Language of document : ECLI:EU:C:2012:757

GENERALINĖS ADVOKATĖS

VERICA TRSTENJAK IŠVADA,

pateikta 2012 m. lapkričio 28 d.(1)

Byla C‑645/11

Land Berlin

prieš

Ellen Mirjam Sapir,

Michael J. Busse,

Mirjam M. Birgansky,

Gideon Rumney,

Benjamin Ben-Zadok,

Hedda Brown ir kt.

(Bundesgerichtshof (Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Reglamentas (EB) Nr. 44/201 – 1 straipsnio 1 dalis – 6 straipsnio 1 punktas – Civilinių ir komercinių bylų sąvoka – Valstybės institucijos be teisinio pagrindo sumokėta suma – Byla dėl reikalavimo grąžinti sumokėtą sumą – Jurisdikcija susijusių ieškinių atveju – Glaudus ieškinių ryšys – Atsakovai, kurių gyvenamoji vieta yra trečiojoje valstybėje“






Turinys


I –   Įžanga

II – Teisinis pagrindas

A –   Europos Sąjungos teisės aktai

B –   Nacionalinė teisė

1.     Įstatymas dėl neišspręstų turto klausimų reguliavimo (Gesetz über die Regelung offener Vermögensfragen, toliau – Turto įstatymas)

2.     Įstatymas dėl investicijų prioriteto įgyvendinant restitucijos teises pagal Turto įstatymą (Gesetz über den Vorrang für Investitionen bei Rückübertragungsansprüchen nach dem Vermögensgesetz, toliau – Įstatymas dėl investicijų prioriteto)

III – Procesas pagrindinėje byloje

IV – Prejudiciniai klausimai

V –   Procesas Teisingumo Teisme

VI – Proceso šalių argumentai

A –   Dėl pirmojo prejudicinio klausimo

B –   Dėl antrojo prejudicinio klausimo

C –   Dėl trečiojo prejudicinio klausimo

VII – Teisinis vertinimas

A –   Dėl pirmojo prejudicinio klausimo

1.     Dėl būtinybės sąvoką „civilinės ir komercinės bylos“ aiškinti savarankiškai

2.     Dėl Teisingumo Teismo praktikos, susijusios su Briuselio konvencijos 1 straipsniu, reikšmės aiškinant Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnį

3.     Teismo praktika, priimta dėl Briuselio konvencijos 1 straipsnio, ir Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio aiškinimas

a)     Sprendimas LTU

b)     Sprendimas Rüffer

c)     Sprendimas Sonntag

d)     Sprendimas Baten

e)     Sprendimas Préservatrice foncière TIARD

f)     Teismo praktikos, susijusios su Briuselio konvencijos 1 straipsniu, apibendrinimas

4.     Teismo praktikos, susijusios su Briuselio konvencijos 1 straipsniu, tąsa įsigaliojus Reglamentui Nr. 44/2001

a)     Sprendimas Apostolides

b)     Sprendimas Realchemie Nederland

5.     Teismo praktikoje nustatytų kriterijų taikymas pagrindinės bylos situacijai

a)     Bylos šalių teisinių santykių pobūdis

b)     Bylos dalykas

6.     Tarpinė išvada

B –   Dėl antrojo prejudicinio klausimo

1.     Teisingumo Teismo praktika, susijusi su sąvoka „glaudus ryšys“, kaip tai suprantama pagal Briuselio konvencijos 6 straipsnio 1 punktą ir (arba) Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktą

a)     Savarankiškas ir siauras kriterijaus „glaudus ryšys“ aiškinimas

b)     Pakankamai glaudus ryšys ir nesuderinamų sprendimų rizika

c)     Atsakovo galimybė nuspėti jurisdikciją susijusių ieškinių atveju

2.     Teismo praktikoje nustatytų kriterijų taikymas pagrindinės bylos aplinkybėms

a)     Pakankamai glaudus ryšys ir nesuderinamų sprendimų priėmimo rizika

b)     Atsakovo galimybė nuspėti jurisdikciją susijusių ieškinių atveju

3.     Tarpinė išvada

C –   Dėl trečiojo prejudicinio klausimo

1.     Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkto aiškinimas

a)     Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkto formuluotė

b)     Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkto vieta Reglamento Nr. 44/2001 struktūroje

c)     Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkto tikslas

2.     Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkto taikymas pagal analogiją trečiųjų valstybių situacijoms?

3.     Tarpinė išvada

VIII – Išvada

I –    Įžanga

1.        Istorinės 2011 m. lapkričio 18 d. Bundesgerichtshof pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą aplinkybės susijusios su vadinamuoju Trečiuoju Reichu. Tuo laikotarpiu daugelis vokiečių patyrė persekiojimus ir neretai prieš emigruodami į užsienį būdavo verčiami parduoti savo turtą už daug žemesnę negu tikroji vertė kainą. Turtą įsigydavo arba privatūs asmenys(2), arba jis galiausiai tapdavo valstybės institucijų nuosavybe.

2.        Atsakovai Vokietijoje nagrinėjamoje pagrindinėje byloje, dėl kurios buvo pateiktas šis prejudicinis prašymas, yra daugiausia užsienyje gyvenantys asmenys, kurie yra minėto persekiojimo aukų teisių ir pareigų perėmėjai, o ieškovė – Land Berlin (Berlyno žemė). Iš bylos medžiagos, be kita ko, aiškėja ir materialinės teisės klausimai, susiję su teisių ir pareigų perėmėjams priklausančios kompensacijos dydžiu.

3.        Vokietijos Federacinės Respublikos nacionalinės teisės aktuose numatyta išsami procedūra, kuria siekiama kompensuoti dėl tokio persekiojimo patirtą žalą. Šią procedūrą iš dalies vykdo administracinė institucija, iš dalies kompetentingas bendrosios kompetencijos teismas. Nelygu, kokios yra konkretaus atvejo aplinkybės, ši procedūra susijusi arba su turto grąžinimu, arba pardavus turtą gautų lėšų išmokėjimu žalą patyrusiems asmenims, arba su dar didesne kompensacija.

4.        Tačiau šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą nėra susijęs su materialinės teisės klausimais, jame iš esmės klausiama dėl teismo, į kurį kreiptasi, jurisdikcijos ir 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo materialinės taikymo srities(3).

5.        Konkrečiai kalbant, klausiama, kokias bylas reikia priskirti civilinėms ir komercinėms bylomis, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalį. Be to, prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliamas klausimas dėl Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkto taikymo srities. Ar tada, kai atsakovai byloje yra keli asmenys, pagal šią nuostatą galima pareikšti ieškinį „teismuose pagal bet kurio iš jų nuolatinę gyvenamąją vietą“, jeigu reikalavimai yra „taip glaudžiai susiję“, kad tikslinga juos nagrinėti ir spręsti visus iš karto. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti šią nuostatą ir klausia, ar ji taikytina tada, kai ne visų atsakovų gyvenamoji vieta yra Europos Sąjungos valstybėje narėje.

II – Teisinis pagrindas

A –    Europos Sąjungos teisės aktai

6.        Reglamento Nr. 44/2001 9, 11, 12, 15 ir 19 konstatuojamose dalyse numatyta:

„(9) Valstybėje narėje negyvenančiam atsakovui apskritai yra taikomos nacionalinės jurisdikcijos taisyklės, galiojančios valstybės narės, kurioje veikia teismas, teritorijoje, o atsakovas, gyvenantis valstybėje narėje, kuriai šis reglamentas netaikomas, turi laikytis Briuselio konvencijos(4).

(11) Jurisdikcijos taisyklės turi būti ypač nuspėjamos ir pagrįstos principu, pagal kurį jurisdikcija paprastai priklauso nuo atsakovo gyvenamosios vietos, ir šiuo pagrindu jurisdikcija turi būti visada prieinama, išskyrus keletą aiškiai nustatytų situacijų, kuriose bylinėjimosi objektas arba šalių autonomija pateisinama kaip kitokia susijusi aplinkybė. <…>

(12) Jurisdikcija turėtų būti nustatoma ne tik pagal atsakovo gyvenamąją vietą, bet ir pagal kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp teismo ir bylos arba siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą.

(15) Siekiant harmoningai vykdyti teisingumą, reikia sumažinti vienu metu vykstančių teismo procesų galimybę ir užtikrinti, kad dviejose valstybėse narėse nebūtų priimami nesuderinami sprendimai. <…>

(19) Reikėtų užtikrinti Briuselio konvencijos ir šio reglamento tęstinumą ir tuo tikslu nustatyti pereinamąsias nuostatas. Tęstinumą taip pat turi užtikrinti Europos Bendrijų Teisingumo Teismas, aiškindamas Briuselio konvenciją <…>“

7.        Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Šis reglamentas taikomas civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį. Jis ypač netaikomas mokesčių, muitinių arba administracinėms byloms.“

8.        Reglamento Nr. 44/2001 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Jeigu atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne valstybėje narėje, kiekvienos valstybės narės teismų jurisdikciją pagal 22 ir 23 straipsnius nustato tos valstybės narės teisė.“

9.        Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnyje nustatyta:

„Valstybėje narėje gyvenančiam asmeniui byla taip pat gali būti iškelta:

1)      kai minėtas asmuo yra vienas iš atsakovų, teismuose pagal bet kurio iš jų nuolatinę gyvenamąją vietą, jeigu reikalavimai yra taip glaudžiai susiję, kad yra tikslinga juos nagrinėti ir spręsti visus iš karto, siekiant išvengti atskirų teismo procesų metu priimtų sprendimų nesuderinamumo;

<…>

3)      pagal priešieškinį, susijusį su ta pačia sutartimi arba faktais, kuriais buvo pagrįstas pagrindinis ieškinys, teisme, kuris nagrinėja pagrindinį ieškinį;

<…>“

10.      Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnyje nustatyta:

„Toliau išvardyti teismai turi išimtinę jurisdikciją, neatsižvelgiant į nuolatinę gyvenamąją vietą:

1)      teismo procesuose, kurių objektas yra daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą arba nekilnojamojo turto nuoma, valstybės narės, kurioje yra turtas, teismuose.

<…>

2)      teismo procesuose, kurių objektas yra įstatų galiojimas, bendrovių ar kitų juridinių asmenų arba fizinių ar juridinių asmenų asociacijų negaliojimo, likvidavimo ar jų valdymo organų sprendimų galiojimas, valstybės narės, kurioje yra minėtos bendrovės, juridinio asmens arba asociacijos buveinė, teismuose. <…>;

3)      teismo procesuose, kurių objektas yra įrašų valstybiniuose registruose galiojimas, valstybės narės, kurioje tvarkomas registras, teismuose;

4)      teismo procesuose, susijusiuose su patentų, prekės ženklų, dizainų arba kitų panašių teisių registracija arba galiojimu, kurias reikalaujama deponuoti arba registruoti, valstybės narės, kurioje buvo kreiptasi dėl deponavimo arba registravimo, deponavimas arba registravimas buvo atliktas arba pagal Bendrijos dokumento arba tarptautinės konvencijos sąlygas yra laikomas atliktu, teismuose.

<…>

5)      teismo procesuose, susijusiuose su teismo sprendimų vykdymu, valstybės narės, kurioje minėtas teismo sprendimas buvo arba turi būti įvykdytas, teismuose.“

11.      Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Jeigu šalys, kurių vienos arba daugiau nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti dėl konkrečių teisinių santykių, minėtas teismas arba minėti teismai turi jurisdikciją. <…>“

B –    Nacionalinė teisė

1.      Įstatymas dėl neišspręstų turto klausimų reguliavimo (Gesetz über die Regelung offener Vermögensfragen, toliau – Turto įstatymas)(5)

12.      Turto įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta tokia taikymo sritis:

„Šis įstatymas taikomas turtinėms teisėms į turtą, kuris buvo be kompensacijos nusavintas ir tapo valstybės nuosavybe <…>.“

13.      Turto įstatymo 1 straipsnio 6 dalyje nustatyta:

„Šis įstatymas pagal analogiją taikomas tų piliečių ir susivienijimų turtinėms teisėms, kurie dėl rasės, politinių pažiūrų, religijos arba pasaulėžiūros buvo persekiojami laikotarpiu nuo 1933 m. sausio 30 d. iki 1945 m. gegužės 8 d. ir dėl to neteko savo turto, nes jis buvo priverstinai parduotas, nusavintas ar kitaip atimtas <…>.“

14.      Turto įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje dėl turto grąžinimo nustatyta:

„Turtas, kuriam buvo taikytos priemonės, kaip tai suprantama pagal 1 straipsnį, ir kuris tapo valstybės nuosavybe arba buvo parduotas tretiesiems asmenims, žalą patyrusio asmens prašymu jam grąžinamas, išskyrus tuos atvejus, kai tai neįmanoma <...>.“

2.      Įstatymas dėl investicijų prioriteto įgyvendinant restitucijos teises pagal Turto įstatymą (Gesetz über den Vorrang für Investitionen bei Rückübertragungsansprüchen nach dem Vermögensgesetz, toliau – Įstatymas dėl investicijų prioriteto)(6)

15.      Įstatymo dėl investicijų prioriteto 1 straipsnyje numatyta:

„Pagal šį įstatymą žemės sklypas <....>, dėl kurio pagal Turto įstatymą yra arba gali būti pareikštos teisės į restituciją, gali būti visas arba iš dalies naudojamas specialiems investavimo tikslams. Tokiu atveju pagal šį įstatymą žalą patyrusiam asmeniui išmokama kompensacija.“

16.      Įstatymo dėl investicijų prioriteto 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Tuo atveju, kai turto restitucija negalima ir buvo pripažinta arba įrodyta, kad žalą patyręs asmuo turi teisę į restituciją, jis gali reikalauti sumokėti <...> visas už jo parduotą turtą gautas lėšas. Sprendimą dėl šios teisės <...> priima federalinė arba žemės neišspręstų turto klausimų reguliavimo tarnyba. Jei tokių lėšų nebuvo gauta arba ši suma yra mažesnė už parduoto turto rinkos vertę tuo laiko momentu, kai buvo priimtas sprendimas dėl investicijų prioriteto, <...> teisių turėtojas per vienų metų laikotarpį gali kreiptis į teismą, kad jam būtų sumokėta rinkos kaina <...>.“

III – Procesas pagrindinėje byloje

17.      Julius Busse buvo žemės sklypo Berlyne savininkas. Jis buvo persekiojamas nacių režimo ir dėl to žemės sklypą turėjo parduoti trečiajam asmeniui. Vėliau Vokietijos Demokratinė Respublika žemės sklypą nusavino ir sujungė su kitais valstybinės žemės sklypais. Po Vokietijos susivienijimo taip suformuota bendra teritorija priklausė iš dalies Berlyno žemei, iš dalies Vokietijos Federacinei Respublikai. 1997 m. gruodžio 19 d. šie subjektai ją pardavė investuotojui.

18.      1−10-asis atsakovai pagrindinėje byloje yra Julius Busse teisių perėmėjai. 3-asis, 6-asis, 7-asis ir 9-asis atsakovai gyvena Izraelyje, 5-asis atsakovas – Jungtinėje Karalystėje, 10-asis atsakovas gyvena Ispanijoje.

19.      Pagal nacionalinės teisės aktus 1−10-ajam atsakovams turėjo būti grąžintas ne žemės sklypas, o sumokėta pardavus bendrą teritoriją už žemės sklypą gautų lėšų dalis, arba bent jau išmokėta suma, apskaičiuota pagal rinkos vertę. Tokią pareigą sumokėti administraciniu aktu nustatė kompetentinga institucija.

20.      Ši institucija nurodė, kad Berlyno žemė, kuri yra ieškovė pagrindinėje byloje, turi 1−10-ajam atsakovams pagrindinėje byloje sumokėti pardavus gautų lėšų dalį, atitinkančią sumą, apskaičiuotą už Julius Busse žemės sklypo dalį, esančią bendrame sklype. Atlikdama šį mokėjimą, Berlyno žemė padarė klaidą. Ji pervedė advokatui, 11-ajam atsakovui pagrindinėje byloje, atstovaujančiam 1−10-ajam atsakovams pagrindinėje byloje, ne tik šią pardavimo kainos dalį, bet visą pardavimo kainą, kurią minėtas advokatas padalijo 1−10-ajam atsakovams.

21.      Pagrindinėje byloje Berlyno žemė reikalauja, kad 1−10-asis atsakovai grąžintų jiems permokėtą 2,5 milijonų eurų sumą. Ji kreipėsi į Landgericht Berlin (Berlyno apygardos teismas) su ieškiniu visiems atsakovams, taip pat ir 11-ajam atsakovui, kuris dėl kitiems atsakovams pervestos sumos kaltinamas deliktinę atsakomybę sukėlusiu teisės pažeidimu. Atsakovai pagrindinėje byloje tvirtina, kad Landgericht Berlin neturi tarptautinės jurisdikcijos tam tikrų, t. y. 3-ojo, 5-ojo−7-ojo, 9-ojo ir 10-ojo atsakovų, atžvilgiu. Be to, jie gali reikalauti didesnės sumos negu jiems numatyta lėšų, gautų pardavus turtą, dalis, nes pardavimo kaina yra mažesnė už žemės rinkos vertę (toliau – papildomi reikalavimai dėl žalos atlyginimo).

22.      Daliniu sprendimu Landgericht ieškinį dėl 3-ojo, 5−7-ojo, 9-ojo ir 10-ojo atsakovų pripažino nepriimtinu. Ieškovės apeliacinis skundas nebuvo patenkintas. Kasaciniu skundu ieškovė siekia, kad Landgericht iš esmės išnagrinėtų ir jos reikalavimus, pareikštus šiems atsakovams.

23.      Apeliacinis teismas mano, kad Vokietijos teismai neturi tarptautinės jurisdikcijos nagrinėti ieškinį dėl 3-ojo, 5–7-ojo, 9-ojo ir 10-ojo atsakovų pagrindinėje byloje, nes Reglamentas Nr. 44/2001 nėra taikytinas. Ši byla būtent yra ne civilinė, o viešosios teisės byla, kuriai nagrinėjamas reglamentas pagal jo 1 straipsnio 1 dalį netaikomas. Mokėjimas negali būti vertinamas atskirai. Atvirkščiai, reikia atsižvelgti į tai, kad mokėjimo pagrindas buvo sprendimas pripažinti atsakovų teisę į restituciją.

IV – Prejudiciniai klausimai

24.      Tokiomis aplinkybėms Teisingumo Teismui pateikiami šie prejudiciniai klausimai:

„1.      Ar byla dėl reikalavimo grąžinti be teisinio pagrindo sumokėtą sumą yra civilinė byla, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalį, ir tuo atveju, kai valdžios institucija nurodo, jog siekdama atlyginti žalą federalinė žemė sumokėtų žalą patyrusiems asmenims pajamų, gautų pagal žemės pirkimo-pardavimo sutartį, dalį, tačiau, užuot tai padariusi, pastaroji per neapsižiūrėjimą perveda tiems asmenims visą pardavimo kainą?

2.      Ar pagal Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktą yra būtinas glaudus ryšys tarp kelių ieškinių ir tuo atveju, kai atsakovai remiasi papildomais reikalavimais dėl žalos atlyginimo, dėl kurių galima priimti tik bendrą sprendimą?

3.      Ar Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 dalis taikytina ir atsakovams, kurie neturi gyvenamosios vietos Europos Sąjungoje? Jei atsakymas yra teigiamas: ar tai taikoma ir tuo atveju, kai pagal dvišales sutartis su sprendimą priimančiąja šalimi būtų galima atsisakyti pripažinti teismo sprendimą dėl to, kad teismas neturi jurisdikcijos?“

V –    Procesas Teisingumo Teisme

25.      2011 m. lapkričio 18 d. sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2011 m. gruodžio 16 d.

26.      Rašytines pastabas per Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje numatytą terminą pateikė Vokietijos ir Portugalijos vyriausybės bei Europos Komisija.

27.      Kadangi nė vienas iš bylos dalyvių neprašė pradėti žodinės proceso dalies, išvada šioje byloje galėjo būti parengta po 2012 m. rugsėjo 25 d. surengto bendrojo Teisingumo Teismo susirinkimo.

VI – Proceso šalių argumentai

28.      Proceso šalys iš esmės sutaria dėl to, kaip reikėtų atsakyti į prejudicinius klausimus.

29.      Visos šalys mano, kad pagrindinėje byloje pareikštas reikalavimas grąžinti be pagrindo sumokėtą sumą laikytinas „civiline byla“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalį. Jų nuomone, glaudus ryšys tarp kelių ieškinių, kuris būtinas pagal Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnį, yra taip pat tada, kai atsakovai remiasi papildomais reikalavimais dėl žalos atlyginimo, dėl kurių gali būti priimtas tik bendras sprendimas. Be to, visų proceso šalių nuomone, Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktas netaikytinas atsakovams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta nėra Europos Sąjungoje.

A –    Dėl pirmojo prejudicinio klausimo

30.      Proceso šalys nurodo, kad sąvoką „civilinės ir komercinės bylos“ reikia aiškinti savarankiškai, taikant Teisingumo Teismo praktikoje sukurtus aiškinimo metodus. Svarbiausia yra tai, ar įgyvendinami viešosios valdžios įgaliojimai.

31.      Vokietijos vyriausybė mano, kad reikalavimas dėl grąžinimo priskirtinas civilinės bylos sąvokai tada, kai federalinė žemė, remdamasi institucijos sprendimu dėl teisių pripažinimo, turi sumokėti tik dalį lėšų, gautų pardavus žemės sklypą, tačiau per neapsižiūrėjimą perveda visą pardavimo kainą, jei reikalavimas, kuriuo grindžiamas mokėjimas, yra susijęs su Vokietijos žemės (Land), kaip privatinės teisės subjekto, nuosavybės teise.

32.      Portugalijos vyriausybė dėl ginčo pobūdžio ir dalyko tvirtina, kad jis susijęs vien su reikalavimu grąžinti be teisinio pagrindo sumokėtą sumą. Šiuo aspektu ieškovė niekuo nesiskiria nuo kitų civilinės teisės subjektų.

33.      Komisija pabrėžia, kad reikalavimas dėl galimos permokos grąžinimo turi būti pareikštas civilinių bylų teisme ir šiuo aspektu ieškovė neturi jokių specialių teisių. Atvirkščiai, ji elgiasi taip, kaip elgtųsi privatus asmuo panašioje situacijoje.

B –    Dėl antrojo prejudicinio klausimo

34.      Vokietijos vyriausybės mano, kad vertinant ieškovės reikalavimą, kurį ji grindžia nepagrįstu praturtėjimu, svarbiausia yra tai, ar atsakovai turi teisinį pagrindą gauti mokėjimą. Toks teisinis pagrindas, kaip papildomi reikalavimai dėl žalos atlyginimo, gali atsirasti tik iš Turto įstatymo arba Įstatymo dėl investicijų prioriteto, taigi visų atsakovų atveju vertinami pagal tą pačią teisinę situaciją ir dėl jų gali būti priimtas tik visiems atsakovams bendras sprendimas. Ieškinys ir į jį pateikti atsikirtimai dėl galbūt turimos teisės į papildomą žalos atlyginimą grindžiami tuo pačiu teisiniu pagrindu. Todėl yra būtinas glaudus ryšys, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktą.

35.      Portugalijos vyriausybė taip pat teigia, kad reikalavimas grąžinti mokėjimą ir jį ginčijant nurodyti papildomi reikalavimai dėl žalos atlyginimo yra taip glaudžiai susiję, kad siekiant išvengti nesuderinamų sprendimų jie turi būti nagrinėjami kartu. Tai, kad ieškinių reikalavimų pagrindai yra skirtingi, Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 dalies taikymui neprieštarauja.

36.      Komisija visų pirma konstatuoja, kad pagrindinėje byloje nebuvo pareikštas priešieškinis dėl papildomų reikalavimų dėl žalos atlyginimo, todėl Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 3 punktas negali būti taikomas. Kadangi papildomi reikalavimai dėl žalos atlyginimo pateikiami tik kaip gynybos priemonė atsikertant į ieškovės reikalavimą, kuris grindžiamas nepagrįstu praturtėjimu, tai nepaneigia pagal Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktą būtino glaudaus ryšio tarp ieškinių, kuris yra, nepaisant to, kad reikalavimai grindžiami skirtingais pagrindais, t. y. nepagrįstu praturtėjimu ir deliktine atsakomybe, nes ieškiniai susiję su tomis pačiomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis.

C –    Dėl trečiojo prejudicinio klausimo

37.      Vokietijos vyriausybės nuomone, iš Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, kad ši nuostata taikoma tik atsakovams, kurių gyvenamoji vieta yra vienos iš valstybių narių teritorijoje. Platus minėtos nuostatos aiškinimas, kuriuo peržengiamos jos formuluotės ribos, prieštarautų reglamentavimo sistemai. Atvirkščiai, kadangi tai yra išimtį nustatanti nuostata, ji turi būti aiškinama siaurai. Be to, Reglamento Nr. 44/2001 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta speciali taisyklė, taikoma atsakovams, neturintiems gyvenamosios vietos nei vienoje iš valstybių narių.

38.      Portugalijos vyriausybė mano, kad Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 dalis nėra taikoma bendraatsakoviui, kurio gyvenamoji vieta yra už Europos Sąjungos ribų, ir šiuo klausimu nurodo Sprendimą Réunion européenne ir kt.(7), pagal kurį „pagal (Briuselio) konvencijos 6 straipsnio 1 punktą susitariančiosios valstybės teritorijoje nuolatinę gyvenamąją vietą turinčiam atsakovui byla negali būti iškelta kitos susitariančiosios valstybės teisme, nagrinėjančiame bendraatsakoviui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta nėra nei vienos susitariančiosios valstybės teritorijoje, pareikštą ieškinį remiantis tuo, kad ginčas yra nedalus, o ne tik susijęs“.

39.      Komisija teigia, kad iš Reglamento Nr. 44/2001 3 straipsnio 1 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies nuostatų matyti, jog asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta nėra valstybėje narėje, negali būti pareikšti ieškiniai remiantis šio reglamento 6 straipsnio 1 punktu.

VII – Teisinis vertinimas

A –    Dėl pirmojo prejudicinio klausimo

40.      Pateikdamas savo pirmąjį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar federalinės žemės pareikštas reikalavimas dėl be teisinio pagrindo sumokėtos sumos grąžinimo esant tokioms aplinkybėms, kaip antai pagrindinėje byloje, laikytinas civiline byla, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalį, taip pat tada, kai federalinė žemė kompetentingos institucijos nurodymu žalą patyrusiems asmenims kaip kompensaciją turėjo sumokėti dalį lėšų, gautų pagal žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau per neapsižiūrėjimą jiems pervedė visą pardavimo kainą ir dabar per teismą reikalauja grąžinti permoką.

41.      Norint atsakyti į šį klausimą, iš pradžių reikia išaiškinti sąvoką „civilinės ir komercinės bylos“, kaip ji suprantama pagal Reglamentą Nr. 44/2001. Tokiomis aplinkybėmis reikia apžvelgti su tuo susijusią Teisingumo Teismo praktiką ir jos išvadas perkelti pagrindinės bylos aplinkybėms.

1.      Dėl būtinybės sąvoką „civilinės ir komercinės bylos“ aiškinti savarankiškai

42.      Pirmiausia siekiant atriboti nuo administracinių bylų sąvokos, kuri taip pat minima Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnyje, civilinių ir komercinių bylų sąvoka turi būti aiškinama kaip savarankiška Sąjungos teisės sąvoka. Svarbiausia yra ne konkrečios byloje dalyvaujančios valstybės teisė, o reguliavimo sistema ir tikslai bei bendrieji teisės principai, kurie aiškėja iš nacionalinių teisės sistemų visumos(8).

43.      Būtina atsižvelgti į tai, kad valstybių narių nacionalinės teisės sistemos skirtingos ir jų daug, todėl vis sunkiau tampa nustatyti visoms valstybėms narėms bendrus teisės principus, kurie leistų atriboti privatinės ir viešosios teisės sritis(9).

44.      Tačiau sąvokos „civilinės ir komercinės bylos“ turinio reikšmę gana lengvai galima nustatyti remiantis jau esama Teisingumo Teismo praktika, susijusia su Briuselio konvencijos 1 straipsniu.

2.      Dėl Teisingumo Teismo praktikos, susijusios su Briuselio konvencijos 1 straipsniu, reikšmės aiškinant Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnį

45.      Iš Reglamento Nr. 44/2001 19 konstatuojamosios dalies matyti, kad Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas siekia užtikrinti „Briuselio konvencijos ir šio reglamento tęstinumą“. Tai reiškia, kad Teisingumo Teismo pateiktas Briuselio konvencijos nuostatų išaiškinimas taikomas ir Reglamento Nr. 44/2001 nuostatoms, kai šias nuostatas galima laikyti lygiavertėmis(10).

46.      Kadangi sąvoka „civilinės ir komercinės bylos“ jau buvo Briuselio konvencijos 1 straipsnyje, reikia įvertinti su šia teisės norma susijusią Teisingumo Teismo praktiką, išanalizuoti jos tęstinumą atsižvelgiant į Reglamentą Nr. 44/2001 ir perkelti ją nagrinėjamai bylai.

3.      Teismo praktika, priimta dėl Briuselio konvencijos 1 straipsnio, ir Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio aiškinimas

a)      Sprendimas LTU(11)

47.      Esminė išvada dėl civilinių ir komercinių bylų sąvokos randama Sprendimo LTU 5 punkte, kuriame kalbama apie maršruto mokesčius už oro navigacijos paslaugas, kuriuos skrydžių bendrovėms gali taikyti tarptautinė oro erdvės stebėjimo organizacija. Ši organizacija su ieškiniu dėl tokių mokesčių kreipėsi į Belgijos komercinių bylų teismą ir siekė, kad sprendimas būtų pripažintas vykdytinu Vokietijoje.

48.      Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nurodė, kad „sprendimas, priimtas byloje, kurioje viešosios valdžios institucija, būdama viena iš šalių byloje su privačiu asmeniu, veikia įgyvendindama viešosios valdžios galias, į šios konvencijos taikymo sritį nepatenka“.

49.      Taigi svarbiausias ir kartu neigiamas atribojimo kriterijus, kuriuo remiantis byla nelaikoma civiline ir komercine byla ir todėl nepatenka į Briuselio konvencijos taikymo sritį – tai, kad viena iš bylos šalių yra susijusi su viešosios valdžios įgaliojimų įgyvendinimu.

50.      Nors Sprendime LTU nėra abstrakčios ir bendros sąvokos „susijusi“ apibrėžties, vis dėlto Teisingumo Teismas konkrečiai nurodė, kad išvadą dėl tokio ryšio su viešosios valdžios įgaliojimų vykdymu pagrindinėje byloje galima daryti todėl, kad „teisinis ginčas susijęs su mokesčių, kurių privatus asmuo nesumokėjo viešosios teisės subjektui, t. y. valstybės arba tarptautinei institucijai už naudojimąsi jos paslaugomis ir įranga, išieškojimu <…>. Tai ypač galioja tada, kai mokesčių dydis, apskaičiavimo būdai ir surinkimo tvarka yra vienašališkai nustatomi vartotojų atžvilgiu <...>“.(12)

51.      Vadinasi, šiai iš pradžių labai plačiai ir atviro turinio(13) sąvokai „ryšys“ Teisingumo Teismas in casu suteikė nuolatinį turinį ir susiejo ją su pagrindiniais viešosios valdžios įgaliojimais(14).

b)      Sprendimas Rüffer(15)

52.      Šiuo aspektu į Sprendimą Rüffer perkeltos Sprendimo LTU išvados. Pagrindinė byla buvo susijusi su Nyderlandų pateiktu atgręžtiniu reikalavimu Vokietijos rezidentui, Nyderlandų vidaus vandenyse nuskendusio laivo savininkui, dėl laivo avarijos padarinių šalinimo išlaidų atlyginimo(16).

53.      Kadangi byloje buvo nagrinėjamos upių policijos priemonių, kurios bendrai vertinamos kaip viešosios valdžios veikla, pasekmės, Teisingumo Teismas šios bylos nepriskyrė prie civilinių ir komercinių bylų(17). Ieškinys dėl išlaidų atlyginimo galiausiai grindžiamas reikalavimu, kuris kyla iš viešosios valdžios akto. Ši aplinkybė yra pakankama, kad ieškinį dėl tokio reikalavimo būtų galima vertinti kaip nepatenkantį į Briuselio konvencijos taikymo sritį(18).

c)      Sprendimas Sonntag(19)

54.      Sprendimas Sonntag buvo priimtas dėl Italijoje už akių nagrinėjamo civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo, pareikšto Vokietijos valstybinės mokyklos mokytojui, kuris pažeidė pareigą prižiūrėti mokinius mokyklinėje kelionėje ir dėl to žuvo vienas iš jų.

55.      Čia Teisingumo Teismas taip pat laikosi minėtuose sprendimuose LTU ir Rüffer pateikto vertinimo, tačiau šiuo konkrečiu atveju pripažįsta, kad nėra pakankamo ryšio su viešosios valdžios įgaliojimų vykdymu.

56.      Teisingumo Teismo nuomone, konvencija netaikoma tik tada, kai žalą sukėlęs asmuo, kuriam pareikštas ieškinys, laikytinas viešosios valdžios subjektu, kuris veikė įgyvendindamas viešosios valdžios įgaliojimus. Tačiau valstybės tarnautojas, nors ir veikia valstybės vardu, ne visada vykdo viešosios valdžios įgaliojimus. Daugumos susitariančiųjų valstybių teisinėse sistemose valstybinės mokyklos mokytojui patikėta mokinių priežiūra per mokyklos išvyką būtent nelaikoma viešosios valdžios įgaliojimų vykdymu, nes tokia mokytojo veikla nėra susijusi su įgaliojimų, kitokių nei egzistuojantys esant santykiams tarp privačių asmenų, vykdymu. Net jei pagal susitariančiosios valstybės, kuri yra atitinkamo mokytojo kilmės valstybė, vidaus teisės aktus šio mokytojo vykdoma mokinių priežiūra yra laikoma viešosios valdžios veikla, tai neturi reikšmės pradinio ginčo kvalifikavimui pagal Briuselio konvenciją(20).

57.      Taigi Sprendime Sonntag sąvoka „civilinė byla“ patikslinama taip, kad reikia atsižvelgti į tai, ar buvo įgyvendinami specifiniai viešosios valdžios įgaliojimai, ar, priešingai, nagrinėjamos funkcijos ir įgaliojimai galiausiai nesiskiria nuo tų, kuriuos vykdo privatūs asmenys. Pastaruoju atveju Briuselio konvencija taikoma, nes, nors ir galima įžvelgti silpną ryšį su valstybės veiksmais, jiems nėra būdingas specifinių viešosios valdžios įgaliojimų įgyvendinimas.

d)      Sprendimas Baten(21)

58.      To paties principo laikomasi Sprendime Baten. Regresinis ieškinys, kuriuo valstybės institucija siekia iš privataus asmens susigrąžinti sumas, išmokėtas kaip socialinę paramą išsituokusiam sutuoktiniui ir jo vaikui, patenka į Briuselio konvencijos taikymo sritį su sąlyga, kad tokio ieškinio pagrindui ir ieškinio pareiškimo taisyklėms yra taikomos bendrosios teisės normos dėl išlaikymo prievolių. Jei regresinis ieškinys pagrįstas nuostatomis, kuriomis įstatymų leidėjas valstybės institucijai suteikia savarankiškus, specialius įgaliojimus, toks ieškinys negali būti laikomas pareikštu „civilinėje byloje“ (22).

59.      Todėl bylą kvalifikuojant kaip „civilinę ir komercinę“, reikia atsižvelgti į bylos šalių teisinių santykių prigimtį ar bylos dalyką(23), tačiau svarbiausias atribojimo kriterijus yra tai, ar valstybės institucija naudojasi tik jai būdingais specialiais įgaliojimais.

e)      Sprendimas Préservatrice foncière TIARD(24)

60.      Sprendimas Préservatrice foncière TIARD taip pat patvirtina tokį požiūrį. Susitariančiosios valstybės privačiam asmeniui pareikštas ieškinys, kuriuo reikalaujama vykdyti privatinės teisės sutartį dėl garantijos, sudarytą tam, kad trečiasis asmuo galėtų pateikti tos valstybės reikalaujamą ir apibrėžtą garantiją, patenka į sąvokos „civilinės ir komercinės bylos“ taikymo sritį, jei kreditoriaus ir garantijos teisinis santykis pagal garantijos sutartį nėra susijęs su valstybės įgaliojimų, kurių nenumato santykius tarp privačių asmenų reglamentuojančios normos, vykdymu(25).

f)      Teismo praktikos, susijusios su Briuselio konvencijos 1 straipsniu, apibendrinimas

61.      Išnagrinėjus teismo praktikos, susijusios su civilinių ir komercinių bylų sąvoka, kaip ji suprantama pagal Briuselio konvencijos 1 straipsnį, raidą, reikia pripažinti, kad Teisingumo Teismas, nustatydamas Briuselio konvencijos taikymo sritį, visų pirma atsižvelgia į bylos šalių teisinių santykių pobūdį ar ginčo dalyką(26). Į klausimą, ar yra ryšys su viešosios valdžios įgaliojimų įgyvendinimu, kaip tai suprantama pagal Sprendimą LTU(27), kuriam esant byla nelaikoma civiline ir komercine byla ir todėl jai Briuselio konvencija nėra taikoma, Teisingumo Teismas teigiamai atsako tik tada, kai yra glaudus ryšys, tačiau vos pastebimą ryšį su valstybės veiksmais, kuriems nėra būdingas specifinių įgaliojimų vykdymas, laiko nepakankamu(28).

62.      Svarbiausia yra atsižvelgti į tai, ar tam tikroje byloje nagrinėjamos funkcijos ir įgaliojimai, kuriuos įgyvendina viešosios valdžios institucija, iš esmės skiriasi nuo tų įgaliojimų, kuriuos turi privatūs asmenų, taigi, ar viešosios valdžios institucija naudojasi specialiomis teisėmis(29). Jei taip yra, kaip antai Sprendime Rüffer nagrinėjamų upių policijos priemonių atveju, Briuselio konvencija nėra taikoma. Jei atsakymas neigiamas, pavyzdžiui, Sprendime Sonntag nagrinėjamo galimo valstybinės mokyklos mokytojo pareigos prižiūrėti vaikus pažeidimo atveju, kurį vertinant taikomi tie patys kriterijai kaip ir pagal privatinę teisę reglamentuojamiems teisiniams santykiams, Briuselio konvencija taikoma ir byla laikytina civiline ir komercine byla.

4.      Teismo praktikos, susijusios su Briuselio konvencijos 1 straipsniu, tąsa įsigaliojus Reglamentui Nr. 44/2001

63.      Įsigaliojus Reglamentui Nr. 44/2001, teismo praktikoje, priimtoje dėl Briuselio konvencijos 1 straipsnio, nustatyti ir pirma išdėstyti principai buvo perkelti nagrinėjamo reglamento 1 straipsniui.

a)      Sprendimas Apostolides(30)

64.      Pavyzdžiui, Teisingumo Teismas Sprendime Apostolides(31), apibendrindamas anksčiau dėl Briuselio konvencijos nustatytus kriterijus, nurodo: „Savarankiškai aiškinant sąvoką „civilinės ir komercinės bylos“ tam tikri teismo sprendimai dėl teisinius santykius tarp ginčo šalių ar jo objektą apibūdinančių aplinkybių nepatenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį <…>. Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad nors tam tikri ginčai tarp viešosios valdžios institucijos ir privatinės teisės subjekto gali patekti į minėtos sąvokos taikymo sritį, tačiau, kai viešoji institucija vykdo viešosios valdžios funkcijas, yra kitaip <…>. Iš tiesų, kai viena iš ginčo šalių turi viešosios valdžios galias atlikdama funkcijas, kurių neapima santykiams tarp privačių asmenų taikomos taisyklės, toks ginčas nepriskiriamas prie „civilinių ir komercinių bylų“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalį <…>“.

b)      Sprendimas Realchemie Nederland(32)

65.      Sprendime Realchemie Nederland(33) Teisingumo Teismas sąvoką „civilinės ir komercinės bylos“ patikslino nagrinėdamas praktinę reikšmę turinčią situaciją, kai Vokietijos teismas skyrė baudą, kuria siekiama užtikrinti sprendimo civilinėje ir komercinėje byloje vykdymą. Konkrečiu atveju dėl patento pažeidimo buvo paskelbtas draudimas ir nurodyta, kad, jeigu jo nebus laikomasi, bus priimta nutartis dėl baudos taikymo, kuri vykdytina Nyderlanduose.

66.      Nors nutartis dėl baudos paskyrimo buvo priimta ex officio ir bauda turi būti sumokėta ne kreditoriui, bet Vokietijos valstybei, Reglamentas Nr. 44/2001 tokio sprendimo pripažinimui ir vykdymui yra taikomas, nes nutartis dėl baudos susijusi su pagrindine byla, kuri yra civilinė ir komercinė byla, kaip tai suprantama pagal šį reglamentą(34). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nurodo, kad „šie specifiniai, Vokietijos teisėje reglamentuotai vykdymo procedūrai būdingi aspektai negali būti laikomi nulemiančiais teisės į vykdymą pobūdį. Iš tikrųjų šios teisės pobūdis priklauso nuo subjektyviosios teisės, dėl kurios pažeidimo buvo nurodyta vykdyti, t. y. šioje byloje Bayer CropScience teisės išimtinai eksploatuoti patentu saugomą jos išradimą, kuri neabejotinai patenka į civilinių ir komercinių bylų sritį, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnį, pobūdžio(35).

67.      Taigi Teisingumo Teismas pripažino, kad nulemia nagrinėjamų teisės santykių pobūdis ir (arba) ginčo dalykas, o grynai proceso teisės ypatumai, kurie neturi poveikio jų prigimčiai, vertinant pagal Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnį nėra svarbūs. Jei „pradėtu procesu siekiama apginti privačias teises ir jis nereiškia, kad viena iš ginčo šalių vykdo viešosios valdžios prerogatyvas <...> [bylos šalių] teisinis santykis turi būti laikomas „privatinės teisės reglamentuojamu teisiniu santykiu“, todėl jį apima sąvoka „civilinės ir komercinės bylos“, kaip ji suprantama pagal Reglamentą Nr. 44/2001“(36).

68.      Taip apibendrintus atribojimo kriterijus reikia taikyti ir šiuo atveju nagrinėjamos pagrindinės bylos aplinkybėms ir išnagrinėti, ar pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką šią bylą reikia kvalifikuoti kaip civilinę ir komercinę bylą.

5.      Teismo praktikoje nustatytų kriterijų taikymas pagrindinės bylos situacijai

69.      Vadinasi tam, kad būtų galima atsakyti į pirmąjį prejudicinį klausimą, reikia nustatyti bylos šalių teisinių santykių pobūdį, ginčo dalyką ir pirmiausia išnagrinėti klausimą, ar Berlyno žemė, kuri yra atsakovė pagrindinėje byloje, šiame ginče veikia įgyvendindama viešosios valdžios įgaliojimus.

a)      Bylos šalių teisinių santykių pobūdis

70.      Iš pradžių reikia išnagrinėti, kokie yra šalių teisiniai santykiai, dėl kurių ir atsirado nagrinėjama be teisinio pagrindo pervesta permoka, kurią dabar reikalaujama grąžinti.

71.      Kaip teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas(37), šios išvados 12 ir 13 punktuose nurodyta Vokietijos Turto ir Investicijų prioriteto įstatymuose numatyta kompensavimo tvarka vienodai taikoma kiekvienam savininkui, turinčiam žemės sklypą, dėl kurio pareikšti reikalavimai taikyti restituciją, ir nesvarbu, ar jis yra viešosios teisės, ar privatinės teisės subjektas.

72.      Nors dažniausiai tokie savininkai yra valstybės institucijos, kaip antai ieškovė šioje byloje, vis dėlto pasitaiko ir privatinės teisės subjektų, kurie pasinaudojo tuo, kad žemės sklypai ar įmonės vadinamojo Trečiojo Reicho laikotarpiu buvo priverstinai parduoti. Visiems galioja ta pati tvarka. Šiuo aspektu valstybės institucijos nesinaudoja jokiomis privilegijomis ir jokiu specialiu statusu. Tai galioja ir tada, kai taisomos klaidos, padarytos vykdant žalą patyrusių asmenų mokėjimo reikalavimus, pavyzdžiui, kaip yra šiuo atveju, kai buvo sumokėta per daug. Ieškinys dėl permokos grąžinimo žalą patyrusiam asmeniui turi būti pareikštas civilinių bylų teisme. Jokia išimtis netaikoma ir savininkams, kurie yra valstybinio organo pobūdžio, kaip antai Berlyno žemė. Taigi ir čia jos nesinaudoja specialiosiomis teisėmis, bet yra vertinamos taip pat, kaip ir bet kuris kitas privatus savininkas toje pačioje situacijoje.

73.      Atsižvelgiant į tai, kaip iš esmės pažymi Vokietijos(38) ir Portugalijos(39) vyriausybės bei Komisija(40), reikia daryti išvadą, kad pagal nagrinėjamų bylos šalių teisinių santykių pobūdį jiems nėra būdingi požymiai, rodantys, kad valstybės institucijos naudojasi specialiomis privilegijomis, kurių esant panašiai situacijai neturėtų privatūs suinteresuotieji asmenys.

74.      Taigi pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamų teisinių santykių pobūdį bylą reikia kvalifikuoti kaip civilinę ir komercinę bylą. Kaip teisingai pripažįsta Vokietijos vyriausybė,(41) šiuo atveju nėra svarbu, kad pagrindinė mokėjimo prievolė, kurią vykdant per neapsižiūrėjimą ir atsirado permoka, iš pradžių buvo nagrinėjama administraciniame procese. Juk tai yra grynai proceso dalykas, kuris nedaro poveikio pareigos sumokėti pardavimo kainos dalį teisių perėmėjams pobūdžiui, vadinasi nėra svarbus ir šalių teisinių santykių pobūdžiui, nes tokios procedūros šalimis gali būti ir privatinės teisės subjektai, ką aiškiai nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

b)      Bylos dalykas

75.      Tiek konkrečiai teisme nagrinėjamam ieškovės reikalavimui, tiek jos pareiškimo sąlygoms, mano manymu, nėra būdingi jokie ypatumai, iš kurių aiškėtų viešosios valdžios veiksmams būdingi požymiai.

76.      Priešingai, kaip teisingai pažymi Portugalijos vyriausybė(42), nagrinėjama byla susijusi vien su per klaidą be teisinio pagrindo atsiradusia permoka, kurią reikalaujama grąžinti, remiantis nepagrįsto praturtėjimo pagrindais.

77.      Vadinasi, čia nagrinėjama klaida jokiu būdu nėra būdinga tik viešosios valdžios veiksmams, priešingai, tokia mokėjimo klaida bet kada gali pasitaikyti ir privatinės teisės santykių srityje. Nėra svarbu tai, kad permoka in casu atsirado dėl pirmiau nagrinėtos administracinės procedūros ir dėl to nepagrįstu praturtėjimu grindžiamas reikalavimas tikrai neįgyja specifinių požymių, būdingų viešosios valdžios veiksmams.

78.      Tai, kad yra neatsiejamas ryšys su pirmesne administracine procedūra, negalima teigti jau vien todėl, kad ši procedūra buvo susijusi tik su faktinio dydžio skolos sumokėjimu, tačiau ne su čia ginčijama permoka.

6.      Tarpinė išvada

79.      Atsižvelgiant į teisinių santykių pobūdį ir pagrindinės bylos ginčo dalyką bei nustačius, kad teisinis ginčas nėra susijęs su specialių viešosios valdžios įgaliojimų įgyvendinimu, o atvirkščiai, federalinei žemei, kuri yra ieškovė, taikomos tos pačios teisės normos kaip ir panašioje situacijoje esančiam privatinės teisės subjektui, nagrinėjama byla laikytina civiline ir komercine byla, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnį.

80.      Vadinasi, į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip, kad byla dėl federalinės žemės pareikšto reikalavimo grąžinti be teisinio pagrindo sumokėtą sumą esant aplinkybėms, kaip antai pagrindinės bylos, laikytina civiline byla, kaip tai suprantama pagal Reglamento (EB) Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalį, taip pat tada, kai valdžios institucija nurodo, jog siekdama atlyginti žalą federalinė žemė sumokėtų žalą patyrusiems asmenims pajamų, gautų pagal žemės pirkimo‑pardavimo sutartį, dalį, tačiau, užuot tai padariusi, pastaroji per neapsižiūrėjimą perveda tiems asmenims visą pardavimo kainą ir vėliau kreipiasi į teismą dėl permokos grąžinimo.

B –    Dėl antrojo prejudicinio klausimo

81.      Antrasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas pirmiausia susijęs su 5-uoju ir 10-uoju atsakovais pagrindinėje byloje, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje ir (arba) Ispanijoje, tačiau kuriems ieškinį ieškovė pagrindinėje byloje pareiškė Berlyne.

82.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Vokietijos teismų jurisdikciją šių atsakovų atžvilgiu galima pagrįsti tik remiantis Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktu(43). Tokiomis aplinkybėmis jis prašo išaiškinti šią nuostatą, kurioje nustatyta jurisdikcija susijusių ieškinių atveju(44).

83.      Pagal šią nuostatą valstybėje narėje gyvenančiam asmeniui, kuris yra vienas iš atsakovų, byla gali būti iškelta „teismuose pagal bet kurio iš jų nuolatinę gyvenamąją vietą(45), jeigu reikalavimai taip glaudžiai susiję, kad yra tikslinga juos nagrinėti ir spręsti visus iš karto, siekiant išvengti atskirų teismo procesų metu priimtų sprendimų nesuderinamumo“.

84.       Pateikdamas antrąjį klausimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti dėl „glaudaus ryšio“ kriterijaus.

85.      Jis nori sužinoti, ar pagal Reglamento (EB) Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktą reikalaujamas glaudus ryšys yra taip pat tada, kai atsakovai remiasi papildomais reikalavimais dėl žalos atlyginimo, dėl kurių galima priimti tik bendrą sprendimą.

86.      Konkrečiai kalbant, šie reikalavimai susiję su atsakovų argumentais, kad jie bet kuriuo atveju gali reikalauti didesnės sumos, negu jiems priklausanti pardavimo kainos dalis, nes pardavus žemės sklypą gauta pinigų suma yra mažesnė už žemės rinkos vertę, todėl tokie papildomi reikalavimai dėl žalos atlyginimo yra priešpriešiniai reikalavimai ieškovo reikalavimui, kuris grindžiamas nepagrįstu praturtėjimu.

87.      Iš pradžių reikia patikslinti du dalykus. Pirma, pagrindinėje byloje nebuvo pareikštas priešieškinis dėl papildomų reikalavimų dėl žalos atlyginimo, vadinasi, Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 3 punktas, susijęs su specifine priešieškinio situacija, nėra taikomas. Antra, atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kaip teisingai nurodo Komisija(46), apskritai neabejoja tuo, kad ieškiniai yra glaudžiau susiję, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktą, atvirkščiai, jis būtent klausia, ar tai, kad atsikertant buvo pareikšti papildomai reikalavimai dėl žalos atlyginimo, gali panaikinti a priori egzistuojantį glaudų ryšį tarp ieškinių, kaip tai suprantama pagal minėtą teisės normą.

88.      Tačiau, kad būtų galima nustatyti, ar procesinė pagrindinės bylos situacija atitinka Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkte nustatytus reikalavimus, reikia bendrai vertinti abu aspektus – tiek ieškinį, tiek atsikertant pateiktus reikalavimus.

89.      Vadinasi, visų pirma reikia nustatyti, kokioms aplinkybėms darytina išvada, kad ieškiniai yra taip glaudžiai susiję, jog tikslinga juos nagrinėti ir spręsti visus iš karto, kaip suprantama pagal šią nuostatą. Tam reikia išanalizuoti Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktu ir anksčiau galiojusia Briuselio konvencija. Tada teismo praktikoje padarytas išvadas reikia perkelti ir taikyti pagrindinei bylai, pirmiausia įvertinus ten pareikštų papildomų reikalavimų dėl žalos atlyginimo reikšmę.

1.      Teisingumo Teismo praktika, susijusi su sąvoka „glaudus ryšys“, kaip tai suprantama pagal Briuselio konvencijos 6 straipsnio 1 punktą ir (arba) Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktą

90.      Esminius Teisingumo Teismo praktikos, susijusios su šiuo klausimu, bruožus esu išsamiai išnagrinėjusi savo išvadoje, pateiktoje byloje Painer(47), ir čia norėčiau apsiriboti tik svarbiausiais punktais ir pačiu Sprendimu Painer(48).

a)      Savarankiškas ir siauras kriterijaus „glaudus ryšys“ aiškinimas

91.      Teisingumo Teismas iš esmės reikalauja, kad glaudaus ryšio sąvoka, pirma, būtų aiškinama savarankiškai(49), o antra, siaurai, nes kalbama apie specialią jurisdikcijos taisyklę, kuria nukrypstama nuo Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnyje įtvirtinto principo, kad jurisdikcija priklauso atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismui, todėl negalima jos aiškinti plačiau, nei leidžia šiame reglamente aiškiai įtvirtintų atvejų ribos(50).

92.      Dėl Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkto Sprendime Painer nurodyta, kad nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, privalo nustatyti sąsają tarp skirtingų jam pateiktų reikalavimų, t. y. nesuderinamų sprendimų riziką, jei šie reikalavimai būtų nagrinėjami atskirai(51).

b)      Pakankamai glaudus ryšys ir nesuderinamų sprendimų rizika

93.      Teisingumo Teismas pabrėžia, kad Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkte numatytos jurisdikcijos taisyklės tikslas pagal šio reglamento 12 ir 15 konstatuojamąsias dalis, viena vertus, yra padėti tinkamai vykdyti teisingumą, maksimaliai sumažinti vienu metu vykstančių teismo procesų galimybę ir išvengti sprendimų, kurie būtų nesuderinami, jei bylos būtų nagrinėjamos atskirai. Be to, ši taisyklė neturėtų būti aiškinama taip, kad ieškovas galėtų pateikti reikalavimą keliems atsakovams vien tam, kad vienam iš jų byla nebūtų iškelta jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisme(52).

94.      Dėl ryšio kriterijaus Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, jog tam, kad sprendimai galėtų būti laikomi nesuderinamais, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktą, nepakanka, kad ginčas būtų išspręstas skirtingai; dar reikia, kad šis skirtumas pasireikštų esant tai pačiai de facto ir de jure situacijai(53).

c)      Atsakovo galimybė nuspėti jurisdikciją susijusių ieškinių atveju

95.      Teisingumo Teismas Sprendime Painer taip pat daro nurodą į Reglamento Nr. 44/2001 11 konstatuojamąją dalį. Remiantis ja, jurisdikcijos taisyklės turi būti ypač nuspėjamos ir pagrįstos principu, pagal kurį jurisdikcija paprastai priklauso nuo atsakovo gyvenamosios vietos, išskyrus kelias aiškiai nustatytas situacijas, kurios pateisinamos kitais susijusiais kriterijais(54).

96.      Taikyti Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktą netrukdo tai, kad skiriasi keliems atsakovams pareikštų reikalavimų teisiniai pagrindai, tačiau tik tada, kai atsakovai galėjo numatyti, kad jiems byla bus iškelta valstybės narės, kurioje yra bent vieno iš jų nuolatinė gyvenamoji vieta, teisme(55). Tai dar akivaizdžiau tada, kai nacionalinės teisės aktai, kuriais grindžiami prieš skirtingus atsakovus pareikšti ieškiniai, iš esmės sutampa(56).

2.      Teismo praktikoje nustatytų kriterijų taikymas pagrindinės bylos aplinkybėms

a)      Pakankamai glaudus ryšys ir nesuderinamų sprendimų priėmimo rizika

97.      Šiuo atveju ir patys ieškiniai, grindžiami nepagrįstu praturtėjimu ir (arba) deliktinę atsakomybę sukėlusiu teisės pažeidimu, kaip yra 11-ojo atsakovo atveju, ir atsikertant pareikšti papildomi reikalavimai dėl žalos atlyginimo, yra susiję su ta pačia faktine ir teisine situacija.

98.      Situacijai būdinga tai, kad po to, kai pagal Turto įstatymą valstybės institucijai buvo pareikšti reikalavimai dėl restitucijos, ji ginčijamą sumą, skirtą 1−10-ajam atsakovams, pervedė jų advokatui, 11-ajam atsakovui, ir dabar jos reikalavimas dėl grąžinimo yra nagrinėjamas civiliniame teisme.

99.      Tai, kad ieškovė savo reikalavimą 11-ajam atsakovui grindžia ne nepagrįstu praturtėjimu, o veiksmais, sukėlusiais deliktinę atsakomybę, neturi jokios įtakos šiam vertinimui. Teisingumo Teismas yra būtent pripažinęs, jog tam, kad ieškiniai būtų susiję, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktą, identiškas reikalavimų pagrindas nėra būtinas(57). Juk skirtingų ieškinių reikalavimai in casu galiausiai susiję su tuo pačiu interesu, t. y. per klaidą sumokėtos permokos grąžinimu.

100. Papildomi reikalavimai dėl žalos atlyginimo tiesiogiai susiję su šia identiška faktine ir teisine ieškinių situacija. Visiems atsakovams jie yra vienodai svarbūs dėl jiems pareikštų reikalavimų. Kaip teisingai nurodo Vokietijos vyriausybė(58), teisinis mokėjimo pagrindas, kuriuo gali remtis atsakovai, būtent yra teisė, kylanti iš Turto ir Investicijų prioriteto įstatymų, o tai visų atsakovų atveju vertinama pagal tą pačią faktinę ir teisinę situaciją.

101. Kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas(59), „logiškai mąstant, šį klausimą teismas gali išspręsti tik visiems atsakovams vienodai“. Su tuo reikia sutikti, ir nesvarbu, ar atsakovai atsako solidariai, ar tik už savo dalį, kaip, atrodo, mano prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas(60). Ieškinių sėkmė būtent priklauso nuo atsakymo į bendrą klausimą, ar pagrįsti papildomi reikalavimai dėl žalos atlyginimo, ar ne. Jei šis klausimas nebus išspręstas bendrai, kyla nesuderinamų sprendimų rizika. Tačiau nesuderinamų sprendimų atveju pirma nurodyta bendra faktinė ir teisinė situacija būtų neleistinai padalyta.

b)      Atsakovo galimybė nuspėti jurisdikciją susijusių ieškinių atveju

102. Kaip teisingai pažymi Vokietijos vyriausybė(61), dėl bendrų faktinių aplinkybių atsakovai taip pat galėjo nuspėti, kad ieškinys jiems bus pareikštas Vokietijos Federacinės Respublikos teisme.

103. Taip pat tie atsakovai, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Vokietijoje, o kitoje valstybėje narėje, kuriems bendrai atstovauja vienas advokatas ir kurie bendrai pareiškė papildomus reikalavimus dėl žalos atlyginimo, negalėjo ignoruoti to, kad teisių perėmėjų grupei taip pat priklauso asmenys, nuolat gyvenantys Vokietijoje, todėl dėl jiems pareikštų ieškinių, vadinamųjų ieškinių pagal gyvenamąją vietą, likusių atsakovų atžvilgiu teismo jurisdikcija gali būti pagrįsta pagal Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktą. Šiuo aspektu nagrinėjama byla iš esmės skiriasi nuo nenuspėjamos situacijos, kai dėl skirtingų faktinių aplinkybių lygiagrečiai vykdomi nesuderinti veiksmai(62).

3.      Tarpinė išvada

104. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta, į antrąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip, kad pagal Reglamento (EB) Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktą būtinas glaudus ryšys tarp kelių ieškinių yra taip pat tada, kai atsakovai esant aplinkybėms, kaip antai pagrindinės bylos, atsikirsdami ieškovui remiasi papildomais reikalavimais dėl žalos atlyginimo, dėl kurių galima priimti tik bendrą sprendimą.

C –    Dėl trečiojo prejudicinio klausimo

105. Trečiasis prejudicinis klausimas susijęs su Izraelyje gyvenančiais atsakovais. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktas taikytinas ir atsakovams, kurie neturi nuolatinės gyvenamosios vietos Europos Sąjungoje?

1.      Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkto aiškinimas

106. Ši nuostata, remiantis Teisingumo Teismo sukurtais aiškinimo metodais(63), turi būti aiškinama atsižvelgiant į jos formuluotę, vietą reglamento struktūroje ir į jo tikslus.

a)      Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkto formuluotė

107. Aiškinant Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktą siaurai(64), kaip to reikalaujama, jau iš jos formuluotės matyti, kad susijusių ieškinių jurisdikcijos taisyklė gali būti reikšminga tik „valstybėje narėje gyvenančiam asmeniui“.

108. Remiantis tuo, galima daryti išvadą, kad atsakovas, kurio gyvenamoji vieta yra Izraelyje, taigi ne valstybėje narėje, į Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkto taikymo sritį nepatenka.

b)      Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkto vieta Reglamento Nr. 44/2001 struktūroje

109. Kaip teisingai nurodo Vokietijos vyriausybė(65), atsižvelgiant į Reglamento Nr. 44/2001 reguliavimo kontekstą, 6 straipsnio 1 punkto negalima aiškinti plačiau, negu leidžia jo formuluotė.

110. Pirma, reikia atsižvelgti į tai, kad Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkte nustatyta išimtis, kuria nukrypstama nuo principo, kad jurisdikcija priklauso atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismui ir kad jos, kaip tai dar kartą aiškiai pabrėžiama Sprendime Painer(66), negalima aiškinti plačiau, nei minėtame reglamente aiškiai įtvirtinti atvejai.

111. Antra, reikia nurodyti, kad Reglamento Nr. 44/2001 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta aiški taisyklė taikoma tokiems atsakovams, kurių gyvenamoji vieta yra ne valstybėje narėje. Jeigu atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne valstybėje narėje, teismų jurisdikcija kiekvienoje valstybėje narėje nustatoma pagal tos valstybės narės teisę, nebent būtų taikytinos 22 ir 23 straipsnių nuostatos. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra reikšmingas nei Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnis, kuriame nustatyta išimtinė jurisdikcija, neatsižvelgiant į atsakovo nuolatinę gyvenamąją vietą, nei 23 straipsnis, kuriame numatyta susitarimo dėl jurisdikcijos galimybė, todėl pagal aiškų Reglamente Nr. 44/2001 pateiktą vertinimą Vokietijos teismų jurisdikciją galima pagrįsti tik pagal šios valstybės narės įstatymus, bet ne Reglamentu Nr. 44/2001, kuriame nustatytas išsamus šio klausimo reguliavimas.

112. Tai atitinka ir nagrinėjamo reglamento 9 konstatuojamąją dalį, pagal kurią valstybėje narėje negyvenančiam atsakovui apskritai yra taikomos nacionalinės jurisdikcijos taisyklės, galiojančios tos valstybės narės, į kurios teismą buvo kreiptasi, teritorijoje. Todėl darytina išvada, kad, išskyrus numatytas išimtis, jiems Reglamentas Nr. 44/2001 nėra taikomas.

c)      Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkto tikslas

113. Kitokios išvados negalima daryti ir remiantis teleologiniu aiškinimu.

114. De lege lata Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkto pagrindinis tikslas, kaip matyti iš jo konstatuojamųjų dalių, yra būtent siekiant harmoningai vykdyti teisingumą sumažinti vienu metu vykstančių teismo procesų galimybę ir užtikrinti, kad dviejose valstybėse narėse nebūtų priimami nesuderinami sprendimai.

115. Remiantis tuo aiškėja, kad šis teisės aktas pagal dabartinę jo struktūrą nėra pritaikytas prie trečiųjų valstybių situacijų.

116. Tikėtina, kad situacija de lege ferenda pasikeis, juk Komisija 2010 m. gruodžio 14 d. jau pateikė pasiūlymą dėl Reglamento Nr. 44/2001 išdėstymo naujoje redakcijoje(67), kurioje bendrai siūlo „jurisdikcijos taisyklės [pradėti] taikyti atsakovams iš trečiųjų šalių“. Kol kas nėra aišku, kokia po peržiūros bus nagrinėjamo reglamento 6 straipsnio 1 punkto formuluotė, nes minėtame Komisijos pasiūlyme iš esmės siūlomi redakcinio pobūdžio pakeitimai(68).

2.      Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkto taikymas pagal analogiją trečiųjų valstybių situacijoms?

117. Vis dėlto Vokietijos teisės doktrinoje svarstoma galimybė pagal analogiją taikyti Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktą, kai vieno ar kelių atsakovų gyvenamoji vieta yra ne valstybėje narėje, tačiau yra bent vienas atsakovas, kurio gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje(69). Tokie samprotavimai grindžiami tuo, kad kitaip asmuo, kurio gyvenamoji vieta yra trečiojoje valstybėje narėje, neleistinai atsiduria privilegijuotoje padėtyje, o tai nėra Reglamento Nr. 44/2001 tikslas.

118. Tačiau šis argumentas neįtikina jau vien todėl(70), kad nagrinėjamame reglamente nėra reguliavimo spragos, todėl taikymas pagal analogiją negalimas.

119. Juk asmenų, nuolat gyvenančių trečiosiose valstybėse, klausimas išsamiai reglamentuojamas Reglamento Nr. 44/2001 4, 22 ir 23 straipsniuose, kuriuose dėl reglamente nenumatytų atvejų pateikiama nuoroda į atitinkamą nacionalinę teisę. Vadinasi, valstybės narės srityje, kurios neapima nagrinėjamas reglamentas, gali taikyti savo jurisdikcijos taisykles asmenims, kurių gyvenamoji vieta yra trečiojoje valstybėje. Tačiau negalima išplėsti nustatytos reglamento taikymo srities.

3.      Tarpinė išvada

120. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktas nėra taikytinas atsakovams, kurie neturi gyvenamosios vietos Europos Sąjungoje.

121. Kadangi į šį klausimą buvo atsakyta neigiamai, į antrą klausimo dalį, kuri buvo pateikta tik tuo atveju, jei atsakymas būtų teigiamas, ir kuria klausiama dėl teisinės situacijos, kai pagal dvišales sutartis su sprendimą priimančiąja šalimi būtų galima atsisakyti pripažinti teismo sprendimą dėl to, kad teismas neturi jurisdikcijos, atsakyti nereikia.

122. Vis dėlto tuo atveju, jei Teisingumo Teismas į trečiojo klausimo pirmą dalį atsakytų teigiamai, reikia nurodyti, kad teismo sprendimo pripažinimo trečiosiose valstybėse problema negali turėti poveikio Reglamento Nr. 44/2001 aiškinimui ir bet kuriuo atveju tai susiję su ieškovo prisiimama rizika(71).

VIII – Išvada

123. Atsižvelgdama į tai, kas buvo išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Bundesgerichtshofs pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

1.      Byla dėl federalinės žemės pareikšto reikalavimo grąžinti be teisinio pagrindo sumokėtą sumą esant aplinkybėms, kaip antai pagrindinės bylos, laikytina civiline byla, kaip tai suprantama pagal 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 1 straipsnio 1 dalį, taip pat tada, kai valdžios institucija nurodo, jog siekdama atlyginti žalą federalinė žemė sumokėtų žalą patyrusiems asmenims lėšų, gautų pagal žemės pirkimo‑pardavimo sutartį, dalį, tačiau, užuot tai padariusi, pastaroji per neapsižiūrėjimą perveda tiems asmenims visą pardavimo kainą ir vėliau kreipiasi į teismą dėl permokos grąžinimo.

2.      Pagal Reglamento (EB) Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktą būtinas glaudus ryšys tarp kelių ieškinių yra taip pat tada, kai atsakovai esant aplinkybėms, kaip antai pagrindinės bylos, atsikirsdami ieškovui remiasi papildomais reikalavimais dėl žalos atlyginimo, dėl kurių galima priimti tik bendrą sprendimą.

3.      Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktas netaikomas atsakovams, kurie neturi gyvenamosios vietos Europos Sąjungoje.


1 – Išvados originalo kalba: vokiečių.


      Proceso kalba: vokiečių..


2 – Plačiai pagarsėjo Amerikos menininko Billy Joel senelio Karl Joel atvejis. 1938 m. jis buvo priverstas parduoti savo įmonę Vokietijos verslininkui, kuris vėliau ją pavertė klestinčia siuntų įmone. Į Šveicariją pabėgęs pardavėjas veltui laukė savo pinigų. Ir tik vėliau, kai Vokietijoje buvo atkurti teisinės valstybės santykiai, jam pavyko iš pirkėjo gauti kompensaciją už prarastą įmonę.


3 – OL L 12, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42; paskutinį kartą iš dalies pakeistas 2012 m. vasario 22 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 156/2012, kuriuo iš dalies keičiami Tarybos reglamento Nr. 44/2001 I–IV priedai.


4 –      1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, p. 32) su pakeitimais, padarytais 1978 m. spalio 9 d. Konvencija dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prisijungimo (OL L 304, p. 1, iš dalies pakeista redakcija, p. 77), 1982 m. spalio 25 d. Konvencija dėl Graikijos Respublikos prisijungimo (OL L 388, p. 1) ir 1989 m. gegužės 26 d. Konvencija dėl Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Karalystės prisijungimo (OL L 285, p. 1).


5 – 2005 m. vasario 9 d. paskelbta Turto įstatymo redakcija (BGBl I, p. 205), paskutinį kartą iš dalies pakeista 2011 m. gegužės 23 d. įstatymo 3 straipsniu (BGBl I, p. 920).


6 – 1997 m. rugpjūčio 4 d. paskelbta Įstatymo dėl investicijų prioriteto redakcija (BGBl I, p. 1996), paskutinį kartą iš dalies pakeista 2006 m. gruodžio 19 d. įstatymo 5 straipsniu (BGBl I, p. 3230).


7 – 1998 m. spalio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Réunion européenne ir kt. (C‑51/97, Rink. p. I‑6511) 52 punktas.


8 – Taip dėl Briuselio konvencijos Teisingumo Teismas pripažino jau 1976 m. spalio 14 d. Sprendimo LTU (29/76, Rink. p. 1541) 5 punkte. Šiuo klausimu žr. T. Hartley „First Cases before the European Court“, European Law Review 1977, p. 57 ir paskesni.


9 – Dėl teisinės situacijos, atsiradusios po Jungtinės Karalystės ir Airijos prisijungimo, vadinamajame P. Schlosser pranešime (OL C 59, 1979, p. 71 ir 82) nurodyta: „anksčiau prisijungusiose valstybėse narėse civilinių ir komercinių bylų ir viešosios teisės bylų atribojimas buvo aiškus ir jam iš esmės <…> buvo taikomi panašūs kriterijai. <…> Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje toks privatinės ir viešosios teisės srities atribojimas, kuris įprastas buvusioje EEB teritorijoje, beveik nežinomas <…>“. Šiuo klausimu taip pat žr. C. Tirado Robles La competencia judicial en la Unión Europea, Barselona, 1995, p. 14 ir paskesni.


10 – Dėl darnos reikalavimo (susijusio su Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalimi ir Briuselio konvencijos 5 straipsnio 3 dalimi) nurodyta, kad „nėra priežasčių šias dvi nuostatas aiškinti skirtingai“, žr. 2002 m. spalio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Henkel (C‑167/00, Rink. p. I‑8111) 49 punktą; taip pat 2009 m. rugsėjo 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo German Graphics Graphische Maschinen (C‑292/08, Rink. p. I‑8421) 27 punktą ir ten nurodytą teismo praktiką bei A. Staudinger, Th. Rauscher (leid.) Europäisches Zivilprozess- und Kollisionsrecht, EuZPR/EuIPR, Sellier, Miunchenas, 2011, Reglamento „Briuselis I“ įžanga, 35 punktas ir B. HESS „Methoden der Rechtsfindung im Europäischen Zivilprozessrecht“, IPRax, 2006, p. 348 ir paskesni.


11 – Minėtas 8 išnašoje.


12 – 8 išnašoje minėto Sprendimo LTU 4 punktas.


13 – Taip kritiškai vertina P. F. Schlosser EU-Zivilprozessrecht, 3-asis leidimas, Verlag C. H. Beck, Miunchenas, 2009, Reglamento 44/2001 1 straipsnio 10 punktas.


14 – Šiuo aspektu labai svarbus 2007 m. vasario 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Lechouritou ir kt. (C‑292/05, Rink. p. I‑1519), susijęs su karinių operacijų aukų reikalavimais dėl žalos atlyginimo, pareikštais karo veiksmus vykdančiai valstybei. Ginkluotųjų pajėgų operacijos yra viena iš valstybės suverenitetui būdingų išraiškų, nes dėl jų vienašališkai ir įpareigojamai nusprendžia kompetentingos valdžios institucijos ir jos neatskiriamai susijusios su valstybių užsienio politika ir jų gynyba (šio sprendimo 37 punktas); dėl šios bylos žr. P. Rogerson, U. Magnus ir P. Mankowski (leid.), Brussels I Regulation, 2-asis leidimas, Sellier, Miunchenas, 2012, 1 straipsnis, 12 punktas.


15 – 1980 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Rüffer (814/79, Rink. p. 3807).


16 – Šiuo klausimu žr. 15 išnašoje minėto Sprendimo Rüffer 2–7 punktus.


17 – Ten pat, 9–12 punktai.


18 – Ten pat, 15 punktas.


19 – 1993 m. balandžio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimas Sonntag (C‑172/91, Rink. p. I‑1963); šiuo klausimu žr. S. Kubis „Amtshaftung im GVÜ und ordre public“, Zeitschrift für europäisches Privatrecht (ZeuP) 1995, p. 853 ir paskesni.


20 – Žr. 19 išnašoje minėto Sprendimo Sonntag 20–26 punktus.


21 – 2002 m. lapkričio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Baten (C‑271/00, Rink. p. I‑10489) 37 punktas; šiuo klausimu žr. D. Martiny „Unterhaltsrückgriff durch öffentliche Träger im europäischen internationalen Privat- und Verfahrensrecht“, IPRax, 2004, p. 195 ir paskesnius.


22 – 21 išnašoje minėto Sprendimo Baten 37 punktas.


23 – Ten pat, 29 punktas.


24 – 2003 m. gegužės 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Préservatrice foncière TIARD (C‑266/01, Rink. p. I‑4867).


25 – 24 išnašoje minėto Sprendimo Préservatrice foncière TIARD 40 punktas; dėl šio sprendimo ir dėl 2004 m. vasario 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Frahuil (C‑265/02, Rink. p. I‑1543, 21 punktas) žr. P. Rogerson, U. Magnus ir P. Mankowski (leid.) (straipsnis nurodytas 14 išnašoje, 1 straipsnio 19 punktas).


26 – Tai aiškiai nurodyta ir 2006 m. gegužės 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo ČEZ (C‑343/04, Rink. p. I‑4557) 22 punkte.


27 – Žr. 7 išnašą.


28 – Taip iš esmės mano ir P. Schlosser (straipsnis nurodytas 13 išnašoje, 10 punktas). Šiuo klausimu taip pat žr. vadinamąjį P. Jenard pranešimą dėl Briuselio konvencijos (OL C 59, p. 9).


29 – Taip teigia ir A. Staudinger (nurodyta 10 išnašoje, 3 punktas su kitomis nuorodomis).


30 – 2009 m. balandžio 28 d Teisingumo Teismo sprendimas Apostolides (C‑420/07, Rink. p. I‑3571); šiuo klausimu žr. H. P. Meidanis „The Brussels I Regulation and the Cyprus problem before the Court of Justice: Comment on Apostolides v Drams“, European Law Review 2009, p. 963 ir paskesni.


31 – 30 išnašoje minėto Sprendimo Apostolides 42–45 punktai.


32 – 2011 m. spalio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimas Realchemie Nederland (C‑406/09, Rink. p. I‑9773).


33 – Dėl pagrindinės bylos žr. 32 išnašoje minėto Sprendimo Realchemie Nederland 18–33 punktus.


34 – Ten pat, 40–43 punktai.


35 – Ten pat, 42 punktas.


36 – Ten pat, 41 punktas.


37 – Žr. nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 10 punktą.


38 – Žr. Vokietijos vyriausybės rašytinių pastabų 22–24 punktus.


39 – Žr. Portugalijos vyriausybės rašytinių pastabų 12–19 punktus.


40 – Žr. Komisijos rašytinių pastabų 23–30 punktus.


41 – Žr. Vokietijos vyriausybės rašytinių pastabų 22 punktą.


42 – Žr. Portugalijos vyriausybės rašytinių pastabų 13–15 punktus.


43 – Žr. nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 4 punktą.


44 – Šiuo klausimu žr. mano 2011 m. balandžio 12 d. išvados, pateiktos byloje Painer (C‑145/10, 2001 m. gruodžio 1 d. sprendimas, Rink. p. I‑12533) 55–102 punktus.


45 – Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daro prielaidą, kad tokia sąlyga yra įvykdyta, taigi, kad ieškinys pagal gyvenamąją vietą buvo pareikštas (žr. nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 18 punktą), tačiau nepateikia išsamesnių pastabų.


46 – Žr. Komisijos rašytinių pastabų 33–34 punktus.


47 – 44 išnašoje minėtos išvados, pateiktos byloje Painer, 72 ir paskesni punktai.


48 – 2011 m. gruodžio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimas Painer (C‑145/10).


49 – 2006 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Reisch Montage (C‑103/05, Rink. p. I‑6827) 29 punktas.


50 – 48 išnašoje minėto Sprendimo Painer 74 punktas.


51 – Ten pat, 83 punktas.


52 – Šiuo klausimu žr. 1988 m. rugsėjo 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Kalfelis (189/87, Rink. p. 5565) 8 ir 9 punktus ir 7 išnašoje minėto Sprendimo Réunion européenne ir kt. 47 punktą.


53 – 2007 m. spalio 11 d. Sprendimo Freeport (C‑98/06, Rink. p. I‑8319) 40 punktas ir 48 išnašoje minėto Sprendimo Painer 79 punktas. Savo išvados, pateiktos byloje Painer, 96 ir paskesniuose punktuose nurodžiau, kad pakankamas teisinis ryšys yra tada, kai negalima leisti, kad būtų priimti nesuderinami sprendimai, pavyzdžiui, kai atsakovai atsako solidariai arba jie yra teisiškai įformintos bendrijos nariai, arba, kai nuo sprendimo dėl vieno ieškinio priklauso, koks bus sprendimas dėl kito ieškinio.


54 – 48 išnašoje minėto Sprendimo Painer 75 punktas.


55 – 53 išnašoje minėto Sprendimo Freeport 47 punktas. 44 išnašoje minėtos mano išvados, pateiktos byloje Painer, 91 ir paskesniuose punktuose išsamiau patikslinau nuspėjamumo kriterijų ir nurodžiau, kad ieškiniai turi būti grindžiami bendromis faktinėmis aplinkybėmis.


56 –      48 išnašoje minėto Sprendimo Painer 81 ir 82 punktai.


57 – Šiuo klausimu ir dėl nacionalinių teismų praktikos žr. B. Hess Europäisches Zivilprozessrecht, C. F. Müller Verlag, Heidelbergas, 2010, 6 straipsnis, 85 punktas ir 8 išnašoje minėtas Tirado Robles (straipsnis nurodytas ten pat, p. 64 ir paskesni).


58 – Vokietijos vyriausybės rašytinių pastabų 32 punktas.


59 – Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 16 punktas.


60 – Ten pat.


61 – Vokietijos vyriausybės rašytinių pastabų 33 punktas.


62 – Žr. 44 išnašoje minėtos mano išvados, pateiktos byloje Painer, 92 punktą.


63 – Šiuo klausimu, pavyzdžiui, žr. 10 išnašoje minėto Sprendimo Henkel 35 punktą ir ten nurodytą teismo praktiką.


64 – Žr. šios išvados 91 punktą.


65 – Žr. Vokietijos vyriausybės rašytinių pastabų 38–43 punktus.


66 – 48 išnašoje minėto Sprendimo Painer 74 punktas.


67 – COM(2010) 748 galutinis, p. 8; šiuo klausimu žr. B. Hess „The Brussels I Regulation: Recent case law of the Court of Justice and the Commission’s proposed recast“, Commom Market Law Review 2012, p. 1075 ir paskesni, pirmiausia p. 1105; bendrai dėl de lege lata et ferenda taikymo trečiosioms valstybėms žr. F. Netzer Status quo und Konsolidierung des Europäischen Zivilverfahrensrechts, Mohr Siebeck, Tiubingenas, 2011, p. 52 ir paskesni.


68 – COM(2010) 748 galutinis, p. 27.


69 – Remdamiesi teisingumo principu ir ratio conventionis, jau dėl Briuselio konvencijos taip teigia R. Geimer ir R. A. Schütze Europäisches Zivilverfahrensrecht, 1-asis leidimas, Verlag C. H. Beck, Miunchenas, 1997, 6 straipsnis, 7 ir 8 punktai; dėl Reglamento Nr. 44/2001 žr. R. Geimer, R. Geimer ir R. A. Schütze (leid.). Europäisches Zivilverfahrensrecht, 3-iasis leidimas, Verlag C. H. Beck, Miunchenas, 2010, 6 straipsnis, 4 ir paskesni punktai; taip pat J. Kropholler Europäisches Zivilprozessrecht, 8-asis leidimas, Verlag Recht und Wirtschaft, Frankfurtas prie Maino, 2007, 6 straipsnis, 7 punktas ir ypač 12 išnaša su kitomis nuorodomis, S. Leible, Th. Rauscher (leid., minėta 10 išnašoje), Reglamento „Briuselis I“ 6 straipsnis, 7 punktas su kitomis nuorodomis.


70 – Šiuo klausimu žr. F. Brandes Die Zuständigkeit im europäischen Mehrparteienprozess nach Art. 6 Nr. 1 EuGVÜ/LÜ, Verlag Peter Lang, Frankfurtas, 1998, p. 91 ir paskesni, ypač p. 95, H. Gaudemet-Tallon Compétence et exécution des jugements en Europe: règlement 44/2001, Conventions de Bruxelles (1968) et de Lugano (1988 et 2007), 4-asis leidimas, L.G.D.J., Paryžius, 2010, p. 255; dėl taikymo pagal analogiją žr. J. Kropholler, J. von Hein Europäisches Zivilprozessrecht, 9-asis leidimas, Verlag Recht und Wirtschaft, Frankfurtas prie Maino, 2011, 6 straipsnis, 7 punktas su kitomis nuorodomis.


71 – Taip mano ir S. Leible (69 išnašoje minėtas straipsnis), Reglamento Briuselis I 6 straipsnis, 7 punktas su kitomis nuorodomis.