Byla T‑207/10
Deutsche Telekom AG
prieš
Europos Komisiją
„Valstybės pagalba – Mokesčių sistema, pagal kurią įmonėms, mokesčių tikslais reziduojančioms Ispanijoje, leidžiama amortizuoti prestižą, atsiradusį įsigijus įmonių, mokesčių tikslais reziduojančių užsienyje, akcijų – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka ir nurodoma dalį jos susigrąžinti – Nuostata, pagal kurią leidžiama ir toliau taikyti dalį schemos – Prašymas pripažinti, kad nereikia priimti sprendimo – Išlikęs suinteresuotumas pareikšti ieškinį – Teisėti lūkesčiai – Komisijos suteiktos konkrečios garantijos – Lūkesčių teisėtumas – Teisėtų lūkesčių taikymo sritis ratione temporis“
Santrauka – 2018 m. lapkričio 15 d. Bendrojo Teismo (devintoji kolegija) sprendimas
1. Ieškinys dėl panaikinimo – Suinteresuotumas pareikšti ieškinį – Atsiradusio ir esamo suinteresuotumo būtinybė – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažįstama nesuderinama su vidaus rinka, nurodoma dalį jos susigrąžinti ir leidžiama toliau taikyti dalį nagrinėjamos mokesčių sistemos – Ieškovo suinteresuotumo pareikšti ieškinį dėl nuostatos, pagal kurią leidžiama toliau taikyti ginčijamą pagalbos schemą, išlikimas, nepaisant jau pareiškus ieškinį susiklosčiusios aplinkybės, kad konkurentas šiuo leidimu nepasinaudojo
(SESV 263 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio h punktas)
2. Valstybių teikiama pagalba – Neteisėtos pagalbos susigrąžinimas – Pagalba, suteikta pažeidžiant SESV 108 straipsnyje nustatytas procedūrines taisykles – Pagalbos gavėjų galimi teisėti lūkesčiai – Nebuvimas, išskyrus ypatingas aplinkybes – Teisėti lūkesčiai, atsiradę dėl Komisijos suteiktų konkrečių, besąlyginių ir nuoseklių garantijų – Sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą paskelbimas, dėl kurio šie teisėti lūkesčiai išnyksta
(SESV 107 straipsnio 1 dalis ir 108 straipsnio 3 dalis)
3. Valstybių teikiama pagalba – Neteisėtos pagalbos susigrąžinimas – Pagalba, suteikta pažeidžiant SESV 108 straipsnyje nustatytas procedūrines taisykles – Pagalbos gavėjų galimi teisėti lūkesčiai – Nebuvimas, išskyrus ypatingas aplinkybes – Teisėti lūkesčiai, atsiradę dėl Komisijos suteiktų konkrečių, besąlyginių ir nuoseklių garantijų – Pripažintų teisėtų lūkesčių taikymo sritis „ratione temporis“ – Sandoriai, sudaryti prieš priimant aktą, dėl kurio atsirado šie lūkesčiai – Apėmimas
(SESV 107 straipsnio 1 dalis ir 108 straipsnio 3 dalis)
1. Ieškovo suinteresuotumo pareikšti ieškinį išlikimą reikia vertinti in concreto, atsižvelgiant, be kita ko, į nurodomo neteisėtumo padarinius ir į tariamai patirtos žalos pobūdį.
Visų pirma, toks suinteresuotumas kyla iš ieškovės, kaip skundą pateikusios suinteresuotosios šalies, statuso ir dėl to, kad ginčijama nuostata tas skundas iš dalies ir iš esmės atmetamas.
Iš tiesų ieškovė yra „suinteresuotoji šalis“, kaip tai suprantama pagal iš dalies pakeisto 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [SESV 108] straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, 1999, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 1 straipsnio h punktą, „kurios interesams gali turėti įtakos pagalbos skyrimas“ ir kuri pagal apibrėžtį yra „suinteresuota“, kad vyktų formali tyrimo procedūra, kuriai pasibaigus Komisija turi priimti sprendimą, taip pat, atsižvelgiant į tai, kad tuo sprendimu jos skundas atmestas, suinteresuota pareikšti ieškinį dėl šio jai nepalankaus sprendimo. Ji taip pat yra suinteresuotoji šalis, pateikusi skundą, kurio pagrindu pradėta formali tyrimo procedūra, ir šiame skunde nurodžiusi jo pateikimo motyvus.
Net jei ginčijamas sprendimas, taigi ir ginčijama nuostata, nėra aiškus atsakymas į ieškovės skundą, vis dėlto, priešingai, nei savo skunde nurodė ieškovė, Komisija manė, kad ginčijama schema gali būti ir toliau taikoma tam tikrais nurodytais atvejais. Tačiau tokio atmetimo pakanka apibūdinti ieškovės suinteresuotumui pareikšti ieškinį nagrinėjamu atveju, nes šio atmetimo panaikinimas remiantis vieninteliu jos nurodytu ieškinio pagrindu gali jai suteikti naudos, t. y. ginčijama schema bus pripažinta neteisėta ir draudžiama, įskaitant ginčijamoje nuostatoje nurodytus atvejus.
Vadinasi, Komisijos nurodyta aplinkybė, susiklosčiusi jau po to, kai buvo pareikštas šis ieškinys, kad konkurentas negalėjo pasinaudoti ginčijama schema (ši schema ginčijamu sprendimu pripažinta neteisėta), negali paneigti ieškovės suinteresuotumo pareikšti ieškinį dėl ginčijamos nuostatos. Jei būtų kitaip, konkrečiai kalbant, jei suinteresuotųjų šalių (visų pirma tų, dėl kurių suinteresuotumo pradėta formali tyrimo procedūra) būtų reikalaujama papildomai įrodyti, kad jos yra asmens, faktiškai pasinaudojusio ginčijamame sprendime nagrinėjama ginčijama schema, konkurentės, būtų supainiotos esminė ir pirmoji bet kokio ieškinio teisme sąlyga, t. y. suinteresuotumas pareikšti ieškinį, kuris turi išlikti iki teismo sprendimo priėmimo, ir teisė pareikšti ieškinį, o tai yra atskiros sąlygos, kurias fizinis ar juridinis asmuo turi įvykdyti kumuliatyviai.
Taip pat pasakytina, jog ieškovė išlaiko ir suinteresuotumą prašyti panaikinti ginčijamą sprendimą, kad ateityje būtų galima išvengti galimo jo neteisėtumo pasikartojimo. Šiuo aspektu svarbu pažymėti, kad nurodytas neteisėtumas gali pasikartoti ateityje, kad ir kokios būtų aplinkybės, dėl kurių pareikštas šis ieškinys, nes dėl šio neteisėtumo, neatsižvelgiant į aplinkybes, paneigiamas teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo bendrųjų sąlygų aiškinimas ir apsaugos, suteikiamos pagal šį principą, taikymo sritis laiko atžvilgiu.
(žr. 22–32 punktus)
2. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 33–46, 108, 110 punktus)
3. Dėl pagalbos, suteiktos pažeidžiant SESV 108 straipsnyje nustatytas procedūrines taisykles, gavėjų pripažintų teisėtų lūkesčių, atsiradusių dėl Komisijos suteiktų konkrečių, besąlyginių ir nuoseklių garantijų, taikymo srities laiko atžvilgiu pasakytina, kad reikia atskirti teisėtų lūkesčių atsiradimo datą, t. y. datą, kai sužinota apie konkrečias garantijas, ir objektą, su kuriuo susiję teisėti lūkesčiai – pagal suteiktų konkrečių garantijų tekstą jis gali apimti ir iki tos dienos sudarytus sandorius.
Vis dėlto dažniausiai teisėti lūkesčiai susiję su esamos padėties išlaikymu, o ši padėtis pagal apibrėžtį susiklosto prieš priimant aktą, dėl kurio atsirado lūkesčių, kad ši padėtis liks tokia pat; taip yra ir nagrinėjamu atveju. Šiuo atveju aktas, dėl kurio atsirado teisėti lūkesčiai, netaikomas atgaline data, taigi jis nesukuria teisėtų lūkesčių nuo ankstesnių įvykių, bet nuo tos dienos, kai jis priimtas, jis apima iki tos dienos nutikusius įvykius ir jų būsimus padarinius.
Jei būtų kitaip, teisėtų lūkesčių apsaugos principu nebūtų galima remtis ginčijant neteisėtos pagalbos susigrąžinimą, kuri pagal savo pobūdį suteikta prieš tai, kai Komisija, kuri geriausiai suteikia konkrečias, besąlygines, nuoseklias ir patikimas garantijas, priėmė sprendimą, kad ir kaip jis būtų išreikštas, dėl to, ar tai yra valstybės pagalba, ir dėl jos suderinamumo su vidaus rinka. Taigi reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnis taptų neveiksmingas.
Šio vertinimo nepaneigia aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju apie ginčijamą schemą nebuvo pranešta Komisijai ir kad šios schemos naudos gavėjai galėjo turėti teisėtų lūkesčių dėl jos teisėtumo tik išimtinėmis aplinkybėmis. Iš tiesų, nors dėl to, kad nėra išimtinių aplinkybių, pagalbos, apie kurią nebuvo pranešta, gavėjas negali turėti teisėtų lūkesčių, kad ji yra teisėta ir bus toliau taikoma, tokių aplinkybių buvimas reiškia, kad nuo to momento, kai suteikiama konkrečių garantijų, dėl kurių pagalbos gavėjui gali atsirasti pagrįstų vilčių, kad ji yra teisėta – tai ir yra tokios išimtinės aplinkybės –, ir su sąlyga, kad suteiktose garantijose nenumatyta ribojimo laiko aspektu, nebegali būti laikoma, kad šis pagalbos gavėjas galėjo teisėtai turėti lūkesčių tam tikrą laikotarpį, kai atitinkama pagalba buvo neteisėta. Priešingu atveju garantijos nebebūtų konkrečios ir patikimos, ypač kiek tai susiję su jų taikymo sritimi laiko aspektu, todėl būtų panaikinta viena iš teisėtų lūkesčių pripažinimo sąlygų, kuri tuo atveju, kai apie pagalbą nepranešta, prisideda prie to, kad teisėti lūkesčiai dėl šios pagalbos teisėtumo būtų pripažinti tik išimtinėmis aplinkybėmis. Iš tiesų, jei teisėti lūkesčiai apimtų tik sandorius, sudarytus vėliau, nei priimtas aktas, dėl kurio atsirado teisėti lūkesčiai, nors jame ir nurodyta, kad jis apima anksčiau sudarytus sandorius, tai reikštų šių garantijų taikymo ribojimą ir būtų pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas.
(žr. 97–106 punktus)