimo vykdyti koncentraciją, kurio teisėtumo ieškovė nebegali ginčyti, nes Sprendimas T‑452/04 (EU:T:2010:385) turi res judicata galią (117 punkte minėto Sprendimo Hoogovens Groep / Komisija, EU:C:1985:355, 9 punktas).

145    Be to, reikia priminti, kad pagal taikytinas koncentracijų teisės nuostatas Komisija neprivalo pati organizuoti kandidatų perimti perleidžiamą turtą atrankos procedūros arba lyginti tų kandidatų atitinkamų privalumų. Šiuo klausimu pranešimo dėl konkurencijos gynimo priemonių 21 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad „kai parduoti dalį verslo reikalaujama tam, kad būtų leista vykdyti koncentraciją, surasti tai verslo daliai tinkamą pirkėją yra šalių pareiga“. Ši dalis visiškai neprieštarauja Reglamento Nr. 4064/89 nuostatoms; jo 8 straipsnio 2 dalyje numatyti tik galimi koncentracijoje, apie kurią pranešta, „dalyvaujančių įmonių prireikus padaryti pakeitimai“, kad ji taptų suderinama su bendrąja rinka, tačiau nenustatyta procedūra, kurios reikia laikytis siekiant tokio rezultato. Sprendime C‑551/10 P (EU:C:2012:681) Teisingumo Teismas, be kita ko, priminė, kad Reglamento Nr. 4064/89 2 straipsnio 2 ir 3 dalimis Komisijai suteikiama užduotis užtikrinti, kad jos kontroliuojamos koncentracijos operacijos nesukurtų ar nesustiprintų dominuojančios pozicijos, kurios pasekmė būtų reikšmingas veiksmingos konkurencijos sutrikdymas bendrojoje rinkoje ar didžiojoje jos dalyje, ir kad dėl tos priežasties Komisija neprivalo sukurti tobulos konkurencijos sistemos bei už ūkio subjektus nuspręsti, kas turi veikti rinkoje (66 ir 67 punktai). Taigi Teisingumo Teismas nurodė, kad Komisija turi tik galimybę patvirtinti arba nepatvirtinti jai pristatyto įgijėjo (76 punktas).

146    Dėl Komisijos atliekamo būtinybės prisiimti įsipareigojimus vertinimo siekiant išsklaidyti koncentracijos keliamas rimtas abejones pažymėtina, kad Sąjungos teismas mano, jog jis neprivalo Komisijos vertinimo pakeisti savuoju, ir kad dėl tos priežasties įtariamas neatsižvelgimas į kitus trečiųjų šalių siūlomus įsipareigojimus savaime neįrodo, kad ginčijamame sprendime padaryta akivaizdi vertinimo klaida. Taigi dėl aplinkybės, kad kitiems įsipareigojimams taip pat galėjo būti pritarta ar net jeigu jie galėjo būti palankesni konkurencijai, tas sprendimas neprivalo būti panaikintas, nes Komisija galėjo pagrįstai padaryti išvadą, kad sprendime nurodyti įsipareigojimai leidžia išsklaidyti rimtas abejones (2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo ARD / Komisija, T‑158/00, Rink., EU:T:2003:246, 328 ir 329 punktai bei 43 punkte minėto Sprendimo easyJet / Komisija, EU:T:2006:187, 128 ir 129 punktai). Panašiai ir šiuo atveju Bendrasis Teismas neprivalo atlikti atskirų pasiūlymų, kuriuos 2004 m. gavo Lagardère, lyginamosios analizės, o Komisija neprivalėjo lyginti atskirų perėmėjų prognozuojamo vidinio pelningumo, nes Wendel, kuri buvo vienintelė Lagardère pasiūlyta perėmėja, kandidatūra jai pasirodė atitinkanti pastarosios įsipareigojimus.

147    Galiausiai reikia pažymėti, kad ieškovės argumentas, jog Komisija palygino įvairių perėmėjų pasiūlymus vienu konkrečiu aspektu, yra nepagrįstas. Iš tikrųjų remiantis ginčijamo sprendimo 30 punktu darytina išvada, kad vertindama, ar Wendel yra kandidatė, galinti išlaikyti ir plėtoti Editis kaip veiksmingą konkurentą atitinkamoje rinkoje, Komisija konstatavo, jog Wendel įsipareigojo išlaikyti vadovaujantį ir už leidybą atsakingą personalą, ir kad Wendel pabrėžė, jog toks pasirikimas jai leis užtikrinti Editis plėtrą paprasčiau, nei tuo atveju, jeigu ją įsigytų šiame sektoriuje veikiantis konkurentas, kuris tikrai reorganizuotų vadovavimo kontrolę.

148    Ketvirta, ieškovė kaltina Komisiją, kad ši neatsižvelgė į aplinkybę, jog Wendel neturi patirties leidybos sektoriuje. Tačiau remiantis įsipareigojimų 10 dalies b punktu akivaizdžiai galima teigti, kad perleidžiamo turto perėmėjas gali būti atrinktas iš finansiniame sektoriuje veikiančių įgijėjų, o tai patvirtino Bendrasis Teismas (Sprendimo T‑279/04, EU:T:2010:384, 344 ir 345 punktai) ir Teisingumo Teismas (Sprendimo C‑551/10 P, EU:C:2012:681, 78 punktas), kai nagrinėjo 2004 m. sausio 7 d. sprendimo dėl sąlyginio leidimo vykdyti koncentraciją teisėtumą. Be to, ieškovės argumentas yra nepagrįstas, nes ginčijamo sprendimo 30 punkte Komisija aiškiai išnagrinėjo, ar Wendel yra ūkio subjektas, galintis išlaikyti ir plėtoti veiksmingą konkurenciją nepaisant to, jog neturi patirties leidybos sektoriuje. Ji taip priminė, kad Editis toliau turės visą vadovaujantį, leidybos ir pagalbinį personalą, kuris jai reikalingas siekiant išsaugoti savo pačios pajėgumą, ir kad Wendel įsipareigojo išsaugoti minėtą personalą. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad įsipareigojimų 12 dalies b punkte Lagardère įsipareigojo nesuėjus tam tikram terminui nesamdyti Editis vykdomojo komiteto narių ir pagrindinių redakcijos vadovų.

149    Penkta, ieškovė kaltina Komisiją, kad ši nusprendė, jog Wendel atitinka įsipareigojimuose nustatytą nepriklausomumo sąlygą, nors vienas iš šios bendrovės vadovų tuo pat metu buvo Lagardère stebėtojų tarybos ir audito komiteto narys.

150    Kad būtų išsaugota veiksminga konkurencija atitinkamose rinkoje, Lagardère įsipareigojimų 10 dalyje įsipareigojo „Editis turtą perleisti vienam ar keliems nepriklausomiems perėmėjams“. 10 dalies a punkte, be kita ko, numatyta, kad Lagardère negali turėti „reikšmingų tiesioginių ar netiesioginių interesų perimančioje įmonėje“. Sprendimo T‑279/04 (EU:T:2010:384) 346 punkte Bendrasis Teismas atmetė ieškovės pateiktą argumentą, kuriuo ji grindė ieškinio devintąjį pagrindą, kuriame teigiama, kad Lagardère įsipareigojimai neatitinka pranešimo dėl konkurencijos gynimo priemonių 49 punkto. Taigi Bendrasis Teismas nusprendė, kad „paprasčiausias reikšmingų tiesioginių ar netiesioginių interesų perimančioje įmonėje ar įmonėse nebuvimas, nurodytas Lagardère įsipareigojimų 10 dalyje, yra suderinamas su pranešimo dėl konkurencijos gynimo priemonių 49 punkte nustatyta sąlyga dėl ryšio tarp perėmėjo iš šalių nebuvimo, nes, remiantis Lagardère įsipareigojimų 10 dalimi, perleisti bus galima tik „vienam ar keliems nuo pranešančiosios šalies nepriklausomiems perėmėjams“, o dalis ar visas perleidžiamas turtas „neturi sukelti naujų konkurencijos problemų“.

151    Svarbu pažymėti, kad Bendrasis Teismas taip įvertino dvi įsipareigojimų 10 dalyje ir 10 dalies a punkte nustatytas sąlygas ir nusprendė, kad „10 dalies a punkte numatytas „reikšmingų tiesioginių ar netiesioginių Lagardère interesų perimančioje įmonėje nebuvimas“ turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į 10 dalyje nustatytą bendrąją perėmėjo nepriklausomumo nuo Lagardère sąlygą.

152    Šiuo atveju reikia išnagrinėti, ar vertindama Wendel kandidatūrą Komisija tikrai laikėsi įsipareigojimų, aiškinamų atsižvelgiant į pranešimo dėl konkurencijos gynimo priemonių 49 punktą, 10 dalyje ir 10 dalies a punkte nustatytos jos nepriklausomumo nuo Lagardère sąlygos. Perėmėjo nepriklausomumo sąlyga siekiama būtent užtikrinti, kad perėmėjas būtų pajėgus rinkoje veikti kaip veiksmingas ir savarankiškas konkurentas ir kad turto perleidėjas negalėtų daryti įtakos jo strategijai ir sprendimams. Šis nepriklausomumas gali būti vertinamas nagrinėjant kapitalo, finansinius, komercinius, asmeninius ir materialinius dviejų bendrovių ryšius.

153    Dėl šalių nepriklausomumo klausimo ginčijamo sprendimo 27 punkte Komisija nurodė, kad „2004 m. pateikiant pirmąjį prašymą dėl patvirtinimo Wendel buvo nepriklausoma nuo Lagardère grupės“ ir kad „faktiškai nebuvo jokio su kapitalu susijusio ar kitokio ekonominio ryšio tarp šių dviejų bendrovių“. Šio teiginio ieškovė neginčija ir, be kita ko, neteigia, kad egzistuoja materialieji ir finansiniai ryšiai tarp šių bendrovių.

154    Tiesa, ieškovė pagrįstai teigia, kad tas pats asmuo posėdžiavo tam tikruose Lagardère ir Wendel vadovaujančiuose ar stebėjimo organuose. Iš tiesų yra žinoma, kad nuo 1998 m. P. buvo vienas iš penkiolikos Lagardère stebėtojų tarybos narių ir šios bendrovės audito komiteto narys. Be to, nuo 2002 m. iki 2005 m. gegužės 31 d. P. buvo vienas iš dvylikos Wendel valdybos, vienas iš trijų paskyrimo ir atlyginimo komiteto ir vienas iš penkių audito komiteto narių.

155    Vis dėlto P. buvimas abiejų bendrovių valdymo organuose šios bylos aplinkybėmis neįrodo, kad Wendel buvo nuo Lagardère priklausomas perėmėjas.

156    2004 m. liepos 30 d. Lagardère iš tiesų buvo dualistinio tipo pagal Prancūzijos teisę įsteigta komanditinė akcinė bendrovė, kurios veikla buvo reglamentuojama Prancūzijos prekybos kodekso L 226-1–L 226-14 straipsniais. Taigi jai vadovavo valdytojas, prižiūrimas stebėtojų tarybos. Būdamas stebėtojų tarybos narys, o ne vadovas, P., Wendel teigimu, vykdė tik priežiūros ir bendrovės valdymo orientavimo funkcijas. Beje, kaip audito komiteto nariui, jam buvo pavesti iš esmės finansiniai ir su sąskaityba susiję klausimai.

157    2004 m. liepos 30 d. Wendel buvo monistinio tipo pagal Prancūzijos teisę įsteigta bendrovė, kurios veikla buvo reglamentuojama Prancūzijos prekybos kodekso L 225-17–L 225-56 straipsniais. Taigi jai vadovavo valdyba, nustatanti jos veiklos kryptis. Tiesa, kaip pažymi Wendel, remiantis Prancūzijos prekybos kodekso L 225-37 straipsniu jos valdybos nariams buvo taikoma diskretiškumo pareiga, tačiau jie taip pat privalėjo būti lojalūs bendrovei, kaip, be kita ko, nustatyta šio kodekso L 242-6 straipsnyje. Be to, P. taip pat buvo Wendel paskyrimų ir atlyginimų bei audito komitetų narys, o tie komitetai turėjo rengti ne mažiau kaip keturis kartus per metus susirenkančios valdybos susitikimus. Audito komitetas daugiausia kompetencijos turėjo būtent sąskaitybos klausimais, o paskyrimų ir atlyginimų komitetas turėjo teikti pasiūlymus dėl vadovų skyrimo, valdybos pirmininko ir deleguotojo generalinio direktoriaus atlyginimo bei dėl vadovaujančiojo personalo paskatų politikos gairių. Remiantis 2004 m. metine ataskaita darytina išvada, kad per 2004 m. liepos 9 d., rugsėjo 6 ir 23 d. bei spalio 22 d. susirinkimus paskyrimų ir atlyginimų komiteto darbotvarkėje buvo įtraukti klausimai dėl premijos už Editis įsigijimą, dėl investicijų į Editis ir dėl Wendel vadovų dalyvavimo Editis kapitale.

158    Be to, 10 išnašoje, į kurią daroma nuoroda ginčijamo sprendimo, kurį Komisija priėmė atsakydama į Bendrojo Teismo pritaikytą proceso organizavimo priemonę, 27 punkte, pažymėta, kad „dėl asmeninio ryšio tarp Lagardère ir Wendel Komisija atkreipia dėmesį į tai, kad prieš pirmojo sprendimo dėl patvirtinimo priėmimą Wendel atstovai įsipareigojo pasiekti, kad [P.] nebeposėdžiautų Wendel valdyboje“. Remiantis ginčijamu sprendimu ir atsakymais į Bendrojo Teismo per posėdį pateiktus klausimus darytina išvada, kad, Komisijos prašymu, 2004 m. liepos 27 d. Wendel formaliai įsipareigojo, pirma, nutraukti P. įgaliojimus šioje bendrovėje per vienus metus nuo šios bendrovės kandidatūros patvirtinimo, ir, antra, šiuo laikotarpiu jam nebeleisti dalyvauti priimant valdybos ir kitų vidaus komitetų sprendimus, jeigu šie susiję su grupės leidybos veikla, ir nebesuteikti jam jokios Wendel vadovų ar vykdančiojo personalo turimos konfidencialios informacijos apie leidybos sektorių.

159    Remiantis šių aplinkybių visuma galima daryti išvadą, jog Komisija rūpinosi, kad P. veikla bendrovėje Wendel nepakenktų šios bendrovės nepriklausomumui ir dėl tos priežasties veiksmingos konkurencijos išsaugojimui bei plėtojimui aptariamoje rinkoje. Todėl tik P. dalyvavimas abiejų bendrovių valdymo organų darbe negalėjo, nesant jokių kitų aplinkybių, sudaryti sąlygų teigti, kad Lagardère darė įtakos Wendel elgesiui rinkoje ir kad buvo nesilaikyta perėmėjo nepriklausomumo sąlygos.

160    Dėl ieškovės argumentų, kad P. dalyvavimas abiejų bendrovių valdymo organų ir stebėtojų tarybos veikloje kėlė ypač daug problemų investicijų nutraukimo ir Lagardère vykdomos perėmėjo atrankos etape, reikia priminti, pirma, kad investicijų nutraukimo procesą atidžiai stebėjo Komisija ir, antra, kad Komisija neprivalėjo sukurti tobulos konkurencijos sistemos ir už ūkio subjektus nuspręsti, kas turi veikti rinkoje, nes tik Lagardère turėjo surasti tinkamą įgijėją, kurį vėliau patvirtintų Komisija (žr. šio sprendimo 144 ir 145 punktus).

161    Galiausiai dėl ieškovės argumento dėl ginčijamo sprendimo nepakankamo motyvavimo šiuo konkrečiu klausimu reikia pažymėti, kad šis argumentas turi būti išnagrinėtas analizuojant ieškinio šeštąjį pagrindą.

162    Šešta, ieškovė kaltina Komisiją, kad ši nepaisė poveikio, kurį laikini dviejų įmonių susitarimai galėjo daryti Wendel nepriklausomumui, nes atlygį Editis už tam tikrų leidinių platinimą ir toliau mokėjo bendrovė Hachette, visiškai priklausanti bendrovei Lagardère. Kadangi šie laikini susitarimai buvo dalis Lagardère įsipareigojimų, taigi apibrėžti 2004 m. sausio 7 d. sprendime dėl sąlyginio leidimo vykdyti koncentraciją (žr. šio sprendimo 1 priedo 13 ir 14 punktus), šis argumentas turi būti atmestas, nes ieškovė nebegali ginčyti šio sprendimo teisėtumo (žr. šio sprendimo 144 punktą).

163    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškinio ketvirtąjį pagrindą, išskyrus šio sprendimo 161 punkte nurodytą argumentą, reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl ieškinio penktojo pagrindo, susijusio su piktnaudžiavimu įgaliojimais

164    Ieškovė teigia, kad ginčijamame sprendime yra piktnaudžiavimo įgaliojimais požymių, nes Komisija pasinaudojo SESV 266 straipsniu, kad a posteriori patvirtintų pirmąjį sprendimą dėl patvirtinimo, užuot grįžusi į padėtį iki Bendrojo Teismo ir Teisingumo Teismo nustatyto pažeidimo padarymo.

165    Komisija ir į bylą įstojusios šalys ginčija ieškovės argumentus.

166    Remiantis teismų praktika (58 punkte minėto Sprendimo Fédesa ir kt., EU:C:1990:391, 24 punktas), piktnaudžiavimas įgaliojimais yra tada, kai Sąjungos institucija priima aktą tik ar bent jau iš esmės siekdama kitų nei nurodytieji tikslų arba siekdama išvengti Sutartyje numatytos konkrečiomis aplinkybėmis taikytinos procedūros. Taigi Sąjungos teismas mano, kad aktas turi piktnaudžiavimo įgaliojimais požymių tik tuo atveju, jei remiantis objektyviais, reikšmingais ir nuosekliais įrodymais galima teigti, jog jis buvo priimtas tik ar bent jau iš esmės siekiant kitų nei nurodytieji tikslų (žr. 2004 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Ramondín ir kt. / Komisija, C‑186/02 P ir C‑188/02 P, Rink., EU:C:2004:702, 44 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Jei siekiamų tikslų yra daug ir net jei tarp tinkamų motyvų yra vienas nepagrįstas, sprendimas nebus pripažintas priimtu piktnaudžiaujant įgaliojimais, jeigu nenukenčia pagrindinis tikslas (1954 m. gruodžio 21 d. Sprendimas Italija / Vyriausioji valdyba, 2/54, Rink., EU:C:1954:8; šiuo klausimu taip pat žr. 1999 m. liepos 8 d. Sprendimo Vlaamse Televisie Maatschappij / Komisija, T‑266/97, Rink., EU:T:1999:144, 131 punktą).

167    Šiuo klausimu ieškovė teigia, kad Komisija a posteriori patvirtino pirmąjį sprendimą dėl patvirtinimo veikiau tam, kad patenkintų privatųjį interesą, užuot viršenybę suteikusi bendrajam interesui.

168    Šiam ieškiniui pagrįsti ji visų pirma nurodo, kad Komisija neteisėtai nusprendė, jog ginčijamas sprendimas taikytinas atgaline data, užuot skyrusi sankciją Lagardère už vieno iš jai nustatytų įsipareigojimų pažeidimą. Tačiau remiantis ieškinio pirmojo pagrindo analize galima teigti, pirma, kad Komisija galėjo teisėtai priimti atgaline data taikomą sprendimą ir, antra, kad Komisija neprivalėjo atšaukti 2004 m. sausio 7 d. sprendimo dėl sąlyginio leidimo vykdyti koncentraciją ir bausti Lagardère. Be to, naujo sprendimo dėl patvirtinimo, taikytino atgaline data priėmimu buvo siekiama kelių bendrojo intereso tikslų, kurie nurodyti nagrinėjant ieškinio pirmąjį pagrindą.

169    Antra, ieškovė teigia, kad ginčijamu sprendimu buvo siekiama, pažeidžiant 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) nuostatas, sužlugdyti 2010 m. lapkričio 4 d. Tribunal de commerce de Paris (Prancūzija) jos pareikštą ieškinį prieš Lagardère ir Wendel. Per posėdį ieškovė pažymėjo, jog šiuo ieškiniu ji siekė, kad nacionalinis teismas panaikintų Lagardère ir Wendel sudarytą perleidimo sutartį tuo pagrindu, kad ji prieštarauja viešajai ekonominei tvarkai, nes Bendrasis Teismas panaikino pirmąjį sprendimą dėl Wendel patvirtinimo.

170    Iš tikrųjų Europos žmogaus teisių teismas mano, kad teismo sprendimo vykdymas turi būti laikomas proceso sudedamąja dalimi, kaip tai suprantama pagal EŽTK 6 straipsnio 1 dalį, ypač kai kalbama apie administracinius ginčus (1997 m. kovo 19 d. EŽTT Sprendimo Hornsby / Graikija, Recueil des arrêts et décisions 1997‑II, 40 ir 41 punktai), ir kad tas teismas išplėtojo praktiką dėl teisės aktų leidėjui taikomo draudimo kištis su tikslu daryti įtakos ginčo teisminei atomazgai (1994 m. gruodžio 9 d. EŽTT Sprendimo Raffineries grecques Stran ir Stratis Andreadis / Graikija, 49 punktas, serija A Nr. 301-B; Zielinski ir Pradal ir Gonzales ir kt. / Prancūzija, Nr. 24846/94 ir 34165/96–34173/96, 57 punktas, EŽTT, 1999-VII). Tačiau šioje byloje ieškovė nepateikė jokio argumento pagrįsti teiginiui, kad ginčijamo sprendimo priėmimu buvo siekiama sužlugdyti vykstantį nacionalinį teismo procesą. Be to, remiantis ieškinio pirmojo pagrindo analize galima teigti, kad naujo sprendimo dėl patvirtinimo, taikytino atgaline data, priėmimu buvo siekiama būtent užtikrinti, kad administracija laikytųsi Bendrojo Teismo nustatyto teisėtumo ir res judicata galios.

171    Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad remdamasi objektyviais, reikšmingais ir nuosekliais įrodymais ieškovė neįrodė, kad ginčijamu sprendimu buvo siekiama atgaline data patvirtinti pirmąjį sprendimą dėl patvirtinimo ir taip veikiau patenkinti privatųjį interesą užuot viršesniu pripažinus bendrąjį interesą.

172    Todėl ieškinio penktasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

 Dėl ieškinio šeštojo pagrindo, susijusio su nemotyvavimu

173    Ieškovė teigia, kad ginčijamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas. Jos nuomone, Komisija konkrečiai nepateikė pakankamų duomenų dėl priežasčių, kuriomis grindžiamas sprendimo, taikytino atgaline data, priėmimas. Taip pat ji nenurodė priežasčių, dėl kurių gali atsižvelgti į įvykius po 2004 m. liepos 30 d., ir nenurodė, kodėl 2008 m. įvykęs Editis turto perpardavimas Planeta nebuvo pripažintas įsipareigojimų pažeidimu. Galiausiai, ieškovės teigimu, Komisija nepakankamai paaiškino, kodėl bendro Lagardère ir Wendel administratoriaus buvimas suderinamas su įsipareigojimų 10 straipsnyje numatyta nepriklausomumo sąlyga.

174    Komisija, palaikoma Lagardère ir Wendel, atsako, kad ji pakankamai motyvavo ginčijamą sprendimą.

175    Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, pareigos motyvuoti apimtis priklauso nuo atitinkamo akto pobūdžio ir nuo jo priėmimo aplinkybių. Motyvai turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti aktą priėmusios institucijos argumentus, kad, pirma, Sąjungos teismas galėtų vykdyti teisėtumo kontrolę ir, antra, kad suinteresuotieji asmenys galėtų susipažinti su priimtos priemonės pagrindimu, siekdami apginti savo teises ir patikrinti, ar sprendimas tikrai pagrįstas. Nereikalaujama, kad motyvuose būtų išsamiai nurodytos visos reikšmingos faktinės ir teisinės aplinkybės, nes klausimas, ar akto motyvai atitinka SESV 296 straipsnio reikalavimus, vertintinas atsižvelgiant ne tik į akto formuluotę, bet taip pat į jo kontekstą bei į atitinkamą klausimą reglamentuojančių teisės normų visumą (1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija / Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, Rink., EU:C:1998:154, 63 punktas ir 2011 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Sniace / Komisija, T‑238/09, EU:T:2011:705, 37 punktas).

176    Konkrečiai tariant, Komisija neprivalo pareikšti nuomonės dėl visų jai pateiktų suinteresuotųjų asmenų argumentų. Pakanka, kad ji išdėstytų tik didžiausią reikšmę sprendimo sandarai turinčias faktines aplinkybes bei teisinius argumentus (2008 m. liepos 1 d. Sprendimo Chronopost ir La Poste / UFEX ir kt., C‑341/06 P ir C‑342/06 P, Rink., EU:C:2008:375, 96 punktas ir 2010 m. kovo 3 d. Sprendimo Freistaat Sachsen / Komisija, T‑102/07 ir T‑120/07, Rink., EU:T:2010:62, 180 punktas).

177    Be to, sprendimo motyvavimo tikslumas turi būti proporcingas faktinėms galimybėms ir techninėms sąlygoms arba terminui, per kurį jis turi būti priimtas. Taigi koncentracijos operacijų kontrolės srityje Komisija nepažeidžia jai nustatytos pareigos motyvuoti, jeigu vertindama tam tikrus koncentracijos aspektus sprendime nenurodo tikslių motyvų, kurie jai atrodo akivaizdžiai nesusiję, nereikšmingi ar aiškiai antraeiliai vertinant šią koncentraciją (2009 m. gegužės 7 d. Sprendimo NVV ir kt. / Komisija, T‑151/05, Rink., EU:T:2009:144, 192 punktas). Toks reikalavimas iš tiesų būtų sunkiai suderinamas su skubos reikalavimu ir trumpais procedūriniais terminais, kurie privalomi Komisijai, kai ji įgyvendina savo koncentracijų kontrolės įgaliojimą, ir kurie yra viena iš šių operacijų kontrolės procedūros išskirtinių aplinkybių (2008 m. liepos 10 d. Sprendimo Bertelsmann ir Sony Corporation of America / Impala, C‑413/06 P, Rink., EU:C:2008:392, 167 punktas). Tačiau Komisija vis dėlto privalo išdėstyti esminę reikšmę sprendimo sandarai turinčias faktines aplinkybes ir teisinius argumentus (minėto Sprendimo NVV / Komisija, EU:T:2009:144, 194 punktas).

178    Atsižvelgiant į šiuos principus įvertintas ginčijamo sprendimo motyvavimas atrodo pakankamas.

179    Iš tikrųjų reikia visų pirma priminti, kad ginčijamas sprendimas priimtas ieškovei žinomomis aplinkybėmis, kurias sudaro 2004 m. sausio 7 d. sprendimas dėl sąlyginio leidimo vykdyti koncentraciją, kurio įgyvendinimas užtikrinamas sprendimu dėl patvirtinimo, taip pat ieškovės ieškinio dėl šio sprendimo atmetimas ir pirmojo sprendimo dėl patvirtinimo panaikinimas Bendrajame Teisme bei apeliacinio skundo dėl šio Bendrojo Teismo sprendimo atmetimas Teisingumo Teisme. Be to, remiantis bylos medžiaga galima teigti, kad 2011 m. vasario 24 d ir balandžio 18 d. Komisija atsakė į ieškovės laiškus dėl Sprendimo T‑452/04 (EU:T:2010:385), minėto 15 punkte, pasekmių, kad šiuo klausimu 2011 m. vasario 14 d. ir kovo 16 d. įvyko ieškovės ir Komisijos susitikimai ir kad 2011 m. balandžio 20 d. laišku naujajam įgaliotiniui, o 2011 m. balandžio 27 d. laišku – Komisijai, ieškovė iš naujo pateikė pastabas dėl naujos patvirtinimo procedūros.

180    Beje, ginčijamo sprendimo 15–22 punktuose aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kodėl Komisija apsisprendė priimti atgaline data taikomą sprendimą ir, siekiant išsamumo, kodėl atsižvelgiama į po 2004 m. liepos 30 d. susiklosčiusias faktines aplinkybes. Komisija, be kita ko, pasirūpino, kad per daug kartų nuo 2010 m. rugsėjo 30 d. iki 2011 m. gegužės 13 d. įvykusius ieškovės ir Komisijos pasikeitimus informacija būtų atsakyta į ieškovės pateiktus argumentus dėl šių aspektų. Dėl 2008 m. įvykusio Editis perpardavimo Planeta Komisija taip pat pakankamai aiškiai ir nedviprasmiškai ginčijamo sprendimo 47 ir 48 punktuose išdėstė priežastis, dėl kurių mano, jog šis perpardavimas yra suderinamas su Lagardère įsipareigojimais.

181    Galiausiai dėl įsipareigojimuose numatytos nepriklausomumo sąlygos vertinimo motyvavimo pažymėtina, kad remiantis ginčijamo sprendimo 27 punktu darytina išvada, jog Komisija nusprendė, kad tuo metu, kai 2004 m. buvo pateiktas pirmasis prašymas dėl patvirtinimo, Wendel nepriklausė nuo Lagardère, nes nebuvo jokio su kapitalu susijusio ir jokio kito ekonominio ryšio tarp šių bendrovių. Šis motyvas, kuris savaime yra pakankamas, be kita ko, papildytas 10 išnašoje, į kurią daroma nuoroda ginčijamo sprendimo 27 punkte, išdėstytu patikslinimu, kuriame pabrėžiama, kad Wendel įsipareigojo imtis veiksmų, kad P, kuris buvo Lagardère stebėtojų tarybos narys, daugiau nebeposėdžiautų šios bendrovės valdyboje (žr. šio sprendimo 158 punktą).

182    Aplinkybė, kad šios išnašos turinys ieškovei buvo pateiktas tik vykstant ginčo procedūrai, nepaneigia šio sprendimo 181 punkte išdėstytos išvados. Iš tiesų, ginčijamo sprendimo autoriaus padaryti patikslinimai, kuriais papildomas ir taip savaime pakankamas motyvavimas, tiesą sakant, yra nesusiję su institucijai nustatytos pareigos motyvuoti laikymusi, nors jie gali būti naudingi teismui atliekant sprendimo motyvų vidaus kontrolę, nes šiais patikslinimais institucija gali išplėtoti argumentus, kuriais grindžiamas jos sprendimas (2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Finnboard / Komisija, C‑298/98 P, Rink., EU:C:2000:634, 46 punktas).

183    Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad vadovaudamasi ginčijamo sprendimo motyvavimu ieškovė gali veiksmingai užginčyti jo pagrįstumą, o Bendrasis Teismas – vykdyti teisėtumo kontrolę, kaip tai galima teigti remiantis, be kita ko, kitų ieškinio pagrindų analize. Todėl ieškinio šeštasis pagrindas gali būti atmestas kaip nepagrįstas, o dėl šios priežasties reikia atmesti visą ieškinį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

184    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė bylą pralaimėjo, ji turi padengti Komisijos bylinėjimosi išlaidas, įskaitant išlaidas per procedūrą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei Lagardère ir Wendel bylinėjimosi išlaidas pagal jų pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Éditions Odile Jacob SAS padengia ne tik savo, bet ir su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra susijusias bylinėjimosi išlaidas.

Martins Ribeiro Gervasoni Madise

Paskelbta 2014 m. rugsėjo 5 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Ginčo aplinkybės

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

Dėl priimtinumo

Dėl esmės

Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, susijusio su SESV 266 straipsnio ir negaliojimo atgal principu

– Dėl ieškinio pirmojo pagrindo priimtinumo

– Dėl SESV 266 straipsnio nuostatų pažeidimo

– Dėl negaliojimo atgal principo

Dėl ieškinio antrojo pagrindo, susijusio su ginčijamo sprendimo teisinio pagrindo nebuvimu

– Dėl ieškinio antrojo pagrindo priimtinumo

– Dėl ginčijamo sprendimo teisinio pagrindo nebuvimo

Dėl ieškinio trečiojo pagrindo, susijusio su teisės klaidomis ir akivaizdžiomis vertinimo klaidomis dėl to, kad Komisija atsižvelgė į vėlesnius, nei 2004 m. liepos 30 d. duomenis ir juos panaudojo pasirinktinai

Dėl ieškinio ketvirtojo pagrindo, susijusio su teisės klaidomis ir akivaizdžiomis Wendel kandidatūros vertinimo klaidomis

Dėl ieškinio penktojo pagrindo, susijusio su piktnaudžiavimu įgaliojimais

Dėl ieškinio šeštojo pagrindo, susijusio su nemotyvavimu

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: prancūzų.