TEISINGUMO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS
2012 m. liepos 12 d.(*)
„Apeliacinis skundas – Bendrijos prekių ženklas – Reglamentas (EB) Nr. 40/94 – 7 straipsnio 1 dalies b punktas – Žodinis prekių ženklas WIR MACHEN DAS BESONDERE EINFACH – Prekių ženklas, kurį sudaro reklaminis šūkis – Skiriamasis požymis – Atsisakymas registruoti“
Byloje C‑311/11 P
dėl 2011 m. birželio 17 d. pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pareikšto apeliacinio skundo
Smart Technologies ULC, įsteigta Kalgaryje (Kanada), atstovaujama QC M. Edenborough ir baristerio T. Elias,
ieškovė,
dalyvaujant kitai proceso šaliai:
Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT), atstovaujamai J. Crespo Carrillo,
atsakovei pirmojoje instancijoje,
TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas M. Safjan, teisėjai M. Ilešič (pranešėjas) ir J.‑J. Kasel,
generalinis advokatas N. Jääskinen,
posėdžio sekretorius K. Malacek, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. kovo 1 d. posėdžiui,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Savo apeliaciniu skundu Smart Technologies ULC (toliau – Smart Technologies) prašo panaikinti 2011 m. balandžio 13 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Smart Technologies prieš VRDT (WIR MACHEN DAS BESONDERE EINFACH) (T‑523/09, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo šis teismas atmetė jos ieškinį dėl 2009 m. rugsėjo 29 d. Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) antrosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 554/2009-2) dėl prašymo žodinį žymenį WIR MACHEN DAS BESONDERE EINFACH įregistruoti kaip Bendrijos prekių ženklą (toliau – ginčijamas sprendimas).
Teisinis pagrindas
2 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146) buvo panaikintas ir pakeistas 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, p. 1), kuris įsigaliojo 2009 m. balandžio 13 d. Tačiau, atsižvelgiant į šios bylos faktinių aplinkybių datą, šioje byloje taikomas Reglamentas Nr. 40/94.
3 Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta:
„Remiantis šio reglamento 7 straipsnio 1 dalimi neregistruojami šie žymenys:
<…>
b) neturintys jokio skiriamojo požymio prekių ženklai;
<…>“
Ginčo aplinkybės ir ginčijamas sprendimas
4 2008 m. spalio 17 d. Smart Technologies pagal Reglamentą Nr. 40/94 paprašė VRDT žodinį žymenį WIR MACHEN DAS BESONDERE EINFACH (mes supaprastiname tai, kas yra ypatinga) įregistruoti kaip Bendrijos prekių ženklą. Prekės, kurioms prašoma įregistruoti prekių ženklą, priklauso peržiūrėtos ir pataisytos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 9 klasei ir atitinka tokį aprašymą:
„Kompiuterinės sistemos, leidžiančios įvesti koordinates, t. y. grafiką, tekstus, piešinius ir gestus, siekiant pieštuko, stiliaus, piršto ar rankos pagalba užtikrinti sąsają su vaizdu, kurį sukuria kompiuteris; koordinačių įvedimo mechanizmai, naudojami su frontaline projekcija, retroprojekcija ir tiesioginiu vaizdavimu; absoliučios ir santykinės pozicijos nustatymo mechanizmai, naudojantys mechaninius ir optinius sensorius, leidžiančius sąsają su skaitmenizatoriumi, liečiamuoju paviršiumi, liečiamuoju ekranu, vaizdo rodymo įrenginiu arba intereso zonoje susietoje su monitoriumi; kintančios pozicijos nustatymo sistemos su įvedimo duomenimis, generuojamais pasyvių ir (ar) aktyvių įvedimo įrankių; vaizdavimo sistemos, leidžiančios rodyti tekstą ir grafinius vaizdus; programinė įranga, leidžianti apdoroti tekstus bei grafinius vaizdus ir dalintis tekstais bei grafiniais vaizdais kompiuteriniame tinkle ir (ar) juos saugoti; programinė įranga, leidžianti vietoje arba geografiškai apibrėžtoje teritorijoje dalintis duomenimis ir vaizdais; programinė įranga, leidžianti matyti duomenis ir vaizdus vietoje arba geografiškai apibrėžtoje teritorijoje, juos modifikuoti ir jais dalintis“.
5 2009 m. sausio 21 d. ekspertas pareiškė prieštaravimus dėl prašomo įregistruoti prekių ženklo registravimo, pagrįstus Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies b punktu. Smart Technologies atsakė į šiuos eksperto prieštaravimus 2009 m. kovo 19 d. laiške.
6 2009 m. balandžio 7 d. ekspertas atmetė jam paduotą registracijos paraišką dėl visų joje nurodytų prekių, remdamasis šia nuostata dėl to, kad prašomas įregistruoti prekių ženklas neturi skiriamojo požymio.
7 Ginčijamu sprendimu VRDT antroji apeliacinė taryba atmetė Smart Technologies apeliaciją dėl eksperto sprendimo.
Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas
8 Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas atmetė 2009 m. gruodžio 23 d. Smart Technologies pareikštą ieškinį dėl ginčijamo sprendimo. Bendrasis Teismas atmetė vienintelį apeliantės nurodytą ieškinio pagrindą, susijusį su Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu, esą Apeliacinė taryba klaidingai nusprendė, kad prašomas įregistruoti prekių ženklas neturi skiriamojo požymio.
9 Pirma, skundžiamo sprendimo 22–31 punktuose Bendrasis Teismas priminė reikšmingą teismo praktiką sprendžiant, ar prekių ženklas turi skiriamąjį požymį, ir ypač 2010 m. sausio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimą Audi prieš VRDT (C‑398/08 P, Rink. p. I‑535) dėl prekių ženklų, kuriuos sudaro reklaminiai šūkiai, skiriamojo požymio. Šiuo atžvilgiu skundžiamo sprendimo 25–27 punktuose Bendrasis Teismas pabrėžė, kad nors reklaminiams šūkiams nereikia taikyti griežtesnių kriterijų nei kitiems prekių ženklams, negalima atmesti, kad teismo praktika, pagal kurią gali būti sunkiau nustatyti tam tikrų kategorijų prekių ženklų skiriamąjį požymį, taip pat taikytina žodiniams prekių ženklams, kuriuos sudaro reklaminiai šūkiai.
10 Tokiomis aplinkybėmis skundžiamo sprendimo 29 punkte Bendrasis Teismas priminė, kad vien to, jog suinteresuotoji visuomenė gali suvokti prekių ženklą kaip reklaminę frazę, savaime nepakanka norint nuspręsti, kad tas prekių ženklas neturi skiriamojo požymio. Iš tikrųjų toks prekių ženklas gali būti suvokiamas ir kaip reklaminė frazė, ir kaip atitinkamų prekių ir paslaugų komercinės kilmės nuoroda. Šio sprendimo 30 punkte Bendrasis Teismas manė, kad analizuojant skiriamąjį požymį nepakanka tik pabrėžti tai, kad prekių ženklą sudaro reklaminė frazė ir jis suvokiamas kaip reklaminė frazė.
11 Skundžiamo sprendimo 31 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad prekių ženklas, kurį sudaro reklaminis šūkis, turi būti laikomas neturinčiu skiriamojo požymio, jei atitinkama visuomenė gali jį suvokti tik kaip paprastą reklaminę frazę. Tačiau turi būti pripažįstama, jog toks prekių ženklas turi skiriamą požymį, jei atitinkama visuomenė, be jo reklaminės funkcijos, gali iš karto jį suvokti kaip atitinkamų prekių ir paslaugų komercinės kilmės nuorodą.
12 Antra, skundžiamo sprendimo 32–42 punktuose Bendrasis Teismas nagrinėjo, ar prašomas įregistruoti prekių ženklas turi skiriamąjį požymį. Šio sprendimo 33 ir 34 punktuose priminęs, kad atitinkamą visuomenę sudaro vokiškai kalbantys informatikos specialistai ir kad prekių ženklą sudaro penkių paprastų vokiškų žodžių kombinacija, šio sprendimo 35 ir 36 punktuose Bendrasis Teismas prekių ženklą kvalifikavo kaip reklamos šūkį, kuriuo giriamasi ir kuriame vokiečių kalbos ir sintaksės požiūriu nėra neįprastų dalykų.
13 Šiuo atžvilgiu skundžiamo sprendimo 37 punkte Bendrasis Teismas visų pirma konstatavo, kad šūkio glaustumas ir žodžiai nesukuria žodžių žaismo, įtampos koncepciniu požiūriu ir jis nėra netikėtas, kad prašomam įregistruoti prekių ženklui, visuomenės akimis, suteiktų skiriamąjį požymį. Bendrasis Teismas tame pačiame 37 punkte, be kita ko, pabrėžė, kad prekių ženklo savybės nesuteikia jam originalumo, nesukuria stipraus įspūdžio ir nesukelia atitinkamos visuomenės pažinimo proceso ar interpretavimo pastangų, kas iš jo padarytų ką nors kita nei paprastą reklaminį pranešimą, kuriuo giriamos prekių ženklo paraiškoje nurodytų prekių savybės. Be to, šio sprendimo 38 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad teiginio, jog prekių ženklas yra paprastas reklaminis šūkis, nurodantis tik prekių savybes, nepaneigia tai, jog paieškojus internete nerasta, kad šį prekių ženklą naudotų tretieji asmenys.
14 Tada skundžiamo sprendimo 39 ir 40 punktuose Bendrasis Teismas atmetė Smart Technologies argumentą, kad naudojant elementą „wir“ (mes) nurodomas gamintojas, todėl prašomas įregistruoti prekių ženklas yra paraiškoje nurodytų prekių ir paslaugų komercinės kilmės nuoroda. 40 punkte Bendrasis Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad tai, jog yra naudojamas šis elementas, nedaro jokios įtakos faktui, kad prekių ženklas lieka paprastas reklaminis šūkis, kurį gali naudoti bet koks ūkio subjektas informatikos ir daugelyje kitų sričių, ir kad atitinkama visuomenė jį suvoks tik kaip reklaminę informaciją, o ne kaip ypatingą komercinės kilmės nuorodą.
15 Galiausiai dėl Smart Technologies argumento, kad Apeliacinė taryba kai kurių teiginių nepagrindė įrodymais, skundžiamo sprendimo 41 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad niekas nedraudžia VRDT atliekant vertinimą atsižvelgti į visuotinai žinomus dalykus, pavyzdžiui, tai, kad kitos įmonės savo technologiškai sudėtingų prekių reklamoje teigia, kad jas paprasta naudoti ar kad vartotojai yra pripratę prie trumpų, glaustų ir stiprių reklaminių pranešimų ir nelaiko jų prekių ženklais.
Šalių reikalavimai
16 Savo apeliaciniu skundu Smart Technologies Teisingumo Teismo visų pirma prašo panaikinti skundžiamą sprendimą, pakeisti ginčijamą sprendimą taip, kad būtų leista registruoti nagrinėjamą prekių ženklą, arba, nepatenkinus šio reikalavimo, panaikinti VRDT sprendimą ir priteisti iš jos bylinėjimosi išlaidas.
17 VRDT prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš Smart Technologies bylinėjimosi išlaidas.
Dėl apeliacinio skundo
18 Grįsdama savo apeliacinį skundą Smart Technologies nurodo du pagrindus, susijusius atitinkamai su Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu ir tuo, kad kai kuriuos faktinius teiginius Bendrasis Teismas pripažino visuotinai žinomais, nors jų nepagrindė įrodymais.
Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu
19 Pirmąjį pagrindą sudaro trys dalys. Pirma dalimi Smart Technologies tvirtina, kad vertindamas prašomo įregistruoti prekių ženklo skiriamąjį požymį Bendrasis Teismas taikė klaidingus kriterijus. Antra dalimi bendrovė teigia, kad prekių ženklą kvalifikuodamas kaip šūkį ir nuspręsdamas, kad reklaminių šūkių skiriamąjį požymį yra sunkiau nustatyti nei kitų prekių ženklų kategorijų atveju, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą. Trečia dalimi apeliantė kaltina Bendrąjį Teismą dėl to, kad jis nenusprendė, jog šiuo atveju pakanka silpnesnio skiriamojo požymio, nes atitinkamą visuomenę sudaro specialių žinių turinti visuomenė.
Dėl pirmojo pagrindo pirmos dalies
– Šalių argumentai
20 Pirmojo pagrindo pirmoje dalyje Smart Technologies kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad analizuodamas prašomo įregistruoti prekių ženklo skiriamąjį požymį jis jį nagrinėjo tik darydamas prielaidą, kad atitinkama visuomenė jį suvokia kaip paprastą reklaminę frazę. Taip Bendrasis Teismas pažeidė minėtame Sprendime Audi prieš VRDT Teisingumo Teismo išdėstytus reklamos šūkio skiriamojo požymio vertinimo kriterijus. Apeliantė būtent tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 31 punktas prieštarauja Sprendimo Audi prieš VRDT 45 punktui, nes jame Teisingumo Teismas konstatavo, kad tai, jog prekių ženklas suvokiamas kaip reklamos frazė, neturi jokios įtakos jo skiriamajam požymiui. Be to, ta pati teisės klaida padaryta skundžiamo sprendimo 37 ir 38 punktuose, kuriuose Bendrasis Teismas iš esmės nagrinėjo, ar prekių ženklas suvokiamas kaip paprastas reklaminis pranešimas, nors jis turėjo išsiaiškinti, ar, be savo reklaminės funkcijos, toks prekių ženklas turi kokį nors skiriamąjį požymį.
21 VRDT teigia, kad skundžiamo sprendimo 31 punkte nėra padaryta teisės klaida, nes pirmasis to punkto sakinys turi būti suprantamas atsižvelgiant į kitą sakinį, kuriame teigiama, jog prekių ženklas, kurį sudaro reklaminis šūkis, turi būti laikomas turinčiu skiriamąjį požymį, jei atitinkama visuomenė gali iš karto jį suvokti kaip atitinkamų prekių ir paslaugų komercinės kilmės nuorodą. Dėl šio sprendimo 37 ir 38 punktų VRDT teigia, kad Bendrasis Teismas juose darydamas nuorodą į atitinkamas prekes ir paslaugas aiškiai išanalizavo prašomo įregistruoti prekių ženklo skiriamąjį požymį ir nusprendė, kad atitinkama visuomenė šio žymens nesuvokia kaip atitinkamų prekių ir paslaugų komercinės kilmės nuorodos.
– Teisingumo Teismo vertinimas
22 Pagal Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies b punktą neregistruojami jokio skiriamojo požymio neturintys prekių ženklai.
23 Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad prekių ženklo skiriamasis požymis, kaip jis suprantamas pagal šį straipsnį, reiškia, jog šis prekių ženklas leidžia identifikuoti prekę, kuriai prašoma registracijos, kaip pagamintą konkrečios įmonės ir taip atskirti šią prekę nuo kitų įmonių prekių (2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Procter & Gamble prieš VRDT, C‑468/01 P–C‑472/01 P, Rink. p. I‑5141, 32 punktas; 2004 m. spalio 21 d. Sprendimo VRDT prieš Erpo Möbelwerk, C‑64/02 P, Rink. p. I‑10031, 42 punktas; 2008 m. gegužės 8 d. Sprendimo Eurohypo prieš VRDT, C‑304/06 P, Rink. p. I‑3297, 66 punktas ir minėto Sprendimo Audi prieš VRDT 33 punktas).
24 Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką skiriamasis požymis turi būti vertinamas, pirma, atsižvelgiant į prekes arba paslaugas, kurioms prašoma įregistruoti prekių ženklą, ir, antra, atsižvelgiant į tai, kaip jį suvokia atitinkama visuomenė (minėtų sprendimų Procter & Gamble prieš VRDT 33 punktas; Eurohypo prieš VRDT 67 punktas ir Audi prieš VRDT 34 punktas).
25 Prekių ženklų, sudarytų iš žymenų ar nuorodų, kurie taip pat naudojami kaip reklaminiai šūkiai, kokybės nuorodos ar posakiai, skatinantys pirkti prekes ar paslaugas, kurioms šie prekių ženklai skirti, negalima atsisakyti įregistruoti vien dėl tokio naudojimo (minėtų sprendimų VRDT prieš Erpo Möbelwerk 41 punktas ir Audi prieš VRDT 35 punktas). Vertinant tokių prekių ženklų skiriamąjį požymį jiems neturi būti taikomi griežtesni kriterijai nei taikomi kitiems žymenims (minėtų sprendimų VRDT prieš Erpo Möbelwerk 32 punktas ir Audi prieš VRDT 36 punktas).
26 Vis dėlto iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad nors įvairių rūšių prekių ženklų skiriamojo požymio vertinimo kriterijai yra tokie patys, juos taikant gali paaiškėti, kad atitinkamos visuomenės suvokimas nebūtinai yra toks pat kiekvienos šios rūšies atžvilgiu ir kad dėl to gali būti sudėtingiau nustatyti kai kurių rūšių prekių ženklų skiriamąjį požymį, palyginti su kitų rūšių prekių ženklais (minėtų sprendimų Procter & Gamble prieš VRDT 36 punktas; VRDT prieš Erpo Möbelwerk 34 punktas ir Audi prieš VRDT 37 punktas).
27 Nors Teisingumo Teismas neatmetė galimybės, kad tam tikromis sąlygomis ši teismo praktika gali būti taikoma iš reklaminių šūkių sudarytiems žodiniams prekių ženklams, jis vis dėlto pabrėžė, kad skiriamojo požymio nustatymo sunkumai, kurių šie prekių ženklai galėtų sukelti dėl paties savo pobūdžio ir į kuriuos yra teisėta atsižvelgti, nepateisina specialių kriterijų, papildančių šio sprendimo 23 ir 24 punktuose primintoje teismo praktikoje išaiškintą skiriamojo požymio kriterijų arba nuo jo nukrypstančių, nustatymo (minėtų sprendimų VRDT prieš Erpo Möbelwerk 35 ir 36 punktai bei Audi prieš VRDT 38 punktas).
28 Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, jog negalima reikalauti, kad reklaminis šūkis turėtų „vaizduotės elementą“ ar netgi „koncepcijų nesuderinamumą, kuris keltų nuostabą ir dėl to galėtų išlikti atmintyje“, kad būtų pripažintas turinčiu minimalų skiriamąjį požymį, reikalaujamą pagal Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies b punktą (minėtų sprendimų VRDT prieš Erpo Möbelwerk 31 ir 32 punktai bei Audi prieš VRDT 39 punktas).
29 Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad nors prekių ženklas turi skiriamąjį požymį, tik jei leidžia identifikuoti prekes ar paslaugas, kurioms prašoma registracijos, kaip pagamintas ar suteiktas konkrečios įmonės, reikia konstatuoti, jog vien aplinkybės, kad suinteresuotoji visuomenė gali suvokti prekių ženklą kaip reklaminę frazę ir kad, atsižvelgiant į jo pagiriamąjį pobūdį, jį iš esmės gali panaudoti ir kitos įmonės, savaime nepakanka išvadai apie šio prekių ženklo skiriamojo požymio nebuvimą padaryti (minėto Sprendimo Audi prieš VRDT 44 punktas).
30 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas, be kita ko, pabrėžė, kad žodinio prekių ženklo pagiriamoji konotacija neužkerta kelio jo tinkamumui garantuoti vartotojams juo žymimų prekių ar paslaugų kilmę. Taigi suinteresuotoji visuomenė gali suvokti tokį prekių ženklą kartu kaip reklaminę frazę ir kaip prekių ar paslaugų komercinės kilmės nuorodą. Tai reiškia, kad jeigu visuomenė suvoks prekių ženklą kaip tokios kilmės nuorodą, aplinkybė, kad jis kartu ar net pirmiausia bus suvokiamas kaip reklaminė frazė, neturės reikšmės jo skiriamajam požymiui (minėto Sprendimo Audi prieš VRDT 45 punktas).
31 Atsižvelgiant būtent į šiuos principus reikia nagrinėti Smart Technologies grindžiant savo apeliacinį skundą nurodytą pirmojo pagrindo pirmą dalį.
32 Šiuo klausimu manytina, kad, priešingai, nei tvirtina Smart Technologies, skundžiamo sprendimo 31 punkte išdėstyti Bendrojo Teismo teiginiai nerodo, kad buvo pažeisti principai, kuriuos Teisingumo Teismas suformulavo, pavyzdžiui, minėto Sprendimo Audi prieš VRDT 45 punkte, kuriame jis nusprendė, kad jeigu atitinkama visuomenė suvokia prekių ženklą kaip prekių ir paslaugų komercinės kilmės nuorodą, tai, kad ji vienu metu ar net pirmiausia jį suvokia kaip reklaminę frazę, neturi reikšmės jo skiriamajam požymiui.
33 Net jei skundžiamo sprendimo 31 punkte esanti Bendrojo Teismo formuluotė skiriasi nuo minėto Sprendimo Audi prieš VRDT 45 punkte esančios formuluotės, atsižvelgiant į kontekstą, jame Bendrasis Teismas patvirtino, kad prašomo įregistruoti prekių ženklo skiriamasis požymis priklauso tik nuo to, ar atitinkama visuomenė jį suvokia kaip atitinkamų prekių ir paslaugų komercinės kilmės nuorodą, pripažįstant, kad atitinkama visuomenė tą prekių ženklą gali suvokti kartu kaip reklaminę frazę ir kaip prekių ar paslaugų komercinės kilmės nuorodą.
34 Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad skundžiamo sprendimo 29 punkte Bendrasis Teismas ne tik aiškiai nurodė minėto Sprendimo Audi prieš VRDT 44 ir 45 punktuose išdėstytus kriterijus, bet savo sprendimo 32 ir paskesniuose punktuose išanalizavo prašomo įregistruoti prekių ženklo skiriamąjį požymį remdamasis šiais kriterijais. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 40 punkto, atlikęs analizę Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad susidūrusi su šiuo prekių ženklu atitinkama visuomenė jame matys reklaminę informaciją, kad šios prekės sudėtingų uždavinių sprendimą padaro paprastą, bet neįžvelgs komercinės kilmės nuorodos.
35 Iš Bendrojo Teismo analizės aiškiai matyti, kad jis nusprendė, jog šis prekių ženklas neturi skiriamojo požymio ne dėl to, kad jis yra reklaminė frazė, bet todėl, kad atitinkama visuomenė jo nesuvokia kaip atitinkamų prekių ir paslaugų komercinės kilmės nuorodos.
36 Todėl pirmojo pagrindo pirma dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.
Dėl pirmojo pagrindo antros dalies
– Šalių argumentai
37 Pirmojo pagrindo antrą dalį galima dalyti į dvi atskiras dalis. Pirmoje šios dalies dalyje Smart Technologies tvirtina, kad skundžiamame sprendime padaryta teisės klaida, nes „šūkio“ pakategorė, kuriai Bendrasis Teismas priskyrė prašomą įregistruoti prekių ženklą, nėra nurodyta reglamentuose, reglamentuojančiuose Bendrijos prekių ženklų sritį, nes ji nėra paminėta Reglamento Nr. 40/94 4 straipsnyje. Antroje šios dalies dalyje apeliantė kaltina Bendrąjį Teismą, kad skundžiamo sprendimo 26 ir 27 punktuose jis padarė išvadą, jog reklaminių šūkių skiriamąjį požymį, kaip ir erdvinių prekių ženklų, yra sunkiau nustatyti nei kitų kategorijų prekių ženklų. Šiuo atžvilgiu apeliantė ginčija, be kita ko, minėto Sprendimo VRDT prieš Erpo Möbelwerk 35 punkte patvirtintą galimybę pagal analogiją žodiniams prekių ženklams, sudarytiems iš reklaminių šūkių, taikyti minėto Sprendimo Procter & Gamble prieš VRDT 36 punkte Teisingumo Teismo naudotą argumentaciją, pagal kurią erdvinio prekių ženklo skiriamąjį požymį gali būti sunkiau nustatyti nei žodinio ar vaizdinio prekių ženklo.
38 VRDT dėl šios antros dalies pirmos dalies tvirtina, kad Bendrasis Teismas nesukūrė prekių ženklų, susijusių su „šūkiais“, pakategorės, bet žodinį prekių ženklą laikė šūkiu, ką, beje, patvirtina to sprendimo 24 ir 29 punktai. Dėl šios dalies antros dalies VRDT teigia, kad ją reikia pripažinti akivaizdžiai nepriimtina, nes to sprendimo 27 punkte esantys Bendrojo Teismo teiginiai yra pažodinė minėto Sprendimo VRDT prieš Erpo Möbelwerk 35 punkto, kuris negali būti laikomas teisės klaida, citata.
– Teisingumo Teismo vertinimas
39 Dėl pirmojo pagrindo antros dalies pirmos dalies visų pirmų reikia konstatuoti, kad, priešingai, nei teigia Smart Technologies, prašomą įregistruoti prekių ženklą pripažinęs šūkiu Bendrasis Teismas nesukūrė specialios ar net atskiros žodinių prekių ženklų pakategorės. Priešingai, taip Bendrasis Teismas tik pareiškė nuomonę, kad tai yra žodinis žymuo, kuris, kaip jis, be kita ko, pažymėjo skundžiamo sprendimo 35 punkte, atitinkamai visuomenei perduoda pagiriamąjį pranešimą ar net, kaip teigiama to sprendimo 37 punkte, pranešimą, kuriuo giriamos prekių ženklo paraiškoje nurodytų prekių ir paslaugų savybės.
40 Be to, tai, kad Reglamente Nr. 40/94 „šūkio“ sąvoka nėra aiškiai paminėta, neįrodo, kad Bendrasis Teismas reklaminius šūkius laikė prekių ženklų pakategore. Iš tikrųjų šio reglamento 4 straipsniu, kuriame išvardijamos žymenų, kurie gali sudaryti prekių ženklus, kaip jie suprantami pagal šį reglamentą, rūšys, visiškai nesiekiama nustatyti ar apibrėžti įvairių prekių ženklų, kuriuos sudaro šie žymenys, kategorijų. Sąvoka „šūkis“, kaip ir sąvokos „žodinis žymuo“ ar „žodinis prekių ženklas“, buvo išplėtota teismo praktikoje dėl šio reglamento aiškinimo, tačiau šūkiai nėra laikomi specialia žodinių žymenų pakategore ar net atskira jų kategorija. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas ne kartą žodinius žymenis, turinčius gyrimo konotaciją, kvalifikavo kaip šūkius (žr., be kita ko, 2001 m. spalio 4 d. Sprendimo Merz & Krell, C‑517/99, Rink. p. I‑6959, 39 ir 40 punktus; minėto Sprendimo VRDT prieš Erpo Möbelwerk 35, 36, 41 ir 44 punktus bei minėto Sprendimo Audi prieš VRDT 56, 58 ir 59 punktus).
41 Galiausiai, nors Bendrasis Teismas prašomą įregistruoti prekių ženklą apibūdino kaip reklaminį šūkį, reikia konstatuoti, kad bet kuriuo atveju vertindamas jo skiriamąjį požymį jis nenaudojo kitokių kriterijų nei kitų žodinių žymenų atveju. Priešingai, kaip aiškiai matyti iš skundžiamo sprendimo 25 punkto, siejamo su jo 24 ir 28 punktais, Bendrasis Teismas manė, kad šūkiams nereikia taikyti griežtesnių kriterijų nei kitiems žymenims.
42 Todėl pirmojo pagrindo antros dalies pirma dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.
43 Dėl šios dalies antros dalies reikia pažymėti, kad nors skundžiamo sprendimo 26 ir 27 punktuose Bendrasis Teismas nurodė šio sprendimo 26 ir 27 punktuose primintą Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią tam tikromis aplinkybėmis gali būti sunkiau nustatyti reklaminių šūkių skiriamąjį požymį, konkrečiai išanalizavęs prašomo įregistruoti prekių ženklo skiriamąjį požymį savo išvados jis negrindė prielaida, kad šio žymens skiriamąjį požymį sunkiau nustatyti nei kitų žodinių žymenų.
44 Todėl pirmojo pagrindo antros dalies antra dalis, kuria Smart Technologies bando kvestionuoti teismo praktiką dėl žodinių žymenų skiriamojo požymio, turi būti atmesta kaip neveiksminga.
Dėl pirmojo pagrindo trečios dalies
– Šalių argumentai
45 Pirmojo pagrindo trečia dalimi Smart Technologies tvirtina, kad šiuo atveju norint įregistruoti prašomą įregistruoti prekių ženklą pakanka silpnesnio nei paprastai reikalaujamo skiriamojo požymio, nes atitinkama visuomenė yra specialių žinių turintys asmenys, kurių dėmesingumo ir žinių lygis yra aukštesnis nei paprasto vartotojo. Ji teigia, kad tai, jog ji, kaip parodė internete atlikta paieška, vienintelė naudoja tokį prekių ženklą, įrodo, kad šis prekių ženklas yra pakankamai originalus, kad viršytų šį silpno skiriamojo požymio lygį, ir kad jis gali ją identifikuoti kaip atitinkamų prekių ir paslaugų gamintoją ar teikėją.
46 VRDT teigia, kad šia pirmojo pagrindo dalimi Smart Technologies bando ginčyti Bendrojo Teismo atliktą faktinių aplinkybių vertinimą. Kadangi apeliantė nenurodo, jog buvo iškraipyti faktai ir įrodymai, o šiuo atveju jie nebuvo iškraipyti, VRDT nuomone, pirmojo pagrindo trečią dalį reikia pripažinti visiškai nepriimtina.
– Teisingumo Teismo vertinimas
47 Dėl pirmojo pagrindo trečios dalies reikia visų pirma priminti, kad skundžiamo sprendimo 33 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, jog atitinkamą visuomenę sudaro vokiškai kalbantys informatikos specialistai, kurių žinių ir dėmesingumo lygis šioje srityje yra aukštesnis nei plačiosios visuomenės.
48 Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad tai, jog atitinkamą visuomenę sudaro specialistai, negali turėti lemiamos įtakos, vertinant žymens skiriamąjį požymį taikytiems teisiniams kriterijams. Nors tiesa, kad specialių žinių turinčios atitinkamos visuomenės dėmesingumo lygis iš principo yra aukštesnis nei paprasto vartotojo, tai nebūtinai reiškia, kad pakanka silpnesnio žymens skiriamojo požymio, kai atitinkama visuomenė turi specialių žinių.
49 Kaip išplaukia iš nusistovėjusios teismo praktikos, nustatant, ar prekių ženklas turi skiriamąjį požymį, reikia atsižvelgti į bendrą jo daromą įspūdį (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Procter & Gamble prieš VRDT 44 punktą; 2005 m. birželio 30 d. Sprendimo Eurocermex prieš VRDT, C‑286/04 P, Rink. p. I‑5797, 22 punktą ir 2007 m. spalio 25 d. Sprendimo Develey prieš VRDT, C‑238/06 P, Rink. p. I‑9375, 82 punktą).
50 Šį principą būtų galima paneigti, jei žodinio žymens išskirtinumo riba bendrai priklausytų nuo atitinkamos visuomenės specializacijos laipsnio.
51 Bet kuriuo atveju atsakant į klausimą, ar prašomas įregistruoti prekių ženklas pasiekė išskirtinumo ribą, reikia pabrėžti, kad teiginiai dėl atitinkamos visuomenės dėmesingumo, suvokimo ir požiūrio priklauso faktinio pobūdžio vertinimų sričiai (šiuo klausimu žr. 2007 m. spalio 4 d. Sprendimo Henkel prieš VRDT, C‑144/06 P, Rink. p. I‑8109, 51 punktą; 2010 m. liepos 9 d. Nutarties The Wellcome Foundation prieš VRDT, C‑461/09 P, 20 punktą ir 2012 m. kovo 21 d. Nutarties Fidelio prieš VRDT, C‑87/11 P, 66 punktą).
52 Kaip matyti iš SESV 256 straipsnio 1 dalies ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmos pastraipos, apeliaciją galima paduoti tik teisės klausimais. Todėl tik Bendrasis Teismas yra kompetentingas nustatyti ir vertinti bylai turinčius reikšmės faktus bei įrodymus. Šių faktų ir įrodymų vertinimas, nebent jie buvo iškraipyti, nėra teisės klausimas, dėl kurio galima pateikti apeliaciją Teisingumo Teismui (žr., be kita, 2008 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Les Éditions Albert René prieš VRDT, C‑16/06 P, Rink. p. I‑10053, 68 punktą; 2010 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Calvin Klein Trademark Trust prieš VRDT, C‑254/09 P, Rink. p. I‑7989, 49 punktą ir 2011 m. lapkričio 10 d. Sprendimo LG Electronics prieš VRDT, C‑88/11 P, 36 punktą).
53 Toks iškraipymas turi aiškiai išplaukti iš bylos medžiagos, kad nereikėtų iš naujo vertinti faktinių aplinkybių ir įrodymų (žr., be kita ko, minėtų sprendimų Les Éditions Albert René prieš VRDT 69 punktą; Calvin Klein Trademark Trust prieš VRDT 50 punktą ir LG Electronics prieš VRDT 37 punktą).
54 Kadangi apeliantė nepateikė įrodymų, leidžiančių manyti, kad vertindamas prašomo įregistruoti prekių ženklo skiriamąjį požymį Bendrasis Teismas iškraipė faktus, pirmojo pagrindo trečią dalį reikia atmesti kaip nepriimtiną, o kartu atmesti ir pirmąjį pagrindą.
Dėl antrojo pagrindo, susijusio su tuo, kad Bendrasis Teismas konstatavo faktus nepateikdamas įrodymų
Šalių argumentai
55 Antruoju pagrindu Smart Technologies kaltina Bendrąjį Teismą dėl to, kad skundžiamo sprendimo 41 punkte jis patvirtino tam tikrus Apeliacinės tarybos faktinius teiginius ir nepagrindė jų įrodymais, pavyzdžiui, faktą, kurį Bendrasis Teismas pripažino visuotinai žinomu, kad vartotojai reklamos pranešimų nelaiko prekių ženklu. Tačiau iš minėto Sprendimo Audi prieš VRDT 59 punkto matyti, kad remdamiesi šūkiais vartotojai gali faktiškai daryti prielaidą dėl prekių kilmės. Todėl fakto, kad vartotojai reklamos pranešimų negali suvokti kaip prekių ženklų, negalima laikyti visuotinai žinomu.
56 VRDT teigia, jog iš tikrųjų visuotinai žinoma, kad vartotojai yra įpratę matyti trumpus, glaustus ir stiprius reklaminius pranešimus ir kad tokie pranešimai pirmiausia suvokiami kaip pagiriamieji reklamos teiginiai, kurių jie iš principo nelaiko prekių ženklu. Be to, VRDT neneigia, kad tokie pranešimai gali būti suvokiami kaip žymintys prekių kilmę, jei jie nėra vien reklaminiai ir pagiriamieji teiginiai, neturintys skiriamojo požymio, arba jei jie įgijo skiriamąjį požymį dėl naudojimo. Taip yra minėtame Sprendime Audi prieš VRDT, kuriame, kitaip nei šioje byloje, nagrinėjamas gerą vardą turintis šūkis.
Teisingumo Teismo vertinimas
57 Dėl Smart Technologies grindžiant savo apeliacinį skundą nurodomo antrojo pagrindo reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką faktų, kuriais VRDT apeliacinė taryba pagrindė savo sprendimą, žinomumo arba nežinomumo konstatavimas Bendrajame Teisme yra faktinio pobūdžio vertinimas, kuris, išskyrus iškraipymo atvejį, nepatenka į Teisingumo Teismo kontrolę apeliaciniame procese (žr. 2006 m. birželio 22 d. Sprendimo Storck prieš VRDT, C‑25/05 P, Rink. p. I‑5719, 53 punktą; 2009 m. birželio 3 d. Nutarties Zipcar prieš VRDT, C‑394/08 P, 42 punktą bei 2010 m. sausio 15 d. Nutarties Messer Group prieš Air Products and Chemicals, C‑579/08 P, 37 punktą).
58 Dėl Smart Technologies kaltinimo, jog Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 41 punkte atmetė jos argumentą, kad Apeliacinė taryba kai kurių faktinių teiginių nepagrindė įrodymais, pakanka pažymėti, kad nurodydama tokį pagrindą savo apeliaciniame skunde ji ginčija faktinio pobūdžio teiginius, kurie priklauso tik Bendrojo Teismo kompetencijai.
59 Kadangi šių teiginių atžvilgiu nenurodoma, jog buvo iškraipyti Bendrajam Teismui nurodyti faktai ar įrodymai, grindžiant savo apeliacinį skundą Smart Technologies pateiktą pagrindą reikia atmesti kaip nepriimtiną.
60 Iš visų šių svarstymų darytina išvada, kad nė vienam iš Smart Technologies grindžiant savo apeliacinį skundą nurodytų pagrindų negali būti pritarta, todėl apeliacinį skundą reikia atmesti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
61 Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi VRDT prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Smart Technologies ir ši pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:
1. Atmesti apeliacinį skundą.
2. Priteisti iš Smart Technologies ULC bylinėjimosi išlaidas.
Parašai.