TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija) SPRENDIMAS
2005 m. vasario 15 d.(*)
„Apeliacinis skundas – Konkurencija – Reglamentas (EEB) Nr. 4064/89 – Sprendimas, skelbiantis sprendimo, įpareigojančio atskirti įmones, neteisėtumą dėl ankstesnio sprendimo, skelbiančio koncentraciją nesuderinamą su bendrąja rinka, neteisėtumo“
Byloje C‑13/03 P,
dėl apeliacinio skundo pagal EB Teisingumo Teismo statuto 49 straipsnį, pateikto 2003 m. sausio 8 d.,
Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama M. Petite, A. Whelan ir P. Hellström, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
apeliantė,
dalyvaujant kitai proceso šaliai
Tetra Laval BV, įsteigtai Amsterdame (Nyderlandai), atstovaujamai advokatų A. Vandencasteele, D. Waelbroeck, M. Johnsson, A. Weitbrech ir S. Völcker,
ieškovei pirmojoje instancijoje,
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija)
kurį sudaro pirmininko pareigas einantis pirmosios kolegijos pirmininkas P. Jann, kolegijų pirmininkai C. W. A. Timmermans, A. Rosas (pranešėjas) ir K. Lenaerts, teisėjai C. Gulmann, J.‑P. Puissochet, R. Schintgen, N. Colneric ir S. von Bahr,
generalinis advokatas A. Tizzano,
posėdžio sekretorė L. Hewlett, vyriausioji administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2004 m. sausio 27 d. posėdžiui,
susipažinęs su 2004 m. gegužės 25 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Europos Bendrijų Komisija prašo panaikinti 2002 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Tetra Laval prieš Komisiją (T‑80/02, Rink. p. II‑4519, toliau – ginčijamas sprendimas), kuriuo jis panaikino 2002 m. sausio 30 d. Komisijos sprendimą 2004/103/EB, nustatantį veiksmus atstatyti veiksmingą konkurenciją pagal Tarybos reglamento (EEB) Nr. 4064/89 8 straipsnio 4 dalį (byla COMP/M.2416 – Tetra Laval prieš Sidel) (OL L 38, 2004, p. 1, toliau – sprendimas dėl atskyrimo).
Reglamentas (EEB) Nr. 4064/89
2 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 4064/89 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL L 395, p. 1, pataisyta versija OL L 257, 1990, p. 13), iš dalies pakeisto 1997 m. birželio 30 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1310/97 (OL L 180, p. 1, toliau – Reglamentas), 8 straipsnio 3 ir 4 dalys nustato:
„3. Nustačiusi, kad koncentracija atitinka 2 straipsnio 3 dalyje nustatytus kriterijus <...>, Komisija priima sprendimą, skelbiantį koncentraciją nesuderinamą su bendrąja rinka.
4. Jei koncentracija jau yra įvykdyta, Komisija gali pagal 3 dalį priimtu arba atskiru sprendimu pareikalauti atskirti sujungtas įmones arba turtą, nutraukti bendrą kontrolę arba imtis bet kokių kitų veiksmingos konkurencijos sąlygoms atstatyti reikalingų veiksmų.“
Komisijos sprendimai
3 2001 m. spalio 30 d. Komisija priėmė sprendimą 2004/124/EB, skelbiantį koncentraciją nesuderinamą su bendrąja rinka ir EEE susitarimu (byla COMP/M.2416 – Tetra Laval prieš Sidel) (OL L 43, 2004, p. 13, toliau – sprendimas dėl nesuderinamumo).
4 2002 m. sausio 30 d. Komisija priėmė sprendimą dėl atskyrimo, nustatantį priemones veiksmingos konkurencijos sąlygoms atstatyti pagal Reglamento 8 straipsnio 4 dalį. Šio sprendimo, apie kurį Tetra Laval BV (toliau – Tetra) buvo pranešta 2002 m. vasario 4 d., rezoliucinės dalies 1 straipsnyje Komisija iš Tetra reikalavo perleisti savo turimas Sidel SA akcijas ir numatė būdus, kuriais šis perleidimas turi būti atliktas.
5 2002 m. sausio 15 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje gautu pareiškimu Tetra pareiškė ieškinį, įregistruotą numeriu T‑5/02, dėl sprendimo dėl nesuderinamumo panaikinimo.
6 2002 m. kovo 19 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje gautu pareiškimu Tetra pareiškė antrą ieškinį dėl sprendimo dėl atskyrimo panaikinimo.
7 2002 m. spalio 25 d. Sprendimu Tetra Laval prieš Komisiją (T‑5/02, Rink. p. II‑4381, toliau – sprendimas byloje T‑5/02) Pirmosios instancijos teismas sprendimą dėl nesuderinamumo panaikino.
8 Ginčijamu sprendimu Pirmosios instancijos teismas panaikino sprendimą dėl atskyrimo.
Ginčijamas sprendimas
9 Ginčijamo sprendimo 36–43 punktuose Pirmosios instancijos teismas pareiškė:
„36 Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, pirma, kad iš reglamento struktūros, ir ypač iš jo preambulės 16 dalies, matyti, jog 8 straipsnio 4 dalies tikslas yra leisti Komisijai priimti visus sprendimus, būtinus atstatyti veiksmingos konkurencijos sąlygas. Kai, kaip nagrinėjamu atveju, koncentracija jau įvyko pagal Reglamento 7 straipsnio 3 dalį, joje dalyvaujančių įmonių atskyrimas yra logiška sprendimo, skelbiančio koncentraciją nesuderinamą su bendrąja rinka, išdava.
37 Vis dėlto sprendimo dėl atskyrimo priėmimas po sprendimo, skelbiančio koncentraciją nesuderinamą su bendrąja rinka, priėmimo pagrįstas prielaida, kad pastarasis sprendimas galioja. Kadangi reglamento 8 straipsnio 4 dalies pagrindu priimto sprendimo dėl atskyrimo tikslas yra atstatyti veiksmingos konkurencijos sąlygas, kurioms draudžiama koncentracija kliudo, akivaizdu, kad jo galiojimas priklauso nuo koncentraciją draudžiančio sprendimo galiojimo, ir todėl pastarojo sprendimo panaikinimas reiškia visišką sprendimo dėl atskyrimo teisinio pagrindo nebuvimą.
38 Šią išvadą patvirtina ir tai, kad pagal reglamento 8 straipsnio 4 dalį koncentracijos metu įgytos dalies valdymo nutraukimas gali būti nustatytas net ir pačiame sprendime dėl nesuderinamumo, priimtame pagal reglamento 8 straipsnio 3 dalį.
39 Be to, šios išvados nepaneigia Komisijos nurodomas teismo sprendimas (1988 m. balandžio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimas Asteris ir kt. prieš Komisiją, 97/86, 193/86, 99/86 ir 215/86, Rink. p. 2181, 30 ir 32 punktai, toliau – sprendimas Asteris). Visų pirma reikia konstatuoti, kad jame Teisingumo Teismas patvirtino „sprendimų dėl panaikinimo galiojimą atgal“ (30 punktas). Antra, sprendimas Asteris buvo ypač susijęs su poveikiu, kurį aiškiai apibrėžto veikimo laike reglamento panaikinimas turi vėlesnių to paties turinio reglamentų, kaip ir pripažinto neteisėtu reglamento, nuostatoms. Taigi ši byla yra susijusi su pagal EB 233 straipsnį už vėlesnio reglamento priėmimą atsakingos institucijos pareiga imtis būtinų priemonių laikytis pirmąjį reglamentą panaikinusio sprendimo.
40 Vis dėlto ši byla, priešingai negu situacija, lėmusi sprendimą Asteris, yra susijusi ne su reglamentais, įtvirtinančiais tapačias nuostatas, o su ankstesniu sprendimu dėl atskyrimo, kuris tik įgyvendina sprendimą dėl nesuderinamumo. Vien tik ta aplinkybė, kad sprendimas dėl nesuderinamumo dar nebuvo panaikintas, kai sprendimas dėl atskyrimo buvo priimtas, negali lemti, kad vėlesnis sprendimo dėl nesuderinamumo pripažinimas negaliojančiu negaliotų atgal.
41 Byloje T‑5/02 paskelbtu sprendimu Pirmosios instancijos teismas panaikino sprendimą dėl nesuderinamumo <...>.
42 Kadangi sprendimo dėl nesuderinamumo neteisėtumas lemia sprendimo dėl atskyrimo neteisėtumą, šį ieškinį dėl sprendimo dėl atskyrimo panaikinimo reikia patenkinti, nesant reikalo nagrinėti kitų dėl to ieškovo nurodytų teisinių pagrindų.
43 Todėl sprendimas dėl atskyrimo yra naikinamas.“
Apeliacinis skundas
10 EB 225 straipsnio ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 49 straipsnio 1 dalies pagrindu pareikštu ir 2003 m. sausio 8 d. Teisingumo Teismo kanceliarijoje gautu ieškiniu Komisija padavė apeliacinį skundą dėl sprendimo byloje T‑5/02.
Šalių argumentai
11 Grįsdama savo apeliacinį skundą šioje byloje Komisija tvirtina, kad jei apeliacinio skundo dėl sprendimo byloje T‑5/02 išdava būtų šio sprendimo panaikinimas, sprendimas, dėl kurio paduotas apeliacinis skundas, bus pagrįstas prielaida, niekine dėl teisės klaidos, būtent sprendimo dėl nesuderinamumo panaikinimo. Iš tiesų, kadangi Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl šio sprendimo panaikinimo buvo vienintelis sprendimo dėl atskyrimo panaikinimo pagrindas, šioje byloje priimto teismo sprendimo, panaikinančio pirmąjį sprendimą, panaikinimas padarytų negaliojantį ginčijamą teismo sprendimą, kuriuo buvo panaikintas antrasis sprendimas.
12 Taigi Komisija mano, kad jei, atsižvelgiant į jos apeliaciniame skunde dėl sprendimo byloje T‑5/02 detaliai nurodytus teisės pagrindus, apeliacinis skundas būtų patenkintas, ginčijamą sprendimą reikėtų panaikinti.
13 Tetra tvirtina, kad apeliacinis skundas yra nepriimtinas. Iš tiesų, priešingai Procedūros reglamento 112 straipsnio 1 dalies c punkto reikalavimams, apeliaciniame skunde nėra nurodyti teisiniai pagrindai ir teisiniai argumentai, kuriais remiamasi prieš ginčijamą sprendimą.
14 Tetra šiuo atžvilgiu tvirtina, kad Komisija nesiremia nei tuo, kad ginčijamas sprendimas pažeidžia Bendrijos teisę, nei tuo, kad šio Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuose ar rezoliucinėje dalyje yra teisės klaidų. Priešingai, Komisijos nuomone, teisės klaidų yra ne ginčijame sprendime, bet sprendime, priimtame byloje T‑5/02.
15 Alternatyviai Tetra tvirtina, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir kad net jei apeliacinis skundas dėl sprendimo byloje T‑5/02 būtų patenkintas, tai neturėtų lemti ginčijamo sprendimo panaikinimo.
16 Tetra tvirtina, pirma, kad Komisija nėra suinteresuota ginčijamo sprendimo panaikinimu. Ji nėra suinteresuota, kadangi sprendimas dėl atskyrimo yra savaime ginčytinas, nes jame numatytos vykdymo priemonės, įskaitant numatytus terminus, tapo beprasmės dėl po šio sprendimo priėmimo įvykusių įvykių. Be to, Komisija turės, jei iškils būtinybė, taikydama reglamento 8 straipsnio 4 dalį priimti naują, esančiai situacijai pritaikytą sprendimą.
17 Antra, šis apeliacinis skundas pagrįstas prielaida, jog jei apeliacinis skundas, pareikštas byloje C‑12/03 P, būtų patenkintas, Teisingumo Teismas taip pat panaikintų šiuo apeliaciniu skundu ginčijamą sprendimą. Kaip tvirtina Tetra, jei Teisingumo Teismas pastarąjį sprendimą panaikina:
– arba byla yra grąžinama Pirmosios instancijos teismui, kad šis priimtų naują sprendimą; jei Teisingumo Teismas nusprendžia, kad galutinis sprendimas šioje byloje priklauso nuo Pirmosios instancijos teismo sprendimo pirmojoje byloje, jis negali priimti sprendimo nežinodamas galutinio Pirmosios instancijos teismo sprendimo pirmojoje byloje; todėl Teisingumo Teismas turėtų šią bylą taip pat perduoti Pirmosios instancijos teismui,
– arba Teisingumo Teismas nusprendžia priimti sprendimą dėl ginčo pirmojoje byloje; vis dėlto, Tetra Laval vertinimu, tokiu atveju ši byla turės būti grąžinta Pirmosios instancijos teismui, kad šis priimtų sprendimą. Iš tiesų Pirmosios instancijos teismui ji pateikė keletą teisinių pagrindų, prašydama panaikinti sprendimą dėl atskyrimo, tačiau Pirmosios instancijos teismas pareiškė nuomonę tik dėl vieno iš jų.
18 Savo dublike Komisija nurodo, kad, prašydama panaikinti ginčijamą sprendimą, ji remiasi ne argumentais, pateiktais jos apeliaciniame skunde dėl sprendimo byloje T‑5/02, o tuo, kad panaikinus šį teismo sprendimą, išnyktų teisinė prielaida, kuria pagrįstas ginčijamas sprendimas. Tiek, kiek ginčijamas sprendimas yra pagrįstas aiškiai negaliojančiu aktu, jis yra ydingas dėl teisės klaidos, susijusios su šio akto galiojimu ir taikymu, neatsižvelgiant į šio negaliojimo, kuris gali būti nustatytas atskiro proceso metu, motyvus. Kadangi šis teisinis pagrindas šiame apeliaciniame skunde yra aiškiai suformuluotas, apeliacinis skundas yra priimtinas.
19 Atsakydama į argumentą, jog sprendimas dėl atskyrimo nebėra taikytinas, Komisija tvirtina, kad galima būtinybė pakeisti aktą, nustatantį, inter alia, tam tikrus terminus, kurio taikymas buvo atidėtas dėl teismo proceso, neturėtų būti pagrindas nei atsisakyti jurisdikcijos, nei atmesti pagrįstus argumentus, dėl kurių apeliacijos procese gali būti panaikintas sprendimas, kuriuo buvo panaikintas šis aktas. Sprendimo dėl atskyrimo galiojimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į sąlygas, egzistavusias Komisijai jį priimant, ir, jei Bendrijos teismai galiausiai nuspręstų, kad jo priėmimas buvo teisėtas, Komisija imtųsi visų priemonių, būtinų užtikrinti jo teisėtą taikymą.
20 Dėl ryšio tarp šio apeliacinio skundo ir apeliacinio skundo, pareikšto dėl sprendimo byloje T‑5/02, Komisija teigia, kad šio sprendimo panaikinimo pakanka tam, kad ginčijamas sprendimas būtų panaikintas. Sprendimo panaikinimo išdava bus tokia pati, net jei ši byla tolimesniam nagrinėjimui bus perduota Pirmosios instancijos teismui.
Teisingumo Teismo vertinimas
21 Iš Komisijos apeliaciniame skunde pateiktų argumentų matyti, kad šis apeliacinis skundas turi objektą tik tuo atveju, jei Teisingumo Teismas panaikintų sprendimą byloje T‑5/02, dėl kurio Komisija padavė apeliacinį skundą byloje Komisija prieš Tetra Laval (C‑12/03 P, dar nepaskelbta Rinkinyje), kurioje sprendimas yra priimamas šiandien.
22 Vis dėlto šiuo sprendimu Teisingumo Teismas atmetė Komisijos apeliacinį skundą dėl sprendimą dėl nesuderinamumo panaikinančio Pirmosios instancijos teismo sprendimo.
23 Todėl nesant būtinybės nagrinėti Tetra argumentų, susijusių su šio apeliacinio skundo priimtinumu, reikia pripažinti, jog jis neturi objekto.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
24 Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 6 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 118 straipsnį, jeigu byloje sprendimas nėra priimamas, Teismas išlaidų klausimą sprendžia savo nuožiūra. Kadangi šis apeliacinis skundas neturi objekto dėl to, kad Komisijos bylinėjimosi išlaidas priteisiančiu šios dienos sprendimu Komisija prieš Tetra Laval buvo atmestas Komisijos apeliacinis skundas byloje C‑12/03 P, Komisija taip pat turi padengti šio apeliacinio proceso išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:
1. Nebėra reikalo priimti sprendimą dėl apeliacinio skundo.
2. Priteisti iš Europos Bendrijų Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
Parašai.