BENDROJO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS

2014 m. rugsėjo 18 d.(*)

„Deliktinė atsakomybė – Šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema – Atsakomybė dėl kalto elgesio – Komisijos atsisakymas atskleisti informaciją ir uždrausti visus sandorius dėl , kaip įtariama, pavogtų apyvartinių taršos leidimų – Pakankamai akivaizdus teisės normos, suteikiančios teisių privatiems asmenims, pažeidimas – Atsakomybė be kaltės“

Byloje T‑317/12

Holcim (Romania) SA, įsteigta Bukarešte (Rumunija), atstovaujama advokato L. Arnauts,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą K. Mifsud‑Bonnici ir E. White,

atsakovę,

dėl, pirma, prašymo atlyginti žalą, kurią ieškovė, kaip įtariama, patyrė dėl Komisijos atsisakymo atskleisti jai informaciją apie iš jos neva pavogtus šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinius taršos leidimus, ir uždrausti visus sandorius dėl šių leidimų, pateikto remiantis atsakomybe dėl kalto elgesio, ir, antra, prašymo atlyginti žalą, pateikto remiantis atsakomybe be kaltės,

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas D. Gratsias (pranešėjas), teisėjai M. Kancheva ir C. Wetter,

posėdžio sekretorė S. Spyropoulos, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2014 m. vasario 27 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

I –  Įsipareigojimai pagal Kioto protokolą

1        1992 m. birželio 13 d. Rio de Žaneire Europos ekonominės bendrijos vardu buvo pasirašyta Jungtinių Tautų bendroji klimato kaitos konvencija. 1993 m. gruodžio 15 d. Tarybos sprendimu 94/69/EB dėl Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos sudarymo (OL L 33, 1994, p. 11; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 19 t., p. 167) ši konvencija buvo patvirtinta Bendrijos vardu, o joje įsigaliojo 1994 m. kovo 21 d.

2        1998 m. balandžio 29 d. Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos Kioto protokolas (toliau – Kioto protokolas) buvo pasirašytas Bendrijos vardu. Šis protokolas Bendrijos vardu buvo patvirtintas 2002 m. balandžio 25 d. Tarybos sprendimu 2002/358/EB (OL L 130, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 33 t., p. 208).

3        Kioto protokolo 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2012 m. kiekviena į Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos I priedą įrašyta valstybė ir tarptautinė organizacija turi užtikrinti, kad jos šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetamas antropogeninių teršalų kiekis neviršytų konkrečių normų, kurios vadinamos „nustatytomis normomis“. Viena iš į priedą įrašytų tarptautinių organizacijų buvo Bendrija, kurios teises ir pareigas pagal ESS 1 straipsnio trečią pastraipą, iš dalies pakeistą Lisabonos sutartimi, perėmė Europos Sąjunga.

4        Kioto protokolo 3 straipsnio 1 dalyje numatyta norma buvo išreikšta anglies dioksido ekvivalento tonomis; viena tona atitinka „nustatytosios normos vienetą“ (NNV). Per laikotarpį nuo 2008 m. iki 2012 m. kiekviena į Kioto protokolo I priedą įrašyta valstybė ir tarptautinė organizacija, papildydama priemones, kurių buvo imtasi vykdant kiekiais išreikštus įsipareigojimus riboti ir mažinti išmetamus teršalus, galėjo keisti savo nustatytą normą, kad ši nebūtų mažesnė už faktiškai išmetamų teršalų kiekį. Jai buvo pasiūlytos kelios galimybės. Pirmiausia, papildomų NNV buvo galima gauti iš trečiųjų valstybių, kaip numatyta Kioto protokolo 17 straipsnyje. Antra, kitokio tipo vienetų galėjo atsirasti, viena vertus, „tiesiogiai dėl pasikeitusios žemės naudojimo ir miškininkystės veiklos želdinimo miškais, miškų atsodinimo ir kirtimo srityje [žmonių veiklos, tiesiogiai susijusios su pasikeitusiu žemės naudojimu ir miškininkyste, kuri ribojama želdinimu miškais, miškų atnaujinimu ir kirtimu]“, (Kioto protokolo 3 straipsnio 3 dalyje numatyti „teršalų šalinimo vienetai“ arba TŠV) ir, kita vertus, dėl kai kurių kitose valstybėse įgyvendintų projektų, kuriais siekiama sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą. Šią vienetų kategoriją sudaro dvi subkategorijos, būtent „išmetamų teršalų mažinimo vienetai“ (Kioto protokolo 6 straipsnyje numatyti TMV) ir „patvirtinti išmetamų teršalų mažinimo vienetai“ (Kioto protokolo 12 straipsnyje numatyti PTMV). Kiekvienas iš NNV, TMV, PTMV ir TŠV (toliau visi kartu – Kioto vienetai) atitinka anglies dioksido ekvivalento toną.

5        2005 m. lapkričio 30 d. Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos šalių konferencija, laikoma Kioto protokolo šalių susirinkimu, priėmė Sprendimą 13/CMP.1. Šio sprendimo priede nustatyta „nustatytų kiekių atsiskaitymo [nustatytų normų apskaitos] tvarka“.

II –  Įgyvendinant Kioto protokolą priimti Sąjungos teisės aktai

6        2003 m. spalio 13 d. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/87/EB, nustatanti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos [apyvartinių taršos] leidimų [prekybos] sistemą Bendrijoje ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 96/61/EB (OL L 275, p. 32; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 7 t., p. 631). Šios direktyvos 5 konstatuojamojoje dalyje numatyta „padėti veiksmingiau vykdyti [iš Kioto protokolo kylančius] įsipareigojimus“. Šios direktyvos 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog „siekiant, kad ši direktyva būtų įgyvendinama, Komisija <...> priima reglamentą dėl standartizuotos ir apsaugotos registrų sistemos, t. y. standartizuotų elektroninių duomenų bazių, kuriose būtų laikomi bendri duomenų elementai, leidžiantys registruoti išduotus, turimus, perleistus ir panaikintus leidimus, numatyti prieigą visuomenei ir, tam tikrais atvejais, slaptumą bei užtikrinti, jog nebūtų atliekami jokie su iš Kioto protokolo kylančiais įsipareigojimais nesuderinami perleidimai“.

7        Taikydama šią nuostatą 2004 m. gruodžio 21 d. Europos Bendrijų Komisija priėmė Reglamentą (EB) Nr. 2216/2004 dėl standartizuotos ir apsaugotos registrų sistemos sutinkamai su 2003/87/EB Europos Parlamento ir Tarybos direktyva ir 280/2004/EB Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu (OL L 386, p. 1).

A –  Sąjungos teisės aktais nustatyti šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartiniai taršos leidimai

8        Direktyvoje 2003/87 vartojama „šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimo“ (toliau – „leidimas“ arba „apyvartinis taršos leidimas“) sąvoka. Pagal jos 3 straipsnio a punktą leidimu „[per nustatytą laiką leidžiama išmesti toną anglies dioksido ekvivalento]“.

9        Leidimai ir kai kurie Kioto vienetai yra susiję, nors yra skirtingo pobūdžio.

10      Iš tiesų, pirma, Reglamento Nr. 2216/2004 45 straipsnio pirmoje ir antroje pastraipose nurodyta, kad apyvartinis taršos leidimas, kurį gali turėti fizinis arba juridinis asmuo, gaunamas „paverčiant“ NNV; toks pavertimas vyksta prie NNV identifikavimo kodo pridedant „leidimą“ reiškiantį elementą.

11      Antra, 2004 m. spalio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/101/EB, iš dalies keičiančia Direktyvą 2003/87/EB (OL L 338, p. 18), įtrauktame 11a straipsnyje tam tikriems fiziniams ir juridiniams asmenims su įvairiomis išlygomis siūloma galimybė gauti apyvartinių taršos leidimų „mainais“ į TMV arba PTMV.

B –  Leidimų išdavimas ir jų grąžinimas

12      Pagal Direktyvos 2003/87 11 straipsnio 2 ir 4 dalis penkerių metų laikotarpį, prasidedantį 2008 m. sausio 1 d., atitinkamos valstybės narės kompetentinga institucija įrenginio, priklausančio vienam iš šios direktyvos I priede išvardytų veiklos rūšių sektoriui, operatoriui kasmet išduoda tam tikrą skaičių šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų. Leidimai išduodami iki atitinkamų metų (N metai) vasario 28 d.

13      Pagal Direktyvos 2003/87 14 ir 15 straipsnius N kalendoriniais metais kiekvieno įrenginio emisijos stebimos ir tikrinamos.

14      Pagal Direktyvos 2003/87 12 straipsnio 3 dalį ne vėliau kaip N+1 metų balandžio 30 d. įrenginio operatorius turi grąžinti tokį leidimų skaičių, kuris atitinka bendrą per N kalendorinius metus iš to įrenginio išmestų teršalų kiekį.

15      Taigi, kaip matyti iš Direktyvos 2003/87, galimi keturi variantai. Pirma, jei N+1 metų balandžio 30 d. operatorius iš viso turi leidimų didesniam kiekiui nei bendras iš jo įrenginio N metais išmestų teršalų kiekis, jis gali pasilikti šiuos perteklinius leidimus arba juos parduoti. Antra, jei operatorius turi leidimų tokiam teršalų kiekiui, kiek yra iš viso išmesta iš jo įrenginio, jis nebeturi šiam įrenginiui skirtų leidimų ir todėl neturi pareigos grąžinti. Trečia, jei operatorius nustato, kad jo įrenginio emisija yra didesnė, nei jam leista išmesti iš šio įrenginio, jis gali leidimus gauti iki N+1 metų balandžio 30 d., kad galėtų įvykdyti savo pareigą grąžinti. Ketvirta, pagal Direktyvos 2003/87 16 straipsnio 3 dalį, jei N+1 metų balandžio 30 d. operatorius negrąžina pakankamo skaičiaus leidimų, kurie atitiktų jo ankstesnių metų emisijas, jis turi mokėti baudą už perteklinę emisiją. Bauda už perteklinę emisiją yra lygi 100 eurų už kiekvieną anglies dioksido ekvivalentą, išmestą iš to įrenginio, dėl kurio suteiktų leidimų operatorius negrąžino. Neatsižvelgiant į šios baudos už perteklinę emisiją sumokėjimą operatorius N+2 balandžio 30 d. ir toliau privalo grąžinti leidimų skaičių, lygų N metų perteklinei emisijai. Taigi faktiškai tokioje situacijoje atsidūręs operatorius turi gauti papildomų apyvartinių taršos leidimų iki N+2 balandžio 30 d.

16      Vadinasi, šios įvairios galimybės sudaro sąlygas atsirasti leidimų rinkai.

C –  Prekybos leidimais sistemos funkcionavimo tvarka

17      Trys nuostatų kategorijos yra vertos ypatingo dėmesio.

18      Pirma, Direktyvos 2003/87 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės įsteigia registrus, „siekdamos užtikrinti, kad būtų tiksliai apskaitomi išduoti, turimi, perleisti ir panaikinti leidimai“. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šie registrai apima „skirtingas [atskiras] sąskaitas“, skirtas „registruoti kiekvieno asmens turimus [turimiems] leidimus [leidimams], kurie jam buvo išduoti arba perleisti ar kuriuos jis perleido“. Reglamento Nr. 2216/2004 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienos valstybės narės registras yra „standartizuotos“ (anglų k. standardised) elektroninės duomenų bazės formos. To paties straipsnio 2 dalyje taip pat pažymėta, kad registrus sudaro „kompiuterinė techninė ir programinė įranga“ (anglų k. hardware and software) ir jais galima naudotis internetu. Galiausiai minėto straipsnio 3 dalyje teigiama, kad jie, be kita ko, turi galėti tinkamai atlikti visus veiksmus, susijusius su, pirma, patikrintomis emisijomis ir, antra, leidimus gavusių fizinių ir juridinių asmenų turimomis sąskaitomis.

19      Antra, Direktyvos 2003/87 20 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Komisija skiria vyriausiąjį administratorių, atsakingą už „atskiro sandorių žurnalo, kuriame būtų registruojami išduoti, perleisti ir panaikinti leidimai“, tvarkymą.

20      Reglamento Nr. 2216/2004 5 straipsnio 1 dalyje taip pat nurodyta, kad šį žurnalą, taip pat vadinamą „Bendrijos nepriklausomas sandorių žurnalu“, Komisija įsteigė kaip „standartizuotą“ elektroninę duomenų bazę. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tą žurnalą sudaro „kompiuterinė techninė ir programinė įranga“ ir juo galima naudotis internetu. Galiausiai 5 straipsnio redakcijoje, patvirtintoje 2007 m. liepos 31 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 916/2007, iš dalies keičiančiu Reglamentą (EB) Nr. 2216/2004 (OL L 200, p. 5), pažymėta, kad žurnalą tvarkantis vyriausiasis administratorius veiksmus su leidimais, patikrintomis emisijomis ar sąskaitomis atlieka tik tada, kai tai būtina jo pareigoms vykdyti. Galiausiai iš Reglamento Nr. 2216/2004 matyti, kad Bendrijos nepriklausomas sandorių žurnalas yra duomenų bazė, kurioje apibendrinami iš nacionalinių registrų gauti duomenys ir kuri leidžia identifikuoti įvairių registrų sandorius.

21      Trečia, Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos konfidencialumo taisyklės. Šiame straipsnyje numatyta:

„Slapta [konfidencialia] laikoma visa registruose ir Bendrijos nepriklausomame sandorių žurnale esanti informacija, įskaitant duomenis apie visus įrašus [visas sąskaitas] ir atliktus sandorius, išskyrus tuos atvejus, kada ji reikalinga įgyvendinant šio reglamento ir Direktyvos 2003/87/EB reikalavimus ar nacionalinius įstatymus [šio reglamento, Direktyvos 2003/87[...] ar nacionalinės teisės aktų reikalavimus].“

III –  Iki ieškinio pareiškimo susiklosčiusios faktinės aplinkybės

22      Ieškovė Holcim (Romania) SA priklauso grupei Holcim, kuri specializuojasi cemento, skiedinių užpildų, paruošto naudoti asfalto ir betono gamyboje. Ji turi apyvartinių taršos leidimų sąskaitų Rumunijos registre.

23      2010 m. lapkričio 16 d. šiomis sąskaitomis neteisėtai pasinaudojo tokios teisės neturintis asmuo. Ieškovės teigimu, dėl šio neteisėto pasinaudojimo milijonas jai priklausančių leidimų buvo neteisėtai pervestas į Italijoje tvarkomą sąskaitą, o 600 000 leidimų – į Lichtenšteiną. Ieškinio pareiškimo dieną šiuos 600 000 į Lichtenšteiną pervestų leidimų buvo galima susigrąžinti. Neįmanoma buvo susigrąžinti likusio milijono leidimų. Anot ieškovės, šis milijonas pavogtų (ir ieškinio pareiškimo dieną nesusigrąžintų) leidimų tuo metu, kai klostėsi faktinės aplinkybės, kainavo „apie 15 mln. eurų“.

24      2010 m. lapkričio 24 d. raštu ieškovė oficialiai pranešė apie įvykį Komisijai ir paprašė jos „pareikalauti iš nacionalinių registrų, [pirma,] užšaldyti“, kaip įtariama, pavogtus apyvartinius taršos leidimus ir, antra, „užblokuoti sąskaitas“, per kurias jie buvo pervesti.

25      2010 m. lapkričio 25 d. raštu ji pateikė skundą Rumunijos prokuratūrai.

26      2010 m. gruodžio 2 d. ieškovei atstovaujanti advokatų kontora paprašė Komisijos „atsisakyti suteikti prieigą prie sąskaitų“, per kurias buvo pervesti, kaip įtariama, pavogti leidimai. Ji taip pat paprašė „pareikalauti iš įprastų bankų informacinių sistemų saugumo reikalavimų netenkinančių nacionalinių registrų nutraukti visus [apyvartinių taršos leidimų] perleidimus, kol bus įgyvendintos tokios informacinių sistemų saugumo priemonės“.

27      2010 m. gruodžio 14 d. Komisijos kompetentingo padalinio vadovas atsakė į 2010 m. gruodžio 2 d. raštą taip:

„<...>

Dėl Jūsų prašymo sustabdyti prieigą prie atitinkamų sąskaitų ir jas užblokuoti manome, kad leidimų, kurie, kaip teigiama, buvo perleisti sukčiaujant, susigrąžinimas yra nacionalinės teisės ir už įstatymo taikymą atsakingų nacionalinės valdžios institucijų prerogatyva. Komisija neturi kompetencijos blokuoti tokių leidimų registro sąskaitoje.

Dėl prekybos leidimais prašytume atkreipti dėmesį, kad remiantis Reglamento Nr. 2216/2004 XVI priedu ir 10 straipsniu ši informacija penkerius metus yra konfidenciali. Neatsižvelgdama į šias nuostatas, Komisija veiksmingai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis, siekdama išspręsti neteisėtos prieigos prie sąskaitų [, apie kurias kalbama,] [klausimą].

Galiausiai dėl Jūsų prašymo nutraukti visus leidimų perleidimus nacionaliniuose registruose, kol bus laikomasi įprastų bankų informacinių sistemų saugumo taisyklių, reikia pažymėti, kad toks veiksmas būtų neproporcingas ir nepakankamai teisėtas <...>“

28      2010 m. gruodžio 22 d. raštu Komisijos Klimato politikos generalinio direktorato (GD) generalinis direktorius atsakė į 2010 m. lapkričio 24 d. raštą taip:

„<...>

Leidimų, kurie, kaip teigiama, buvo perleisti sukčiaujant, susigrąžinimas yra nacionalinės teisės ir už įstatymo taikymą atsakingų valdžios institucijų prerogatyva. Komisija neturi kompetencijos blokuoti tokių leidimų registro sąskaitoje, nes tokie leidimai ir toliau yra galiojančios įsipareigojimų vykdymo priemonės.

Dėl prekybos leidimais prašytume atkreipti dėmesį, kad remiantis Reglamento Nr. 2216/2004 XVI priedu ir 10 straipsniu ši informacija penkerius metus yra konfidenciali. Neatsižvelgdama į šias nuostatas, Komisija veiksmingai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis, siekdama išspręsti neteisėtos prieigos prie sąskaitų [, apie kurias kalbama,] [klausimą].

<...>“

29      Neginčijama, kad šis Komisijos generalinis direktorius tuo metu vykdė Bendrijos nepriklausomo sandorių žurnalo vyriausiojo administratoriaus funkcijas, kaip numatyta Direktyvos 2003/87 20 straipsnio 1 dalyje; šios funkcijos jam buvo priskirtos 2010 m.

30      2010 m. gruodžio 28 d. kitos nei ieškovė bendrovės iniciatyva Tribunal de première instance de Bruxelles (Briuselio pirmosios instancijos teismas) (Belgija) buvo pradėta procedūra dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Komisijai. Šia procedūra buvo siekiama, kad minėto teismo pirmininkas, priimdamas sprendimą kaip teisę taikyti laikinąsias apsaugos priemones turintis teisėjas, nurodytų Komisijai, pirma, „atskleisti“ sąskaitų, kuriose atsidūrė, kaip įtariama, pavogti leidimai, „savininko arba savininkų tapatybę“ ir, antra, „užblokuoti visus nacionalinius registrus, kuriuose [šie] leidimai [buvo] įregistruoti“. 2011 m. vasario 21 d. ieškovė pateikė prašymą leisti savo noru įstoti į bylą, „kad ir jos atžvilgiu būtų patvirtintos tos pačios priemonės kaip prašomos“ šios kitos bendrovės. Ji buvo pripažinta „antrąja ieškove“. Būtent tai išplaukia iš šio sprendimo 39 punkte paminėtos nutarties, kuria buvo užbaigta ši laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra.

31      2011 m. kovo 11 d. raštu tyrimus, susijusius su organizuotu nusikalstamumu ir terorizmu, atliekančios tarnybos (Rumunija) vyriausiasis prokuroras pranešė ieškovei, kad pradėtas „baudžiamasis tyrimas“ dėl ieškovės skunde (minėtame 25 punkte) nurodytų faktų.

32      2011 m. kovo 18 d. raštu ta pati institucija paaiškino ieškovei, kad 2011 m. sausio 11 d. išsiuntė Belgijos teisminėms institucijoms prašymą pavedimo atlikti tam tikrus veiksmus forma. Šiuo prašymu siekiama, kad už Bendrijos nepriklausomo sandorių žurnalo tvarkymą atsakingas Komisijos generalinis direktoratas:

–        oficialiai uždraustų nacionalinius registrus tvarkančioms institucijoms leisti sandorius dėl ieškovei priklausančių apyvartinių taršos leidimų ir tvarkyti jų apskaitą,

–        pateiktų visus turimus duomenis apie tariamą neteisėtą 2010 m. lapkričio 16 d. ieškovės apyvartinių taršos leidimų perleidimą,

–        aprašytų visus su šiais leidimais susijusius sandorius,

–        pateiktų seanso žurnalų rinkmenas (anglų k. log files) nuo 2010 m. lapkričio 16 d., parodančias visų su ieškovės apyvartiniais taršos leidimais susijusių sandorių „IP adresus“, datą ir laiką,

–        pateiktų seanso žurnalų rinkmenas nuo 2010 m. lapkričio 16 d., parodančias visas operacijas, kai buvo siekiama gauti prieigą prie ieškovei priklausančių apyvartinių taršos leidimų sąskaitų,

–        ir pateiktų visą kitų nacionalinių registrų suteiktą informaciją apie panašius atvejus.

33      Šiame 2011 m. kovo 18 d. rašte taip pat pažymėta, kad Belgijos teisminės institucijos laiku nepateikė atsakymo į minėtą prašymą.

34      Iš atsiliepimo į ieškinį matyti, kad tuo metu, būtent 2011 m. kovo 4 d., Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF), tarpininkaujama Belgijos teisminių institucijų, gavo prašymą, išsiųstą pavedimo atlikti tam tikrus veiksmus forma.

35      2011 m. balandžio 4 d. raštu tai pačiai grupei kaip ir ieškovė priklausanti bendrovė nurodė Komisijai, kad 2011 m. kovo 2 d. ir 17 d. ieškovės atstovė buvo susitikusi su Komisijos pareigūnais. Ši bendrovė pažymėjo, kad ta proga minėtiems pareigūnams buvo paaiškinta, jog Rumunijos prokuratūra yra išsiuntusi Komisijai prašymą pavedimo atlikti tam tikrus veiksmus forma. Paskui ji tvirtino, kad iki šiol į šį prašymą neatsakyta. Galiausiai nurodžiusi, kad jai buvo žodžiu paaiškinta, jog OLAF šį prašymą gavo, minėta bendrovė paragino Komisiją kuo greičiau į jį atsakyti.

36      2011 m. balandžio 7 d. raštu Komisijos kompetentingo padalinio vadovas nurodė šiai bendrovei, kad Klimato politikos GD nėra gavęs Rumunijos teisminių institucijų prašymo. Jis taip pat pranešė ieškovei, kad Bendrijos nepriklausomame sandorių žurnale kaupiami duomenys apie sandorius yra konfidencialūs ir kad „pagal nusistovėjusią praktiką“ jie buvo pateikti tik už įstatymo taikymą atsakingoms nacionalinės valdžios institucijoms, remiantis tinkamai pagrįstu prašymu.

37      Iš atsiliepimo į ieškinį, kuriame pateikta informacija patvirtinta Komisijos pateiktais dokumentais atsakant į Bendrojo Teismo rašytinį klausimą, matyti, kad tą pačią dieną, t. y. 2011 m. balandžio 7 d., OLAF atsakė į prašymą, išsiųstą pavedimo atlikti tam tikrus veiksmus forma. Beje, ieškovė ieškinyje pripažino, kad toks atsakymas buvo pateiktas. Iš Komisijos pateiktų paaiškinimų aišku, kad OLAF perdavė Belgijos prokuratūrai „CD-ROM ir standųjį diską, kuriame buvo 300 gigabaitų informacijos“.

38      2011 m. gegužės 31 d. raštu ieškovės advokatas nurodė Komisijai, kad daro prielaidą, jog pastaroji buvo informuota apie tai, kad nuo 2011 m. vasario mėn. ieškovė dalyvavo šio sprendimo 30 punkte minėtoje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūroje. Jis tvirtino, jog šia procedūra buvo siekiama, kad Komisijai būtų nurodyta užblokuoti 2010 m. lapkričio 16 d., kaip įtariama, pavogtus leidimus ir atskleisti „jų dabartinę buvimo vietą nacionaliniuose registruose“. Be to, šis advokatas paaiškino, kad remiantis spaudoje paskelbta informacija 2011 m. balandžio 30 d. įvairūs operatoriai atsisakė Bendrijoje 279 210, kaip įtariama, pavogtų leidimų (vykdydami šio sprendimo 14 punkte minėtą Direktyvos 2003/87 12 straipsnio 3 dalyje nustatytą pareigą grąžinti). Paskui ji paprašė Komisijos neleisti grąžinti tokių leidimų arba bent jau juos užblokuoti ir iš naujo priskirti jų teisėtam turėtojui.

39      2011 m. birželio 3 d. nutartyje Tribunal de première instance de Bruxelles pirmininkas konstatavo, jog „neturi jurisdikcijos“ nagrinėti šio sprendimo 30 punkte minėto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

40      2011 m. liepos 18 d. raštu Komisija atsakė į ieškovės advokato jai 2011 m. gegužės 31 d. išsiųstą laišką: ji pažymėjo, kad dėl prašymo užblokuoti, kaip įtariama, pavogtų leidimų grąžinimą jos pozicija nepasikeitė. Jos nuomone, pirma, „leidimų, kurie, kaip teigiama, buvo perleisti sukčiaujant, susigražinimas yra nacionalinės teisės ir už įstatymo taikymą atsakingų valdžios institucijų prerogatyva“; antra, „Komisija neturi kompetencijos blokuoti tokių leidimų registro sąskaitoje, nes tokie leidimai ir toliau yra galiojančios įsipareigojimų vykdymo priemonės“.

41      2011 m. gruodžio 13 d. Komisijai skirtame rašte ieškovė nurodė, kad Komisija ir valstybės narės turi „aiškią prievolę“ sugalvoti, kaip atlyginti žalą, kurią leidimų naudotojas patyrė nebūdamas dėl to kaltas. Ji taip pat pažymėjo, kad ketina pradėti teismo procesus prieš Komisiją ir Rumunijos valdžios institucijas, kad „būtų atlyginti jos nuostoliai“. Galiausiai ji nurodo, kad jos akcininkai nesuinteresuoti tokiu procesu ir kad ji yra pasirengusi taikiai susitarti (anglų k. out-of-court settlement) su Komisija.

42      2012 m. sausio 16 d. rašte Komisija nurodė ieškovei, kad nėra linkusi sudaryti taikaus susitarimo.

 Procesas ir šalių reikalavimai

43      2012 m. liepos 11 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovės pareiškimą, kuriuo ji pareiškė šį ieškinį. Ieškovė pateikė dviejų rūšių reikalavimus.

44      Pirma, ji prašo, kad Bendrasis Teismas „sprendimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo“:

–        „remdamasis SESV 256, 268 ir 340 straipsniais konstatuotų, jog <...> Sąjunga turi atsakyti už Komisijos elgesį, kiek tai susiję su ieškovės dėl milijono leidimų vagystės patirta žala,

–        preliminariai priteistų iš Sąjungos <...> sumokėti ieškovei 1 euro sumą,

–        nurodytų šalims susitarti dėl žalos dydžio ir (arba) nurodytų ieškovei įrodyti galutinį patirtos žalos dydį per tris mėnesius nuo sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių priėmimo,

–        paskelbtų sprendimą vykdytinu.“

45      Antra, ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        „nurodyti <...> Sąjungai jai padengti pavogtų leidimų, kurie vis dar nebūtų sugrąžinti galutinio sprendimo priėmimo dieną, vertę; ši vertė turėtų būti nustatyta pagal vagystės dieną galiojusias rinkos kainas su 8 % metinėmis palūkanomis nuo 2010 m. lapkričio 16 d.,

–        priteisti iš <...> Sąjungos bylinėjimosi išlaidas ir

–        paskelbti sprendimą vykdytinu.“

46      2012 m. spalio 19 d. Komisija Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė atsiliepimą į ieškinį. Ji Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

47      2012 m. spalio 23 d. ieškovė susigrąžino 94 761 leidimą, po to, kai juos „užblokavo“ Italijos registras, o Italijos prokuratūra apribojo naudojimąsi jais. Taigi nuo šios datos ieškovei liko susigrąžinti 905 239 leidimus, o ne daugiau, t. y. milijoną leidimų, kaip ji iš pradžių teigė (žr. šio sprendimo 44 punktą).

48      2013 m. vasario 11 d. ieškovė Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė dubliką. Ji iš dalies pakeitė vieną iš savo reikalavimų. Užuot prašiusi Bendrojo Teismo „nurodyti šalims susitarti dėl žalos dydžio ir (arba) nurodyti ieškovei įrodyti galutinį patirtos žalos dydį per tris mėnesius nuo sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių priėmimo“, ji Bendrojo Teismo paprašė „nurodyti šalims susitarti dėl žalos dydžio ir (arba) nurodyti ieškovei įrodyti galutinį patirtos žalos dydį ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo baudžiamojo proceso Rumunijoje baigties“. Kiti reikalavimai liko nepakitę.

49      2013 m. gegužės 29 d. Komisija Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė tripliką.

50      Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, iš pradžių paskirtas teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į aštuntąją kolegiją, todėl ši byla paskirta šiai kolegijai.

51      Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį. Įgyvendindamas proceso organizavimo priemones jis paprašė šalių atsakyti į klausimus ir pateikti dokumentus.

52      2014 m. vasario 5 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje užregistruotu raštu Komisija įvykdė šį prašymą. 2014 m. vasario 6 d. ieškovė taip pat jį įvykdė.

53      Per 2014 m. vasario 27 d. teismo posėdį buvo išklausytos ieškovės ir Komisijos žodinės pastabos ir atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.

 Dėl klausimų, į kuriuos reikia atsakyti prieš nagrinėjant bylą iš esmės

54      Prieš nagrinėdamas, ar ieškinys teisiškai pagrįstas, Bendrasis Teismas savo iniciatyva nagrinės jo priimtinumą atsižvelgdamas į savo Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkto reikalavimus, o paskui nustatys, kokį poveikį procesui turi ieškinio Rumunijos valdžios institucijoms dėl tos pačios žalos, kaip nurodytoji šioje instancijoje, atlyginimo pareiškimas Rumunijos teisme.

I –  Dėl Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkto paisymo

55      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirma pastraipa, aiškinama kartu su šio Statuto 53 straipsnio pirma pastraipa ir Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktu, ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas ir pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Ši nuoroda turi būti pakankamai aiški bei tiksli, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Bendrasis Teismas – atitinkamai nagrinėti ieškinį, prireikus – be jokios kitos papildomos informacijos, kuria galima būtų pasiremti. Siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir gerą teisingumo vykdymą, kad ieškinys būtų priimtinas, reikia, jog esminės jį pagrindžiančios faktinės ir teisinės aplinkybės išplauktų – kad ir glaustai, tačiau sklandžiai ir suprantamai – iš paties ieškinio teksto. Konkrečiai kalbant, tam, kad būtų tenkinami šie reikalavimai, ieškinyje dėl tariamai Sąjungos institucijos padarytos žalos atlyginimo turi būti nurodytos aplinkybės, leidžiančios nustatyti, pirma, inkriminuojamą elgesį, antra, tariamai patirtos žalos pobūdį ir dydį ir, trečia, priežastis, dėl kurių ieškovė mano, jog tarp elgesio ir žalos yra priežastinis ryšys (žr. 2010 m. kovo 2 d. Bendrojo Teismo sprendimo Arcelor / Parlamentas ir Taryba, T‑16/04, Rink. p. II‑211, 132 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

56      Tačiau ieškinyje nebūtina kaip priimtinumo sąlygos nurodyti tikslios žalos apimties ar įvertinti prašomo žalos atlyginimo sumos, nes bet kuriuo atveju tai galima padaryti iki dubliko pateikimo stadijos, su sąlyga, kad ieškovė nurodo tokias aplinkybes ir pateikia informaciją, kuri leidžia įvertinti žalos pobūdį ir dydį, nes taip atsakovė gali užtikrinti savo gynybą (žr. 55 punkte minėto Sprendimo Arcelor / Parlamentas ir Taryba 135 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

57      Atsižvelgiant būtent į šias pastabas reikia nustatyti, ar ieškinys atitinka Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkto reikalavimus.

A –  Sąjungai inkriminuojamas elgesys

58      Ieškinyje pateiktais argumentais siekiama įrodyti, kad Komisija turėjo ieškovei atskleisti pavogtų leidimų dabartinių turėtojų tapatybę, o paskui uždrausti bet kokius sandorius dėl šių leidimų ir taip palengvinti jų grąžinimą ieškovei. Iš tikrųjų ieškinio 64 punkte ieškovė nurodo, kad Sąjungos atsakomybė kilo dėl Komisijos „atsisakymo atskleisti pavogtų leidimų buvimo vietą ir juos užblokuoti“. Panašūs teiginiai pateikti ieškinio 68 punkte. Galiausiai dar konkretesni yra ieškinio 134 punkte pateikti duomenys. Iš šio punkto matyti, kad „pats“ Sąjungai inkriminuojamas elgesys „yra ne vagystė“, o „neteisėtas <...> Komisijos atsisakymas ir negalėjimas norimu laiku užblokuoti pavogtus leidimus ir atskleisti jų buvimo vietą“.

59      Tiesa, kad ieškinio 65 punkte ieškovė pažymi, jog „Sąjungos atsakomybę lėmusios faktinės aplinkybės“ susiklostė 2010 m. lapkričio 16 d., t. y., kaip įtariama, neteisėto leidimų perleidimo dieną. Tačiau, kadangi ieškovė niekada tiesiogiai nekaltino Komisijos dėl šio perleidimo, manytina, kad veiksmai, dėl kurių ieškovė kaltina Komisiją, yra aiškiai nurodyti ieškinyje. Yra du tokie veiksmai. Tai, pirma, tariamas Komisijos atsisakymas „atskleisti pavogtų leidimų buvimo vietą“, antra, šios institucijos atsisakymas „juos užblokuoti“.

B –  Nurodoma žala

60      Savo reikalavimuose ieškovė prašo atlyginant jos patirtą žalą sumokėti jai kompensaciją, „atitinkančią pavogtų leidimų, kurie vis dar nebūtų susigrąžinti galutinio sprendimo priėmimo dieną, vertę; ši vertė turėtų būti nustatyta pagal vagystės dieną galiojusias rinkos kainas su 8 % metinėmis palūkanomis nuo 2010 m. lapkričio 16 d.“

61      Taip ji gana tiksliai apibrėžė nurodomos žalos pobūdį: tai išimtinai turtinė žala, kurios dydis iš principo lygus milijono, kaip įtariama, pavogtų ir iki ieškinio pareiškimo dienos nesusigrąžintų leidimų rinkos vertei 2010 m. lapkričio 16 d.

62      Be to, turi būti laikoma, kad ieškinyje yra pakankamai duomenų, kuriais remiantis galima nustatyti tikslią nurodytos žalos apimtį.

63      Iš tikrųjų ieškinio baigiamąją dalį, kurioje pateiktas prašymas atlyginti žalą, reikia skaityti kartu su ieškinio 119 punktu, kur tvirtinama, jog „ieškovės patirti „nuostoliai“ sudaro „apie 15 mln. eurų“.

64      Be to, nors šis skaičius yra apytikslis, jį reikia aiškinti atsižvelgiant į ieškinio 7 punktą, kuriame patikslinama, kad „vidutinė [kiekvieno neva pavogto ir nesusigrąžinto leidimo] pardavimo kaina [nurodomos vagystės dieną] buvo 10–20 eurų“. Iš to matyti, kad maksimali kompensacija, kurios gali prašyti ieškovė, neįskaitant palūkanų, yra 20 mln. eurų.

65      Darytina išvada, kad ieškinyje apibrėžtas tiek nurodytos žalos pobūdis, tiek apimtis.

C –  Priežastinis ryšys

66      Galiausiai ieškinyje gana aiškiai nurodyta, kad nurodyta žala „kilo dėl neteisėto <...> Komisijos atsisakymo ir negalėjimo norimu laiku užblokuoti pavogtas kvotas ir atskleisti jų buvimo vietą“. Anot ieškovės, toks atsisakymas sukliudė nustatyti dabartinius šių leidimų turėtojus ir todėl imtis veiksmų, prireikus ir teismuose, kad leidimai būtų susigrąžinti.

67      Šių duomenų apie inkriminuojamo elgesio ir nurodomos žalos priežastinį ryšį pakanka, kad būtų padaryta išvada, jog ieškinys atitinka Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkto reikalavimus.

II –  Dėl ieškinio Rumunijos valdžios institucijoms dėl tos pačios žalos, kaip nurodytoji šiame ieškinyje, atlyginimo pareiškimo Rumunijos teisme poveikio

68      Dubliko 17 punkte ieškovė pažymi, kad Rumunijos teisme „pareiškė civilinį ieškinį“ už Rumunijos registro tvarkymą atsakingai administracinės valdžios institucijai. Ji priduria, kad „tas ieškinys yra kitokio pobūdžio nei [šis ieškinys] ir nedaro [jam] jokio poveikio, nes grindžiamas ieškovės ir Rumunijos administracinės valdžios institucijos sudaryta sutartimi“.

69      Tačiau iš Rumunijos teisme pareikšto ieškinio, kurį šis teismas užregistravo 2011 m. lapkričio 10 d., 49 punkto matyti, kad žala, kurią Rumunijos valdžios institucijų prašoma atlyginti, lygi milijono, kaip įtariama, neteisėtai perleistų apyvartinių taršos leidimų, kurių susigrąžinti nebuvo galimybės, rinkos vertei 2010 m. lapkričio 16 d. Todėl nors tiesa, kad Rumunijos valdžios institucijoms inkriminuojamas elgesys (būtent pareigos užtikrinti Rumunijos registro saugumą nepaisymas) yra kitoks nei elgesys, dėl kurio nagrinėjamame ieškinyje kaltinama Komisija, vis dėlto abiem atvejais padaryta žala yra ta pati: kaip įtariama, pavogtų ir iki ieškinio pareiškimo dienos nesusigrąžintų leidimų vertė (žr. šio sprendimo 61 punktą).

70      Tačiau, remiantis ieškovės pateiktais duomenimis, posėdžio dieną ir a fortiori ieškinio pareiškimo dieną joks Rumunijos teismas dar nebuvo priėmęs sprendimo.

71      Tokiomis aplinkybėmis, jei po posėdžio šioje byloje Rumunijos teismas patenkins ieškovės jame pareikštą ieškinį, o Bendrasis Teismas tuo pačiu metu pritars nagrinėjamam ieškiniui, ta pati žala ieškovei bus atlyginta du kartus.

72      Tačiau teismo praktikoje nurodoma, kaip išvengti tokių pasekmių, atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį, arba nagrinėjant ieškinio priimtinumą, arba paskui nagrinėjant jo pagrįstumą.

A –  Ieškinio dėl žalos atlyginimo pareiškimo Rumunijos teisme poveikis nagrinėjamo ieškinio priimtinumui

73      1989 m. gegužės 30 d. Sprendime Roquette frères / Komisija (20/88, Rink. p. 1553, 15 punktas) Teisingumo Teismas nusprendė, kad SESV 268 straipsnyje ir 340 straipsnio antroje pastraipoje numatyto ieškinio dėl žalos atlyginimo priimtinumas tam tikrais atvejais gali priklausyti nuo to, ar išnaudotos visos nacionalinės teisių gynimo priemonės, kurios yra prieinamos siekiant, kad nacionalinės valdžios institucija atlygintų žalą, o tam reikia, kad nacionalinės teisių gynimo priemonės leistų veiksmingai apginti suinteresuotuosius privačius asmenis ir kad jomis galima būtų atlyginti nurodomą žalą.

74      Veiksmažodžio „galėti“ vartojimas taip formuluojant principą reiškia, kad „nacionalinių teisių gynimo priemonių, kurios yra prieinamos siekiant, kad nacionalinės valdžios institucija atlygintų žalą“, neišnaudojimas neturi automatiškai lemti Sąjungos teismo išvados dėl nepriimtinumo. Jis gali lemti nepriimtinumą tik „tam tikrais atvejais“.

75      Tiesa, šie atvejai nėra konkrečiai aptarti 73 punkte minėtame Sprendime Roquette frères / Komisija (15 punktas). Vis dėlto Bendrasis Teismas mano, kad yra tik vienas atvejis, kai aplinkybė, jog dėl nacionaliniame teisme pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo nepriimtas galutinis sprendimas, neišvengiamai reiškia, kad Sąjungos teisme pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo nepriimtinas. Tai yra atvejis, kai dėl tokios aplinkybės šis teismas negali nustatyti jame nurodytos žalos pobūdžio ir dydžio, ir dėl to nesilaikoma Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkto reikalavimų (žr. šio sprendimo 55 punkte minėtą teismo praktiką).

76      Tačiau šiuo atveju, nors byloje nėra jokios informacijos, leidžiančios daryti išvadą, jog joks Rumunijos teismas nėra priėmęs sprendimo dėl ieškovės pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo, Bendrasis Teismas gali nustatyti nurodytos žalos pobūdį ir dydį (žr. šio sprendimo 65 punktą).

77      Vadinasi, negalima atmesti nagrinėjamo ieškinio kaip nepriimtino remiantis teismo praktika, grindžiama 73 punkte minėtu Sprendimu Roquette frères / Komisija (15 punktas).

B –  Ieškinio dėl žalos atlyginimo pareiškimo Rumunijos teisme poveikis vertinant nagrinėjamo ieškinio pagrįstumą

78      Ieškinio dėl tos pačios žalos, kaip nurodytoji Sąjungos teisme, atlyginimo pareiškimas nacionaliniame teisme sukelia pasekmių tik jo priimtinumui. Jis taip pat turi įtakos nagrinėjant Sąjungos teisme pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą.

79      Pagal teismo praktiką, jei, pirma, asmuo pareiškia du ieškinius dėl tos pačios žalos atlyginimo, vieną – nacionaliniame teisme nacionalinei valdžios institucijai, kitą – Sąjungos teisme Sąjungos institucijai ar organui, ir, antra, egzistuoja pavojus, kad dėl skirtingo abiejų teismų tokios žalos įvertinimo minėtam asmeniui būtų nepakankamai arba neteisingai atlyginta, prieš priimdamas sprendimą dėl žalos atlyginimo Sąjungos teismas turi palaukti, kol nacionalinis teismas dėl jame pareikšto ieškinio priims sprendimą, kuriuo užbaigiamas procesas (šiuo klausimu žr. 1967 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimą Kampffmeyer ir kt. / Komisija, 5/66, 7/66 ir 13/66–24/66, Rink. p. 317, 344; 1967 m. lapkričio 30 d. Sprendimą Becher / Komisija, 30/66, Rink. p. 369, 389 ir 390; 2006 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo É.R. ir kt. / Taryba ir Komisija, T‑138/03, Rink. p. II‑4923, 42 punktą).

80      Taigi tokiais atvejais prieš pateikdamas nuomonę dėl žalos buvimo ir dydžio Sąjungos teismas turi palaukti nacionalinio teismo sprendimo. Laukdamas jis taip pat negali spręsti dėl Sąjungai inkriminuojamo elgesio ir nurodytos žalos priežastinio ryšio. Tačiau jis gali, net iki nacionalinio teismo sprendimo priėmimo, nustatyti, ar dėl inkriminuojamo elgesio kyla Sąjungos deliktinė atsakomybė. Beje, byloje, kurioje buvo priimtas 79 punkte minėtas Sprendimas Kampffmeyer ir kt. / Komisija (Rink. p. 339), prieš sustabdydamas bylos nagrinėjimą Teisingumo Teismas buvo pateikęs nuomonę dėl „Bendrijos atsakomybę galinčios lemti tarnybos klaidos“ buvimo.

81      Šiuo atveju, kadangi ieškovė pareiškė ieškinį, kuris vis dar nagrinėjamas Rumunijos teisme, siekdama, kad jai būtų atlyginta ta pati žala, kaip nurodytoji nagrinėjamame ieškinyje, Bendrasis Teismas ketina atidėti žalos ir priežastinio ryšio klausimo nagrinėjimą.

82      Tačiau Bendrasis Teismas pažymi, kad gali pateikti nuomonę dėl klausimų, kuriuos reikia išsiaiškinti prieš atliekant tokį nagrinėjimą.

83      Konkrečiai kalbant, jis gali įvertinti dviejų Komisijos veiksmų, kuriuos ieškovė nurodė grįsdama savo reikalavimus atlyginti žalą, pateiktus remiantis atsakomybe dėl kalto elgesio, teisėtumą. Be to, jei Bendrasis Teismas atmes šį pirmąjį reikalavimą atlyginti žalą, jis galės pateikti nuomonę dėl to, ar yra įvykdytos atsakomybės be kaltės atsiradimo sąlygos, darydamas prielaidą, kad tokia atsakomybės tvarka egzistuoja pagal Sąjungos teisę.

 Dėl esmės

84      Ieškovė siekia, kad Sąjunga būtų pripažinta atsakinga dviejose skirtingose srityse: pirmiausiai ji teigia, kad Sąjunga atsakinga dėl kalto elgesio, t. y. faktiškai atsakinga dėl neteisėto elgesio, ir papildomai – kad ji atsakinga be kaltės, t. y. faktiškai atsakinga dėl teisėto elgesio.

85      Šios dvi sritys bus iš eilės išnagrinėtos toliau.

I –  Dėl atsakomybės dėl kalto elgesio

86      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką Sąjungos deliktinės atsakomybės atsiradimas priklauso nuo to, ar įvykdytos kelios sąlygos: pirma, elgesio, kuriuo kaltinama, inkriminavimas Sąjungos institucijai ar organui, antra, šio elgesio neteisėtumas, trečia, žalos buvimas, ketvirta, minėto elgesio ir nurodytos žalos priežastinio ryšio buvimas. Jei nors viena šių sąlygų nėra įvykdyta, visas ieškinys turi būti atmestas nesant būtinybės nagrinėti, ar tenkinamos kitos sąlygos (žr. 2012 m. liepos 10 d. Bendrojo Teismo sprendimo Interspeed / Komisija, T‑587/10, 38 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

87      Tam, kad būtų įvykdyta sąlyga dėl inkriminuojamų veiksmų neteisėtumo, pagal teismų praktiką reikalaujama, jog būtų įrodytas pakankamai akivaizdus teisės normos, suteikiančios teisių asmenims, pažeidimas. Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal teismų praktikoje dėl Sąjungos deliktinės atsakomybės nustatytą tvarką visų pirma atsižvelgiama į spręstinų situacijų sudėtingumą, tekstų taikymo ar aiškinimo sunkumus ir ypač diskreciją, kurią turi atitinkamo akto autorius. Lemiamas pažeidimo pripažinimo pakankamai akivaizdžiu kriterijus yra tai, ar atitinkama institucija aiškiai ir šiukščiai pažeidė savo diskrecijos ribas. Kai ši institucija turi tik labai mažai diskrecijos ar net išvis jos neturi, net paprasto Sąjungos teisės pažeidimo gali pakakti pakankamai sunkiam pažeidimui nustatyti (2000 m. liepos 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bergaderm ir Goupil / Komisija, C‑352/98 P, Rink. p. I‑5291, 40 ir 42–44 punktus ir 2002 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Komisija / Camar ir Tico, C‑312/00 P, Rink. p. I‑11355, 52–55 punktus).

88      Atsižvelgiant būtent į šiuos argumentus reikia nagrinėti dviejų atskirų veiksmų, kuriais, kaip teigiama 59 punkte, ieškovė kaltina Komisiją, teisėtumą.

A –  Pirmas inkriminuojamas veiksmas, t. y. atsisakymas atskleisti 2010 m. lapkričio 16 d., kaip įtariama, pavogtų leidimų buvimo vietą

1.     Pirmo inkriminuojamo veiksmo buvimas

89      Tiesa, kad nė viename prie bylos medžiagos pridėtame ieškovės Komisijai skirtame rašte Komisijos nėra aiškiai prašoma atskleisti 2010 m. lapkričio 16 d., kaip įtariama, pavogtų leidimų buvimo vietos.

90      Tačiau reikia pažymėti, kad 2010 m. gruodžio 14 ir 22 d. raštuose Komisija pati nurodė ieškovei, kad „visa informacija [apie prekybą leidimais] penkerius metus yra konfidenciali“.

91      Iš bylos dokumentų taip pat matyti, kad 2011 m. vasario 21 d. ieškovė paprašė Tribunal de première instance de Bruxelles pirmininko įpareigoti Komisiją „atskleisti“ sąskaitų, kuriuose atsidūrė leidimai, kurie, jos nuomone, buvo pavogti 2010 m. lapkričio 16 d., „savininko arba savininkų tapatybę“ (žr. šio sprendimo 30 punktą). Kitaip tariant, ieškovė paprašė įpareigoti Komisiją atskleisti, kaip įtariama, pavogtų leidimų buvimo vietą.

92      Nors toks prašymas buvo pateiktas Tribunal de première instance de Bruxelles pirmininkui, o ne Komisijai, panašu, kad 2011 m. balandžio 7 d. raštu (žr. šio sprendimo 36 punktą) pastaroji siekė į jį atsakyti. Iš tiesų šiame rašte paaiškinta, kad Bendrijos nepriklausomo sandorių žurnalo duomenys apie sandorius yra konfidencialūs ir kad „pagal nusistovėjusią praktiką“ Komisija, remdamasi tinkamai pagrįstu prašymu, teikia juos tik už įstatymo taikymą atsakingoms nacionalinės valdžios institucijoms. Aišku, šis 2011 m. balandžio 7 d. raštas buvo skirtas ne ieškovei, o kitai tos pačios grupės bendrovei. Akivaizdu, ji nesirėmė ieškovės per procesą Tribunal de première instance de Bruxelles suformuluotu prašymu. Tačiau ji netiesiogiai atsakė į šį prašymą.

93      Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad Komisija atsisakė patenkinti ieškovės prašymą atskleisti 2010 m. lapkričio 16 d. , kaip įtariama, pavogtų leidimų buvimo vietą. Taigi pirmo veiksmo buvimas įrodytas.

2.     Pirmo inkriminuojamo veiksmo teisėtumas

94      Siekdama įrodyti pirmo inkriminuojamo veiksmo, t. y. Komisijos atsisakymo tiesiogiai atskleisti konfidencialią informaciją, neteisėtumą, ieškovė iš esmės pateikė septynis pagrindus.

a)     Pirmasis pagrindas, susijęs su Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsnio 1 dalies pažeidimu

 Ieškovės argumentai

95      Kaip pirmąjį pagrindą ieškovė iš esmės nurodo tai, kad atsisakydama atskleisti informaciją apie, kaip įtariama, pavogtus leidimus Komisija pažeidė Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsnį, kuriame nustatytos konfidencialumą reglamentuojančios taisyklės.

96      Grįsdama šį pagrindą ji teigia, kad Komisija privalėjo jai atskleisti konfidencialią informaciją, kuri leistų susigrąžinti, kaip įtariama, pavogtus leidimus. Iš tiesų, jos nuomone, pagal Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsnį galima atskleisti konfidencialią informaciją, jei tai reikalinga įgyvendinant Reglamento Nr. 2216/2004, Direktyvos 2003/87 ir nacionalinių įstatymų reikalavimus. Konkrečiai kalbant, informacijos apie pavogtus leidimus atskleidimas reikalingas „įgyvendinant“ tokius reikalavimus ir yra „registrų tvarkymo sąlyga“.

97      Grįsdama savo požiūrį ieškovė nurodo, kad Direktyvos 2003/87 20 straipsnyje už Bendrijos nepriklausomo sandorių žurnalo tvarkymą atsakingoms Komisijos tarnyboms pavesta nustatyti galimus su sandoriais susijusius pažeidimus, pavyzdžiui, vagystes, ir juos šalinti. Tačiau tokios užduoties negalima įvykdyti, jei „nukentėjusiesiems nuo pažeidimų“ nesuteikiama jokios informacijos. Taigi informacijos apie sąskaitas atskleidimas „siekiant susigrąžinti pavogtus leidimus“ atitinka Direktyvos 2003/87 20 straipsnio reikalavimus.

98      Galiausiai ieškovė teigia, kad Komisija iš tikrųjų pareiškė, jog sutinka „atskleisti informaciją „už įstatymo taikymą atsakingoms [valstybių narių] valdžios institucijoms““, tačiau atmetė galimybę, kad tokios institucijos gali būti civiliniai teismai ir konkrečiai Tribunal de première instance de Bruxelles pirmininkas. Toks požiūris „nepagrįstas ir savaime yra piktnaudžiavimas įgaliojimais“ (anglų k. misuse of powers). Ji priduria, kad „iš tikrųjų“ Komisija iki šiol nėra atsakiusi dėl „2011 m. sausio 13 d. Rumunijos teisėsaugos institucijų <...> atsiųsto pavedimo atlikti tam tikrus veiksmus“.

 Ieškovės argumentų pagrįstumas

99      Siekiant atsakyti dėl pirmojo pagrindo pirmiausia reikia priminti Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsnio nuostatas ir jas išaiškinti.

–       Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsnio nuostatos, galiojusios tuo metu, kai klostėsi faktinės aplinkybės, dėl kurių Komisija kaltinama

100    Pirmiausia reikia pabrėžti, kad laikotarpiu, kuriuo, kaip reikia manyti, Komisija buvo atsisakiusi atskleisti prašomą informaciją, t. y. iki 2011 m. balandžio 7 d. (žr. šio sprendimo 92 punktą), Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsnis vis dar galiojo. Iš tiesų, nors 2008 m. spalio 8 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 994/2008 dėl standartizuotos ir apsaugotos registrų sistemos pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/87 ir Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą Nr. 280/2004/EB (OL L 271, p. 3) 91 straipsnio 2 dalimi Reglamentas Nr. 2216/2004 buvo panaikintas, šis panaikinimas įsigaliojo nuo 2012 m. sausio 1 d.

101    Iki panaikinimo, t. y. 2012 m. sausio 1 d., Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsnio 1 dalis liko be pakeitimų. Joje numatyta, kad „slapta [konfidencialia] laikoma visa registruose ir Bendrijos nepriklausomame sandorių žurnale esanti informacija, įskaitant duomenis apie visus įrašus [visas sąskaitas] ir atliktus sandorius, išskyrus tuos atvejus, kada ji reikalinga įgyvendinant šio reglamento ir Direktyvos 2003/87/EB reikalavimus ar nacionalinius įstatymus [šio reglamento, Direktyvos 2003/87[...] ar nacionalinės teisės aktų reikalavimus]“.

102    Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsnio 2–2e dalių redakcija, taikyta tuomet, kai atliktas pirmas inkriminuojamas veiksmas, suformuluota padarius pakeitimus 2010 m. spalio 7 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 920/2010 dėl standartizuotos ir apsaugotos registrų sistemos pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/87[<...>] ir Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą Nr. 280/2004/EB (OL L 270, p. 1) 78 straipsnio 2 dalimi; remiantis šio reglamento 80 straipsniu minėti pakeitimai įsigaliojo nuo 2010 m. spalio 15 d.

103    Taigi šioje byloje taikomoje Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsnio 2–2e dalių redakcijoje numatyta:

„2.      Toliau išvardijami subjektai, kurie gali gauti duomenis, saugomus registruose ir [Bendrijos nepriklausomame sandorių žurnale]:

a)      valstybės narės teisėsaugos institucijos [už įstatymo taikymą atsakingos valdžios institucijos] ir mokesčių administratoriai;

b)      [OLAF];

c)      Europolas;

d)      valstybių narių registrų administratoriai.

2a.      Duomenys apie sandorius gali būti teikiami 2 dalyje išvardytiems subjektams pateikus prašymą vyriausiajam administratoriui arba registro administratoriui, jeigu toks prašymas yra pagrįstas ir būtinas siekiant ištirti, nustatyti sukčiavimo, mokesčių administravimo ar vykdymo, pinigų plovimo, teroristų finansavimo ar sunkių nusikaltimų atvejus ir patraukti už tai baudžiamojon atsakomybėn.

2b.      Subjektas, gaunantis duomenis pagal 2a dalį, užtikrina, kad gauti duomenys būtų naudojami tik pagal 2a dalį pateiktame prašyme nurodytais tikslais ir nei tyčia nei netyčia nebūtų atskleidžiami asmenims, kurie nedalyvauja siekiant numatyto duomenų panaudojimo tikslo. Ši nuostata nekliudo šiems subjektams atskleisti duomenų kitiems 2 dalyje išvardytiems subjektams, jeigu to reikia siekiant pagal 2a dalį pateiktame prašyme nurodytų tikslų.

2c.      2 dalyje išvardytiems subjektams paprašius, vyriausiasis administratorius gali suteikti prieigą prie anoniminių sandorio duomenų, kad jie galėtų ieškoti įtartinų sandorių modelių. Tokią prieigą gavę subjektai apie įtartinus sandorių modelius gali pranešti kitiems 2 dalyje išvardytiems subjektams.

2d.      Naudodami saugias priemones, nacionaliniai administratoriai visiems kitiems nacionaliniams administratoriams pateikia asmenų, kuriems jie nesutiko atidaryti sąskaitos, arba kuriuos atsisakė paskirti įgaliotuoju atstovu arba papildomu įgaliotuoju atstovu, pavardes ir tapatybės duomenis.

2e.      Registrų administratoriai gali nuspręsti pranešti nacionalinėms teisėsaugos institucijoms [už įstatymo taikymą atsakingoms nacionalinės valdžios institucijoms] apie visus sandorius, kuriuos atliekant vienetų skaičius viršija registro administratoriaus nustatytą kiekį, taip pat pranešti apie kiekvieną sąskaitą, kurios atžvilgiu atliekama keletas sandorių per 24 valandų laikotarpį ir viršijamas registro administratoriaus nustatytas kiekis.“

104    Galiausiai Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsnio 3 dalies redakcija, taikyta tuomet, kai atliktas pirmas inkriminuojamas veiksmas, suformuluota padarius pakeitimą Reglamento Nr. 916/2007 1 straipsnio 6 punktu.

105    Šioje byloje taikomoje Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsnio 3 dalies redakcijoje numatyta:

„Kiekviena kompetentinga institucija ir registro administratorius veiksmus su leidimais, patvirtintomis emisijomis, įrašais [sąskaitomis] ir Kioto vienetais atlieka tik tada, kada tai būtina jos, kaip kompetentingos institucijos ar registro administratoriaus funkcijoms atlikti.“

–       Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsnio išaiškinimas

106    Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsnis atitinka siekį apsaugoti verslo paslaptį. Jame numatyta taisyklė, kad konfidencialia laikoma visa registruose ir Bendrijos nepriklausomame sandorių žurnale esanti informacija, įskaitant duomenis apie visas sąskaitas ir atliktus sandorius.

107    Pirma šios taisyklės išimtis numatyta Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsnio 1 dalyje. Ši išimtis apima atvejį, kai atskleidžiant tokią informaciją siekiama įgyvendinti Reglamento Nr. 2216/2004, Direktyvos 2003/87 ar nacionalinės teisės aktų reikalavimus. Tačiau ji turi būti aiškinama siaurai, kaip ir bet kokia nukrypti leidžianti nuostata arba bendrosios taisyklės išimtis (žr. 2011 m. rugsėjo 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija / Airija, C‑82/10, 44 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Toliau darytina išvada, kad taip būna tik dviem atvejais. Pirmasis, kai atskleisti registruose ir Bendrijos nepriklausomame sandorių žurnale esančią informaciją aiškiai reikalaujama Direktyvos 2003/87 arba Reglamento Nr. 2216/2004 nuostatoje arba Sąjungos teisę atitinkančioje nacionalinės teisės normoje. Antrasis, kai atskleisti šią informaciją būtina siekiant teisingai taikyti tokias nuostatas. Be to, pažymėtina, kad iš principo ši išimtis taikytina tik įgaliotoms valstybės valdžios institucijoms, kurioms dėl to gali būti patikėta „įgyvendinti“ Reglamento Nr. 2216/2004 ir Direktyvos 2003/87 arba nacionalinės teisės aktų, kuriais šios Sąjungos normos perkeliamos arba taikomos, nuostatas.

108    Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsnio 2, 2a, 2b, 2c dalyse numatyta antra taisyklės, pagal kurią registruose ir Bendrijos nepriklausomame sandorių žurnale esanti informacija yra konfidenciali, išimtis.

109    2 dalyje aiškiai numatyta, kad ši išimtis taikytina tik už valstybių narių įstatymo taikymą atsakingoms tarnyboms, valstybių narių mokesčių administratoriams, OLAF, Europolui ir valstybių narių registrų administratoriams.

110    Be to, pagal 2a dalį ji taikytina tik tuo atveju, kai šie subjektai pateikia prašymą atskleisti registruose ir Bendrijos nepriklausomame sandorių žurnale esančią informaciją. Šis prašymas turi būti tinkamai pagrįstas. Prašoma informacija turi būti būtina arba siekiant patraukti atsakomybėn už baudžiamuosius nusižengimus ar nusikaltimus, arba nustatant mokesčio bazę ar jį išieškant.

111    Galiausiai 2b dalyje nedraudžiama, kad duomenis pagal 2a dalį gaunantis subjektas savo ruožtu galėtų juos atskleisti prašyme nurodytiems fiziniams arba juridiniams asmenims, tiesiogiai susijusiems su prašyme nurodytais baudžiamaisiais ar mokestiniais tikslais. Iš tikrųjų 10 straipsnio 2b dalies pirmame sakinyje „[bet kuris] subjektas, gaunantis duomenis pagal 2a dalį“, „[įpareigojamas užtikrinti], kad gauti duomenys būtų naudojami tik pagal 2a dalį pateiktame prašyme nurodytais tikslais ir nei tyčia, nei netyčia nebūtų atskleidžiami asmenims, kurie nedalyvauja siekiant numatyto duomenų panaudojimo tikslo“. Aiškinant a contrario, remiantis tuo, darytina išvada, kad pagal 2a dalį pateiktame prašyme nurodyti „asmenys, kurie dalyvauja panaudojant duomenis“, gali gauti šių duomenų iš minėtą prašymą pateikusių subjektų.

112    Vis dėlto svarbu pažymėti, kad vien pagal 2a dalį pateiktame prašyme nurodyto asmens, dalyvaujančio panaudojant duomenis, statuso turėjimas nesuteikia neribotos teisės gauti šių duomenų. Jų atskleidimas tokį statusą turinčiam asmeniui yra tik minėtą prašymą pateikusio subjekto turima galimybė: šis subjektas turi įvertinti, atsižvelgdamas visų pirma į jam žinomas faktines aplinkybes ir taikomą nacionalinę teisę, ar toks atskleidimas būtinas.

113    Taigi, kai teisėsaugos institucija, kaip antai institucija, į kurią 2010 m. lapkričio 25 d. kreipėsi ieškovė (žr. šio sprendimo 25 punktą), kaip „už įstatymo taikymą atsakingos institucijos“ statusą turintis subjektas, yra gavusi registruose ir Bendrijos nepriklausomame sandorių žurnale esančios konfidencialios informacijos, kuri, kaip ji mano, reikalinga nustatant pažeidėjus ar nusikaltėlius, Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsniu jai nedraudžiama atskleisti šios informacijos fiziniam arba juridiniam asmeniui, kuris, kaip ir ieškovė, laikomas nukentėjusiu nuo įtariamos nusikalstamos veikos. Kaip suprantama pagal Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsnio 2b dalį, toks asmuo gali būti vertinamas tik kaip „susijęs“ su argumentais, nurodytais siekiant konfidencialumo panaikinimo.

114    Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsnio 2d dalyje numatyta trečia konfidencialumo taisyklės išimtis, taikoma tik registrų administratoriams. Pagal ją šiems administratoriams leidžiama tarpusavyje keistis tam tikra informacija.

115    Galiausiai Nr. 2216/2004 10 straipsnio 2e dalyje įtvirtinta ketvirta konfidencialumo taisyklės išimtis: ja registrų administratoriams leidžiama pranešti už įstatymo taikymą atsakingoms nacionalinės valdžios institucijoms, pirma, apie sandorius, kuriuos atliekant viršijama tam tikra riba, antra, apie sąskaitas, kurių atžvilgiu atliekamų sandorių skaičius per dieną viršija tam tikrą ribą.

–       Taikymas nagrinėjamu atveju

116    Pirma, Direktyvos 2003/87 20 straipsnyje numatyta, viena vertus, kad Komisijos paskirtas vyriausiasis administratorius „automatiškai [automatizuotai] tikrina“ kiekvieną įregistruotą sandorį, siekdamas užtikrinti, kad atliekant su leidimais susijusias operacijas nepadaryta jokių „pažeidimų“, kita vertus, kad nustačiusi „pažeidimą“ ši institucija informuoja atitinkamą (-as) valstybę (-es) narę (-es) (žr. šio sprendimo 148 punktą). Tačiau, priešingai, nei šio sprendimo 97 punkte teigia ieškovė, nei šiame straipsnyje, nei jokioje kitoje Direktyvos 2003/87 arba Reglamento Nr. 2216/2004 nuostatoje aiškiai nenumatyta, kad Komisija gali atskleisti informaciją apie, kaip įtariama, pavogtus leidimus asmeniui, kuris, kaip manoma, nukentėjo nuo vagystės. Be to, neįrodyta ir net netvirtinama, kad taip yra numatyta valstybėje narėje taikomoje teisės nuostatoje.

117    Beje, neįrodyta, kad toks konfidencialumo panaikinimas būtinas norint teisingai taikyti Direktyvos 2003/87 arba Reglamento Nr. 2216/2004 nuostatą arba valstybėje narėje taikomą teisės nuostatą. Konkrečiai kalbant, jis nėra būtinas siekiant teisingai taikyti Direktyvos 2003/87 20 straipsnį, kuriuo remiasi ieškovė.

118    Šiomis aplinkybėmis ieškovė negali remtis Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsnio 1 dalyje numatytos (ir primintos šio sprendimo 107 punkte) konfidencialumo taisyklės ratione materiae išimtimi.

119    Antra, taip pat galima pažymėti, kad ieškovė yra pagal Rumunijos teisę įsteigta akcinė bendrovė. Kaip tokia bendrovė ji negali veiksmingai remtis Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta (ir priminta šio sprendimo 108 punkte) ratione personae išimtimi.

120    Trečia, pateikdama šio sprendimo 98 punkte nurodytą argumentą ieškovė iš esmės teigia, kad Komisija neteisėtai atsisakė atskleisti konfidencialią informaciją civilines bylas nagrinėjančiam teismui, būtent Tribunal de première instance de Bruxelles pirmininkui, ir „faktiškai“ neatskleidė tokios informacijos baudžiamąsias bylas nagrinėjančiai teisminei institucijai, būtent Rumunijos prokuratūrai. Jos nuomone, dėl tokio atsisakymo vėliau ji neturės galimybės susipažinti su konfidencialia informacija pagal Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsnio 2b dalį, išaiškintą šio sprendimo 108 ir 113 punktuose.

121    Vis dėlto, viena vertus, iš atsiliepime į ieškinį pateiktų teiginių, patvirtintų Komisijos vidaus dokumentu, kurį ši pateikė atsakydama į Bendrojo Teismo rašytinį klausimą, matyti, kad 2011 m. balandžio 7 d. OLAF, kuri pagal 1999 m. balandžio 28 d. Komisijos sprendimo 1999/352/EB, EAPB, Euratomas dėl Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) įsteigimo (OL L 136, p. 20; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 110) 2 straipsnį yra atsakinga būtent už tai, „kad būtų atliekami [Komisijos] vidaus administraciniai tyrimai, skirti <...> kovoti su <...> sukčiavimu]“, ir „kad bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis teiktų Komisijos paramą kovai su sukčiavimu“, atsakė į Rumunijos prokuratūros prašymą, išsiųstą pavedimo atlikti tam tikrus veiksmus forma (žr. šio sprendimo 37 punktą). Šie atsiliepime į ieškinį nurodyti teiginiai ne paneigiami, o, atvirkščiai, visiškai patvirtinami pačiame ieškinyje. Iš tikrųjų, nors ieškinio 93 punkte ieškovė tvirtina, kad „faktiškai“ neatsakė į prašymą, išsiųstą pavedimo atlikti tam tikrus veiksmus forma (žr. šio sprendimo 98 punktą), kartu ji ieškinio 53 punkte pripažįsta, kad toks atsakymas buvo pateiktas. Be to, net darant prielaidą, kad ieškinio 93 punkte išdėstytu argumentu ieškovė kritikuoja OLAF pateikto atsakymo dėl aptariamo prašymo svarbą Komisijai, darytina išvada, jog ji nepasiūlė jokių tokią kritiką galinčių pateisinti įrodymų. Beje, ji net nepaaiškino, kodėl mano, kad OLAF atsakymas Rumunijos prokuratūrai yra netinkamas arba nepakankamas, turint omenyje tai, kad Komisija savo atsiliepime į ieškinį konkrečiai nurodė OLAF perduotos informacijos apimtį (žr. šio sprendimo 37 punktą). Šiomis aplinkybėmis ieškovė negali pagrįstai teigti, kad Komisija atsisakė atskleisti informaciją Rumunijos prokuratūrai remdamasi jos konfidencialumu.

122    Kita vertus, Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsniu Komisijai neleidžiama Tribunal de première instance de Bruxelles pirmininkui atskleisti registruose esančių konfidencialių duomenų. Iš tiesų kaip teisę taikyti laikinąsias apsaugos priemones turintis teisėjas pastarasis nėra „už įstatymo taikymą atsakinga tarnyba“, kaip tai suprantama pagal šio straipsnio 2 dalies a punktą (žr. šio sprendimo 103 punktą). Jis nebuvo atsakingas už tam tikrą tyrimą dėl, kaip įtariama, pavogtų leidimų.

123    Galiausiai neteisinga tvirtinti, kaip tai daro ieškovė, kad Komisija atsisakė atskleisti konfidencialią informaciją valstybės narės civilines bylas nagrinėjančiam teismui, būtent Tribunal de première instance de Bruxelles pirmininkui: ji tik atsisakė atskleisti tokią informaciją per šį Belgijos teismą tiesiogiai ieškovei.

124    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad 2011 m. vasario 21 d. pareiškime Tribunal de première instance de Bruxelles Komisijos advokatas nurodė:

„Sąjunga visada sakydavo, kad yra pasiruošusi atsakyti į tinkamai motyvuotus jai adresuotus valstybės institucijų klausimus, tačiau kitos proceso šalies prašymu siekiama ne to <...>; vienas dalykas yra teikti informaciją teismui, policijai <...>, kitas dalykas yra teikti šią informaciją komercinei bendrovei, būtent to siekiama prašymu, net jei jis pateiktas teisme: jei šiam prašymui būtų pritarta, Sąjunga <...> privalėtų pateikti reikalaujamą informaciją ne [Tribunal de première instance de Bruxelles] pirmininkui, sprendžiančiam dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bet ieškovei.“

125    Kitaip tariant, Komisija per savo advokatą nurodo, kad sutinka pagal Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsnio 2 dalį perduoti konfidencialią informaciją apie apyvartinius taršos leidimus, be kita ko, nacionalinėms teismo institucijoms. Tačiau ji paaiškino, kad prašymu, kaip antai ieškovės Tribunal de première instance de Bruxelles pateiktu prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones (žr. šio sprendimo 30 punktą), siekiama ne atskleisti konfidencialią informaciją tokioms institucijoms, o tiesiogiai perduoti ją „komercinei bendrovei“, todėl ji, kaip pati teigia, negali jo patenkinti.

126    Todėl pirmasis pagrindas yra nepagrįstas.

b)     Antrasis pagrindas, susijęs su iš Kioto protokolo kylančių įsipareigojimų pažeidimu

 Šalių argumentai

127    Antrajame pagrinde ieškovė teigia, kad Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsnio 1 dalis, kaip ji aiškinama šio sprendimo 107 straipsnyje, prieštarauja šio sprendimo 5 punkte minėto Sprendimo 13/CMP.1 priedo 47 dalies nuostatoms. Dėl šios priežasties ji pateikia nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą.

128    Grįsdama jį ieškovė tvirtina, kad Sprendimo 13/CMP.1 priedo 47 dalyje išvardijami duomenys, kurie turi būti prieinami visuomenei „pagal 44 dalį“. Tačiau, anot jos, ši informacija apėmė „tam tikrus individualių sąskaitų duomenis“.

129    Be to, ji teigia, kad „negalėjo pagrįstai tikėtis, jog Komisija <...> aiškins šiuos įpareigojimus neproporcingai ir nenuosekliai, palyginti su <...> iš Kioto protokolo kylančiais <...> įsipareigojimais“, kaip antai Sprendimą 13/CMP.1, ir tvirtina, kad dėl to pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas.

130    Komisija savo ruožtu atsiliepime į ieškinį tvirtina, kad Sprendimo 13/CMP.1 priedas nėra Sąjungos teisės sistemos dalis, nes ši jo nepatvirtino.

 Pagrindo pagrįstumas

131    Net darant prielaidą, kad Sprendimo 13/CMP.1 priedas yra Sąjungos teisės sistemos sudedamoji dalis ir ja galima remtis Bendrajame Teisme, antrąjį pagrindą reikia atmesti dėl dviejų toliau nurodytų priežasčių.

–       Pirmoji priežastis

132    Sprendimo 13/CMP.1 priedo 44 dalyje numatyta, kad „bet kuriame nacionaliniame registre kaupiama konfidenciali informacija pateikiama visuomenei“, tačiau minėto priedo 47 dalyje, kuria remiasi ieškovė, nurodyta:

„44 dalyje <...> nurodyta informacija apima šią informaciją apie nacionaliniame registre turimus vienetus ir atliktus sandorius <...>“:

Bendrą kiekvienoje sąskaitoje metų pradžioje turimų [Kioto vienetų (t. y. TMV, PTMV, NNV ir AV) skaičių, kaip nurodyta šio sprendimo 4 punkte];

Bendrą NNV, išduotų remiantis nustatytomis normomis, skaičių <...>;

Bendrą TMV, išduotų remiantis [tam tikrais projektais], skaičių;

Bendrą [Kioto vienetų], gautų iš kitų registrų, skaičių ir pradinių sąskaitų ir registrų identifikavimo elementus;

Bendrą TŠV, išduotų remiantis [tam tikra veikla], skaičių;

Bendrą [Kioto vienetų], perleistų kitiems registrams, skaičių ir paskirties sąskaitų ir registrų identifikavimo elementus,

Bendrą [Kioto vienetų], panaikintų remiantis [tam tikra veikla], skaičių;

Bendrą [teisingai] panaikintų [Kioto vienetų] skaičių;

Bendrą kitų panaikintų [Kioto vienetų] skaičių;

Bendrą susigrąžintų [Kioto vienetų] skaičių;

Bendrą iš ankstesnio įsipareigojimų laikotarpio perkeltų [Kioto vienetų] skaičių;

Kiekvienoje sąskaitoje tam tikru momentu turimų [Kioto vienetų] skaičių.“

133    Kaip matyti iš tų pačių nuostatų, pateiktame sąraše nurodyta informacija pagal Sprendimo 13/CMP.1 priedo 47 dalį nelaikoma „nekonfidencialia“.

134    Jei, neatsižvelgiant į tai, būtų pripažinta, kad šioje 47 dalyje daroma nuoroda tik į pagal pobūdį nekonfidencialią informaciją, liktų labai mažai informacijos, kuri nacionaliniame registre galėtų būti vertinama kaip konfidenciali. Iš tiesų pagal Sprendimo 13/CMP.1 priedo 24, 27, 29 dalis ir 41 dalies b punktą kiekvienam Kioto vienetui priskirtas individualus serijinis numeris. Todėl jei būtų pripažinta, kad minėto priedo 47 dalyje paminėta informacija pagal pobūdį yra nekonfidenciali, tai visų pirma reikštų, jog pagal 47 dalį bet kuris asmuo gali sužinoti, kokie Kioto vienetai yra tam tikroje sąskaitoje konkrečiu momentu, ir išanalizavęs jam prieinamus duomenis gali nustatyti, iš kur atsirado šie vienetai. Vadinasi, dėl tokio Sprendimo 13/CMP.1 priedo 47 dalies aiškinimo 44 dalis, pagal kurią visuomenei galima atskleisti tik registruose kaupiamą nekonfidencialią informaciją, būtų beprasmė.

135    Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad 47 dalyje išvardyti duomenys sudaro informaciją, kuri turi būti pateikta visuomenei, kaip numatyta 44 dalyje, tačiau tik tuo atveju, jei ji yra nekonfidenciali.

136    Taigi Sprendimo 13/CMP.1 priede nepateikiami kriterijai, kuriais remdamasi Kioto protokolo šalis gali laikyti 47 dalyje išvardytus duomenis nekonfidencialiais.

137    Vadinasi, ieškovė negali veiksmingai remtis Sprendimo 13/CMP.1 priedo 47 dalimi, kad įrodytų, jog jos prašoma informacija yra nekonfidenciali.

–       Antroji priežastis

138    Sprendimo 13/CMP.1 44 ir 47 dalyse kalbama tik apie su Kioto vienetais susijusios informacijos atskleidimą visuomenei. Jose nekalbama apie atskleidimą visuomenei informacijos, susijusios su pagal Direktyvą 2003/87 ir Reglamentą Nr. 2216/2004 įtvirtintais apyvartiniais taršos leidimais.

139    Pirmiausia Kioto vienetai ir apyvartiniai taršos leidimai yra skirtingo pobūdžio.

140    Kaip buvo pažymėta šio sprendimo 10 punkte, Reglamento Nr. 2216/2004 45 straipsnio pirmoje ir antroje pastraipose nurodyta, kad emisijos leidimas gaunamas „paverčiant“ NNV; toks pavertimas vyksta prie NNV identifikavimo kodo pridedant „leidimą“ reiškiantį elementą. Tokio „pavertimo“ būtinybė parodo, kad leidimas ir NNV skiriasi, be kita ko, kiek tai susiję su konfidencialumo taisyklių taikymu.

141    Be to, kaip pažymėta šio sprendimo 11 punkte, Direktyvos 2003/87 11a straipsnyje įrenginių, įtrauktų į šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų leidimų sistemą Bendrijoje, operatoriams su įvairiomis išlygomis siūloma galimybė gauti apyvartinių taršos leidimų „mainais“ į TMV arba PTMV. Taigi ši aplinkybė patvirtina, kad apyvartinių taršos leidimų pobūdis yra kitoks nei TMV ir PTMV, ypač kiek tai susiję su konfidencialumo taisyklių taikymu.

142    Galiausiai, kalbant apskritai, Reglamentu Nr. 2216/2004 siekiama atskirti apyvartiniams taršos leidimams taikomas taisykles nuo taisyklių, taikomų Kioto vienetams. Todėl jame leidimams ir Kioto vienetams netaikomas vienas pavadinimas. Kaip pavyzdį reikia paminėti, kad Reglamento Nr. 2216/2004 11 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog „jei nenurodyta kitaip, kiekviename įraše [kiekvienoje registro sąskaitoje] turi būti įmanoma saugoti leidimus ir Kioto vienetus“.

143    Antra, Kioto vienetais ir apyvartiniais taršos leidimais siekiama skirtingų tikslų.

144    Iš tiesų, viena vertus, iš Sprendimo 13/CMP.1 priedo 1–4 dalių matyti, kad Kioto vienetai išduodami taikant Kioto protokolą arba remiantis jį taikant priimtais sprendimais. Kaip galima teigti remiantis 3 punkte minėta šio protokolo 3 straipsnio 1 dalimi, juo, kaip ir jį taikant priimtais sprendimais, įpareigojamos tik jį pasirašiusios valstybės ir tarptautinės organizacijos. Taigi Kioto vienetai yra priemonės, kuriomis valstybės ir tarptautinės organizacijos gali pasinaudoti, kad įvykdytų savo įsipareigojimus pagal Kioto protokolą.

145    Kita vertus, apyvartiniai taršos leidimai buvo įtvirtinti Direktyva 2003/87 ir Reglamentu Nr. 2216/2004. Šiais dokumentais nustatomi įpareigojimai fiziniams ir juridiniams asmenims, patenkantiems į jų taikymo sritį, t. y. Direktyvos 2003/87 I priede nurodytą veiklą vykdantiems asmenims. Taigi apyvartiniai taršos leidimai yra priemonės, sukurtos būtent Sąjungos teisės aktais ir skirtos visų pirma fiziniams ir juridiniams asmenims. Jos yra šių asmenų turtas, kuris gali būti naudojamas siekiant komercinių tikslų.

146    Galiausiai, kadangi vienintelė informacija, kurią Komisija 2011 m. balandžio 4 d. raštu atsisakė atskleisti ieškovei, yra susijusi su apyvartiniais taršos leidimais, ieškovė negali naudingai remtis tuo, jog Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsniu pažeidžiama Sprendimo 13/CMP.1 47 dalis, kurioje kalbama, kaip jau minėta, tik apie Kioto vienetus. Šiomis aplinkybėmis 129 punkte nurodytam argumentui negali būti pritarta.

c)     Trečiasis pagrindas, susijęs su Direktyvos 2003/87 19 ir 20 straipsnių pažeidimu

147    Pagal Direktyvos 2003/87 19 straipsnio 2 ir 3 dalis:

„2.      Leidimų turėtoju gali būti kiekvienas asmuo. Registras yra prieinamas visuomenei ir turi skirtingas sąskaitas, kuriose registruojami kiekvieno asmens turimi leidimai, kurie jam buvo išduoti arba perleisti ar kuriuos jis perleido.

3.      Siekiant, kad ši direktyva būtų įgyvendinama, Komisija priima reglamentą dėl standartizuotos ir apsaugotos registrų sistemos, t. y. standartizuotų elektroninių duomenų bazių, kuriose būtų laikomi bendri duomenų elementai, leidžiantys registruoti išduotus, turimus, perleistus ir panaikintus leidimus, numatyti prieigą visuomenei ir, tam tikrais atvejais, slaptumą bei užtikrinti, jog nebūtų atliekami jokie su iš Kioto protokolo kylančiais įsipareigojimais nesuderinami perleidimai. <...>“

148    Pagal tos pačios direktyvos 20 straipsnį:

„<...>

[Komisijos paskirtas] vyriausias administratorius automatiškai tikrina kiekvieną sandorį registruose nepriklausomo sandorių žurnalo įrašais [vyriausias administratorius nepriklausomame sandorių žurnale automatizuotai tikrina kiekvieną užregistruotą sandorį], siekdamas užtikrinti, kad išduodant, perleidžiant ir panaikinant leidimus nebūtų daromi pažeidimai.

3.      Jeigu automatiniu patikrinimu [automatizuotai patikrinus] nustatomi pažeidimai, vyriausias administratorius apie tai informuoja atitinkamą valstybę narę arba valstybes nares, kurios neregistruoja atitinkamų sandorių arba jokių kitų [vėlesnių] su tais leidimais susijusių sandorių tol, kol nebus pašalinti pažeidimai.“

 Ieškovės argumentai

149    Trečiajame pagrinde ieškovė pateikia neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą.

150    Ji teigia, kad Direktyvos 2003/87 19 straipsnio 3 dalimi, kurioje Komisija įgaliojama reglamentu apibrėžti „standartizuotą ir apsaugotą registrų sistemą“, Komisijai suteikiama „tam tikra diskrecija ieškant teisingos viešumo ir konfidencialumo interesų pusiausvyros“, tačiau ši diskrecija ribojama „griežta [tos pačios direktyvos] 20 straipsnio, kuriame kalbama apie pažeidimus ir pareigą juos pašalinti, formuluote“. Ji priduria: kadangi, pirma, sandoriai, dėl kurių nustatyta „pažeidimų“, sudaryti dėl apyvartinių taršos leidimų ir, antra, apie šiuos „pažeidimus“ jai buvo pranešta, Komisija pagal Direktyvos 2003/87 20 straipsnį privalo atskleisti su šiais leidimais susijusią informaciją.

151    Taigi, ieškovės nuomone, Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsnis „neatitinka direktyvos [2003/87] 19 ir 20 straipsnių reikalavimų“. Iš tikrųjų minėtuose 19 ir 20 straipsniuose reikalaujama prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemos saugumo, o Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsnyje pateiktos konfidencialumo taisyklės sudaro kliūčių atimti leidimus jos prašymu ir „net vykstant baudžiamajam procesui“ draudžia atskleisti su leidimais susijusią informaciją „skundo pareiškėjui“.

152    Šiomis aplinkybėmis ieškovė mano, kad priėmusi Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsnį „Komisija neabejotinai tapo kalta dėl akivaizdaus ir šiurkštaus jai suteiktos diskrecijos ribų peržengimo“. Jos nuomone, buvo būtina numatyti, kad su leidimų vagyste susijusi informacija būtų atskleista asmeniui, kuris, kaip manoma, nukentėjo nuo šios vagystės. Iš tikrųjų vien toks numatymas būtų leidęs užtikrinti teisingą „viešumo ir konfidencialumo interesų“ pusiausvyrą, numatytą Direktyvos 2003/87 19 straipsnio 3 dalyje. Be to, ji tvirtina, kad „negalėjo pagrįstai tikėtis, jog pažeidimo atveju Komisija atsisakys imtis šių priemonių ir (arba) aiškins savo pareigas neproporcingai ir nenuosekliai, kiek tai susiję su Direktyvos 2003/87 20 straipsniu <...>“, ir remdamasi tuo daro išvadą, kad pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas.

 Ieškovės argumentų pagrįstumas

153    Pirma, Direktyvos 2003/87 19 straipsnio 3 dalyje iš tikrųjų nurodoma Reglamentu Nr. 2216/2004 „numatyti [užtikrinti] prieigą visuomenei ir, tam tikrais atvejais, slaptumą“, t. y. teisingai suderinti skaidrumą ir konfidencialumą.

154    Tačiau būtent siekiant suderinti šiuos įvairius reikalavimus ir taip įvykdyti tai, kas numatyta Direktyvos 2003/87 19 straipsnio 3 dalyje, Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsnyje numatytos svarbios registruose ir Bendrijos nepriklausomame sandorių žurnale esančių duomenų konfidencialumo taisyklės išimtys. Konkrečiai kalbant, kaip pažymėta šio sprendimo 113 punkte, kai teisėsaugos institucija, kaip antai institucija, į kurią 2010 m. lapkričio 25 d. kreipėsi ieškovė (žr. šio sprendimo 25 punktą), kaip „už įstatymo taikymą atsakingos valdžios institucijos“ statusą turintis subjektas, yra gavusi registruose ir Bendrijos nepriklausomame sandorių žurnale esančios konfidencialios informacijos, kuri, kaip ji mano, reikalinga nustatant pažeidėjus ar nusikaltėlius, Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsniu jai nedraudžiama atskleisti šios informacijos fiziniam arba juridiniam asmeniui, kuris, kaip ir ieškovė, laikomas nukentėjusiu nuo įtariamos nusikalstamos veikos. Šiuo straipsniu taip pat nedraudžiama, kad remdamasis jam atskleista informacija toks asmuo vėliau pradėtų naudojimosi tam tikrais apyvartiniais taršos leidimais apribojimo procedūras.

155    Taigi argumentą, susijusį su tuo, jog Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsniu pažeista Direktyvos 2003/87 19 straipsnio 3 dalis, reikia atmesti.

156    Antra, ieškovės argumentai grindžiami neteisingu Direktyvos 2003/87 20 straipsnio aiškinimu.

157    Iš tiesų aišku, kad šiame straipsnyje nustatyti du įpareigojimai – vienas vyriausiajam administratoriui, t. y. Komisijai, kitas tam tikroms valstybėms narėms: viena vertus, jei „automatiniu patikinimu [automatizuotai patikrinus]“ nustatomi su sandoriu susiję pažeidimai, vyriausiasis administratorius turi informuoti „atitinkamą valstybę narę arba valstybes nares“; kita vertus, kai pastarosios gauna tokios informacijos, joms draudžiama registruoti šį arba bet kurį vėlesnį su tais leidimais susijusį sandorį tol, „kol nebus pašalinti pažeidimai“.

158    Vis dėlto Direktyvos 2003/87 20 straipsnyje nenumatyta atskleisti informacijos apie sandorius, dėl kurių nustatyta „pažeidimų“. A fortiori Komisija juo neįpareigojama pateikti informacijos apie leidimus, dėl kurių tokie sandoriai sudaryti.

159    Šiomis aplinkybėmis negalima pritarti nei argumentui, kad dėl Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsnio pažeistas Direktyvos 2003/87 20 straipsnis, nei šio sprendimo 152 punkte pateiktam argumentui, susijusiam su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu.

160    Todėl reikia atmesti visą trečiąjį pagrindą.

d)     Ketvirtasis pagrindas, susijęs su teisės į nuosavybę pažeidimu

 Ieškovės argumentai

161    Ketvirtajame pagrinde ieškovė taip pat pateikia neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą.

162    Pirma, ji teigia, kad Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsnis kelia neproporcingą grėsmę jos teisei į nuosavybę. Iš tikrųjų šiame straipsnyje įtvirtintos konfidencialumo taisyklės neleido Komisijai elgtis „kruopščiai, greitai, nešališkai ir apdairiai“, t. y. taip, kaip ši turėtų elgtis, kad padėtų jai išsiaiškinti leidimų vagystę, kaip įtariama, įvykdytą 2010 m. lapkričio 16 d. Be to, ji dėl šių taisyklių negalėjo susigrąžinti savo leidimų, todėl jų poveikis buvo toks pats kaip nusavinimo.

163    Antra, ieškovė nurodo, kad šios konfidencialumo taisyklės, kuriomis siekiama apsaugoti verslo paslaptį ir užtikrinti rinkos likvidumą, priešingai, nei teigia Komisija, kenkia geram keitimosi apyvartiniais taršos leidimais sistemos veikimui. Todėl jos neatitinka jokio pakankamo viešojo intereso.

 Ieškovės argumentų pagrįstumas

164    Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalyje užtikrinta teisė į nuosavybę. Tačiau ši teisė nėra absoliuti, todėl gali būti ribojama (žr. 2013 m. gegužės 28 d. Bendrojo Teismo sprendimo Trabelsi ir kt. / Taryba, T‑187/11, 75 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

165    Šiuo atveju ieškovė iš esmės nurodo, kad Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsnyje įtvirtintos konfidencialumo taisyklės sutrukdė susigrąžinti pavogtus leidimus ir todėl netiesiogiai apribojo teisės į nuosavybę įgyvendinimą.

166    Tačiau, net darant prielaidą, kad taip yra šiuo atveju, toks apribojimas turi būti vertinamas kaip atitinkantis Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią, viena vertus, „bet koks [Pagrindinių teisių] chartijos pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės“ ir, kita vertus, „remiantis proporcingumo principu, apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti“, nustatytus reikalavimus.

167    Iš tiesų, pirma, šios konfidencialumo taisyklės numatytos Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsnyje, kuris atitinka Direktyvos 2003/87 19 straipsnio 3 dalies teises nustatančias nuostatas (žr. šio sprendimo 155 punktą). Todėl jos turi būti laikomos numatytomis įstatymo, kaip tai suprantama pagal Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 1 dalį.

168    Antra, kaip nurodyta šio sprendimo 106 punkte, šios taisyklės atitinka siekį apsaugoti verslo paslaptį, t. y. „Sąjungos pripažintą bendrąjį interesą“.

169    Trečia, šiomis taisyklėmis nenustatomi neproporcingi, palyginti su siekiamu tikslu, reikalavimai. Viena vertus, jomis nekeliama grėsmė teisės į nuosavybę esmei. Pačios šios taisyklės tiesiogiai nepažeidžia šios teisės. Kita vertus, jos neperžengia ribų to, kas tinkama ir būtina siekiant įgyvendinti ankstesniame punkte minėtą tikslą. Iš tiesų, kaip nurodyta šio sprendimo 113 ir 154 punktuose, kai teisėsaugos institucija, kaip antai institucija, į kurią kreipėsi ieškovė, yra gavusi registruose ir Bendrijos nepriklausomame sandorių žurnale esančios konfidencialios informacijos, kuri, kaip ji mano, reikalinga nustatant pažeidėjus ar nusikaltėlius, pagal Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsnį jai nedraudžiama atskleisti šios informacijos fiziniam arba juridiniam asmeniui, kuris, kaip antai ieškovė, laikomas nukentėjusiu nuo įtariamos nusikalstamos veikos. Be to, šiame straipsnyje tokiam asmeniui nedraudžiama remiantis taip atskleista informacija imtis veiksmų, kuriais siekiama susigrąžinti savo leidimus, ir ši užduotis nėra nepagrįstai apsunkinama.

170    Taigi ketvirtasis pagrindas turi būti atmestas.

e)     Penktasis pagrindas, susijęs su veiksmingos teisminės gynybos principo pažeidimu

171    Kaip penktąjį pagrindą ieškovė nurodo, kad dėl „Komisijos elgesio“ pažeista Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje įtvirtinta teisė į veiksmingą teisminę gynybą. Jos nuomone, Komisija sutrukdė jai „de facto <...> imtis teisių gynybos priemonių, reikalingų susigrąžinant [kaip įtariama] pavogtus leidimus“, nes „[ji] nežinojo, kokioje šalyje ir prieš ką imtis tokių priemonių“.

172    Šis pagrindas yra neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas. Ieškovė iš esmės teigia, kad Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsniu pažeidžiamas veiksmingos teisminės gynybos principas, nes, vadovaujantis šio sprendimo 106–115 punktuose pateiktu šio straipsnio aiškinimu, jame reikalaujama, kad Komisija tiesiogiai ieškovei neatskleistų informacijos, susijusios su, kaip įtariama, iš jos pavogtais leidimais, o tai trukdo valstybėse pradėti teismo procesus dėl šių leidimų grąžinimo.

173    Taip elgdamasi ieškovė remiasi tokia prielaida: kadangi atmestina galimybė, kad Komisija jai „tiesiogiai“ atskleis registruose ir Bendrijos nepriklausomame sandorių žurnale esančią konfidencialią informaciją, ji negali pradėti teismo procesų, kuriais būtų siekiama grąžinti iš jos, kaip įtariama, pavogtus leidimus.

174    Tačiau, kaip matyti iš to, kas nurodyta šio sprendimo 113, 154 ir 169 punktuose, šie argumentai grindžiami neteisinga prielaida, kad pagal Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsnį, pirma, Rumunijos prokuratūrai draudžiama pateikti ieškovei konfidencialios informacijos, kurios gali būti Komisijos atsakyme į prašymą, suformuluotą pavedimo atlikti tam tikrus veiksmus forma, antra, ieškovei draudžiama naudoti taip gautą informaciją siekiant pradėti teismo procesus dėl, kaip įtariama, pavogtų leidimų grąžinimo.

175    Taigi penktasis pagrindas turi būti atmestas.

f)     Šeštasis pagrindas, susijęs su teisinio saugumo principo pažeidimu

176    Pagal nusistovėjusią teismo praktiką teisinio saugumo principu siekiama užtikrinti Sąjungos teisės reguliuojamų situacijų ir teisinių santykių numatomumą (žr. 2005 m. rugsėjo 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Airija / Komisija, C‑199/03, Rink. p. I‑8027, 69 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

177    Šeštajame pagrinde ieškovė pateikia naują neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą. Ji nurodo, jog teisės aktai „turi būti įgyvendinami pakankamai aiškiai ir nuosekliai, kad būtų kiek įmanoma išvengta teisės subjektų, siejamų su patvirtintomis priemonėmis, teisinio nesaugumo ir neapibrėžtumo“. Jos nuomone, „šioje byloje akivaizdu, kad Komisijos elgesys lėmė didelį teisinį neapibrėžtumą, [nes] Kioto protokole buvo patvirtintas liberalesnis požiūris [į konfidencialumą]“.

178    Taigi ieškovė iš esmės teigia, kad, kiek tai susiję su konfidencialumu, nevienodas požiūris į apyvartinius taršos leidimus ir Kioto vienetus įrodo nenuoseklumą, todėl dėl tokio požiūrio pažeidžiamas teisinio saugumo principas.

179    Tačiau apyvartiniai taršos leidimai ir Kioto vienetai nėra vienodo pobūdžio (žr. šio sprendimo 139 punktą). Be to, net prielaida, kad, kaip teigia ieškovė, apyvartiniams taršos leidimams ir Kioto vienetams taikomos konfidencialumo taisyklės skiriasi, nepaneigia šių taisyklių numatomumo ir todėl neįrodo, kad Komisija pažeidė teisinio saugumo principą.

180    Dėl šios priežasties šeštasis pagrindas turi būti atmestas.

g)     Septintasis pagrindas, susijęs su Direktyvos 91/308 2 straipsnio pažeidimu

181    Pagal Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą ieškinyje turi būti nurodyta pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Ši informacija turi būti pakankamai aiški bei tiksli, kad atsakovė galėtų pasirengti gynybai, o Bendrasis Teismas – atitinkamai nagrinėti ieškinį, prireikus – be jokios kitos papildomos informacijos, kuria galima būtų pasiremti. Siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir gerą teisingumo vykdymą, kad ieškinys būtų priimtinas, reikia, kad jo turinys būtų nuoseklus ir aiškus (šiuo klausimu žr. 2013 m. lapkričio 28 d. Bendrojo Teismo sprendimo Gaumina /EIGE, T‑424/12, 18 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

182    Septintajame pagrinde ieškovė teigia, kad „Komisija nesilaikė“ 1991 m. birželio 10 d. Tarybos direktyvos 91/308/EEB dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui (OL L 166, p. 77; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 153), „nes <...> šios direktyvos 2 straipsnyje numatytas bendras pinigų plovimo draudimas <...>, o [Komisija] [Tribunal de première instance de Bruxelles] pateiktame pareiškime lygina save su finansų institucija ir pabrėžia, kad [Bendrijos nepriklausomame sandorių žurnale] sandoriai tik registruojami, tačiau juose nedalyvaujama“.

183    Skaitant šį pagrindą, koks jis išdėstytas ieškinyje, atrodo, kad, ieškovės manymu, Komisija veikia kaip Bendrijos nepriklausomo sandorių žurnalo vyriausiasis administratorius, vykdo panašias į finansinės institucijos funkcijas, todėl jai taikomas pinigų plovimo draudimas, įtvirtintas, anot ieškovės, Direktyvos 91/308 2 straipsnyje.

184    Tačiau kai per posėdį jos paklausė, ar minėtas pagrindas atitinka Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkto reikalavimus, ieškovė atsakydama pareiškė, jog netvirtino, kad Direktyva 91/308 taikoma Komisijai.

185    Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas negali apibrėžti septintojo pagrindo, kuris, be to, ieškinyje išdėstytas neišsamiai, apimties. Taigi jis neatitinka Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytų nuoseklumo ir aiškumo reikalavimų. Todėl jis turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

186    Maža to, net jei būtų padaryta išvada, kad šis pagrindas, neatsižvelgiant į jo prieštaravimus ir netikslumus, atitinka Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkto reikalavimus, jį būtų reikėję atmesti kaip nepagrįstą.

187    Iš tikrųjų, pirma, ieškovės nurodytame Direktyvos 91/308 2 straipsnyje nustatyta: „valstybės narės užtikrina, kad <...> pinigų plovimas būtų draudžiamas“. Taigi šiame straipsnyje įpareigojimai nustatyti tik valstybėms narėms. Todėl ieškovė negali juo naudingai remtis siekdama įrodyti Komisijos elgesio neteisėtumą.

188    Antra, net darant prielaidą, kad ieškovė ieškinyje norėjo išdėstyti, jog Sąjungos teisės sistemoje pagal bendrąjį principą bet kam draudžiama atlikti pinigų plovimo operacijas, jos argumentus reikėtų atmesti. Iš tiesų ieškovė net nenurodo priežasčių, dėl kurių atsisakymas atskleisti su 2010 m. lapkričio 16 d., kaip įtariama, pavogtais leidimais susijusią informaciją, kuriuo ji kaltina Komisiją, gali būti prilygintas pinigų plovimo veiksmui.

189    Trečia, net jei reikėtų suprasti, kad dėl šio atsisakymo, kaip teigia ieškovė, slepiamas pavogto turto šaltinis arba buvimo vieta, ieškovės argumentams negalima pritarti. Iš tiesų pagal Direktyvos 91/308 1 straipsnio trečią įtrauką sąvoka „pinigų plovimas“ aiškiai apima „turto tikrojo pobūdžio, šaltinio, vietos, disponavimo, judėjimo, nuosavybės teisių arba su nuosavybe susijusių teisių slėpimą arba užmaskavimą, žinant, kad šis turtas yra įgytas iš nusikalstamos veiklos arba dalyvaujant nusikalstamoje veikloje“. Tačiau aplinkybė, kad Komisija, taikydama Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsnį, atsisakė tiesiogiai ieškovei atskleisti informaciją apie, kaip įtariama, pavogtus leidimus, neįrodo, jog ji siekė nuslėpti šių leidimų šaltinį arba buvimo vietą. Beje, kaip nurodyta šio sprendimo 121 punkte, neginčijama, kad 2011 m. balandžio 7 d. OLAF Komisijos vardu pateikė Rumunijos prokuratūrai informacijos apie šiuos leidimus.

190    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisijai inkriminuojamo pirmo veiksmo neteisėtumas neįrodytas.

B –  Antras inkriminuojamas veiksmas, t. y. atsisakymas uždrausti visus sandorius, susijusius su 2010 m. lapkričio 16 d., kaip įtariama, pavogtais leidimais

1.     Antro inkriminuojamo veiksmo buvimas

191    Ieškovė Bendrajame Teisme nurodo, kad Komisija atsisakė „užblokuoti“ leidimus, kurie iš jos, kaip ji teigia, buvo pavogti. Tai yra antras veiksmas, kuriuo ieškovė kaltina šią instituciją (žr. šio sprendimo 58 ir 59 punktus).

192    Tokio elgesio buvimas įrodytas.

193    Iš tikrųjų 2010 m. lapkričio 24 d. raštu ieškovė pareikalavo iš Komisijos „paprašyti nacionalinių registrų“ „užblokuoti sąskaitas“, kuriomis naudojantis buvo perleisti, kaip įtariama, pavogti leidimai (žr. šio sprendimo 24 punktą). Iš pradžių ji oficialiai paragino, kad Komisija ne pati užblokuotų šias sąskaitas, o pavestų tai padaryti nacionalinės valdžios institucijoms. Vėliau šis prašymas užblokuoti, šiek tiek pakeistas, buvo pakartotas. Paskui 2010 m. gruodžio 2 d. raštu ieškovės vardu Komisijos buvo paprašyta „[pačios] atsisakyti suteikti prieigą prie [aptariamų] sąskaitų“ (žr. šio sprendimo 26 punktą). Kitaip kalbant, Komisijos buvo paprašyta, kad ji pati „užblokuotų“ ne tik leidimus, bet taip pat visas sąskaitas, kuriomis naudojantis šie leidimai buvo perleisti. Galiausiai 2011 m. gegužės 31 d. raštu Komisijos buvo paprašyta, kad ji pati „užblokuotų“ tik pavogtus leidimus (žr. šio sprendimo 38 punktą).

194    Tačiau 2011 m. liepos 18 d. raštu šis prašymas buvo atmestas (žr. šio sprendimo 40 punktą).

2.     Antro inkriminuojamo veiksmo teisėtumas

195    Siekdama įrodyti antro elgesio, dėl kurio ji kaltina Komisiją, neteisėtumą ieškovė iš esmės pateikia penkis pagrindus. Toliau jie bus išnagrinėti iš eilės.

a)     Pirmasis pagrindas, susijęs su gero administravimo principo pažeidimu

196    Viena iš Sąjungos teisės per administracines procedūras užtikrinamų garantijų yra Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje įtvirtintas gero administravimo principas, nuo kurio neatskiriama rūpestingumo pareiga, t. y. kompetentingos institucijos pareiga rūpestingai ir nešališkai ištirti visas nagrinėjamam atvejui svarbias aplinkybes (2012 m. rugsėjo 27 d. Bendrojo Teismo sprendimo Applied Microengineering / Komisija, T‑387/09, 76 punktas ir 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo ATC ir kt. / Komisija, T‑333/10, 84 punktas).

197    Kaip pirmąjį pagrindą ieškovė nurodo, kad „tvirtindama, be kita ko, jog negalėjo nedelsdama užblokuoti leidimų iš karto po to, kai gavo [Rumunijos valdžios institucijų] pranešimą apie vagystę, nors praėjus dviem mėnesiams užblokavo keliems mėnesiams visus registrus vis dar teigdama, kad negalėjo užblokuoti atskirų leidimų, Komisija patvirtino savo nesąžiningumą ir nenorą vykdyti jai tenkančią rūpestingumo pareigą“.

198    Kitaip kalbant, ieškovė tvirtina, kad atsisakydama uždrausti visus sandorius dėl iš jos, kaip įtariama, pavogtų leidimų Komisija nesielgė rūpestingai ir taip nepaisė gero administravimo principo.

199    Ji daro prielaidą, kad Komisija turėjo tokių įgaliojimų užblokuoti. Iš tiesų tam, kad valdžios institucija konkrečioje srityje elgtųsi rūpestingai, ji turi būti įgaliota imtis veiksmų šioje srityje.

200    Tokia prielaida yra klaidinga.

201    Pirma, Reglamente Nr. 2216/2004 numatyta užblokuoti registre tam tikrus leidimus tik vieninteliu atveju, numatytu 27 straipsnyje. Turimas omenyje atvejis, kai „balandžio 1 d.<...> į patvirtintą emisijos lentelę neįvesta įrengimo metinė patvirtinta emisija už praėjusius metus [balandžio 1 d. <...> patikrintos metinės įrenginio emisijos už praėjusius metus nebuvo užregistruotos lentelėje „Patikrintos emisijos“]“, todėl visa atitinkamo operatoriaus sąskaita turi būti užblokuota. Kitaip tariant, kalbama apie atvejį, kai, kiek tai susiję su vienu iš jo įrenginių, operatorius iki reikalaujamo termino neįvykdė techninių reikalavimų dėl šio įrenginio išmesto šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio, patvirtinto kompetentingos valdžios institucijos, deklaravimo.

202    Kad ir kaip būtų, akivaizdu, jog ieškovės reikalaujamas leidimų blokavimas nenumatytas Reglamento Nr. 2216/2004 27 straipsnyje.

203    Antra, neginčijama, kad pati Komisija pripažino, jog prieiga prie registrų buvo panaikinta 2011 m. sausio mėn.

204    Tačiau ji nurodė, o Komisija neginčijo, kad prieiga prie registrų buvo panaikinta remiantis Reglamento Nr. 2216/2004 69 straipsniu; šiame straipsnyje numatyta:

„Vyriausiasis administratorius gali panaikinti prieigą prie Bendrijos nepriklausomo sandorių žurnalo, o registro administratorius prie registro, jei aptinkami Bendrijos nepriklausomo sandorių žurnalo ar registro saugumo pažeidimai, keliantys grėsmę Bendrijos nepriklausomo sandorių žurnalo ar registro / registrų sistemos, bei <...> pagalbinės [atsarginės] įrangos vientisumui.“

205    Taigi, priešingai, nei mano ieškovė, pagal šį straipsnį neleidžiama užblokuoti prieigos prie tam tikrų registro sąskaitų. Pagal jį, esant sisteminiam pavojui, galima tik panaikinti bet kokią prieigą prie viso registro arba viso Bendrijos nepriklausomo sandorių žurnalo.

206    Darytina išvada, kad su gero administravimo principu susijęs pagrindas turi būti atmestas.

b)     Antrasis pagrindas, iš esmės susijęs su teisinio saugumo principo pažeidimu

207    Kaip antrąjį pagrindą ieškovė nurodo, kad teisės aktai „turi būti įgyvendinami pakankamai aiškiai ir nuosekliai, kad būtų kiek įmanoma išvengta teisės subjektų, siejamų su patvirtintomis priemonėmis, teisinio nesaugumo ir neapibrėžtumo“. Jos nuomone, „šioje byloje akivaizdu, kad Komisijos elgesys lėmė didelį teisinį neapibrėžtumą“, nes ji „tvirtino, kad [apyvartinių taršos leidimų] neįmanoma [užblokuoti] vėliau [2011 m. sausio mėn.] neužblokavus visos Europos prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemos“. Ieškovė taip pat tvirtina, jog šis nevienodas požiūris nepateisinamas dar ir todėl, kad „visa Europos prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistema“ buvo užblokuota po to, kai įvykdytos vagystės, panašios į vagystę, su kuria ji, kaip teigiama, susidūrė.

208    Šis pagrindas grindžiamas prielaida, kad teisinis pagrindas, kuriuo buvo remiamasi panaikinant prieigą prie registrų 2011 m. sausio mėn., leido Komisijai užblokuoti konkretaus registro sąskaitoje esančius apyvartinius taršos leidimus.

209    Tačiau taip nėra. Kaip matyti iš šio sprendimo 203–205 punktų, 2011 m. sausio mėn. prieiga prie sąskaitų buvo panaikinta remiantis Reglamento Nr. 2216/2004 69 straipsniu. Pagal šį straipsnį leidžiama apskritai panaikinti prieigą prie registrų, jei nuolat kyla pavojus, tačiau, remiantis juo, neleidžiama užblokuoti, kaip nori ieškovė, tam tikrų to paties registro sąskaitose esančių apyvartinių taršos leidimų.

210    Be to, panaikindama prieigą prie registrų 2011 m. sausio mėn., o paskui atsisakydama patenkinti prašymą ieškovės reikalavimu užblokuoti tam tikrus leidimus Komisija, priešingai, nei teigia ieškovė, nesielgė nenuosekliai ir nepažeidė teisinio saugumo principo.

211    Todėl antrąjį pagrindą reikia atmesti.

c)     Trečiasis pagrindas, susijęs su Direktyvos 2003/87 20 straipsnio pažeidimu

212    Kaip nurodyta šio sprendimo 148 punkte, Direktyvos 2003/87 20 straipsnyje įtvirtinta:

„<...>

[Komisijos paskirtas] vyriausias administratorius automatiškai tikrina kiekvieną sandorį registruose nepriklausomo sandorių žurnalo įrašais [vyriausiasis administratorius nepriklausomame sandorių žurnale automatizuotai tikrina kiekvieną užregistruotą sandorį], siekdamas užtikrinti, kad išduodant, perleidžiant ir panaikinant leidimus nebūtų daromi pažeidimai.

3.      Jeigu automatiniu patikrinimu [automatizuotai patikrinus] nustatomi pažeidimai, vyriausias administratorius apie tai informuoja atitinkamą valstybę narę arba valstybes nares, kurios neregistruoja atitinkamų sandorių arba jokių kitų [vėlesnių] su tais leidimais susijusių sandorių tol, kol nebus pašalinti pažeidimai.“

213    Kaip trečiąjį pagrindą ieškovė nurodo, kad „jei Direktyvoje 2003/87 reikalaujama, kad „automatizuoti“ patikrinimai būtų atliekami tikrinant, ar yra pažeidimų, ir kad leidimai, dėl kurių padarytas pažeidimas, būtų užblokuoti, Komisija turi a fortiori imtis veiksmų, jei apie pažeidimus jai nedelsiant pranešama“. Ji priduria, kad „kai tik yra pranešta apie pažeidimus, pagal Direktyvos 2003/87 20 straipsnį Komisijai nelieka jokios diskrecijos blokuojant atitinkamus leidimus“. Ieškovės nuomone, jei Direktyvos 2003/87 20 straipsnis turėtų būti aiškinamas kitaip, jo tikslas, t. y. „išvengti Bendrijos nepriklausomo sandorių žurnalo vientisumui įtakos turinčių pažeidimų ir sukčiavimo“, nebūtų pasiektas.

214    Vis dėlto reikia pažymėti, kad Direktyvos 2003/87 20 straipsnyje kalbama apie pažeidimus, kurie gali būti nustatyti atliekant „automatizuotus patikrinimus“. Taigi, nors ieškovė nurodo, kad nebuvo pritarusi 2010 m. lapkričio 16 d. atliktam leidimų perleidimui iš jos sąskaitų Rumunijos registre, o tai reiškia, kad šis perleidimas yra pažeidimas, ji neįrodė ir net netvirtino, jog toks pažeidimas galėjo būti nustatytas automatizuotai patikrinus.

215    Galiausiai ieškovės argumentams negali būti pritarta net darant prielaidą, kad, pirma, aptariamas leidimų perleidimas galėtų būti laikomas Direktyvos 2003/87 20 straipsnyje numatytu „pažeidimu“ ir, antra, kaip tvirtina ieškovė, šiuo straipsniu Komisija įpareigojama imtis jame numatytų priemonių ne tik tada, kai pažeidimą automatizuotai patikrinusios nustato jos tarnybos, bet taip pat tada, kai jai apie jį praneša suinteresuotasis asmuo. Iš tikrųjų Direktyvos 2003/87 20 straipsnyje numatyta Komisijos, kuri vykdo vyriausiojo administratoriaus funkcijas, pareiga pranešti atitinkamoms valstybėms narėms, kai atliekant sandorius daromi „pažeidimai“, antra, šių valstybių narių pareiga neregistruoti šių sandorių. Tačiau šiame straipsnyje Komisija tiesiogiai ar netiesiogiai neįpareigojama pati užblokuoti leidimus, dėl kurių buvo sudaryti minėti sandoriai, ar net neleidžiama to daryti.

216    Todėl trečiąjį pagrindą reikia atmesti.

d)     Ketvirtasis pagrindas, susijęs su lygybės principo pažeidimu

217    Dublike ieškovė pirmą kartą nurodo, kad Komisijos požiūris į ją buvo ne toks palankus kaip į bendroves, nukentėjusias nuo leidimų vagystės 2010 m. pradžioje. Iš tiesų iš 2011 m. paskelbto straipsnio aišku, kad Komisija buvo užšaldžiusi pavogtus šių bendrovių leidimus.

218    Tačiau iš susijusių Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkto ir 48 straipsnio 2 dalies nuostatų matyti, kad vykstant procesui negalima pateikti naujų pagrindų, išskyrus tuos atvejus, kai jie pagrindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui. Tačiau pagrindas, kuris išplečia anksčiau tiesiogiai ar netiesiogiai nurodytą pagrindą ir kuris yra glaudžiai su juo susijęs, turi būti pripažintas priimtinu (žr. 2008 m. spalio 15 d. Bendrojo Teismo sprendimo Mote / Parlamentas, T‑345/05, Rink. p. II‑2849, 85 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

219    Pirma, priešingai, nei per posėdį tvirtino ieškovė, šis pagrindas neišplečia nė vieno ieškinyje nurodyto pagrindo. Antra, jis nėra pagrįstas ieškovės vykstant procesui pateiktomis faktinėmis aplinkybėmis. Trečia, jis buvo pateiktas pernelyg vėlai, dublike. Be to, pažymėtina, kad ieškovė nenurodė priežasčių, pateisinančių vėlyvą pateikimą, nors ir buvo Bendrojo Teismo per posėdį paraginta tai padaryti.

220    Todėl ketvirtasis pagrindas nepriimtinas.

221    Galiausiai net jei taip nėra nagrinėjamu atveju, šis pagrindas turi būti atmestas kaip neatitinkantis faktų. Iš tikrųjų ieškovės cituotoje straipsnio ištraukoje visai neteigiama, kad Komisija pati užblokavo pavogtus leidimus. Pažymėta, kad tam tikrų apgaulingų veiksmų atskleidimas lėmė „tai, jog buvo sustabdyti sandoriai, atliekami iš nukentėjusių naudotojų sąskaitų“. Tačiau nepatikslinta, kuri institucija sustabdė šiuos sandorius.

e)     Penktasis pagrindas, susijęs su teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu

222    Kaip penktąjį pagrindą ieškovė nurodo, kad atsisakymas užblokuoti, kaip įtariama, pavogtus apyvartinius taršos leidimus kelia grėsmę teisei į veiksmingą teisminę gynybą. Jos nuomone, aplinkybė, kad šie leidimai neužblokuoti, labai neigiamai veikia teismo procesų, kurie gali būti pradėti siekiant juos susigrąžinti, veiksmingumą.

223    Tačiau, priešingai, nei mano ieškovė, siekiant identifikuoti apyvartinį taršos leidimą, o paskui pradėti teismo procesą dėl jo susigrąžinimo, nebūtina, kad šiuo leidimu nebūtų galima prekiauti. Iš tiesų pagal Reglamento Nr. 2216/2004 39 straipsnio 2 pastraipą kiekvienas leidimas turi „unikalų identifikacijos kodą“, todėl gali būti identifikuotas, net jei nėra „užblokuotas“.

224    Be to, kaip buvo priminta šios sprendimo 113, 154, 169 ir 174 punktuose, Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsnio 2b dalyje teisėsaugos institucijai, kaip antai institucijai, į kurią kreipėsi ieškovė, gavusiai konfidencialios informacijos, pavyzdžiui, apie leidimų, kurie, kaip ji įtaria, buvo pavogti, buvimo vietą, nedraudžiama atskleisti šios informacijos fiziniam arba juridiniam asmeniui, kuris, kaip ir ieškovė, laikomas nukentėjusiu nuo įtariamos vagystės. Šia nuostata tokiam asmeniui taip pat nedraudžiama naudoti taip gautą informaciją siekiant pradėti teismo procesus dėl leidimų, kurie, kaip jis mano, buvo iš jo pavogti, susigrąžinimo.

225    Todėl penktąjį pagrindą reikia atmesti.

226    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad antro Komisijai inkriminuojamo veiksmo neteisėtumas neįrodytas.

227    Taigi reikalavimai dėl žalos atlyginimo, pateikti remiantis atsakomybe dėl kalto elgesio, turi būti atmesti.

II –  Dėl atsakomybės be kaltės

A –  Ieškovės argumentai

228    Alternatyviai ieškovė siekia, kad būtų pripažinta Sąjungos atsakomybė be kaltės.

229    Ji tvirtina, kad Sąjunga gali būti atsakinga, net jei, pirma, dėl inkriminuojamo elgesio nepažeidžiami taikytini teisės aktai ir, antra, patys šie teisės aktai atitinka viršesnes normas. Beje, ji mano, kad tokia atsakomybė dėl teisėtai priimto teisės akto kyla šioje byloje. Iš tikrųjų dėl Komisijos elgesio ji patyrė neįprastą ir specifinę žalą, kuri nėra pateisinama jokiu pakankamu viešuoju interesu. Iš ieškinio matyti, kad, ieškovės nuomone, tokiu elgesiu laikytinas, pirma, normos, būtent Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsnio, priėmimas, antra, individualių priemonių patvirtinimas, t. y. šio straipsnio taikymas konkrečiam atvejui.

230    Kalbant konkrečiau, remdamasi 2000 m. birželio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimu Dorsch Consult / Taryba ir Komisija (C‑237/98 P, Rink. p. I‑4549, 18 punktas) ieškovė teigia, kad Sąjungos atsakomybė be kaltės kyla, jei nurodyta žala konkrečiai ūkio subjektų kategorijai padaryta neproporcingai, palyginti su kitais subjektais, ir peržengia ekonominės rizikos, būdingos atitinkamo sektoriaus veiklai, ribas; tokiu atveju nebūtina, kad teisės aktas, dėl kurio padaryta žala, būtų pateisinamas bendruoju ekonominiu interesu.

231    Taikydama šiame sprendime nurodytas taisykles ieškovė teigia, pirma, kad patyrė neįprastą žalą, nes ši yra „neproporcinga, palyginti su kitų rinkoje esančių ūkio subjektų, kurie nebuvo nepataisomai apvogti, patirta žala“.

232    Antra, ji mano, kad žala yra specifinė, nes ji „patirta ne dėl su jos veikla susijusių aspektų ir ne dėl pačios vagystės arba kitos bendrovei „įprastos“ priežasties, bet dėl to, kad pavogtų leidimų neįmanoma susigrąžinti“.

233    Trečia, ji nurodo, kad Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsnyje įtvirtintos konfidencialumo taisyklės apsaugo tik privačius interesus, t. y. „kitų rinkoje esančių ūkio subjektų, įsigijusių pavogtų leidimų arba juos nuslėpusių“, interesus. Galiausiai, ieškovės nuomone, šios taisyklės nebūtinos, kad apyvartinių taršos leidimų rinka veiksmingai veiktų.

B –  Ieškovės argumentų pagrįstumas

234    2008 m. rugsėjo 9 d. Sprendime FIAMM ir kt. / Taryba ir Komisija (C‑120/06 P ir C‑121/06 P, Rink. p. I‑6513, 175 ir 176 punktai) Teisingumo Teismas nusprendė, kad „institucijos atsakomybės esant neteisėtam [teisėtam] veikimui ar neveikimui, įskaitant ir teisės aktų leidimą, principo [egzistavimas]“ negali išplaukti iš valstybių narių teisės sistemų lyginamojo tyrimo. Vėliau, remdamasis tuo, jis nustatė pasekmes konkrečioje nagrinėtoje situacijoje, nes nusprendė, kad „esant dabartiniam [Sąjungos] teisės vystymosi etapui neegzistuoja atsakomybės sistemos, leidžiančios nustatyti [Sąjungos] atsakomybę už jos teisės aktų leidybos kompetencijai priklausančius veiksmus tuo atveju, kai tokių veiksmų galimu prieštaravimu [tarptautinei sutarčiai] negalima remtis [Sąjungos] teisme“.

235    Vis dėlto 2010 m. kovo 25 d. Sprendime Sviluppo Italia Basilicata / Komisija (C‑414/08 P, Rink. p. I‑2559, 141 punktas), pažymėjęs, kad neturi spręsti dėl „galimybės atsirasti Sąjungos atsakomybei už žalą, padarytą teisėtais veiksmais, tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos šioje byloje“, Teisingumo Teismas paaiškino, kad Bendrasis Teismas, nepadarydamas teisės klaidos, galėjo atmesti pagrindą dėl Sąjungos atsakomybės atsiradimo dėl teisėto veikimo, motyvuodamas tuo, jog ieškovės nurodyta turtinė ir neturtinė žala „bet kuriuo atveju“ nėra neįprasta ir specifinė. Kitaip kalbant, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai neišnagrinėjo atsakomybės be kaltės egzistavimo Sąjungos teisėje klausimo ir „bet kuriuo atveju“ atmetė argumentus, kurie jam buvo pateikti nesant įprasto ir specifinio nurodytos žalos pobūdžio įrodymų.

236    Pagal teismo praktiką žala turi būti laikoma „neįprasta“, jei peržengiamos ekonominės rizikos, būdingos atitinkamo sektoriaus veiklai, ribos, o „specifinė“ – jei konkreti ūkio subjektų rūšis ją patiria neproporcingai, palyginti su kitais ūkio subjektais (žr. 2002 m. vasario 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Förde-Reederei / Taryba ir Komisija, T‑170/00, Rink. p. II‑515, 56 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

237    Kad ir kaip būtų, šiuo atveju viena iš šių dviejų kumuliacinių sąlygų neįvykdyta: neįrodyta, kad nurodyta žala yra neįprasta. Iš tiesų aplinkybė, kad konfidencialumo taisyklės buvo numatytos Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsnyje ir Komisija jas taikė ieškovei, nekelia neįprasto pavojaus sektoriuje: nesant tokių taisyklių negalėtų būti užtikrinta verslo paslaptis, o tai keltų pavojų pačiam leidimų rinkos egzistavimui.

238    Be to, taip pat reikia pažymėti, kad atitinkamame sektoriuje, t. y. ūkio subjektų, kuriems taikoma Bendrijos prekybos leidimais sistema, prieiga prie leidimų sąskaitų užtikrinama per prie interneto prijungtą kompiuterinę sistemą. Būtent per šią prie interneto prijungtą kompiuterinę sistemą prekiaujama leidimais. Tačiau tokiam metodui, žinoma, būdingi techniniai nesklandumai, kartais dideli. Be ieškovės leidimo į kitas, ne jos, sąskaitas elektroniniu būdu pervestų leidimų vertę atitinkanti žala, kad ir kaip būtų, negali būti vertinama kaip peržengianti ekonominės arba techninės rizikos, būdingos atitinkamo sektoriaus veiklai, ribas.

239    Vadinasi, reikalavimus pripažinti atsakomybę be kaltės bet kuriuo atveju reikia atmesti.

240    Taip pat reikia atmesti visą ieškinį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

241    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo.

242    Kadangi nagrinėjamu atveju ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal Komisijos reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Priteisti iš Holcim (Romania) SA padengti savo ir Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

Gratsias Kancheva Wetter

Paskelbta 2014 m. rugsėjo 18 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Ginčo aplinkybės

I – Įsipareigojimai pagal Kioto protokolą

II – Įgyvendinant Kioto protokolą priimti Sąjungos teisės aktai

A – Sąjungos teisės aktais nustatyti šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartiniai taršos leidimai

B – Leidimų išdavimas ir jų grąžinimas

C – Prekybos leidimais sistemos funkcionavimo tvarka

III – Iki ieškinio pareiškimo susiklosčiusios faktinės aplinkybės

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl klausimų, į kuriuos reikia atsakyti prieš nagrinėjant bylą iš esmės

I – Dėl Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkto paisymo

A – Sąjungai inkriminuojamas elgesys

B – Nurodoma žala

C – Priežastinis ryšys

II – Dėl ieškinio Rumunijos valdžios institucijoms dėl tos pačios žalos, kaip nurodytoji šiame ieškinyje, atlyginimo pareiškimo Rumunijos teisme poveikio

A – Ieškinio dėl žalos atlyginimo pareiškimo Rumunijos teisme poveikis nagrinėjamo ieškinio priimtinumui

B – Ieškinio dėl žalos atlyginimo pareiškimo Rumunijos teisme poveikis vertinant nagrinėjamo ieškinio pagrįstumą

Dėl esmės

I – Dėl atsakomybės dėl kalto elgesio

A – Pirmas inkriminuojamas veiksmas, t. y. atsisakymas atskleisti 2010 m. lapkričio 16 d., kaip įtariama, pavogtų leidimų buvimo vietą

1. Pirmo inkriminuojamo veiksmo buvimas

2. Pirmo inkriminuojamo veiksmo teisėtumas

a) Pirmasis pagrindas, susijęs su Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsnio 1 dalies pa˛eidimu

Ieškovės argumentai

Ieškovės argumentų pagrįstumas

– Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsnio nuostatos, galiojusios tuo metu, kai klostėsi faktinės aplinkybės, dėl kurių Komisija kaltinama

– Reglamento Nr. 2216/2004 10 straipsnio išaiškinimas

– Taikymas nagrinėjamu atveju

b) Antrasis pagrindas, susijęs su iš Kioto protokolo kylančių įsipareigojimų pažeidimu

Šalių argumentai

Pagrindo pagrįstumas

– Pirmoji priežastis

– Antroji priežastis

c) Trečiasis pagrindas, susijęs su Direktyvos 2003/87 19 ir 20 straipsnių pažeidimu

Ieškovės argumentai

Ieškovės argumentų pagrįstumas

d) Ketvirtasis pagrindas, susijęs su teisės į nuosavybę pažeidimu

Ieškovės argumentai

Ieškovės argumentų pagrįstumas

e) Penktasis pagrindas, susijęs su veiksmingos teisminės gynybos principo pažeidimu

f) Šeštasis pagrindas, susijęs su teisinio saugumo principo pažeidimu

g) Septintasis pagrindas, susijęs su Direktyvos 91/308 2 straipsnio pažeidimu

B – Antras inkriminuojamas veiksmas, t. y. atsisakymas uždrausti visus sandorius, susijusius su 2010 m. lapkričio 16 d., kaip įtariama, pavogtais leidimais

1. Antro inkriminuojamo veiksmo buvimas

2. Antro inkriminuojamo veiksmo teisėtumas

a) Pirmasis pagrindas, susijęs su gero administravimo principo pažeidimu

b) Antrasis pagrindas, iš esmės susijęs su teisinio saugumo principo pažeidimu

c) Trečiasis pagrindas, susijęs su Direktyvos 2003/87 20 straipsnio pažeidimu

d) Ketvirtasis pagrindas, susijęs su lygybės principo pažeidimu

e) Penktasis pagrindas, susijęs su teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu

II – Dėl atsakomybės be kaltės

A – Ieškovės argumentai

B – Ieškovės argumentų pagrįstumas

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: anglų.