Byla C‑524/14 P

Europos Komisija

prieš

Hansestadt Lübeck

„Apeliacinis skundas – Valstybės pagalba – Oro uosto mokesčiai – SESV 108 straipsnio 2 dalis – SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa – Sprendimas pradėti formalią tyrimo procedūrą – Ieškinio dėl panaikinimo priimtinumas – Konkrečiai susijęs asmuo – Suinteresuotumas pareikšti ieškinį – SESV 107 straipsnio 1 dalis – Atrankumo sąlyga“

Santrauka – 2016 m. gruodžio 21 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas

1.        Apeliacinis skundas – Pagrindai – Klaidingas faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimas – Nepriimtinumas – Teisingumo Teismo atliekama faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo kontrolė – Netaikymas, išskyrus iškraipymo atvejį

(SESV 256 straipsnio 1 dalis; Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirma pastraipa)

2.        Ieškinys dėl panaikinimo – Fiziniai ar juridiniai asmenys – Suinteresuotumas pareikšti ieškinį – Valstybės subjekto, kuriam anksčiau priklausė oro uostas, pareikštas ieškinys dėl Komisijos sprendimo pradėti formalią valstybės priemonės tyrimo procedūrą – Oro uosto privatizavimas, dėl kurio nutraukta valstybės pagalba – Suinteresuotumo pareikšti ieškinį išlikimas – Susigrąžinimo rizika

(SESV 108 straipsnio 3 dalis ir 263 straipsnio ketvirta pastraipa)

3.        Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės atrankinis pobūdis – Konkretaus oro uosto mokesčių tvarka – Tvarkos taikymas tik šį oro uostą naudojančioms oro transporto bendrovėms – Nepakankamas kriterijus išvadai dėl šios tvarkos atrankumo

(SESV 107 straipsnio 1 dalis)

4.        Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės atrankinis pobūdis – Konkretaus oro uosto mokesčių tvarka – Vertinimo kriterijai – Diskriminacinis priemonės pobūdis

(SESV 107 straipsnio 1 dalis)

5.        Valstybių teikiama pagalba – Komisijos sprendimas pradėti formalią valstybės priemonės tyrimo procedūrą – Teisminė kontrolė – Ribos – Akivaizdi vertinimo klaida

(SESV 107 straipsnis ir 108 straipsnio 2 dalis)

1.      Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 20 ir 21 punktus)

2.      Kai taikydama SESV 108 straipsnio 3 dalį Komisija yra pradėjusi formalią tyrimo procedūrą dėl įgyvendinamos pagalbos priemonės, apie kurią nebuvo pranešta, ieškinį dėl šios priemonės nutraukimo ir jau išmokėtų sumų susigrąžinimo nagrinėjantis nacionalinis teismas privalo imtis visų būtinų priemonių, kad būtų atsižvelgta į galimą pareigos sustabdyti minėtos priemonės įgyvendinimą pažeidimą. Šiuo tikslu nacionalinis teismas gali nuspręsti sustabdyti nagrinėjamos priemonės vykdymą ir susigrąžinti jau pervestas sumas, arba nurodyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kad būtų, viena vertus, apsaugoti atitinkamų šalių interesai ir, kita vertus, užtikrintas Komisijos sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą veiksmingumas. Taigi pareiga sustabdyti ginčijamos priemonės įgyvendinimą nėra vienintelė tokio sprendimo teisinė pasekmė. Darytina išvada, kad privatizavus oro uostą valstybės subjektui, kuriam anksčiau priklausė bendrovės oro uosto savininkės akcijos, išliko rizika, kad nacionalinis teismas nurodys sugrąžinti galimą pagalbą, suteiktą laikotarpiu, kai šiam valstybės subjektui dar priklausė bendrovės oro uosto, kuriam taikoma ginčijama priemonė, savininkės akcijos. Vadinasi, Komisijai nepriėmus galutinio sprendimo baigti formalią tyrimo procedūrą, sprendimo pradėti šią formalią tyrimo procedūrą pasekmės išlieka, todėl valstybės subjektas išsaugo suinteresuotumą pareikšti ieškinį dėl šio sprendimo panaikinimo.

(žr. 29–31 punktus)

3.      Vien aplinkybė, jog konkretaus oro uosto mokesčių tvarka taikoma tik oro transporto bendrovėms, kurios naudojasi šiuo oro uostu, nėra svarbi nusprendžiant, kad ji yra atrankinio pobūdžio.

Iš Teisingumo Teismo praktikos visiškai nematyti, kad priemonė, kuria viešoji įmonė nustatė naudojimosi savo prekėmis ar paslaugomis sąlygas, visada, taigi pagal savo pobūdį, yra atrankinė priemonė, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

Atvirkščiai, šioje nuostatoje valstybės parama nediferencijuojama pagal jos priežastis ar tikslus; ji apibrėžiama pagal poveikį, taigi neatsižvelgiant į naudojamą techniką.

Vadinasi, nors negalima atmesti, kad priemonė, kuria viešoji įmonė nustato naudojimosi savo prekėmis ar paslaugomis sąlygas, nors ir taikoma bendrai visoms įmonėms, kurios naudojasi šiomis prekėmis ar paslaugomis, yra atrankinė, siekiant nustatyti, ar taip iš tiesų yra, reikia remtis ne šios priemonės pobūdžiu, o jos poveikiu ir patikrinti, ar pranašumą, kurį ji turėtų suteikti, faktiškai gauna tik kai kurios iš šių įmonių, nors atsižvelgiant į nagrinėjama schema siekiamą tikslą visų nurodytų įmonių faktinė ir teisinė padėtis panaši.

Taigi valstybės priemonė, naudinga tik vienam veiklos sektoriui ar tik daliai šio sektoriaus įmonių, nebūtinai yra atrankinė. Ji yra atrankinė, tik jeigu pagal konkrečią teisinę sistemą ji suteikia pranašumą tam tikroms įmonėms, palyginti su kitomis, kurios priklauso kitam ar tam pačiam sektoriui ir kurių faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į šios teisinės sistemos siekiamus tikslus, yra panaši.

Vadinasi, aplinkybės, kad konkretus oro uostas tiesiogiai konkuruoja su kitais nacionaliniais oro uostais ir kad pagal minėta mokesčių tvarką galimai teikiama nauda tenka tik oro transporto bendrovėms, kurios naudojasi pirmuoju oro uostu, nepakanka šios tvarkos atrankumui įrodyti. Kad būtų konstatuotas atrankumas, reikia įrodyti, kad pagal visiems šiems oro uostams taikomą teisinę sistemą ši tvarka suteikia pranašumą oro transporto bendrovėms, kurios naudojasi konkrečiu oro uostu, ir nenaudinga bendrovėms, kurios naudojasi kitais oro uostais ir kurių faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į šios teisinės sistemos siekiamus tikslus, yra panaši.

(žr. 46–49, 58 ir 59 punktus)

4.      Vertinimas, ar valstybės priemonė, nors taikoma visiems ūkio subjektams, yra atrankinio pobūdžio, iš esmės sutampa su vertinimu, ar ši priemonė nediskriminuojant taikoma visiems šiems ūkio subjektams. Atrankumo samprata susijusi su diskriminacijos samprata. Šis atrankumo vertinimas turi būti atliekamas atsižvelgiant į konkrečią teisinę sistemą, todėl iš esmės pirmiausia reikia apibrėžti referencinį pagrindą, į kurio sritį patenka nagrinėjama priemonė. Šis metodas taikomas ne vien nagrinėjant mokesčių priemones, nes Teisingumo Teismas tik pažymėjo, kad referencinio pagrindo nustatymas yra ypač svarbus mokesčių priemonių atveju, kadangi pranašumo egzistavimas gali būti nustatytas tik palyginus su vadinamuoju „įprastu“ apmokestinimu.

(žr. 52–55 punktus)

5.      Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 78–80 punktus)