BENDROJO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2011 m. spalio 18 d.(*)
„Europos Parlamento narių išlaidų kompensavimą ir išmokų mokėjimą reglamentuojančios taisyklės – Papildomo pensijų kaupimo sistema – Atsisakymas išmokėti dalį papildomos savanoriškai sukauptos pensijos kaip vienkartinę išmoką – Neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas – Įgytos teisės – Teisėti lūkesčiai – Proporcingumas“
Byloje T‑439/09
John Robert Purvis, gyvenantis Sent Andruse (Jungtinė Karalystė), atstovaujamas advokatų S. Orlandi, A. Coolen, J.‑N. Louis ir É. Marchal,
ieškovas,
prieš
Europos Parlamentą, iš pradžių atstovaujamą H. Krück, A. Pospíšilová Padowska ir G. Corstens, vėliau N. Lorenz, A. Pospíšilová Padowska ir G. Corstens,
atsakovą,
dėl 2009 m. rugpjūčio 7 d. Europos Parlamento sprendimo atsisakyti išmokėti ieškovui dalį papildomos savanoriškai sukauptos pensijos kaip vienkartinę išmoką panaikinimo
BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkė I. Pelikánová (pranešėja), teisėja K. Jürimäe ir teisėjas M. van der Woude,
posėdžio sekretorė K. Pocheć, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2011 m. kovo 29 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Teisinis pagrindas
1 Europos Parlamento biuras (toliau – Biuras) yra Europos Parlamento organas. Pagal Parlamento darbo tvarkos taisyklių – šios bylos faktinėms aplinkybėms galiojančią redakciją (OL L 44, 2005, p. 1) – 22 straipsnio „Biuro funkcijos“ 2 dalį Biuras, be kita ko, priima finansinius, organizacinius ir administracinius sprendimus dėl Europos Parlamento narių (toliau – Parlamento nariai).
2 Šiuo pagrindu Biuras priėmė Parlamento narių išlaidų kompensavimo ir išmokų mokėjimo taisykles (toliau – IKIM taisyklės).
3 1990 m. birželio 12 d. Biuras priėmė Parlamento narių papildomo (savanoriško) pensijų kaupimo sistemos taisykles (toliau – 1990 m. birželio 12 d. taisyklės), kurios pateiktos IKIM taisyklių VII priede.
4 1990 m. birželio 12 d. taisyklėse – jų redakcijoje, galiojusioje 2009 m. kovo mėn., – be kita ko, numatyta:
„1 straipsnis
1. Laukiant, kol bus priimtas vieningas Parlamento narių statutas, ir neatsižvelgiant į I ir II prieduose numatytas pensijos teises, kiekvienas Europos Parlamento narys, ne mažiau kaip dvejus metus mokėjęs įmokas į [pagal] savanoriško pensijų kaupimo sistemą, pasibaigus tarnybai [baigęs eiti pareigas] įgyja teisę į pensiją visam gyvenimui nuo pirmos mėnesio, kurį jam suėjo 60 m. amžius, dienos.F
<...>
2 straipsnis
1. Kiekvieniems tarnybos metams [Už kiekvienus kadencijos metus] priskaičiuojama pensija, lygi 3,5 % nuo Europos Bendrijų Teisingumo Teismo teisėjo 40 % bazinio atlyginimo dydžio, o kiekvieną mėnesį priskaičiuojama 1/12 šios sumos dalis.
2. Maksimali pensija yra 70 % (minimali – 10,5 %) nuo Europos Bendrijų Teisingumo Teismo teisėjo 40 % bazinio atlyginimo dydžio.
3. Pensija apskaičiuojama ir mokama eurais.
3 straipsnis
Buvę arba atsistatydinę Parlamento nariai, prieš jiems sueinant 60 m. ir su sąlyga, kad jiems jau yra suėję 50 metų, turi teisę pateikti prašymą išmokėti pensiją iš karto arba bet kuriuo laikotarpio nuo jų atsistatydinimo, iki jiems sueis 60 m. amžius, momentu. Pastaruoju atveju pensijos suma apskaičiuojama vadovaujantis 2 straipsnio 1 dalimi, gautą sumą padauginus iš koeficiento, kuris nustatomas atsižvelgiant į Parlamento nario amžių teisės į pensiją įgijimo dieną, vadovaujantis toliau pateikiama lentele <...>
4 straipsnis (dalies pensijos išmokėjimas kaip vienkartinės išmokos)
1. Parlamento nariams, priklausantiems ir [arba] priklausiusiems savanoriškos [savanoriško kaupimo] pensijos sistemai, ne daugiau kaip 25 % pensijos, apskaičiuotos pagal 2 straipsnio 1 dalį, gali būti išmokama kaip vienkartinė išmoka.
2. Šį sprendimą galima padaryti prieš datą, kurią pradedami vykdyti mokėjimai. Jis yra neatšaukiamas.
3. Neperžengiant maksimalios sumos, nurodytos 1 dalyje, vienkartinės išmokos mokėjimas nedaro poveikio Parlamento nario, priklausančio savanoriškos [savanoriško kaupimo] pensijos sistemai, likusio gyvo sutuoktinio (-ės) ar išlaikomų vaikų pensijos teisėms nei jas sumažina.
4. Vienkartinės išmokos suma apskaičiuojama atsižvelgiant į Parlamento nario amžių teisės į pensiją įgijimo dieną, vadovaujantis toliau pateikiama lentele <...>
5. Vienkartinės išmokos suma apskaičiuojama ir išmokama eurais. Išmoka išmokama prieš pirmąjį pensijos mokėjimą.
<...>“
5 Papildomo pensijų kaupimo fondą – ne pelno siekiančią asociaciją „Fonds de pension – Députés au Parlement européen“ (toliau – ASBL) įsteigė Parlamento kvestoriai; savo ruožtu ASBL pagal Liuksemburgo teisę įsteigė investicinę kintamojo kapitalo bendrovę „Fonds de pension – Députés au Parlement européen, Société d’Investissement à Capital Variable“ (toliau – SICAV), kuriai pavesta užtikrinti investicijų techninį valdymą.
6 Europos Parlamento narių statutas patvirtintas 2005 m. rugsėjo 28 d. Parlamento sprendimu 2005/684/EB, Euratomas (OL L 262, p. 1, toliau – Parlamento narių statutas); šis statutas įsigaliojo 2009 m. liepos 14 d., pirmąją septintosios kadencijos Parlamento dieną.
7 Parlamento narių statutu nustatyta galutinė Parlamento narių pensijų sistema, pagal kurią jie, nemokėdami jokių įmokų, turi teisę į senatvės pensiją sulaukę 63 metų amžiaus.
8 Parlamento narių statute nustatomos pereinamosios priemonės, kurios taikomos papildomo kaupimo pensijų sistemai. Šiuo klausimu minėto statuto 27 straipsnyje nustatyta:
„1. Įsigaliojus šiam statutui, Parlamento įkurtas savanoriškas pensijų [kaupimo] fondas išliks ir bus skirtas Parlamento nariams arba buvusiems Parlamento nariams, turintiems ar turėsiantiems su šiuo fondu susijusių teisių [įgijusiems ar įgyjantiems šiame fonde teisių].
2. Turimos ir turėsimos teisės yra visiškai išsaugomos. Parlamentas gali nustatyti naujų turimų ar turėsimų teisių įgijimo reikalavimus ir sąlygas. [Visos įgytos arba įgyjamos teisės yra išsaugomos. Dėl naujų teisių įgijimo Parlamentas gali nustatyti išankstinius reikalavimus ir sąlygas.]
3. Parlamento nariai, gaunantys [statute nustatytą] atlyginimą, nebegali įgyti naujų turimų ar turėsimų teisių, susijusių su savanorišku pensijų fondu. [Parlamento nariai, gaunantys [statute nustatytą] išmoką, nebegali įgyti naujų teisių savanoriško senatvės pensijų kaupimo fonde.]
4. Fonde negali dalyvauti Parlamento nariai, kurie į Parlamentą pirmą kartą išrinkti po to, kai šis statutas buvo pradėtas taikyti. [Parlamento nariai, kurie įsigaliojus šiam statutui į Parlamentą išrinkti pirmą kartą, negali prisijungti prie fondo.]
<...>“
9 2008 m. gegužės 19 d. ir liepos 9 d. sprendimais Biuras priėmė Parlamento narių statuto įgyvendinimo taisykles (OL C 159, 2009, p. 1, toliau – įgyvendinimo taisyklės). Remiantis šių taisyklių 73 straipsniu, jos įsigalioja Parlamento narių statuto įsigaliojimo dieną, t. y. 2009 m. liepos 14 d.
10 Įgyvendinimo taisyklių 74 straipsnyje nustatyta, kad, išskyrus IV antraštinėje dalyje numatytas pereinamojo laikotarpio nuostatas, IKIM taisyklės netenka galios įsigaliojus Parlamento narių statutui.
11 Įgyvendinimo taisyklių 76 straipsnyje „Papildoma pensija“ nustatyta:
„1. Papildoma (savanoriška) senatvės pensija, kuri buvo skirta vadovaujantis IKIM taisyklių VII priedu, ir toliau mokama remiantis šiuo priedu asmenims, kurie gaudavo šią pensiją iki [Parlamento narių] statuto įsigaliojimo dienos.
2. Išlieka teisės į pensiją, pagal minėtąjį VII priedą įgytos iki [Parlamento narių] statuto įsigaliojimo dienos. Ši pensija mokama pagal šiame priede numatytą tvarką.
3. Įsigaliojus [Parlamento narių] statutui, toliau gali kaupti naują pensiją remiantis minėtuoju VII priedu 2009 m. išrinkti Parlamento nariai:
a) kurie buvo ankstesnės kadencijos nariai; ir
b) kurie jau įgijo arba buvo beįgyją [greitai įgis] teises į papildomą pensiją; ir
c) kurių atžvilgiu valstybė narė, kurioje jie išrinkti, priėmė, vadovaudamasi [Parlamento narių] statuto 29 straipsniu, kitokias nuostatas nei statute įtvirtintos nuostatos, arba kurie pagal [minėto] statuto 25 straipsnį patys pasirinko savo šalies sistemą;
d) kurie neturi teisės gauti šalies arba ES pensijos, susijusios su jų, kaip Europos Parlamento narių, įgaliojimų vykdymu.
4. Parlamento narių įmokos į papildomos pensijos fondą [papildomo pensijų kaupimo fondą] mokamos iš jų privačių lėšų.“
12 2009 m. kovo 9 d., nustatęs, kad pablogėjo papildomo pensijų kaupimo fondo finansinė padėtis, Biuras nusprendė:
– „sudaryti darbo grupę <...>, kuri su pensijų fondo administracinės tarybos atstovais įvertintų padėtį,
– <...> nedelsiant taikyti apsaugos ir atsargumo priemones, kad būtų sustabdyta galimybė pasinaudoti IKIM taisyklių VII priedo 3 ir 4 straipsniais,
– <...> artimiausiame posėdyje iš naujo išnagrinėti šias atsargumo priemones, atsižvelgiant į konstatuotus faktus, darbo grupės kontaktų rezultatus ir išvadas.“
13 2009 m. balandžio 1 d. Biuras nusprendė iš dalies pakeisti 1990 m. birželio 12 d. taisykles. Pakeitimais, be kita ko, buvo siekiama:
– padidinti pensinį amžių nuo 60 iki 63 metų; pakeitimas įsigalioja pirmą septintosios kadencijos Parlamento darbo dieną, t. y. 2009 m. liepos 14 d. (1990 m. birželio 12 d. taisyklių 1 straipsnis),
– panaikinti galimybę išmokėti pensijos dalį kaip vienkartinę išmoką; pakeitimas įsigalioja nedelsiant (1990 m. birželio 12 d. taisyklių 3 straipsnis),
– panaikinti galimybę anksčiau laiko – nuo 50 m. – išeiti į pensiją; pakeitimas įsigalioja nedelsiant (1990 m. birželio 12 d. taisyklių 4 straipsnis).
14 Siekdamas pateisinti šias priemones, 2009 m. balandžio 1 d. sprendimo pirmoje ir antroje konstatuojamosiose dalyse Biuras nurodė, kad dėl besitęsiančios finansų ir ekonomikos krizės padarinių akivaizdžiai pablogėjo pensijų fondo padėtis; be to, tikėtina, kad 2009 m. liepos mėn. įsigaliojus naujam Parlamento narių statutui, apdraustiesiems nustojus mokėti įmokas ir esant nepakankamai investicijų grąžai, nuo 2010 m. turimų fondų lėšų nebepakaks išmokėti pensijas. Biuro teigimu, dėl to pensijų fondui gali tekti parduoti turtą, todėl reikėtų imtis priemonių, kad kiek įmanoma būtų išlaikytas fondo likvidumas.
15 Apie šį sprendimą Parlamento administracija Parlamento nariams pranešė 2009 m. gegužės 18 d. elektroniniu laišku.
Ginčo aplinkybės
16 Ieškovas John Robert Purvis buvo Parlamento narys nuo 1979 m. liepos mėn. iki 1984 m. liepos mėn. ir nuo 1999 m. liepos mėn. iki 2009 m. liepos mėn. Jis pasirinko papildomo pensijų kaupimo sistemą ir dešimt metų, nuo 1999 m. rugpjūčio mėn. iki 2009 m. liepos mėn., mokėjo į fondą įmokas.
17 2009 m. sausio 8 d. Parlamento „Parlamento narių užmokesčio ir socialinių teisių“ skyrius pateikė ieškovui du preliminaraus apskaičiavimo variantus, pagal kuriuos nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. jis kas mėnesį galėjo gauti 2 706,20 euro pensiją arba 25 % pensijos kaip vienkartinę išmoką, t. y. 81 429,56 euro, ir kas mėnesį 2 029,65 euro pensiją.
18 2009 m. balandžio 24 d. ieškovas kreipėsi dėl papildomai sukauptos pensijos, kuri pasibaigus šeštajai Parlamento kadencijai būtų mokama iš dalies kaip vienkartinė išmoka, ir iš dalies kaip pagal pirma nurodytą tvarką apskaičiuota pensija.
19 2009 m. rugpjūčio 7 d. laišku ieškovui pranešta, kad jo prašymas buvo atmestas (toliau – ginčijamas sprendimas). Šiame laiške Parlamento „Parlamento narių užmokesčio ir socialinių teisių“ skyriaus vadovas, be kita ko, priminė, kad 2009 m. balandžio 1 d. sprendimu Biuras panaikino galimybę gauti dalį pensijos kaip vienkartinę išmoką. Jis padarė tokią išvadą: „kadangi pagal galiojančias taisykles nebėra galimybės dalį pensijos išmokėti kaip vienkartinę išmoką, Jums priklausanti pensija mokėtina nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. ir apskaičiuota neatsižvelgiant į Jūsų prašymą išmokėti 25 % [pensijos] kaip vienkartinę išmoką“.
Procesas ir šalių reikalavimai
20 2009 m. spalio 23 d. ieškovas pateikė Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) kanceliarijai šį ieškinį.
21 Vykstant 2011 m. kovo 29 d. teismo posėdžiui ieškovas pateikė naujų įrodymų, todėl Parlamentui buvo suteiktas dviejų savaičių terminas pateikti dėl jų savo pastabas. Pastabas Parlamentas pateikė 2011 m. balandžio 8 d. 2011 m. gegužės 25 d. laišku, pasinaudodamas Bendrojo Teismo suteikta galimybe, ieškovas pateikė savo pastabas dėl 2011 m. balandžio 8 d. pateiktų Parlamento pastabų.
22 Ieškovas Bendrojo Teismo prašo:
– pripažinti, kad 2009 m. kovo 9 d. ir balandžio 1 d. Biuro sprendimai neteisėti tiek, kiek jais iš dalies pakeičiama papildomo pensijos kaupimo sistema ir panaikinti specialūs papildomai sukauptos pensijos mokėjimo būdai,
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš Parlamento bylinėjimosi išlaidas.
23 Parlamentas Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
1. Dėl šio teismo sprendimo pasekmių
24 Ieškovas teigia, jog 2009 m. sausio 17 d. sprendime Biuras, be kita ko, nusprendė, kad sprendimas, kurį teismas priims šioje byloje, bus taikomas visiems papildomo pensijos kaupimo fondo dalyviams.
25 Parlamentas teigia, kad apie šį ieškinį jam pranešta tik 2009 m. lapkričio 19 d., todėl jis negalėjo suformuluoti tokio nurodymo 2009 m. birželio 17 d.
26 Šiuo klausimu užtenka priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką Europos Sąjungos teismas, vykdydamas jam tenkančią teisėtumo priežiūrą, neturi teisės nurodyti institucijoms atlikti tam tikrus veiksmus arba veikti vietoje jų – būtent suinteresuotoji administracija privalo imtis priemonių, kad įvykdytų išnagrinėjus ieškinį dėl panaikinimo priimtą teismo sprendimą (Pirmosios instancijos teismo sprendimai: 1998 m. sausio 27 d. Sprendimo Ladbroke Racing prieš Komisiją, T‑67/94, Rink. p. II‑1, 200 punktas; 1998 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo European Night Services ir kt. prieš Komisiją, T‑374/94, T‑375/94, T‑384/94 ir T‑388/94, Rink. p. II‑3141, 53 punktas ir 2006 m. gruodžio 12 d. Sprendimo SELEX Sistemi Integrati prieš Komisiją, T‑155/04, Rink. p. II‑4797, 28 punktas).
27 Taigi tiek, kiek ieškovas prašo Bendrojo Teismo nuspręsti dėl šio sprendimo pasekmių, tokį prašymą reikia atmesti kaip nepriimtiną.
2. Dėl esmės
28 Grįsdamas savo ieškinį ieškovas nurodo keturis pagrindus, susijusius su, pirma, įgytų teisių ir teisinio saugumo principo pažeidimu, antra, vienodo požiūrio ir proporcingumo principų pažeidimu, trečia, IKIM taisyklių 29 straipsnio pažeidimu ir, ketvirta, sąžiningumo principo vykdant sutartis pažeidimu. Be to, jis remiasi neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu, susijusiu pirmiausia su 2009 m. balandžio 1 d. Biuro sprendimu.
Dėl ieškinio pagrindų ir neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo sujungimo
29 Pirmiausia reikia pabrėžti, kad šalys sutaria, jog ginčijamas sprendimas yra nagrinėjamo ieškinio dalykas tiek, kiek juo atsisakoma išmokėti ieškovui 25 % jam priklausančios pensijos kaip vienkartinę išmoką. Šiuo klausimu ginčijamas sprendimas laikytinas saistomuoju sprendimu. Kadangi 1990 m. birželio 12 d. taisyklių 4 straipsnis, kuriame numatyta Parlamento nario galimybė dalį savo pensijos (iki 25 %) gauti kaip vienkartinę išmoką, panaikintas 2009 m. balandžio 1 d. Biuro sprendimu, Parlamento Finansinių reikalų generalinis direktoratas neturėjo jokios diskrecijos ir galėjo tik atmesti šia nuostata grindžiamą ieškovo prašymą.
30 Be to, kaip teisingai nurodo Parlamentas, dėl ginčijamo sprendimo ieškovas nepateikia jokio konkretaus ieškinio pagrindo; keturiais dėl esmės pateiktais ieškinio pagrindais jis ginčija tik minėto sprendimo turinį tiek, kiek juo ieškovui atsisakoma suteikti galimybę į 25 % pensijos, kuri būtų išmokėta kaip vienkartinė išmoka. Kaip nurodyta, tokį turinį lėmė 2009 m. balandžio 1 d. Biuro sprendimas. Taigi ieškinys gali būti patenkintas tik tuo atveju, jeigu neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas yra pagrįstas. Tačiau jeigu minėtas sprendimas yra teisėtas, ieškinį reikia atmesti.
31 Tokiomis aplinkybėmis keturi ieškovo nurodyti ieškinio pagrindai aiškintini taip, kad jie pateikti tik neteisėtumu grindžiamam prieštaravimui pagrįsti, kuris oficialiai nurodytas atskirai.
Dėl neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo apimties
32 Ieškovas tvirtina, kad ginčijamas sprendimas paremtas 2009 m. kovo 9 d. ir balandžio 1 d. Biuro sprendimais. Abu šie sprendimai neteisėti tiek, kiek jais panaikinama galimybė Parlamento nariui gauti dalį pensijos kaip vienkartinę išmoką.
33 Parlamentas mano, kad neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą galima pateikti tik dėl 2009 m. balandžio 1 d. Biuro sprendimo. Jo teigimu, jis yra galutinis, taigi „apima“ laikiną 2009 m. kovo 9 d. Biuro sprendimą.
34 Be to, abi šalys sutaria, kad neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas susijęs tik su galimybės, kuri buvo numatyta ankstesniame 1990 m. birželio 12 d. taisyklių 4 straipsnyje, išmokėti Parlamento nariui dalį pensijos kaip vienkartinę išmoką panaikinimu. Tačiau pensinio amžiaus didinimas ir galimybės išeiti į pensiją anksčiau, sulaukus 50 m., panaikinimas, taip pat numatyti 2009 m. balandžio 1 d. Biuro sprendime, nėra šios bylos dalykas.
35 Pirmiausia primintina, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas privalo būti apribotas tuo, kas yra būtina norint išspręsti ginčą. Iš tiesų EB 241 straipsnis nėra skirtas leisti šaliai ginčyti bet kokio bendro pobūdžio akto taikymą reiškiant bet kokį ieškinį. Tarp ginčijamo konkretaus sprendimo ir nagrinėjamo bendro pobūdžio akto turi būti tiesioginis teisinis ryšys (žr. 2001 m. spalio 2 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Martinez ir kt. prieš Parlamentą, T‑222/99, T‑327/99 ir T‑329/99, Rink. p. II‑2823, 136 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
36 Taigi kyla klausimas, į kokią datą reikia atsižvelgti nustatant taikytiną teisę, todėl ir – dėl kokių sprendimų pateiktas neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas. Šiuo atžvilgiu svarbios gali būti trys datos: 2009 m. balandžio 24 d., t. y. ieškovo prašymo skirti papildomą pensiją pateikimo diena, 2009 m. liepos 14 d., t. y. jo pareigų ėjimo pabaigos, lėmusios jo teisės į papildomą pensiją atsiradimą, diena, ir 2009 m. rugpjūčio 7 d., t. y. ginčijamo sprendimo priėmimo diena.
37 Teismas mano, kad reikia atsižvelgti į 2009 m. liepos 14 d. datą. Veiksnys, lemiantis teisės į papildomą pensiją atsiradimą, apibrėžtas 1990 m. birželio 12 d. taisyklių 1 straipsnio 1 dalyje, kur nurodyta, kad tai yra Parlamento nario pareigų ėjimo pabaigos diena (žr. šio sprendimo 4 punktą), ir šalys to neginčija. Be to, ieškovas baigė eiti savo pareigas būtent nurodytą dieną. Taip pat reikia pabrėžti, kad 2009 m. balandžio 24 d. nebuvo įmanoma tiksliai nustatyti ieškovo teisių į pensiją, nes minėtą dieną dar nebuvo aišku, kada jis baigs eiti Parlamento nario pareigas ir kiek laiko iš viso mokės įmokas, nes ieškovas galėjo būti vėl išrinktas į Parlamentą arba netekti Parlamento nario statuso nepasibaigus kadencijai, pvz., jam atsistatydinus arba numirus. Iš to matyti, kad neabejotina, jog iki 2009 m. liepos 14 d. galėjo būti nustatytos tik preliminarios ieškovo teisės į pensiją. Todėl ieškovo teisių į pensiją įgijimo dieną, būtent 2009 m. liepos 14 d., reikia laikyti svarbia data nustatant nagrinėjamu atveju taikytiną teisę.
38 Šiomis aplinkybėmis reikia patikslinti, kad sprendimas, kuriuo nustatomos pagal papildomai pensijos kaupimo sistemai priklausančių Parlamento narių teisės į pensiją, yra ne tik saistomasis sprendimas, atsižvelgiant į tai, kad nustatydama teises į pensiją Parlamento administracija neturi jokios diskrecijos, tačiau, kiek tai susiję su šių teisių turiniu, toks sprendimas yra net išimtinai deklaratyvaus pobūdžio. Iš tikrųjų 1990 m. birželio 12 d. taisyklių 1 straipsnio 1 dalies tekstą, pagal kurį „<...> kiekvienas <...> Parlamento narys, ne mažiau kaip dvejus metus mokėjęs įmokas pagal [papildomo] pensijų kaupimo sistemą, baigęs eiti pareigas įgyja teisę į pensiją visam gyvenimui nuo pirmos mėnesio, kurį jam suėjo 60 m. amžius, dienos“, galima aiškinti tik taip, kad Parlamento narių teisės į pensiją jiems visiškai priklauso vien taikant 1990 m. birželio 12 d. taisykles, kai patenkintos jose numatytos sąlygos. Tokiomis aplinkybėmis sprendimu, kuriuo Parlamentas nustato pagal papildomo pensijų kaupimo sistemą apsidraudusio Parlamento nario teises į pensiją, Parlamento narys tik informuojamas apie jo teisių į pensiją apimtį ir taip tuo atveju, jei kiltų ginčas dėl tikslaus šių teisių turinio, jam suteikiama galimybė kreiptis į Sąjungos teismus, kad šie nustatytų, ar tinkamai pritaikytos 1990 m. birželio 12 d. taisyklės; be to, šis sprendimas skirtas pateisinti pagal šias teises administracijos atliktinus mokėjimus.
39 Jeigu svarbia reikėtų laikyti prašymo skirti papildomą pensiją pateikimo datą, kiltų rizika, kad tuo pačiu momentu teisę į pensiją įgijusiems asmenims būtų taikomos skirtingos teisės. Iš tikrųjų darant prielaidą, kad du Parlamento nariai baigė eiti pareigas 2009 m. liepos 14 d. ir vienas iš jų pateikė tokį prašymą prieš 2009 m. kovo 9 d., o kitas – po šios dienos, pirmajam dalis pensijos galėtų būti išmokėta kaip vienkartinė išmoka, o antrajam – ne. Tačiau pagal teismų praktiką tuo atveju, kai skirtingai vertinamos dvi asmenų, kurių faktinė ir teisinė padėtis iš esmės nesiskiria, kategorijos, pažeidžiamas lygybės principas (žr. 2006 m. lapkričio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Campoli prieš Komisiją, T‑135/05, Rink. VT p. I‑A‑2‑297 ir II‑A‑2‑1527, 95 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
40 Remiantis tuo pačiu argumentu galima atmesti ginčijamo sprendimo priėmimo datą, t. y. 2009 m. rugpjūčio 7 d. Iš tikrųjų pasirinkus sprendimo dėl prašymo skirti papildomą pensiją priėmimo datą taikytina teisė priklausytų nuo to, kaip greitai administracija išnagrinėtų Parlamento nario prašymą. Taip būtų nustatytas diskutuotinas kriterijus ir net atsirastų galimybė manipuliuoti ar piktnaudžiauti. Konkrečiai kalbant, dviem tą pačią dieną baigusiems eiti pareigas ir tą pačią dieną prašymus dėl pensijos pateikusiems Parlamento nariams galėtų būti suteiktos skirtingos teisės vien dėl to, kad dėl šių prašymų priimtų Parlamento sprendimų datos skirtųsi.
41 Iš šios analizės matyti, kad nustatant taikytiną teisę svarbia reikia laikyti 2009 m. liepos 14 d. Kadangi nurodytą dieną 2009 m. kovo 9 d. Biuro sprendimas nebekėlė jokių teisinių pasekmių, ginčijamas sprendimas negalėjo būti juo grindžiamas, todėl nagrinėjant neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą reikia tik išnagrinėti, ar teisėtas 2009 m. balandžio 1 d. Biuro sprendimas.
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo
42 Pirmąjį ieškovo ieškinio pagrindą sudaro dvi dalys, susijusios su, pirma, įgytų teisių ir, antra, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimu.
Dėl pirmos dalies, susijusios su įgytų teisių pažeidimu
43 Ieškovas remiasi teismų praktika, pagal kurią iš principo negalima paneigti įgytų teisių. Jis tvirtina, kad jo teisės į pensiją turi būti nustatytos pagal jo, kaip Parlamento nario, pareigų ėjimo pabaigos momentu galiojusias taisykles. Jis teigia, kad panaikinus galimybę dalį pensijos gauti kaip vienkartinę išmoką pažeista Parlamento narių statuto 27 straipsnio 2 dalis ir, kiek tai susiję su įgytomis teisėmis į pensiją, pažeidžiami mokėjimo būdai, kurie neatskiriami nuo įgytų teisių į pensiją. Jis pabrėžia su Parlamento nariais susijusią ypatingą riziką ir nurodo, kad dėl jos jiems faktiškai taikoma kitokia sistema nei Europos Bendrijų pareigūnams (toliau – Bendrijų pareigūnai); ši rizika pateisina, kad dalis pensijos, išmokėtos kaip vienkartinė išmoka, būtų laikoma esmine sudėtine pensijos dalimi.
44 Tačiau iš teismų praktikos matyti, kad ieškovas gali remtis įgyta teise, tik jei tokią jo teisę lėmęs veiksnys atsirado pagal teisės aktus, galiojusius iki sistemos, kurią jis ginčija savo ieškinyje, pakeitimo (šiuo klausimu žr. 1975 m. kovo 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Gillet prieš Komisiją, 28/74, Rink. p. 463, 5 punktą ir šio sprendimo 39 punkte minėto Sprendimo Campoli prieš Komisiją 78 punktą). Nors ši teismų praktika susijusi su Bendrijų pareigūnais, joje nustatytas principas taikytinas bendrai ir konkrečiai nagrinėjamu atveju. Be to, šioje teismų praktikoje nustatytą principą siūlo taikyti ir bylos šalys.
45 Taip pat Parlamento narių papildomo pensijų kaupimo sistemai būdingas esminis su Bendrijų pareigūnų pensijų sistema bendras elementas. Iš tikrųjų šių pareigūnų pensijų sistema iš principo atitinka kapitalizavimo modelį ir ją galima laikyti „virtualaus“ fondo sistema, nes nors iš tikrųjų pareigūnų įmokos pervedamos į Sąjungos biudžetą, faktiškai nėra darbdavių įmokų ir pagal šią sistemą mokamos pensijos dengiamos iš Sąjungos biudžeto, aktuarinė sistemos pusiausvyra apskaičiuojama taip, lyg egzistuotų pensijų fondas. Konkrečiai kalbant, tai reiškia, kad Bendrijų pareigūno bendra metinė įmokų suma ir tariamos darbdavio įmokos turi atitikti šio pareigūno per metus įgytų teisių į pensiją aktuarinę vertę, o tai yra pagrindinis pensijų „pagal fondus“ sistemos požymis. Taigi Bendrijų pareigūnų pensijų sistemai būdingi požymiai labai panašūs į Parlamento narių papildomo pensijų kaupimo sistemai būdingus požymius, nes pagal abi sistemas atliekamas aktuarinis apskaičiavimas, pagal kurį metinės įmokos turi atitikti vieną trečdalį per tuos pačius metus į pensiją įgytų teisių (darbdavio įmokos, nagrinėjamu atveju – Parlamento įmokos, padengia likusius du trečdalius).
46 Galiausiai, kaip nurodyta šio sprendimo 37 punkte, veiksnys, lemiantis teisės į papildomą pensiją atsiradimą, apibrėžtas 1990 m. birželio 12 d. taisyklių 1 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią tai yra diena, kai Parlamento narys baigia eiti savo pareigas. Ieškovas baigė eiti savo pareigas 2009 m. liepos 14 d. Iš to matyti, kad tą dieną, kai įsigaliojo 2009 m. balandžio 1 d. Biuro sprendimas, apie kurį Parlamento nariams pranešta 2009 m. gegužės 18 d. ir kuriuo, be kita ko, panaikinta galimybė dalį pensijos išmokėti kaip vienkartinę išmoką, ieškovas dar nebuvo įgijęs teisės į pensiją. Todėl šiuo atžvilgiu jis negali tvirtinti, kad buvo pažeistos jo įgytos teisės.
47 Šios išvados negali paneigti kiti ieškovo pateikti argumentai.
48 Pirmiausia ieškovo argumentas, kad Parlamento nario funkcijoms būdinga ypatinga rizika, palyginti su Bendrijų pareigūnų funkcijomis, būtent pasibaigus Parlamento nario įgaliojimams jis turi vėl grįžti į darbo rinką ir dalies pensijos išmokėjimas kaip vienkartinės išmokos leidžia šią riziką pažaboti, yra atmestinas dėl įvairių priežasčių.
49 Pirma, jau IKIM taisyklių V priede buvo numatyta, kad pasibaigus Parlamento nario įgaliojimams jo kilmės valstybė narė arba pats Parlamentas išmoka jam pereinamojo laikotarpio išeitinę pašalpą. Tiesa, iš IKIM taisyklių aiškiai neišplaukia, kad ši pašalpa skirta palengvinti grįžimą į darbo rinką pasibaigus Parlamento nario įgaliojimams. Tačiau Parlamento narių statute, kuris įsigaliojo 2009 m. liepos 14 d. ir kuris panaikino IKIM taisykles, vis dar numatyta, kad mokama pereinamojo laikotarpio pašalpa. Šiuo klausimu Parlamento sprendimo dėl Parlamento narių statuto priėmimo 13 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „[statuto] 9 straipsnio 2 dalyje ir 13 straipsnyje numatyta pereinamojo laikotarpio pašalpa iš esmės skirta padengti laikotarpį nuo Parlamento nario įgaliojimų laiko pabaigos iki tol, kol jis pradės eiti naujas pareigas“. Galima daryti prielaidą, kad priežastis, dėl kurios numatyta pereinamojo laikotarpio pašalpa, priėmus Parlamento narių statutą nepasikeitė, ir dar prieš minėtam statutui įsigaliojant tokia pašalpa siekta palengvinti grįžimą į darbo rinką. Atsižvelgiant į tai, kad egzistuoja tokia pašalpa, specialių papildomos pensijos mokėjimo būdų negali pateisinti su grįžimu į darbo rinką susijusi rizika, net suvokiant, kad anksčiau dalies papildomos pensijos išmokėjimas kaip vienkartinės išmokos iš tikrųjų konkrečiais atvejais galėjo padėti šį tikslą įgyvendinti.
50 Antra, Parlamento nariai teisę į papildomą pensiją įgyja sulaukę pensinio amžiaus, kuris pagal 1990 m. birželio 12 d. taisyklių 1 straipsnį yra 60 metų. Taigi nepanašu, kad išmokėti dalį pensijos kaip vienkartinę išmoką reikėtų dėl grįžimo į darbo rinką, nes pensinio amžiaus sulaukęs Parlamento narys iš principo neturi vėl pradėti naujos profesinės veiklos.
51 Trečia, specialus dalies pensijos išmokėjimo kaip vienkartinės išmokos metodas numatytas tik 1999 m. kovo mėn., t. y. praėjus keleriems metams po to, kai 1990 m. birželio 12 d. buvo nustatyta minėta sistema. Kadangi šis specifinis metodas nebuvo numatytas papildomos pensijos sistemoje nuo pat pradžių, jis negali būti esminis tokios sistemos požymis.
52 Antra, ieškovas remiasi 2005 m. lapkričio 24 d. Parlamento generalinio sekretoriaus raštu, kuriame primenama, kad įgytas teises draudžiama pažeisti. Svarbios šio rašto ištraukos suformuluotos taip:
„21. Įsigaliojus Parlamento narių statutui, jo 27 straipsnis bus teisinis pensijų fondo pagrindas. Pagal 2 dalį „įgytos arba įgyjamos teisės išsaugomos. Dėl naujų teisių įgijimo Parlamentas gali nustatyti išankstinius reikalavimus ir sąlygas“.
22. Šiuo atžvilgiu nustatytu pereinamuoju laikotarpiu Biuras, laikydamasis EB 199 straipsnyje įtvirtinto teisinio pagrindo, gali pakeisti pensijų sistemą, kuri bus taikoma ateityje, tačiau jis turi apsaugoti teises, pirmiausia tas, kurias įgijo buvę Parlamento nariai, jau gaunantys pensiją arba mokėję fondui įmokas ir laukiantys, kol jiems bus mokama pensija. Kaip matyti [išanalizavus įgytų teisių apsaugos principo apimtį], šiam principui neprieštarauja aplinkybė, kad pakeisti kriterijai pareigas einančių Parlamento narių teisėms į pensiją turės įtakos nuo pakeitimų įsigaliojimo dienos.“
53 Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad 2005 m. lapkričio 24 d. Parlamento generalinio sekretoriaus raštas veikiau patvirtina Parlamento, o ne ieškovo poziciją. Kaip ieškinio 29 punkte nurodo pats ieškovas, šiame rašte išskiriamos trys asmenų kategorijos: pensiją jau gaunantys buvę Parlamento nariai, į fondą įmokas mokėję ir dar laukiantys, kol bus pradėta mokėti pensija, buvę Parlamento nariai ir einantys pareigas dabar įmokas į fondą mokantys Parlamento nariai. Šio rašto paskelbimo dieną, t. y. 2005 m. lapkričio 24 d., kaip ir 2009 m. balandžio 1 d., ieškovas priklausė trečiajai kategorijai, t. y. einantiems pareigas Parlamento nariams. Tačiau aptariamame rašte aiškiai nurodyta, kad įgytų teisių apsaugos principas taikomas dviem pirmosioms kategorijoms, tačiau šiam principui neprieštarauja tai, kad ateityje įsigaliosiantis pensijų sistemos pakeitimas galės turėti įtakos trečiajai kategorijai priklausančių Parlamento narių teisėms į pensiją nuo Biuro padarytų pakeitimų įsigaliojimo dienos.
54 Trečia, ieškovas remiasi Parlamento narių statuto 27 straipsnio 2 dalimi, susijusia su įgytų teisių apsauga. Tačiau, kaip pats ieškovas pabrėžia ieškinio 26 punkte, šis statutas įsigaliojo tik 2009 m. liepos 14 d., todėl šis straipsnis netaikytinas 2009 m. balandžio 1 d. priimtam Biuro sprendimui, kuris įsigaliojo anksčiau už statutą; taip yra, net jeigu nebūtų atsižvelgta į tai, kad, kaip konstatuota šio sprendimo 46 punkte, ieškovas negalėjo remtis prieš jam baigiant eiti Parlamento nario pareigas 2009 m. liepos 14 d. jokia įgyta saugotina teise. Taigi ieškovas negali suformuluoti argumento remdamasis Parlamento narių statuto 27 straipsnio 2 dalimi.
55 Ketvirta, ieškovas nurodo argumentą, susijusį su tuo, kad pereinamojo laikotarpio priemonės nėra piktnaudžiaujamojo pobūdžio. Šiuo klausimu šioje stadijoje pakanka nurodyti, kad šis argumentas aptariant su įgytų teisių pažeidimu susijusį ieškinio pagrindą nėra svarbus. Jis bus analizuojamas nagrinėjant antrąjį ieškinio pagrindą.
56 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmą pirmojo ieškinio pagrindo dalį, susijusią su įgytų teisių pažeidimu, reikia atmesti.
Dėl antros dalies, susijusios su teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimu
– Dėl kaltinimo, susijusio su teisinio saugumo principo pažeidimu
57 Dėl teisinio saugumo principo pažeidimo ieškovas remiasi dviem pagrindiniais argumentais. Pirma, jis teigia, kad priimdamas 2009 m. balandžio 1 d. sprendimą Biuras pažeidė su „sutartimi dėl papildomos pensijos“ susijusį teisinį saugumą, taip pat – sutarčių tęstinumo principą. Antra, ieškovo teigimu, Biuras nebuvo kompetentingas pakeisti 1990 m. birželio 12 d. taisyklių. Trečia, ginčijamas sprendimas buvo taikomas atgaline data.
58 Pirmiausia konstatuotina, kad papildomo pensijų kaupimo sistema patenka išimtinai į viešosios valdžios įgaliojimų, kurie suteikti Parlamentui, kad jis galėtų vykdyti Sutartimis jam pavestas funkcijas, sritį.
59 Vienas iš pagrindinių kiekvienos parlamentinės sistemos rūpesčių – užtikrinti Parlamento narių, kaip tautai turinčių tarnauti jos atstovų, nepriklausomumą, įskaitant finansinį. Kaip nurodyta Parlamento narių statuto 4 konstatuojamojoje dalyje, Parlamento nario laisvė ir nepriklausomumas pirminės teisės aktuose neminimi. Vis dėlto Parlamento darbo tvarkos taisyklių 2 straipsnyje numatyta, kad „<...> Parlamento nariai, vykdydami savo įgaliojimus, veikia nepriklausomai“. Be to, Parlamento narių statuto 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „Parlamento nariai yra laisvi ir nepriklausomi“, o 9 straipsnio 1 dalyje – kad „Parlamento nariai turi teisę gauti atlyginimą, leidžiantį išsaugoti jų nepriklausomumą“. Net jeigu šis statutas įsigaliojo tik 2009 m. liepos 14 d., taigi nėra taikomas nagrinėjamoje byloje susiklosčiusioms faktinėms aplinkybėms, jo nuostatos, be kita ko, 9 straipsnio 1 dalis, grindžiamos kiekvienai demokratinei parlamentinio atstovavimo sistemai būdingu bendruoju principu. Šiuo klausimu pabrėžtina, kad tinkamo finansinio atlyginimo garantija, užtikrinanti Parlamento nario nepriklausomumą, negali būti ribojama tik įgaliojimų laikotarpiu, tačiau prireikus turi apimti ir pereinamąjį laikotarpį pasibaigus šiems įgaliojimams, ir ja remiantis turi būti numatyta pensija, nustatoma atsižvelgiant į laikotarpio, per kurį asmuo buvo Parlamento narys, trukmę. Tokia Parlamento narių finansinio nepriklausomumo garantijos koncepcija, be kita ko, įtvirtinta Komisijos nariams ir Sąjungos teismų nariams, kurių atžvilgiu yra panašus poreikis užtikrinti, kad jie galėtų vykdyti jiems pavestas funkcijas visiškai nepriklausomai nuo privačių interesų, skirtuose teisės aktuose.
60 Iš to matyti, kad šioje byloje nagrinėjama papildomo pensijų kaupimo sistema yra teisės nuostatų, kuriomis siekiama atsižvelgiant į visuotinį interesą užtikrinti Parlamento narių finansinį nepriklausomumą, dalis. Šiuo klausimu primintina, kad prieš įsigaliojant Parlamento narių statutui Parlamento nariams, be kita ko, kiek tai susiję su jų tarnybinėmis pajamomis, buvo taikomos nacionalinės teisės nuostatos (šiuo klausimu žr. 1981 m. rugsėjo 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bruce of Donington, 208/80, Rink. p. 2205, 12 ir 21 punktus), kurios, pirmiausia kalbant apie tarnybines išmokas ir pensijų sistemas, labai skyrėsi. Būtent tokiomis aplinkybėmis laukiant, kol įsigalios vienodas visiems Parlamento nariams statutas, kuriuo siekiama užtikrinti minimalų pensijų draudimą pirmiausia Parlamento nariams iš valstybių narių, kur jiems numatyta pensijų sistema nebuvo pakankama, nustatyta pereinamojo laikotarpio papildomo pensijų kaupimo sistema. Beje, ši pereinamojo laikotarpio funkcija aiškiai matyti iš 1990 m. birželio 12 d. taisyklių 1 straipsnio 1 dalies, pagal kurią papildomo pensijų kaupimo sistema nustatoma „laukiant, kol bus priimtas vienodas Parlamento narių statutas“.
61 Taigi papildomo pensijų kaupimo sistemos sukūrimas ir prireikus jos pakeitimas turi būti laikomi vidaus organizavimo priemonėmis, skirtomis užtikrinti tinkamą Parlamento veikimą, ir todėl patenka į viešosios valdžios įgaliojimų, kurie suteikti Parlamentui, kad jis galėtų vykdyti Sutartimis jam pavestas funkcijas, sritį. Todėl iš šios sistemos Parlamentui ir jo nariams kylančios teisės ir pareigos sietinos su juos jungiančiu tarnybiniu ryšiu, taigi jos kyla ne iš sutarčių, o pagal viešąją teisę. Atsižvelgiant į tai, kad teisinį pagrindą ir, be kita ko, teises ir pareigas, galinčias atsirasti dėl to, kad ieškovui buvo taikoma papildomo pensijų kaupimo sistema, vienašališkai nustatė Parlamentas, aplinkybė, kad ieškovas laisvai pasirinko šią sistemą, nekeičia jo ryšio su Parlamentu pobūdžio; jam ir toliau taikoma viešoji teisė.
62 Todėl reikia atmesti ieškovo argumentus dėl teisinio saugumo principo, susijusio su „sutartimi dėl papildomos pensijos“, ir sutarčių tęstinumo principo pažeidimo.
63 Taip pat reikia atmesti ieškovo argumentą, nurodytą pirmoje pirmojo ieškinio pagrindo dalyje ir susijusį su Biuro kompetencijos keisti 1990 m. birželio 12 d. taisykles nebuvimu.
64 Pagal teismų praktiką, kai taisyklės yra Parlamento vidaus organizavimo priemonių dalis, jos patenka į Parlamento kompetencijos ir priemonių, kurių jis turi imtis pagal EB 199 straipsnio pirmą pastraipą, taikymo sritį (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 60 punkte minėto Sprendimo Bruce of Donington 15 punktą). Kaip nurodyta, papildomo pensijų kaupimo sistemos sukūrimas ir prireikus pakeitimas turi būti laikomi vidaus organizavimo priemonėmis, skirtomis užtikrinti tinkamą Parlamento veikimą. Šiuo klausimu pabrėžtina, kad 1990 m. birželio 12 d. taisyklės yra sudėtinė IKIM taisyklių dalis, kurias Biuras priėmė remdamasis nagrinėjamoje byloje susiklosčiusioms faktinėms aplinkybėms aktualios redakcijos Parlamento darbo tvarkos taisyklių 22 straipsnio 2 dalimi; ja Biurui suteikiama teisė priimti sprendimą, be kita ko, dėl finansinių, organizavimo ir administracinių klausimų, susijusių su Parlamento nariais (žr. šio sprendimo 1–3 punktus). Savo ruožtu darbo tvarkos taisyklės priimtos remiantis EB 199 straipsnio pirma pastraipa, kurioje numatyta, kad Parlamentas priima savo darbo tvarkos taisykles. Todėl negalima pritarti ieškovo argumentui, kad Biuras neturėjo kompetencijos priimti 2009 m. balandžio 1 d. sprendimą.
65 Be to, jeigu ieškovas su teisinio saugumo principo pažeidimu susijusiu kaltinimu remiasi ir neturėdamas omenyje sutartinių santykių, primintina, kad įvairiomis formomis pasireiškiančiu pagrindiniu teisinio saugumo reikalavimu siekiama užtikrinti Bendrijos teisės reglamentuojamų situacijų ir teisinių santykių prognozavimą (1996 m. vasario 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Duff ir kt., C‑63/93, Rink. p. I‑569, 20 punktas; 1997 m. kovo 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Oliveira prieš Komisiją, T‑73/95, Rink. p. II‑381, 29 punktas ir 2008 m. rugsėjo 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Kahla/Thüringen Porzellan prieš Komisiją, T‑20/03, Rink. p. II‑2305, 136 punktas). Teisinio saugumo principui prieštarauja, be kita ko, kad būtų nustatyta, jog Bendrijos teisės aktas pradeda galioti anksčiau, nei buvo paskelbtas (1979 m. sausio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Racke, 98/78, Rink. p. 69, 88 punktas ir 1983 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Meiko-Konservenfabrik, 224/82, Rink. p. 2539, 12 punktas; 2007 m. gegužės 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Freistaat Sachsen prieš Komisiją, T‑357/02, Rink. p. II‑1261, 95 punktas). Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos nematyti, kad su 2009 m. balandžio 1 d. Biuro sprendimu susijusios pasekmės būtų kilusios anksčiau, nei apie jį buvo pranešta visiems Parlamento nariams 2009 m. gegužės 18 d. Iš tiesų galimybė išmokėti dalį pensijos kaip vienkartinę išmoką panaikinta tik nuo šios dienos. Tad šis sprendimas neturėjo įtakos Parlamento nariams, kurių įgaliojimai baigėsi iki minėtos datos, taigi tiems, kurie buvo įgiję teises į papildomą pensiją.
66 Todėl, priešingai, nei teigia ieškovas, ginčijamas sprendimas nebuvo taikomas atgaline data.
67 Taigi visą su teisinio saugumo principo pažeidimu susijusį kaltinimą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
– Dėl kaltinimo, susijusio su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu
68 Pirmiausia ieškovas pabrėžia, kad dešimt metų jis mokėjo įmokas pagal papildomo pensijų kaupimo sistemą remdamasis aiškiomis iš anksto nustatytomis sąlygomis, dėl ko galėjo teisėtai tikėtis, kad dalį savo pensijos jis galės gauti kaip vienkartinę išmoką. Taigi Biuro siekiamas tikslas negali būti viršesnis už jo interesą išlaikyti savo įgytas teises. Be to, šiuos teisėtus lūkesčius sustiprina 2009 m. sausio mėn. Parlamento administracijos atliktas preliminarus jo pensijos apskaičiavimas ir ASBL kaip pavyzdys 2001 m. balandžio 27 d. pateiktas apskaičiavimas. Atliekant abu šiuos skaičiavimus nurodyta dalies pensijos kaip vienkartinės išmokos gavimo galimybė. Galiausiai 2009 m. balandžio 1 d. Biuro sprendime Parlamentas pripažino turįs pareigą užtikrinti įsipareigojimų, prisiimtų papildomo pensijų kaupimo sistemos dalyvių atžvilgiu, laikymąsi, nepaisant fondo padėties.
69 Pagal nusistovėjusią teismų praktiką tam, kad asmuo galėtų reikalauti teisėtų lūkesčių apsaugos, reikia, kad administracija būtų jam suteikusi tikslių garantijų ir pagrįstų lūkesčių. Tokias garantijas sudaro tiksli, besąlyginė, neprieštaringa informacija iš leistinų ir patikimų šaltinių (žr. 1998 m. liepos 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mellett prieš Teisingumo Teismą, T‑66/96 ir T‑221/97, Rink. VT p. I‑A‑449 ir II‑1305, 104 ir 107 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką; 2003 m. kovo 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Innova Privat-Akademie prieš Komisiją, T‑273/01, Rink. p. II‑1093, 26 punktą).
70 Pirma, aplinkybės, kad galimybė gauti dalį papildomos pensijos kaip vienkartinę išmoką egzistavo 1999 m. liepos mėn. ieškovui tapus papildomo pensijų kaupimo sistemos dalyviu, negalima laikyti Parlamento suteikta garantija, kad pagal šią sistemą nustatytos sąlygos ateityje nebus pakeistos.
71 Antra, kalbant apie 2001 m. balandžio 27 d. pateiktą ASBL vertinimą pirmiausia pastebėtina, kad jį pateikė ne Parlamentas. Taigi tai nėra leistinas ir patikimas administracinis šaltinis, kaip suprantama pagal teismų praktiką, ir tokiu skaičiavimu ieškovas negali grįsti savo teisėtų lūkesčių. Be to, bet kuriuo atveju šis skaičiavimas, pavadintas „Aiškinamoji gairė C“, skirtas visiems pareigas einantiems ir buvusiems Parlamento nariams, priklausantiems papildomo pensijų kaupimo sistemai, kaip tai matyti iš dokumento įžanginės dalies. Taip pat pabrėžtina, kad šiame dokumente pateikti tik skaičiavimo pavyzdžiai, ir ASBL aiškiai nurodė, kad šis vertinimas nebuvo skirtas Parlamento nariams, kurių įgaliojimai dar nepasibaigę. Galiausiai nė vienas tokio apskaičiavimo rodiklis nebuvo tikslus, besąlyginis ar susijęs su konkrečiu asmeniu. Todėl tai buvo tik orientacinė bendro pobūdžio aiškinamoji gairė, pateikta kaip pavyzdys, ir ji negalėjo ieškovui sukelti teisėtų lūkesčių dėl papildomos pensijos mokėjimo būdo.
72 Trečia, kiek tai susiję su 2009 m. sausio 8 d. administracijos pateiktu skaičiavimu, perduoto dokumento įžanginėje dalyje aiškiai nurodyta, kad toks skaičiavimas buvo tik preliminarus. Jis pateiktas darant prielaidą, kad ieškovas išeis į pensiją pasibaigus šeštajai Parlamento kadencijai, nes 2009 m. rugpjūčio 1 d. nurodyta kaip teisių į pensiją įgijimo data ir atsižvelgiama į iki 2009 m. liepos mėn. ieškovo mokėtas įmokas. Iš to matyti, kad aptariamas skaičiavimas buvo hipotetinis, nes Parlamentas negalėjo prisiimti atsakomybės nei dėl ieškovo įgaliojimų pabaigos datos, nei dėl to, kad 1990 m. birželio 12 d. taisyklėse įtvirtintos nuostatos, pirmiausia numatančios specialius mokėjimo būdus, nebus pakeistos. Todėl 2009 m. sausio 8 d. administracijos atliktas skaičiavimas negali būti garantija, kaip ji suprantama pagal šio sprendimo 69 punkte nurodytą teismų praktiką. Šiomis aplinkybėmis primintina, kad jau buvo nuspręsta, jog Bendrijų pareigūnams Paskyrimų tarnybos kompetentingo skyriaus pateiktos informacinio pobūdžio ataskaitos dėl jų teisių į pensiją nėra aktai, kuriais jų adresatams sukuriama teisių (1970 m. gegužės 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Richez-Parise ir kt. prieš Komisiją, 19/69, 20/69, 25/69 ir 30/69, Rink. p. 325, 18–20 punktai). Šią teismo praktiką mutatis mutandis galima taikyti nagrinėjamu atveju.
73 Ketvirta, iš tiesų per 2009 m. balandžio 1 d. susirinkimą Biuras tą pačią dieną ne tik priėmė sprendimą, bet ir Parlamento vardu įsipareigojo užtikrinti „pagal pensijų sistemą apdraustų Parlamento narių teisę gauti papildomą pensiją, kuri bus mokama iš fondo jį uždarius; be to, išmokėjus visas išmokas pagal teises į pensiją, visos fonde likusios lėšos bus perduotos Europos Parlamentui“. Vis dėlto šiuo įsipareigojimu aiškiai siekiama tik užtikrinti Parlamento narių įgytas teises į pensiją tuo atveju, jeigu pensijų fondas būtų uždarytas dar neišmokėjus visų išmokų pagal fondo dalyvių įgytas teises į pensiją. Tačiau, kaip nurodyta šio sprendimo 46–51 punktuose, specialūs mokėjimo būdai nėra tokių įgytų teisių dalis, ir 2009 m. balandžio 1 d. Parlamento prisiimtas įsipareigojimas negali suteikti ieškovui šiuo atžvilgiu teisėtų lūkesčių.
74 Pagaliau 2005 m. lapkričio 24 d. Parlamento generalinio sekretoriaus rašto ištraukoje, kuri cituojama šio sprendimo 52 punkte ir kuria rėmėsi pats ieškovas, aiškiai minima, kad papildomo pensijų kaupimo sistemą reglamentuojančių teisės aktų pakeitimai gali daryti įtaką pareigas einančių Parlamento narių, o toks yra ieškovas, teisėms į papildomą pensiją. Iš to matyti, kad informacija, kurią ieškovas gavo iš administracijos, dėl klausimo, ar jam taikomi specialūs pensijų mokėjimo būdai, bet kuriuo atveju negalėjo sutapti.
75 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad informacija, kurią nurodo ieškovas, nėra tiksli, besąlyginė ir neprieštaringa, kaip numatyta šio sprendimo 69 punkte minimoje teismų praktikoje, todėl nagrinėjamu atveju ja remiantis negalima įrodyti, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas.
76 Todėl reikia atmesti kaltinimą, susijusį su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu, taigi ir visą pirmąjį ieškinio pagrindą.
Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su vienodo požiūrio ir proporcingumo principų pažeidimu
Dėl kaltinimo, susijusio su vienodo požiūrio principo pažeidimu
77 Ieškovas teigia, kad laikinas 2009 m. kovo 9 d. Biuro sprendimas yra diskriminuojantis, nes juo panaikinama galimybė dalį pensijos gauti kaip vienkartinę išmoką ir nenumatytos pereinamojo laikotarpio priemonės. Šiuo klausimu ieškovas pateikia du pavyzdžius, susijusius su Bendrijos pensijų sistemų pakeitimu, kurių atveju Taryba numatė pereinamojo laikotarpio priemones ne tik dėl naujų teisių įgijimo, bet ir dėl sąlygų, kurias patenkinus atsiranda teisė į pensiją.
78 Parlamentas šiuos argumentus ginčija.
79 Pagal nusistovėjusią teismų praktiką vienodo požiūrio principas pažeidžiamas tuo atveju, kai dvi asmenų kategorijos, kurių faktinė ir teisinė padėtis iš esmės nesiskiria, vertinamos skirtingai arba kai skirtingos situacijos vertinamos vienodai (1994 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo La Pietra prieš Komisiją, T‑100/92, Rink. VT p. I‑A‑83 ir II‑275, 50 punktas ir 1997 m. balandžio 16 d. Sprendimo Kuchlenz-Winter prieš Komisiją, T‑66/95, Rink. p. II‑637, 55 punktas; šiuo klausimu žr. 2004 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo E prieš Komisiją, T‑251/02, Rink. VT p. I‑A‑359 ir II‑1643, 123 punktą).
80 Šiuo klausimu pažymėtina, kad 2009 m. balandžio 1 d. Biuro sprendimas vienodai taikomas visiems buvusiems ar pareigas einantiems Parlamento nariams, kurie priklauso papildomo pensijų kaupimo sistemai. Iš tikrųjų visų Parlamento narių, išėjusių į pensiją įsigaliojus minėtam sprendimui, teisinė ir faktinė padėtis iš esmės nesiskiria ir jų atžvilgiu taikomas vienodas požiūris.
81 Tačiau Parlamento narių papildomo pensijų kaupimo sistemos pakeitimus ieškovas lygina su Europos Bendrijų pareigūnų papildomo pensijų kaupimo sistemos pakeitimais, padarytais įsigaliojus 2004 m. kovo 22 d. Tarybos reglamentui (EB, Euratomas) Nr. 723/2004, iš dalies keičiančiam Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatus ir kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygas (OL L 124, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 2 t., p. 130) ir su Europos Komisijos ir Bendrijos teismų narių pensijų sistemos pakeitimais, padarytais įsigaliojus 2004 m. balandžio 30 d. Tarybos reglamentui (EB, Euratomas) Nr. 1292/2004, iš dalies keičiančiam Reglamentą Nr. 422/67/EEB, Nr. 5/67/Euratomas, nustatančiam Komisijos pirmininko ir narių, Teisingumo Teismo pirmininko, teisėjų, generalinių advokatų ir sekretoriaus [kanclerio] bei Pirmosios instancijos teismo pirmininko, narių ir sekretoriaus [kanclerio] tarnybines pajamas (OL L 243, p. 23; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 5 t., p. 116). Šitaip jis siekia įrodyti, kad jam, kaip ir asmenims, kuriems skirti minėti reglamentai, turėjo būti taikomos pereinamojo laikotarpio priemonės.
82 Vis dėlto ieškovo situacijos negalima lyginti su asmenų, kuriems skirti ieškovo nurodyti reglamentai, situacija. Pirma, kalbėdamas apie Bendrijų pareigūnų pensijos sistemos pakeitimus ieškovas remiasi tik jų pensinio amžiaus didinimu, nustatytu Reglamentu Nr. 723/2004. Šiuo klausimu primintina, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 34 punkto, šios bylos dalykas nėra nei pensinio amžiaus didinimas, nei galimybės išeiti į pensiją anksčiau panaikinimas, numatyti 2009 m. balandžio 1 d. Biuro sprendime. Taigi ieškovo situacija skiriasi nuo Bendrijų pareigūnų situacijos, kurią nurodo ieškovas, todėl jis negali remtis argumentu dėl skirtingo požiūrio, palyginti su minėtais pareigūnais.
83 Antra, kaip matyti iš ieškinyje cituojamos Reglamento Nr. 1292/2004 1 straipsnio 5 dalies, Komisijos ir Sąjungos teismų narių pensijos sistemos pakeitimuose numatyta, kad sumažėja sukauptos teisės į pensiją, todėl ir pati pensijos, į kurią šie asmenys galėjo pretenduoti, suma. Pagal šiuo klausimu numatytas pereinamojo laikotarpio priemones aptariamų institucijų nariai išsaugojo iki 2004 m. balandžio 1 d. (imtinai) sukauptas teises į pensiją. Tačiau nagrinėjamu atveju 2009 m. balandžio 1 d. Biuro sprendimu nepakeistas nei ieškovo pensijos dydis, nei sukauptos teisės į pensiją. Iš tikrųjų galimybės dalį pensijos gauti kaip vienkartinę išmoką panaikinimas panaikina tik vieną pensijos mokėjimo būdą, tačiau nepakeičia pensijos, į kurią gali pretenduoti papildomo pensijų kaupimo sistemai priklausantys Parlamento nariai, aktuarinės vertės.
84 Šiuo klausimu Parlamentas nurodė, ir ieškovas to neginčija, kad iš pradžių galimybė suteikti dalį pensijos kaip vienkartinę išmoką buvo numatyta, kad būtų in abstracto finansiškai neutrali, palyginti su visu pensijos mokėjimu kas mėnesį. Be to, aktuarinis šio specialaus mokėjimo būdo neutralumas taip pat pabrėžiamas paties ieškovo pateiktame informaciniame rašte, skirtame papildomo pensijų kaupimo sistemai priklausantiems asmenims, kurį 2001 m. balandžio 27 d. parengė ASBL pavadinimu „Aiškinamoji gairė C“. Nagrinėjama ištrauka suformuluota taip:
„Taip pat reikia atsižvelgti į aplinkybę, kad išankstinio išėjimo į pensiją atvejai nustatyti ir vienkartinė suma apskaičiuota laikantis finansinio neutralumo fondo atžvilgiu. Kitaip tariant, vieniems apdraustiesiems, kurie, pavyzdžiui, pasirinktų „išankstinį išėjimą į pensiją“ ir (arba) vienkartinės sumos [išmokėjimą] ir mirtų anksčiau, toks pasirinkimas galėtų būti „laimėjimas“, tačiau vienas ar kitas toks pasirinkimas arba jie abu būtų „pralaimėjimas“ kitiems apdraustiesiems, kurie gyventų išimtinai ilgai.“
85 Taigi šią aplinkybę reikia laikyti bylos šalių neginčijamu faktu, kurio Bendrasis Teismas neturi tikrinti. Todėl reikia remtis prielaida, kad metinės pensijos sumos sumažėjimas dėl to, kad dalis pensijos būtų suteikta kaip vienkartinė išmoka, apskaičiuojama pagal 1990 m. birželio 12 d. taisyklių 4 straipsnio 4 dalyje pateiktą lentelę, išreiškia tikslią vienkartinės išmokos aktuarinę vertę. Šiuo klausimu reikia patikslinti, kad šia prielaida galima remtis neatsižvelgiant į Parlamento nario amžių, nes minėtoje lentelėje nustatytas skirtingas vienkartinės išmokos dydis pagal tai, koks yra Parlamento nario amžius jam pradėjus gauti pensiją – taip atsižvelgiama į individualią jo gyvenimo trukmę.
86 Iš to matyti, kad, priešingai nei Komisijos ir Sąjungos teismų narių pensijų sistemos pakeitimų, padarytų Reglamentu Nr. 1292/2004, atveju, Parlamento narių papildomo pensijų kaupimo sistemos pakeitimai, padaryti įsigaliojus 2009 m. balandžio 1 d. Biuro sprendimui, nepakeitė pensijos, kurios galėjo tikėtis šiai sistemai priklausantys asmenys, aktuarinės vertės.
87 Taigi, viena vertus, Parlamento narių ir, kita vetus, Komisijos bei Sąjungos teismų narių teisinė ir faktinė situacijos, kiek tai susiję su padarytų pakeitimų poveikiu aktuarinei jų teisių į pensiją vertei, iš esmės skiriasi, ir, kiek tai susiję su pereinamojo laikotarpio priemonių nustatymu, jų atžvilgiu galėjo būti laikomasi skirtingo požiūrio.
88 Šiomis aplinkybėmis taip pat reikia atmesti ieškovo argumentą, nurodytą pateikiant pirmąjį ieškinio pagrindą, kad darant prielaidą, jog bus įrodyta Parlamento diskrecija, naudojimasis ja yra piktnaudžiaujamojo pobūdžio, atsižvelgiant į tai, kad nenustatytos pereinamojo laikotarpio priemonės. Iš tikrųjų, kaip matyti iš pateiktos analizės, pirma, ieškovas negalėjo remtis įgytomis teisėmis 2009 m. balandžio 1 d. Biuro sprendimo įsigaliojimo momentu (žr. šio sprendimo 46 punktą) ir, antra, galimybės suteikti dalį pensijos kaip vienkartinę išmoką panaikinimas neturėjo įtakos pensijos, kurios jis galėjo tikėtis, aktuarinei vertei (žr. šio sprendimo 86 punktą).
89 Todėl kaltinimą dėl vienodo požiūrio principo pažeidimo reikia atmesti.
Dėl kaltinimo, susijusio su proporcingumo principo pažeidimu
90 Ieškovas tvirtina, kad ginčijamas sprendimas neproporcingai pažeidžia jo interesus. Jis mano, kad dalis teisių į pensiją kaip vienkartinę išmoką galėjo būti sumažinta, bet ne panaikinta, ir tai nebūtų sukėlę fondo finansavimo problemų. Taip pat jis prašo Parlamento pateikti tikslius duomenis apie narių, buvusių narių ir jų teisių perėmėjų, kuriems daro įtaką 2009 m. kovo 9 d. ir balandžio 1 d. Biuro sprendimai, skaičių.
91 Pirmiausia primintina, kad pagal proporcingumo principą Bendrijos teisės aktai yra teisėti su sąlyga, kad jais įgyvendinamos priemonės būtų tinkamos nagrinėjamų teisės aktų teisėtai siekiamam tikslui įgyvendinti ir neviršytų to, kas būtina jam pasiekti, turint omenyje, kad, galint pasirinkti iš kelių tinkamų priemonių, paprastai reikia imtis mažiausiai suvaržančios (1996 m. birželio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo NMB France ir kt. prieš Komisiją, T‑162/94, Rink. p. II‑427, 69 punktas).
92 Be to, pagal bendrąjį Bendrijos teisės principą teisės akto teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į teisines ir faktines aplinkybes, esančias šio teisės akto priėmimo metu (žr. 2003 m. spalio 30 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Akzo Nobel Chemicals ir Akcros Chemicals prieš Komisiją, T‑125/03 R ir T‑253/03 R, Rink. p. II‑4771, 69 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką; šiuo klausimu žr. 2001 m. gegužės 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo IECC prieš Komisiją, C‑449/98 P, Rink. p. I‑3875, 87 punktą ir 2000 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Alitalia prieš Komisiją, T‑296/97, Rink. p. II‑3871, 86 punktą). Todėl, priešingai, nei per teismo posėdį tvirtino ieškovas, nagrinėjant pagal 2009 m. balandžio 1 d. Biuro sprendimą priimtų priemonių proporcingumą negalima atsižvelgti į vėlesnį galbūt teigiamą fondo turto pasikeitimą.
– Dėl siekiamo tikslo teisėtumo
93 Kalbant apie siekiamo tikslo teisėtumą reikia pabrėžti, kad priimdamas 2009 m. balandžio 1 d. sprendimą Biuras nurodė keturis siektinus tikslus, t. y.:
– užtikrinti, kad įmokas pagal savanoriško pensijų kaupimo sistemą mokėję Parlamento nariai gautų pensiją pagal šią sistemą,
– kiek įmanoma išvengti finansinio poveikio Europos mokesčių mokėtojams,
– užtikrinti, kad visos išlaidos bus paskirstytos teisingai, tinkamai atsižvelgiant į būtinybę paaiškinti sprendimus visuomenei,
– kiek įmanoma išlaikyti pensijų fondo likvidumą.
94 Pabrėžtina, kad įgyvendindamas savo kompetenciją reglamentuoti papildomo pensijų kaupimo sistemą (žr. šio sprendimo 64 punktą) Parlamentas galėjo teisėtai siekti šių tikslų.
– Dėl to, ar priimtomis priemonėmis gali būti įgyvendintas siekiamas tikslas
95 Kalbant apie tai, ar priimtomis priemonės gali būti įgyvendintas siekiamas tikslas, primintina pensijų fondo ekonominė situacija 2009 m. pradžioje. Ji, be kita ko, aprašyta 2009 m. balandžio 1 d. Parlamento generalinio sekretoriaus rašte, skirtame Biuro darbuotojams, ir 2009 m. balandžio 1 d. Biuro sprendimo pirmoje ir antroje konstatuojamosiose dalyse. Šiai situacijai būdingas akivaizdus pensijų fondo padėties pablogėjimas dėl besitęsiančios finansų ir ekonomikos krizės padarinių ir tikimybė, kad 2009 m. liepos mėn. įsigaliojus Parlamento narių statutui apdraustiesiems nustojus mokėti įmokas ir esant nepakankamai investicijų grąžai, turimų fondų lėšų nebepakaks išmokėti pensijas.
96 Konkrečiai kalbant, nuo 2006 m. pabaigos iki 2009 m. pradžios fondo turto vertė sumažėjo 28,3 %, kaip tai matyti iš šios lentelės:
| | 2006 12 31 | 2007 6 30 | 2008 6 30 | 2008 9 30 | 2008 12 31 | 2009 2 28 |
Turto vertė (eurais) | 202 153 585 | 218 083 135 | 189 406 299 | 180 628 488 | 159 047 636 | 144 973 916 |
97 Be to, 2007 m. birželio 30 d. mokėtinos pensijos galėjo būti padengtos 92 %, o 2008 m. gruodžio 31 d. galėjo būti padengtos tik 63 %.
98 2009 m. balandžio 1 d. Parlamento generalinio sekretoriaus rašte nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. mėnesio išlaidos mokėtinoms pensijoms vertintos 1 mln. eurų. Savo atsakyme į raštu pateiktus Bendrojo Teismo klausimus Parlamentas nurodė, kad 2009 m. balandžio 1 d. manyta, jog per antrąjį 2009 m. pusmetį dėl pensijos kreipsis 105 pagal papildomo pensijų kaupimo sistemą apdrausti Parlamento nariai. Šis skaičius nustatytas atsižvelgiant tik į apdraustuosius, kuriems 60 m. turėjo sukakti per 2009 m. antrąjį pusmetį, ir į tai, kad vidutiniškai 50 % Parlamento narių išrenkami kitai kadencijai. Jeigu visi 105 Parlamento nariai prašytų 25 % savo papildomai sukauptos pensijos gauti kaip vienkartinę išmoką, fondui tai reikštų maždaug 7,9 mln. eurų papildomų išlaidų, dėl ko jis turėtų parduoti dalį savo turto daug mažesne kaina dėl ekonomikos krizės, atsižvelgiant į tai, kad turima nedaug lėšų. Šiuo klausimu iš Parlamento pateiktų ataskaitų apie 2009 m. vasario 28 d. turimas pensijų fondo lėšas matyti, kad bendrai apskaičiuotos ASBL ir SICAV lėšos, kitaip tariant, lėšos, kuriomis, norint įvykdyti einamuosius įsipareigojimus, būtų galima disponuoti nedelsiant ir nepatiriant papildomų išlaidų, minėtą dieną sudarė maždaug 5 mln. eurų.
99 Manytina, kad Parlamento pateiktos prognozės ir skaičiavimai yra tikėtini. Būtent reali atrodo Parlamento nurodyta bendra 7,9 mln. eurų suma, kuri susidarytų tuo atveju, jeigu visi 105 Parlamento nariai, kurie galėtų kreiptis dėl pensijos mokėjimo per antrąjį 2009 m. pusmetį, paprašytų, kad 25 % jų pensijos būtų išmokėta kaip vienkartinė išmoka. Tai atitinka maždaug 75 250 eurų sumą vienam apdraustajam, ir ši suma panaši į sumą, į kurią galėjo pretenduoti ieškovas (būtent kiek didesnę nei 81 400 eurų sumą), remdamasis 1990 m. birželio 12 d. taisyklių 4 straipsniu, kuris buvo panaikintas 2009 m. balandžio 1 d. Biuro sprendimu.
100 Iš visos šios informacijos matyti, kad 2009 m. balandžio 1 d. Biurui priėmus sprendimą, būtent panaikinus galimybę gauti dalį pensijos kaip vienkartinę išmoką, galėjo būti nedelsiant išvengta pensijų fondo nemokumo, vertybinių popierių pardavimo nepalankiomis sąlygomis ir nemažų praradimų pardavus turtą. Taip minėtu sprendimu galėjo būti įgyvendintas ketvirtasis iš šio sprendimo 93 punkte nurodytų tikslų. Be to, tokia priemonė, nors ir nepakankama kitiems trims tikslams įgyvendinti, galėjo bent jau prie jų prisidėti. Bet kuriuo atveju ji neviršijo to, kas būtina šiems tikslams pasiekti, kaip to reikalaujama pagal šio sprendimo 91 punkte cituojamą teismų praktiką.
101 Ieškovas iš esmės neginčijo ekonominės pensijų fondo situacijos, nurodytos šio sprendimo 95–98 punktuose, tačiau nurodė tris argumentus, kuriais siekė užginčyti pagal 2009 m. balandžio 1 d. Biuro sprendimą priimtų priemonių būtinumą.
102 Pirma, ieškovas remiasi nepriklausomų Parlamento ekspertų aktuarijų nuomone, pateikta patarėjams aktuarijams rengiant studiją. Šioje Parlamento prašymu 2007 m. lapkričio mėn. pateiktoje studijoje analizuojama finansinė pensijų fondo situacija atsižvelgiant į pasekmes, kurios kils 2009 m. įsigaliojus Parlamento narių statutui. Šios studijos ataskaitos santraukos 4 punkte nurodyta:
„Konversijos rodikliai, naudoti apskaičiuoti mokėjimus kaip vienkartinę išmoką, palyginti su atitinkamais konversijos rodikliais, nurodytais Jungtinei Karalystei skirtose lentelėse, padalijus iš keturių, praktiškai yra neutralūs. Jeigu sulaukęs pensinio amžiaus [Parlamento] narys pasirenka vienkartinę išmoką, dėl to nesusidaro finansavimo stygius ir nepadaroma įtaka Europos Parlamento ir jo narių mokamų įmokų dydžiui.“
103 Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad minėta studija baigta 2007 m. lapkričio mėn., remiantis 2007 m. birželio 30 d. atnaujintais duomenimis. Joje aiškiai nurodyta, kad remiamasi prielaidomis, kurios, visiškai tikėtina, skiriasi nuo faktinių pasikeitimų ateityje. Pavyzdžiui, studijos rengėjai remiasi prielaida, pagrįsta ateityje (iki 2007 m. birželio 30 d.) įvyksiančiais pasikeitimais. Pagal šią prielaidą fondo turtas per metus atneš 6,99 % pelno. Tačiau, kaip matyti iš šio sprendimo 96 punkte pateiktos lentelės, nuo 2007 m. birželio 30 d. iki 2009 m. vasario 28 d. turto vertė nuolat mažėjo, taigi faktiniai pasikeitimai paneigė su pelningumu susijusią prielaidą.
104 Tad aktuarinės studijos išvados, padarytos remiantis akivaizdžiai daug geresniais duomenimis ir prielaidomis, kurios, kaip paaiškėjo 2009 m. balandžio 1 d., buvo klaidingos, visiškai nereikšmingos atsižvelgiant į finansinę papildomo pensijų kaupimo fondo situaciją Biuro sprendimo priėmimo dieną, kuri yra ta pati 2009 m. balandžio 1-oji. Būtent jos negali pakeisti 2009 m. vasario mėn. preliminarių skaičiavimų, atliktų atsižvelgiant į to laiko finansinę situaciją.
105 Todėl argumentą, grindžiamą aktuarinės studijos rengėjų nuomone, reikia atmesti.
106 Antra, vykstant teismo posėdžiui ieškovas pateikė 2008 m. gruodžio 3 d. SICAV valdybos susirinkimo protokolą, kurio 10 punkte „Investicijų komiteto ataskaita“ nurodyta:
„Buvo pranešta ir pabrėžta, kad 2009 m. birželio mėn. įvykus Europos [Parlamento] rinkimams fondo bus paprašyta suteikti naujiems pensijų sistemai priklausantiems pensininkams maždaug 6–7 mln. vertės vienkartinių išmokų. Todėl [fondą valdančiam bankui] reikės, kad fondas turėtų pakankamai likvidaus turto tam, kad 2009 m. rugpjūčio mėn. patenkintų tokius vienkartinių išmokų prašymus.“
107 Ieškovo teigimu, iš šios ištraukos matyti, jog nuo minėtos datos imtasi priemonių užtikrinti, kad 2009 m. rugpjūčio mėn. būtų pakankamai likvidaus turto, tam, kad būtų patenkinti prašymai, kurių galima buvo tikėtis iš dalies naujų pensininkų, priklausiančių papildomo pensijų kaupimo fondo sistemai, išmokėti vienkartines išmokas.
108 Tačiau, kaip teisingai per teismo posėdį ir savo 2011 m. balandžio 8 d. pastabose nurodė Parlamentas, šio sprendimo 106 punkte cituojama ištrauka tik įrodo būtinumą disponuoti papildomomis lėšomis, kad pensijų fondas galėtų patenkinti numanomus 2009 m. rugpjūčio mėn. prašymus išmokėti vienkartines išmokas, ir tai, kad šiuo tikslu turėjo būti parduoti vertybiniai popieriai. Kitokiu atveju nebūtų poreikio pabrėžti, kad šiuo atžvilgiu būtina imtis priemonių. Tačiau iš šios ištraukos nematyti, kad dėl galimybės prašyti išmokėti dalį pensijos kaip vienkartinę išmoką panaikinimo negalėjo išnykti pensijų fondo poreikis 2009 m. nepalankiomis sąlygomis parduoti vertybinius popierius.
109 Todėl reikia atmesti argumentą, grindžiamą 2008 m. gruodžio 3 d. SICAV valdybos susirinkimo protokolu, ir nėra poreikio spręsti šio įrodymo priimtinumo klausimo.
110 Trečia, ieškovas tvirtina, kad 2009 m. vasario 28 d. pensijų fondo lėšos sudarė maždaug 8 mln., o ne 5 mln. eurų, kaip tvirtina Parlamentas (žr. šio sprendimo 97 punktą). Šiuo klausimu, viena vertus, vykstant teismo posėdžiui jis pateikė visą ataskaitos dėl 2009 m. vasario 28 d. turimo pensijų fondo turto vertės (toliau – Ataskaita 02/2009) tekstą, į kurį įtrauktos ir Parlamento pateiktos ataskaitos apie turimas lėšas (žr. šio sprendimo 97 punktą). Ieškovo teigimu, iš Ataskaitos 02/2009 matyti, kad SICAV likvidus turtas sudaro 6 921 988, o ne 3 869 848,69 euro, kaip nurodyta Parlamento pateiktoje ataskaitoje. Kita vertus, prie 2011 m. gegužės 25 d. pateiktų pastabų ieškovas pridėjo 2011 m. kovo mėn. elektroninius laiškus. Pirmasis yra 2011 m. kovo 30 d. laiškas, kurį pensijų fondo investicijų komiteto narys išsiuntė pensijų fondo administratoriui. Jame, be kita ko, nurodyta:
„2009 m. vasario mėn. bendra likvidaus turto vertė buvo maždaug 8 mln. eurų:
Sicav likvidusis turtas 6 885 045 eurai (įskaitant 3 869 848 eurus (2009 m. 2009 2 27 NAV paketo 11 psl.),
ASBL likvidusis turtas 1 172 163 eurai.“
111 Šiuo atžvilgiu, pirma, dėl ieškovo argumento, kad apskaičiuojant SICAV likvidųjį turtą reikia atsižvelgti į Ataskaitoje 02/2009 pateiktos lentelės „Asset distribution“ (turto paskirstymas) eilutės „CASH amount“ (likvidi suma) pabaigoje nurodytą 6 921 988 eurų sumą, konstatuotina, kad, kaip per teismo posėdį nurodė Parlamentas, visiškai akivaizdu, kad šis skaičius atspindi ne SICAV lėšas, kuriomis būtų galima nedelsiant disponuoti, bet pinigų sumą, kurią ji įvairiomis valiutomis turėjo investicinėse sąskaitose, taigi visa minėta suma ji negalėjo disponuoti nedelsiant ir be papildomų išlaidų. Kitokiu atveju tikėtina, kad ši suma būtų įtraukta į Ataskaitos 02/2009 dalimi esančią ataskaitą apie likvidų SICAV turtą. Atvirkščiai, reikia manyti, kad ataskaitoje apie SICAV likvidų turtą nurodyta 3 869 848,69 euro suma yra sudėtinė 6 921 988 eurų sumos, nurodytos lentelės „Asset distribution“ eilutės „CASH amount“ pabaigoje, dalis.
112 Antra, šio sprendimo 110 punkte cituojamame 2011 m. kovo 30 d. elektroniniame laiške nurodyta 1 172 163 eurų ASBL likvidaus turto vertė atitinka Ataskaitoje 02/2009 nurodytą vertę, tačiau SICAV likvidaus turto vertę atitinkanti 6 885 045 eurų suma neatitinka jokio Ataskaitoje 02/2009 nurodyto skaičiaus. Atsižvelgiant į tai, kad bylos šalys neginčijo, jog per teismo posėdį ieškovo pateiktoje Ataskaitoje 02/2009 nurodyti skaičiai faktiškai teisingi ir ieškovui nepateikus jokio paaiškinimo dėl 6 885 045 eurų sumos apskaičiavimo pagrindo ir priežasties, kuri pateisintų, kad reikėtų teikti pirmenybę šiam skaičiui, o ne Ataskaitoje 02/2009 pateiktiems duomenims, minėtame elektroniniame laiške pateikta informacija negali paneigti šio sprendimo 98 punkte padarytų išvadų dėl 2009 m. vasario 28 d. pensijų fondo turėto likvidaus turto vertės.
113 Trečia, konstatuotina, kad priešingai, nei savo 2011 m. gegužės 25 d. pastabose teigia ieškovas, Parlamento įmokų už 2009 m. vasario mėn. ir pensijų fondo dalyvių įmokų už tą patį mėnesį suma įtraukta į ataskaitos apie likvidų ASBL turtą, kuri yra sudėtinė Ataskaitos 02/2009 dalis, skyrių „Įmokos“.
114 Taigi reikia atmesti Ataskaita 02/2009 grindžiamus argumentus ir prie 2011 m. gegužės 25 d. pastabų pridėtus ieškovo įrodymus, ir nėra reikalo spręsti šių įrodymų priimtinumo klausimo.
– Dėl mažiausiai suvaržančios priemonės parinkimo
115 Galiausiai kalbėdamas apie mažiausiai suvaržančios priemonės parinkimą ieškovas nurodo, kad neproporcinga visiškai panaikinti papildomo pensijų kaupimo sistemai priklausančių asmenų galimybę dalį pensijos gauti kaip vienkartinę išmoką, nes egzistavo galimybė apriboti pensijos, kuri galėtų būtų kapitalizuota iš anksto arba išmokant vienkartinę sumą, procentinę dalį.
116 Šiuo klausimu pabrėžtina, kad šio sprendimo 98 punkte pateikti apytikriai skaičiavimai paremti prielaida, kad visi 105 buvę Parlamento nariai, kurie priklausė papildomo pensijų kaupimo sistemai ir galėjo kreiptis dėl pensijos mokėjimo per antrąjį 2009 m. pusmetį, pasirinks gauti maksimalią sumą, būtent 25 % savo pensijos kaip vienkartinę išmoką. Iš tiesų šis skaičius atitiko blogiausią prielaidą ir egzistavo galimybė, kad per antrąjį 2009 m. pusmetį faktinės fondo išlaidos bus mažesnės. Tačiau bet kuriuo atveju minėtos prielaidos negalima atmesti. Be to, atsižvelgiant į aprašytą pensijų fondo ekonominę situaciją reikėjo imtis apdairių veiksmų, kurie leistų trumpuoju laikotarpiu maksimaliai išlaikyti likvidųjį turtą. Tokie veiksmai dar reikšmingesni atsižvelgus į šio sprendimo 100 punkte nurodytą aplinkybę, kad priemonių, kurių buvo imtasi, nepakako įgyvendinti tris iš keturių tikslų, kuriuos norėta šiomis priemonėmis pasiekti, pirmiausia – antrojo tikslo išvengti bet kokio finansinio poveikio Europos mokesčių mokėtojams. Šiomis aplinkybėmis primintina, kad aktuariniu požiūriu mokėjimo kaip vienkartinės išmokos panaikinimas buvo neutralus. Tačiau kitos galimos numatyti priemonės, kaip antai pensijų mažinimas ar įmokų didinimas, kurios iš tikrųjų būtų galėjusios pagelbėti įgyvendinant kitus tris tikslus ar net būtų juos įgyvendinusios, lemtų pensijų, į kurias galėjo pretenduoti apdraustieji, aktuarinės vertės sumažėjimą. Todėl specialių mokėjimo būdų, būtent galimybės dalį pensijos išmokėti kaip vienkartinę išmoką panaikinimas, buvo mažiausiai papildomo pensijų kaupimo sistemai priklausančius asmenis varžanti priemonė.
117 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad galimybės dalį pensijos išmokėti kaip vienkartinę išmoką panaikinimas nepažeidė proporcingumo principo.
118 Todėl antrąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.
Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su IKIM taisyklių 29 straipsnio pažeidimu
119 Ieškovas teigia, kad Biuras pažeidė IKIM taisyklių 29 straipsnį, nes prieš priimdamas 2009 m. balandžio 1 d. sprendimą nesikonsultavo su Parlamento generaliniu sekretoriumi ir kvestorių kolegija.
120 Pirmiausia primintina, kad IKIM taisyklių 29 straipsnyje numatyta, jog „laikydamiesi pirmininko nurodymų kvestoriai ir generalinis sekretorius prižiūri, kad būtų tinkamai aiškinamos ir griežtai taikomos [IKIM taisyklės]“.
121 Iš šio teksto aiškiai matyti, kad 29 straipsnyje kalbama tik apie IKIM taisyklių aiškinimą ir taikymą, o ne jų pakeitimą. Be to, kaip nurodyta šio sprendimo 64 punkte, Biuras turėjo kompetenciją pakeisti IKIM taisykles.
122 Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad, kaip matyti iš 2009 m. balandžio 1 d. Parlamento generalinio sekretoriaus rašto, 2009 m. balandžio 1 d. sprendimą Biuras priėmė remdamasis generalinio sekretoriaus pasiūlymu ir kad pagal šios bylos aplinkybėms galiojančios Parlamento darbo tvarkos taisyklių redakcijos 21 straipsnio 2 dalį kvestoriai dalyvauja Biuro susirinkimuose su patariamojo balso teise.
123 Todėl trečiąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.
Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su sąžiningumo principo vykdant sutartis pažeidimu
124 Ieškovas, remdamasis sutartinių santykių tarp jo ir Parlamento buvimu, tvirtina, kad 2009 m. kovo 9 d. ir balandžio 1 d. Biuro sprendimai yra ne tik vienašaliai, bet ir prilygsta sutarties nutraukimui. Taip pat jis nurodo, jog, nepaisant to, kad jo teisės kyla iš sutarties, Bendrasis Teismas išlaiko kompetenciją įvertinti ginčijamo sprendimo, kurį galima atskirti nuo ieškovą su Parlamentu siejančios sutarties, teisėtumą.
125 Šis ieškinio pagrindas paremtas prielaida, kad Parlamento ir ieškovo santykiai yra sutartiniai. Tačiau, kaip nurodyta šio sprendimo 58–61 punktuose, šie santykiai atsiranda dėl ieškovą su Parlamentu siejančio tarnybinio ryšio, taigi jie patenka į viešosios valdžios įgaliojimų, kurie suteikti Parlamentui, kad jis galėtų vykdyti Sutartimis jam pavestas funkcijas, sritį.
126 Todėl ketvirtąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.
127 Kadangi atmesti visi ieškinio pagrindai, kuriais ieškovas rėmėsi nurodydamas 2009 m. balandžio 1 d. Biuro sprendimo neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, šį prieštaravimą reikia atmesti. Iš to matyti, kad 2009 m. balandžio 1 d. sprendimas buvo tinkamas pagrindas priimti ginčijamą sprendimą. Todėl, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 30 punkte, reikia atmesti visą ieškinį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
128 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovas pralaimėjo bylą, jis turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal Parlamento pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš John Robert Purvis bylinėjimosi išlaidas.
Pelikánová | Jürimäe | Van der Woude |
Paskelbta 2011 m. spalio 18 d. Liuksemburge.
Parašai.
Turinys
Teisinis pagrindas
Ginčo aplinkybės
Procesas ir šalių reikalavimai
Dėl teisės
1. Dėl šio teismo sprendimo pasekmių
2. Dėl esmės
Dėl ieškinio pagrindų ir neteisėtumu grind˛iamo prie�taravimo sujungimo
Dėl neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo apimties
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo
Dėl pirmos dalies, susijusios su įgytų teisių pažeidimu
Dėl antros dalies, susijusios su teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimu
– Dėl kaltinimo, susijusio su teisinio saugumo principo pažeidimu
– Dėl kaltinimo, susijusio su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu
Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su vienodo požiūrio ir proporcingumo principų pažeidimu
Dėl kaltinimo, susijusio su vienodo požiūrio principo pažeidimu
Dėl kaltinimo, susijusio su proporcingumo principo pažeidimu
– Dėl siekiamo tikslo teisėtumo
– Dėl to, ar priimtomis priemonėmis gali būti įgyvendintas siekiamas tikslas
– Dėl mažiausiai suvaržančios priemonės parinkimo
Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su IKIM taisyklių 29 straipsnio pažeidimu
Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su sąžiningumo principo vykdant sutartis pažeidimu
Dėl bylinėjimosi išlaidų