Sujungtos bylos T‑440/03, T‑121/04, T‑171/04, T‑208/04, T‑365/04 ir T‑484/04

Jean Arizmendi ir kt.

prieš

Europos Sąjungos Tarybą ir Europos Komisiją

„Deliktinė atsakomybė – Muitų sąjunga – Procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Pagrįsta nuomonė – Prancūzijos teisės aktuose įtvirtintos „corps des courtiers interprètes et conducteurs de navires“ monopolio panaikinimas – Pakankamai akivaizdus pažeidimas – Priežastinis ryšys“

Sprendimo santrauka

1.      Deliktinė atsakomybė – Sąlygos – Neteisėtumas – Aplinkybė, kad Komisija nepradėjo procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo

(EB 226 straipsnis ir EB 288 straipsnio antra pastraipa)

2.      Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Savarankiškumas ieškinio dėl panaikinimo atžvilgiu – Dalykas

(EB 226 straipsnio pirma pastraipa ir EB 288 straipsnio antra pastraipa)

3.      Deliktinė atsakomybė – Sąlygos – Pakankamai akivaizdus asmenims teises suteikiančios teisės normos pažeidimas

(EB 226 straipsnis ir EB 288 straipsnio antra pastraipa)

4.      Deliktinė atsakomybė – Sąlygos – Priežastinis ryšys – Sąvoka

(EB 226 straipsnis ir EB 288 straipsnio antra pastraipa)

5.      Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Ikiteisminė procedūra – Dalykas

(EB 226 straipsnis)

1.      Ieškinys dėl žalos atlyginimo, grindžiamas tuo, kad Komisija nepradėjo procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal EB 226 straipsnį, yra nepriimtinas. Komisija neprivalo pradėti procedūros dėl valstybės įsipareigojimų neįvykdymo pagal EB 226 straipsnį, o jos sprendimas nepradėti tokios procedūros bet kuriuo atveju nėra neteisėtas, vadinasi, dėl jo negali kilti Bendrijos deliktinė atsakomybė. Taigi, kadangi nėra jokios Komisijos pareigos pradėti procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo, dėl šios procedūros nepradėjimo negali atsirasti Bendrijos atsakomybė.

(žr. 62 punktą)

2.      Ieškinys dėl žalos atlyginimo yra savarankiška teisinės gynybos priemonė, turinti ypatingą funkciją teisinės gynybos priemonių sistemoje. Jo dalykas – reikalavimas atlyginti žalą, atsiradusią dėl institucijai ar organui priskirtino neteisėto akto ar elgesio.

Taigi kiekvienas net diskreciškai priimtas institucijos aktas, neatsižvelgiant į tai, ar gali būti skundžiamas ieškiniu dėl panaikinimo, iš esmės yra aktas, dėl kurio gali būti pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo. Institucijų turima diskrecija negali jų atleisti nuo pareigos veikti laikantis aukštesnės galios teisės normų, pavyzdžiui, Sutarties ar bendrųjų Bendrijos teisės principų, ir atitinkamos antrinės teisės. Todėl kai ieškiniu dėl žalos atlyginimo ginčijamas šio akto teisėtumas, jis gali būti įvertintas atsižvelgiant į šiai institucijai tenkančias pareigas. Priešingas požiūris prieštarautų teise grindžiamai Bendrijai ir panaikintų ieškinio dėl žalos atlyginimo veiksmingumą, nes vadovaujantis šiuo požiūriu tokio ieškinio pagrindu teismas negalėtų vertinti institucijos akto teisėtumo.

Todėl nors atsižvelgiant į pagal EB 226 straipsnį Komisijos turimą kompetenciją ji turi diskreciją nuspręsti, ar pradėti procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo prieš valstybę narę, neprivalėdama pagrįsti pasirinkimo, ir nors dėl to ji gali, naudodamasi savo kompetencija, tokiomis pačiomis sąlygomis pateikti pagrįstą nuomonę šiai valstybei narei, negalima atmesti, kad visiškai išimtinėmis aplinkybėmis asmuo galėtų įrodyti, jog ši pagrįsta nuomonė yra neteisėta ir joje yra pakankamai akivaizdus teisės normos pažeidimas, galintis jam sukelti žalą.

Pirma pateiktam vertinimui neturi įtakos tai, kad taikant EB 226 straipsnio pirmą pastraipą Komisijos priimta pagrįsta nuomonė nėra aktas, kuriuo sukuriamos privalomos teisinės pasekmės tretiesiems asmenims, ir todėl nėra aktas, kurio atžvilgiu gali būti pareikštas ieškinys dėl panaikinimo.

(žr. 64–69 punktus)

3.      Nustatant teisės akto neteisėtumą Bendrijos deliktinės atsakomybės atsiradimas siejamas su pakankamai akivaizdaus asmenims teises suteikiančios teisės normos pažeidimo egzistavimu. Pagrindinis šios sąlygos, t. y. teisės pažeidimo pripažinimo pakankamai akivaizdžiu, kriterijus – aiškus ir sunkus atitinkamos Bendrijos institucijos diskrecijos ribų pažeidimas.

Pagal procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo, kaip antai numatytą EB 226 straipsnyje, Teisingumo Teismas vienintelis gali konstatuoti, kad valstybė narė neįvykdė jai pagal Bendrijos teisę tenkančių įsipareigojimų. Taigi nors Komisija laisvai sprendžia, ar pradėti procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo, jos nustatytas įsipareigojimų neįvykdymas neturi privalomosios galios. Kadangi pagrįstoje nuomonėje Komisija tik pareiškia savo poziciją dėl valstybės narės įsipareigojimų pagal Bendrijos teisę neįvykdymo, šios nuomonės priėmimas negali lemti pakankamai akivaizdaus asmenims teises suteikiančios teisės normos pažeidimo. Todėl net klaidinga pagrįstoje nuomonėje nurodyta Komisijos pozicija dėl Bendrijos teisės apimties negali būti pakankamai akivaizdus pažeidimas, dėl kurio galėtų atsirasti Bendrijos atsakomybė.

Kita vertus, jei pagrįstoje nuomonėje suformuluotais vertinimais pasakoma daugiau, nei reikia valstybės narės įsipareigojimų neįvykdymui nustatyti, arba vykstant procedūrai dėl įsipareigojimų neįvykdymo Komisija kitais veiksmais viršija jai suteiktą kompetenciją, pavyzdžiui, dėl savo kaltės atskleisdama verslo paslaptis ar asmens reputacijai pavojų keliančią informaciją, šie vertinimai ar veiksmai gali sudaryti pažeidimą, sukeliantį Bendrijos atsakomybę.

(žr. 74–78 punktus)

4.      Priežastinis ryšys nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo pripažįstamas tuomet, kai egzistuoja pakankamai tiesioginis priežasties ryšys, kurį įrodyti turi ieškovas, tarp institucijos elgesio, dėl kurio jai priekaištaujama, ir nurodytos žalos. Taigi elgesys, dėl kurio priekaištaujama, turi būti žalą lėmusi priežastis.

Tai, kad pagal EB 226 straipsnį Komisijos pradėtoje procedūroje dėl įsipareigojimų neįvykdymo priimtoje pagrįstoje nuomonėje Komisija nusprendžia, jog nacionalinės teisės aktai neatitinka Bendrijos teisės ir kad ši išvada galėjo būti klaidinga, iš tikrųjų yra visiškai nesvarbu, nes dėl šios pagrįstos nuomonės valstybė narė neprivalo pakeisti savo teisės aktų. Iš tiesų vykstant procedūrai dėl įsipareigojimų neįvykdymo vien Teisingumo Teismo sprendimas galėtų sukelti tokį privalomą poveikį.

Todėl kadangi pagrįsta nuomonė, kiek joje Komisija tvirtina, kad valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų pagal Bendrijos teisę, neturi privalomos galios, ji negali būti laikoma priežastimi, lėmusia dėl nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų pakeitimų, padarytų paisant šios pagrįstos nuomonės, atsiradusią žalą.

(žr. 85, 90, 92–93 punktus)

5.      EB 226 straipsnyje numatytos ikiteisminės procedūros paskirtis – suteikti atitinkamai valstybei narei galimybę įvykdyti iš Bendrijos teisės kylančius įsipareigojimus arba tinkamai apsiginti nuo Komisijos pareikštų kaltinimų. Taigi valstybė narė neprivalo laikytis šios pagrįstos nuomonės ir gali į ją neatsižvelgti, jei mano, kad Komisija ją nepagrįstai kaltina neįvykdžius įsipareigojimų.

(žr. 87 punktą)