Language of document : ECLI:EU:T:2009:141

Byla T‑122/04

Outokumpu Oyj ir Luvata Oy

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Konkurencija – Karteliai – Pramoninių varinių vamzdžių rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuotas EB 81 straipsnio pažeidimas – Kainų nustatymas ir rinkų pasidalijimas – Baudos – Atitinkamos rinkos dydis – Sunkinančios aplinkybės – Pakartotinis pažeidimas“

Sprendimo santrauka

1.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Teisinis pagrindas – Komisijos priimtos gairės

(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)

2.      Procesas – Ieškinys – Pagrindas, susijęs su pareiškime konkrečiai nepaminėtos nuostatos pažeidimu

(Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnis; Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 44 straipsnis)

3.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Sunkinančios aplinkybės – Pakartotinis pažeidimas

(AP 65 straipsnis; EB 81 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 2 punktas)

4.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Sunkinančios aplinkybės – Pakartotinis pažeidimas

(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 2 punktas)

5.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Nagrinėjamų produktų rinkos dydis – Atsižvelgimas

(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 punkto A dalis)

1.      Kontroliuodamas paskirtų baudų už Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimą teisėtumą, Pirmosios instancijos teismas turi patikrinti, ar Komisija savo diskreciją įgyvendino laikydamasi Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse įtvirtinto metodo, ir tuo atveju, jei jis konstatuotų, kad ji nuo jo nukrypo, įvertinti, ar toks nukrypimas pateisinamas ir tinkamai motyvuotas.

Tai, kad priėmusi gaires Komisija apribojo savo vertinimo laisvę, nėra nesuderinama su esminiais Komisijos diskreciniais įgaliojimais. Gairėse yra įvairių lankstumo elementų, leidžiančių jai įgyvendinti savo diskrecinius įgaliojimus laikantis Reglamento Nr. 17 nuostatų, kaip jas išaiškino Teisingumo Teismas.

Be to, tokiais klausimais kaip baudos dydžio nustatymas, kur Komisija turi diskreciją, pavyzdžiui, kiek tai susiję su padidinimu už pakartotinį pažeidimą, tokių vertinimų teisėtumo kontrolė apsiriboja tik patikrinimu, ar nėra akivaizdžios vertinimo klaidos.

Vis dėlto Komisijos diskrecija ir šiuo atžvilgiu jos nustatytos ribos iš esmės neužkerta kelio Bendrijos teismams neribotai naudotis jiems priklausančia kompetencija, kuri jiems suteikia teisę panaikinti, sumažinti ar padidinti Komisijos paskirtą baudą.

(žr. 33–36 punktus)

2.      Iš teismų praktikos ir Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio bei Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 44 straipsnio išplaukia, kad ieškovas neprivalo nurodyti Sutarties straipsnių ar bendrųjų teisės principų, kuriais remiasi. Pakanka, kad ieškovo išdėstytos faktinės aplinkybės, pagrindai ir reikalavimai būtų nurodyti ieškinyje, kad atsakovas galėtų veiksmingai ginti savo interesus, o Pirmosios instancijos teismas – atlikti kontrolės funkciją.

Ieškinyje dėl prašymo panaikinti arba sumažinti Komisijos sprendimu įmonei paskirtą baudą už Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimą pirmą kartą dublike pateiktas pagrindas, kuriame nurodytas vienodo požiūrio principo pažeidimas, kiek tai susiję su Komisijos sprendimų priėmimo praktika baudų didinimo už pakartotinį pažeidimą srityje, turi būti pripažintas priimtinu, nes iš ieškinio matyti, kad ieškovas ginčija baudos padidinimą visų pirma atsižvelgiant į padidinimo sumas, kurias Komisija taikė už pakartotinį pažeidimą savo ankstesniuose sprendimuose.

(žr. 53 punktą)

3.      Tam, kad konstatuotų pakartotinį pažeidimą pagal EB 81 straipsnį, Komisija gali atsižvelgti į pažeidimus, kurie nustatyti pagal EAPB sutartį. Iš tikrųjų steigiamosios sutartys sukūrė vientisą teisinę sistemą, kurioje EAEB sutartis yra, o EAPB sutartis iki 2002 m. liepos 23 d. buvo lex specialis, nukrypstantis nuo lex generalis, t. y. EB sutarties. Be to, kartelių draudimą numato dvi analogiškos nuostatos, t. y. EB 81 straipsnis ir AP 65 straipsnis, kurios, nors ir įtvirtintos dviejose skirtingose sutartyse, grindžiamos identiškomis teisinėmis sąvokomis. Galiausiai Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse nenurodyta, kad žodžiai „tos pačios rūšies pažeidimas“ turi būti suprantami taip, kad, nustatydama pakartotinį pažeidimą, pagal EB 81 straipsnį Komisija negali atsižvelgti į pažeidimus, kurie nustatyti pagal EAPB sutartį.

(žr. 55, 57 punktus)

4.      Pakartotinio pažeidimo sąvoka tik reikalauja, kad būtų konstatuotas anksčiau padarytas Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimas. Todėl ypatingos aplinkybės, kurios pateisino baudos neskyrimą ankstesniame sprendime, Komisijai leidžia atsižvelgti į pakartotinį pažeidimą. Be to, tokios ypatingos aplinkybės neatskiriamai susijusios su ankstesniu sprendimu ir neturi jokio ryšio su atitinkamos įmonės polinkiu nesilaikyti konkurencijos taisyklių. Todėl didinant baudą už pakartotinį pažeidimą į jas neturi būti atsižvelgta.

(žr. 58, 64 punktus)

5.      Komisija, vertindama Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimo sunkumą, kad nustatytų pradinį įmonei skiriamos baudos dydį, gali, bet neprivalo atsižvelgti į paveiktos rinkos dydį. Šiuo tikslu ji gali atsižvelgti į atitinkamos rinkos apyvartą. Nėra jokios pagrįstos priežasties apskaičiuoti šią apyvartą neatsižvelgiant į tam tikras gamybos išlaidas. Iš tikrųjų visuose pramonės sektoriuose egzistuoja neišvengiamų galutinio produkto išlaidų, kurių gamintojas negali valdyti, tačiau kurios vis tiek yra esminis visos jo veiklos elementas, todėl nustatant pradinį baudos dydį jos turi būti įtrauktos į apyvartą. Tokios išvados nepaneigia aplinkybė, kad pirminės žaliavos kaina sudaro didelę galutinio produkto galutinės kainos dalį ar kad vienos kurios pirminės žaliavos kainų svyravimo rizika gerokai didesnė nei kitų.

(žr. 76, 78, 82 punktus)