Byla C‑189/16
Boguslawa Zaniewicz-Dybeck
prieš
Pensionsmyndigheten
(Högsta förvaltningsdomstolen prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71–46 straipsnio 2 dalis – 47 straipsnio 1 dalies d punktas – 50 straipsnis – Garantuota pensija – Minimali išmoka – Teisės į pensiją apskaičiavimas“
Santrauka – 2017 m. gruodžio 7 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas
1. Socialinė apsauga – Darbuotojai migrantai – Senatvės ir mirties draudimas – Senatvės pensijos apskaičiavimas – Minimali išmoka – Apskaičiavimas pagal susijusias Reglamento Nr. 1408/71 50 straipsnio ir nacionalinės teisės aktų nuostatas, tačiau netaikant nacionalinės teisės nuostatų dėl proporcingo apskaičiavimo – Minėto reglamento 46 straipsnio 2 dalies ir 47 straipsnio 1 dalies d punkto netaikymas
(Tarybos reglamento Nr. 1408/71 46 straipsnio 2 dalis, 47 straipsnio 1 dalies d punktas ir 50 straipsnis)
2. Socialinė apsauga – Darbuotojai migrantai – Senatvės ir mirties draudimas – Pensijos priedas – Minimalių pajamų garantija – Minimali išmoka – Valstybės narės teisės aktai, kuriuose numatyta kompetentingos institucijos pareiga apskaičiuojant minėtą išmoką atsižvelgti į visas senatvės pensijas, kurias suinteresuotasis asmuo gauna vienoje ar keliose kitose valstybėse narėse – Leistinumas
(Tarybos reglamento Nr. 1408/71 50 straipsnis)
1. 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeistas ir atnaujintas 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97, iš dalies pakeistas 1998 m. birželio 29 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1606/98, turi būti aiškinamas taip, kad apskaičiuodama minimalią išmoką, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamą garantuotą pensiją, valstybės narės kompetentinga institucija neturi taikyti nei to paties reglamento 46 straipsnio 2 dalies, nei 47 straipsnio 1 dalies d punkto. Tokia išmoka turi būti apskaičiuojama pagal susijusias minėto Reglamento Nr. 1408/71 50 straipsnio ir nacionalinės teisės aktų nuostatas, tačiau netaikant tokių su proporcingu apskaičiavimu susijusių nacionalinių nuostatų, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje.
Kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 47 punkte, kadangi Reglamente Nr. 1408/71 nereikalaujama, kad valstybės narės numatytų minimalias išmokas, o šios rūšies išmokos nebūtinai turi būti numatytos pagal visus nacionalinės teisės aktus, šio reglamento 46 straipsnio 2 dalis negali nustatyti specialių ir išsamių tokios išmokos apskaičiavimo taisyklių.
Todėl teisė gauti minimalią išmoką, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamą garantuotą pensiją, turi būti vertinama ne pagal Reglamento Nr. 1408/71 46 straipsnio 2 dalį arba 47 straipsnio 1 dalies d punktą, o pagal šio reglamento 50 straipsnyje numatytas specialias taisykles ir reikšmingus nacionalinės teisės aktus.
(žr. 47, 48, 52 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)
2. Reglamentas Nr. 1408/71, iš dalies pakeistas ir atnaujintas Reglamentu Nr. 118/97, iš dalies pakeistas Reglamentu Nr. 1606/98, būtent to reglamento 50 straipsnis, turi būti aiškinamas taip, kad jam neprieštarauja valstybės narės teisės aktai, kuriuose numatyta, kad apskaičiuodama minimalią išmoką, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamą garantuotą pensiją, kompetentinga institucija turi atsižvelgti į visas senatvės pensijas, kurias suinteresuotasis asmuo faktiškai gauna vienoje ar keliose kitose valstybėse narėse.
Šiuo aspektu reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Reglamento Nr. 1408/71 50 straipsnis taikomas atvejams, kai darbuotojo stažas pagal jam taikomus valstybių teisės aktus buvo gana trumpas, todėl visa šių valstybių mokėtinų išmokų suma nesiekia tinkamo gyvenimo lygio (1977 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Torri, 64/77, EU:C:1977:197, 5 punktas ir 1981 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Browning, 22/81, EU:C:1981:316, 12 punktas).
Siekiant ištaisyti šią padėtį, šiame 50 straipsnyje nustatyta, kad tuo atveju, kai gyvenamosios vietos valstybės teisės aktuose numatyta minimali išmoka, šios valstybės mokėtina išmoka didinama priedu, kuris yra lygus įvairių valstybių, kurių teisės aktai buvo taikomi darbuotojui, mokėtinų išmokų bendro dydžio ir šios minimalios išmokos skirtumui (1977 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Torri, 64/77, EU:C:1977:197, 6 punktas).
Darytina išvada, kad, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 59 punkte, apskaičiuojant teisę į minimalią išmoką, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamą garantuotą pensiją, Reglamento Nr. 1408/71 50 straipsnyje konkrečiai numatyta atsižvelgti į suinteresuotojo asmens faktiškai kitoje valstybėje narėje gaunamas senatvės pensijas.
(žr. 57–60 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)