Language of document : ECLI:EU:C:2020:563

TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija) SPRENDIMAS

2020 m. liepos 16 d.(*)

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – SESV 258 straipsnis – Finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ar teroristų finansavimui prevencija – Direktyva (ES) 2015/849 – Neperkėlimas į nacionalinę teisę ir (arba) nepranešimas apie perkėlimo priemones – SESV 260 straipsnio 3 dalis – Prašymas priteisti sumokėti vienkartinę sumą“

Byloje C‑549/18

dėl 2018 m. rugpjūčio 27 d. pagal SESV 258 straipsnį ir 260 straipsnio 3 dalį pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo

Europos Komisija, atstovaujama T. Scharf, L. Flynn, G. von Rintelen, L. Nicolae ir L. Radu Bouyon,

ieškovė,

prieš

Rumuniją, iš pradžių atstovaujamą C.‑R. Canţăr, E Gane, L. Liţu ir R. I. Haţieganu, vėliau – pastarųjų trijų,

atsakovę,

palaikomą:

Belgijos Karalystės, atstovaujamos C. Pochet, P. Cottin ir J.‑C. Halleux,

Estijos Respublikos, atstovaujamos N. Grünberg,

Prancūzijos Respublikos, atstovaujamos A.‑L. Desjonquères, B. Fodda ir J.‑L. Carré,

Lenkijos Respublikos, atstovaujamos B. Majczyna,

įstojusių į bylą šalių,

TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas K. Lenaerts, pirmininko pavaduotoja R. Silva de Lapuerta, kolegijų pirmininkai A. Arabadjiev, A. Prechal, M. Vilaras, L. S. Rossi ir I. Jarukaitis, teisėjai M. Ilešič, J. Malenovský, L. Bay Larsen, T. von Danwitz, F. Biltgen (pranešėjas), A. Kumin, N. Jääskinen ir N. Wahl,

generalinis advokatas E. Tanchev,

posėdžio sekretorius M. Longar, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2019 m. gruodžio 10 d. posėdžiui,

susipažinęs su 2020 m. kovo 5 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Ieškiniu Europos Komisija Teisingumo Teismo prašo:

–        konstatuoti, jog, vėliausiai iki 2017 m. birželio 26 d. nepriėmusi įstatymų ir kitų teisės aktų, būtinų, kad būtų laikomasi 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ar teroristų finansavimui prevencijos, kuria iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 648/2012 ir panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB bei Komisijos direktyva 2006/70/EB (OL L 141, 2015, p. 73), arba bet kuriuo atveju apie šias priemones nepranešusi Komisijai, Rumunija neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2015/849 67 straipsnį,

–        remiantis SESV 260 straipsnio 3 dalimi už pareigos pranešti apie šios direktyvos perkėlimo priemones neįvykdymą skirti šiai valstybei narei 21 974,40 EUR dydžio periodinę baudą už kiekvieną dieną, skaičiuojamą nuo sprendimo šioje byloje paskelbimo,

–        remiantis SESV 260 straipsnio 3 dalimi nurodyti minėtai valstybei narei sumokėti fiksuotą sumą, apskaičiuotą 6 016,80 EUR vienos dienos tarifą dauginant iš dienų, praėjusių nuo toje pačioje direktyvoje nustatyto perkėlimo termino pabaigos iki dienos, kai ši valstybė narė nutrauks pažeidimą, arba, jei pažeidimas nebus nutrauktas, iki šio sprendimo paskelbimo dienos, skaičiaus su sąlyga, kad bus viršyta minimali fiksuota 1 887 000 EUR suma, ir

–        priteisti iš Rumunijos bylinėjimosi išlaidas.

 Teisinis pagrindas

2        Direktyvos 2015/849 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.      Šios direktyvos tikslas – užkirsti kelią Sąjungos finansų sistemos panaudojimui pinigų plovimo ir teroristų finansavimo tikslais.

2.      Valstybės narės užtikrina, kad pinigų plovimas ir teroristų finansavimas būtų uždrausti.“

3        Šios direktyvos 67 straipsnyje nustatyta:

„1.      Valstybės narės ne vėliau kaip 2017 m. birželio 26 d. priima įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad būtų laikomasi šios direktyvos. Jos nedelsdamos pateikia Komisijai tų priemonių tekstą.

Valstybės narės, priimdamos tas priemones, daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.

2.      Valstybės narės pateikia Komisijai šios direktyvos taikymo srityje priimtų nacionalinės teisės aktų pagrindinių nuostatų tekstus.“

 Ikiteisminė procedūra ir procesas Teisingumo Teisme

4        Kadangi pasibaigus Direktyvos 2015/849 67 straipsnyje numatytam perkėlimo terminui, t. y. 2017 m. birželio 26 d., Komisija iš Rumunijos nebuvo gavusi informacijos apie įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad būtų laikomasi šios direktyvos, ji 2017 m. liepos 19 d. išsiuntė šiai valstybei narei oficialų pranešimą.

5        Iš 2017 m. rugsėjo 19 d. Rumunijos atsakymo matyti, kad tą dieną minėtos direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę priemonės buvo tik rengiamos. Todėl 2017 m. gruodžio 8 d. Komisija pateikė šiai valstybei narei pagrįstą nuomonę, ragindama per du mėnesius nuo jos gavimo imtis visų būtinų priemonių, kad būtų įgyvendinti Direktyvoje 2015/849 įtvirtinti reikalavimai.

6        Rumunijos prašymai pratęsti terminą pateikti atsakymą į 2017 m. gruodžio 8 d. pagrįstą nuomonę buvo atmesti, todėl ji į šią nuomonę atsakė 2018 m. vasario 8 d. raštu, kuriuo informavo Komisiją, kad 2018 m. gegužės mėn. parlamentas priims įstatymo, kuriame numatytos Direktyvos 2015/849 perkėlimo priemonės, projektą.

7        Manydama, kad Rumunija nepriėmė nacionalinių minėtos direktyvos perkėlimo priemonių ir nepranešė apie šias priemones, Komisija pareiškė šį ieškinį; ji prašo Teisingumo Teismo konstatuoti šios valstybės narės įsipareigojimų neįvykdymą ir jai skirti ne tik vienkartinę sumą, bet ir periodinę baudą už kiekvieną dieną.

8        2019 m. rugpjūčio 28 d. raštu Komisija informavo Teisingumo Teismą, kad atsisako dalies savo ieškinio, t. y. nebeprašo skirti periodinės baudos už kiekvieną dieną, nes nuo 2019 m. liepos 21 d. visiškai perkėlus Direktyvą 2015/849 į nacionalinę teisę šis prašymas neteko dalyko. Be to, ji patikslino, kad vienkartinės sumos, kurią ji prašo priteisti nagrinėjamu atveju, dydis yra 4 536 667,20 EUR ir apima laikotarpį nuo 2017 m. birželio 27 d. iki 2019 m. liepos 20 d., t. y. 754 dienas, taikant 6 016,80 EUR per dieną dydį.

9        2018 m. gruodžio 5, 27 ir 31 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimais atitinkamai Belgijos Karalystei, Estijos Respublikai, Prancūzijos Respublikai ir Lenkijos Respublikai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Rumunijos reikalavimų.

 Dėl ieškinio

 Dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal SESV 258 straipsnį

 Šalių argumentai

10      Komisijos teigimu, vėliausiai iki 2017 m. birželio 26 d. nepriėmusi visų įstatymų ir kitų teisės aktų, būtinų, kad būtų laikomasi Direktyvos 2015/849, arba bet kuriuo atveju apie šias nuostatas nepranešusi Komisijai, Rumunija neįvykdė įsipareigojimų pagal šios direktyvos 67 straipsnį.

11      Komisija, be kita ko, primena, kad direktyvos nuostatos turi būti įgyvendintos neginčijamai privalomą galią turinčiais aktais, t. y. tiksliai ir aiškiai, kad būtų tenkinamas teisinio saugumo reikalavimas, ir kad valstybės narės negali remtis vidaus situacijomis ar praktiniais sunkumais, kad pateisintų direktyvos neperkėlimą į nacionalinę teisę per Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytą terminą. Taigi kiekviena valstybė narė turi atsižvelgti į savo vidaus teisės sistemoje numatytus būtinus reikalaujamų įstatymų priėmimo etapus, kad užtikrintų, jog perkėlimas į nacionalinę teisę bus atliktas per nustatytą terminą.

12      Nagrinėjamu atveju, kiek tai susiję su nacionalinėmis priemonėmis, apie kurias pranešta po to, kai 2018 m. spalio mėn. buvo pareikštas ieškinys, ir kurios, Rumunijos nuomone, turėtų būti laikomos iš dalies perkeliančiomis Direktyvą 2015/849, Komisija visų pirma pažymi, kad ši valstybė narė nepateikė jokios atitikties lentelės, kurioje būtų nurodyta priemonių, apie kurias pranešta, svarba ir paaiškintas šios direktyvos nuostatų ir šių priemonių ryšys. Valstybės narės privalo pateikti tokį aiškinamąjį dokumentą.

13      Be to, pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, jei direktyvoje, kaip Direktyvos 2015/849 67 straipsnyje, aiškiai numatyta, kad jos perkėlimo priemonėse turi būti nuoroda į šią direktyvą arba tokią nuorodą reikia daryti jas oficialiai skelbiant, bet kuriuo atveju būtina priimti aiškų atitinkamos direktyvos perkėlimo aktą (2015 m. birželio 11 d. Sprendimo Komisija / Lenkija, C‑29/14, EU:C:2015:379, 49 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Nagrinėjamu atveju nė vienoje iš 40 priemonių, apie kurias Rumunija pranešė 2018 m. spalio mėn., nėra nuorodos į Direktyvą 2015/849. Be to, 37 iš šių priemonių buvo imtasi dar prieš priimant šią direktyvą.

14      Galiausiai negali būti teigiama, kaip tai daro Rumunija, kad 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/60/EB dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui (OL L 309, 2005, p. 15) ir 2006 m. rugpjūčio 1 d. Komisijos direktyvos 2006/70/EB, nustatančios Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/60/EB įgyvendinimo priemones, susijusias su politikoje dalyvaujančių asmenų apibrėžimu, ir supaprastinto deramo klientų tikrinimo procedūroms taikomus techninius kriterijus bei išimtis, suteikiamas dėl to, kad finansine veikla verčiamasi retai arba labai ribotai (OL L 214, 2006, p. 29), perkėlimo į nacionalinę teisę pakanka, kad būtų užtikrintas Direktyvos 2015/849 perkėlimas, nes pastarojoje direktyvoje įtvirtina daug naujų nuostatų, kurios iš esmės skiriasi nuo numatytų pirmosiose direktyvose. Kadangi priemonėmis, apie kurias Rumunija pranešė 2018 m. spalio mėn., perkeliama ne Direktyva 2015/849, o direktyvos 2005/60 ir 2006/70, šioje byloje į jas neturi būti atsižvelgta. Todėl Rumunijos argumentai dėl Direktyvos 2015/849 dalinio perkėlimo yra nepagrįsti.

15      Rumunija mano, kad Komisijos ieškinį reikia iš dalies atmesti; ji remiasi Direktyvos 2015/849 daliniu perkėlimu nacionalinės teisės aktais, galiojusiais iki šios direktyvos 67 straipsnyje nustatyto termino pabaigos. Ši valstybė narė pabrėžia, kad nuo ikiteisminės procedūros pradžios ji dėjo pastangų, kad ši byla būtų išspręsta, ir aktyviai bendravo su Komisija dėl priemonių, būtinų visiškam Direktyvos 2015/849 perkėlimui užtikrinti, priėmimo, o šios priemonės galiausiai įsigaliojo 2019 m. liepos 21 d.

16      Rumunija patikslina, kad bendradarbiaudama su Komisija 2018 m. spalio mėn. šiai institucijai pranešė apie 40 nacionalinių Direktyvos 2015/849 perkėlimo priemonių, kurios jau egzistavo nacionalinėje teisės sistemoje. Kadangi šios 40 priemonių užtikrino visišką direktyvų 2005/60 ir 2006/70, kurios iš esmės buvo įtrauktos į Direktyvą 2015/849, kuria jos buvo panaikintos, perkėlimą, jos turėtų būti laikomos daliniu pastarosios direktyvos perkėlimu į nacionalinę teisę. Teisingumo Teismas turi atsižvelgti į šias aplinkybes, taip pat į bylos ypatumus ir Rumunijos elgesį.

17      Tai, kad apie 40 aptariamų priemonių Komisijai buvo pranešta tik pareiškus ieškinį, bet ne per ikiteisminio tyrimo procedūrą, neturi jokios reikšmės aplinkybei, jog ši institucija žinojo apie šias priemones dar iki Direktyvos 2015/849 67 straipsnyje numatyto perkėlimo termino pradžios, nes apie minėtas priemones buvo pranešta kaip apie direktyvas 2005/60 ir 2006/70 perkeliančius teisės aktus. Be to, prie atsiliepimo į ieškinį pridėtoje atitikties lentelėje aiškiai ir glaustai nurodytos perkeltomis į nacionalinę teisę laikomos Direktyvos 2015/849 nuostatos, taip pat atitinkamos galiojančios nacionalinės teisės nuostatos. Tai, kad šiose priemonėse nėra nuorodos į šią direktyvą, neužkerta kelio tam, kad jos būtų laikomos perkėlimo priemonėmis, nes jos leidžia įgyvendinti šia direktyva siekiamus tikslus.

18      Kadangi šio ieškinio dalykas yra visiško Direktyvos 2015/849 perkėlimo į Rumunijos teisę nebuvimas, Komisijos argumentas, kad atitikties lentelėje nurodytos priemonės, atsižvelgiant į Direktyva 2015/849 padarytus pakeitimus, negali būti laikomos jos perkėlimo į nacionalinę teisę priemonėmis, turi būti kito ieškinio dalykas.

 Teisingumo Teismo vertinimas

19      Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją įsipareigojimų neįvykdymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į valstybės narės padėtį pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui, ir Teisingumo Teismas negali atsižvelgti į vėliau įvykusius pokyčius (2002 m. sausio 30 d. Sprendimo Komisija / Graikija, C‑103/00, EU:C:2002:60, 23 punktas; 2018 m. spalio 18 d. Sprendimo Komisija / Rumunija, C‑301/17, nepaskelbtas Rink., EU:C:2018:846, 42 punktas ir 2019 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija / Belgija (SESV 260 straipsnio 3 dalis – Spartieji elektroninių ryšių tinklai), C‑543/17, EU:C:2019:573, 23 punktas).

20      Be to, Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, kad jei direktyvoje aiškiai numatyta valstybių narių pareiga užtikrinti, kad jos perkėlimo priemonėse būtų nuoroda į šią direktyvą arba tokia nuoroda būtų daroma jas oficialiai skelbiant, bet kuriuo atveju būtina, kad valstybės narės priimtų aiškų aptariamos direktyvos perkėlimo aktą (šiuo klausimu žr. 1997 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑137/96, EU:C:1997:566, 8 punktą; 1997 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑360/95, EU:C:1997:624, 13 punktą ir 2015 m. birželio 11 d. Sprendimo Komisija / Lenkija, C‑29/14, EU:C:2015:379, 49 punktą).

21      Nagrinėjamu atveju Komisija pateikė Rumunijai savo pagrįstą nuomonę 2017 m. gruodžio 8 d., todėl joje nustatytas dviejų mėnesių terminas baigėsi 2018 m. vasario 8 d. Taigi įsipareigojimų įvykdymą ar neįvykdymą reikia vertinti atsižvelgiant į tuo metu galiojusius nacionalinės teisės aktus (pagal analogiją žr. 2019 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija / Belgija (SESV 260 straipsnio 3 dalis – Spartieji elektroninių ryšių tinklai), C‑543/17, EU:C:2019:573, 24 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

22      Šiuo klausimu, pirma, neginčijama, kad apie 40 nacionalinių priemonių, kuriomis, Rumunijos teigimu, užtikrinamas dalinis Direktyvos 2015/849 perkėlimas, buvo pranešta kaip apie šios direktyvos perkėlimo priemones pasibaigus 2017 m. gruodžio 8 d. pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui, t. y. 2018 m. spalio mėn.

23      Antra, bet kuriuo atveju, kaip išvados 35 punkte pažymėjo generalinis advokatas, neginčijama, kad, priešingai, nei reikalaujama pagal Direktyvos 2015/849 67 straipsnį, šiose 40 priemonių nėra jokios nuorodos į šią direktyvą.

24      Vadinasi, nagrinėjamos priemonės negali būti laikomos aiškiu perkėlimo aktu, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 20 punkte nurodytą jurisprudenciją.

25      Taigi darytina išvada, kad pasibaigus 2017 m. gruodžio 8 d. pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui Rumunija nebuvo nei priėmusi priemonių, būtinų Direktyvos 2015/849 perkėlimui užtikrinti, nei apie šias priemones pranešusi Komisijai.

26      Todėl reikia konstatuoti, kad, pasibaigus 2017 m. gruodžio 8 d. pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui nepriėmusi įstatymų ir kitų teisės aktų, būtinų Direktyvai 2015/849 įgyvendinti, ir todėl nepranešusi apie šias nuostatas Komisijai, Rumunija neįvykdė įsipareigojimų pagal šios direktyvos 67 straipsnį.

 Dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį

 Dėl SESV 260 straipsnio 3 dalies taikymo

–       Šalių argumentai

27      Komisijos teigimu, SESV 260 straipsnio 3 dalis įtraukta Lisabonos sutartimi siekiant sustiprinti sankcijų mechanizmą, prieš tai įtvirtintą Mastrichto sutartyje. Atsižvelgdama į šios nuostatos naujumą ir būtinybę išsaugoti skaidrumą bei teisinį saugumą, ši institucija priėmė komunikatą „SESV 260 straipsnio 3 dalies įgyvendinimas“ (OL C 12, 2011, p. 1; toliau – 2011 m. komunikatas).

28      Šios nuostatos tikslas – dar labiau motyvuoti valstybes nares perkelti direktyvas į nacionalinę teisę per Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytą terminą ir užtikrinti Sąjungos teisės aktų taikymą.

29      Komisija teigia, kad SESV 260 straipsnio 3 dalis taikoma tiek visiško nepranešimo apie direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę priemones, tiek dalinio pranešimo apie šias priemones atveju.

30      Be to, ši institucija teigia, kad, kadangi SESV 260 straipsnio 3 dalyje minimas valstybės narės įsipareigojimo pranešti apie „direktyv[ą] į nacionalinę teisę perkeliančias nuostatas“ neįvykdymas, ši nuostata taikoma ne vien tuomet, kai nepranešama apie direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę priemones, bet ir kai valstybė narė nepatvirtino tokių priemonių. Vien formalus šios nuostatos aiškinimas, kad ja siekiama tik užtikrinti veiksmingą pranešimą apie nacionalines priemones, negarantuotų tinkamo visų atitinkamos direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę, o pareiga perkelti direktyvas į nacionalinę teisę taptų neveiksminga.

31      Nagrinėjamu atveju konkrečiai siekiama, kad Rumunija būtų nubausta už tai, kad ji nepriėmė ir nepaskelbė visų teisės nuostatų (taigi ir nepranešė apie šias nuostatas Komisijai), būtinų, kad Direktyva 2015/849 būtų perkelta į nacionalinę teisę.

32      Atsakydama į Rumunijos argumentus, kuriais ginčijamas SESV 260 straipsnio 3 dalies taikymas šioje byloje, Komisija, be kita ko, teigia, kad jos sprendimas sistemingai prašyti skirti piniginę baudą pagal šią nuostatą negali būti suprantamas kaip jos diskrecijos neįgyvendinimas. Iš tikrųjų 2011 m. komunikato 16 punkte ji aiškiai atsižvelgė į tai, kad minėta nuostata jai suteikiama plati diskrecija, analogiška diskrecijai pradėti pažeidimo procedūrą pagal SESV 258 straipsnį (arba jos nepradėti). Taigi politinis sprendimas iš principo pasinaudoti SESV 260 straipsnio 3 dalyje numatyta priemone visose bylose, susijusiose su šioje nuostatoje nurodytais įsipareigojimų neįvykdymais, buvo priimtas įgyvendinant turimą diskreciją. Nors Komisija neatmeta galimybės, kad gali būti ypatingų atvejų, kai prašymas skirti sankciją pagal minėtą nuostatą jai atrodo netinkamas, ji patikslina, kad taip nėra šiuo atveju.

33      Dėl Rumunijos argumento, kad dauguma valstybių narių nesilaikė Direktyvos 2015/849 perkėlimo termino, Komisija pripažįsta, kad pasibaigus jos perkėlimo į nacionalinę teisę terminui, t. y. 2017 m. birželio 26 d., tik aštuonios valstybės narės jai pranešė apie visiško šios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę priemones. Vis dėlto šio ieškinio pareiškimo dieną, t. y. 2018 m. rugpjūčio 27 d., Rumunija buvo vienintelė valstybė narė, kuri nepranešė apie jokias minėtos direktyvos perkėlimo priemones.

34      Rumunija prašo atmesti Komisijos ieškinį, kiek juo siekiama, kad jai būtų skirtos piniginės baudos pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį, ir teigia, kad dėl to, jog šio ieškinio pareiškimo dieną Rumunijos teisėje buvo užtikrintas dalinis Direktyvos 2015/849 perkėlimas, tai iš esmės lemia šioje nuostatoje numatytos sankcijų sistemos netaikymą. Subsidiariai ši valstybė narė nurodo būtinybę Komisijos pasiūlytas pinigines baudas pritaikyti prie šios situacijos.

35      Nors Rumunija neginčija nei Komisijos pagal SESV 258 straipsnį pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo procedūros teisėtumo, nei šios procedūros tęsimo Teisingumo Teisme, ji vis dėlto mano, kad nagrinėjamu atveju SESV 260 straipsnio 3 dalis netaikytina, nes ši nuostata, kurioje numatyta pagreitinta sankcijų sistemos taikymo tvarka, susijusi su SESV 258 straipsniu grindžiamu ieškiniu dėl įsipareigojimų neįvykdymo, turi būti aiškinama siaurai. Iš tiesų minėtos nuostatos tikslas yra ankstesniame etape bausti už akivaizdų pareigos, kurios įgyvendinimo būdas yra neginčijamas (t. y. pranešti apie direktyvų perkėlimo priemones), pažeidimą. Taigi SESV 260 straipsnio 3 dalis susijusi su akivaizdžiais pažeidimais, į kuriuos atsižvelgiant išankstinis Teisingumo Teismo sprendimo, kuriuo konstatuojamas įsipareigojimų neįvykdymas, priėmimas yra tik formalus veiksmas. Ši nuostata turėtų būti taikoma tik situacijoms, išsamiai aprašytoms jos tekste, t. y. „pareigos pranešti apie direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę priemones“ neįvykdymui.

36      Rumunijos teigimu, taikant SESV 260 straipsnio 3 dalį Komisijos vykdoma kontrolė neturi būti tik paprastas formalus konstatavimas, kad buvo pranešta apie nacionalines aptariamos direktyvos perkėlimo priemones. Akivaizdu, kad Komisija turi atlikti bendrą nacionalinių priemonių, apie kurias pranešta, analizę ir patikrinti tai, ar jos susijusios su šios direktyvos reglamentuojama sritimi, terminą, per kurį jos įsigalioja, ir tai, ar taikomos visoje atitinkamos valstybės narės teritorijoje. Vis dėlto, kai valstybės narės priima perkėlimo priemones arba, kaip nagrinėjamu atveju, įrodo tokių priemonių buvimą, net jei jos yra dalinės, norint nustatyti įsipareigojimų neįvykdymą paprastai reikia Komisijos ir atitinkamos valstybės narės rungimosi principu pagrįstų ginčų, kurie neturi būti prilyginti formaliems veiksmams.

37      Rumunija teigia, kad šis SESV 260 straipsnio 3 dalies aiškinimas atitinka parengiamuosius darbus, po kurių buvo priimta ši nuostata, be to, jis išplaukia iš jos pažodinio aiškinimo. Beje, tik toks aiškinimas leidžia laikytis ir teisinio saugumo, ir proporcingumo principų, nes nustatomas aiškus skirtumas tarp, pirma, visiško priemonių perkėlimo į nacionalinę teisę ir pranešimo apie jas nebuvimo atvejų ir, antra, atvejų, kai perkėlimo priemonės ir pranešimas apie jas yra tik daliniai.

38      Dėl prašomos skirti piniginės baudos Rumunija pažymi, pirma, kad Komisija nemotyvavo savo sprendimo prašyti skirti tokią baudą nagrinėjamu atveju. Iš tiesų Komisijos praktika automatiškai prašyti skirti pinigines baudas pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį nagrinėjant ieškinius dėl konstatavimo, kad neįvykdytas įsipareigojimas pranešti apie direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę priemones, yra klaidinga ir pažeidžia šia nuostata siekiamus tikslus. Taigi iš paties šios nuostatos teksto matyti, kad Komisija „gali, jei mano esant reikalinga, nurodyti vienkartinės sumos arba periodinės baudos <…> dydį“, kurį turi sumokėti atitinkama valstybė narė, todėl piniginių baudų skyrimas yra Komisijai, kuri turi išnagrinėti kiekvieną situaciją atskirai, suteikta galimybė. Taigi ši institucija turi išnagrinėti visas šios bylos faktines ir teisines aplinkybes ir, atsižvelgdama į šias aplinkybes, motyvuoti savo sprendimą prašyti Teisingumo Teismo skirti pinigines baudas. Šios pareigos laikymasis yra ypač svarbus, nes iš SESV 260 straipsnio 3 dalies matyti, kad Teisingumo Teismas gali skirti sankcijas tik tiek, kiek tai susiję su Komisijos nurodyta suma, todėl, nesant Komisijos pasiūlymo dėl tokios sumos, Teisingumo Teismas negali skirti piniginės baudos. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, ir į visas šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, taip pat į tai, kad Komisija nemotyvavo savo sprendimo prašyti skirti pinigines baudas, Rumunija teigia, kad nagrinėjamu atveju tokių baudų skirti negalima.

39      Antra, ši valstybė narė teigia, kad įpareigojimas sumokėti vienkartinę sumą yra išimtis, kuri taikoma tik tuo atveju, kai iš nagrinėjamo įsipareigojimų neįvykdymo požymių, atitinkamos valstybės narės elgesio ir iš žalos viešiesiems ir privatiems interesams lygio vertinimo matyti, kad periodinės baudos taikymas yra nepakankamas atsižvelgiant į tikslą kuo greičiau nutraukti šį pažeidimą ir užtikrinti, kad ši valstybė narė nebetęs tokių veiksmų. Be to, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad, atsižvelgiant į SESV 260 straipsnio 3 dalies formuluotę ir tikslą, įpareigojimas sumokėti vienkartinę sumą neturi būti automatiškas, kaip siūlo Komisija. Nagrinėjamu atveju Komisija visų pirma pripažino, kad vykstant procesui Teisingumo Teisme Rumunija ėmėsi visų priemonių, būtinų visiškam Direktyvos 2015/849 perkėlimui užtikrinti. Be to, dar prieš 2019 m. liepos 21 d. įsigaliojant 2019 m. liepos 11 d. Legea Nr. 129/2019 pentru prevenirea și combaterea spălării banilor și finanțării terorismului, precum și pentru modificarea și completarea unor acte normative (Įstatymas Nr. 129/2019 dėl pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos ir kovos su šia veikla, kuriuo iš dalies keičiami ir papildomi tam tikri teisės aktai; Monitorul Oficial al României, I dalis, Nr. 589, 2019 m. liepos 18 d.) Direktyvos 2015/849 nuostatos, susijusios su pasekmėmis privatiems ir viešiesiems subjektams, jau buvo perkeltos galiojančiais nacionaliniais norminiais teisės aktais. Be to, kai kurių šioje direktyvoje numatytų įsipareigojimų perkėlimo terminas dar nebuvo pasibaigęs. Galiausiai Rumunija patenka į valstybių narių vidurkį, kiek tai susiję su ieškinių dėl įsipareigojimo pranešti apie direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę priemones skaičiumi, ir Teisingumo Teismas dar niekada nebuvo pripažinęs, kad ji neįvykdė įsipareigojimo perkelti direktyvą per nustatytą terminą. Be to, vidutinė ikiteisminių procesų, kuriuose dalyvauja Rumunija, trukmė yra trumpiausia visose valstybėse narėse ir nagrinėjamu atveju nuo ikiteisminio etapo pradžios iki kreipimosi į Teisingumo Teismą praėjo mažiau nei metai. Todėl Komisijos prašymas įpareigoti sumokėti vienkartinę sumą yra ne tik nepagrįstas, bet ir neproporcingas atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir pagrindinį šios rūšies piniginės baudos tikslą.

40      Belgijos Karalystė, Estijos Respublika ir Prancūzijos Respublika iš esmės tvirtina, kad SESV 260 straipsnio 3 dalis taikoma tik tuo atveju, kai valstybė narė visiškai nesiėmė veiksmų, kiek tai susiję su direktyvos perkėlimu į nacionalinę teisę, taigi per nustatytą terminą nesiėmė priemonių šiai direktyvai perkelti ir apie jas pranešti Komisijai. Į šios nuostatos taikymo sritį nepatenka atvejai, kai valstybė narė pranešė Komisijai apie perkėlimo į nacionalinę teisę priemones, tačiau Komisija jai priekaištauja, kad atitinkama direktyva perkelta netinkamai arba tik iš dalies.

41      Šiuo klausimu šios valstybės narės, be kita ko, nurodo, kad jų siūlomas SESV 260 straipsnio 3 dalies aiškinimas išplaukia iš šios nuostatos formuluotės, raidos ir tikslo, nes ji taikoma tik sunkiausiais ir akivaizdžiausiais atvejais, kai pažeidžiama pareiga priimti direktyvą į nacionalinę teisę perkeliančias priemones ir apie jas pranešti. Be to, tokį aiškinimą patvirtina SESV 260 straipsnio vidaus struktūra ir tik taip aiškinant valstybės narės neatsiduria ypač sunkioje padėtyje, nes, laikantis Komisijos ginamo požiūrio, valstybės narės niekada negalėtų būti tikros, kad ši institucija neketina joms skirti piniginės baudos.

42      Taip pat reikia pridurti, kad toks aiškinimas leidžia užtikrinti, jog bus visiškai paisoma SESV 258 straipsnio taikymo srities, be to, jis vienintelis suderinamas su teisinio saugumo ir proporcingumo principais. Iš tiesų pagal šį aiškinimą tuo atveju, kai vykstant procesui Teisingumo Teisme valstybė narė perkėlė direktyvą į nacionalinę teisę ir pranešė Komisijai apie visas jos perkėlimo priemones, Komisija turėtų atsisakyti reikalavimo skirti šiai valstybei narei periodinę baudą ar vienkartinę sumą. Be to, laikantis tokio aiškinimo būtų tik nedidelė rizika, kad valstybės narės bandys išvengti SESV 260 straipsnio 3 dalies taikymo, pranešdamos apie tikrovės neatitinkančias nagrinėjamos direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę priemones.

43      Beje, visos šio sprendimo 40 punkte minėtos įstojusios į bylą valstybės narės ir Lenkijos Respublika mano, kad nagrinėjamu atveju SESV 260 straipsnio 3 dalis negali būti taikoma, nes Komisija išsamiai nemotyvavo savo sprendimo prašyti skirti pinigines baudas. Iš tiesų toks sprendimas turi būti aiškiai pagrįstas konkrečiomis kiekvienos bylos aplinkybėmis, nes, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, vienkartinės sumos mokėjimo nurodymas negali būti automatinis. Komisija iš principo negali apsiriboti SESV 260 straipsnio 3 dalyje numatyta priemone, nepažeisdama šios nuostatos. Be to, išsamios kiekvieno atvejo aplinkybių analizės, kurią atlieka Komisija, tikslas yra įsitikinti, kad šios aplinkybės būtinos siekiant nustatyti piniginės baudos, kurią reikia skirti tam, kad atitinkama valstybė narė būtų priversta nutraukti nagrinėjamą įsipareigojimų nevykdymą, ir nustatyti sumą, kuri būtų tinkama atsižvelgiant į bylos aplinkybes, pobūdį, kaip to reikalaujama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją. Beje, nebūtina kartu skirti vienkartinę sumą ir periodinę baudą. Bet kuriuo atveju Komisijos požiūris gali lemti diskriminaciją tarp valstybių narių.

–       Teisingumo Teismo vertinimas

44      Visų pirma primintina, kad SESV 260 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, jog jeigu pagal SESV 258 straipsnį Komisija kreipiasi į Teisingumo Teismą, remdamasi tuo, kad atitinkama valstybė narė neįvykdė įsipareigojimo pranešti apie pagal teisėkūros procedūrą priimtą direktyvą į nacionalinę teisę perkeliančias nuostatas, ji gali, jei mano esant tai reikalinga, nurodyti vienkartinės sumos arba periodinės baudos, mokėtinų atitinkamos valstybės narės, dydį, kurį pagal aplinkybes laiko tinkamu. SESV 260 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje nurodyta, kad jei Teisingumo Teismas nustato pažeidimą, jis gali paskirti atitinkamai valstybei narei sumokėti vienkartinę sumą arba periodinę baudą, neviršijančią Komisijos nurodyto dydžio, o mokėjimo pareiga įsigalioja Teisingumo Teismo sprendime nustatytą dieną.

45      Dėl SESV 260 straipsnio 3 dalies taikymo srities Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad reikia laikytis tokio šios nuostatos aiškinimo, kuris, pirma, leistų ir garantuoti Komisijos prerogatyvas, siekiant užtikrinti veiksmingą Sąjungos teisės taikymą, ir apsaugoti valstybių narių teisę į gynybą ir jų procesinę padėtį, kai kartu taikomi SESV 258 straipsnis ir SESV 260 straipsnio 2 dalis, ir, antra, Teisingumo Teismui vykdyti savo teismines funkcijas, t. y. per vieną ir tą patį procesą vertinti, ar atitinkama valstybė narė įvykdė įsipareigojimus pranešti, taip pat prireikus įvertinti konstatuoto įsipareigojimų neįvykdymo sunkumą ir skirti piniginę baudą, kurią jis mano esant labiausiai tinkamą nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis (2019 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija / Belgija (SESV 260 straipsnio 3 dalis – Spartieji elektroninių ryšių tinklai), C‑543/17, EU:C:2019:573, 58 punktas).

46      Atsižvelgdamas į tai Teisingumo Teismas SESV 260 straipsnio 3 dalyje esančią frazę „pareig[a] pranešti apie <…> į nacionalinę teisę perkeliančias nuostatas“ aiškino taip, kad ji reiškia valstybių narių pareigą pateikti pakankamai aiškią ir konkrečią informaciją apie direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę priemones. Kad įvykdytų teisinio saugumo pareigą ir užtikrintų visų šios direktyvos nuostatų perkėlimą į nacionalinę teisę visoje teritorijoje, valstybės narės privalo nurodyti kiekvieną direktyvos nuostatą perkeliančias nacionalinės teisės nuostatas. Kai toks pranešimas pateiktas (prireikus prie jo gali būti pridėta atitikties lentelė), Komisija, prašydama skirti atitinkamai valstybei narei šioje nuostatoje numatytą piniginę baudą, turi įrodyti, kad tam tikros perkėlimo priemonės akivaizdžiai nepatvirtintos arba neapima visos tos valstybės narės teritorijos, atsižvelgiant į aplinkybę, kad vykstant pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį pradėtam teismo procesui Teisingumo Teismas neprivalo nagrinėti, ar nacionalinės priemonės, apie kurias pranešta Komisijai, užtikrina tinkamą tos direktyvos perkėlimą (2019 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija / Belgija (SESV 260 straipsnio 3 dalis – Spartieji elektroninių ryšių tinklai), C‑543/17, EU:C:2019:573, 59 punktas).

47      Kadangi, kaip matyti iš šio sprendimo 25 ir 26 punktų, nustatyta, kad pasibaigus 2017 m. gruodžio 8 d. pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui Rumunija nepranešė Komisijai apie jokias Direktyvos 2015/849 perkėlimo priemones, kaip tai suprantama pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį, taip konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas patenka į šios nuostatos taikymo sritį.

48      Dėl to, ar, kaip teigia Rumunija ir ją palaikančios valstybės narės, Komisija turi kiekvienu konkrečiu atveju motyvuoti sprendimą skirti piniginę baudą pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį, ar ši institucija gali tai padaryti nenurodydama motyvų visais atvejais, kurie patenka į šios nuostatos taikymo sritį, reikia priminti, kad Komisija, kaip Sutarčių sergėtoja pagal ESS 17 straipsnio 1 dalies antrą sakinį, turi diskreciją priimti tokį sprendimą.

49      Iš tiesų SESV 260 straipsnio 3 dalies taikymas negali būti vertinamas atskirai, o turi būti siejamas su procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo pradėjimu pagal SESV 258 straipsnį. Jei prašymas skirti piniginę baudą remiantis SESV 260 straipsnio 3 dalimi yra tik papildomo pobūdžio per įsipareigojimų neįvykdymo procedūrą, kurios veiksmingumą Komisija turi užtikrinti, ir jei ji turi diskreciją, kiek tai susiję su galimybe pradėti tokią procedūrą, dėl kurios Teisingumo Teismas negali vykdyti teisminės kontrolės (šiuo klausimu žr. 1989 m. vasario 14 d. Sprendimo Star Fruit / Komisija, 247/87, EU:C:1989:58, 11 punktą; 2000 m. liepos 6 d. Sprendimo Komisija / Belgija, C‑236/99, EU:C:2000:374, 28 punktą ir 2001 m. birželio 26 d. Sprendimo Komisija / Portugalija, C‑70/99, EU:C:2001:355, 17 punktą), šios nuostatos taikymo sąlygos neturėtų būti griežtesnės nei tos, kurios taikomos įgyvendinant SESV 258 straipsnį.

50      Be to, svarbu pažymėti, kad pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį tik Teisingumo Teismas turi jurisdikciją skirti piniginę baudą valstybei narei. Kai Teisingumo Teismas priima tokį sprendimą po rungimosi principu grindžiamo ginčo, jis turi jį motyvuoti. Todėl tai, kad Komisija nemotyvavo savo sprendimo prašyti Teisingumo Teismo taikyti SESV 260 straipsnio 3 dalį, neturi įtakos atitinkamos valstybės narės procesinėms garantijoms.

51      Svarbu pridurti, jog tai, kad Komisija neturi kiekvienu konkrečiu atveju motyvuoti savo sprendimo prašyti skirti piniginę baudą pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį, neatleidžia šios institucijos nuo pareigos motyvuoti prašomos piniginės baudos pobūdį ir dydį, šiuo klausimu atsižvelgiant į Komisijos priimtas gaires, pavyzdžiui, esančias jos komunikatuose, kurios, nors ir neįpareigoja Teisingumo Teismo, bet prisideda prie Komisijos veiksmų skaidrumo, nuspėjamumo ir teisinio saugumo užtikrinimo (pagal analogiją dėl SESV 260 straipsnio 2 dalies žr. 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimo Komisija / Švedija, C‑270/11, EU:C:2013:339, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

52      Šis reikalavimas motyvuoti prašomos piniginės baudos pobūdį ir dydį yra ypač svarbus dėl to, kad, priešingai, nei numatyta SESV 260 straipsnio 2 dalyje, šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad per procedūrą, pradėtą pagal šią nuostatą, Teisingumo Teismas turi tik ribotą diskreciją, nes tuo atveju, kai Teisingumo Teismas konstatuoja įsipareigojimų neįvykdymą, Komisijos pasiūlymai įpareigoja Teisingumo Teismą dėl piniginės baudos, kurią jis gali skirti, pobūdžio ir maksimalaus dydžio.

53      Iš tiesų SESV 260 straipsnio 3 dalies autoriai ne tik numatė, kad Komisija turi nurodyti atitinkamos valstybės narės „mokėtin[os] vienkartinės sumos arba periodinės baudos dydį“, bet ir pažymėjo, kad Teisingumo Teismas gali skirti tik piniginę baudą, „neviršijančią Komisijos nurodyto dydžio“. Taip jie nustatė tiesioginį ryšį tarp Komisijos reikalaujamos baudos ir baudos, kurią Teisingumo Teismas gali skirti pagal šią nuostatą.

54      Argumentas, kad vienkartinės sumos skyrimas remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija (žr., be kita ko, 2008 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑121/07, EU:C:2008:695, 63 punktą) negali būti automatiškas, negali turėti reikšmės Komisijos diskrecijai pradėti procedūrą pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį visais atvejais, kai ji mano, kad įsipareigojimų neįvykdymas patenka į šios nuostatos taikymo sritį. Iš tiesų ši jurisprudencija susijusi su Komisijos ieškinio, kuriuo siekiama, kad Teisingumo Teismas „nurodytų“ sumokėti piniginę baudą, pagrįstumo vertinimu, o ne su galimybe pareikšti tokį ieškinį.

55      Dėl Rumunijos argumentų, susijusių su jos pozicija, palyginti su kitomis valstybėmis narėmis, kiek tai susiję su Direktyvos 2015/849 perkėlimu į nacionalinę teisę, su ja susijusių ikiteisminių procedūrų vidutine trukme arba ikiteisminės procedūros trukme šioje byloje, reikia pažymėti, pirma, kad šie argumentai susiję ne su SESV 260 straipsnio 3 dalies taikymu tokiam įsipareigojimų neįvykdymui, kaip nagrinėjamas šioje byloje, o su ieškinio, kuriuo siekiama, kad šioje byloje būtų nurodyta sumokėti vienkartinę sumą, pagrįstumu, kurio vertinimas vėliau bus atliktas šiame sprendime. Kita vertus, bet kuriuo atveju argumentai, kuriais remdamasi Komisija pradėjo šį procesą prieš Rumuniją, ir tai padarė savo pasirinktą dieną, negali pakenkti SESV 260 straipsnio 3 dalies taikymui ar pagal šią nuostatą pareikšto ieškinio priimtinumui.

56      Todėl reikia konstatuoti, kad SESV 260 straipsnio 3 dalis taikoma esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama šioje byloje.

 Dėl vienkartinės sumos skyrimo nagrinėjamoje byloje

–       Šalių argumentai

57      Dėl skirtinos piniginės baudos dydžio Komisija, remdamasi 2011 m. komunikato 23 punkte išdėstyta pozicija, mano: kadangi pareigos pranešti apie direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę priemones neįvykdymas nėra mažiau sunkus nei pažeidimas, už kurį gali būti skiriamos baudos pagal SESV 260 straipsnio 2 dalį, SESV 260 straipsnio 3 dalyje numatytų baudų apskaičiavimo tvarka turi būti tokia pati kaip ir taikant šio straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą.

58      Nagrinėjamu atveju Komisija prašo skirti vienkartinę sumą, kurios dydis apskaičiuojamas pagal jos 2005 m. gruodžio 13 d. komunikate „[SESV 260] straipsnio įgyvendinimas“ (SEC(2005) 1658), atnaujintame 2017 m. gruodžio 13 d. komunikatu „Duomenų, naudojamų apskaičiuojant vienkartines sumas ir periodines baudas, kurias Komisija siūlo taikyti Teisingumo Teismui vykdant pažeidimo tyrimo procedūras, atnaujinimas“ (C(2017) 8720), pateiktas gaires ir kurios minimali vienkartinė suma Rumunijai yra 1 887 000 EUR. Vis dėlto ši minimali vienkartinė suma šiuo atveju netaikoma, nes ji mažesnė už sumą, gautą apskaičiuojant vienkartinę sumą pagal šiuos komunikatus. Siekiant nustatyti sumą už dieną, kuri būtų šio apskaičiavimo pagrindas, reikėtų standartinę fiksuotą sumą, t. y. 230 EUR, padauginti iš sunkumo koeficiento, kuris šiuo atveju yra 8 skalėje nuo 1 iki 20, ir kintamojo „n“, kuris Rumunijai yra 3,27. Taigi suma už dieną būtų 6 016,80 EUR ir ji turėtų būti padauginta iš dienų, praėjusių nuo 2017 m. birželio 27 d., t. y. kitos dienos po Direktyvoje 2015/849 numatytos perkėlimo į nacionalinę teisę dienos, iki 2019 m. liepos 20 d., t. y. iki dienos, kurią buvo užtikrintas visiškas jos perkėlimas, skaičiaus, t. y. 754 dienų. Taigi mokėtina vienkartinė suma yra 4 536 667,20 EUR.

59      Be to, Komisija nesutinka, kad įpareigojimas sumokėti vienkartinę sumą yra išimtis ir taikoma tik išimtinėmis aplinkybėmis. Iš tiesų pavėluotas direktyvų perkėlimas į nacionalinę teisę pažeistų ne tik Sąjungos teisės aktais siekiamus bendruosius interesus, dėl kurių nebūtų galima toleruoti jokio vėlavimo, bet ir ypač Europos piliečių, kuriems kyla subjektinių teisių iš šių teisės aktų, apsaugą. Be to, būtų pakenkta visos Sąjungos teisės patikimumui, jei reikėtų daug metų tam, kad būtų visiškai įgyvendintas teisės aktų teisinis poveikis valstybėse narėse. Todėl vėlavimas perkelti direktyvas yra ypatingos ir pakankamai rimtos aplinkybės, pateisinančios vienkartinės sumos skyrimą.

60      Rumunija ginčija Komisijos požiūrį, kad pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį skirtinų baudų dydis apskaičiuojamas remiantis tais pačiais kriterijais ir taisyklėmis, kurie taikomi ir pagal SESV 260 straipsnio 2 dalį. Toks požiūris būtų klaidingas ir neproporcingas, atsižvelgiant į skirtingus įsipareigojimų neįvykdymo ir Komisijos pagal vieną ar kitą iš šių nuostatų pareikšto ieškinio požymius.

61      Nagrinėjamu atveju Komisijos nustatytas sunkumo koeficientas yra per didelis, nes tai nėra nei pirmojo sprendimo, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, nevykdymas, nei Direktyvos 2015/849 neperkėlimas į nacionalinę teisę, be to, Rumunija bendradarbiavo per visą procedūrą. Dėl trukmės koeficiento Rumunija mano, kad negalima taikyti tokio koeficiento, nes „pažeidimo trukmės“ sąvoka iš esmės priklauso nuo Teisingumo Teismo konstatuoto nagrinėjamo pažeidimo datos. Pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį ši data yra būtent Teisingumo Teismo sprendimo pagal SESV 258 straipsnį paskelbimo data. Jei Teisingumo Teismas nepritartų tokiam požiūriui, Rumunija mano, kad, siekiant nustatyti pažeidimo trukmę, pagrįstoje nuomonėje nustatytą datą reikėtų laikyti referencine data pagal Teisingumo Teismo praktiką įsipareigojimų nevykdymo pagal SESV 258 straipsnį atveju.

62      Atsižvelgdama į ieškinio, kurį Komisija pareiškė remdamasi SESV 258 straipsnio ir 260 straipsnio 3 dalies nuostatomis, ypatumus, Rumunija, be kita ko, mano, kad būtų tinkamiau nustatyti minimalų ir maksimalų vienkartinės sumos dydį, kurie skirtųsi atsižvelgiant į atitinkamos valstybės narės padaryto pažeidimo sunkumą. Nustatant šias sumas reikia atsižvelgti į visas reikšmingas aplinkybes. Taigi, viena vertus, turėtų būti nustatyta minimali vienkartinė suma, gerokai mažesnė už dabartinį Komisijos pasiūlymą, kuri būtų taikoma esant atitinkamos valstybės narės konstruktyviam ir bendradarbiavimu grindžiamam požiūriui ir ne tokio sunkaus pažeidimo atveju. Kita vertus, maksimali vienkartinė suma turėtų atspindėti priešingą atitinkamos valstybės narės elgesį ir sunkesnį pažeidimą. Nagrinėjamu atveju Komisijos pasiūlyta minimali 1 887 000 EUR vienkartinė suma būtų neproporcinga, atsižvelgiant į bylos ypatumus, Rumunijos požiūrį ir elgesį, taip pat į naują minimalią 1 651 000 EUR sumą, pasiūlytą 2019 m. rugsėjo 13 d. Komisijos komunikate „Duomenų, naudojamų apskaičiuojant vienkartines sumas ir baudas, kurias Komisija siūlys taikyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui vykdant pažeidimo tyrimo procedūrą, atnaujinimas“ (OL C 309, 2019, p. 1). Taigi, jeigu Teisingumo Teismas įpareigotų sumokėti vienkartinę sumą, ji turėtų būti gerokai sumažinta ir, be to, ji turėtų atspindėti aplinkybę, kad nors 2019 m. liepos 11 d. Įstatymas Nr. 129/2019 įsigaliojo tik 2019 m. liepos 21 d., Direktyva 2015/849 jau buvo iš dalies perkelta dar prieš pasibaigiant jos perkėlimo terminui. Be to, net jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų laikytis Komisijos požiūrio, vienkartinės sumos dydis turėtų būti sumažintas atsižvelgiant tik į dienų, praėjusių nuo pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino, t. y. 2018 m. vasario 8 d., skaičių ir – konkrečiu atveju – į nagrinėjamo pažeidimo nutraukimo datą arba į šio sprendimo paskelbimo datą.

63      Valstybės narės, įstojusios į bylą palaikyti Rumunijos reikalavimų, be kita ko, teigia, kad pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį skirtų piniginių baudų dydis turi būti mažesnis už sankcijų, skiriamų pagal šio straipsnio 2 dalį, dydį, nes tai yra ne toks sunkus pažeidimas kaip pirmojo Teisingumo Teismo sprendimo, kuriuo konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, nevykdymas. Bet kuriuo atveju, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, Komisijos pasiūlyta vienkartinė suma turėtų būti sumažinta.

–       Teisingumo Teismo vertinimas

64      Visų pirma dėl argumento, kad būtų neproporcinga skirti vienkartinę sumą, nes vykstant procesui Rumunija nutraukė nagrinėjamą įsipareigojimų nevykdymą, reikia priminti, kad, pirma, valstybės narės įsipareigojimo pranešti apie direktyvos perkėlimo priemones neįvykdymas dėl visiškai ar iš dalies nepateiktos informacijos arba dėl nepakankamai aiškios ir tikslios informacijos pats savaime gali pateisinti pagal SESV 258 straipsnį pradėtą procesą, kuriuo siekiama, kad būtų konstatuotas šis įsipareigojimo neįvykdymas (2019 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija / Belgija (SESV 260 straipsnio 3 dalis – Spartieji elektroninių ryšių tinklai), C‑543/17, EU:C:2019:573, 51 punktas). Antra, SESV 260 straipsnio 3 dalyje įdiegto mechanizmo tikslas – ne vien paskatinti valstybes nares kuo greičiau nutraukti įsipareigojimų nevykdymą, kuris, nesant tokios priemonės, galėtų tęstis, bet ir supaprastinti ir pagreitinti piniginių baudų skyrimo procedūrą, taikomą, kai neįvykdomas įsipareigojimas pranešti apie pagal teisėkūros procedūrą priimtos direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę priemonę; pasakytina, kad prieš įdiegiant tokį mechanizmą piniginė bauda valstybėms narėms už Teisingumo Teismo ankstesnio sprendimo neįgyvendinimą, taip pat už įsipareigojimo perkelti direktyvą į nacionalinę teisę neįvykdymą galėjo būti skiriama tik praėjus keleriems metams po tokio sprendimo paskelbimo (2019 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija / Belgija (SESV 260 straipsnio 3 dalis – Spartieji elektroninių ryšių tinklai), C‑543/17, EU:C:2019:573, 52 punktas).

65      Reikia konstatuoti, kad SESV 260 straipsnio 3 dalies autoriai, siekdami šios nuostatos tikslo, numatė dviejų rūšių pinigines baudas, t. y. vienkartinę sumą ir periodinę baudą.

66      Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad vienos ar kitos iš šių dviejų priemonių taikymas priklauso nuo to, ar kiekviena iš šių priemonių atitinka siekiamą tikslą, atsižvelgiant į bylos aplinkybes. Periodinės baudos skyrimas atrodo ypač tinkamas paskatinti valstybę narę kuo greičiau nutraukti įsipareigojimų nevykdymą, kurį, nesant tokios priemonės, būtų linkstama tęsti, o įpareigojimas sumokėti vienkartinę sumą labiau grindžiamas atitinkamos valstybės narės pareigų nevykdymo pasekmėmis privatiems ir viešiesiems interesams, pavyzdžiui, kai įsipareigojimai buvo nevykdomi ilgą laiką (pagal analogiją dėl SESV 260 straipsnio 2 dalies žr. 2005 m. liepos 12 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑304/02, EU:C:2005:444, 81 punktą).

67      Šiomis aplinkybėmis ieškinys, kuriuo, kaip ir šioje byloje, prašoma įpareigoti sumokėti vienkartinę sumą, negali būti atmestas kaip neproporcingas vien dėl to, kad jis susijęs su įsipareigojimų neįvykdymu, kuris, nors ir užtruko, pasibaigė tuo metu, kai Teisingumo Teismas nagrinėjo faktines aplinkybes.

68      Antra, dėl galimybės skirti piniginę baudą šioje byloje reikia priminti, kad Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos aplinkybes ir, kaip pats mano, reikalingą įtikinimo ar atgrasymo lygį, kiekvienoje byloje turi nustatyti tinkamas pinigines baudas, kad, be kita ko, būtų užkirstas kelias kartoti panašius Sąjungos teisės pažeidimus (2019 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija / Belgija (SESV 260 straipsnio 3 dalis – Spartieji elektroninių ryšių tinklai), C‑543/17, EU:C:2019:573, 78 punktas).

69      Šioje byloje reikia konstatuoti, kad, nepaisant to, jog per visą ikiteisminę procedūrą Rumunija bendradarbiavo su Komisijos tarnybomis ir dėjo pastangų, kad vykstant procesui galėtų nutraukti įsipareigojimų nevykdymą, teisinių ir faktinių aplinkybių visuma, susijusi su konstatuotu įsipareigojimų neįvykdymu, t. y. visiškas nepranešimas apie priemones, būtinas Direktyvai 2015/849 perkelti, pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui ir net šio ieškinio pareiškimo dieną, yra požymis, jog veiksmingai analogiškų Sąjungos teisės pažeidimų pasikartojimo prevencijai ateityje gali prireikti imtis atgrasomosios priemonės, kaip antai įpareigojimo sumokėti vienkartinę sumą (šiuo klausimu pagal analogiją dėl SESV 260 straipsnio 2 dalies žr. 2012 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑610/10, EU:C:2012:781, 142 punktą ir 2014 m. gruodžio 4 d. Sprendimo Komisija / Švedija, C‑243/13, nepaskelbtas Rink., EU:C:2014:2413, 63 punktą).

70      Šios išvados nepaneigia šio sprendimo 55 punkte pateikti argumentai. Iš tiesų, pirma, kaip buvo priminta šiame punkte, Komisija, be kita ko, turi įvertinti galimybę imtis veiksmų prieš valstybę narę ir pasirinkti, kada pradėti prieš ją procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo. Antra, ikiteisminės procedūros tikslai, t. y. suteikti atitinkamai valstybei narei galimybę įvykdyti iš Sąjungos teisės kylančius įsipareigojimus ir tinkamai apsiginti nuo Komisijos pareikštų kaltinimų (2017 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Komisija / Airija (Registracijos mokestis), C‑552/15, EU:C:2017:698, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), įpareigoja Komisiją suteikti valstybėms narėms pagrįstą terminą atsakymui į oficialų pranešimą pateikti ir tinkamai atsižvelgti į pagrįstą nuomonę arba prireikus pasirengti gynybai. Siekiant įvertini, koks terminas yra pagrįstas, reikia atsižvelgti į visas konkretaus atvejo aplinkybes. Labai trumpi terminai gali būti pateisinami ypatingomis aplinkybėmis, be kita ko, kai reikia skubiai ištaisyti pažeidimą arba kai atitinkama valstybė narė Komisijos nuomonę puikiai žinojo gerokai prieš pradedant procedūrą (2001 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑1/00, EU:C:2001:687, 65 punktas).

71      Vis dėlto reikia konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje neteigiama, jog oficialiame pranešime ir pagrįstoje nuomonėje nustatyti terminai pateikti atsakymą buvo ypač trumpi ar nepagrįsti. Be to, iš šio sprendimo 4 ir 5 punktuose nurodytų neginčijamų faktinių aplinkybių matyti, kad turi būti laikoma, jog bent jau nuo 2017 m. birželio 27 d. Rumunija žinojo, kad neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2015/849 67 straipsnį.

72      Trečia, dėl vienkartinės sumos, kurią šiuo atveju reikia skirti, apskaičiavimo reikia priminti, kad naudodamasis savo diskrecija šioje srityje, kuri apibrėžta Komisijos pasiūlymuose, Teisingumo Teismas turi nustatyti vienkartinės sumos, kurią valstybė narė gali būti įpareigota sumokėti pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį, dydį taip, kad, pirma, ji atitiktų aplinkybes ir, antra, būtų proporcinga padarytam pažeidimui. Tarp šiuo klausimu svarbių veiksnių yra konstatuoto pažeidimo sunkumas, jo trukmė ir atitinkamos valstybės narės mokumas (pagal analogiją dėl SESV 260 straipsnio 2 dalies žr. 2019 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Komisija / Airija (Derrybrien vėjo jėgainės), C‑261/18, EU:C:2019:955, 114 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

73      Dėl, pirma, pažeidimo sunkumo konstatuotina, kad pareiga patvirtinti nacionalines priemones, kad būtų užtikrintas visiškas direktyvos perkėlimas į nacionalinę teisę, ir pareiga pranešti apie šias priemones Komisijai yra esminiai valstybių narių įsipareigojimai, siekiant užtikrinti Sąjungos teisės veiksmingą taikymą, todėl šių įsipareigojimų neįvykdymas laikytinas sunkiu (2019 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija / Belgija (SESV 260 straipsnio 3 dalis – Spartieji elektroninių ryšių tinklai), C‑543/17, EU:C:2019:573, 85 punktas). Be to, Direktyva 2015/849 yra svarbi priemonė siekiant užtikrinti veiksmingą Sąjungos finansų sistemos apsaugą nuo pinigų plovimo ir teroristų finansavimo keliamų grėsmių. Tokios Sąjungos finansų sistemos apsaugos nebuvimas ar nepakankamumas turi būti laikomi ypač sunkiais, atsižvelgiant į jų pasekmes Sąjungos viešiesiems ir privatiems interesams.

74      Nors vykstant procesui Rumunija nutraukė įsipareigojimų nevykdymą, šis įsipareigojimų neįvykdymas egzistavo pasibaigus 2017 m. gruodžio 8 d. pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui, t. y. 2018 m. vasario 8 d., todėl Sąjungos teisės veiksmingumas nebuvo užtikrintas visą laiką.

75      Be to, šio įsipareigojimų neįvykdymo sunkumą sustiprina aplinkybė, kad tuo metu Rumunija dar nebuvo priėmusi jokios Direktyvos 2015/849 perkėlimo priemonės.

76      Rumunijos pateikti argumentai, siekiant paaiškinti vėlavimą perkelti Direktyvą 2015/849, t. y. šios direktyvos nuostatų sudėtingumas, sudėtingas jos priėmimo procesas ir noras užtikrinti tinkamą minėtos direktyvos perkėlimą, negali turėti įtakos nagrinėjamo pažeidimo sunkumui, nes pagal suformuotą jurisprudenciją valstybės narės vidaus tvarkos praktika ar situacijos negali pateisinti iš Sąjungos direktyvų kylančių pareigų ir terminų nesilaikymo ar pavėluoto arba nevisiško jų perkėlimo. Be to, nesvarbu, kad valstybės narės įsipareigojimų neįvykdymą lėmė techniniai sunkumai, su kuriais ji susidūrė (žr., be kita ko, 2002 m. gegužės 7 d. Sprendimo Komisija / Nyderlandai, C‑364/00, EU:C:2002:282, 10 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

77      Antra, dėl pažeidimo trukmės reikia priminti, kad ji turi būti vertinama atsižvelgiant į momentą, kuriuo Teisingumo Teismas vertina faktines aplinkybes, o ne į momentą, kuriuo Komisija į jį kreipiasi (šiuo klausimu žr. 2019 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija / Belgija (SESV 260 straipsnio 3 dalis – Spartieji elektroninių ryšių tinklai), C‑543/17, EU:C:2019:573, 87 punktas). Šis faktinių aplinkybių vertinimas laikytinas atliktu proceso pabaigos dieną.

78      Šioje byloje neginčijama, kad nagrinėjamas įsipareigojimų neįvykdymas baigėsi 2019 m. liepos 21 d., t. y. anksčiau, nei buvo užbaigta procedūra.

79      Dėl laikotarpio pradžios, į kurią reikia atsižvelgti nustatant vienkartinę sumą, skirtiną pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį, reikia patikslinti, kad, priešingai, nei Teisingumo Teismas nusprendė savo 2019 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija / Belgija (SESV 260 straipsnio 3 dalis – Spartieji elektroninių ryšių tinklai) (C‑543/17, EU:C:2019:573), susijusio su skirtinos periodinės baudos už dieną nustatymu, 88 punkte, data, į kurią reikia atsižvelgti siekiant įvertinti nagrinėjamo įsipareigojimų nevykdymo trukmę skiriant vienkartinę sumą pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį, yra ne pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaiga, bet diena, kurią baigiasi atitinkamoje direktyvoje nustatytas perkėlimo terminas.

80      Iš tiesų, kaip išvados 74 punkte pažymėjo generalinis advokatas, šia nuostata siekiama paskatinti valstybes nares perkelti direktyvas į nacionalinę teisę per Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytus terminus ir užtikrinti visišką Sąjungos teisės aktų veiksmingumą. Taigi, nors aplinkybė, dėl kurios pradėta SESV 260 straipsnio 2 dalyje numatyta procedūra, yra tai, kad valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų pagal sprendimą, kuriuo konstatuojamas įsipareigojimų neįvykdymas, SESV 260 straipsnio 3 dalyje numatytos procedūros pagrindas yra tai, kad valstybė narė neįvykdė savo pareigos priimti direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę priemones ir pranešti apie jas ne vėliau kaip iki joje nustatytos datos.

81      Be to, bet koks kitas sprendimas paneigtų direktyvų nuostatų, nustatančių datą, nuo kurios turi būti įsigaliojusios šių direktyvų perkėlimo priemonės, veiksmingumą. Iš tiesų, kadangi remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija pagal SESV 258 straipsnio pirmą pastraipą prieš išsiųsdama oficialų pranešimą Komisija turi būti iš anksto nustačiusi, jog atitinkama valstybė narė neįvykdė jai tenkančių įsipareigojimų (2019 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Komisija / Ispanija (Atliekų tvarkymo planai), C‑642/18, EU:C:2019:1051, 17 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), valstybės narės, kurios direktyvos neperkėlė į nacionalinę teisę iki joje nustatytos datos, bet kuriuo atveju gali pasinaudoti papildomu perkėlimo terminu, kurio trukmė, beje, skiriasi atsižvelgiant į tai, ar Komisija skuba pradėti ikiteisminę procedūrą; vis dėlto į šį terminą negalima atsižvelgti vertinant nagrinėjamo įsipareigojimų nevykdymo trukmę. Neginčijama, kad data, nuo kurios reikia užtikrinti visišką direktyvos veiksmingumą, yra pačioje direktyvoje nustatyta perkėlimo į nacionalinę teisę data, o ne pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigos data.

82      Priešingai, nei teigia Rumunija, toks požiūris negali paneigti SESV 258 straipsnio pirmoje pastraipoje numatytos ikiteisminės procedūros veiksmingumo. Iš tiesų, esant tokiai situacijai, kokia nagrinėjama šioje byloje, atitinkama valstybė narė negali pagrįstai teigti, kad ji nepaisė to, kad nuo aptariamoje direktyvoje nustatytos perkėlimo datos neįvykdė įsipareigojimų pagal šią direktyvą. Be to, dėl nagrinėjamos valstybės narės teisės į gynybą apsaugos, kuri užtikrinama ikiteismine procedūra, reikia pažymėti, kad ši valstybė narė negali būti apsaugota nuo visų finansinių pasekmių, dėl šio įsipareigojimų neįvykdymo kylančių laikotarpiu iki pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigos.

83      Todėl tam, kad būtų užtikrintas visiškas Sąjungos teisės veiksmingumas, vertinant pažeidimo trukmę pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį skirtinos vienkartinės sumos dydžio nustatymo tikslais, reikia atsižvelgti į pačioje nagrinėjamoje direktyvoje numatytą perkėlimo į nacionalinę teisę datą.

84      Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad Direktyvos 2015/849 67 straipsnyje numatytą perkėlimo į nacionalinę teisę dieną, t. y. 2017 m. birželio 26 d., Rumunija nebuvo priėmusi įstatymų ir kitų teisės aktų, būtinų šios direktyvos perkėlimui užtikrinti, ir todėl nepranešė Komisijai apie jos perkėlimo į nacionalinę teisę priemones. Darytina išvada, kad nagrinėjamas įsipareigojimų neįvykdymas, kuris baigėsi tik 2019 m. liepos 21 d., tęsėsi šiek tiek daugiau nei dvejus metus.

85      Trečia, kiek tai susiję su atitinkamos valstybės narės mokumu, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad reikia atsižvelgti į šios valstybės narės naujausius bendrojo vidaus produkto (BVP) pokyčius Teisingumo Teisme atliekamo faktinių aplinkybių nagrinėjimo dieną (pagal analogiją dėl SESV 260 straipsnio 2 dalies žr. 2019 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Komisija / Airija (Derrybrien vėjo jėgainės), C‑261/18, EU:C:2019:955, 124 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

86      Atsižvelgiant į visas šios bylos aplinkybes ir į Teisingumo Teismui pripažintą diskreciją SESV 260 straipsnio 3 dalyje, kurioje numatyta, kad šis teismas, kiek tai susiję su jo skiriama vienkartine suma, negali viršyti Komisijos nurodytos sumos, reikia konstatuoti, kad siekiant veiksmingai užkirsti kelią ateityje kartotis pažeidimams, kurie yra analogiški Direktyvos 2015/849 67 straipsnyje numatytiems pažeidimams ir daro poveikį visiškam Sąjungos teisės veiksmingumui, pagrįsta reikalauti sumokėti 3 000 000 EUR vienkartinę sumą.

87      Taigi reikia įpareigoti Rumuniją sumokėti Komisijai 3 000 000 EUR vienkartinę sumą.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

88      Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija prašė priteisti išlaidas ir Rumunija pralaimėjo bylą, iš jos turi būti priteistos bylinėjimosi išlaidos.

89      Remiantis šio reglamento 140 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad į bylą įstojusios valstybės narės padengia savo bylinėjimosi išlaidas, Belgijos Karalystė, Estijos Respublika, Prancūzijos Respublika ir Lenkijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

1.      Iki 2017 m. gruodžio 8 d. pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigos nepriėmusi įstatymų ir kitų teisės aktų, būtinų, kad būtų laikomasi 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ar teroristų finansavimui prevencijos, kuria iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 648/2012 ir panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB bei Komisijos direktyva 2006/70/EB, ir todėl apie juos nepranešusi Europos Komisijai, Rumunija neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2015/849 67 straipsnį.

2.      Rumunija įpareigojama sumokėti Europos Komisijai 3 000 000 EUR vienkartinę sumą.

3.      Rumunija padengia bylinėjimosi išlaidas.

4.      Belgijos Karalystė, Estijos Respublika, Prancūzijos Respublika ir Lenkijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Parašai.



*      Proceso kalba: rumunų.