BENDROJO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2015 m. lapkričio 18 d.(*)
„Bendrijos prekių ženklas – Registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra – Žodinis Bendrijos prekių ženklas PORT CHARLOTTE – Ankstesnės kilmės vietos nuorodos „porto“ ir „port“ – Registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindai – Reglamento (EB) Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a punktas, 53 straipsnio 1 dalies c punktas ir 2 dalies d punktas – Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c ir g punktai ir 2 dalis – Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalis – Reglamento (EB) Nr. 491/2009 118m straipsnio 2 dalis“
Byloje T‑659/14
Instituto dos Vinhos do Douro e do Porto, IP, įsteigta Pezo de Regvoje (Portugalija), atstovaujama advokato P. Sousa e Silva,
ieškovė,
prieš
Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT), atstovaujamą M. Ó. Mondéjar Ortuño,
atsakovę,
kita procedūros VRDT apeliacinėje taryboje šalis, įstojusi į bylą Bendrajame Teisme,
Bruichladdich Distillery Co. Ltd, įsteigta Argaile (Jungtinė Karalystė), atstovaujama advokato S. Harvard Duclos,
dėl ieškinio dėl 2014 m. liepos 8 d. VRDT ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 946/2013‑4), susijusio su registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra tarp Instituto dos Vinhos do Douro e do Porto, IP ir Bruichladdich Distillery Co. Ltd,
BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas M. Prek, teisėjai I. Labucka ir V. Kreuschitz (pranešėjas),
kancleris E. Coulon,
susipažinęs su ieškiniu, pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijai 2014 m. rugsėjo 15 d.,
susipažinęs su VRDT atsakymu į ieškinį, pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijai 2014 m. gruodžio 17 d.,
susipažinęs su įstojusios į bylą šalies atsakymu į ieškinį, pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijai 2014 m. gruodžio 17 d.,
atsižvelgęs į tai, kad bylos šalys per mėnesį po to, kai buvo pranešta apie rašytinės proceso dalies pabaigą, nepateikė prašymo surengti teismo posėdį, todėl, vadovaudamasis teisėjo pranešėjo pranešimu ir taikydamas 1991 m. gegužės 2 d. Bendrojo Teismo procedūros reglamento 135a straipsnį, nusprendęs priimti sprendimą be žodinės proceso dalies, priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 2006 m. spalio 27 d. įstojusi į bylą šalis Bruichladdich Distillery Co. Ltd, remdamasi iš dalies pakeistu 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146), kuris buvo pakeistas [2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, p. 1)], pateikė Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) paraišką įregistruoti Bendrijos prekių ženklą.
2 Prekių ženklas, kurį buvo prašoma įregistruoti, yra žodinis žymuo PORT CHARLOTTE (toliau – ginčijamas prekių ženklas).
3 Prekės, dėl kurių buvo prašoma įregistruoti prekių ženklą, priklauso peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 33 klasei ir atitinka tokį aprašymą: „Alkoholiniai gėrimai“.
4 Ginčijamas prekių ženklas įregistruotas 2007 m. spalio 18 d. (registracijos Nr. 5 421 474) ir apie tai buvo paskelbta 2007 m. spalio 29 d. Bendrijos prekių ženklų biuletenyje Nr. 60/2007.
5 2011 m. balandžio 7 d. ieškovė Instituto dos Vinhos do Douro e do Porto, IP pateikė VRDT prašymą pripažinti ginčijamo prekių ženklo registraciją negaliojančia pagal Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies c punktą, siejamą su 8 straipsnio 4 dalimi, pagal 53 straipsnio 2 dalies d punktą ir 52 straipsnio 1 dalies a punktą, siejamą su 7 straipsnio 1 dalies c ir g punktais, kiek minėtu prekių ženklu žymimos šio sprendimo 3 punkte nurodytos prekės.
6 Atsakydama į prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia, įstojusi į bylą šalis apribojo prekių, kurioms ginčijamas prekių ženklas buvo įregistruotas, sąrašą iki prekių, atitinkančių šį aprašymą: „Viskis“.
7 Grįsdama savo prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia, ieškovė rėmėsi kilmės vietos nuorodomis „porto“ ir „port“, kurios, pirma, saugomos visose valstybėse narėse pagal kelias Portugalijos teisės nuostatas ir pagal 2009 m. gegužės 25 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 491/2009, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 1234/2007, nustatantis bendrą žemės ūkio rinkų organizavimą ir konkrečias tam tikriems žemės ūkio produktams taikomas nuostatas (Bendras bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamentas) (OL L 154, p. 1), 118m straipsnio 2 dalį, ir, antra, įregistruotos ir saugomos pagal iš dalies pataisytą ir pakeistą 1958 m. spalio 31 d. Lisabonos susitarimą dėl kilmės vietos nuorodų apsaugos ir jų tarptautinės registracijos (toliau – Lisabonos susitarimas) Prancūzijoje, Italijoje, Kipre, Vengrijoje, Portugalijoje ir Slovakijoje.
8 2013 m. balandžio 30 d. sprendimu Anuliavimo skyrius atmetė prašymą pripažinti registraciją negaliojančia.
9 2013 m. gegužės 22 d. ieškovė, remdamasi Reglamento Nr. 207/2009 58–64 straipsniais, pateikė VRDT apeliaciją dėl Anuliavimo skyriaus sprendimo.
10 2014 m. liepos 8 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) VRDT ketvirtoji apeliacinė taryba apeliaciją atmetė.
11 Pirmiausia, Apeliacinė taryba atmetė pagrindą, susijusį su Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies c punkto, siejamo su to paties reglamento 8 straipsnio 4 dalimi, pažeidimu, iš esmės dėl to, kad, pirma, kilmės vietos nuorodų apsauga vynui reglamentuojama išimtinai Reglamentu Nr. 491/2009, todėl priklauso išimtinei Europos Sąjungos kompetencijai. Net jei iš tiesų apsaugą pagal minėtą reglamentą lemia nacionalinės teisės aktai, geografinių nuorodų apsauga apima tik nuorodas, išvardytas „rūšinių vynų, pagamintų konkrečiuose regionuose, sąraše“ (toliau – RVPKR sąrašas), paskelbtame pagal 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1493/1999 dėl bendro vyno rinkos organizavimo (OL L 179, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 26 t., p. 25) 54 straipsnio 4 dalį. Beje, pagal Reglamento Nr. 491/2009 118m straipsnio 2 dalį žodžiai „porto“ ir „port“ kaip geografinės nuorodos saugomi tik tiek, kiek jie atitinka žodį „oporto“ (ginčijamo sprendimo 14–18 punktai).
12 Be to, šios geografinės nuorodos saugomos tik vynui, taigi produktui, kuris nėra nei tapatus, nei panašus į „viskiu“ vadinamą prekę, t. y. į spiritinį gėrimą, kurio vaizdas ir alkoholio kiekis yra kitokie ir kuris neatitinka vynui taikomų specifikacijų, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 491/2009 118m straipsnio 2 dalies a punkto i papunktį. Kiek ieškovė rėmėsi minėtų kilmės vietos nuorodų reputacija pagal to paties reglamento 118 m straipsnio 2 dalies a punkto ii papunktį, Apeliacinė taryba nusprendė, kad ginčijamame prekių ženkle „nenaudojamos“ geografinės nuorodos „porto“ arba „port“ ir „neatkuriamas jų įvaizdis“, todėl nebūtina tikrinti, ar jos turi gerą vardą. Yra tik vienas miestas, pavadintas Porto (Oporto portugališkai), tačiau yra daug miestų, kurių pavadinimuose yra elementas „porto“ arba „port“, pavyzdžiui, Porto Allegre (Alegro uostas) arba Port Louis (Por Lui). Be to, neįmanoma nustatyti ryšio tarp, pirma, žymens PORT CHARLOTTE, kurio du elementai žymi uostą (port), pavadintą asmenvardžiu Charlotte, kuris rodo pakrantėje esančią geografinę vietovę ar miestą ir, antra, geografinių nuorodų „porto“ arba „port“. Portugalijos vartotojas žino, kad „iš tiesų geografinė nuoroda yra „Oporto“ arba „Porto“ ir kad „Port“ yra paprasčiausias trumpinys, naudojamas ant vyno butelių etikečių, kai žymimas šios geografinės nuorodos saugomas vynas“ (ginčijamo sprendimo 19–26 punktai).
13 Šiuo klausimu Apeliacinė taryba atmetė ieškovės argumentą, kad apsauga pagal Reglamento Nr. 491/2009 118m straipsnio 2 dalį turi apimti bet kokį žymenį, „kuriame yra“ žodis „port“. Be to, nėra „atkuriamas“ Porto vyno „įvaizdis“, kaip tai suprantama pagal to paties reglamento 118m straipsnio 2 dalies b punktą, nes viskis yra kitoks produktas, ir nė vienas ginčijamo prekių ženklo elementas neapima potencialiai melagingos arba klaidinančios nuorodos. Todėl, Apeliacinės tarybos nuomone, apeliacija negali būti patenkinta remiantis Sąjungos teisės nuostatomis, pagal kurias saugomos vynui skirtos geografinės nuorodos, ir nereikia vertinti, ar ginčijamas prekių ženklas turi gerą vardą, ar ne (ginčijamo sprendimo 27–29 punktai).
14 Antra, Apeliacinė taryba atmetė su Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 2 dalies d punkto pažeidimu susijusį pagrindą, grindžiamą tariamomis kilmės vietos nuorodomis „porto“ ir „port“, 1983 m. kovo 18 d. pagal Lisabonos susitarimą įregistruotomis Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacijoje (PINO) numeriu 682. Dėl šios registracijos saugomas tik žodis „porto“, kurio neapima ginčijamas prekių ženklas, tačiau taip nėra Portugalijoje (ginčijamo sprendimo 31–33 punktai).
15 Trečia, Apeliacinė taryba atmetė pagrindus, susijusius su Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a punkto, siejamo su to paties reglamento 7 straipsnio 1 dalies c ir g punktais, pažeidimu. Pirma, ginčijamas prekių ženklas vienu metu nesiejamas su esama ar nesama vietove Port Charlotte ir „Oporto (Porto) miestu“. Ieškovė rėmėsi absoliučiu atmetimo pagrindu pagal to paties reglamento 7 straipsnio 1 dalies c punktą „tik pateikdama apeliaciją“ ir neįrodė teiginio, kad vidutinis atitinkamas vartotojas žino vietovę ar miestą Port Charlotte. Todėl ieškovė niekada nesirėmė šios nuostatos pažeidimu „per anuliavimo procedūras“ ir neturi teisės remtis šiuo pagrindu savo apeliacijoje (ginčijamo sprendimo 35–38 punktai). Antra, ginčijamas prekių ženklas negali suklaidinti visuomenės dėl juo žymimų prekių geografinės kilmės, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 7 straipsnio 1 dalies g punktą. Žodis „port“ nenurodo geografinio regiono ir ginčijamas prekių ženklas negali būti siejamas su regionu, kur gaminamos ieškovės prekės. Tikimybė suklaidinti vartotoją yra dar mažesnė dėl to, kad jis lengvai atpažins, jog viskis yra prekė, kurio charakteristikos yra kitokios nei minėtų prekių (ginčijamo sprendimo 34 punktas).
Šalių reikalavimai
16 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– pakeisti ginčijamą sprendimą ir pripažinti ginčijamo prekių ženklo registraciją negaliojančia,
– priteisti iš VRDT bylinėjimosi išlaidas, įskaitant patirtas VRDT ir per procedūrą Apeliacinėje taryboje.
17 VRDT ir įstojusi į bylą šalis Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
Panaikinimo pagrindų santrauka
18 Grįsdama savo ieškinį ieškovė remiasi vienu faktiniu pagrindu ir penkiais teisiniais pagrindais.
19 Savo pirmuoju pagrindu ieškovė ginčija argumentą, pateiktą ginčijamame sprendime, kad Porto miesto pavadinimas portugališkai yra ne Porto, o Oporto.
20 Savo antruoju pagrindu ieškovė kaltina Apeliacinę tarybą, kad ji nepripažino to, jog žodžiai „porto“ ir „port“ saugomi Portugalijos teisės kaip kilmės vietos nuorodos ir yra geografinės nuorodos, kaip tai suprantama visų pirma pagal Reglamento Nr. 491/2009 118m straipsnio 2 dalį.
21 Savo trečiuoju pagrindu ieškovė kaltina Apeliacinę tarybą, kad ji klaidingai nusprendė, jog vynams skirtų kilmės vietos nuorodų apsauga reglamentuojama tik Reglamentu Nr. 491/2009, o nacionalinė teisė jai netaikoma.
22 Savo ketvirtuoju pagrindu ieškovė teigia, kad ginčijamu sprendimu pažeistas Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies c punktas, siejamas su to paties reglamento 8 straipsnio 4 dalimi, nes kilmės vietos nuorodos „porto“ ir „port“ jų savininkui tiek pagal Portugalijos, tiek pagal Sąjungos teisę suteikia teisę uždrausti naudoti vėlesnį prekių ženklą.
23 Savo penktuoju pagrindu ieškovė nurodo Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a punkto, siejamo su to paties reglamento 7 straipsnio 1 dalies g punktu, pažeidimą.
24 Savo šeštuoju pagrindu ieškovė teigia, kad buvo pažeistas Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a punktas, siejamas su to paties reglamento 7 straipsnio 1 dalies c punktu.
25 Bendrasis Teismas mano, kad pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį pagrindus, kurie susiję, reikia nagrinėti kartu.
Dėl pirmojo, antrojo ir trečiojo (ieškinio) pagrindų, susijusių su faktine klaida dėl pavadinimo Oporto, su tuo, kad žodžiai „porto“ ir „port“ saugomi kaip geografinės nuorodos „per se“, o ne kaip „atitikmenys“, ir su tuo, kad vynui skirtos kilmės vietos nuorodos apsauga reglamentuojama ne tik Reglamentu Nr. 491/2009, bet ir nacionaline teise
Šalių argumentų priminimas
26 Savo pirmuoju pagrindu, susijusiu su faktine klaida, ieškovė pateikia kelis tai pagrindžiančius įrodymus ir ginčija ginčijamo sprendimo 18, 23 ir 26 punktus, kiek juose iš esmės nurodyta, kad miesto, pagal kurį atsirado kilmės vietos nuoroda „porto“, pavadinimas yra Oporto. Šis pavadinimas vartojamas tik anglakalbių ir ispanakalbių, kai jie kalba apie Porto miestą; pastarasis pavadinimas portugalų kalba yra visiems žinomas. Dėl šios faktinės klaidos Apeliacinė taryba padarė klaidingas išvadas, kurios ginčijamos pateikiant kitus teisinius pagrindus ir kurias Bendrasis Teismas turėtų pakeisti.
27 Pateikdama antrąjį pagrindą ieškovė teigia, kad Apeliacinės tarybos padaryta faktinė klaida lėmė jos klaidingą vertinimą, pagal kurį žodžiai „porto“ ir „port“ kaip geografinės nuorodos saugomi remiantis tik tuo, kad jie atitinka žodį „oporto“ (žr. ginčijamo sprendimo 14, 17 ir 18 punktus). Decreto‑Lei n°166/86, 26 de Junho de 1986 (1986 m. birželio 26 d. Portugalijos dekretas įstatymas Nr. 166/86) 1 straipsnio 2 dalyje visų pirma nurodyta, kad „kaip kilmės vietos nuorodos patvirtinami <…> pavadinimai „Vinho do Porto“, „Vin de Porto“, „Port Wine“, „Porto“, „Port“ (arba jų atitikmenys kitomis kalbomis), kurie gali būti vartojami tik kartu su vyno produktais, kai kalbama apie likerinį vyną, kuriam tradiciškai suteikiamas šis vardas ir kuris gaminamas „Duero regione“. Bet kuriuo atveju 2009 m. rugpjūčio 1 d., t. y. iki to laiko, kol buvo pradėta registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra VRDT, RVPKR sąrašas buvo pakeistas Reglamento Nr. 491/2009 118n straipsnyje nurodytu elektroniniu registru E‑Bacchus (toliau – duomenų bazė E‑Bacchus). Atitinkamame duomenų bazės E‑Bacchus įraše, susijusiame su geografine nuoroda „porto“, minimi jį atitinkantys žodžių junginiai ir žodžiai „oporto“, „vinho do porto“, „vin de porto“, „port“, „port wine“, „portwein“, „portvin“ ir „portwijn“ ir daroma nuoroda į atitinkamus Portugalijos teisės aktus, įskaitant Decreto‑Lei n°166/86, kuris buvo pakeistas Decreto‑Lei n°173/2009, 3 de Agosto de 2009 (2009 m. rugpjūčio 3 d. Portugalijos dekretas įstatymas Nr. 173/2009). Ieškovė patikslino, kad Reglamentu Nr. 1493/1999 nustatyta Bendrijos teikiama vynų pavadinimų apsauga grindžiama pavadinimais, kurie apibrėžti nacionalinėje teisėje laikantis atitinkamų minėto reglamento nuostatų, todėl nekiltų žalos net klaidingai paskelbus saugomą kilmės vietos nuorodą RVPKR sąraše. Taigi žodžiai „porto“ ir „port“ saugomi ne tik kaip „atitikmenys“, jiems teikiama apsauga kaip kilmės vietos nuorodoms pagal taikytinus Portugalijos teisės aktus, tad jie yra geografinės nuorodos, kaip tai suprantama visų pirma pagal Reglamento Nr. 491/2009 118m straipsnio 2 dalį.
28 Pateikdama savo trečiąjį pagrindą ieškovė ginčija ginčijamo sprendimo 14 ir 15 punktus, pagal kuriuos iš esmės kilmės vietos nuorodų apsauga vynui reglamentuojama tik Reglamentu Nr. 491/2009 ir priklauso išimtinei Sąjungos kompetencijai. Šitaip manydama Apeliacinė taryba nepagrįstai netaikė taikytinų Portugalijos teisės aktų ir teismų praktikos ir neįvykdė savo pareigos motyvuoti. Nepaisant teismo praktikos, pagal kurią pripažįstama, kad 2006 m. kovo 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 510/2006 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos (OL L 93, p. 12) tikslas – numatyti vienodą ir išsamią tokių nuorodų apsaugos sistemą, minėtas reglamentas netaikomas nei vyno sektoriaus produktams, nei spiritiniams gėrimams (to paties reglamento 1 straipsnio 1 dalies antra pastraipa). Iš tiesų pagal vienodą ir išsamią apsaugos sistemą pagal Reglamentą Nr. 510/2006 nedraudžiama taikyti geografinių pavadinimų apsaugos sistemos, kuriai jis netaikomas, ir tai patvirtinta Europos Komisijos parengiamajame darbo dokumente, pridėtame prie 2008 m. spalio mėn. žaliosios knygos dėl žemės ūkio produktų kokybės, ir „[VRDT] nurodymuose dėl protesto procedūros – Teisės pagal 8 straipsnio 4 dalį“. Todėl ieškovė daro išvadą, kad kilmės vietos nuorodų apsauga vynui reglamentuojama ne tik Reglamentu Nr. 491/2009, bet ir nacionaline teise ir kad Bendrasis Teismas turi atsižvelgti į atitinkamas Portugalijos teisės nuostatas, norėdamas nustatyti, ar kilmės vietos nuoroda „porto“ arba „port“ suteikia jos savininkui teisę uždrausti naudoti vėlesnį prekių ženklą.
29 VRDT ir įstojusios į bylą šalies nuomone, tai, kad Apeliacinė taryba klaidingai teigė, kad nagrinėjamas Portugalijos miesto pavadinimas yra ne Porto, bet Oporto, arba kad ji klaidingai darė nuorodą į RVPKR sąrašą, kuriame „oporto“ pateikiamas kaip saugoma geografinė nuoroda, o ne į duomenų bazę E‑Bacchus, kurioje „porto“ nurodyta kaip saugoma geografinė nuoroda, neturi poveikio ginčijamo sprendimo teisėtumui. Iš tiesų Apeliacinė taryba ne tik rėmėsi geografine nuoroda „porto“ arba „oporto“, bet ir atsižvelgė į atitikmenį „port“ (žr. ginčijamo sprendimo 22 punktą), ir jos išvados nebūtų buvusios iš esmės kitokios, jei ji būtų aiškiai teigusi, kad žodis „port“ savaime yra saugoma geografinė nuoroda, o ne atitikmuo.
30 Dėl antrojo ir trečiojo pagrindų VRDT, palaikoma įstojusios į bylą šalies, atsako, kad šioje byloje taikomas Reglamentas Nr. 491/2009 yra vienintelis svarbus teisės šaltinis, kuris apibrėžia kilmės vietos nuorodai „porto“ suteiktą apsaugą. Kilmės vietos nuorodų ir geografinių vynų nuorodų apsaugos sistema panaši į numatytą Reglamente Nr. 510/2006. Be to, teismo praktikoje pripažinta, jog ši apsaugos sistema yra „išimtinio pobūdžio“, ir tai taikoma mutatis mutandis Reglamente Nr. 491/2009 numatytai kilmės vietos nuorodų ir geografinių vynų nuorodų apsaugos sistemai. Taigi šioje byloje kilmės vietos nuorodos „porto“ apsauga, kurios egzistavimas, be abejo, pripažįstamas Portugalijos teisėje, išimtinai reglamentuojama Reglamentu Nr. 491/2009.
Dėl tariamo neatsižvelgimo į Portugalijos kilmės vietos nuorodą „porto“ arba „port“
31 Pirmiausia, kaip pripažįsta VRDT ir įstojusi į bylą šalis, reikia konstatuoti, kad Apeliacinė taryba akivaizdžiai suklydo, pirma, kai nusprendė, kad žodis „oporto“ yra Portugalijos šiaurėje esančio uostamiesčio Porto portugališkas pavadinimas, ir, antra, kai rėmėsi šio žodžio kaip saugomos geografinės nuorodos įtraukimu į RVPKR sąrašą (žr. ginčijamo sprendimo 17 ir 18 punktus), o ne atitinkamu įtraukimu, įskaitant „Porto“, į duomenų bazę E‑Bacchus. Iš tiesų akivaizdu, kad portugališkas minėto miesto pavadinimas yra Porto ir kad dar prieš prašymo pripažinti registraciją negaliojančia pateikimą ši duomenų bazė, kurioje yra šis įrašas, pakeitė RVPKR sąrašą.
32 Kitaip, nei teigė ieškovė, vis dėlto iš šių klaidų nematyti, kad Apeliacinė taryba pažeidė atitinkamas kilmės vietos nuorodų apsaugos ir saugomų geografinių nuorodų srityje taikomas nuostatas (žr. šio sprendimo 34–42 punktus). Todėl, nedarant poveikio antrojo–šeštojo pagrindų vertinimui, vien minėtos klaidos nepakanka, kad būtų pateisintas ginčijamo sprendimo panaikinimas (žr. šio sprendimo 51 punktą).
33 Be to, pateikdama antrąjį ir trečiąjį pagrindus ieškovė iš esmės tvirtina, kad Apeliacinė taryba padarė klaidą, kai vertindama Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies c punkte ir 8 straipsnio 4 dalyje nurodytas taikymo sąlygas atsisakė taikyti atitinkamas Portugalijos teisės nuostatas, kurios įgyvendintos Portugalijos teismų ir valdžios institucijų, iš esmės motyvuodama tuo, kad kilmės vietos nuorodoms „porto“ arba „port“ suteiktos apsaugos apimtis nustatyta tik Reglamento Nr. 491/2009 nuostatomis.
34 Šiomis aplinkybėmis visų pirma reikia nurodyti, kad šalys nesiginčija dėl to, kad žodžiai „porto“ arba „port“ saugomi kaip kilmės vietos nuoroda arba geografinė nuoroda tiek Portugalijos teisės, tiek Reglamento Nr. 491/2009, ir tai ginčijamo sprendimo 17 ir 18 punktuose iš esmės pripažino Apeliacinė taryba, net jei ir darė klaidingą nuorodą į žodį „oporto“ ir į RVPKR sąrašą. Be to, minėtos Apeliacinės tarybos vertinimas apima ne tik šį terminą, bet kartu ir žodžius „porto“ ir „port“ (žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 22, 24, 26–28, 31, 32 ir 34 punktus).
35 Reikia taip pat priminti, kad ginčijamo sprendimo 14 punkte Apeliacinė taryba, nors ir netiksliai, bet iš esmės nurodė, kad net jeigu „apsauga“ pagal Reglamentą Nr. 491/2009 apibrėžiama nacionalinės teisės aktuose, nagrinėjamai kilmės vietos nuorodų arba geografinių nuorodų „apsaugai“ išimtinai taikomas minėtas reglamentas, todėl ji priklauso išimtinei Sąjungos kompetencijai. Šioje byloje padariusi šią išvadą Apeliacinė taryba apribojo savo kontrolę atitinkamų Sąjungos teisės normų taikymu ir neatsižvelgė į Portugalijos teisės nuostatas, išaiškintas Portugalijos teismų ir valdžios institucijų sprendimuose, kuriais ieškovė rėmėsi ir kuriuos pateikė per abi procedūras VRDT.
36 Bendrojo Teismo nuomone, norint įvertinti šių argumentų teisėtumą, visų pirma reikia išnagrinėti, kokia yra tiksli kilmės vietos nuorodoms ir geografinėms nuorodoms suteiktos apsaugos apimtis pagal Reglamentą Nr. 491/2009; tai iš esmės yra antrojo pagrindo dalykas. Antra, reikia įvertinti, ar ši apsauga yra išimtinė, ar Apeliacinė taryba, kai netaikomas minėtas reglamentas, vis dėlto pagal Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies c punktą, siejamą su 8 straipsnio 4 dalimi ir 53 straipsnio 2 dalies d punktu, turėjo taikyti atitinkamas Portugalijos teisės nuostatas; tai yra iš esmės trečiojo pagrindo dalykas.
Dėl paties Reglamento Nr. 491/2009 suteiktos apsaugos
37 Dėl paties Reglamento Nr. 491/2009 suteiktos apsaugos iš to paties reglamento 118s straipsnio 1 dalies aiškiai matyti, kad pagal Reglamento Nr. 1493/1999 51 ir 54 straipsnių nuostatas saugomi vynų pavadinimai yra „automatiškai saugomi ir pagal šio reglamento nuostatas“ ir kad „Komisija tokius pavadinimus išvardija [Reglamento Nr. 491/2009] 118n straipsnyje numatytame registre“, t. y. duomenų bazėje E‑Bacchus. Kaip buvo pripažinta nusistovėjusioje teismo praktikoje, iš aplinkybės, kad, remiantis Reglamento Nr. 1234/2007 118s straipsnio 1 dalimi pagal Reglamentą Nr. 1493/1999 jau saugomų vynų pavadinimų apsauga yra automatiška, matyti, kad minėtų vynų pavadinimų nebūtina įrašyti į duomenų bazę E‑Bacchus tam, kad jiems būtų taikoma apsauga Sąjungoje, nes šis įrašymas yra ne šios apsaugos sąlyga, bet automatinio perėjimo nuo jau egzistuojančios pagal teisės aktus teikiamos apsaugos sistemos prie kitos pasekmė (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Vengrija / Komisija, T‑194/10, EU:T:2012:587, 21 punktą, šis sprendimas patvirtintas 2014 m. vasario 13 d. Sprendimo Vengrija / Komisija, C‑31/13 P, Rink., EU:C:2014:70, 58 punktu). Kaip nurodo VRDT, šioje byloje Apeliacinė taryba teisingai rėmėsi principu, kad ši apsauga yra „automatiška“, jei grindžiama tiesiogiai atitinkamais nacionalinės teisės aktais, ir tai nebūtinai reiškia, kad VRDT pagal Reglamentą Nr. 491/2009 privalo laikytis minėtų teisės aktų nuostatų arba jose numatytų apsaugos sąlygų. Iš tiesų Reglamento Nr. 491/2009 118m straipsnio 1 ir 2 dalyse vartojamos formuluotės „saugoma kilmės vietos nuoroda“ ir „saugoma geografinė nuoroda“ tik sutampa su vartojamomis to paties reglamento 118n straipsnyje, kuriame tik nurodomos kilmės vietos nuorodos ir geografinės nuorodos, kurios išvardytos duomenų bazėje E‑Bacchus, įskaitant numatytas nacionalinės teisės aktuose, tačiau neįpareigojama taikyti atitinkamose minėtų teisės aktų normose nustatytų apsaugos sąlygų.
38 Priešingai, remiantis bendros žemės ūkio politikos bendro reguliavimo pagrindo idėja ir sistema (Reglamento Nr. 491/2009 1 konstatuojamoji dalis; šiuo klausimu pagal analogiją dėl Reglamento Nr. 510/2006 žr. 2009 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Budĕjovický Budvar, C‑478/07, Rink., EU:C:2009:521, 107 ir paskesnius punktus), kiek tai susiję su Reglamento Nr. 491/2009 taikymo sritimi, tikslios sąlygos ir šios apsaugos apimtis išimtinai nustatytos to paties reglamento 118m straipsnio 1 ir 2 dalyse.
39 Šiame straipsnyje nustatyta:
„1. Vyną parduodantis ūkio subjektas gali naudoti saugomą kilmės vietos ar saugomą geografinę nuorodą, jei toks vynas buvo pagamintas laikantis atitinkamos produkto specifikacijos.
2. Saugomos kilmės vietos nuorodos ar saugomos geografinės nuorodos ir vynai, kuriems pavadinti naudojami tokie saugomi pavadinimai laikantis produkto specifikacijos, saugomi užtikrinant, kad:
a) saugomas pavadinimas nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nebūtų naudojamas komerciškai:
i) panašiems produktams, neatitinkantiems produkto su saugomu pavadinimu specifikacijos, arba
ii) jeigu taip naudojant išnaudojama kilmės vietos nuorodos ar geografinės nuorodos reputacija;
b) būtų išvengta netinkamo naudojimo, imitavimo ar įvaizdžio atkūrimo, net jeigu yra nurodoma tikroji produkto ar paslaugos kilmė arba jeigu saugomas pavadinimas yra išverstas arba prie jo įrašomi tokie žodžiai, kaip „rūšis“, „tipas“, „metodas“, „pagamintas“, „imitacija“, „skonis“, „panašus“ ar kiti panašūs žodžiai;
<…>
d) nebūtų taikoma jokia kita praktika, dėl kurios vartotojai galėtų susidaryti klaidingą nuomonę apie tikrąją produkto kilmę.“
40 Šioje byloje neginčijama, kad kilmės vietos nuorodos „porto“ arba „port“ saugomos pagal Decreto‑Lei n°173/2009 ir Decreto‑Lei Nr. 212/2004, 23 de Agosto de 2004 (2004 m. rugpjūčio 23 d. Portugalijos dekretas įstatymas Nr. 212/2004) ir Portugalijos intelektinės nuosavybės kodeksą; dėl to iš pradžių jos buvo įtrauktos į RVPKR sąrašą, o paskui – į duomenų bazę E‑Bacchus (žr. Reglamento Nr. 491/2009 118s straipsnio 1 dalies paskutinį sakinį, siejamą su 118n straipsniu). Pagal Reglamento Nr. 1493/1999 54 straipsnio 2 dalies a punktą RVPKR sąraše yra „rūšiniai likeriniai vynai, pagaminti konkrečiuose regionuose (RVPKR), kurie atitinka likerinio vyno apibrėžimą“, o pagal to paties reglamento 54 straipsnio 4 dalį valstybės narės pateikia Komisijai pripažintų vynų sąrašą, nurodydamos kiekvienam iš jų taikomų nacionalinių nuostatų, reglamentuojančių jų gamybą, detales. Todėl taikydama Reglamento Nr. 491/2009 118m straipsnio 2 dalį VRDT turi atsižvelgti į tai, kad šios kilmės vietos nuorodos saugomos pagal nacionalinę teisę; tai šioje byloje padarė Apeliacinė taryba (žr. ginčijamo sprendimo 17 ir 18 punktus). Be to, šio vertinimo nepaneigia argumentai dėl apsaugos sistemų koegzistavimo nacionaliniu ir Sąjungos lygiu, kurį ieškovė nurodo remdamasi visų pirma kai kuriais Komisijos parengiamaisiais dokumentais (žr. šio sprendimo 28 punktą), nes šiuose dokumentuose nenurodyta nei šios apsaugos apimtis, nei tikslios sąlygos.
41 Vadinasi, reikia daryti išvadą, kad, kalbant apie Reglamento Nr. 491/2009 taikymo sritį, 118m straipsnio 1 ir 2 dalimis vienodai ir išimtinai reglamentuojamas tiek leidimas, tiek apribojimai ar net draudimas naudoti prekyboje Sąjungos teisės saugomas kilmės vietos nuorodas ir geografines nuorodas, todėl šiomis tiksliomis aplinkybėmis Apeliacinė taryba neturėjo taikyti Portugalijos teisės normose konkrečiai nustatytų apsaugos sąlygų, dėl kurių vietos kilmės nuorodos „porto“ arba „port“ buvo įtrauktos į duomenų bazę E‑Bacchus.
42 Taigi, kiek ieškovė, pateikdama antrąjį pagrindą, kaltina Apeliacinę tarybą, kad ši nepripažino to, jog žodžiai „porto“ ir „port“ yra Portugalijos teisės saugomos kilmės vietos nuorodos, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 491/2009 118m straipsnio 2 dalį, šiam pagrindui negalima pritarti.
43 Ši išvada nedaro neigiamo poveikio klausimui, kuris buvo iškeltas pateikiant būtent trečiąjį pagrindą, ar apsauga pagal Reglamento Nr. 491/2009 118m straipsnio 1 ir 2 dalis gali būti papildyta kita Sąjungos teisės apsaugos sistema, kuri savo ruožtu apima sistemą, grindžiamą nacionalinės teisės normomis.
Dėl apsaugos, suteikiamos pagal Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies c punktą, siejamą su 8 straipsnio 4 dalimi, ir 53 straipsnio 2 dalį, apimties
44 Kalbant apie tariamai baigtinį apsaugos, suteiktos pagal Reglamento Nr. 491/2009 118m straipsnio 1 ir 2 dalis, kuri pripažinta Apeliacinės tarybos ir kuria rėmėsi VRDT, pobūdį, reikia nurodyti, kad nei iš Reglamento Nr. 491/2009, nei iš Reglamento Nr. 207/2009 nuostatų nematyti, kad apsauga pagal pirmąjį reglamentą turi būti suprantama kaip išsami, nes ji negali būti papildyta kita apsaugos sistema, nepaisant pačios taikymo srities. Priešingai, iš vienareikšmės Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies c punkto, siejamo su jo 8 straipsnio 4 dalimi, formuluotės ir iš to paties reglamento 53 straipsnio 2 dalies d punkto formuluotės matyti, kad registracijos pripažinimo negaliojančia priežastys gali būti grindžiamos alternatyviai ar kumuliatyviai ankstesnėmis teisėmis, „vadovaujantis apsaugą reglamentuojančiais [Sąjungos] arba nacionaliniais teisės aktais“. Vadinasi, apsauga, suteikta kilmės vietos nuorodoms ir (saugomoms) geografinėms nuorodoms pagal Reglamentą Nr. 491/2009, gali būti papildyta atitinkama nacionaline teise, pagal kurią suteikiama papildoma apsauga, su sąlyga, kad jos yra „ankstesnės teisės“, kaip tai suprantama pagal minėtas Reglamento Nr. 207/2009 nuostatas.
45 Iš tiesų teismo praktikoje jau pripažinta, kad iš 8 straipsnio 4 dalies, taikomos pagal Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies c punktą, formuluotės ir iš 53 straipsnio 2 dalies formuluotės matyti, kad aiškiai skiriamos dvi galimos situacijos, būtent pagal tai, „ar“ ankstesnė teisė saugoma pagal Sąjungos, „ar“ nacionalinės teisės aktus (šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 5 d. Sprendimo Edwin / VRDT, C‑263/09 P, Rink., EU:C:2011:452, 48 punktą ir 2013 m. gegužės 7 d. Sprendimo macros consult / VRDT – MIP Metro (makro), T‑579/10, Rink., EU:T:2013:232, 57 ir 60 punktus). Be to, nors prašymą pripažinti registraciją negaliojančia pateikęs asmuo turi pateikti įrodymų, jog pagal taikomą nacionalinę teisę jis gali remtis ankstesne teise, ir dėl to reikia pateikti ne tik informaciją, įrodančią, kad jis atitinka nacionalinės teisės aktuose nustatytas sąlygas, kad galėtų uždrausti naudoti Bendrijos prekių ženklą remdamasis tokia teise, bet ir šių teisės aktų turinio ir taikymo srities įrodymus, visų pirma kompetentingos VRDT instancijos turi įvertinti šių įrodymų galią ir turinį (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Edwin / VRDT, EU:C:2011:452, 49–51 punktus ir minėto Sprendimo makro, EU:T:2013:232, 59, 60 ir 62 punktus).
46 Be to, pagal Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies c punktą, siejamą su to paties reglamento 8 straipsnio 4 dalimi, dėl kito nei prekių ženklas žymens egzistavimo Bendrijos prekių ženklo registracija gali būti pripažinta negaliojančia, jeigu šis žymuo atitinka šias keturias kumuliacines sąlygas: šis žymuo naudojamas prekyboje; jis turi didesnę negu vietinė reikšmę; teisė į šį žymenį įgyta pagal valstybės narės, kurioje žymuo buvo naudojamas iki paraiškos įregistruoti Bendrijos prekių ženklą padavimo, teisę; šis žymuo suteikia jo savininkui teisę uždrausti naudoti vėlesnį prekių ženklą. Nors dvi pirmosios sąlygos, t. y. sąlygos, susijusios su nurodyto žymens naudojimu ir reikšme, o pastaroji neturi būti tik vietinė, išplaukia iš pačios Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies formuluotės, todėl turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Sąjungos teisę, iš sakinio dalies „kai ir jeigu pagal to žymens naudojimą reglamentuojančius valstybės narės įstatymus“ matyti, kad kitos dvi sąlygos, toliau nurodytos Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies a ir b punktuose, yra šiuo reglamentu nustatytos sąlygos, kurios vertinamos atsižvelgiant į nurodyto žymens naudojimą reglamentuojančios teisės nustatytus kriterijus (šiuo klausimu žr. 45 punkte minėto Sprendimo makro, EU:T:2013:232, 54–56 punktus ir jame nurodytą teismų praktiką).
47 Iš tiesų klausimas, kokios apimties teisę uždrausti naudoti vėlesnį prekių ženklą suteikia vienoje valstybėje narėje saugomas žymuo, turi būti nagrinėjamas pagal taikomą nacionalinę teisę. Šiomis aplinkybėmis labiausiai reikia atsižvelgti į nurodytus nacionalinės teisės aktus ir atitinkamoje valstybėje narėje priimtus teismų sprendimus. Dėl šios priežasties protestą pateikęs asmuo turi įrodyti, jog nagrinėjamam žymeniui taikomi nurodyti valstybės narės teisės aktai ir jis leidžia uždrausti naudoti vėlesnį prekių ženklą (2011 m. kovo 29 d. Sprendimo Anheuser‑Busch / Budějovický Budvar, C‑96/09 P, Rink., EU:C:2011:189, 190 punktas, 2014 m. liepos 10 d. Sprendimo Peek & Cloppenburg / VRDT, C‑325/13 P ir C‑326/13 P, EU:C:2014:2059, 47 punktas, 2013 m. balandžio 18 d. Sprendimo Peek & Cloppenburg / VRDT – Peek & Cloppenburg (Peek & Cloppenburg), T‑507/11, EU:T:2013:198, 20 ir 21 punktai ir 2015 m. vasario 10 d. Sprendimo Infocit / VRDT – DIN (DINKOOL), T‑85/14, EU:T:2015:82, 63 punktas).
48 Šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad tiek per procedūrą VRDT, tiek vykstant teismo procesui ieškovė, pateikdama įvairius įrodymus, kelis kartus rėmėsi atitinkamomis Portugalijos teisės normomis, reglamentuojančiomis kilmės vietos nuorodų „porto“ ir „port“ apsaugą, ir šiuo klausimu Portugalijos teismų ir valdžios institucijų sprendimais. Be to, nei Apeliacinė taryba, nei VRDT neteigė, kad ieškovė neįvykdė jai tenkančios pareigos pateikti įrodymus. Šiomis sąlygomis, atsižvelgiant į jos pareigą savo iniciatyva nagrinėti faktus, kaip tai numatyta Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalyje, ir į rūpestingumo pareigą (šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 15 d. Sprendimo Zino Davidoff / VRDT – Kleinakis kai SIA (GOOD LIFE), T‑108/08, Rink., EU:T:2011:391, 19 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką), Apeliacinė taryba neturėjo teisės atmesti šių įrodymų ir atsisakyti taikyti nagrinėjamų Portugalijos teisės aktų, motyvuodama tuo, kad šių kilmės vietos nuorodų ir geografinių nuorodų apsauga reglamentuojama išimtinai Reglamentu Nr. 491/2009 ar net priklauso išimtinei Sąjungos kompetencijai (ginčijamo sprendimo 14 punktas).
49 Todėl toks Apeliacinės tarybos požiūris susidarė dėl akivaizdaus neatsižvelgimo į Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies c punkto, siejamo su jo 8 straipsnio 4 dalimi, ir į to paties reglamento 53 straipsnio 2 dalies d punkto taikymo sritį, ir dėl to ginčijamas sprendimas tapo neteisėtas.
50 Taigi reikia pritarti trečiajam pagrindui ir nėra būtina spręsti dėl šalių argumentų, pagrįstų Reglamentu Nr. 510/2006, kuris nėra taikomas šioje byloje.
51 Vis dėlto atsižvelgiant į nereikšmingus ieškovės argumentus, pateiktus grindžiant pirmąjį pagrindą, norint daryti išvadą, kad ginčijamas sprendimas neteisėtas, pagal kuriuos Apeliacinė taryba esą padarė klaidą, kai nusprendė, jog žodžiai „porto“ ir „port“ saugomi tik kaip žodį „oporto“ atitinkantys žodžiai (žr. šio sprendimo 34 punktą), šis pagrindas turi būti atmestas.
52 Galiausiai dėl šio sprendimo 37–42 punktuose nurodytų priežasčių antrasis ieškinio pagrindas taip pat turi būti atmestas.
53 Bendrasis Teismas mano, kad būtina nagrinėti ketvirtąjį, penktąjį ir šeštąjį pagrindus.
Dėl ketvirtojo pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies c punkto, siejamo su to paties 8 straipsnio 4 dalimi, pažeidimu
Šalių argumentų priminimas
54 Pateikdama šį pagrindą ieškovė pirmiausia kaltina Apeliacinę tarybą, jog ši neteisėtai atmetė jos pateiktus įrodymus, patvirtinančius, kad ginčijamu prekių ženklu pažeidžiamos atitinkamos Portugalijos teisės nuostatos, pagal kurias saugoma kilmės vietos nuoroda „porto“ arba „port“, motyvuojant tuo, kad reikia atmesti in limine Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalimi grindžiamus kaltinimus. Antra, šitaip Apeliacinė taryba nepaisė šiai kilmės vietos nuorodai pagal minėtas nuostatas suteiktos apsaugos apimties. Trečia, ieškovė tvirtina, kad ginčijamas sprendimas nesuderinamas su ankstesniais VRDT sprendimais panašiose bylose dėl protestų, susijusiose su Porto vynu. Ketvirta, net darant prielaidą, kad Portugalijos teisė jai nesuteikia teisės uždrausti naudoti ginčijamą prekių ženklą, toks draudimas išplaukia iš Reglamento Nr. 491/2009 118m straipsnio 2 dalies a punkto i papunkčio, nes viskis yra prekė, panaši į fermentuotą vyną, kaip antai Porto vyną. Be to, net jei nagrinėjamos prekės nėra „panašios“, pagal šią nuostatą draudžiama naudojant ginčijamą prekių ženklą naudotis kilmės vietos nuorodos „porto“ arba „port“ reputacija. Beje, pagal Reglamento Nr. 491/2009 118m straipsnio 2 dalies b punktą ieškovė saugoma, kad ginčijamas prekių ženklas nebūtų naudojamas, nes žodis „port“ reiškia kilmės vietos nuorodos „porto“ arba „port“ „imitaciją arba įvaizdžio atkūrimą“. Atsižvelgiant į tai, kad minėta kilmės vietos nuoroda yra žinoma, vidutinis vartotojas, ant alkoholinio gėrimo butelio pamatęs žodžių junginį „port charlotte“, manys, kad nagrinėjamas gėrimas susijęs su Porto vynu, arba bent jau suabejos, ar taip nėra, o tai reiškia šios kilmės vietos nuorodos įvaizdžio atkūrimą.
55 VRDT, palaikoma įstojusios į bylą šalies, mano, kad Apeliacinė taryba teisingai nusprendė, kad ginčijamam prekių ženklui netaikomas nė vienas iš Reglamento Nr. 491/2009 118m straipsnio 2 dalies a–c punktuose numatytų atvejų, todėl šis pagrindas turi būti atmestas.
Dėl atitinkamos visuomenės
56 Pirmiausia reikia priminti, kad ginčijamame sprendime Apeliacinė taryba bent numanomai ir iš dalies atsižvelgė į vidutinio Portugalijos vartotojo suvokimą (žr. ginčijamo sprendimo 26 punktą). Ieškovė ir įstojusi į bylą šalis ginčija šį vertinimą ir teigia, kad šioje byloje reikia remtis vidutiniu Sąjungos vartotoju.
57 Kadangi tiek Porto vynas, tiek viskis yra plačiosios visuomenės vartojamos prekės, kuriomis prekiaujama visose Sąjungos valstybėse narėse, o visi šių valstybių vartotojai gali atpažinti šių prekių ypatingus pavadinimus ir savybes, šiam argumentui turi būti pritarta.
58 Tik tai nebūtinai reiškia, kad ginčijamas sprendimas neteisėtas dėl to, kad nebuvo atsižvelgta į atitinkamą visuomenę. Taip būtų tik tuo atveju, jei Apeliacinės tarybos vertinimo rezultatas galėtų keistis pagal tai, kokia atitinkamos visuomenės kilmė ar lingvistiniai sugebėjimai, o tai reikia įvertinti nagrinėjant kiekvieną pagrindą atskirai.
59 Todėl reikia daryti išvadą, kad atitinkama visuomenė, į kurią reikia atsižvelgti, visų pirma nagrinėjant šį pagrindą, sudaryta iš vidutinių Sąjungos vartotojų.
60 Šį pagrindą iš esmės reikia skirti į dvi dalis: pirmoji susijusi su tuo, kad Apeliacinė taryba netaikė atitinkamų Portugalijos teisės nuostatų, o antroji – su neteisingu Reglamento Nr. 491/2009 118m straipsnio 2 dalies taikymu.
Dėl pirmos dalies, susijusios su tuo, kad Apeliacinė taryba netaikė Portugalijos teisės
61 Dėl pirmos dalies, susijusios būtent su tuo, kad nebuvo taikytos atitinkamos Portugalijos teisės nuostatos ir neištirti pateikti patvirtinantys įrodymai, kuri didžiąja dalimi sutampa su trečiuoju pagrindu, pakanka remtis šio sprendimo 44–50 punktuose išdėstytais argumentais ir konstatuoti, kad, nesilaikydama Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies c punkto, siejamo su to paties reglamento 8 straipsnio 4 dalimi, reikalavimų, Apeliacinė taryba šioje byloje apribojo vertinimą Reglamento Nr. 491/2009 118m straipsnio 2 dalyje numatytomis sąlygomis ir netaikė Portugalijos teisės nuostatų bei neatsižvelgė į minėtus įrodymus. Taigi ji neteisėtai nesprendė dėl galimos apsaugos, pagal Portugalijos teisę suteiktos „ankstesnėms teisėms“, t. y. kilmės vietos nuorodoms „porto“ arba „port“, kurią reikėjo taikyti pagal Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies c punktą, siejamą su to paties reglamento 8 straipsnio 4 dalimi, apimties.
62 Vien dėl šių pagrindų reikia pritarti pirmai daliai ir nereikia vertinti, ar šioje byloje tenkinamos apsaugos pagal taikytinus Portugalijos teisės aktus sąlygos (taip pat žr. šio sprendimo 109 ir 110 punktus).
Dėl antros dalies, susijusios su Reglamento Nr. 491/2009 118m straipsnio 2 dalies pažeidimu
63 Kalbant apie antrąją dalį visų pirma reikia išsiaiškinti, ar ginčijamo prekių ženklo registracija ar naudojimas atitinka kilmės vietos nuorodos „porto“ arba „port“ „tiesioginį arba netiesioginį naudojimą komerciškai“ panašioms prekėms nesilaikant su šia kilmės vietos nuoroda susijusių specifikacijų, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 491/2009 118m straipsnio 2 dalies a punkto i papunktį.
64 Šiuo klausimu reikia priminti, kad Apeliacinė taryba iš esmės nurodė, jog šios geografinės nuorodos pagal minėtą nuostatą saugomos tik vynams, o ne prekėms, kurios nei tapačios, nei panašios į „viskiu“ vadinamą prekę, t. y. spiritinį gėrimą, kurio vaizdas ir alkoholio kiekis yra kitokie ir kuris neatitinka vynui taikomų specifikacijų (ginčijamo sprendimo 20 punktas).
65 Šis vertinimas nėra klaidingas, nes spiritinis gėrimas, kuris gaunamas grūdų alkoholinio rauginimo būdu, kaip antai viskis, iš esmės negali atitikti vynui, kuris gaunamas vynuogių alkoholinio rauginimo būdu, taikomų specifikacijų sąlygų, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 491/2009 118m straipsnio 2 dalies a punkto i papunktį, siejamą su to paties reglamento 118c straipsnio 2 dalimi.
66 Šiuo klausimu ieškovės pateiktam argumentui, kad nuoroda į „specifikacijas“ susijusi tik su saugomomis, o ne ginčijamomis prekėmis, nes jos gali būti panašūs produktai, kaip antai spirituoti gėrimai, negali būti pritarta. Iš tiesų pagal Reglamento Nr. 491/2009 118m straipsnio 2 dalies a punkto i papunktį reikalaujama, kad „panašūs produktai“ būtų „neatitinkantys specifikacijos“, ir tai gali būti tik kalbant apie vyną ir likerinį vyną (žr. 2008 m. balandžio 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 479/2008 dėl bendro vyno rinkos organizavimo, iš dalies keičiančio reglamentus (EB) Nr. 1493/1999, (EB) Nr. 1782/2003, (EB) Nr. 1290/2005, (EB) Nr. 3/2008 ir panaikinančio reglamentus (EEB) Nr. 2392/86 bei (EB) Nr. 1493/1999 (OL L 148, p. 1), IV priedo 1–3 dalis), o ne spirituotus gėrimus, kaip antai viskį. Kaip teisingai tvirtina VRDT, taip yra juo labiau dėl to, kad iš atitinkamų 2008 m. sausio 15 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 110/2008 dėl spiritinių gėrimų apibrėžimo, apibūdinimo, pateikimo, ženklinimo ir geografinių nuorodų apsaugos bei panaikinančio Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1576/89 (OL L 39, p. 16) nuostatų matyti, kad spirituotiems gėrimams taikoma atskira apsauga, nei taikoma vynams, ir jie turi atitikti kitokius reikalavimus, kad galėtų būti šitaip saugomi (žr. minėto reglamento 5 straipsnį).
67 Todėl pirmasis kaltinimas, susijęs su Reglamento Nr. 491/2009 118m straipsnio 2 dalies a punkto i papunkčio pažeidimu, turi būti atmestas ir nereikia šiame etape spręsti dėl likerinių vynų, kaip antai Porto ir viskio, panašumo.
68 Antra, dėl tariamo Reglamento Nr. 491/2009 118m straipsnio 2 dalies a punkto ii papunkčio pažeidimo reikia priminti, kad Apeliacinė taryba iš esmės nusprendė, kad ginčijamame prekių ženkle „nenaudojamos“ geografinės nuorodos „porto“ arba „port“ ir „neatkuriamas jų įvaizdis“, todėl nebūtina tikrinti, ar jos turi gerą vardą. Šie žodžiai taip pat vartojami daugelio miestų sudėtiniuose pavadinimuose, pavyzdžiui, Porto Allegre (Alegro uostas) arba Port Louis (Por Lui). Be to, neįmanoma nustatyti ryšio tarp, pirma, žymens PORT CHARLOTTE, kurio du elementai žymi uostą (port), pavadintą asmenvardžiu Charlotte, kuris nurodo pakrantėje esančią geografinę vietovę ar miestą, ir, antra, geografinio pavadinimo Porto arba Port, pagal kurį Portugalijos vartotojas atpažintų, kad tai yra šio geografinio pavadinimo saugomas vynas.
69 Pagal Reglamento Nr. 491/2009 118m straipsnio 2 dalies a punkto ii papunktį atitinkamos kilmės vietos nuorodos ir geografinės nuorodos saugomos užtikrinant, kad jos nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nebūtų naudojamos komerciškai, jeigu taip jas naudojant naudojamasi jų reputacija.
70 Šiuo klausimu, pirma, reikia nurodyti, kad saugoma kilmės vietos nuoroda, kuri priklauso ieškovei ir yra įrašyta į duomenų bazę E‑Bacchus, apima pavadinimus „oporto“, „portvin“, „portwein“, „portwijn“, „vin de porto“ (Porto vynas), „port wine“, „port“, „vinho do porto“ ir „porto“. Taigi, tai yra pavadinimai skirtingomis kalbomis, kurie sudaryti arba iš dviejų elementų, t. y. žodžių „port“ arba „porto“ ir „vynas“, arba iš vieno elemento, t. y. „oporto“ arba „porto“. Antra, kaip teigia VRDT, reikia atsižvelgti į tai, kad ginčijamas prekių ženklas taip pat sudarytas iš žodžių junginio, apimančio du elementus, t. y. „port“ ir „charlotte“, kuris, kitaip nei žodžių junginys „port wine“, turi būti suprantamas kaip sudarantis loginį ir konceptualų vienetą (šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Torres / VRDT – Vinícola de Tomelloso (TORRE DE GAZATE), T‑286/06, EU:T:2008:601, 55 punktą).
71 Kitaip nei žodžių junginys, susijęs su nagrinėjama saugoma kilmės vietos nuoroda, žodžių junginys, susijęs su ginčijamu prekių ženklu, aiškiai nurodo ne vyną, bet moterišką vardą Charlotte (Šarlotė), tiesiogiai susietą su elementu „port“, kurio pirmoji reikšmė daugeliu Europos kalbų, įskaitant anglų ir portugalų kalbas, yra uostas, t. y. vieta ant jūros ar upės kranto. Todėl, kaip ginčijamo sprendimo 24 punkte teisingai nurodė Apeliacinė taryba, atitinkama visuomenė visą žymenį PORT CHARLOTTE kaip loginį ir konceptualų vienetą supras kaip žymintį uostą, pavadintą asmenvardžiu Charlotte, ir tiesiogiai jo nesies su vietos kilmės nuoroda „porto“ arba „port“ arba Porto vynu. Kaip teigia įstojusi į bylą šalis, juo labiau taip yra dėl to, kad žodis „charlotte“ yra pagrindinis ir labiausiai skiriamasis ginčijamo prekių ženklo elementas, kuris iš karto pritraukia atitinkamos visuomenės dėmesį. Ji suvoks elementą „port“ ne kaip skiriamąjį ar atsiejamą nuo žodžio „charlotte“, bet kaip su minėtu žodžiu tiesiogiai susijusį apibūdinimą, kuris perduoda informaciją, jog ginčijamame prekių ženkle nurodoma vietovė, esanti ant upės kranto arba pakrantėje. Šis vertinimas taikytinas visiems vidutiniams Sąjungos vartotojams, kurie turi bent pagrindinių anglų arba vienos iš romanų kalbų žinių.
72 Taigi ginčijamo sprendimo 22 punkte Apeliacinė taryba nepadarė klaidos, kai nusprendė, kad ginčijamame prekių ženkle nenaudojama minėta kilmės vietos nuoroda ir neatkuriamas jos įvaizdis, todėl nereikia tikrinti, ar ji turi gerą vardą.
73 Tad kaltinimą, susijusį su Reglamento Nr. 491/2009 118m straipsnio 2 dalies a punkto ii papunkčio pažeidimu, reikia atmesti.
74 Trečia, dėl tariamo Reglamento Nr. 491/2009 118m straipsnio 2 dalies b punkto pažeidimo reikia priminti, kad iš esmės Apeliacinė taryba padarė išvadą, kad Porto vyno „įvaizdis“ nėra „atkuriamas“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, nes viskis yra kitoks produktas ir nė vienas ginčijamo prekių ženklo elementas neapima potencialiai melagingos arba klaidinančios nuorodos (ginčijamo sprendimo 28 punktas).
75 Šiuo klausimu pakanka remtis šio sprendimo 71 punkte pateiktais vertinimais, kad būtų galima konstatuoti, jog ginčijamo prekių ženklo naudojimas nereiškia kilmės vietos nuorodos „porto“ arba „port“ „netinkamo naudojimo, imitavimo ir įvaizdžio atkūrimo“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 491/2009 118m straipsnio 2 dalies b punktą.
76 Šios išvados nepaneigia ieškovės argumentai. Visų pirma ji negali pagrįstai remtis teismo praktika, pagal kurią, pirma, „įvaizdžio atkūrimo“ sąvoka apima tokį atvejį, kai gaminiui pavadinti vartojamame žodyje yra saugomos nuorodos dalis, todėl vartotojas, susidūręs su gaminio pavadinimu, gali įsivaizduoti prekę, kuriai skirta nuoroda (žr. 2011 m. liepos 14 d. Sprendimo Bureau national interprofessionnel du Cognac, C‑4/10 ir C‑27/10, Rink., EU:C:2011:484, 56 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką), ir, antra, įvaizdžio atkūrimas galimas ir tokiu atveju, kai nėra galimybės supainioti atitinkamų prekių (žr. 2008 m. vasario 26 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑132/05, Rink., EU:C:2008:117, 45 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Šioje byloje dėl šio sprendimo 71 punkte nurodytų priežasčių, net jei žodis „port“ yra ginčijamo prekių ženklo dalis, vidutinis vartotojas, net darant prielaidą, kad jis portugalų kilmės ar moka portugalų kalbą, matydamas viskį, pažymėtą šiuo prekių ženklu, [šio prekių ženklo] nesies su Porto vynu, kuris saugomas nagrinėjamos kilmės vietos nuorodos. Šis vertinimas patvirtinamas nemažais skirtumais tarp atitinkamų Porto vyno ir viskio charakteristikų, susijusių su ingredientais, stiprumu ir skoniu, kurias labai gerai žino vidutinis vartotojas ir kurias ginčijamo sprendimo 20 ir 34 punktuose teisingai priminė Apeliacinė taryba (taip pat žr. šio sprendimo 65 punktą).
77 Todėl kaltinimas, susijęs su Reglamento Nr. 491/2009 118m straipsnio 2 dalies b punkto pažeidimu, taip pat turi būti atmestas.
78 Galiausiai reikia atmesti ieškovės kaltinimą, kad ginčijamas sprendimas neatitinka VRDT sprendimų panašiose bylose, susijusiose su protestais (žr. šio sprendimo 54 punktą). Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad sprendimai, kuriuos, remdamosi Reglamentu Nr. 207/2009, turi priimti apeliacinės tarybos, priskiriami prie ribotos kompetencijos, o ne prie diskrecijos. Todėl Apeliacinių tarybų sprendimų teisėtumas turi būti vertinamas remiantis tik šiuo reglamentu taip, kaip jį išaiškino Sąjungos teismas, o ne ankstesne jų ar VRDT praktika (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2008 m. vasario 13 d. Nutarties Indorata‑Serviços e Gestão / VRDT, C‑212/07 P, EU:C:2008:83, 43 punktą ir 2008 m. vasario 15 d. Nutarties Brinkmann / VRDT, C‑243/07 P, EU:C:2008:94, 39 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką), ir tai nedaro poveikio jos pareigai nagrinėjant prašymus pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia atsižvelgti į sprendimus, jau priimtus per pranašias procedūras, ir ypatingą dėmesį skirti klausimui, ar reikia priimti tokį patį sprendimą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2011 m. kovo 10 d. Sprendimo Agencja Wydawnicza Technopol / VRDT, C‑51/10 P, Rink., EU:C:2011:139, 74 punktą ir 2014 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Wilo / VRDT (Pioneering for You), T‑601/13, EU:T:2014:1067, 41 punktą).
79 Net manant, kad šį kaltinimą reikia suprasti kaip apimantį šios tyrimo pareigos arba vienodo požiūrio principo pažeidimo nurodymą, reikia priminti, jog šios pareigos ir principas turi būti suderinami su teisėtumo užtikrinimu, pagal kurį niekas negali savo labui remtis galbūt kitų naudai padarytais neteisėtais veiksmais siekdamas, kad būtų priimtas tapatus sprendimas. Taigi asmuo, kuris prašo pripažinti Bendrijos prekių ženklo registraciją negaliojančia, negali VRDT prašyti taikyti sprendimus, jei tai prieštarauja Reglamente Nr. 207/2009 nustatytiems reikalavimams arba jei dėl to ji priimtų neteisėtą sprendimą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2009 m. vasario 12 d. Nutarties Bild digital ir ZVS, C‑39/08 ir C‑43/08, EU:C:2009:91, 18 punktą ir 78 punkte nurodytų sprendimų Agencja Wydawnicza Technopol / VRDT, EU:C:2011:139, 75 ir 76 punktus ir Pioneering for You, EU:T:2014:1067, 42 punktą).
80 Vadinasi, šiam kaltinimui negalima pritarti.
81 Remiantis visu tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad visą šio pagrindo antrą dalį reikia atmesti.
Dėl penktojo (ieškinio) pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a punkto, siejamo su to paties 7 straipsnio 1 dalies g punktu, pažeidimu
82 Grįsdama šį pagrindą ieškovė iš esmės primena, kad vidutinis Portugalijos ir kitų valstybių narių, įskaitant Jungtinę Karalystę, vartotojas, kalbant apie Porto vyną, žino pavadinimą „port“ ir kad gana dažnai Porto vyno prekių ženklus sudaro du žodžiai, kurių vienas yra „port“ (DOW’S PORT, FERREIRA PORT, GRAHAM PORT), kuris kartais rašomas pradžioje (PORT FOR TWO). Šis vartotojas taip pat įpratęs, kad minėtas žodis etiketėse ant Porto vyno butelių užrašytas ryškiomis raidėmis. Kadangi baltojo Porto vyno spalva panaši į viskio, didelė tikimybė, kad šis vartotojas, matydamas butelį viskio, pažymėtą prekių ženklu PORT CHARLOTTE, padarys išvadą, jog tai yra Porto vyno butelis. Taigi ginčijamas prekių ženklas, apimantis žodį „port“, suklaidins vartotoją dėl geografinės kilmės ir skatins galvoti, jog šiuo prekių ženklu pažymėtos prekės yra Porto vynas ar turi neišvengiamą ryšį su Porto vynu.
83 VRDT, palaikoma įstojusios į bylą šalies, atsako, kad Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies g punkte nurodytas atmetimo pagrindas reiškia, kad iš tikrųjų vartotojas suklaidinamas arba egzistuoja pakankamai didelė galimybė jį suklaidinti; taip nėra šioje byloje.
84 Pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies g punktą, siejamą su to paties reglamento 52 straipsnio 1 dalies a punktu, neregistruojami prekių ženklai, „kurie gali suklaidinti visuomenę, pavyzdžiui, dėl prekių ar paslaugų rūšies, kokybės ar geografinės kilmės“, arba jų registracija pripažįstama negaliojančia.
85 Šiuo klausimu Apeliacinė taryba nusprendė, kad ginčijamas prekių ženklas negali suklaidinti visuomenės dėl geografinės kilmės, nes žodis „port“ nenurodo geografinės vietovės ir ginčijamas prekių ženklas nesiejamas su regionu, kuriame gaminamos ieškovės prekės. Galimybė suklaidinti yra dar mažesnė dėl to, kad vartotojui visiškai aišku, jog viskio charakteristikos skiriasi nuo minėtų prekių charakteristikų (ginčijamo sprendimo 34 punktas).
86 Bendrasis Teismas mano, kad šis vertinimas nėra klaidingas.
87 Iš tiesų, kaip teigia VRDT, iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies g punkte, siejamame su to paties reglamento 52 straipsnio 1 dalies a punktu, nurodyti atsisakymo registruoti ir registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindai reiškia, kad galima daryti išvadą, jog iš tikrųjų vartotojas suklaidinamas arba egzistuoja gana didelė galimybė jį suklaidinti (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2011 m. gegužės 5 d. Sprendimo SIMS – École de ski internationale / VRDT – SNMSF (esf école du ski français), T‑41/10, EU:T:2011:200, 49 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Dėl šio sprendimo 71 ir 76 punktuose nurodytų priežasčių atitinkama visuomenė, nesvarbu, kokia jos kilmė ar kalbinės žinios, negali vieno žodžio „port“ ginčijamame prekių ženkle susieti su kilmės vietos nuoroda „porto“ arba „port“ arba su šį pavadinimą turinčiu likeriniu vynu. Todėl reikia konstatuoti, jog ji bus dar mažiau klaidinama dėl viskio, parduodamo pažymėto šiuo prekių ženklu, rūšies, kokybės ar geografinės kilmės. Kaip teigia įstojusi į bylą šalis, taip pasakytina juo labiau dėl to, kad, kitaip nei Škotijos atveju, atitinkama visuomenė Portugalijos ar bent regiono, kuriame yra Porto miestas, nežino kaip regionų, kuriuose gaminamas viskis.
88 Todėl šis kaltinimas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
Dėl šeštojo (ieškinio) pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a punkto, siejamo su to paties reglamento 7 straipsnio 1 dalies c punktu, pažeidimo
Šalių argumentų priminimas
89 Ieškovė mano, kad net jeigu prašymas pripažinti registraciją negaliojančia nėra grindžiamas Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytu absoliučiu atmetimo pagrindu, iki 2011 m. spalio 17 d. pateiktų įstojusios į bylą šalies pastabų ji nežinojo apie vietovę Port Charlotte ir kad ji rėmėsi šiuo pagrindu, kai 2011 m. gruodžio 20 d. atsakydama teikė savo pastabas Anuliavimo skyriui. Vis dėlto šiuo atveju Apeliacinė taryba neįvertino esminio klausimo, ar yra bendrasis interesas, kad tokius geografinę kilmę apibūdinančius žodžius būtų galima laisvai vartoti. Jei, remiantis įstojusios į bylą šalies teigimu, dalis atitinkamos visuomenės supranta, kad prekių ženklas PORT CHARLOTTE susijęs su „autentiška vieta, kurioje tiekiamas viskis“, turi būti taikomas šis absoliutus atmetimo pagrindas, nes ginčijamas prekių ženklas išimtinai sudarytas iš žymens, kuris prekyboje gali būti naudojamas nagrinėjamos prekės geografinei kilmei žymėti.
90 VRDT nuomone, šis pagrindas yra nepriimtinas. Net jeigu ieškovė per registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrą pateikė šiuo klausimu argumentų, šis pagrindas nebuvo pateiktas prašyme pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia. Taigi Apeliacinė taryba teisingai šį pagrindą laikė neleistinu panaikinimo pagrindų išplėtimu. Juo labiau ieškovė šiuo pagrindu negali remtis Bendrajame Teisme. Iš esmės įstojusi į bylą šalis priduria, kad viskio vartotojai gerai nežino žodžių junginio „port charlotte“ ir kad, be to, ieškovė neįrodė, jog ginčijamas prekių ženklas gali būti žinomas, todėl Apeliacinė taryba teisingai konstatavo, kad ieškovė nepagrindė savo argumentų.
Dėl šio (ieškinio) pagrindo priimtinumo
91 VRDT iš esmės teigia, kad šis pagrindas nepriimtinas, nes ginčijamo prekių ženklo registracijos prieštaravimas Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punktui nebuvo nurodytas prašyme pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia, todėl jis nebuvo nagrinėtas byloje Anuliavimo skyriuje.
92 Šis nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas negali būti priimtas.
93 Pirma, nors akivaizdu, kad Anuliavimo skyriui pateiktame prašyme dėl registracijos pripažinimo negaliojančia nesiremiama Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytu absoliučiu atmetimo pagrindu, vis dėlto ieškovė rėmėsi šiuo pagrindu šioje instancijoje, kai nurodė 1999 m. gegužės 4 d. Sprendimą Windsurfing Chiemsee (C‑108/97 ir C‑109/97, Rink., EU:C:1999:230) savo pastabose, pateiktose atsakant į įstojusios į bylą šalies atsakymą į apeliaciją, kuriame ši iš esmės tvirtino, kad žodžių junginys „port charlotte“ reiškia „žinomą specifinio distiliavimo vietą Ailos saloje“.
94 Antra, savo sprendimo 40–49 punktuose Anuliavimo skyrius aiškiai išdėstė savo poziciją dėl šio pagrindo ir jį atmetė kaip nepagrįstą, motyvuodamas visų pirma tuo, jog pateikti įrodymai nepatvirtina, kad vidutinis viskio vartotojas žinojo Port Charlotte vietovę, kai buvo pateiktas prašymas pripažinti ginčijamo prekių ženklo registraciją negaliojančia (Anuliavimo skyriaus sprendimo 48 punktas).
95 Trečia, savo apeliacijoje Apeliacinei tarybai ieškovė aiškiai rėmėsi pagrindu dėl Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a punkto, siejamo su to paties reglamento 7 straipsnio 1 dalies c punktu, pažeidimo ir teigė, kad šiuo klausimu pateiktas Anuliavimo skyriaus vertinimas yra klaidingas. Be to, ginčijamo sprendimo 35 punkte, nepaisant išvados, kad ieškovė šiuo pagrindu rėmėsi „tik pateikdama apeliaciją“, Apeliacinė taryba iš tiesų šį pagrindą vertino iš esmės ir jį atmetė, manydama, pirma, kad ieškovės pateikti argumentai yra prieštaringi, nes ji vienu metu susiejo esamą ar nesamą vietovę Port Charlotte su „Oporto (Porto) miestu“, ir, antra, kad Anuliavimo skyrius teisingai nusprendė, jog ieškovė nepateikė įrodymų, leidžiančių patvirtinti, kad vidutiniai vartotojai žino Port Charlotte vietovę ar miestą. Todėl, kiek matyti iš ginčijamo sprendimo 35 punkto formuluotės, VRDT klaidingai teigė, kad Apeliacinė taryba minėtą pagrindą tik laikė „neleistinu anuliavimo pagrindų išplėtimu“. Galiausiai šio vertinimo neginčija ginčijamo sprendimo 38 punkte pateikta klaidinga išvada, kad pagrindas, susijęs su Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punktu, nebuvo niekada pateiktas per registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrą ir ieškovė neturėjo teisės juo remtis Apeliacinei tarybai teikdama apeliaciją.
96 Taigi reikia konstatuoti, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 135 straipsnio 1 dalį, ieškovei pateikus apeliaciją dėl Anuliavimo skyriaus sprendimo, Apeliacinė taryba turėjo išnagrinėti ginčą, kuris, pagrįstas pateiktais pagrindais, buvo apibrėžtas minėtame sprendime, ir šiuo klausimu nusprendė bent jau dėl išsamumo. Šiomis aplinkybėmis VRDT negali pagrįstai remtis 2011 m. sausio 13 d. Sprendimu Park / VRDT – Bae (PINE TREE) (T‑28/09, EU:T:2011:7, 46 punktas), iš kurio tik matyti, kad prašymas pripažinti registraciją negaliojančia negali būti pirmą kartą pateiktas Apeliacinėje taryboje, nes šiuo atveju taip nebuvo. Priešingai, šiame teismo sprendime patvirtinta, kad Anuliavimo skyrius pirmąja instancija turi priimti sprendimą dėl prašymo pripažinti registraciją negaliojančia, kuris apibrėžtas įvairiuose prašymuose ir įvairiuose šalių procedūriniuose aktuose (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo PINE TREE, EU:T:2011:7, 46 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką), tarp kurių šiuo atveju yra ieškovės pastabos, kurias ji pateikė Anuliavimo skyriui dėl įstojusios į bylą šalies atsakymo į apeliaciją.
97 Taigi, kadangi pagrindas, susijęs su Reglamento Nr. 207/2007 52 straipsnio 1 dalies a punkto, siejamo su 7 straipsnio 1 dalies c punktu, pažeidimu buvo pateiktas ir įvertintas dviejose VRDT instancijose ir ieškovė šiuo pagrindu rėmėsi Bendrajame Teisme, laikytina, kad jis pateiktas jam pagal to paties reglamento 65 straipsnį ir Teismas turi priimti sprendimą dėl jo pagrįstumo.
98 Todėl šis (ieškinio) pagrindas turi būti pripažintas priimtinu.
Dėl šio pagrindo priimtinumo
99 Reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punktą, kuris pagal to paties reglamento 52 straipsnio 1 dalies a punktą taikomas šioje byloje, neregistruojami prekių ženklai, sudaryti tik iš žymenų arba nuorodų, kurie prekyboje gali būti naudojami rūšiai, kokybei, kiekiui, paskirčiai, vertei, geografinei kilmei arba prekių pagaminimo ar paslaugų suteikimo laikui, ar kitoms prekių ar paslaugų savybėms žymėti.
100 Šie žymenys ar apibūdinančios nuorodos negali atlikti pagrindinės prekių ženklo funkcijos, t. y. nurodyti prekės ar paslaugos komercinės kilmės, kad vartotojas, įsigyjantis prekių ženklu pažymėtą prekę arba paslaugą, vėliau įsigydamas galėtų pasirinkti tą pačią prekę ar paslaugą, jeigu patirtis buvo teigiama, arba kitą, jeigu ji buvo neigiama (2003 m. spalio 23 d. Sprendimo VRDT / Wrigley, C‑191/01 P, Rink., EU:C:2003:579, 30 punktas; taip pat žr. 2013 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Fürstlich Castell’sches Domänenamt / VRDT – Castel Frères (CASTEL), T‑320/10, Rink. (Ištraukos), EU:T:2013:424, 40 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
101 Be to, bendruoju interesu, kuriuo grindžiamas Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punktas, siekiama užtikrinti, kad žymenis, kuriais apibūdinamos viena arba kelios prekių ar paslaugų, kurioms juos prašoma įregistruoti kaip prekių ženklus, savybės, galėtų laisvai naudoti visi tokias prekes ar paslaugas siūlantys ūkio subjektai (šiuo klausimu žr. 100 punkte minėto Sprendimo VRDT / Wrigley, EU:C:2003:579, 31 punktą ir 78 punkte minėto Sprendimo Agencja Wydawnicza Technopol / VRDT, EU:C:2011:139, 37 punktą).
102 Bendrasis interesas reikalauja išsaugoti teisę nevaržomai naudoti žymenis arba nuorodas, galinčias nurodyti prekių, kurioms prašoma įregistruoti prekių ženklą, kategorijų geografinę kilmę, konkrečiai, geografinius pavadinimus, dėl jų gebėjimo ne vien tik nurodyti aptariamų prekių ar paslaugų kategorijų kokybę ir kitas savybes, bet ir daryti įvairią įtaką vartotojų pomėgiams, pavyzdžiui, susiejant prekes ar paslaugas su vieta, kuri gali sukelti teigiamų emocijų (žr. 100 punkte minėto Sprendimo CASTEL, EU:T:2013:424, 43 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
103 Viena vertus, kaip prekių ženklai neregistruojami geografiniai pavadinimai, žymintys apibrėžtą geografinę vietą, kurie jau yra pripažinti arba žinomi, kalbant apie aptariamas prekių kategorijas, ir kurie dėl to, suinteresuotosios visuomenės požiūriu, yra su pastarosiomis susiję, kita vertus, neregistruojami geografiniai pavadinimai, kuriuos gali naudoti įmonės ir kurie pastarosioms turi būti prieinami kaip aptariamų prekių ar paslaugų kategorijų geografinės kilmės nuorodos (žr. 100 punkte minėto Sprendimo CASTEL, EU:T:2013:424, 44 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
104 Iš esmės Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punktas neprieštarauja tam, kad būtų registruojami geografiniai pavadinimai, kurių nežino suinteresuotieji asmenys arba kurie nežinomi bent jau kaip geografinė vietovė, arba pavadinimai, kurių atveju dėl apibūdinamos vietos požymių neįtikėtina, jog suinteresuotieji asmenys gali manyti, kad nagrinėjamų prekių ar paslaugų kategorija kilusi iš šios vietovės arba kad ten ji buvo sugalvota (žr. 100 punkte minėto Sprendimo CASTEL, EU:T:2013:424, 45 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
105 Taigi norint įvertinti, ar, suinteresuotųjų asmenų požiūriu, žymuo gali nurodyti atitinkamos kategorijos prekių geografinę kilmę, reikia nustatyti, ar nagrinėjamas geografinis pavadinimas žymi vietovę, kuri, suinteresuotųjų asmenų požiūriu, susijusi su atitinkamų prekių kategorija, arba galima pagrįstai manyti, kad toks ryšys galėtų egzistuoti ateityje. Šiuo tikslu reikia atsižvelgti į tai, kiek suinteresuotieji asmenys žino nagrinėjamą geografinį pavadinimą ir kokios savybės būdingos jo nurodomai vietovei ir nagrinėjamai prekių kategorijai (žr. 100 punkte minėto Sprendimo CASTEL, EU:T:2013:424, 46 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
106 Kaip ginčijamo sprendimo 35 punkte nurodė Apeliacinė taryba ir teigia VRDT ir įstojusi į bylą šalis, reikia konstatuoti, kad šioje byloje, nepaisant neįrodytos įstojusios į bylą šalies išvados, žodžių junginys „port charlotte“ reiškia „žinomą specifinio distiliavimo vietą Ailos saloje“, ieškovė neįrodė, kad, suinteresuotųjų asmenų požiūriu, šis žodžių junginys, kalbant apie viskį, žymi reputaciją jau turinčią ar žinomą geografinę vietovę ir kad reikia, jog šį žodžių junginį galėtų naudoti kiti tos pačios kilmės viskio gamintojai kaip geografinės kilmės nuorodą. Priešingai, pati ieškovė pripažino, jog iš pradžių atsisakė remtis absoliučiu atmetimo pagrindu pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punktą, nes ji nežinojo, kad ginčijamas prekių ženklas susijęs su tokia specifine vietove. Be to, ieškovė neįrodė, kad ginčijamas prekių ženklas galėjo būti naudojamas kaip geografinės vietos nuoroda žymint kitą viskį arba kad tam tikrais atvejais suinteresuotieji asmenys (nesvarbu atitinkamos visuomenės kilmė ir lingvistiniai gebėjimai) gali nustatyti ryšį su šios kategorijos prekėmis. Todėl neaišku, ar egzistuoja bendrasis interesas palikti galimybę visiems vartoti žodžių junginį „port charlotte“ žymint kitą viskį nei tas, kurį gamina įstojusi į bylą šalis, ar net kitų viskio gamintojų poreikis laisvai naudoti šį pavadinimą.
107 Esant šioms sąlygoms, reikia atmesti šį pagrindą kaip nepagrįstą.
Tarpinė išvada
108 Atsižvelgiant į visus šiuos argumentus ir į pažeidimus, konstatuotus nagrinėjant trečiąjį ir ketvirtąjį pagrindus, kurie grindžiami tuo, kad Apeliacinė taryba netaikė atitinkamų Portugalijos teisės nuostatų (žr. šio sprendimo 50 ir 62 punktus), reikia panaikinti ginčijamą sprendimą.
Dėl prašymo pakeisti sprendimą
109 Dėl ieškovės reikalavimų antros dalies, susijusios su ginčijamo sprendimo pakeitimu, pakanka priminti, jog pagal Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnį Bendrojo Teismo vykdoma priežiūra yra VRDT apeliacinių tarybų sprendimų teisėtumo priežiūra, ir jis gali panaikinti ar pakeisti sprendimą, dėl kurio pareikštas ieškinys, tik tuomet, jeigu jį priimant egzistavo vienas iš panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, išvardytų šio reglamento 65 straipsnio 2 dalyje. Taigi Bendrojo Teismo turimi įgaliojimai keisti sprendimus nesuteikia jam teisės keisti Apeliacinės tarybos vertinimo savuoju ir vertinti klausimus, dėl kurių Apeliacinė taryba dar nepareiškė nuomonės. Todėl sprendimų pakeitimo įgaliojimais turi būti naudojamasi iš esmės tik tais atvejais, kai, patikrinęs Apeliacinės tarybos atliktą vertinimą, Bendrasis Teismas, remdamasis nustatytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, gali nustatyti, kokį sprendimą turėjo priimti Apeliacinė taryba (šio sprendimo 45 punkte minėto Sprendimo Edwin / VRDT, EU:C:2011:452, 71 ir 72 punktai).
110 Todėl, kalbant apie Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies taikymą, pasakytina, kad Bendrasis Teismas šioje byloje neturi teisės autonomiškai vertinti, ar ieškovė gali remtis specialiomis ankstesnėmis teisėmis pagal Portugalijos teisės normas. Šiuo klausimu reikia priminti, kad tiek nacionalinės teisės egzistavimas, tiek taikymo sritis yra faktiniai klausimai, kurie reglamentuojami įrodinėjimo pareigos ir įrodymų pateikimo tvarkos principais ir principu, kad teismas įrodymus vertina laisvai (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 45 punkte minėtų sprendimų Edwin / VRDT, EU:C:2011:452, 49–51 punktus ir makro, EU:T:2013:232, 62–65 punktus). Taigi Bendrasis Teismas negali pateikti Portugalijos teisės aiškinimo vietoj aiškinimo, kurį turėjo pateikti Apeliacinė taryba, remdamasi įvairiais įrodymais, visų pirma atitinkamais Portugalijos teismų sprendimais, kuriuos ieškovė nurodė dviejose VRDT instancijose, t. y. iki ginčijamo sprendimo priėmimo.
111 Todėl šį prašymą dėl pakeitimo reikia atmesti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
112 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo.
113 Be to, iš Procedūros reglamento 190 straipsnio 2 dalies matyti, kad šalių patirtos būtinosios išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu Apeliacinėje taryboje, laikomos atlygintinomis. Išlaidos, patirtos per procedūrą Anuliavimo skyriuje, nėra atlygintinos, todėl ši ieškovės prašymo dalis negali būti patenkinta.
114 Kadangi VRDT pralaimėjo bylą, jai reikia nurodyti padengti bylinėjimosi išlaidas, įskaitant patirtas per procedūrą Apeliacinėje taryboje, pagal ieškovės reikalavimus.
115 Įstojusi į bylą šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 3 dalį.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2014 m. liepos 8 d. VRDT ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimą byloje R 946/2013‑4, susijusį su registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra tarp Instituto dos Vinhos do Douro e do Porto, IP ir Bruichladdich Distillery Co. Ltd.
2. Atmesti likusią ieškinio dalį.
3. Priteisti iš VRDT bylinėjimosi išlaidas, įskaitant patirtas per procedūrą Apeliacinėje taryboje.
4. Bruichladdich Distillery padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Priimta 2015 m. lapkričio 18 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.
Turinys
Ginčo aplinkybės
Šalių reikalavimai
Dėl teisės
Panaikinimo pagrindų santrauka
Dėl pirmojo, antrojo ir trečiojo (ieškinio) pagrindų, susijusių su faktine klaida dėl pavadinimo Oporto, su tuo, kad žodžiai „porto“ ir „port“ saugomi kaip geografinės nuorodos „per se“, o ne kaip „atitikmenys“, ir su tuo, kad vynui skirtos kilmės vietos nuorodos apsauga reglamentuojama ne tik Reglamentu Nr. 491/2009, bet ir nacionaline teise
Šalių argumentų priminimas
Dėl tariamo neatsižvelgimo į Portugalijos kilmės vietos nuorodą „porto“ arba „port“
Dėl paties Reglamento Nr. 491/2009 suteiktos apsaugos
Dėl apsaugos, suteikiamos pagal Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies c punktą, siejamą su 8 straipsnio 4 dalimi, ir 53 straipsnio 2 dalį, apimties
Dėl ketvirtojo pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies c punkto, siejamo su to paties 8 straipsnio 4 dalimi, pa˛eidimu
Šalių argumentų priminimas
Dėl atitinkamos visuomenės
Dėl pirmos dalies, susijusios su tuo, kad Apeliacinė taryba netaikė Portugalijos teisės
Dėl antros dalies, susijusios su Reglamento Nr. 491/2009 118m straipsnio 2 dalies pažeidimu
Dėl penktojo (ieškinio) pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a punkto, siejamo su to paties 7 straipsnio 1 dalies g punktu, pa˛eidimu
Dėl šeštojo (ieškinio) pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a punkto, siejamo su to paties reglamento 7 straipsnio 1 dalies c punktu, pa˛eidimo
Šalių argumentų priminimas
Dėl šio (ieškinio) pagrindo priimtinumo
Dėl šio pagrindo priimtinumo
Tarpinė išvada
Dėl prašymo pakeisti sprendimą
Dėl bylinėjimosi išlaidų