Byla T‑360/21
(Ištraukų skelbimas)
Portigon AG
prieš
Bendrą pertvarkymo valdybą (BPV),
Europos Parlamentą,
Europos Sąjungos Tarybą
ir
Europos Komisiją
2024 m. gegužės 29 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji išplėstinė kolegija) sprendimas
„Ekonominė ir pinigų sąjunga – Bankų sąjunga – Kredito įstaigų ir tam tikrų investicinių įmonių bendras pertvarkymo mechanizmas (BPeM) – Bendras pertvarkymo fondas (BPF) – BPV sprendimas dėl ex ante įnašų už 2021 m. apskaičiavimo – Neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas – Reglamento Nr. 806/2014 teisinis pagrindas – SESV 114 straipsnis – Vienodas požiūris – Komisijos diskrecija – BPV diskrecija – Pareiga motyvuoti“
1. Teisės aktų derinimas – Priemonės, skirtos finansų vidaus rinkos veikimui pagerinti – Teisės nuostatos dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su įstaigų pertvarkymu bankų sąjungoje, derinimo – Reglamentas Nr. 806/2014 – Direktyva 2014/59 – Bendros pertvarkymo valdybos (BPV) įgaliojimai nustatyti „ex ante“ įnašus ir valdyti Bendro pertvarkymo fondo (BPF) finansinius išteklius – Teisinis pagrindas – SESV 114 straipsnis
(Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 806/2014 1–4, 9, 12, 19 ir 107 konstatuojamosios dalys, 67 ir 76 straipsniai; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/69 3–5, 9, 10, 103, 104 ir 108 konstatuojamosios dalys, 100 ir 101 straipsniai)
(žr. 41, 42, 48, 53–57 punktus)
2. Ekonominė ir pinigų politika – Ekonominė politika – Kredito įstaigų ir tam tikrų investicinių įmonių bendras pertvarkymo mechanizmas – „Ex ante“ įnašai į Bendrą pertvarkymo fondą (BPF) – Pobūdis – Fiskalinio pobūdžio nebuvimas – Draudimo principais pagrįsta logika, pagal kurią siekiama užtikrinti viso finansų sektoriaus stabilumą – Viso finansų sektoriaus užtikrinamas finansavimas – Įnašai, tiesiogiai skirti tik šio sektoriaus išlaidoms finansuoti ir būtini jo veikimui užtikrinti – Teisinis pagrindas – SESV 114 straipsnio 2 dalis
(SESV 114 straipsnio 2 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 806/2014 67 straipsnio 2 ir 4 dalys, 69 ir 70 straipsniai; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/59 3, 5, 103, 105–107 konstatuojamosios dalys, 32 ir 101–103 straipsniai)
(žr. 61–66, 68–76 punktus)
3. Europos Sąjungos institucijos – Įgaliojimų įgyvendinimas – Komisijai suteikti įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus – Apimtis – Sudėtingi vertinimai – Didelė diskrecija – Direktyva 2014/59/ES, kuria nustatoma kredito įstaigų ir investicinių įmonių gaivinimo ir pertvarkymo sistema – „Ex ante“ įnašų koregavimo kriterijų nustatymas – Teisminė kontrolė – Ribos
(SESV 290 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 806/2014 41 konstatuojamoji dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/59)
(žr. 106, 108, 113, 114 punktus)
4. Ekonominė ir pinigų politika – Ekonominė politika – Kredito įstaigų ir tam tikrų investicinių įmonių bendras pertvarkymo mechanizmas – Bendra pertvarkymo valdyba (BPV) – Kompetencija – BPV atliekamas papildomų rizikos rodiklių ir subrodiklių, skirtų „ex ante“ įnašų į Bendrą pertvarkymo fondą (BPF) apskaičiavimui pakoreguoti pagal kredito įstaigų rizikos profilį, nustatymas – Tariamas Komisijos įgaliojimų delegavimas BPV – Nebuvimas – Didelė BPV diskrecija
(SESV 290 straipsnio 1 dalis; Komisijos reglamento 2015/63 6 straipsnio 1 dalies d punktas)
(žr. 141, 144, 148, 152, 156–160 punktus)
5. Ekonominė ir pinigų politika – Ekonominė politika – Kredito įstaigų ir tam tikrų investicinių įmonių bendras pertvarkymo mechanizmas – „Ex ante“ įnašai į Bendrą pertvarkymo fondą (BPF) – Tam tikrų tariamai nerizikingų įsipareigojimų neįtraukimas apskaičiuojant minėtus įnašus – Kredito įstaigos patikos įsipareigojimų neįtraukimas į minėtą apskaičiavimą – Neleistinumas
(Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 dalis; Komisijos reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies e punktas; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/59 103 straipsnio 2 ir 7 dalys)
(žr. 223, 224, 411, 412 punktus)
6. Ekonominė ir pinigų politika – Ekonominė politika – Kredito įstaigų ir tam tikrų investicinių įmonių bendras pertvarkymo mechanizmas – „Ex ante“ įnašai į Bendrą pertvarkymo fondą (BPF) – Kredito įstaigos patikos įsipareigojimų įtraukimas apskaičiuojant minėtus įnašus – Šių įsipareigojimų įtraukimo į atitinkamos įstaigos apskaitos balansą principas – Galimybė valstybėms narėms taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą, pagal kurią įstaigos gali įtraukti minėtus įsipareigojimus į nebalansinę ataskaitą – Konkurencijos iškraipymų buvimas dėl šių apskaitos skirtumų įvairių valstybių teisės aktuose – Nebuvimas
(SESV 114 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 dalies antros pastraipos b punktas; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/59 103 straipsnio 2 dalis; Tarybos direktyvos 86/635 10 straipsnio 1 dalis)
(žr. 229–232, 237–239 punktus)
7. Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis – Rengėjo per procesą Sąjungos teisme pateikiami akto motyvų paaiškinimai – Sąlygos – Prieštaravimų nebuvimas ir pareiga suderinti paaiškinimus su minėtais motyvais
(SESV 296 straipsnio antra pastraipa)
(žr. 265, 266 punktus)
8. Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis – Bendros pertvarkymo valdybos (BPV) sprendimas, kuriuo nustatyti „ex ante“ įnašai į Bendrą pertvarkymo fondą (BPF) – BPV pareiga pranešti atitinkamoms įstaigoms apie šių įnašų apskaičiavimo metodą ir metinio tikslinio lygio sumos nustatymo metodą
(SESV 296 straipsnio antra pastraipa; Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 806/2014; Tarybos reglamento 2015/81 4 straipsnis; Komisijos reglamento 2015/63 4–9 straipsniai; Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/59)
(žr. 268, 269 punktus)
9. Ekonominė ir pinigų politika – Ekonominė politika – Kredito įstaigų ir tam tikrų investicinių įmonių bendras pertvarkymo mechanizmas – „Ex ante“ įnašai į Bendrą pertvarkymo fondą (BPF) – Restruktūrizuojama kredito įstaiga – Minėtų įnašų koregavimo daugiklio padidinimas atsižvelgiant į atitinkamos įstaigos rizikos profilį – Sąlyga – Šios įstaigos naudojimasis nepaprastąja viešąja finansine parama – Valstybės pagalba, suteikta atitinkamai įstaigai iki Sąjungos taisyklių įsigaliojimo – Įtraukimas
(SESV 107 straipsnio 1 dalis; Komisijos reglamento 2015/63 3 straipsnio pirma pastraipa ir 6 straipsnio 8 dalies a punktas; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2 straipsnio 1 dalies 28 punktas ir 103 straipsnio 7 dalies e punktas)
(žr. 442, 443, 445, 446, 457 punktus)
Santrauka
Bendrasis Teismas patenkino gautą ieškinį dėl panaikinimo ir panaikino Bendros pertvarkymo valdybos (BPV) sprendimą dėl ex ante įnašų į Bendrą pertvarkymo fondą (BPF) už 2021 m. nustatymo(1), nes ji pažeidė pareigą motyvuoti metinio tikslinio lygio nustatymą. Be to, Bendrasis Teismas nusprendė dėl Reglamento Nr. 806/2014(2) ir – pirmą kartą – Direktyvos 2014/59(3), aiškinamų kartu, atitikties 114 straipsnio 1 ir 2 dalimis, pateikdamas paaiškinimų dėl sąvokos „fiskalinės nuostatos“, atsižvelgiant į ex ante įnašų savybes. Be to, Bendrasis Teismas pateikė paaiškinimų dėl BPV kompetencijos nustatyti rizikos rodiklius ir subrodiklius, susijusius su ex ante įnašų koregavimo atsižvelgiant į kredito įstaigų rizikos profilį daugikliu, atskirdamas Europos Komisijos įgaliojimų delegavimą, kaip tai suprantama pagal SESV 290 straipsnį, ir diskrecijos suteikimą BPV, taip pat dėl atsižvelgimo į viešąją finansinę paramą iki Direktyvos 2014/59, apskaičiuojant šį daugiklį.
Portigon yra Vokietijoje įsteigta kredito įstaiga. 2021 m. balandžio 14 d. BPV priėmė sprendimą, jame nustatė(4) kredito įstaigų ir tam tikrų investicinių įmonių, įskaitant ieškovę, ex ante įnašus į BPF už 2021 m.
Bendrojo Teismo vertinimas
Pirma, dėl ieškinio pagrindų, susijusių su prieštaravimais, grindžiamais Reglamento Nr. 806/2014 ir Direktyvos 2014/59 nuostatų neteisėtumu atsižvelgiant į Sutarčių nuostatas, kuriuos Bendrasis Teismas atmetė, pažymėtina, kad ieškovė konkrečiai ginčijo teisinį pagrindą, t. y. SESV 114 straipsnį, kuriuo remiantis buvo priimtos ginčijamos nuostatos, ir pasirinkimą taikyti šio straipsnio 1 dalį, nors ex ante įnašai tariamai yra fiskalinio pobūdžio, todėl juos apima 2 dalis.
Dėl pasirinkto teisinio pagrindo užginčijimo Bendrasis Teismas priminė, kad Sąjungos teisės akto teisinio pagrindo parinkimas turi būti grindžiamas objektyviais kriterijais, kuriems gali būti taikoma teisminė kontrolė ir prie kurių priskirtini teisės akto tikslas ir turinys. Pagal teisėkūros procedūrą priimami aktai, kurių teisinis pagrindas yra SESV 114 straipsnio 1 dalis, turi, viena vertus, apimti priemones, skirtas valstybių narių įstatymams ir kitoms teisės aktų nuostatoms derinti, ir, kita vertus, jais turi būti siekiama, kad būtų sukurta ir veiktų vidaus rinka.
Iš pradžių jis nurodė, kad SESV 114 straipsniu kaip teisiniu pagrindu galima remtis tik tuo atveju, kai iš teisės akto objektyviai ir iš tikrųjų išplaukia, kad jis skirtas vidaus rinkos sukūrimo ir veikimo sąlygoms pagerinti. Iš Reglamento Nr. 806/2014 konstatuojamųjų dalių matyti, kad juo siekiama susilpninti ryšį tarp atskirų valstybių narių numatomos biudžeto padėties ir jose veikiančių bankų ir įmonių finansavimo išlaidų, taip pat numatyti pareigą visam finansų sektoriui finansuoti finansų sistemos stabilizavimą. Taigi Reglamente Nr. 806/2014, be kita ko, nustatomos vienodos įstaigų pertvarkymo taisyklės ir vienoda procedūra, kurias turėtų taikyti BPV, ir tai daroma siekiant pašalinti kylančias grėsmes. Be to, Direktyvoje 2014/59, be kita ko, nustatytos suderintos įstaigų pertvarkymo taisyklės ir suderinta procedūra, kad būtų atsižvelgta į Sąjungos teisės aktų leidėjo susirūpinimą, aprašytą tos direktyvos konstatuojamosiose dalyse. BPF ir nacionalinės finansavimo struktūros yra esminiai šių taisyklių ir šios procedūros elementai, leidžiantys, kaip matyti iš Reglamento Nr. 806/2014 ir Direktyvos 2014/59, užtikrinti veiksmingą naudojimąsi pertvarkymo įgaliojimais ir prisidėti prie pertvarkymo priemonių finansavimo užtikrinant veiksmingą jų taikymą. Siekiant užtikrinti pakankamus finansinius išteklius BPF ir nacionalinėse finansavimo struktūrose, jos finansuojamos, be kita ko, iš įstaigų mokamų ex ante įnašų.
Taigi šių įnašų mokėjimas užtikrina veiksmingą vienodų ar suderintų taisyklių ir vienodos ar suderintos procedūros įstaigų pertvarkymo srityje taikymą, todėl Reglamentu Nr. 806/2014 ir Direktyva 2014/59 siekiama pagerinti vidaus rinkos sukūrimo ir veikimo sąlygas.
Be to, kiek tai susiję su SESV 114 straipsnio 1 dalyje nustatyta sąlyga, pagal kurią atitinkamame Sąjungos akte turi būti numatytos priemonės, susijusios su valstybių narių nuostatų derinimu, matyti, kad, viena vertus, Sąjungoje nebuvo vienodo sprendimų priėmimo proceso dėl įstaigų pertvarkymo ir, kita vertus, valstybėse narėse buvo didelių esminių ir procedūrinių skirtumų tarp įstaigų nemokumą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų. Šiomis aplinkybėmis Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė bankų sąjungos lygmeniu vienodas ir valstybių narių lygmeniu suderintas įstaigų pertvarkymo taisykles ir procedūrą, taip pat vienodą ex ante įnašų rinkimo procedūrą, kad būtų užtikrintas veiksmingas šių taisyklių ir procedūrų taikymas.
Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad Reglamentas Nr. 806/2014 ir Direktyva 2014/59 atitinka SESV 114 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas.
Dėl pasirinkimo taikyti SESV 114 straipsnio 1 dalį, nors įnašams, ieškovės teigimu, dėl jų fiskalinio pobūdžio taikoma to straipsnio 2 dalis, Bendrasis Teismas nusprendė, kad Reglamento Nr. 806/2014 ir Direktyvos 2014/59 nuostatos, pagal kurias įstaigos įpareigojamos mokėti ex ante įnašus ir kuriose nustatoma jų apskaičiavimo tvarka, nėra „fiskalinės nuostatos“, kaip tai suprantama pagal SESV 114 straipsnio 2 dalį.
Konkretaus sektoriaus ūkio subjektų atliktas mokėjimas nėra fiskalinio pobūdžio ypač tuo atveju, kai jis tiesiogiai skirtas tik šio sektoriaus išlaidoms finansuoti arba kai šios išlaidos būtinos to sektoriaus veikimui užtikrinti, siekiant visų pirma jį stabilizuoti. Šie argumentai taikomi ir ex ante įnašams, kurie atitinka draudimo principais pagrįstą logiką ir kuriuos moka konkretaus sektoriaus ūkio subjektai tam, kad būtų finansuojamos tik šio sektoriaus išlaidos.
Žinoma, Reglamente Nr. 806/2014 ir Direktyvoje 2014/59 nenustatyta jokio automatinio ryšio tarp ex ante įnašo mokėjimo ir atitinkamos įstaigos pertvarkymo, todėl ex ante įnašai neturėtų būti vertinami kaip draudimo įmokos, kurių kasmėnesinis mokėjimas ir grąžinimas būtų galimas. Vis dėlto įstaigos naudojasi ir BPF, ir nacionalinėmis finansavimo struktūromis, kurios finansuojamos būtent jų ex ante įnašais. Viena vertus, kai įstaigos žlunga arba gali žlugti, jų finansinė padėtis gali būti sureguliuota per pertvarkymo procedūrą, kurią dėl jų galima pradėti. Taigi tokia procedūra leidžia tokioms įstaigoms naudoti BPF ar nacionalinių finansavimo struktūrų finansinius išteklius, nes šie ištekliai buvo papildyti tų įstaigų įnašais. Kita vertus, mokėdamos ex ante įnašus visos įstaigos gauna naudos iš to, kad finansų sistema yra stabili, o tai užtikrina BPF ir nacionalinės finansavimo struktūros.
Vadinasi, laikantis ne fiskalinės, o draudimo principais pagrįstos logikos, BPF ir nacionalinėmis finansavimo struktūromis siekiama užtikrinti viso finansų sektoriaus stabilumą, kad visos įstaigos būtų apsaugotos nuo šio sektoriaus krizės. Beje, šį draudimo principais pagrįstos logikos tikslą atspindi ir tai, kaip apskaičiuojami ex ante įnašai, nes jie grindžiami ne konkretaus tarifo taikymu apmokestinimo bazei, bet galutinio tikslinio lygio, tada – metinio tikslinio lygio, kuris turi būti paskirstytas įstaigoms, nustatymu. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad įstaigų ex ante įnašai mokami laikantis draudimo principais pagrįstos logikos, nes jie tiesiogiai skirti tik finansų sektoriaus, kuriam priklauso šios įstaigos, išlaidoms finansuoti ir šios išlaidos būtinos šio sektoriaus veikimui užtikrinti, be kita ko, siekiant jį stabilizuoti tam tikrų įstaigų žlugimo atveju ir sumažinti problemos mastą.
Antra, dėl neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo, susijusio su Komisijos įgaliojimų perdelegavimu BPV, Bendrasis Teismas, atsižvelgdamas į savo jurisprudenciją šioje srityje(5), priminė, kad Deleguotojo reglamento 2015/63(6) 6 straipsnio 5–7 dalių ir 7 straipsnio 4 dalies nuostatomis, susijusiomis su IV rizikos ramsčiu, BPV suteikiama diskrecija. Vis dėlto tokios diskrecijos suteikimas neprilygsta Komisijos įgaliojimų delegavimui BPV, kaip tai suprantama pagal SESV 290 straipsnio 1 dalį.
Šiuo klausimu Bendrasis Teismas atskyrė tokius SESV 290 straipsnio 1 dalyje numatytus deleguotuosius įgaliojimus(7) ir įgaliojimus taikyti visuotinai taikomus – pagal teisėkūros ar ne teisėkūros procedūrą priimtus – aktus asmenims ar situacijoms, patenkantiems į tokių aktų taikymo sritį. Vis dėlto, viena vertus, Deleguotajame reglamente 2015/63 nėra jokios nuostatos, kuria Komisija būtų suteikusi BPV įgaliojimus priimti visuotinai taikomus aktus, papildančius ar iš dalies keičiančius tam tikras Direktyvos 2014/59, Reglamento Nr. 806/2014 ar šio deleguotojo reglamento nuostatas. Bet kelios minėto deleguotojo reglamento nuostatos(8) patvirtina Direktyva 2014/59 ir Reglamentu Nr. 806/2014 BPV suteiktus įgaliojimus taikyti šiuos visuotinai taikomus aktus apskaičiuojant į jų taikymo sritį patenkančių įstaigų ex ante įnašus. Kita vertus, nepaisant Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 1 dalies d punkte nurodyto IV rizikos ramsčio pavadinimo, t. y. „papildomi rizikos rodikliai, kuriuos nustato pertvarkymo institucija“, esminius šio rizikos ramsčio taikymo principus išdėstė pati Komisija šio deleguotojo reglamento 6 straipsnio 5–8 dalyse. Be to, minėto deleguotojo reglamento 7 straipsnio 4 dalyje ji nustatė šio rizikos ramsčio rizikos rodiklių santykinio svorio taisykles.
Taigi Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad Deleguotuoju reglamentu 2015/63 BPV nebuvo suteikti įgaliojimai priimti visuotinai taikomus aktus, kaip tai suprantama pagal SESV 290 straipsnio 1 dalį, ir atmetė šį neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą.
Galiausiai, trečia, dėl to, kad ginčijamu sprendimu ieškovė buvo kvalifikuota kaip „restruktūrizuojama įstaiga“, nes prieš įsigaliojant Direktyvai 2014/59 buvo suteikta viešoji finansinė parama, o tai lėmė jos koregavimo daugiklio padidinimą atsižvelgiant į rizikos profilį, Bendrasis Teismas priminė, kad Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 5 dalies c punkte nustatyta, kad IV rizikos ramstį, be kitų rizikos rodiklių, sudaro rizikos rodiklis „ankstesnės nepaprastosios viešosios finansinės paramos mastas“. Pagal Direktyvą 2014/59(9), siejamą su Deleguotuoju reglamentu 2015/63(10), „nepaprastoji viešoji finansinė parama“ – tai valstybės pagalba, kaip apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje, arba bet kokia kita viršvalstybinio lygmens viešoji finansinė parama, kuri, jei būtų teikiama nacionaliniu lygmeniu, būtų laikoma valstybės pagalba, ir kuri teikiama įstaigos gyvybingumui, likvidumui arba mokumui išsaugoti arba atkurti.
Šiuo atveju Bendrasis Teismas, viena vertus, konstatavo, kad ieškovė pradėta restruktūrizuoti po to, kai gavo valstybės pagalbą, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Kita vertus, tai, kad ši pagalba buvo suteikta prieš įsigaliojant Direktyvai 2014/59, neturi įtakos aplinkybei, kad šiai pagalbai taikomas Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 5 dalies c punktas, siejamas su šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies 28 punktu. Nei Direktyvos 2014/59 2 straipsnio 1 dalies 28 punkto, nei Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 8 dalies a punkto formuluotės nerodo, kad pastarosios nuostatos taikymas laiko atžvilgiu būtų apribotas.
Taigi Bendrasis Teismas konstatavo, kad BPV teisingai nusprendė, kad ieškovė patenka į Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 8 dalies a punkto taikymo sritį, ir pagal šią nuostatą jai taikė didžiausią rizikos rodiklio „ankstesnės nepaprastosios viešosios finansinės paramos mastas“ vertę.