Byla C‑104/16 P
Europos Sąjungos Taryba
prieš
Front populaire pour la libération de la saguia-el-hamra et du rio de oro (Front Polisario)
„Apeliacinis skundas – Išorės santykiai – Europos Sąjungos ir Maroko Karalystės susitarimas dėl abipusių liberalizavimo priemonių žemės ūkio ir žuvininkystės srityje – Tarptautinio susitarimo sudarymą patvirtinantis sprendimas – Ieškinys dėl panaikinimo – Priimtinumas – Locus standi – Teritorinis susitarimo taikymas – Susitarimo aiškinimas – Apsisprendimo principas – Tarptautinių sutarčių santykinio poveikio principas“
Santrauka – 2016 m. gruodžio 21 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas
1. Teismo procesas – Žodinė proceso dalis – Atnaujinimas – Pareiga atnaujinti žodinę proceso dalį, kad šalys galėtų pateikti pastabas dėl generalinio advokato išvadoje nurodytų teisės klausimų – Nebuvimas
(SESV 252 straipsnio antra pastraipa; Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnis; Teisingumo Teismo procedūros reglamento 83 straipsnis)
2. Apeliacinis skundas – Suinteresuotumas paduoti apeliacinį skundą – Privilegijuoto apelianto paduotas apeliacinis skundas
(Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnio antra ir trečia pastraipos)
3. Tarptautiniai susitarimai – Sąjungos susitarimai – Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių asociacijos susitarimas EB–Marokas – Aiškinimas – Reikšmingų tarptautinės teisės normų taikymas – Apsisprendimo principas
(Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių asociacijos susitarimas EB–Marokas)
4. Tarptautiniai susitarimai – Sąjungos susitarimai – Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių asociacijos susitarimas EB–Marokas – Teritorinė taikymo sritis – Priklausoma Vakarų Sacharos teritorija, nepatenkanti į šalių suverenitetą – Neįtraukimas
(Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių asociacijos susitarimo EB–Marokas 94 straipsnis)
5. Tarptautiniai susitarimai – Sąjungos susitarimai – Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių asociacijos susitarimas EB–Marokas – Teritorinė taikymo sritis – Susitarimo įgyvendinimas Vakarų Sacharos tautos atžvilgiu be jos sutikimo – Neįtraukimas
(Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių asociacijos susitarimo EB–Marokas 94 straipsnis)
6. Tarptautiniai susitarimai – Sąjungos susitarimai – Liberalizavimo susitarimas ES‑Marokas – Aiškinimas – Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių asociacijos susitarimo EB–Marokas nuostatų, nepakeistų Liberalizavimo susitarimu, viršenybė
(Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių asociacijos susitarimo EB–Marokas 94 straipsnis; Liberalizavimo susitarimas ES–Marokas)
7. Tarptautiniai susitarimai – Sąjungos susitarimai – Aiškinimas – Atsižvelgimas į vėlesnę susitarimo taikymo praktiką – Apimtis – Sąjungos teismo atliekamas teritorinės susitarimo taikymo srities išplėtimas neįrodžius, kad yra praktika, kuri rodo šalių susitarimo tuo klausimu buvimą – Neleistinumas – Nesuderinamumas su tarptautinių sutarčių vykdymo gera valia principu
8. Ieškinys dėl panaikinimo – Fiziniai ar juridiniai asmenys – Tiesiogiai ir konkrečiai su jais susiję aktai – Tarybos sprendimas sudaryti su trečiąja valstybe susitarimą, kuris neturi teisinio poveikio tos valstybės kontroliuojamoje teritorijoje, nes tos valstybės suverenitetas minėtoje teritorijoje nėra pripažįstamas tarptautiniu mastu – Judėjimo, pripažįstamo kaip atstovaujančio šios teritorijos tautai ir dalyvaujančio Jungtinių Tautų vykdomose derybose siekiant nustatyti minėtos teritorijos statusą, pareikštas ieškinys – Nepriimtinumas
(SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa; Liberalizavimo susitarimas ES–Marokas)
1. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 60‑65 punktus)
2. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 68, 69 punktus)
3. Aiškindamas Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimą, įsteigiantį Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Maroko Karalystės asociaciją, tam, kad galėtų nustatyti teisingas teisines pasekmes dėl to, kad nėra nuostatos, jog Vakarų Sacharos teritorija nepatenka į teritorinę minėto susitarimo taikymo sritį, Sąjungos teismas turi laikytis ne tik 1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 31 straipsnio 1 dalyje nustatytų aiškinimo pagal geros valios principus taisyklių, bet ir taisyklės, numatytos to straipsnio 3 dalies c punkte – jame nustatyta, kad tarptautinė sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į visas tos sutarties šalių tarpusavio santykiams taikytinas atitinkamas tarptautinės teisės normas.
Paprotinis apsisprendimo principas, be kita ko, nurodytas Jungtinių Tautų Chartijos 1 straipsnyje, yra, kaip savo patariamojoje nuomonėje dėl Vakarų Sacharos pažymėjo Tarptautinis Teisingumo Teismas, tarptautinės teisės principas, taikomas visoms priklausomoms teritorijoms ir visoms tautoms, kurios dar nėra nepriklausomos. Be to, jis yra teisė, kuria galima remtis erga omnes, ir vienas iš pagrindinių tarptautinės teisės principų. Taigi šis principas yra viena iš tarptautinės teisės normų, taikytinų Sąjungos ir Maroko Karalystės santykiams, ir į ją turi atsižvelgti Sąjungos teismas.
Atsižvelgiant į pagal apsisprendimo principą Vakarų Sacharos teritorijai pripažįstamą kitokį ir atskirą statusą bet kurios valstybės statuso atžvilgiu, minėtas susitarimas negali būti aiškinamas taip, kad jis taikomas tai teritorijai.
(žr. 86, 88, 89, 92 punktus)
4. 1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 29 straipsnyje kodifikuotoje paprotinėje normoje numatyta, kad, jei kitokia šalių valia nėra numanoma iš sutarties ir nėra kitaip išreikšta, sutartis kiekvienai tos sutarties šaliai yra privaloma visoje jos teritorijoje.
Taigi iš minėtos normos matyti, kad paprastai tarptautinė sutartis, vadovaujantis įprasta žodžio „teritorija“, vartojamo kartu su prieš jį pateikiamu savybiniu įvardžiu „jos“, reikšme, yra privaloma valstybei geografinės erdvės, kurioje ta valstybė įgyvendina visus pagal tarptautinę teisę pripažįstamus suverenių subjektų įgaliojimus, atžvilgiu, neįtraukiant jokios kitos teritorijos, kaip antai tos, kuri gali priklausyti tik minėtos valstybės jurisdikcijai arba patekti tik į jos tarptautinės atsakomybės sritį. Šiuo klausimu iš tarptautinės praktikos matyti, kad, kai tarptautinė sutartis skirta taikyti ne tik valstybės teritorijai, bet ir už šios teritorijos ribų, toje sutartyje tai aiškiai numatyta – ar tai būtų teritorija, priklausanti tos valstybės jurisdikcijai, kaip, pavyzdžiui, nurodyta 1984 m. gruodžio 10 d. Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą 2 straipsnio 1 dalyje, ar teritorija, už kurios tarptautinius santykius minėta valstybė atsako“, kaip, pavyzdžiui, numatyta Europos žmogaus teisių konvencijos 56 straipsnio 1 dalyje.
Taigi kalbant apie Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo, įsteigiančio Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Maroko Karalystės asociaciją, 94 straipsnio aiškinimą (šiame straipsnyje numatyta, kad tas susitarimas taikomas „Maroko Karalystės teritorijai“), pažymėtina, kad pagal Vienos konvencijos 29 straipsnyje kodifikuotą paprotinę normą a priori draudžiama laikyti, kad Vakarų Sachara patenka į teritorinę minėto asociacijos susitarimo taikymo sritį.
(žr. 94‑97 punktus)
5. Pagal bendrąjį tarptautinės teisės tarptautinių sutarčių santykinio poveikio principą (1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 34 straipsnyje įtvirtinta norma yra konkreti šio principo išraiška) tarptautinės sutartys negali įpareigoti trečiųjų šalių ir suteikti joms teisių be jų sutikimo.
Į šį principą reikia atsižvelgti aiškinant Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimą, įsteigiantį Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Maroko Karalystės asociaciją, nes šio susitarimo taikymas Vakarų Sacharai lemtų, kad šis susitarimas turėtų įtakos „trečiajai šaliai“. Iš tiesų patariamojoje nuomonėje dėl Vakarų Sacharos Tarptautinis Teisingumo Teismas pažymėjo, kad, viena vertus, Vakarų Sachara tuo metu, kai Ispanijos Karalystė ją kolonizavo, nebuvo niekam nepriklausanti teritorija (terra nullius) ir, kita vertus, jam pateiktos aplinkybės ir informacija neįrodo jokių teritorinio suvereniteto ryšių tarp šios teritorijos ir Maroko Karalystės.
Atsižvelgiant į šiuos aspektus, Vakarų Sacharos tauta turi būti laikoma „trečiąja šalimi“, kaip ji suprantama pagal tarptautinių sutarčių santykinio poveikio principą. Šiai trečiajai šaliai Asociacijos susitarimo įgyvendinimas galėtų turėti įtakos, jeigu Vakarų Sacharos teritorija būtų įtraukta į teritorinę minėto susitarimo taikymo sritį, ir nebūtina nustatyti, ar dėl tokio įgyvendinimo jai būtų pakenkta, ar, priešingai, jai tai būtų naudinga. Tokiomis aplinkybėmis laikyti, kad Vakarų Sachara patenka į Asociacijos susitarimo taikymo sritį, prieštarauja tarptautinės teisės tarptautinių sutarčių santykinio poveikio principui, kuris taikomas Sąjungos ir Maroko Karalystės santykiams.
(žr. 100, 103, 104, 106 ir 107 punktus)
6. 1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 30 straipsnio 2 dalyje kodifikuota norma, pagal kurią, jeigu tarptautinėje sutartyje nurodoma, kad ji sudaroma atsižvelgiant į ankstesnę ar vėlesnę sutartį arba kad ji neturi būti laikoma prieštaraujančia tokiai sutarčiai, tuomet tos kitos sutarties nuostatos yra viršesnės.
Kalbant apie Europos Sąjungos ir Maroko Karalystės susitarimą pasikeičiant laiškais dėl abipusių liberalizavimo priemonių, taikomų žemės ūkio produktams, perdirbtiems žemės ūkio produktams, žuviai ir žuvininkystės produktams, dėl 1, 2 bei 3 protokolų ir jų priedų pakeitimo ir dėl Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo, įsteigiančio Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Maroko Karalystės asociaciją, dalinio pakeitimo, pažymėtina, kad tai yra susitarimas, kuriuo siekiama iš dalies pakeisti ankstesnį Sąjungos ir Maroko Karalystės susitarimą, būtent minėtą asociacijos susitarimą, ir konkrečiai šiame ankstesniame susitarime numatytas nuostatas prekybos žemės ūkio ir žuvininkystės produktais liberalizavimo srityje. Šiuo tikslu buvo iš dalies pakeisti keturi iš 96 minėto Asociacijos susitarimo straipsnių (tarp jų nėra jo 94 straipsnio) ir visiškai trys iš penkių šio susitarimo protokolų. Šie pakeitimai yra išsamūs, kaip patvirtina Sąjungos ir Maroko Karalystės pasikeitimas raštais – šia forma sudarytas Liberalizavimo susitarimas.
Iš to matyti, kad Asociacijos susitarimas ir Liberalizavimo susitarimas yra tų pačių šalių paeiliui sudarytos tarptautinės sutartys ir kad Liberalizavimo susitarimas, kaip vėlesnė sutartis susijusi su tam tikrais konkrečiais aspektais, kurie didžiąja dalimi jau buvo reglamentuojami ankstesniu susitarimu, turi būti laikomas sudarytu atsižvelgiant į šį ankstesnį susitarimą. Atsižvelgiant į tokį konkretų ryšį, pagal Vienos konvencijos 30 straipsnio 2 dalyje kodifikuotą normą Asociacijos susitarimo nuostatos, kurios nebuvo aiškiai iš dalies pakeistos Liberalizavimo susitarimu, turi būti viršesnės taikant pastarąjį susitarimą tam, kad būtų užkirstas kelias šių susitarimų nesuderinamumui.
(žr. 110‑113 punktus)
7. Pagal 1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 31 straipsnio 3 dalies b punktą aiškinant tarptautinę sutartį, be kita ko, be sutarties konteksto, reikia atsižvelgti į visą vėlesnę tos sutarties taikymo praktiką, kuri išreiškia šalių sutarimą dėl minėtos sutarties aiškinimo. Tokiomis aplinkybėmis Sąjungos teismas turi išsiaiškinti, ar toks taikymas tam tikrais atvejais rodo šalių susitarimo, kuriuo siekiama pakeisti atitinkamos tarptautinės sutarties aiškinimą, egzistavimą.
Tariamas Sąjungos noras, pasireiškiantis vėlesne praktika, laikyti, kad atitinkamas susitarimas teisiškai taikomas priklausomai teritorijai, būtinai reiškia pripažinimą, kad Sąjunga siekia vykdyti šį susitarimą nesuderinamu su apsisprendimo ir tarptautinių sutarčių santykinio poveikio principais būdu, nors ji ne kartą nurodė būtinybę laikytis šių principų. Toks vykdymas nebūtinai yra nesuderinamas su tarptautinių sutarčių vykdymo gera valia principu, kuris vis dėlto yra privalomas bendrosios tarptautinės teisės principas, taikomas šios teisės subjektams, kurie yra tarptautinės sutarties šalys.
(žr. 120, 122‑124 punktus)
8. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 130, 132 ir 133 punktus)