GENERALINĖS ADVOKATĖS
JULIANE KOKOTT IŠVADA,
pateikta 2011 m. vasario 3 d.(1)
Bylos C‑403/08 ir C‑429/08
Football Association Premier League Ltd ir kt.
prieš
QC Leisure ir kt.
(High Court of Justice, Chancery Division (Jungtinė Karalystė) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
Karen Murphy
prieš
Media Protection Services Ltd
(High Court of Justice, Queen's Bench Division (Administrative Court; Jungtinė Karalystė) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Palydovinė futbolo rungtynių transliacija – Kitų valstybių narių rinkoms teisėtai pateiktų atkodavimo kortelių pardavimas – Direktyva 98/84/EB – Sąlygine prieiga grindžiamų paslaugų teisinė apsauga – Neteisėta prieigos priemonė – Direktyva 2001/29/EB – Autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimas – Atgaminimo teisė – Viešas paskelbimas – Direktyva 93/83/EEB – Tam tikrų autorių teisių ir gretutinių teisių taisyklių, taikomų palydoviniam transliavimui ir kabeliniam perdavimui, koordinavimas – Laisvas prekių judėjimas – Laisvė teikti paslaugas – Konkurencija – SESV 101 straipsnio 1 dalis – Suderinti veiksmai –Veiksmai, kuriais siekiama kliudyti konkurencijai, ją riboti arba iškreipti – Veiklos antikonkurencinio tikslo vertinimo kriterijai“
Turinys
I – Įvadas
II – Teisinis pagrindas
A – Tarptautinė teisė
1. Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos
2. Sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba
3. PINO autorių teisių sutartis
4. Romos konvencija dėl atlikėjų, fonogramų gamintojų ir transliuojančiųjų organizacijų apsaugos
B – Sąjungos teisė
1. Sąlygine prieiga grindžiamų paslaugų apsauga
2. Intelektinė nuosavybė informacinėje visuomenėje
3. Intelektinė nuosavybė ir palydovinis transliavimas
III – Faktinės aplinkybės ir prašymai priimti prejudicinį sprendimą
A – Futbolo rungtynių transliavimas
B – Byla C‑403/08
C – Byla C‑429/08
IV – Teisinis vertinimas
A – Direktyva 98/84
B – Direktyva 2001/29
1. Atgaminimo teisė
a) Byloje C‑403/08 pateikto ketvirtojo klausimo a punktas. Nacionalinė ar Sąjungos teisė?
b) Atgaminimo teisės taikymas tiesioginėms transliacijoms
c) Byloje C‑403/08 pateikto ketvirtojo klausimo b punktas. Atgaminimas imtuvo atmintyje
d) Dėl byloje C‑403/08 pateikto ketvirtojo klausimo c punkto. Atgaminimas rodant ekrane
2. Byloje C‑403/08 pateiktas penktasis klausimas. Atgaminimo teisės ribojimas
3. Kitoks paskelbimas visuomenei
a) Klausimo priimtinumas
b) Prejudicinis klausimas
i) Saugomi kūriniai
ii) Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalies taikomumas
C – Direktyva 93/83
D – Pagrindinės laisvės
a) Taikytina pagrindinė laisvė
b) Laisvės teikti paslaugas ribojimas
c) Apribojimo pateisinimas
d) Pateisinimas, kai įsigyjant atkodavimo korteles pateikiama neteisinga informacija
e) Apribojimo poveikis privačiam ar buitiniam naudojimui
f) Devintas klausimas byloje C‑403/08
g) Septintasis klausimas byloje C‑429/08
h) Išvada dėl byloje C‑429/08 pateiktų šeštojo ir septintojo klausimų ir byloje C‑403/08 pateiktų septintojo klausimo, aštuntojo klausimo c punkto ir devintojo klausimo
E – Konkurencijos teisė
V – Išvada
I – Įvadas
1. Autorių ekonominių interesų apsauga tampa vis svarbesnė. Už kūrybinę veiklą turi būti tinkamai atlyginama.
2. Šiuo tikslu Football Association Premier League Ltd (toliau − FAPL), Anglijos pirmos futbolo lygos organizacija, užsiimanti šios lygos rungtynių rinkodara, siekia optimaliai išnaudoti lygos futbolo rungtynių tiesioginės transliacijos autorių teises. Iš esmės ji savo licencijų turėtojams suteikia išimtinę teisę jų transliavimo teritorijoje, paprastai – atitinkamoje šalyje transliuoti rungtynes ir gauti iš to ekonominę naudą. Siekiant apsaugoti kitų licencijų turėtojų išimtines teises, ši lyga kartu juos įpareigoja neleisti, kad jų transliacijos galėtų būti matomos už transliavimo teritorijos ribų.
3. Pagrindinė byla, kurią nagrinėjant pateikti šioje byloje nagrinėjami prašymai priimti prejudicinį sprendimą, susijusi su mėginimais išvengti šio išimtinumo. Įmonės iš užsienio, šiose bylose nagrinėjamu atveju – iš Graikijos ir arabų šalių − į Jungtinę Karalystę importuoja atkodavimo korteles, kurias šios šalies barams siūlo įsigyti palankesnėmis kainomis nei šalies transliuotojas. FAPL mėgina sustabdyti šią veiklą.
4. Išimtinių transliavimo teisių įgyvendinimo priemonės sunkiai dera su vidaus rinkos principu. Dėl šios priežasties reikia išnagrinėti, ar šiomis priemonėmis pažeidžiamos Europos Sąjungos pagrindinės laisvės ar jos konkurencijos teisė.
5. Tačiau klausimų kyla ir dėl įvairių direktyvų. Direktyva 98/84/EB dėl sąlygine prieiga grindžiamų paslaugų ir sąlyginės prieigos paslaugų teisinės apsaugos(2) aktuali tuo, kad palydovinės transliacijos išimtinumas užtikrinamas užkoduojant transliacijos signalą. FAPL nuomone, pagal direktyvą atkodavimo korteles draudžiama naudoti už joms priskirtos teritorijos ribų. Tačiau importuotojai mano kitaip, t. y. kad direktyva užtikrinamas tokių kortelių laisvas judėjimas.
6. Be to, keliami klausimai, susiję su transliavimo teisių aprėptimi pagal Direktyvą 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo(3), t. y. ar transliacijos perdavimas turi poveikį kūrinių atgaminimui ir ar laidų transliavimas baruose reiškia viešą paskelbimą.
7. Galiausiai kyla klausimų ir dėl licencijos poveikio pagal Direktyvą 93/83/EEB dėl tam tikrų autorių teisių ir gretutinių teisių taisyklių, taikomų palydoviniam transliavimui ir kabeliniam perdavimui, koordinavimo(4). Reikės nustatyti, ar sutikimas per palydovą transliuoti laidą vienoje konkrečioje valstybėje narėje suteikia teisę priimti laidą ir rodyti ją ekrane kitoje valstybėje narėje.
II – Teisinis pagrindas
A – Tarptautinė teisė
1. Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos
8. Pagal Berno konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos (1971 m. liepos 24 d. Paryžiaus aktas), iš dalies pakeistos 1979 m. rugsėjo 28 d. (toliau – Berno konvencija), 9 straipsnio 1 dalį šios konvencijos saugomų literatūros ir meno kūrinių autoriai turi išimtinę teisę leisti atgaminti šiuos kūrinius bet kokia forma ar būdu.
9. Berno konvencijos 11bis straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Literatūros ir meno kūrinių autoriai turi išimtinę teisę leisti:
i) transliuoti savo kūrinius eteryje ar viešai skelbti juos visuomenei bet kokiu kitu belaidžiu ženklų, garsų ar vaizdo siuntimo būdu;
ii) viešai skelbti visuomenei eteryje jau transliuotus kūrinius laidais ar belaidžiu būdu, kai tai daro kita nepradinė organizacija;
iii) viešai skelbti transliuotą eteryje kūrinį garsiakalbiu ar bet kokiu kitu ženklų, garsų ar vaizdų siuntimo prietaisu.“
2. Sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba
10. Sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (toliau – TRIPS sutartis), pateikta Marakešo susitarimo, kuriuo įsteigiama Pasaulio prekybos organizacija, 1C priede, patvirtinta 1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos sprendimu 94/800/EB dėl daugiašalių derybų Urugvajaus raunde (1986–1994 m.) priimtų susitarimų patvirtinimo Europos bendrijos vardu jos kompetencijai priklausančių klausimų atžvilgiu(5).
11. TRIPS sutarties 9 straipsnio 1 dalyje yra nuostata dėl tarptautinių susitarimų dėl autorių teisių apsaugos laikymosi:
„Valstybės narės laikosi Berno konvencijos (1971) 1–21 straipsnių ir jos priedo. Tačiau valstybės narės pagal šią Sutartį neturi teisių nei įsipareigojimų tų teisių, kurias suteikia tos konvencijos 6bis straipsnis arba iš kurio tos teisės kyla, atžvilgiu.“
12. TRIPS sutarties 14 straipsnio 3 dalyje pateikiamos nuostatos dėl televizijos programų apsaugos:
„Transliuojančios organizacijos turi teisę uždrausti šiuos veiksmus, jeigu jie vykdomi be jų leidimo: įrašyti jų laidas, tiražuoti įrašus ir bevielėmis priemonėmis retransliuoti laidas, taip pat transliuoti laidas visuomenei per televiziją. Kai valstybės narės transliuojančioms organizacijoms tokių teisių nesuteikia, pagal Berno konvencijos (1971) nuostatas jos numato galimybę platinamo dalyko autorių teisių savininkams neleisti vykti aukščiau išvardytiems veiksmams.“
3. PINO autorių teisių sutartis
13. Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacija (PINO) 1996 m. gruodžio 20 d. Ženevoje priėmė PINO atlikimų ir fonogramų sutartį ir PINO autorių teisių sutartį. Šios dvi sutartys Bendrijos vardu buvo patvirtintos 2000 m. kovo 16 d. Tarybos sprendimu 2000/278/EB(6) Bendrijos kompetencijai priklausančiais klausimais.
14. Pagal PINO autorių teisių sutarties 1 straipsnio 4 dalį susitariančiosios šalys įsipareigoja laikytis Berno konvencijos 1–21 straipsnių ir jos priedo reikalavimų.
15. PINO autorių teisių sutarties 8 straipsnyje numatyta:
„Nepažeidžiant Berno konvencijos 11 straipsnio 1 dalies ii punkto, 11a straipsnio 1 dalies i ir ii punktų, 11b straipsnio 1 dalies ii punkto, 14 straipsnio 1 dalies ii punkto ir 14a straipsnio 1 dalies nuostatų, literatūros ir meno kūrinių autoriai turi išimtinę teisę leisti bet kokiu būdu viešai paskelbti savo kūrinius, paskelbiant juos laidais ar bevielio ryšio priemonėmis, įskaitant tų kūrinių padarymą viešai prieinamų tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.“
4. Romos konvencija dėl atlikėjų, fonogramų gamintojų ir transliuojančiųjų organizacijų apsaugos
16. 1961 m. spalio 26 d. Tarptautinės Romos konvencijos dėl atlikėjų, fonogramų gamintojų ir transliuojančiųjų organizacijų apsaugos(7) 13 straipsnyje nustatytos tam tikros minimalios transliuojančiųjų organizacijų teisės:
„Transliuojančiosios organizacijos turi teisę leisti arba uždrausti:
a) retransliuoti savo laidas;
b) įrašyti savo laidas;
c) atgaminti:
i) savo laidų įrašus, padarytus be jų leidimo;
ii) savo laidų įrašus, padarytus laikantis 15 straipsnio nuostatų, jeigu atgaminama kitokiais tikslais, negu nurodyta tose nuostatose;
d) perduoti savo televizijos laidas viešam priėmimui, jeigu toks perdavimas vyksta vietose, prieinamose visuomenei už įėjimo mokestį; tokios apsaugos įgyvendinimo sąlygos nustatomos (valstybės, kurioje šios teisės apsaugos reikalaujama, vidaus teisėje).“
17. Nors Europos Sąjunga nėra Romos konvencijos susitariančioji šalis, pagal Europos ekonominės erdvės susitarimo 28 protokolo dėl intelektinės nuosavybės(8) 5 straipsnį EEE susitarimo susitariančiosios šalys įsipareigoja užtikrinti, kad iki 1995 m. sausio 1 d. prisijungs prie toliau nurodytų daugiašalių konvencijų dėl pramoninės, intelektinės ir komercinės nuosavybės:
„<…>
b) Berno konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos (Paryžiaus Aktas, 1971 m.);
c) Tarptautinės konvencijos dėl atlikėjų, fonogramų (gamintojų) ir transliuojančiųjų organizacijų apsaugos (Roma, 1961 m.);
<…>“
B – Sąjungos teisė
1. Sąlygine prieiga grindžiamų paslaugų apsauga
18. Vienas iš dalykų, kuriems prejudiciniuose klausimuose skiriama daugiausia dėmesio, yra Direktyva 98/84 dėl sąlygine prieiga grindžiamų paslaugų ir sąlyginės prieigos paslaugų teisinės apsaugos.
19. Direktyvos 98/84 1 straipsnyje aprašytas jos tikslas:
„Šia direktyva siekiama suderinti valstybių narių nuostatas dėl priemonių prieš neteisėtas priemones, kuriomis galima be leidimo prisijungti prie apsaugotųjų paslaugų.“
20. Direktyvos 98/84 2 straipsnyje apibrėžtos atitinkamos sąvokos. Ypač aktualios yra sąvokos „sąlyginės prieigos priemonė“, „neteisėta priemonė“ ir „šios direktyvos taikymo sritis“:
„Šioje direktyvoje:
a) <…>
c) „sąlyginės prieigos priemonė“ – tai bet koks įrenginys ar programinė įranga, sukurta ar pritaikyta tam, kad būtų galima suprantama forma gauti apsaugotąją paslaugą;
d) <…>
e) „neteisėta priemonė“ – tai bet koks įrenginys ar programinė įranga, sukurta ar pritaikyta tam, kad būtų galima suprantama forma gauti apsaugotąją paslaugą be paslaugos teikėjo leidimo;
f) „šios direktyvos taikymo sritis“ – tai visos teisės normos, susijusios su 4 straipsnyje nurodyta neteisėta veikla.“
21. Direktyvos 98/84 3 straipsnyje reglamentuojamos priemonės, kurių privaloma imtis vidaus rinkoje dėl sąlygine prieiga grindžiamų paslaugų ir sąlyginės prieigos priemonių:
„1. Visos valstybės narės imasi priemonių, būtinų uždrausti savo teritorijose šios direktyvos 4 straipsnyje nurodytą veiklą ir numatyti 5 straipsnyje minėtas sankcijas ir teisės gynimo priemones.
2. Nepažeisdamos šio straipsnio 1 dalies reikalavimų, valstybės narės negali:
a) apriboti apsaugotųjų paslaugų ar susijusiųjų paslaugų, kurių kilmės šalis yra kita valstybė narė, teikimo arba
b) apriboti laisvo sąlyginės prieigos priemonių judėjimo dėl priežasčių, patenkančių į šios direktyvos taikymo sritį.“
22. Direktyvos 98/84 4 straipsnyje reglamentuota, kokia veikla turi būti draudžiama:
„Savo teritorijose valstybės narės uždraudžia tokią veiklą:
a) neteisėtų priemonių gamybą, importą, platinimą, pardavimą, nuomą ar valdymą komerciniais tikslais;
b) neteisėtų priemonių montavimą, aptarnavimą ar keitimą komerciniais tikslais;
c) komercinių komunikacijos priemonių naudojimą neteisėtoms priemonėms reklamuoti.“
2. Intelektinė nuosavybė informacinėje visuomenėje
23. Šios bylos aplinkybėms svarbūs du Direktyvos 2001/29 dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo aspektai: atgaminimo teisė ir viešo paskelbimo teisė.
24. Atgaminimo teisė įtvirtinta Direktyvos 2001/29 2 straipsnyje:
„Valstybės narės nustato išimtinę teisę leisti arba uždrausti tiesiogiai ar netiesiogiai, laikinai ar nuolat bet kuriuo būdu ir bet kuria forma atgaminti visą arba iš dalies:
a) autoriams – savo kūrinius;
b) atlikėjams – savo atlikimų įrašus;
c) fonogramų gamintojams – savo fonogramas;
d) filmų pirmojo įrašo gamintojams – jų filmų originalus ir kopijas;
e) transliuojančiosioms organizacijoms – savo transliacijų įrašus, nepaisant to, ar tos transliacijos perduotos laidais, ar eteriu, įskaitant kabelinį ar palydovinį perdavimą.“
25. Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 1 dalyje tam tikriems dėl technologinių priežasčių atliekamiems atgaminimo veiksmams nustatytas apribojimas:
„2 straipsnyje minėtiems laikiniems atgaminimo veiksmams, kurie yra trumpalaikiai arba atsitiktiniai ir kartu − būtina bei svarbi technologinio proceso dalis, kurių vienintelis tikslas yra sudaryti sąlygas:
a) tarpininkui perduoti tinkle tretiesiems asmenims arba
b) teisėtai naudoti
kūrinį ar kitą objektą ir kurie atskirai nėra ekonominiu atžvilgiu svarbūs, 2 straipsnyje nustatytos atgaminimo teisės netaikomos.“
26. Direktyvos 2001/29 3 straipsnyje reglamentuojamos teisės, susijusios su viešu paskelbimu:
„1. Valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį savo kūrinių viešą skelbimą laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis, įskaitant savo kūrinių padarymą viešai prieinamų tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.
2. Valstybės narės nustato išimtinę teisę leisti arba uždrausti padaryti viešai prieinamus laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku:
a) atlikėjams − savo atlikimo įrašus;
b) fonogramų gamintojams − savo fonogramas;
c) filmų pirmojo įrašo gamintojams − jų filmų originalus ir kopijas;
d) transliuojančiosioms organizacijoms − savo transliacijų įrašus, nepaisant to, ar tos transliacijos perduodamos laidais, ar eteriu, įskaitant kabelinį ar palydovinį perdavimą.
3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos teisės nebus išnaudotos jokiu šiame straipsnyje nustatytu viešo paskelbimo ar padarymo viešai prieinamu veiksmu.“
27. Direktyvos 2001/29 23 konstatuojamojoje dalyje tai paaiškinama taip:
„Ši direktyva turėtų dar labiau suderinti autoriaus teisę viešai paskelbti kūrinį. Ši teisė turėtų būti suprantama plačiai, kaip apimanti bet kokį viešą paskelbimą visuomenės nariams, nesantiems toje vietoje, iš kurios skelbiama. Ši teisė turėtų apimti bet kokį kūrinio transliavimą ar retransliavimą laidais ar bevielėmis priemonėmis, įskaitant transliavimą per radiją ar televiziją. Ši teisė neturėtų būti taikoma jokiems kitiems veiksmams.“
28. Direktyva 2001/29 papildyta tuo metu galiojusi 1992 m. lapkričio 19 d. Tarybos direktyva 92/100/EEB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje(9), konsoliduota Direktyva 2006/115/EB(10). Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta dar viena teisė, susijusi su viešu laidų paskelbimu:
„Valstybės narės suteikia transliuojančiosioms organizacijoms išimtinę teisę leisti arba uždrausti retransliuoti jų laidas bevielio ryšio priemonėmis bei viešai skelbti savo transliacijas, jeigu tai daroma viešai prieinamose vietose už įėjimo mokestį.“
3. Intelektinė nuosavybė ir palydovinis transliavimas
29. Direktyvoje 93/83 reglamentuojami klausimai, susiję su intelektine nuosavybe palydovinio transliavimo srityje. Šiai direktyvai suprasti ypač svarbios kelios konstatuojamosios dalys:
„(1) kadangi į Sutartyje nustatytus Bendrijos uždavinius įeina vis glaudesnės sąjungos sukūrimas tarp Europos žmonių, Bendrijai priklausančių valstybių glaudesnių santykių puoselėjimas ir Bendrijos šalių ekonominės bei socialinės pažangos užtikrinimas imantis bendrų veiksmų Europą skiriančioms kliūtims panaikinti;
<…>
(3) kadangi Bendrijoje per valstybių narių sienas perduodama transliacija, ypač palydoviniu ir kabeliniu ryšiu, yra vienas svarbiausių būdų šiems Bendrijos politiniams, ekonominiams, socialiniams, kultūriniams ir teisiniams tikslams pasiekti;
<…>
(5) kadangi vis dėlto vykdyti šiuos tarpvalstybinės palydovinės transliacijos ir kitų valstybių narių programų kabelinės retransliacijos uždavinius šiuo metu vis dar kliudo nacionalinių autorių teisių taisyklių skirtumai ir tam tikras teisinis netikrumas; kadangi tai reiškia, jog kyla grėsmė, kad teisių turėtojų kūriniai gali būti panaudojami nemokant jiems atlyginimo arba kad atskiri išimtinių teisių turėtojai įvairiose šalyse gali kliudyti pasinaudoti jų teisėmis; kadangi visų pirma teisinis netikrumas yra tiesioginė kliūtis laisvam programų judėjimui Bendrijoje;
<…>
(7) kadangi laisvai transliuoti programas dar trukdo šiuo metu esantis teisinis netikrumas dėl to, ar transliacija per palydovą, kurio signalus galima priimti tiesiogiai, daro poveikį teisėms tik perdavimo šalyje, ar visose priėmimo šalyse kartu; kadangi autorių teisių atžvilgiu ryšių palydovus ir tiesioginius palydovus traktuojant nevienodai šis teisinis netikrumas dabar daro poveikį beveik visų programų transliavimui Bendrijoje per palydovą;
<…>
14) kadangi teisinis netikrumas dėl įsigytinų teisių, trukdantis palydoviniam transliavimui per valstybių sienas, turi būti panaikintas Bendrijos lygmeniu apibrėžiant viešo perdavimo per palydovą sąvoką; kadangi toks apibrėžimas turi nurodyti, kur vykdomas perdavimas; kadangi toks apibrėžimas būtinas norint išvengti kelių nacionalinių įstatymų taikymo vienai transliacijai; kadangi viešas perdavimas per palydovą vyksta tik tuomet ir tik tose valstybėse narėse, kur programos signalų įvedimą į ištisinę ryšio grandinę, vedančią į palydovą, paskui − žemyn link žemės, kontroliuoja už tai atsakinga transliavimo organizacija; kadangi įprastinės techninės procedūros, susijusios su programos signalais, neturėtų būti laikomos transliavimo grandies pertraukimais;
(15) kadangi išimtinių transliavimo teisių įsigijimas pagal sutartį valstybėje narėje, kurioje vyksta viešas perdavimas per palydovą, turėtų atitikti visus autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymus;
(16) kadangi sutarčių laisvės principas, kuriuo remiasi ši direktyva, leis ir toliau riboti šių teisių naudojimą, ypač dėl tam tikrų perdavimo techninių priemonių ir tam tikrų kalbos versijų;
(17) kadangi apskaičiuodamos užmokestį už įsigyjamas teises šalys turėtų atsižvelgti į visus transliavimo aspektus, tokius kaip faktiška auditorija, galima auditorija ir kalba;
<…>.“
30. Šioms byloms itin aktualios Direktyvos 93/83 1 straipsnio 2 dalies a, b ir c punktuose pateiktos apibrėžtys.
„a) Šioje direktyvoje „viešas perdavimas per palydovą“ − tai programos signalų, skirtų viešam priėmimui, įvedimas, atsakingai transliavimo organizacijai kontroliuojant, į ištisinę komunikacijos grandinę, vedančią į palydovą ir žemyn žemės link;
b) viešas perdavimas per palydovą vyksta tik valstybėje narėje, kurioje atsakingai transliavimo organizacijai kontroliuojant, programos signalai yra įvedami į nepertraukiamą komunikacijos grandinę, vedančią į palydovą ir žemyn link žemės;
c) jei programos signalai yra koduoti, viešas perdavimas per palydovą vyksta tuomet, kai atkodavimo priemonėmis visuomenę aprūpina transliavimo organizacija arba tomis priemonėmis aprūpinama jos leidimu;
<…>“
31. Be to, Direktyvos 93/83 2 straipsnyje nustatyta speciali autoriaus teisė, susijusi su perdavimu palydoviniu ryšiu:
„Valstybės narės suteikia autoriui išimtinę teisę leisti viešai per palydovą perduoti autorių teisės kūrinius, kuriems taikomos šio skyriaus nuostatos.“
III – Faktinės aplinkybės ir prašymai priimti prejudicinį sprendimą
A – Futbolo rungtynių transliavimas
32. FAPL strategija yra transliuoti Premier League rungtynes žiūrovams visame pasaulyje ir kartu užtikrinti klubams nariams didžiausią įmanomą jai priklausančių transliavimo teisių vertę.
33. Viena iš FAPL veiklos rūšių yra organizuoti Premier League rungtynių filmavimą ir suteikti teises jas transliuoti. Išimtinės teisės tiesiogiai transliuoti rungtynes yra padalytos pagal teritoriją ir suteikiamos trejų metų laikotarpiui. Į sutarčių sistemą yra įtraukta išimtinumo sąlyga, pagal kurią FAPL bet kurioje konkrečioje teritorijoje įsipareigoja paskirti tik vieną transliuotoją, ir apribojimai dėl autorizuotų atkodavimo kortelių platinimo už kiekvieno licencijos turėtojo teritorijos ribų.
34. Sporto renginių transliavimo teisių suteikimas išimtiniu teritoriniu pagrindu yra nusistovėjusi ir patvirtinta visos Europos teisių turėtojų ir transliuotojų komercinė praktika. Siekdamas apsaugoti teritorinį išimtinumą, kiekvienas transliuotojas licencinėje sutartyje su FAPL įsipareigoja užkoduoti palydovu perduodamą signalą.
35. Nagrinėjamu laikotarpiu visas Premier League rungtynes filmavo BBC arba Sky. Šių televizijų pasirinkti rungtynių metu transliuojami vaizdai ir aplinkos garsas (kartais ir Premier League himnas, toliau – himnas) kartu vadinami „Clean Live Feed“ (tiesioginis „švarus“ signalas). Pridėjus logotipus, vaizdo epizodus, ekrano grafiką, muziką (įskaitant himną) ir komentarą anglų kalba, gaunamas rezultatas, kuris vadinamas „World Feed“ (pasaulinis signalas). Suspaudus ir užkodavus jis perduodamas palydovu licenciją turinčiam užsienio transliuotojui. Transliuotojas atkoduoja ir išskleidžia „World Feed“, prideda savo logotipą ir komentarus, vėl suspaudžia ir užkoduoja signalą ir perduoda jį palydovu abonentams jam priskirtoje teritorijoje. Palydovinę anteną turintys abonentai gali atkoduoti ir išskleisti signalą dekoderiu, kuriam reikalinga atkodavimo kortelė. Visas perdavimo procesas nuo filmavimo iki abonento trunka apie penkias sekundes.
36. Įvairių filmų, muzikos kūrinių ir garso įrašų fragmentai nuosekliai išsaugomi dekoderyje prieš juos parodant, o vėliau tame pačiame dekoderyje ištrinami.
B – Byla C‑403/08
37. Procesai, tapę bylos C‑403/08 pagrindu, pradėti po to, kai FAPL ir kitos už rungtynių transliavimą Graikijoje atsakingos įmonės su ieškiniais kreipėsi į teismą.
38. Graikijoje sublicencijos turėtoja buvo (ir yra) NetMed Hellas SA, kuriai pagal sutartį praktiškai buvo uždrausta tiekti atitinkamas atkodavimo korteles už Graikijos ribų. Rungtynės transliuojamos SuperSport kanalais per NOVA platformą, kurios savininkė ir operatorė yra Multichoice Hellas SA. Šios dvi graikų įmonės turi tą patį savininką ir bendrai vadinamos NOVA. SuperSport kanalus galima priimti su NOVA palydovinio atkodavimo kortele.
39. Ieškiniai susiję su užsienietiškų atkodavimo kortelių naudojimu Jungtinėje Karalystėje prieigai prie Premier League futbolo rungtynių tiesioginės transliacijos iš užsienio. Ieškovai teigia, kad prekiavimas tokiomis kortelėmis Jungtinėje Karalystėje ir jų naudojimas pažeidžia jų teises pagal nacionalinės teisės nuostatas, kuriomis įgyvendinama Direktyva 98/84, ir per Premier League rungtynes rodomų įvairių meno ir muzikos kūrinių, filmų bei garso įrašų autorių teises.
40. Du iš šių ieškinių pareikšti įmonėms, barams tiekiančioms įrangą ir palydovinio atkodavimo korteles, su kuriomis galima priimti ne Sky palydovinius kanalus (įskaitant NOVA kanalus), tiesiogiai transliuojančius Premier League rungtynes. Trečiasis ieškinys pareikštas licencijų turėtojams arba keturių barų, kuriuose tiesiogiai transliuotos arabų transliuotojo kanalais rodomos Premier League rungtynės, savininkams (toliau – barų savininkai).
41. Būtent todėl byloje C‑403/08 High Court pateikia Teisingumo Teismui tokius klausimus:
„A. Dėl Direktyvos 98/84 aiškinimo
1. Neteisėta priemonė
a) Ar sąlyginės prieigos priemonė tampa „neteisėta priemone“ pagal Direktyvos 98/84 2 straipsnio e punktą, jei naudojama gauti prieigą prie apsaugotos paslaugos tokioje vietoje, tokiu būdu arba tokiam asmeniui, kurie nenurodyti paslaugos teikėjo leidime, jei tą priemonę paslaugos teikėjas arba kas nors jo sutikimu pagamina ir parduoda su ribotu leidimu naudoti tik tam, kad būtų galima gauti apsaugotą paslaugą konkrečiomis aplinkybėmis?
b) Kokia šios direktyvos 2 straipsnio e punkte vartojamų sąvokų „sukurta ar pritaikyta“ reikšmė?
2. Pagrindas pareikšti ieškinį
Kai pirmasis paslaugos teikėjas perduoda programos turinį koduotu būdu antrajam paslaugos teikėjui, kuris tą turinį transliuoja siūlydamas sąlyginę prieigą:
į kokius rodiklius reikia atsižvelgti pagal Direktyvos 98/84 5 straipsnį nustatant, ar pažeisti pirmojo apsaugotos paslaugos teikėjo interesai?
Būtent:
kai pirmoji įmonė perduoda programos turinį (įskaitant matomą vaizdą, aplinkos garsą ir komentarą anglų kalba) koduotu būdu antrajai įmonei, kuri savo ruožtu viešai transliuoja programos turinį (prie kurio prideda savo logotipą ir kartais papildomą garsinį komentaro takelį):
a) ar pirmosios įmonės atliekamas perdavimas yra apsaugota „televizijos programų transliacijos“ paslauga pagal Direktyvos 98/84 2 straipsnio a punktą ir Direktyvos 89/552/EEB 1 straipsnio a punktą?(11)
b) ar pirmoji įmonė turi būti transliuotojas pagal Direktyvos 89/552 1 straipsnio b punktą, kad ją būtų galima laikyti teikiančia apsaugotą „televizijos programų transliavimo“ paslaugą pagal Direktyvos 98/84 2 straipsnio a punkto pirmą įtrauką?
c) ar Direktyvos 98/84 5 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo pirmajai įmonei suteikiama civilinė teisė teikti ieškinį dėl neteisėtų priemonių, kuriomis suteikiama prieiga prie antrosios įmonės transliuojamų programų dėl to, kad:
i) tokios priemonės turi būti laikomos per transliavimo signalą suteikiančiomis prieigą prie pirmosios įmonės nuosavos paslaugos; arba
ii) pirmoji įmonė yra apsaugotos paslaugos teikėja, kurios interesai pažeidžiami dėl neteisėtos veiklos (nes tokiomis priemonėmis suteikiama neleistina prieiga prie apsaugotos paslaugos, kurią teikia antroji įmonė)?
d) Ar atsakymas į c punkte pateiktą klausimą priklauso nuo to, ar pirmasis ir antrasis paslaugų teikėjai naudoja skirtingas atkodavimo sistemas ir sąlyginės prieigos priemones?
3. Komerciniai tikslai
Ar Direktyvos 98/84 4 straipsnio a punkte vartojama frazė „valdymas komerciniais tikslais“ yra susijusi tik su valdymu komercinių sandorių, susijusių su neteisėtomis priemonėmis (pavyzdžiui, su jų pardavimu), tikslais,
ar ji taikoma ir tuo atveju, kai priemonę turi galutinis vartotojas, vykdantis bet kokio pobūdžio ūkinę veiklą?
B. Dėl Direktyvos 2001/29 aiškinimo
4. Atgaminimo teisė
Kai nuoseklūs filmo, muzikos kūrinio ar garso įrašo fragmentai (šiuo atveju skaitmeninėse vaizdo ir garso laikmenose) yra sukuriami: i) dekoderio atmintyje arba: ii) kalbant apie filmą, televizoriaus ekrane, ir atgaminamas visas kūrinys, jei nuoseklūs fragmentai laikomi visuma, tačiau bet kuriuo laiko momentu egzistuoja tik ribotas fragmentų kiekis:
a) ar aplinkybė, ar tie kūriniai buvo atgaminti visiškai, ar iš dalies, nustatoma remiantis nacionalinėmis autorių teisių taisyklėmis, reglamentuojančiomis tai, kas yra neteisėtas autoriaus teisių saugomų kūrinių atgaminimas, o gal tai yra Direktyvos 2001/29/EB 2 straipsnio aiškinimo dalykas?
b) jei tai priklauso nuo Direktyvos 2001/29/EB 2 straipsnio aiškinimo, ar nacionalinis teismas turi vertinti kaip visumą visus kiekvieno kūrinio fragmentus, ar tik tam tikrą fragmentų skaičių, kuris egzistuoja tam tikru laiko momentu? Jei tai pastarasis atvejis, kokį kriterijų nacionalinis teismas turi taikyti, atsakydamas į klausimą, ar kūriniai buvo atgaminti iš dalies remiantis to straipsnio formuluote?
c) Ar 2 straipsnyje nurodyta atgaminimo teisė taikoma kuriant trumpalaikius vaizdus televizoriaus ekrane?
5. Atskira ekonominė svarba
a) Ar laikinos kūrinių kopijos, sukurtos palydovinės televizijos dekoderyje arba su dekoderiu sujungtame televizoriaus ekrane, kurių vienintelis tikslas sudaryti galimybę naudotis kūriniu kitaip įstatymais neapribotu būdu, turi būti laikomos turinčiomis „atskirą ekonominę svarbą“ pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl to, kad tokios kopijos suteikia vienintelį pagrindą, kuriuo remdamasis teisių turėtojas gali gauti atlyginimą už naudojimąsi jo teisėmis?
b) Ar atsakymas į penktojo klausimo a punkte pateiktą klausimą priklauso nuo to: i) ar laikinos kopijos turi tam tikrą savo vertę; arba ii) ar laikinos kopijos sudaro nedidelę kūrinių rinkinio dalį ir (arba) kitą objektą, kuris kitaip gali būti naudojamas nepažeidžiant autorių teisių; arba iii) ar teisių turėtojo paskirtas išimtinis licencijos turėtojas kitoje valstybėje narėje jau gavo atlygį už kūrinio naudojimą toje valstybėje narėje?
6. Perdavimas visuomenei laidais arba bevielėmis priemonėmis
a) Ar autorių teisėmis apsaugotas kūrinys perduodamas visuomenei laidais ar bevielėmis priemonėmis, kaip nurodyta Direktyvos 2001/29/EB 3 straipsnyje, kai palydovinė transliacija priimama komercinės paskirties patalpose (pavyzdžiui, bare) ir perduodama ar rodoma tose patalpose per vieną televizoriaus ekraną su garsiakalbiais tose patalpose esantiems visuomenės nariams?
b) Ar atsakymas į 6 klausimo a punktą priklauso nuo to, ar:
i) tose patalpose esantys visuomenės nariai yra nauji transliuotojo nenumatyti asmenys (šiuo atveju dėl to, kad vienoje valstybėje narėje naudotis namuose skirta atkodavimo kortelė yra naudojama komerciniais tikslais kitoje valstybėje narėje)?
ii) visuomenės nariai yra mokesčio nemokanti auditorija pagal nacionalinės teisės aktus?
iii) televizijos transliacijos signalas priimamas išorine ar palydovine antena, esančia ant stogo ar netoli pastatų, kuriuose yra televizija?
c) Jei atsakymas į bet kurią šio klausimo b punkto dalį yra teigiamas, į kokius veiksnius reikia atsižvelgti nustatant, ar tai kūrinio perdavimas iš vietos, kur nėra auditorijos?
C. Dėl Direktyvos 93/83 ir EB sutarties 28, 30 ir 49 straipsnių aiškinimo
7. Gynybos argumentai remiantis Direktyva 93/83
Ar suderinama su Direktyva 93/83 arba su EB 28, 30 ar 49 straipsniais, jei nacionaliniuose autorių teisių įstatymuose nustatyta, kad kai į transliaciją palydovu įtrauktos laikinos kūrinių kopijos sukuriamos palydoviniame dekoderyje ar televizoriaus ekrane, tai laikoma autorių teisių pažeidimu pagal transliacijos priėmimo šalies teisę? Ar padėtis keičiasi, jei transliacija atkoduojama naudojantis palydovinio atkodavimo kortele, kurią išdavė palydovinės transliacijos paslaugos teikėjas kitoje valstybėje narėje su sąlyga, kad palydovinio atkodavimo kortelė gali būti naudojama tik toje kitoje valstybėje narėje?
D. Dėl laisvą prekių ir paslaugų judėjimą reglamentuojančių Sutarties nuostatų aiškinimo remiantis EB 28, 30 ir 49 straipsniais, atsižvelgiant į Direktyvą 98/84
8. Gynybos argumentai remiantis EB 28 ir (arba) EB 49 straipsniais
a) Jei atsakymas į pirmąjį klausimą yra toks, kad paslaugos teikėjo arba kieno nors jo sutikimu pagaminta sąlyginės prieigos priemonė tampa „neteisėta priemone“ pagal Direktyvos 98/84/EB 2 straipsnio e punktą, jei naudojama nesilaikant paslaugos teikėjui suteiktame leidime suteikti prieigą prie apsaugotos paslaugos nustatytų ribų, kokią konkrečią teisę atsižvelgiant į jos esminę funkciją suteikia Sąlyginės prieigos direktyva?
b) Ar EB 28 arba 49 straipsniais draudžiama pirmoje valstybėje narėje įgyvendinti nacionalinės teisės nuostatą, pagal kurią yra neteisėta importuoti ar parduoti palydovinio atkodavimo kortelę, kurią išdavė palydovinės transliacijos paslaugos teikėjas kitoje valstybėje narėje su sąlyga, kad palydovinio atkodavimo kortelę galima naudoti tik toje kitoje valstybėje narėje?
c) Ar atsakymui turi įtakos tai, kad jei palydovinio atkodavimo kortelę naudoti leidžiama tik asmeniniais ir buitiniais tikslais toje kitoje valstybėje narėje, tačiau ji naudojama komerciniais tikslais pirmojoje valstybėje narėje?
9. Ar himnui suteikta apsauga gali būti platesnė, nei likusiai transliacijai suteikta apsauga?
Ar EB sutarties 28, 30 ar 49 straipsniais draudžiama įgyvendinti nacionalinės autorių teisių apsaugos teisės nuostatą, pagal kurią yra neteisėta viešai rodyti ar groti muzikos kūrinį, jei tas kūrinys įtrauktas į apsaugotą paslaugą, kuri prieinama ir viešai rodoma naudojant palydovinio atkodavimo kortelę, kurią kitoje valstybėje narėje išdavė paslaugos teikėjas su sąlyga, kad atkodavimo kortelė gali būti naudojama tik toje kitoje valstybėje narėje? Ar yra skirtumas, jei muzikos kūrinys yra nesvarbi apsaugotos paslaugos kaip visumos dalis ir kitų paslaugos dalių viešas rodymas ar grojimas nedraudžiamas nacionaliniais autorių teisių apsaugos įstatymais?
E. Dėl konkurenciją reglamentuojančių Sutarties nuostatų aiškinimo pagal EB 81 straipsnį
10. Gynybos argumentai remiantis EB 81 straipsniu
Kokį teisinį kriterijų nacionalinis teismas turėtų taikyti ir į kokias aplinkybes atsižvelgti spręsdamas, ar sutartiniai ribojimai pažeidžia EB 81 straipsnio 1 dalyje nustatytą draudimą, kai programos turinio teikėjas suteikia išimtines licencijas, skirtas vienos ar kelių valstybių narių teritorijai, pagal kurias transliuotojui leidžiama transliuoti programos turinį tik toje teritorijoje (taip pat ir per palydovą), o į kiekvieną licenciją yra įtrauktas sutartinis įpareigojimas, pagal kurį transliuotojas privalo neleisti savo palydovinio atkodavimo kortelių, suteikiančių galimybę priimti licencijuotą programos turinį, naudoti už licencijoje nurodytos teritorijos ribų?
Būtent:
a) ar EB 81 straipsnio 1 dalis gali būti aiškinama kaip taikytina tam įpareigojimui dėl vienintelės priežasties, kad jis laikytinas tokiu, kuriuo siekiama trukdyti, riboti ar iškreipti konkurenciją?
b) jei taip, ar tam, kad būtų galima taikyti EB 81 straipsnio 1 dalyje nustatytą draudimą, reikia taip pat įrodyti, kad sutartiniu įpareigojimu akivaizdžiai trukdoma, ribojama ar iškreipiama konkurencija?“
C – Byla C‑429/08
42. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant baudžiamąją bylą, iškeltą baro savininkei K. Murphy, rodžiusiai Premier League rungtynes su Graikijos atkodavimo kortele. Media Protection Services Ltd privataus kaltinimo tvarka iškėlė jai bylą ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose šiai įmonei pavyko pasiekti, kad kaltinamajai būtų paskirta bauda, remiantis tuo, kad tokia kortelė yra neteisėta prieigos priemonė, kaip ji apibrėžta Direktyvos 98/84 įgyvendinimo nuostatose. K. Murphy šį nuosprendį apskundė High Court.
43. Šioje byloje High Court pateikia tokius klausimus:
„Dėl Direktyvos 98/84 aiškinimo
1. Kokiomis aplinkybėmis sąlyginės prieigos priemonė laikoma „neteisėta priemone“ pagal Direktyvos 98/84 2 straipsnio e punktą?
2. Konkrečiai kalbant, ar sąlyginės prieigos priemonė yra „neteisėta priemonė“, jeigu įsigyta esant tokioms aplinkybėms, kai:
i) sąlyginės prieigos priemonė pagaminta paslaugos teikėjo arba jo sutikimu ir iš pradžių pateikta taikant sutartyje numatytą ribotą leidimą naudoti šią priemonę prieigai prie apsaugotos paslaugos tik pirmojoje valstybėje narėje, tačiau panaudota prieigai prie šios apsaugotos paslaugos, gautos kitoje valstybėje narėje?
ir (arba)
ii) sąlyginės prieigos priemonė pagaminta paslaugos teikėjo arba jo sutikimu ir iš pradžių įsigyta ir (arba) aktyvuota pateikus netikrą vardą (pavardę) ir gyvenamosios vietos adresą pirmojoje valstybėje narėje, taip apeinant sutartyje nustatytus teritorinius apribojimus tokių priemonių eksportui, siekiant jas naudoti už pirmosios valstybės narės ribų?
ir (arba)
iii) sąlyginės prieigos priemonė pagaminta paslaugos teikėjo arba jo sutikimu ir iš pradžių pateikta pagal sutartyje numatytą sąlygą, kad ji bus naudojama tik buitiniais arba privačiais tikslais, o ne komerciniais tikslais (už komercinį naudojimą mokamas didesnis abonentinis mokestis), tačiau Jungtinėje Karalystėje buvo naudojama komerciniais tikslais, t. y. tiesioginėms futbolo rungtynių transliacijoms bare?
3. Jeigu atsakymas į bet kurią antrojo klausimo dalį yra neigiamas, ar pagal minėtos direktyvos 3 straipsnio 2 dalį valstybei narei draudžiama remtis nacionaliniu įstatymu, pagal kurį tokių sąlyginės prieigos priemonių naudojimas yra draudžiamas antrajame klausime nurodytomis aplinkybėmis?
4. Jeigu atsakymas į bet kurią antrojo klausimo dalį yra neigiamas, ar minėtos direktyvos 3 straipsnio 2 dalis negalioja:
a) nes ji yra diskriminuojamo pobūdžio ir (arba) neproporcinga; ir (arba)
b) nes ji prieštarauja Sutartyje numatytoms laisvo judėjimo teisėms; ir (arba)
c) dėl kokios nors kitos priežasties?
5. Jeigu atsakymas į 2 klausimą yra teigiamas, ar minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalis ir 4 straipsnis negalioja todėl, kad juose numanomai reikalaujama, jog valstybės narės nustatytų „neteisėtų priemonių“ importo iš kitų valstybių narių ir kitokių sandorių dėl šių priemonių apribojimus tokiomis aplinkybėmis, kai šios priemonės gali būti teisėtai importuojamos ir (arba) naudojamos tarptautinėms palydovinio transliavimo paslaugoms gauti remiantis laisvo prekių judėjimo taisyklėmis pagal EB sutarties 28 ir 30 straipsnius ir (arba) laisve teikti ir gauti paslaugas pagal EB sutarties 49 straipsnį?
Dėl EB sutarties 12, 28, 30 ir 49 straipsnių aiškinimo
6. Ar pagal EB 28, 30 ir 49 straipsnius draudžiama įgyvendinti nacionalinį įstatymą (pvz., 1988 m. Autorių teisių, dizaino ir patentų įstatymo (Copyright, Designs and Patents Act) 297 straipsnį), pagal kurį nesąžiningas į transliavimo paslaugą, teikiamą iš Jungtinės Karalystės, įtrauktos programos priėmimas, siekiant išvengti bet kokio programos priėmimo mokesčio mokėjimo, laikomas nusikaltimu, esant bet kurioms iš toliau nurodytų aplinkybių:
i) sąlyginės prieigos priemonė pagaminta paslaugos teikėjo arba jo sutikimu ir iš pradžių pateikta ir taikant sutartyje numatytą ribotą leidimą naudoti šią priemonę prieigai prie apsaugotos paslaugos tik pirmojoje valstybėje narėje, tačiau ji buvo panaudota prieigai prie šios apsaugotos paslaugos, gautos kitoje valstybėje narėje (šiuo atveju Jungtinėje Karalystėje)? Ir (arba)
ii) sąlyginės prieigos priemonė pagaminta paslaugos teikėjo arba jo sutikimu ir iš pradžių įsigyta ir (arba) aktyvuota pateikus netikrą vardą (pavardę) ir gyvenamosios vietos adresą pirmojoje valstybėje narėje, taip apeinant sutartyje nustatytus teritorinius apribojimus dėl tokių priemonių eksporto, siekiant jas naudoti už pirmosios valstybės narės ribų? Ir (arba)
iii) jeigu sąlyginės prieigos priemonė pagaminta paslaugos teikėjo arba jo sutikimu ir iš pradžių pateikta pagal sutartyje numatytą sąlygą, kad ji bus naudojama tik buitiniais arba privačiais tikslais, o ne komerciniais tikslais (už komercinį naudojimą mokamas didesnis abonentinis mokestis), tačiau Jungtinėje Karalystėje buvo naudojama komerciniais tikslais, t. y. tiesioginėms futbolo rungtynių transliacijoms bare?
7. Ar nagrinėjamas nacionalinis įstatymas negali būti įgyvendinamas bet kuriuo atveju, todėl, kad juo diskriminuojama pažeidžiant EB 12 straipsnį arba kitokiu pagrindu, nes nacionalinis įstatymas taikomas į transliavimo paslaugą, teikiamą iš Jungtinės Karalystės, o ne iš kurios nors kitos valstybės narės, įtrauktoms programoms?
Dėl EB sutarties 81 straipsnio aiškinimo
8. Kokį teisinį kriterijų nacionalinis teismas turėtų taikyti ir į kokias aplinkybes turėtų atsižvelgti spręsdamas, ar sutartiniai ribojimai pažeidžia EB 81 straipsnio 1 dalyje nustatytą draudimą, kai programos turinio teikėjas suteikia išimtines licencijas, skirtas vienos ar kelių valstybių narių teritorijai, pagal kurias transliuotojui leidžiama transliuoti programos turinį tik toje teritorijoje (taip pat ir per palydovą), o į kiekvieną licenciją yra įtrauktas sutartinis įpareigojimas, pagal kurį transliuotojas privalo neleisti savo palydovinio atkodavimo kortelių naudoti už licencijoje nurodytos teritorijos ribų?
Būtent:
a) ar 81 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama kaip taikytina minėtam įsipareigojimui dėl vienintelės priežasties, kad jį galima aiškinti taip, kad juo siekiama trukdyti, riboti ar iškreipti konkurenciją?
b) Jei taip, ar tam, kad būtų galima taikyti EB 81 straipsnio 1 dalyje nustatytą draudimą, reikia taip pat įrodyti, kad sutartiniu įsipareigojimu akivaizdžiai trukdoma, ribojama ar iškreipiama konkurencija?“
44. Pastabas pateikė FAPL, QC Leisure, K. Murphy ir Media Protection Services Ltd., Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė, Prancūzijos Respublika, ELPA priežiūros institucija, Europos Parlamentas, Taryba ir Europos Komisija. Per posėdį minėtos šalys, išskyrus Prancūziją, kaip ir Čekijos Respublika, Ispanijos Karalystė ir Italijos Respublika, taip pat pateikė žodines pastabas.
IV – Teisinis vertinimas
45. Pagrindinės bylos susijusios su praktika, kai teritoriškai apribojama prieiga prie koduotų į įvairias valstybes nares per palydovą perduodamų sporto transliacijų. Prašymai priimti prejudicinį sprendimą susiję su tuo, ar tai suderinama su vientisa rinka įvairiausiais aspektais, todėl pateikta daug skirtingų klausimų.
46. Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad nors Europos Sąjungos teisėje atsižvelgiama į sporto ypatybes, tai nereiškia, kad ši teisė sportui netaikoma(12). Visų pirma tai, kad ekonominė veikla yra susijusi su sportu, nekliudo jai taikyti Sutarties nuostatų(13).
47. Nors laikausi nuomonės, kad pagrindinių bylų baigtis tiek, kiek tai susiję su Graikijos atkodavimo kortelių naudojimu, iš esmės priklauso nuo laisvės teikti paslaugas taikymo, be to, itin aktualus yra pirmiausia viešo paskelbimo klausimas (Direktyvos 2001/29 3 straipsnis), vis dėlto šią išvadą pateiksiu atsižvelgdama į byloje C‑403/08 pateiktų prejudicinių klausimų tvarką. Todėl iš pradžių išnagrinėsiu Direktyvą 98/84 dėl sąlygine prieiga grindžiamų ir sąlyginės prieigos paslaugų apsaugos (žr. A dalį), paskui – Direktyvą 2001/29 dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (žr. B dalį), Direktyvą 93/83 dėl tam tikrų autorių teisių ir gretutinių teisių taisyklių, taikomų palydoviniam transliavimui ir kabeliniam perdavimui, koordinavimo (žr. C dalį), ir tik paskui – pagrindinių laisvių taikymą (žr. D dalį) bei galiausiai konkurencijos teisę (žr. E dalį).
A – Direktyva 98/84
48. Direktyvoje 98/84 reglamentuojama prieigos prie sąlygine prieiga grindžiamų paslaugų priemonių apsauga ir šių priemonių laisvas judėjimas vidaus rinkoje. Šiuo atžvilgiu šalys daro dvi viena kitai prieštaraujančias prielaidas, kuriomis yra paremti su šia direktyva susiję klausimai.
49. Pagal Direktyvos 98/84 4 straipsnį turi būti draudžiama neteisėtų priemonių gamyba, importas, platinimas, pardavimas, nuoma ar valdymas komerciniais tikslais ir už tai atitinkamai baudžiama. FAPL laikosi nuomonės, kad vienoje valstybėje narėje teisėtai parduodama atkodavimo kortelė tampa neteisėta priemone, jeigu naudojama kitoje valstybėje narėje prieš apsaugotą paslaugą transliuojančios įmonės valią. K. Murphy su tuo nesutinka ir teigia, kad toks rinkai teisėtai pateiktos atkodavimo kortelės naudojimas negali jos paversti neteisėta priemone. Remiantis direktyva, toks naudojimas kaip tik yra teisėtas, nes jos 3 straipsnio 2 dalyje uždraudžiami visi prekybos teisėtomis atkodavimo kortelėmis apribojimai.
50. Siūlau Teisingumo Teismui į šiuos klausimus atsakyti trumpai, nes abi prielaidos yra akivaizdžiai klaidingos.
51. Pagal Direktyvos 98/84 2 straipsnio e punktą „neteisėta priemonė“ – tai bet koks įrenginys ar programinė įranga, sukurta ar pritaikyta tam, kad būtų galima suprantama forma gauti apsaugotąją paslaugą be paslaugos teikėjo leidimo.
52. FAPL nuomone, tam pakanka, kad atkodavimo kortelės būtų naudojamos Jungtinėje Karalystėje transliacijoms iš Graikijoje įsikūrusio transliuotojo priimti, nors pagal teisių turėtojų valią šios transliacijos šioje teritorijoje negali būti priimamos.
53. Tačiau, remiantis Direktyvos 98/84 2 straipsnio e punkto tekstu, šios nuostatos tikslas nėra neleisti naudoti prieigos priemonę prieš paslaugos teikėjo valią. Joje nustatytas tik reikalavimas dėl įrangos, sukurtos ar pritaikytos tam, kad paslaugą būtų galima gauti be paslaugos teikėjo leidimo. Todėl ši apibrėžtis apima konkrečiai tokiam tikslui pagamintą arba pritaikytą įrangą.
54. O atkodavimo kortelė yra specialiai sukurta prieigai su paslaugos teikėjo leidimu teikti. Paslaugos teikėjas, Graikijoje įsikūręs transliuotojas, pateikia ją rinkai būtent šiuo tikslu. Be to, atkodavimo kortelė taip pat nėra pritaikyta importui į Jungtinę Karalystę.
55. Tik toks akivaizdus aiškinimas atitinka bendrą Direktyvos 98/84 tikslą. Remiantis jos 2 ir 3 konstatuojamosiomis dalimis, šia direktyva siekiama skatinti tarptautinį paslaugų teikimą. Šis tikslas sunkiai derėtų su nuomone, kad teisėtų sąlyginės prieigos priemonių importas į kitą valstybę yra pakankamas pagrindas pripažinti šias priemones neteisėtomis.
56. Be to, bendrasis teisinio saugumo principas yra vienas iš pagrindinių Sąjungos teisės principų, pagal kurį visų pirma reikalaujama, jog teisės aktai būtų aiškūs ir tikslūs tam, kad asmenys galėtų aiškiai žinoti savo teises ir pareigas ir šiuo tikslu imtis atitinkamų veiksmų(14). Baudžiamosios teisės nuostatų atveju taip pat būtina laikytis nusikaltimų ir sankcijų teisėtumo principo (nullum crimen, nulla poena sine lege), reiškiančio, kad Europos Sąjungos teisės aktuose turi būti aiškiai apibrėžiami pažeidimai ir už juos skiriamos sankcijos(15). Todėl jeigu Sąjungos teisės aktų leidėjas iš tikrųjų ketino apsaugoti geografinį televizijos rinkų padalijimą ir taikyti sankcijas vien už šio padalijimo išvengimą, į kitas valstybes nares importuojant kilmės valstybėje teisėtomis laikomas atkodavimo korteles, jis turėjo tai išreikšti daug aiškiau.
57. Būtent todėl į pirmąjį klausimą byloje C‑403/08 ir pirmuosius du klausimus byloje C‑429/08 reikia atsakyti taip, kad „sukurta ar pritaikyta“, kaip nustatyta Direktyvos 98/84 2 straipsnio e punkte, reiškia įrangos pagaminimą ar pritaikymą tam, kad būtų galima suprantama forma gauti apsaugotąją paslaugą be paslaugos teikėjo leidimo. Jeigu paslaugos teikėjas arba kas nors jo sutikimu pagamina sąlyginės prieigos priemonę ir parduoda ją su ribotu leidimu naudoti tik tam, kad konkrečiomis aplinkybėmis būtų galima gauti apsaugotą paslaugą, dėl to ji netampa „neteisėta priemone“ pagal Direktyvos 98/84 2 straipsnio e punktą, jei ši priemonė naudojama gauti prieigą prie šios apsaugotos paslaugos tokioje vietoje, tokiu būdu arba tokiam asmeniui, kurie nenurodyti paslaugos teikėjo leidime.
58. Tačiau tai nereiškia, kad į trečiąjį klausimą byloje C‑429/08 reikėtų atsakyti taip, kad Direktyvos 98/84 3 straipsnio 2 dalyje draudžiamas bet koks prekybos teisėtomis atkodavimo kortelėmis apribojimas.
59. Direktyvos 98/84 3 straipsnio 2 dalies a punkte iš tikrųjų draudžiami apsaugotų paslaugų arba susijusiųjų paslaugų, kurių kilmės šalis yra kita valstybė narė, teikimo apribojimai, o to paties straipsnio 2 dalies b punkte draudžiami sąlyginės prieigos priemonių laisvo judėjimo apribojimai. Tačiau šie apribojimų draudimai yra sąlyginiai: draudžiami tik tie apribojimai, kurie taikomi dėl į direktyvos koordinavimo sritį patenkančių priežasčių. Remiantis 2 straipsnio f punkte pateikta apibrėžtimi, ši sritis apima visas nuostatas, susijusias su 4 straipsnyje nurodyta neteisėta veikla, t. y. įvairius draudimus, susijusius su neteisėtų priemonių naudojimu. Todėl 3 straipsnio 2 dalyje kitomis priežastimis grindžiami apribojimai nėra atmetami.
60. Sutarčių nuostatų, susijusių su programų prieinamumu tam tikrose valstybėse narėse, pažeidimas, netikro vardo (pavardės) ir (arba) adreso nurodymas įsigyjant prieigos priemones arba privačiam ar buitiniam naudojimui skirtų atkodavimo kortelių naudojimas komerciniais tikslais nėra kovos su neteisėtomis priemonėmis būdai. Todėl jie nepatenka į Direktyva 98/84 koordinuojamą sritį.
61. Būtent todėl į trečiąjį klausimą byloje C‑429/08 reikia atsakyti taip: Direktyvos 98/84 3 straipsnio 2 dalyje valstybei narei nedraudžiama remtis nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią sąlyginės prieigos priemone naudotis neleidžiama, jeigu pažeidžiama sutarties nuostata dėl programų prieinamumo tam tikrose valstybėse narėse, įsigyjant prieigos priemonę pateikiamas netikras vardas (pavardė) ir (arba) adresas arba privačiam ar buitiniam naudojimui skirta prieigos priemonė naudojama komerciniais tikslais.
62. Atsižvelgiant į tai, kad, remiantis nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodytais motyvais, ketvirtasis klausimas byloje C‑429/08, susijęs su Direktyvos 98/84 3 straipsnio 2 dalies galiojimu, grindžiamas prielaida, jog šioje nuostatoje draudžiami visi minėtomis priežastimis paremti apribojimai, atsakyti į jį nėra reikalo. Taip pat nėra reikalo atsakyti į byloje C‑403/08 pateiktus antrąjį, trečiąjį klausimus bei aštuntojo klausimo a punktą ir į byloje C‑429/08 pateiktą penktąjį klausimą.
B – Direktyva 2001/29
1. Atgaminimo teisė
63. Ketvirtuoju ir penktuoju klausimais byloje C‑403/08 High Court klausia, ar skaitmeninis programų perdavimas neišvengiamai turi įtakos autoriaus teisei į jo kūrinių atgaminimą. Dėl techninių priežasčių siekiant perduoti skaitmenines programas trumpi programos fragmentai turi būti išsaugomi dekoderio atminties įtaise. Remiantis nutartimi dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pagal taikytiną standartą imtuvo atminties įtaise bet kuriuo metu saugomi keturi vaizdo takelio fragmentai ir juos atitinkantis garso įrašo fragmentas.
64. Pagal Direktyvos 2001/29 2 straipsnį įvairiems asmenims, įskaitant autorius (jų kūriniams) ir transliuojančiąsias organizacijas (jų transliuojamų laidų įrašams), suteikiama išimtinė teisė leisti arba uždrausti atgaminti tiesiogiai ar netiesiogiai, laikinai ar nuolat bet kuriuo būdu ir bet kuria forma, visus arba iš dalies jų kūrinius.
a) Byloje C‑403/08 pateikto ketvirtojo klausimo a punktas. Nacionalinė ar Sąjungos teisė?
65. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia klausia, ar laikinas saugojimas turi būti kvalifikuojamas kaip atgaminimas pagal nacionalinę teisę, ar galiausiai remiantis Direktyva 2001/29. Jam neaišku, ar šiuo atveju pagal nacionalinę teisę tai yra atgaminimo atvejis.
66. Tačiau Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad sąvoka „atgaminti iš dalies“ Europos Sąjungos teisėje turi būti aiškinama vienodai(16).
67. Todėl į klausimą, ar kūriniai yra atgaminti visiškai arba iš dalies, reikia atsakyti aiškinant Direktyvos 2001/29 2 straipsnį.
b) Atgaminimo teisės taikymas tiesioginėms transliacijoms
68. Prieš atsakant į klausimus dėl atgaminimo reikia išnagrinėti, ar atgaminimo teisė apskritai taikoma tiesioginėms transliacijoms.
69. Direktyvos 2001/29 2 straipsnio e punkte nustatyta transliuojančiųjų organizacijų teisė į jų laidų įrašų atgaminimą. Pagal 2 straipsnio d punktą ta pati filmų gamintojams suteikiama teisė taikoma jų filmų originalams ir kopijoms.
70. QC Leisure ir kt. nėra tikri, ar tiesioginė transliacija sietina su įrašo originalo, ar su jo kopijos atgaminimu. Ši nuomonė turbūt grindžiama tuo, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aprašyto gamybos proceso metu nepadaromas joks pastovus transliacijos, per kurią rodomas filmas, įrašas.
71. Tačiau Komisija įtikinamai argumentuoja, kad praktiškai net ir tiesioginė transliacija yra paremta pirmuoju įrašu arba originaliu įrašu, kuriuo remiantis retransliuojami vaizdai. Įrašas padaromas bent jau įrenginio atmintyje, kai skirtingos kamerų projekcijos sujungiamos, kad būtų sukurta retransliuojama programa.
72. Jeigu būtų laikomasi QC Leisure ir kt. nuomonės, tiesioginės transliacijos nepagrįstai atsidurtų nepalankioje padėtyje, palyginti su laidų įrašų transliavimu. Tokio atgaminimo teisės apribojimo taip pat būtų galima lengvai išvengti, nes transliuotojai visai nesunkiai galėtų pirmą pastovų signalo įrašą integruoti į gamybos procesą.
73. Todėl atgaminimo teisė taikytina ir tiesioginei transliacijai.
c) Byloje C‑403/08 pateikto ketvirtojo klausimo b punktas. Atgaminimas imtuvo atmintyje
74. Dėl Direktyvos 2001/29 2 straipsnio High Court klausia, ar jam reikėtų atskirai remtis kiekvienu esamu transliacijos fragmentu, ar visa transliacija.
75. Direktyvos 2001/29 2 straipsnyje numatyta teisė leisti arba uždrausti tiesiogiai ar netiesiogiai, laikinai ar nuolat, bet kuriuo būdu ir bet kuria forma atgaminti kūrinį visą arba iš dalies.
76. Tai, kad reikia atsižvelgti į visus trumpą laiką saugomus fragmentus, patvirtina aplinkybė, jog visi fragmentai atgaminami tik tam, kad būtų galima nepertraukiamai rodyti visą programą. Tačiau standartiškai atmintyje vienu metu būna tik keturi kadrai kartu su juos atitinkančiu labai trumpu garso takeliu. Todėl negalima daryti prielaidos, kad atgaminama visa programa. Tačiau net ir tokie fragmentai, kurie yra itin nedideli, laikytini dalies programos atgaminimu.
77. QC Leisure ir kt. nuomone, šių kadrų ir garso takelio fragmentų negalima laikyti programos atgaminimu. Atgaminimo iš dalies, kaip jis apibrėžtas Direktyvos 2001/29 2 straipsnyje, atveju turi būti atgaminta esminė kūrinio dalis. Šis argumentas grindžiamas nacionalinėje teisėje pateikiama atgaminimo sąvoka ir jos aiškinimu.
78. Tačiau Teisingumo Teismas jau yra išaiškinęs Direktyvos 2001/29 2 straipsnio a punkte pateiktą atgaminimo sąvoką laikraščio straipsnio atžvilgiu. Jis konstatavo, kad autorių teisių saugomos visos kūrinio dalys, kurios yra paties autoriaus kūrybinės veiklos rezultatas(17). Tačiau jis nesuteikė apsaugos pavieniams žodžiams, nes kūrybinės veiklos rezultatas atsirado tik dėl šių žodžių parinkimo, eiliškumo ir sujungimo(18). Tame teismo sprendime nustatyti principai gali būti taikomi ir šioms byloms.
79. Kitaip nei žodžiai, šioje byloje nagrinėjami trumpą laiką saugomi vaizdai ir garso takelio fragmentai yra individualaus pobūdžio. Kiekvienas vaizdas atsiranda dėl konkretaus kameros operatoriaus arba režisieriaus pasirinkimo ir gali būti aiškiai priskirtas nagrinėjamai transliacijai. Nors dauguma šių pavienių vaizdų gali neturėti ypatingos reikšmės, vis dėlto visi jie sudaro kūrybinės veiklos rezultato, t. y. transliuojamos programos, dalį.
80. Kita vertus, šiame procese atskirų vaizdo elementų spalvų pavienius objektus galima palyginti su atskirais žodžiais. Sujungus visus šiuos objektus kartu sukuriami konkretūs vaizdai, kurie yra paties autoriaus kūrybinės veiklos rezultatas.
81. Todėl atgaminimas įvyksta, kai dekoderio atmintyje sukuriami skaitmeninio vaizdo ir garso fragmentai, nes šie fragmentai yra programos autoriaus kūrybinės veiklos rezultato dalis.
d) Dėl byloje C‑403/08 pateikto ketvirtojo klausimo c punkto. Atgaminimas rodant ekrane
82. Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar programos rodymas ekrane taip pat yra atgaminimas.
83. Nors iš pirmo žvilgsnio šis klausimas gali nustebinti, QC Leisure, FAPL ir Komisija teisingai sutaria, kad toks rodymas iš tikrųjų yra atgaminimas.
84. Iš esmės tokia pozicija paremta tokiais pačiais motyvais kaip ir prielaida, kad atgaminimu laikytinas ir laikino vaizdų bei garso takelio fragmentų išsaugojimo atvejis. Kuris nors iš transliacijos vaizdų ekrane rodomas dar trumpiau ir kartu grojamas atitinkamas garso takelio fragmentas.
85. Todėl programos rodymas ekrane taip pat yra atgaminimas.
2. Byloje C‑403/08 pateiktas penktasis klausimas. Atgaminimo teisės ribojimas
86. Byloje C‑403/08 pateiktu penktuoju klausimu siekiama išsiaiškinti, ar, remiantis Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 1 dalimi, atsakyme į ketvirtąjį klausimą nurodytoms kopijoms autoriaus atgaminimo teisė netaikoma.
87. Remiantis Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 1 dalimi, atgaminimo teisė neapima kai kurių dėl technologinių priežasčių atliekamų procesų. Norint taikyti šią išimtį, turi būti įvykdytos trys kumuliacinės sąlygos, t. y. neįvykdžius bent vienos iš jų atgaminimo veiksmas bus priskiriamas minėtos direktyvos 2 straipsnyje numatytai atgaminimo teisei(19).
88. Visų pirma tai turi būti trumpalaikiai arba atsitiktiniai laikini atgaminimo veiksmai, kurie yra būtina ir svarbi technologinio proceso dalis. Veiksmą galima laikyti „laikinu“ pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 1 dalį, tik jeigu jis trunka tiek, kiek tai yra būtina tinkamam nagrinėjamo technologinio proceso realizavimui, suvokiant, kad šis procesas turi būti automatizuotas, nes juo atgamintas kūrinys ištrinamas automatiškai, neįsikišant žmogui, kai yra atlikta jo funkcija, kuria siekiama realizuoti tokį procesą(20). Šioje byloje taip ir yra. Atmintyje ir ekrane esančios kopijos yra trumpalaikės ir laikinos. Be to, jos yra būtina ir svarbi technologinio proceso, kurio rezultatas yra programos paskelbimas, dalis.
89. Antra, veiksmu turi būti siekiama vienintelio tikslo sudaryti tarpininkui perdavimo tinkle tretiesiems asmenims sąlygas arba teisėtai naudoti. Kaip aiškina prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, veiksmo teisėtumas ar neteisėtumas negali priklausyti nuo to, ar teisių turėtojas yra davęs sutikimą dėl pačių nagrinėjamų kopijų. Atgaminimui su teisių turėtojo sutikimu nereikia jokios išimties. Todėl šis klausimas labai priklauso nuo atsakymų į kitus klausimus, visų pirma, ar, atsižvelgiant į pagrindines laisves ir (arba) pagal Direktyvą 93/83, yra suteikiama teisė priimti transliaciją (žr. C ir D dalis) ir ar taikoma viešo paskelbimo teisė (žr. 3 punktą).
90. Trečia, atgaminimo veiksmai negali turėti atskiros ekonominės svarbos. Byloje C‑403/08 pateiktas penktasis klausimas susijęs su tuo, ar ketvirtajame klausime nurodytos kopijos turi tokią svarbą.
91. Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 1 dalyje numatyta išimtis turi būti aiškinama siaurai, nes ja nukrypstama nuo 2 straipsnyje nustatyto bendro principo(21). Tai patvirtina Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 5 dalis, pagal kurią visos 5 straipsnio išimtys turi būti taikomos tik tam tikrais specialiais atvejais, kurie neprieštarauja įprastam kūrinio ar kito objekto naudojimui ir nepagrįstai nepažeidžia teisėtų teisių turėtojų interesų(22).
92. Visų Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų tikslas yra leisti atgaminimo veiksmus, kurie yra būtini faktiniam naudojimui. Komisija šiuo atžvilgiu direktyvos pasiūlymo aiškinamajame memorandume yra pateikusi pavyzdį, susijusį su užsakomuoju vaizdo perdavimu iš Vokietijoje esančios duomenų bazės į namų kompiuterį Portugalijoje, kuriam reikėjo atlikti bent 100 saugojimo veiksmų(23).
93. Iš esmės tokie atgaminimo veiksmai neturi savarankiškos vertės, didesnės nei ekonominė naudojimo svarba. Jų ekonominė svarba galbūt galėtų prilygti naudojimui, nes jeigu, pavyzdžiui, perdavimo tikslu atliekamas atgaminimo veiksmas neįvyksta, naudojimas perdavimo grandinės pabaigoje taip pat nėra įmanomas. Tačiau tokia ekonominė svarba visiškai priklauso nuo siūlomo naudojimo, todėl ji nėra atskira.
94. Taigi dekoderio atmintyje sukuriamos kopijos neturi atskiros ekonominės svarbos.
95. Tačiau ekrane pagaminama kopija iš tikrųjų turi atskirą ekonominę svarbą. Tai yra programos naudojimo objektas. Pagal autorių teisę teisių į programą naudojimas susijęs su transliavimo teise, nes autoriams suteikiama teisė prieštarauti transliacijai. Tačiau ekonominė programos svarba paprastai grindžiama jos priėmimu. Tai yra akivaizdu šioje byloje nagrinėjamu abonementinių programų atveju, tačiau taikoma ir iš reklamos finansuojamoms programoms. Iš tikrųjų net iš abonementinio mokesčio arba nacionalinio biudžeto finansuojami nacionaliniai transliuotojai taip pat turi pagrįsti savo finansavimą bent jau atitinkamais reitingais.
96. Todėl trumpalaikės kūrinio kopijos, padarytos su dekoderiu sujungto televizoriaus ekrane, turi atskirą ekonominę svarbą.
97. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas penktojo klausimo b punkte teiraujasi, ar turi reikšmės tai: i) ar laikinos kopijos turi tam tikrą neatskiriamą vertę; arba ii) ar laikinos kopijos sudarytos iš mažos kūrinių rinkinio dalies ir (arba) kitų objektų, kurie kitaip gali būti naudojami nepažeidžiant autorių teisių; arba iii) ar teisių turėtojo paskirtas išimtinis licencijos turėtojas kitoje valstybėje narėje jau gavo atlygį už kūrinio naudojimą toje valstybėje narėje?
98. Į šio klausimo i punktą jau atsakyta: atminties įtaise padaromos trumpalaikės kopijos neturi jokios neatskiriamos vertės, tačiau trumpalaikės televizijos ekrane padaromos kopijos – turi.
99. Penktojo klausimo ii punkte nurodoma tik kai kurių transliacijos dalių apsaugos galimybė. Šis argumentas gali būti pagrįstas, kalbant apie viešą paskelbimą(24), tačiau jis kelia abejonių šioje byloje nagrinėjamos atgaminimo teisės atveju(25). Tačiau jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas vis dėlto padarytų išvadą, kad apsauga taikoma tik programos dalims, tai neturėtų įtakos Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 1 dalies taikymui. Aktualios būtų nacionalinės nuostatos, skirtos Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies i punktui įgyvendinti. Pagal šią nuostatą valstybės narės gali numatyti atgaminimo teisės išimtis arba apribojimus, jeigu kūrinys ar kitoks objektas atsitiktinai įtraukiamas į kitą produktą.
100. Galiausiai penktojo klausimo iii punkte pabrėžiamas esminis abiejų prašymų priimti prejudicinį sprendimą aspektas, t. y. atlyginimas už kūrinio naudojimą kitoje valstybėje narėje. Kadangi atskira šios programos atgaminimo ekrane ekonominė svarba sutampa su interesu priimti šią programą, kyla klausimas, ar vienoje valstybėje narėje už šios programos priėmimą mokamas atlyginimas suteikia teisę priimti programą kitoje valstybėje narėje. To teiraujamasi ir paskesniuose klausimuose dėl Direktyvos 93/83 (žr. C dalį) ir pagrindinių laisvių (žr. D dalį). Tačiau tai neturi įtakos Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 1 dalies taikymui.
101. Apibendrinant dėl penktojo klausimo byloje C‑403/08 reikia pasakyti, kad trumpalaikės su dekoderiu sujungtame televizoriaus ekrane padarytos kūrinio kopijos turi atskirą ekonominę svarbą pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 1 dalį, o dekoderio atmintyje padarytos trumpalaikės kopijos tokios svarbos neturi.
3. Kitoks paskelbimas visuomenei
102. Byloje C‑403/08 pateiktu šeštuoju klausimu siekiama išsiaiškinti, ar tiesiogine futbolo rungtynių transliacija baruose pažeidžiama išimtinė teisė viešai paskelbti apsaugotus kūrinius, kaip reglamentuojama Direktyvos 2001/29 3 straipsnyje.
a) Klausimo priimtinumas
103. Gali kilti abejonių dėl to, ar šis klausimas yra svarbus bylos baigčiai ir todėl – ar jis yra priimtinas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, Copyright, Designs and Patents Act 72 straipsnyje iš esmės leidžiama televizijos programas rodyti viešai, jeigu programą rodantis asmuo negauna už tai atlyginimo. Net jeigu toks rodymas neatitiktų Direktyvos 2001/29 3 straipsnio, pačioje direktyvoje negali būti nustatomi įpareigojimai asmeniui, todėl ja negalima remtis prieš asmenį(26).
104. Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant tik nacionalinis teismas, nagrinėjantis bylą ir turintis priimti būsimą sprendimą, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, turi įvertinti ir prejudicinio sprendimo reikalingumą savo sprendimui priimti, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl jeigu pateikti prejudiciniai klausimai yra susiję su Sąjungos teisės aiškinimu, Teisingumo Teismas iš esmės privalo priimti sprendimą(27) ir daroma prielaida, kad nacionalinių teismų pateikiami klausimai yra svarbūs(28). Tačiau išimtiniais atvejais šią prielaidą galima paneigti, visų pirma kai yra pakankamai akivaizdu, kad Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimas, kurio prašoma prejudiciniais klausimais, yra hipotetinis(29). Tokiu atveju prejudicinis klausimas būtų nepriimtinas.
105. Šiose bylose atrodo, kad nacionalinėje teisėje numatyta plati teisė viešai rodyti televizijos programas nemokamai, nors ji taikoma ne visoms programų sudedamosioms dalims. Visų pirma ši teisė neapima muzikos kūrinių. Be to, negalima atmesti, kad aiškinant šią nuostatą pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnį šią teisę leidžiama papildomai riboti.
106. Todėl pateiktas prejudicinis klausimas nėra akivaizdžiai nereikšmingas pagrindinės bylos baigčiai, taigi yra priimtinas.
b) Prejudicinis klausimas
107. Todėl reikia išsiaiškinti, ar tiesioginės futbolo rungtynių transliacijos rodymas bare laikytinas viešu paskelbimu remiantis Direktyvos 2001/29 3 straipsniu. Visų pirma reikia apibrėžti saugomų kūrinių grupę, paskui išnagrinėti 3 straipsnio 1 dalies taikomumą.
i) Saugomi kūriniai
108. Direktyvos 2001/29 3 straipsnyje reikalaujama nustatyti išimtines teises leisti arba uždrausti tam tikrus su kūriniais susijusius veiksmus. 3 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamos autorių teisės, 3 straipsnio 2 dalyje – tam tikrų kitų asmenų, konkrečiai kalbant, – filmų gamintojų (c punktas) ir transliuojančiųjų organizacijų (d punktas) − teisės.
109. Abiejuose dalyse numatytos teisės skiriasi. 1 dalyje suteikiama teisė į bet kokį viešą kūrinių skelbimą laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis, įskaitant savo kūrinių padarymą viešai prieinamų taip, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku. 2 dalyje numatyta teisė taikoma tik pastarajai prieigos formai, t. y. jeigu apsaugotus kūrinius visuomenės nariai pasiekia individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.
110. Remiantis Direktyvos 2001/29 pasiūlymo aiškinamuoju memorandumu, fraze „prieiga <…> (visuomenės narių) pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku“ siekiama apimti užsakomąjį transliavimą, kuris šioje byloje neaktualus(30). Tačiau neinteraktyvi transliacija, t. y. įprastas televizijos programų priėmimas, nėra 3 straipsnio 2 dalies dalykas. Tokioms transliacijoms siekiama tebetaikyti esamas nuostatas, konkrečiai kalbant, – Direktyvos 2006/115 8 straipsnį ir Direktyvos 93/83 4 straipsnį(31).
111. Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 3 dalimi transliuojančiosioms organizacijoms suteikiama išimtinė teisė leisti arba uždrausti retransliuoti jų laidas bevielio ryšio priemonėmis, taip pat viešai skelbti savo transliacijas, jeigu tai daroma viešai prieinamose vietose už įėjimo mokestį. Tačiau pagrindinėse bylose nagrinėjamais atvejais įėjimo mokestis nebuvo imamas.
112. Atrodo, kad specialios nuostatos dėl neinteraktyvaus filmų perdavimo nėra. Todėl jeigu futbolo rungtynių transliacijos būtų laikomos filmais, galima būtų atsižvelgti nebent į nacionalinės teisės nuostatą, kurioje reglamentuojama viešo paskelbimo teisė.
113. Todėl dabartinėje Sąjungos teisės raidos stadijoje nėra universalių teisių, kuriomis būtų apsaugotas programos viešas paskelbimas, neimant įėjimo mokesčio. Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalyje suteikiamos tik su autorių teisių apsaugotais kūriniais, kurie yra įtraukti į programą, susijusios teisės. Pavyzdžiui, šiose bylose tai būtų Premier League himnas, kuris transliuojamas kartu su programa, taip pat įvairūs kiti nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą paminėti kūriniai.
114. Pagal Direktyvos 2001/29 12 straipsnio 2 dalį ir Direktyvos 2006/115 14 straipsnį kiekvienoje iš šių direktyvų numatyta gretutinių teisių apsauga šių kūrinių apsaugos nepaveikia ir jų neriboja. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės nustatyti, ar šiems kūriniams gali būti taikomos nacionalinės nuostatos, kuriomis įgyvendinamas Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies i punktas. Pagal šią nuostatą valstybės narės gali numatyti viešo paskelbimo teisės išimtis ar apribojimus, jeigu kūrinys ar kitas objektas atsitiktinai įtraukiamas į kitą medžiagą.
115. Todėl Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalis yra svarbi tik tiek, kiek kartu su baruose rodomomis futbolo rungtynėmis yra skelbiami kūriniai, kuriems Jungtinės Karalystės teisėje nenumatyta jokia 3 straipsnio 1 dalies įgyvendinimo nuostatų taikymo išimtis.
ii) Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalies taikomumas
116. Kalbant apie kūrinius, kuriems vis dėlto taikoma Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalis, reikia išnagrinėti, ar rodymas bare reiškia „viešą skelbimą laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis“.
117. Jau pats transliavimas per palydovą iš esmės yra viešas saugomų kūrinių skelbimas. Tačiau reikia daryti prielaidą, kad atitinkami teisių turėtojai yra davę savo sutikimą. Tačiau kyla abejonių, ar programos rodymas bare, užuot rodžius ją buitiniais ar privačiais tikslais, laikytinas kita vieša retransliacija, kuriai reikalingas papildomas teisių turėtojo sutikimas, kurio šiose bylose negauta.
118. Bylose, kurios atrodo panašios, Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad televizijos programų transliavimas viešbutyje laikytinas tolesniu viešu paskelbimu(32). Iš esmės baro lankytojus, kaip ir viešbučio svečius, galima laikyti neapibrėžtu potencialių televizijos žiūrovų, kurie privačių paslaugos gavėjų atžvilgiu yra nauja auditorija, skaičiumi(33). Teisingumo Teismas taip pat yra nurodęs, kad paskelbimo viešbučiuose atvejai turi komercinį pobūdį(34). Tokių komercinių tikslų, rodydami futbolo rungtynių transliaciją, neabejotinai siekia ir barų savininkai, ir autoriai yra iš esmės suinteresuoti iš jų kūrinių komercinio naudojimo gauti pelno dalį.
119. Tokia logika yra paremtas ir atkodavimo kortelių pardavimas, nes transliuojančiosios organizacijos už atkodavimo kortelių naudojimą barams nustato didesnius įkainius, o savo privačius klientus įpareigoja naudoti šias korteles tik buitiniais ar privačiais tikslais.
120. Vis dėlto reikia išnagrinėti, ar iš tikrųjų reikia daryti prielaidą, kad tai yra viešas paskelbimas remiantis Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalimi. Tokios nuomonės būtų galima laikytis remiantis tarptautinės teisės normomis grindžiamu aiškinimu. Tačiau iš direktyvos 23 konstatuojamosios dalies aišku, kad, atsižvelgiant į 3 straipsnio 1 dalies priėmimo aplinkybes, Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino autoriams suteikti jokių teisių, susijusių su nemokamu viešu televizijos programų rodymu.
Berno konvencija
121. Viešo paskelbimo reikšmę galima iš esmės suprasti iš Berno konvencijos 11bis straipsnio 1 dalies. Šio dalies i–iii punktuose autoriams suteikiama išimtinė teisė leisti trimis formomis viešai skelbti savo kūrinius:
i) transliuoti savo kūrinius eteryje ar viešai skelbti juos visuomenei bet kokiu kitu belaidžiu ženklų, garsų ar vaizdo siuntimo būdu;
ii) viešai skelbti visuomenei eteryje jau transliuotus kūrinius laidais ar belaidžiu būdu, kai tai daro kita nepradinė organizacija;
iii) viešai skelbti transliuotą eteryje kūrinį garsiakalbiu ar bet kokiu kitu ženklų, garsų ar vaizdų siuntimo prietaisu.
122. Remiantis PINO vadovu(35), PINO parengtu aiškinamuoju dokumentu, kuris, nors nėra teisiškai privalomas, tačiau padeda aiškinti konvenciją, 11bis straipsnio 1 dalies iii punktas taikytinas: viešam transliuojamo kūrinio paskelbimui per garsiakalbį ar analogišką ženklų, garsų ar vaizdo siuntimo prietaisą. Šią nuostatą konkrečiai numatyta taikyti radijo ir televizijos programų pateikimui žmonių susibūrimo vietose, t. y. kavinėse, restoranuose, viešbučiuose, didelėse parduotuvėse, traukiniuose ir orlaiviuose(36).
123. Vadovaujantis šiuo požiūriu, tai, kad programa, įskaitant apsaugotus kūrinius, rodoma susirinkusiai auditorijai televizijos ekrane, reikštų viešą paskelbimą.
124. Nors Sąjunga nėra Berno konvencijos šalis, pagal TRIPS sutarties 9 straipsnio 1 dalį ir PINO autorių teisių sutarties 1 straipsnio 4 dalį ji kartu su valstybėmis narėmis yra įsipareigojusi laikytis Berno konvencijos 1–21 straipsnių. Todėl Berno konvencijos 11bis straipsnio 1 dalies iii punkto įgyvendinimas Europos Sąjungos teisėje atitiktų Europos Sąjungos įsipareigojimus pagal tarptautinę teisę.
125. Be to, TRIPS sutarties 14 straipsnio 3 dalyje aiškiai numatyta, kad transliuojančiosioms organizacijoms turi būti suteikiama teisė uždrausti transliuoti laidas visuomenei per televiziją, jeigu tai vykdoma be jų leidimo. Tokių teisių transliuojančiosioms organizacijoms nesuteikiančios valstybės privalo bent jau suteikti laidų turinio autorių teisių turėtojams galimybę neleisti savo kūrinių skelbti viešai, laikantis Berno konvencijos nuostatų.
126. Todėl šiose bylose nagrinėjamais atvejais reikia daryti viešo paskelbimo buvimo prielaidą.
Sąjungos teisės aktų leidėjo valia
127. Nors Komisijos pateiktu Direktyvos 2001/29 pasiūlymu taip pat siekta Sąjungos teisėje įgyvendinti Berno konvencijos 11bis straipsnio 1 dalies iii punktą, Taryba ir Europos Parlamentas tam nepritarė. Jie apskritai nepageidavo autoriams suteikti jokių teisių, susijusių su nemokamu viešu kūrinių demonstravimu, transliuojant televizijos programą.
128. Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalis nėra aiškiai skirta Berno konvencijos 11bis straipsniui įgyvendinti. Tačiau iš Komisijos pateikto direktyvos pasiūlymo aiškinamojo memorandumo aišku, kad direktyvos 3 straipsniu ketinta įgyvendinti PINO autorių teisių sutarties 8 straipsnį, kurio tekstas iš esmės atitinka direktyvos 3 straipsnio tekstą(37). Šioje nuostatoje aiškiai neminimas paskelbimas visuomenei viešo demonstravimo būdu. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad PINO autorių teisių sutartyje aiškiai reikalaujama laikytis Berno konvencijos 11bis straipsnio, PINO autorių teisių sutarties 8 straipsnyje ir todėl Direktyvos 2001/29 3 straipsnyje numatytą „viešą paskelbimą“ būtų pagrįsta aiškinti taip pat kaip ir Berno konvencijos 11bis straipsnį.
129. Todėl iš Komisijos pateikto Direktyvos 2001/29 pasiūlymo aiškinamojo memorandumo akivaizdu, kad šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis turi apimti visas viešo paskelbimo formas(38). Taigi į ją būtų įtrauktos ir Berno konvencijos 11bis straipsnyje nurodytos trys viešo paskelbimo formos.
130. Vis dėlto Komisija ir QC Leisure tvirtina, kad Direktyvos 2001/29 3 straipsnyje nėra įgyvendintas Berno konvencijos 11bis straipsnio 1 dalies iii punktas. Šiuo atžvilgiu jos pagrįstai remiasi diskusijomis dėl direktyvos, vykusiomis Komisijai pateikus savo pasiūlymą, į kurias atsižvelgiant priimta 23 konstatuojamoji dalis.
131. Per pirmąjį svarstymą Europos Parlamentas pasiūlė į Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį neįtraukti „tiesioginio demonstravimo ar atlikimo“(39). Komisija atitinkamai iš dalies pakeitė savo pasiūlymą(40). Nors Taryba nepritarė iš dalies pakeistam Komisijos pasiūlymui, kai kurios valstybės narės vis dėlto nustatė 23 konstatuojamosios dalies antrajame–ketvirtajame sakiniuose esantį apribojimą(41), kurį mini ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
132. Remiantis Direktyvos 2001/29 23 konstatuojamosios dalies antru sakiniu, autoriaus teisė viešai paskelbti kūrinį turėtų būti suprantama plačiai, kaip apimanti bet kokį viešą paskelbimą visuomenės nariams, nesantiems toje vietoje, iš kurios skelbiama. Trečiame jos sakinyje konkrečiai nurodoma, kad ši teisė taip pat turėtų apimti bet kokį kūrinio viešą transliavimą ar retransliavimą laidais ar bevielėmis priemonėmis, įskaitant transliavimą per radiją ar televiziją. Iš ketvirto ir paskutinio sakinio aišku, kad ši teisė neturėtų apimti jokių kitų veiksmų.
133. Iš šių trijų sakinių, vertinamų kartu, darytina išvada, kad Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalis skirta tik Berno konvencijos 11bis straipsnio 1 dalies i ir ii punktams įgyvendinti, t. y. nuostatoms dėl radijo ir televizijos programų transliavimo ir paskelbimo, kai tai daro ne pradinė transliuojančioji organizacija, o kita organizacija. Tokiais atvejais reikia atsižvelgti į įvairias vietas ir perdavimą laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis.
134. Tačiau viešas transliuoto eteryje kūrinio skelbimas garsiakalbiu ar bet kokiu kitu analogišku ženklų, garsų ar vaizdų siuntimo prietaisu, kaip nurodyta Berno konvencijos 11bis straipsnio 1 dalies iii punkte, paprastai vyksta toje vietoje, iš kurios skelbiama. Neatliekamas joks perdavimas.
135. Šis Direktyvos 2001/29 23 konstatuojamosios dalies ribojamasis poveikis taip pat buvo aptartas Taryboje, todėl Sąjungos teisės aktų leidėjas apie jį žinojo. Tarybai pirmininkaujanti valstybė narė pabrėžė, kad kiti veiksmai nei numatyti šioje konstatuojamojoje dalyje, visų pirma kompiuterio su interneto prieigos suteikimas visuomenei naudotis interneto kavinėje ar bibliotekoje, nebus įtraukti(42). Šiuo atžvilgiu Italijos delegacija netgi kėlė klausimą, ar teisinga Berno konvencijos 11bis straipsnio 1 dalies iii punkto neįtraukti į Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalies taikymo sritį (43).
136. Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalies taikymo srities apribojimą patvirtina tai, kad iš įvairių tarptautinės, Europos ir nacionalinės teisės nuostatų susidaro įspūdis, jog televizijos programos iš esmės galėtų būti rodomos baruose be papildomo teisių turėtojų sutikimo.
137. Sąjungos teisės lygmeniu pirmiausia reikėtų paminėti Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 3 dalį, kurioje uždraudimo teisė transliuojančiosioms organizacijoms numatyta tik tais atvejais, kai imamas įėjimo mokestis. Ši nuostata nėra pavienis atvejis, ji atitinka 1961 m. spalio 26 d. Tarptautinės Romos konvencijos dėl atlikėjų, fonogramų gamintojų ir transliuojančiųjų organizacijų apsaugos 13 straipsnio d punktą. Nors Sąjunga nėra šios konvencijos susitariančioji šalis, nes pagal šios konvencijos 24 straipsnį joje dalyvauja tik valstybės, pagal Europos ekonominės erdvės susitarimo 28 protokolo dėl intelektinės nuosavybės(44)-(45) 5 straipsnio 1 dalies c punktą valstybės narės privalo prie jos prisijungti.
138. Copyright, Designs and Patents Act 72 straipsnyje taip pat numatyta, kad iš esmės televizijos programa gali būti rodoma Jungtinėje Karalystėje, jeigu neimamas įėjimo mokestis. Vokietijoje galioja panaši nuostata, susijusi su transliuojančiųjų organizacijų teisėmis(46), nors Berno konvencijos 11bis straipsnio 1 dalies iii punktas autorių atžvilgiu yra įgyvendintas Urheberrechtsgesetzes 22 straipsnyje(47).
139. Todėl Sąjungos teisės aktų leidėjas iki šiol neketino Sąjungos teisėje įgyvendinti Berno konvencijos 11bis straipsnio 1 dalies iii punkto ar TRIPS sutarties 14 straipsnio 3 dalies. Šį jo sprendimą reikia gerbti visų pirma todėl, kad iš 11bis straipsnio 1 dalies iii punkto kylančios autorių teisės nėra nukreiptos į valstybės institucijas, tačiau neabejotinai riboja kitų asmenų teises privatinės teisės reglamentuojamuose santykiuose.
140. Šioje byloje dėl prejudicinio sprendimo nebūtina išspręsti klausimo, ar Berno konvencijos 11bis straipsnio 1 dalies iii punktas arba TRIPS sutarties 14 straipsnio 3 dalis yra tiesiogiai taikytini; be to, TRIPS sutarties nuostatos nesukuria teisių, kuriomis asmenys galėtų tiesiogiai remtis teismuose pagal Sąjungos teisę(48), o Teisingumo Teismas dar nėra svarstęs Berno konvencijos, kaip Sąjungos teisės dalies, tiesioginio taikymo klausimo(49).
141. Tačiau kai kurios šios bylos šalys bylas dėl viešbučių supranta taip, jog Teisingumo Teismas vis dėlto laikosi nuomonės, kad Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalyje yra įgyvendintas Berno konvencijos 11bis straipsnio 1 dalies iii punktas. Visų pirma jis remiasi PINO vadove dėl šios nuostatos pateiktais teiginiais(50). Be to, jis konstatuoja, kad Direktyva 2001/29 taikoma bet kokiam saugomų kūrinių viešam paskelbimui(51).
142. Tačiau Direktyvos 2001/29 23 konstatuojamoji dalis nebuvo nagrinėjama viešbučių bylose. Apskritai tie sprendimai buvo susiję su kitokiu atveju, t. y. paskelbimu remiantis Berno konvencijos 11bis straipsnio 1 dalies ii punktu, kitaip tariant, kai kūrinius skelbia kita, nepradinė transliuojančioji organizacija(52). Paprastai toks paskelbimas yra skirtas toje vietoje, iš kurios skelbiama, nesančiai auditorijai. Todėl Teisingumo Teismas minėtose bylose nesprendė, ar Berno konvencijos 11bis straipsnio 1 dalies iii punktas yra įgyvendintas Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalyje.
143. Todėl Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį kartu su jos 23 konstatuojamąja dalimi reikia suprasti kaip apimančias tik kūrinių paskelbimą visuomenės nariams, nesantiems toje vietoje, iš kurios kūrinys yra skelbiamas.
Taikymas skelbiant programas baruose
144. Jeigu baro savininkas rodo televizijos programą savo klientams bare esančio televizoriaus ekrane, dėl jo veiksmų iš esmės reikia daryti prielaidą, kad atitinkami visuomenės nariai yra toje vietoje, iš kur skelbiama. O skelbiama iš televizijos ekrano.
145. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šeštojo klausimo b punkto iii papunktyje klausia, ar turi reikšmės tai, kad televizijos transliacijos signalas priimamas išorine ar palydovine antena, esančia ant stogo ar netoli pastatų, kuriuose yra televizija. Tačiau ši aplinkybė negali turėti reikšmės. Iš esmės toks signalų perdavimas tarp išorinių antenų, dekoderių ir ekranų ir šiuose įtaisuose yra būtinas bet kokiai paskelbimo formai. Būtų savavališka atsižvelgti į kabelių ilgį(53). Todėl tokie bet kokio paskelbimo techniniai reikalavimai turi būti taikomi dar pirminei transliacijai.
146. Galbūt kitaip būtų, jeigu signalas būtų ne tik perduodamas imtuvui, bet, kaip su viešbučiais susijusiose bylose, paskirstomas dar keliems imtuvams. Tuomet šį paskirstymo įrenginį būtų galima laikyti vieta, iš kurios skelbiama, o signalas priimamas kitur. Tai, kaip ir su viešbučiais susijusiose bylose, reikštų retransliavimą laidais ar bevielio ryšio priemonėmis, kurio teisės aktų leidėjas neketino specialiai pašalinti iš Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalies taikymo srities.
147. Todėl į byloje C‑403/08 pateiktą šeštąjį klausimą reikia atsakyti taip: autorių teisėmis apsaugotas kūrinys nėra viešai skelbiamas laidais ar bevielėmis priemonėmis, kaip nurodyta Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalyje, jeigu palydovinė transliacija priimama komercinės paskirties patalpose (pavyzdžiui, bare) ir perduodama ar rodoma tose patalpose nemokamai per vieną televizoriaus ekraną su garsiakalbiais tose patalpose esantiems asmenims.
C – Direktyva 93/83
148. Byloje C‑403/08 pateikto septintojo klausimo pirmoje dalyje teiraujamasi, ar suderinama su Direktyva 93/83 tai, jog nacionaliniuose autorių teisių įstatymuose nustatyta, kad kai į transliaciją palydovu įtrauktos laikinos kūrinių kopijos sukuriamos palydoviniame dekoderyje ar televizoriaus ekrane, tai laikoma autorių teisių pažeidimu pagal transliacijos priėmimo šalies teisę. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia, ar padėtis keičiasi, jei transliacija atkoduojama naudojantis palydovinės transliacijos paslaugos teikėjo kitoje valstybėje narėje išduota palydovinio atkodavimo kortele su sąlyga, kad palydovinio atkodavimo kortelė gali būti naudojama tik toje kitoje valstybėje narėje.
149. Pagal Direktyvos 93/83 2 straipsnį valstybės narės privalo suteikti autoriui išimtinę teisę leisti viešai per palydovą perduoti autorių teisės saugomus kūrinius.
150. Remiantis Direktyvos 93/83 1 straipsnio 2 dalies b punktu, viešas perdavimas per palydovą vyksta tik valstybėje narėje, kurioje atsakingai transliavimo organizacijai kontroliuojant ir atsakant, programos signalai yra įvedami į nepertraukiamą komunikacijos grandinę, vedančią į palydovą ir žemyn žemės link.
151. Šios bylos aplinkybėmis tai būtų Graikija. Signalai į palydovus siunčiami iš ten ir ten sugrįžta. Tačiau Direktyva 93/83 netaikytina arabiškų atkodavimo kortelių naudojimui.
152. Atrodo, kad minėtose nuostatose nėra jokių taisyklių, susijusių su tarptautiniu palydovinių transliacijų priėmimu, visų pirma iš Graikijos siunčiamų signalų priėmimu Jungtinės Karalystės baruose. Tačiau, remiantis Direktyvos 93/83 14 konstatuojamąja dalimi, šia nuostata siekiama išvengti kelių nacionalinių įstatymų taikymo vienai transliacijai.
153. Kaip paaiškinta Direktyvos 93/83 7 konstatuojamojoje dalyje, prieš priimant direktyvą dar egzistavo teisinis netikrumas dėl to, ar transliacija per palydovą, kurio signalus galima priimti tiesiogiai, daro poveikį teisėms tik perdavimo šalyje, ar visose priėmimo šalyse kartu. Kumuliacija reikštų ne tik skirtingų teisinių tvarkų taikymą vienu metu. Transliavimo teisė taip pat gali priklausyti skirtingiems subjektams skirtingose valstybėse narėse. Todėl kumuliacija galėtų padaryti transliavimą per palydovą pernelyg sudėtingą ar net neįmanomą.
154. Todėl, remiantis Direktyvos 93/83 15 konstatuojamąja dalimi, šia direktyva siekiama užtikrinti, kad transliavimo teisės būtų suteikiamos tik pagal vienos valstybės narės teisę, t. y. valstybės, kurioje transliacija vyksta pagal 1 straipsnio 2 dalies b punktą, teisę. Remiantis šiuo kilmės šalies principu (18 konstatuojamoji dalis), tokios valstybės transliavimo teisė apima ir teisę perduoti transliaciją į kitas valstybes nares.
155. Tačiau FAPL iš esmės neklysta, manydama, kad Direktyvoje 93/83 neleidžiama pažeisti kitų teisių į transliuojamus kūrinius. Remiantis jos 5 straipsniu, gretutinių teisių apsauga pagal šią direktyvą nepažeidžia autorių teisių apsaugos ir jai neturi jokios įtakos(54).
156. Visų pirma Direktyvoje 93/83 nekeliama aiškių abejonių dėl transliacijos atgaminimo teisės. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir įvairios bylos šalys laikosi nuomonės, kad transliavimo teisė neturi poveikio teisei priimant ir skelbiant programą daryti trumpalaikes jos kopijas(55).
157. Vis dėlto iš Direktyvos 93/83 1 straipsnio 2 dalies a punkto aiškiai matyti, kad ši direktyva taikoma tik paskelbimui visuomenei skirtiems signalams. Todėl sutikimas transliuoti programą turi apimti ir teisę į atgaminimo veiksmus, kurie yra būtini jos priėmimui.
158. Kita vertus, FAPL remiasi Direktyvos 93/83 16 konstatuojamąja dalimi, pagal kurią sutarčių laisvės principas, kuriuo yra paremta ši direktyva, leis ir toliau riboti šių teisių naudojimą, visų pirma dėl tam tikrų perdavimo techninių priemonių ir tam tikrų kalbos versijų.
159. Tačiau minėtoje konstatuojamoje dalyje minimi sutartiniai apribojimai, pagal savo pobūdį turintys poveikį tik sutarties šalims. Todėl joje kaip pavyzdžiai nurodytos tik tos priemonės, kurių gali imtis sutarties šalys, t. y. su transliacija susijusios techninės priemonės, pvz., kodavimas ir programos kalbos versija. Iš šios konstatuojamosios dalies neįmanoma pagrįstai kildinti jokių sutartiniais santykiais nesusietų programas priimančių asmenų teisių.
160. Mano pateikiamą aiškinimą patvirtina Direktyvos 93/83 17 konstatuojamoji dalis. Joje nurodyta, kad, apskaičiuodamos užmokestį už įsigyjamas teises šalys turėtų atsižvelgti į visus transliavimo aspektus, kaip antai faktiška auditorija, galima auditorija ir kalba. Taigi teisės aktų leidėjas rėmėsi prielaida, kad programos perdavimas per palydovą yra neatsiejamas nuo jos priėmimo, todėl užmokestis turi apimti ir šį naudojimą. Užmokestis neabejotinai turėtų apimti ir priėmimą už transliavimo valstybės ribų, o tokį priėmimą reikia numatyti, pirmiausia atsižvelgiant į programos kalbinę versiją.
161. Todėl Direktyvos 93/83 2 straipsnyje numatyta teisė perduoti autorių teisių saugomus kūrinius per palydovą neatsiejama nuo asmenų, kuriems šie kūriniai perduodami, teisės priimti ir matyti tokias programas.
162. Neaišku, ar pirma nurodyti motyvai taip pat taikomi koduotoms palydovinėms transliacijoms. Kadangi kodavimas leidžia kontroliuoti prieigą, suprantama, kad transliavimo teisė suteikiama tik priėmimo teritorijoje, dėl kurios susitaria teisių turėtojas ir transliuojančioji organizacija. Tačiau Direktyvos 93/83 1 straipsnio 2 dalies c punkte nurodyta, kad jei programos signalai yra koduoti, viešas perdavimas per palydovą vyksta tuomet, kai atkodavimo priemonėmis visuomenę aprūpina transliavimo organizacija arba tomis priemonėmis aprūpinama jos leidimu. Jeigu šios sąlygos yra įvykdytos (kaip šioje byloje), koduota palydovinė transliacija prilygs neužkoduotai palydovinei transliacijai. Todėl kodavimas nepakeičia programos priėmimą pateisinančios transliavimo teisės apimties.
163. Transliavimo teisės taip pat neriboja sąlygos, susijusios su atkodavimo kortelių išdavimu. Jos nebent gali būti privalomos sutarties šalims, tačiau nesukuria pareigų tretiesiems asmenims.
164. Todėl Direktyvos 93/83 atveju į byloje C‑403/08 pateiktą septintąjį klausimą siūlau atsakyti taip, kad Direktyvos 93/83 2 straipsnyje numatyta teisė perduoti autorių teisių saugomus kūrinius per palydovą apima ir teisę priimti bei matyti šią programą užsienyje.
D – Pagrindinės laisvės
165. Pagrindinių laisvių reikšmė Graikijos atkodavimo kortelių naudojimo atžvilgiu konkrečiai minima byloje C‑429/08 pateiktuose šeštajame ir septintajame klausimuose, be to, ir byloje C‑403/08 pateiktuose septintajame klausime bei aštuntojo klausimo b ir c punktuose. High Court nori išsiaiškinti, ar pagal EB 28, 30 ir (arba) 49 straipsnius draudžiama įgyvendinti nacionalinį įstatymą, pagal kurį į transliavimo paslaugą, teikiamą iš Jungtinėje Karalystėje esančios vietovės, įtrauktos programos priėmimas, turint tikslą išvengti bet kokio programos priėmimo mokesčio mokėjimo, laikomas nusikaltimu arba autorių teisių pažeidimu. Byloje C‑429/08 High Court mini trejopas aplinkybes, kurios gali egzistuoti alternatyviai arba kumuliatyviai:
i) sąlyginės prieigos priemonė pagaminta paslaugos teikėjo arba jo sutikimu ir iš pradžių pateikta taikant sutartyje numatytą ribotą leidimą naudoti šią priemonę prieigai prie apsaugotos paslaugos tik pirmojoje valstybėje narėje, tačiau ji buvo panaudota prieigai prie šios apsaugotos paslaugos, gautos kitoje valstybėje narėje (šiuo atveju Jungtinėje Karalystėje) (tas pats turima omenyje byloje C‑403/08 pateikto aštuntojo klausimo b punkte);
ii) sąlyginės prieigos priemonė pagaminta paslaugos teikėjo arba jo sutikimu ir iš pradžių įsigyta ir (arba) aktyvuota pateikus netikrą vardą (pavardę) ir gyvenamosios vietos adresą pirmojoje valstybėje narėje, taip apeinant sutartyje nustatytus teritorinius apribojimus tokių priemonių eksportui, siekiant jas naudoti už pirmosios valstybės narės ribų;
iii) sąlyginės prieigos priemonė pagaminta paslaugos teikėjo arba jo sutikimu ir iš pradžių pateikta pagal sutartyje numatytą sąlygą, kad ji bus naudojama tik buitiniais arba privačiais tikslais, o ne komerciniais tikslais (už komercinį naudojimą mokamas didesnis abonentinis mokestis). Tačiau priemonė Jungtinėje Karalystėje buvo naudojama komerciniais tikslais, t. y. tiesioginėms futbolo rungtynių transliacijoms rodyti bare (tas pats turima omenyje ir byloje C‑403/08 pateikto aštuntojo klausimo c punkte).
166. Pirmiausia išnagrinėsiu pirmąjį atvejį, paskui aptarsiu, ar kitiem dviem atvejais darytina kitokia išvada.
a) Taikytina pagrindinė laisvė
167. Kadangi atkodavimo kortelės buvo atgabentos iš Graikijos į Jungtinę Karalystę, gali būti taikomas SESV 34 straipsnyje (buvęs EB 28 straipsnis)(56) numatytas laisvas prekių judėjimas. Tačiau iš tikrųjų tokios kortelės yra priemonė Jungtinėje Karalystėje gauti prieigą prie iš Graikijos transliuojamos programos. Padarymas šios programos prieinamos yra paslaugų teikimas, kaip apibrėžta SESV 56 straipsnyje (buvęs EB 49 straipsnis)(57).
168. Jeigu nacionalinė priemonė riboja ir paslaugų teikimo laisvę, ir laisvą prekių judėjimą, Teisingumo Teismas tai iš esmės tikrina tik vienos iš šių dviejų laisvių požiūriu, jei paaiškėja, jog konkrečiu atveju viena iš šių laisvių yra visiškai antraeilė kitos atžvilgiu ir gali nuo jos priklausyti(58).
169. Kaip teisingai nurodo Komisija, Teisingumo Teismas, nagrinėdamas koduotos palydovinės televizijos dekoderių pardavimo klausimą, jau yra pripažinęs, kad apskritai neįmanoma nustatyti, ar pirmenybė turėtų būti teikiama laisvam prekių judėjimui, ar paslaugų teikimo laisvei(59). Tačiau ta byla buvo susijusi su apribojimais, konkrečiai skirtais prekybai dekoderiais, todėl jie kartu netiesiogiai apsunkino galimybę gauti palydovinės televizijos paslaugas.
170. Tačiau šioje byloje pirmiausia ginčijama ne prekyba kortelėmis, o jų naudojimas siekiant Jungtinėje Karalystėje gauti prieigą prie koduotų programų. Be to, jeigu palygintume materialią kortelių vertę ir programų prieigos įkainius, kortelė turi visiškai antraeilę reikšmę. Todėl prejudicinius klausimus reikia išnagrinėti, atsižvelgiant į laisvę teikti paslaugas.
b) Laisvės teikti paslaugas ribojimas
171. Laisvei teikti paslaugas reikalaujama panaikinti bet kokius šios laisvės apribojimus – net vienodai taikomus ir nacionaliniams, ir kitų valstybių narių paslaugų teikėjams – jeigu jie gali užkirsti kelią, trukdyti ar padaryti mažiau patrauklią kitoje valstybėje narėje, kur jis teisėtai teikia analogiškas paslaugas, įsteigto paslaugų teikėjo veiklą. Be to, laisvė teikti paslaugas taikoma ir paslaugų teikėjams, ir jų gavėjams(60).
172. Šiose bylose nekyla klausimas, ar televizijos programų paslaugų teikėjai suinteresuotiesiems subjektams iš kitų valstybių narių privalo suteikti prieigą panašiomis sąlygomis kaip ir nacionaliniams subjektams. Esant tokiai pareigai laisvė teikti paslaugas turėtų turėti poveikį tretiesiems asmenims, o Teisingumo Teismas bent jau šia forma kol kas nėra pripažinęs tokio poveikio(61).
173. Nesvarbu ir tai, ar televizijos programų paslaugų teikėjams yra leidžiama sutartyse apriboti prieigą prie savo programų tam tikromis teritorijomis(62). Tokios sutarčių nuostatos gali turėti poveikį tik sutarties šalims. Tačiau šiose bylose tarp teisių turėtojų ir atkodavimo kortelių tiekėjų Jungtinėje Karalystėje ar barų savininkų nėra sutartinių santykių.
174. Veikiau nėra aišku, ar laisvė teikti paslaugas leidžia pripažinti ir įgyvendinti teises į palydovines programas, kuriomis remdamiesi teisių turėtojai galėtų su jais sutartiniais santykiais nesusijusiems tretiesiems asmenims uždrausti žiūrėti šias programas ir jas rodyti kitose nei numatyta valstybėse narėse. Esant tokioms teisėms, būtų neįmanoma naudotis paslaugomis iš kitų valstybių narių, konkrečiai kalbant, – prieiga prie televizijos programų.
175. Šitaip laisvė teikti paslaugas itin ribojama, nes dėl nagrinėjamų teisių tampa ne tik sunkiau įgyvendinti laisvę teikti paslaugas, bet ir vidaus rinka padalijama į gan atskiras nacionalines rinkas. Panašūs keblumai kyla galimybės gauti kitas paslaugas atveju, pvz., kompiuterių programinės įrangos, muzikos kūrinių, elektroninių knygų ar filmų pardavimo internetu.
176. Todėl tai yra rimta grėsmė laisvam paslaugų teikimui.
c) Apribojimo pateisinimas
177. Kadangi laisvė teikti paslaugas yra vienas iš pagrindinių Sąjungos principų, šios laisvės apribojimas pateisinamas tik tuo atveju, jeigu juo siekiama Sutartį atitinkančio teisėto tikslo ir jeigu jis yra pateisinamas dėl privalomų bendrojo intereso priežasčių. Jeigu taip yra, šis apribojimas taip pat turi būti tinkamas užtikrinti siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neviršyti to, kas būtina jam pasiekti(63).
178. SESV 52 straipsnio 1 dalyje (buvusio EB 46 straipsnio 1 dalis), kuri pagal SESV 62 straipsnį (buvęs EB 55 straipsnis) taikytina laisvei teikti paslaugas, leidžiami viešosios tvarkos, visuomenės saugumo arba visuomenės sveikatos pagrindais pateisinami apribojimai. Be to, Teisingumo Teismo praktikoje nustatyti keli privalomieji bendrojo intereso pagrindai, kurie gali pateisinti Sutarties garantuojamų pagrindinių laisvių apribojimą(64).
Pramoninės ir komercinės nuosavybės apsauga
179. Šios bylos aplinkybėmis ypač svarbus pramoninės ir komercinės nuosavybės apsaugos klausimas(65). Taip pateisinami apribojimai, kurie yra būtini konkrečiu tokios nuosavybės objektu esančioms teisėms apsaugoti(66). Todėl reikia išnagrinėti, ar yra teisės į futbolo rungtinių palydovinę transliaciją, dėl kurių konkretaus objekto reikalinga padalyti vidaus rinką.
180. Laisvo prekių judėjimo srityje poveikis visų pirma daromas teisių įgyvendinimui parduodant kūrinio kopijas. Toks įgyvendinimas grindžiamas išimtine teise kopijuoti kūrinį ir pateikti šias kopijas rinkai. Ši išimtinė teisė išnaudojama, kai faktinis teisės turėtojas teisėtai išplatina produktą valstybės narės rinkoje arba kai tai padaroma jo sutikimu(67). Išskyrus specialius atvejus, pvz., originalaus meno kūrinio perpardavimo teisę autoriaus naudai(68), nėra teisių, kurios neleistų perparduoti tokias prekes(69) vidaus rinkoje. Iš tikrųjų pardavimas leidžia teisių turėtojui realizuoti nagrinėjamos intelektinės nuosavybės ekonominę vertę(70).
181. Todėl valstybės narės rinkai teisėtai pateiktų plokštelių autorių teisė nekliudė jų parduoti kitoje valstybėje narėje(71). QC Leisure ir K. Murphy remiasi šia teismo praktika, kad pateisintų savo ūkinę veiklą.
182. Tačiau FAPL mano, kad paslaugų teikimo srityje nėra panašaus teisių išnaudojimo kaip prekių judėjimo atveju.
183. Keista, nes pagrindinių laisvių apribojimai paprastai turi būti pateisinami remiantis tais pačiais principais.
184. Aišku, kitaip nei prekės, kai kurios paslaugos negali būti naudojamos pakartotinai, pvz., kirpėjų paslaugos. Paslaugos ekonominė vertė realizuojama sumokant už jos suteikimą, tačiau pati paslauga negali būti perduodama. Šiuo požiūriu iš tikrųjų nėra galimybės „išnaudoti“ teisę į paslaugą.
185. Tačiau kitos paslaugos labai nesiskiria nuo prekių. Iš interneto parsisiunčiamą kompiuterių programinę įrangą, muzikos kūrinius, elektronines knygas, filmus ir kt. galima nesunkiai perduoti elektronine forma. Tai rodo ir aplinkybė, kad yra būtinos papildomos skaitmeninių teisių valdymo priemonės, siekiant neleisti jų perduoti. Šiose srityse toks griežtas dviejų pagrindinių laisvių atribojimas būtų savavališkas.
186. Pateikti muzikos kūrinių, filmų ar knygų pavyzdžiai taip pat rodo, kad nagrinėjamas klausimas turi didelę reikšmę vidaus rinkos veikimui ne tik pagrindinėse bylose nagrinėjamomis aplinkybėmis. Intelektinės nuosavybės teisėmis grindžiamų rinkų atribojimas geriausiu atveju reikš galimybės gauti nagrinėjamas prekes suteikimą skirtingomis sąlygomis, visų pirma tai susiję su kainomis ar skaitmeniniu teisių valdymu. Tačiau neretai tam tikrose rinkose galimybė gauti tokias prekes yra visiškai atimama todėl, kad tam tikros kalbinės versijos yra siūlomos tik klientams iš tam tikrų valstybių narių, arba todėl, kad klientai iš kai kurių valstybių narių apskritai negali įsigyti produkto. Pavyzdžiui, 2010 m. rudenį prekybininkai iš Jungtinės Karalystės paskelbė nebegalintys toliau pardavinėti elektroninių knygų už šios valstybės narės ribų įsikūrusiems klientams(72). Kitose valstybėse narėse nėra panašios daugelio knygų anglų kalba pasiūlos.
187. Be to, kai siūlomi produktai, kurie, kaip ir pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju, grindžiami sąlygine prieiga arba parsisiunčiami tik iš interneto, rinkas galima atriboti gerokai veiksmingiau nei fizinių prekių, pvz., knygų ar kompaktinių diskų, atveju. Pastarosiomis prekėmis gali būti prekiaujama vidaus rinkoje išnaudojus teises. Tokios kliūtys nereikalingai skatina vartotojus atitinkamas prekes įsigyti neteisėtai, t. y. visų pirma nemokant jokio atlygio teisių turėtojams.
188. Dėl šios priežasties reikia atidžiai išnagrinėti, ar teisių išnaudojimo principas mutatis mutandis taikomas šios bylos aplinkybėmis, t. y. ar dėl konkretaus nagrinėjamų teisių objekto reikalinga padalyti vidaus rinką.
189. FAPL kiekvienos transliacijos atveju remiasi savo teisėmis į maždaug 25 kūrinius, įskaitant filmus, meno kūrinius, garso įrašus ir muziką. Vienais atvejais šie kūriniai saugomi pagal Sąjungos teisę, o kitais – pagal nacionalinę teisę.
190. Nors šioje byloje yra ginčijamos teisės į atskirus kūrinius, atsirandančius kartu su transliacija, jų nereikia papildomai nagrinėti. Dabar atliekant analizę galima remtis teisėmis į transliaciją apskritai. Pirma, neabejotinai egzistuoja bent jau tam tikros teisės į šią transliaciją, ir, antra, reikia daryti prielaidą, kad transliacija perduodama visų susijusių teisių turėtojų sutikimu. Konkretų visos šių teisių grupės objektą, bent jau tiek, kiek jis yra svarbus šios bylos aplinkybėmis, išreiškia jų komercinis naudojimas(73).
191. Už futbolo rungtynių transliaciją atlyginama teisėmis, gautomis į atkodavimo korteles. Tokiam naudojimui nekenkia Graikijos atkodavimo kortelių naudojimas, nes už šias korteles buvo sumokėta.
192. Nors šie įkainiai nėra tokie dideli kaip Jungtinėje Karalystėje, nėra tokios teisės kiekvienoje valstybėje narėje už kūrinį taikyti skirtingas kainas. Kaip tik pagal vidaus rinkos logiką kainų skirtumus skirtingose valstybėse narėse turėtų kompensuoti prekyba(74). FAPL reikalaujama galimybė pardavinėti transliavimo teises teritorinio išimtinumo pagrindu prilygsta pelnymuisi iš vidaus rinkos naikinimo. Šiuo atžvilgiu, priešingai nei mano FAPL, šiai bylai taikytina teismų praktika dėl teisių į prekes išnaudojimo.
193. Tačiau FAPL laikosi nuomonės, kad, remiantis Sprendime Coditel I(75) suformuluota teismo praktika, jos reikalaujamos teisės yra suderinamos su laisve teikti paslaugas. Sprendimas Coditel I buvo susijęs su Vokietijos televizijos įtraukimu į Belgijos kabelinės televizijos tinklą. Tokiomis aplinkybėmis buvo rodomas su teisių turėtojo sutikimu Vokietijoje transliuojamas filmas. Tai ginčijo įmonė, įsigijusi teisę rodyti šį filmą Belgijos kino teatruose ir per Belgijos televiziją.
194. Teisingumo Teismas anuomet konstatavo, kad autorių teisių turėtojo teisė reikalauti atlyginimo už bet kokį kino filmo rodymą priskiriama esminei šių teisių funkcijai(76). Iš esmės negalima prieštarauti šio naudojimo teritoriniam padalijimui, kuris netgi gali sutapti su valstybių narių sienomis(77).
195. Tačiau tai nereiškia nieko, kas galėtų priversti suabejoti pirma pateiktais motyvais šios bylos aplinkybėmis. Programa buvo transliuojama taip, kaip susitarė teisių turėtojai ir Graikijos transliuojančioji organizacija. Be to, už kiekvieną programos rodymą buvo imamas mokestis, nors ir pagal Graikijoje nustatytus įkainius.
196. Beje, Sprendimas Coditel I nebuvo tiesiogiai susijęs su neleistinu ir neatlygintinu rodymu kino teatre, jis buvo susijęs su teisėtu programos retransliavimu per televiziją. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nurodė, kad rodymas per televiziją galėtų pakenkti teisių rodyti kino teatre įgyvendinimui ir kad todėl atrodytų pagrįsta leisti rodyti per televiziją tik praėjus tam tikram laikui. Atsižvelgdamas į aštuntojo dešimtmečio aplinkybes jis pridūrė, kad televizijos transliacija dėl visiškai praktinių priežasčių yra įmanoma tik esant nacionalinėms monopolijoms(78). Todėl, atsižvelgdamas į to meto specifines televizijos ir kino rinkų sąlygas, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad televizijos transliacijos teisių suteikimas teritoriniu pagrindu yra pagrįstas.
197. Sprendime Coditel I nagrinėtas atvejis nėra panašus į šioje byloje nagrinėjamą atvejį. Tiesioginių futbolo rungtynių transliacijų vidaus rinkos padalijimu konkrečiai nesiekiama apsaugoti kokią nors kitą transliuojamų futbolo rungtynių naudojimo formą. Veikiau tiesioginis rinkų padalijimo tikslas yra optimaliai išnaudoti tą patį kūrinį skirtinguose rinkos segmentuose.
198. Be to, per tą laiką Sąjungos teisė pakito: pagal Direktyvą 93/83 palydovinio transliavimo teisės valstybėje narėje apima perdavimą kitose valstybėse narėse transliavimo teritorijoje ir už šią teisę turi būti atitinkamai atlyginama. O kadangi šioje byloje norint matyti transliaciją reikia netgi įsigyti atkodavimo kortelę, kiekvienas atskiras gavėjas moka mokestį.
199. Sprendimas Coditel I taip pat buvo netiesiogiai susijęs su kitu veiksniu – per Vokietijos televiziją transliuojamo filmo naudojimu Belgijos kabelinės televizijos tinkle, nesumokėjus mokesčio. Dabar tai būtų laikoma (tolesniu) viešu paskelbimu pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį(79) ir Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 3 dalį, kuriam teisių turėtojas gali prieštarauti. Eitų kalba apie kitos transliuojančiosios organizacijos atliekamą paskelbimą(80). Tačiau paprasto paskelbimo atveju nėra reikalo riboti laisvę teikti paslaugas, siekiant apsaugoti konkretų teisės į šį viešą paskelbimą objektą.
200. Apibendrinant telieka pažymėti, kad, norint apsaugoti konkretų teisių į tiesiogines futbolo rungtynių transliacijas objektą, nėra būtinybės dalyti palydovinių transliacijų priėmimo vidaus rinkos.
201. Galiausiai, siekiant užginčyti tokį požiūrį, būtų galima teigti, kad juo remiantis gali pasunkėti prieiga prie futbolo rungtynių transliacijų. Jeigu FAPL negali sukliudyti pigesnių atkodavimo kortelių iš kitų valstybių narių naudojimui, negalima atmesti, kad ateityje ji siūlys transliavimo teises tik pelningiausioje Europos Sąjungos rinkoje, t. y. Jungtinės Karalystės rinkoje, arba, siūlydama paslaugą kitose rinkose, nustatys sąlygą taikyti tokias pačias kainas kaip Jungtinėje Karalystėje. Tokiu atveju bus sunkiau gauti prieigą prie transliacijų tokiose valstybėse narėse, kaip antai Graikija.
202. Tačiau tai yra ekonominis sprendimas, kurį turėtų priimti teisių turėtojas. Galiausiai jis priklausys nuo to, kaip šis turėtojas apskritai gali geriausiai išnaudoti savo teisę. Šiuo atžvilgiu tikriausiai svarbu tai, ar gali būti sukurti alternatyvūs pateikimo rinkai modeliai, kaip reikalauja Komisija, o gal, jeigu komentaras būtų tik tam tikromis kalbomis, rinkos būtų pakankamai veiksmingai atribotos praktiškai, kad skirtingose nacionalinėse rinkose ir toliau būtų galima taikyti skirtingas kainas.
Blokavimo laikotarpiai
203. Kaip papildomą pateisinimą, kuris, beje, nėra aptariamas nutartyse dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą, FAPL nurodo, kad futbolo asociacijos gali taikyti dviejų su puse valandos pertrauką, per kurią negali būti transliuojamos jokios futbolo rungtynės. Tai yra esminis laikotarpis, per kurį vyksta daugiausia asociacijos aukščiausios lygos futbolo rungtynių. Ši pertrauka kiekvienoje šalyje skiriasi, nes ji priklauso nuo skirtingų rungtynių planavimo įpročių. Teritoriškai paskirstydamos transliavimo teises, asociacijos ir transliuojančiosios organizacijos gali užtikrinti, kad rungtynės nebūtų transliuojamos per nacionalinę pertrauką.
204. FAPL įtikinamai argumentuoja, kad atkodavimo kortelių importas apsunkintų šio blokavimo laikotarpio įgyvendinimą, o gal net padarytų jį neįmanomą. Kortelės kilmės šalyje saugomi blokavimo laikotarpiai gali skirtis nuo blokavimo laikotarpių kortelės naudojimo šalyje arba joje tokios apsaugos gali iš viso nebūti. Kartu kenkiama barų tarpusavio konkurencijai. Buitinių atkodavimo kortelių naudotojai per blokavimo laikotarpius negali rodyti jokių rungtynių, o importuotų kortelių naudotojai gali tai daryti. Tokio konkurencijos iškreipimo prevencija taip pat yra teisėtas interesas.
205. Tačiau blokavimo laikotarpiai gali pateisinti laisvės teikti paslaugas apribojimą tik jeigu jie yra tinkami jų siekiamam tikslui įgyvendinti ir neviršija to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti(81). Be to, tokios politikos įgyvendinimo priemonės jokiu būdu negali būti neproporcingos šiam tikslui(82).
206. Blokavimo laikotarpiu siekiama užtikrinti, kad žiūrovai dėl su rungtynėmis sutampančių televizijos transliacijų nebūtų atgrasomi nuo lankymosi bet kokios rūšies mėgėjų ir (arba) jaunių vietos futbolo rungtynėse(83). Televizijos transliacija neturėtų paveikti futbolo žaidimo ir šio sporto, kaip tiesiogiai stebimo sporto, pobūdžio.
207. Priešingai nei teigia QC Leisure, kalba eina ne apie konkretų komercinį interesą, bet pirmiausia apie sporto interesą, kuris iš esmės turi būti pripažįstamas Sąjungos teisėje. Tai rodo įgaliojimai sporto srityje, suteikti Sąjungai Lisabonos sutartimi (SESV 6 straipsnio e punktas ir SESV 165 straipsnis). Visų pirma pagal šiuos įgaliojimus būtina atsižvelgti į specifinį sporto pobūdį ir savanorišku dalyvavimu grindžiamas jo struktūras(84). Ekonominiu požiūriu neabejotinai būtų patraukliau leisti tiesiogiai transliuoti visas rungtynes(85).
208. Tačiau šioje byloje teisėta galimybė remtis šiuo tikslu kaip vidaus rinkos padalijimo pateisinimu kelia abejonių dėl lygiagrečiai egzistuojančių ekonominių interesų padalyti rinką. Futbolo asociacijos turi įvertinti blokavimo laikotarpių būtinumą ir iš esmės joms šiuo atžvilgiu turėtų būti suteikta didelė diskrecija. Tačiau negalima iš anksto atmesti, kad Anglijos futbolo asociacijos sprendimas pasinaudoti blokavimo laikotarpiu taip pat bent iš dalies yra paremtas siekiu apsaugoti svarbiausių asociacijos narių ekonominį interesą padalyti tiesioginių futbolo transliacijų vidaus rinką. Todėl šiuo atveju dėl būtinybės taikyti blokavimo laikotarpius įrodymo turi galioti itin griežti kriterijai.
209. Iš tikrųjų abejotina, ar blokavimo laikotarpiai gali paskatinti rungtynių lankomumą ir dalyvavimą jose. Kokybiniu požiūriu šių dviejų veiklos rūšių negalima lyginti su tiesioginės transliacijos stebėjimu per televiziją. Teisingumo Teismui nebuvo pakankamai įrodyta, kad blokavimo laikotarpiai tikrai skatina rungtynių lankomumą ir dalyvavimą jose. Kaip tik yra šį teiginį paneigiančių įrodymų, pvz., tirdama blokavimo laikotarpius pagal konkurencijos teisę Komisija nustatė, kad faktiškai blokavimo laikotarpį taikė tik 10 iš 22 asociacijų. Blokavimo laikotarpiai nebuvo taikomi Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje ir Ispanijoje bei Šiaurės Airijoje, t. y. angliškojo futbolo įtakos zonoje(86). Be to, dabar Vokietijoje tiesiogiai transliuojamos visos Bundesliga rungtynės ir dviejų pagrindinių lygų rungtynių lankomumas dėl to nenukenčia(87).
210. Tai nereiškia, jog High Court nagrinėjamoje byloje negalima įrodyti, kad Anglijos futbolui galioja kitokios sąlygos, dėl kurių neišvengiamai reikalinga blokavimo laikotarpių suteikiama apsauga. Tačiau reikėtų įrodyti, jog tiesioginės transliacijos smarkiai kenkia rungtynių lankomumui ir (arba) dalyvavimui futbolo rungtynėse, kad blokavimo laikotarpių taikymo interesas galėtų būti laikomas svarbesniu už neigiamus padarinius vidaus rinkai.
Tarpinė išvada
211. Todėl nei konkretus teisių į futbolo rungtynių transliaciją objektas, nei remiantis Teisingumo Teismui pateikta informacija, tiesioginės transliacijos blokavimo laikotarpiai nepateisina vidaus rinkos padalijimo.
d) Pateisinimas, kai įsigyjant atkodavimo korteles pateikiama neteisinga informacija
212. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑429/08 taip pat keliamas klausimas, ar pirma padarytai išvadai turi įtakos tai, kad sąlyginės prieigos priemonė buvo įsigyta ir (arba) aktyvuota pateikus netikrą vardą (pavardę) ir gyvenamosios vietos adresą pirmojoje valstybėje narėje, taip apeinant sutartyje nustatytus teritorinius apribojimus tokių priemonių eksportui, siekiant jas naudoti už pirmosios valstybės narės ribų.
213. Aišku, kad šios aplinkybės nebuvo akivaizdus bylos, kurios pagrindu pradėta byla C‑403/08, dalykas(88). K. Murphy teigia apie jas nežinojusi.
214. Kaip teisingai teigia K. Murphy, šios aplinkybės negali paveikti pagrindinių laisvių taikymo galutiniams atkodavimo kortelių klientams. Asmenų tarpusavio susitarimai ir su jais susijusios aplinkybės negali riboti trečiųjų asmenų naudojimosi pagrindinėmis teisėmis; antraip tokie susitarimai kenktų tretiesiems asmenims. Be to, paprastai tretieji asmenys negali žinoti, kaip kortelės buvo įsigytos, ir jeigu tokie susitarimai turėtų reikšmę, tretieji asmenys neturėtų galimybės įvertinti, ar gali remtis pagrindinėmis teisėmis.
215. Todėl neturi reikšmės tai, ar atkodavimo kortelės buvo įsigytos ir (arba) aktyvuotos kitoje valstybėje narėje, pateikus netikrą vardą (pavardę) ir gyvenamosios vietos adresą.
e) Apribojimo poveikis privačiam ar buitiniam naudojimui
216. Galiausiai ir byloje C‑429/08 (šeštojo klausimo iii punktas), ir byloje C‑403/08 (aštuntojo klausimo c punktas) klausiama, kokią reikšmę turi sutartyje nustatytas apribojimas atkodavimo korteles kilmės valstybėje naudoti tik buitiniais ar privačiais tikslais, bet ne komerciniais tikslais, nes už komercinį naudojimą mokamas didžiausias abonementinis mokestis.
217. Pats toks susitarimas taip pat gali turėti poveikį tik jo šalims.
218. Kaip jau buvo paaiškinta, Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalyje taip pat nereikalaujama suteikti teisių, kurias būtų galima įgyvendinti trečiųjų asmenų atžvilgiu(89).
219. Tačiau byloje C‑403/08, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo manymu, tokios teisės, visų pirma teisės į Premier League himną, kuris yra grojamas per transliaciją, gali egzistuoti pagal nacionalinę teisę. Pagal autorių teises reglamentuojančias Sąjungos teisės nuostatas, visų pirma pagal Direktyvą 2001/29, tokia nuostata nebūtų draudžiama, nes ji susijusi tik su vienu teisiniu kontekstu. Kaip visų pirma pabrėžta minėtos direktyvos 7 konstatuojamojoje dalyje, nėra reikalo naikinti nacionalinių taisyklių skirtumų, neturinčių neigiamo poveikio vidaus rinkos veikimui, ar neleisti tokių skirtumų.
220. Todėl reikia išnagrinėti, ar laisvė teikti paslaugas kliudytų tokioms nacionalinėms teisėms.
221. Jeigu korteles Graikijoje leidžiama naudoti tik buitiniais ar privačiais tikslais, draudimas naudoti jas Didžiosios Britanijos baruose nebūtų diskriminacinis. Tačiau taip vis dėlto būtų ribojama laisvė teikti paslaugas, nes barai negalėtų naudotis šia paslauga.
222. Toks apribojimas būtų pateisinamas, jei vidaus rinkoje būtų pripažintos teisės, pagal kurias televizijos programas būtų leidžiama priimti tik buitiniam ar privačiam naudojimui. Iš esmės autoriai yra suinteresuoti gauti dalį pelno iš savo kūrinių atlygintino naudojimo. Nors Sąjunga negina šio intereso, vis dėlto jį pripažįsta tarptautinės teisės lygmeniu(90). Jeigu nacionalinės teisės aktų leidėjas tokio naudojimo atžvilgiu pripažintų tokį konkretų objektą turinčias autorių teises, šios teisės galėtų būti pagrindas riboti laisvę teikti paslaugas.
223. Taigi nors sutarties nuostata, pagal kurią atkodavimo kortelės kilmės valstybėje gali būti naudojamos tik buitiniais ar privačiais tikslais, negali pateisinti teritorinio laisvės teikti paslaugas apribojimo, nagrinėjama valstybė narė vis dėlto iš esmės gali nustatyti teises, pagal kurias autoriams būtų leidžiama prieštarauti skelbti jų kūrinius baruose.
f) Devintas klausimas byloje C‑403/08
224. Į 9 klausimą byloje C‑403/08 galima atsakyti remiantis jau pateiktais motyvais.
225. High Court visų pirma klausia, ar laisvė teikti paslaugas draudžia įgyvendinti nacionalinės autorių teisių apsaugos teisės nuostatą, pagal kurią neteisėta viešai rodyti ar groti muzikos kūrinį, jei tas kūrinys įtrauktas į apsaugotą paslaugą, kuri prieinama ir viešai rodoma naudojant palydovinio atkodavimo kortelę, jeigu ją kitoje valstybėje narėje paslaugos teikėjas išdavė su sąlyga, kad atkodavimo kortelė gali būti naudojama tik toje kitoje valstybėje narėje.
226. Šiuo atžvilgiu dėl likusių transliacijų konstatuotina: viena vertus, laisvė teikti paslaugas draudžia taip dalyti vidaus rinką; kita vertus, viešo paskelbimo, pvz., muzikos kūrinių, srityje valstybės narės gali numatyti platesnę teisių turėtojų apsaugą.
227. Antroji šio klausimo dalis yra keblesnė, t. y. ar yra skirtumas, jei muzikos kūrinys yra nesvarbi apsaugotos paslaugos kaip visumos dalis, o kitų paslaugos dalių rodymas ar grojimas viešai nedraudžiamas nacionaliniais autorių teisių apsaugos įstatymais?
228. Pagrindinėse bylose nagrinėjamais atvejais tokių teisių apsauga vien pagal nacionalinę teisę turi ribojamąjį poveikį laisvei teikti paslaugas. Šis ribojimas gali būti pateisinamas, jeigu jis yra proporcingas nagrinėjamų teisių apsaugos tikslui(91).
229. Aišku, kad priėmimo draudimas turėtų pagrindą, jeigu egzistuotų teisės į visą transliuojamą programą ar esmines jos dalis, kurių pagrindu būtų galima uždrausti jas skelbti bare.
230. Tačiau jeigu eitų kalba apie antrines dalis, kurių ekonominė vertė sudaro tik labai nedidelę visos programos vertės dalį ir kurios turi tik labai mažai reikšmės arba visai jos neturi žiūrovams, būtų neproporcinga uždrausti visos programos priėmimą siekiant šių dalių apsaugos(92). Tai nereiškia, kad teisingo atlygio negalima užsitikrinti kaip nors kitaip. Pavyzdžiui, televizijos programą rodantys barų savininkai autorių teisių administravimo asociacijai galėtų mokėti vienodo dydžio mokestį(93).
231. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, kuris iš šių dviejų atvejų taikomas.
232. Todėl laisvė teikti paslaugas nedraudžia nacionalinių taisyklių, pagal kurias transliavimo teisių turėtojui, pvz., pagal TRIPS sutarties 14 straipsnio 3 dalį, leidžiama uždrausti rodyti programą bare, jeigu tik dėl šios teisės įgyvendinimo atsirandantis laisvės teikti paslaugas apribojimas nėra neproporcingas apsaugotų transliavimo teisių daliai.
g) Septintasis klausimas byloje C‑429/08
233. Šis klausimas susijęs su diskriminacijos dėl pilietybės draudimu pagal SESV 18 straipsnį (buvęs EB 12 straipsnis). Tokia diskriminacija galėtų būti, jeigu K. Murphy pritaikyta baudžiamosios teisės nuostata būtų susijusi tik su transliacijomis iš Jungtinės Karalystės, o transliacijos iš kitų valstybių narių nebūtų apsaugotos. Akivaizdu, kad taikant šią nacionalinę nuostatą atsižvelgta ne į tai, kad transliuotojas yra iš Graikijos, bet į tai, kad laida iš pradžių buvo sukurta Jungtinėje Karalystėje.
234. Šis klausimas turi reikšmę tik tuo atveju, jeigu laisve teikti paslaugas ir Direktyva 93/83 jau nedraudžiama vidaus teisės nuostata.
235. Komisija teisingai tvirtina, kad laisvės teikti paslaugas atžvilgiu SESV 18 straipsnis iš esmės neturi savarankiškos reikšmės(94). Būtent todėl šį klausimą reikia išnagrinėti atsižvelgiant į laisvę teikti paslaugas.
236. Tariama diskriminacija galėtų kilti dėl to, kad paslaugos teikėjai iš Jungtinės Karalystės yra apsaugoti, o paslaugos teikėjai iš kitų valstybių narių nėra apsaugoti. Pastariesiems reikėtų baimintis, kad jų paslaugomis bus naudojamasi Jungtinėje Karalystėje nemokamai arba bent jau kad jų nustatomų tarifų Jungtinėje Karalystėje bus išvengiama importuojant atkodavimo korteles iš kitų valstybių narių. Aiškaus paslaugų teikėjų iš užsienio diskriminacijos pateisinimo nėra. Tačiau Teisingumo Teismui nėra reikalo šioje byloje toliau nagrinėti šį aspektą.
237. Kyla klausimas ne dėl paslaugų teikėjų iš užsienio teisių, o ar vietos paslaugų teikėjai gali remtis šiomis apsauginėmis nuostatomis. Net jeigu tam tikra apsaugos forma būtų diskriminuojami paslaugos teikėjai iš užsienio, dėl to vietos paslaugų teikėjams nebūtų draudžiama naudotis pagal nacionalinę teisę turima apsauga. Veikiau reikėtų atsakyti į klausimą, ar ši apsauga turėtų būti taikoma ir paslaugų teikėjams iš užsienio(95).
238. Todėl šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą atveju nesvarbu, ar nacionaline teise pažeidžiama laisvė teikti paslaugas, nes ji taikoma į transliavimo paslaugą, teikiamą iš Jungtinės Karalystės, įtrauktoms programoms, tačiau netaikoma programoms iš kurios nors kitos valstybės narės.
h) Išvada dėl byloje C‑429/08 pateiktų šeštojo ir septintojo klausimų ir byloje C‑403/08 pateiktų septintojo klausimo, aštuntojo klausimo c punkto ir devintojo klausimo
239. Reikėtų padaryti tarpinę išvadą, kad SESV 56 straipsnyje numatyta laisvė teikti paslaugas draudžia nuostatas, kuriomis, remiantis intelektinės nuosavybės apsaugos motyvais, valstybėje narėje draudžiama naudoti koduotos palydovinės televizijos sąlyginės prieigos priemones, pateiktas kitos valstybės narės rinkai su transliavimo teisių turėtojo sutikimu. Neturi reikšmės tai, kad tokios priemonės buvo įsigytos ir (arba) aktyvuotos kitoje valstybėje narėje, pateikus netikrą vardą (pavardę) ir gyvenamosios vietos adresą. Atskiras susitarimas naudoti atkodavimo korteles tik buitiniais ar privačiais tikslais taip pat negali būti pagrindas taikyti teritorinį laisvės teikti paslaugas apribojimą.
240. Laisvė teikti paslaugas nėra kliūtis taikyti nacionalines taisykles, pagal kurias transliavimo teisių turėtojui leidžiama uždrausti rodyti programą bare, jeigu tik dėl šios teisės įgyvendinimo atsirandantis laisvės teikti paslaugas apribojimas nėra neproporcingas apsaugotų transliavimo teisių daliai.
241. Nagrinėjamų prašymų priimti prejudicinį sprendimą atveju nesvarbu, ar nacionalinės teisės nuostata pažeidžiama laisvė teikti paslaugas, nes ji taikoma į transliavimo paslaugą, teikiamą iš Jungtinės Karalystės, įtrauktoms programoms, tačiau netaikoma programoms iš kurios nors kitos valstybės narės.
242. Galiausiai reikėtų pažymėti, kad Komisijos sprendimas dėl centralizuoto Premier League futbolo čempionato žiniasklaidos teisių pardavimo išimtiniu pagrindu(96) neleidžia suabejoti tokia išvada. Net jei tą sprendimą reikėtų aiškinti kaip reiškiantį, kad Komisija teritorinį vidaus rinkos padalijimą laiko leidimo sąlyga, Komisija negali nustatyti jokių platesnių nei numatytieji Sutartyse laisvės teikti paslaugas apribojimų(97).
E – Konkurencijos teisė
243. Dešimtasis klausimas byloje C‑403/08 ir aštuntasis klausimas byloje C‑429/08 yra tapatūs. Dėl antikonkurencinės veiklos draudimo taikymo pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį (buvusi EB 81 straipsnio 1 dalis) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai siekia išsiaiškinti, ar pakanka to, kad licencine sutartimi dėl teritoriškai apriboto programos transliavimo siekiama trukdyti, riboti ar iškreipti konkurenciją, ar reikia įrodyti faktinį kliudymą konkurencijai.
244. Suderintais veiksmais siekiama antikonkurencinio tikslo, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, jei dėl savo turinio ir tikslo bei atsižvelgiant į šių veiksmų teisinį ir ekonominį kontekstą jais trukdoma, ribojama arba iškreipiama konkurencija bendrojoje rinkoje. Nėra būtina, kad konkurencija būtų realiai trukdoma, ribojama ar iškreipiama ar kad būtų tiesioginis ryšys tarp šių suderintų veiksmų ir vartojimo kainų(98). Jeigu antikonkurencinis susitarimo tikslas įrodytas, jo poveikio nagrinėti nebūtina(99).
245. Todėl šioje byloje reikia išnagrinėti, ar licencinėmis sutartimis siekiama antikonkurencinio tikslo, jeigu programos turinio teikėjas suteikia išimtines licencijas, skirtas vienos ar kelių valstybių narių teritorijai, pagal kurias transliuotojui leidžiama transliuoti programos turinį tik toje teritorijoje (taip pat ir per palydovą), o į kiekvieną licenciją yra įtrauktas sutartinis įpareigojimas, pagal kurį transliuotojas privalo neleisti savo palydovinio atkodavimo kortelių naudoti už licencijoje nurodytos teritorijos ribų.
246. Vertinant susitarimo antikonkurencinį pobūdį pirmiausia reikia išnagrinėti jo nuostatų turinį, siekiamus tikslus ir ekonominį bei teisinį taikymo kontekstą(100).
247. Gamintojo ir platintojo susitarimas, kuriuo gali būti siekiama atriboti nacionalinę rinką vykdant valstybių narių tarpusavio prekybą, gali prieštarauti Sutarties tikslui siekti nacionalinių rinkų sujungimo įsteigiant bendrąją rinką. Teisingumo Teismas ne kartą kvalifikavo susitarimus, kuriais siekiama atskirti nacionalines rinkas pagal nacionalines sienas arba dėl kurių apsunkinama nacionalinių rinkų skvarba, taip pat tuos, kuriais siekiama uždrausti ar apriboti lygiagretų eksportą, kaip susitarimus, kurių tikslas apriboti konkurenciją, kaip tai suprantama pagal šio SESV 101 straipsnio 1 dalį(101).
248. Sutartinis įpareigojimas, susietas su transliavimo licencija, pagal kurį transliuotojas privalo neleisti savo palydovinių atkodavimo kortelių, suteikiančių galimybę priimti licencijuotą programos turinį, naudoti už licencijoje nurodytos teritorijos ribų, turi tokį patį poveikį kaip ir lygiagrečiam importui kliudantys ar jį ribojantys susitarimai. Tokiu įpareigojimu siekiama neleisti bet kokios transliuotojų konkurencijos, tarpusavyje padalijant licencijuotas teritorijas. Tokios absoliučią teritorinę apsaugą numatančios licencijos nedera su vidaus rinka(102). Todėl nėra priežasties tokių susitarimų vertinti kaip nors kitaip nei susitarimus, kuriais siekiama kliudyti lygiagrečiai prekybai.
249. Laisvės teikti paslaugas analizė(103) patvirtina tokią išvadą, nes iš esmės reikia vengti vienas kitam prieštaraujančių pagrindinių laisvių ir konkurencijos teisės vertinimų(104).
250. Taip pat reikia pažymėti, kad antikonkurencinis susitarimas, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, gali būti pateisinamas pagal SESV 101 straipsnio 3 dalį. Tačiau asmuo, kuris remiasi minėta nuostata, pateikdamas įtikinamų argumentų ir įrodymų turi įrodyti, kad yra įvykdytos išimčiai taikyti būtinos sąlygos(105). Šiuo atžvilgiu atrodytų, kad turėtų būti taikomi tie patys motyvai kaip ir analizuojant, ar yra pagrįstas laisvės teikti paslaugas apribojimas.
251. Todėl į dešimtąjį klausimą byloje C‑403/08 ir aštuntąjį klausimą byloje C‑429/08 reikia atsakyti taip: jeigu programos turinio teikėjas suteikia išimtines licencijas, skirtas vienos ar kelių valstybių narių teritorijai, pagal kurias transliuotojui leidžiama transliuoti programos turinį tik toje teritorijoje (taip pat ir per palydovą), o į kiekvieną licenciją yra įtrauktas sutartinis įpareigojimas, pagal kurį transliuotojas privalo neleisti savo palydovinio atkodavimo kortelių naudoti už licencijoje nurodytos teritorijos ribų, tokios licencinės sutartys gali trukdyti, riboti arba iškreipti konkurenciją. Todėl jos yra nesuderinamos su SESV 101 straipsnio 1 dalimi; nebūtina įrodyti, kad šie padariniai iš tikrųjų kilo.
V – Išvada
252. Todėl siūlau Teisingumo Teismui į pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:
„1. Pirmasis klausimas byloje C‑403/08
„Sukurta“ ar „pritaikyta“, kaip nustatyta Direktyvos 98/84/EB 2 straipsnio e punkte, reiškia įrangos pagaminimą ar pritaikymą tam, kad būtų galima suprantama forma gauti apsaugotąją paslaugą be paslaugos teikėjo leidimo. Jeigu paslaugos teikėjas arba kas nors jo sutikimu pagamina sąlyginės prieigos priemonę ir parduoda ją su ribotu leidimu naudoti tik tam, kad būtų galima gauti apsaugotą paslaugą konkrečiomis aplinkybėmis, dėl to ji netampa „neteisėta priemone“ pagal Direktyvos 98/84 2 straipsnio e punktą, jei ši priemonė naudojama gauti prieigą prie šios apsaugotos paslaugos tokioje vietoje, tokiu būdu arba tokiam asmeniui, kurie nenurodyti paslaugos teikėjo leidime.
2. Trečiasis klausimas byloje C‑429/08
Direktyvos 98/84 3 straipsnio 2 dalyje valstybei narei nedraudžiama remtis nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią neleidžiama naudotis sąlyginės prieigos priemone, jeigu pažeidžiama sutarties nuostata dėl programų prieinamumo tam tikrose valstybėse narėse, įsigyjant prieigos priemonę pateikiamas netikras vardas (pavardė) ir (arba) adresas arba privačiam ar buitiniam naudojimui skirta prieigos priemonė naudojama komerciniais tikslais.
3. Ketvirtasis klausimas byloje C‑403/08
a) Į klausimą, ar kūriniai yra atgaminti visiškai arba iš dalies, reikia atsakyti aiškinant Direktyvos 2001/29/EB 2 straipsnį.
b) Atgaminama, kai dekoderio atmintyje sukuriami skaitmeninio vaizdo ir garso fragmentai, nes šie fragmentai yra programos autoriaus kūrybinės veiklos rezultato dalis.
c) Programos rodymas ekrane taip pat laikytinas atgaminimu.
4. Penktasis klausimas byloje C‑403/08
Trumpalaikės su dekoderiu sujungtame televizoriaus ekrane padarytos kūrinio kopijos turi atskirą ekonominę svarbą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 1 dalį, o dekoderio atmintyje padarytos trumpalaikės kopijos tokios svarbos neturi.
5. Šeštasis klausimas byloje C‑403/08
Autorių teisėmis apsaugotas kūrinys nėra viešai skelbiamas laidais ar bevielėmis priemonėmis, kaip nurodyta Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalyje, jeigu palydovinė transliacija priimama komercinės paskirties patalpose (pavyzdžiui, bare) ir perduodama ar rodoma tose patalpose nemokamai per vieną televizoriaus ekraną su garsiakalbiais tose patalpose esantiems asmenims.
6. Septintasis klausimas byloje C‑403/08
Direktyvos 93/83/EB 2 straipsnyje numatyta teisė perduoti autorių teisių saugomus kūrinius per palydovą apima ir teisę priimti bei matyti šią programą užsienyje.
7. Šeštasis ir septintasis klausimai byloje C‑429/08 bei septintasis klausimas, aštuntojo klausimo c punktas ir devintasis klausimas byloje C‑403/08
a) SESV 56 straipsnyje (buvęs EB 49 straipsnis) numatyta laisvė teikti paslaugas draudžia nuostatas, kuriomis, remiantis intelektinės nuosavybės apsaugos motyvais, valstybėje narėje draudžiama naudoti koduotos palydovinės televizijos sąlyginės prieigos priemones, pateiktas kitos valstybės narės rinkai su transliavimo teisių turėtojo sutikimu. Neturi reikšmės tai, kad tokios priemonės buvo įsigytos ir (arba) aktyvuotos kitoje valstybėje narėje, pateikus netikrą vardą (pavardę) ir gyvenamosios vietos adresą. Atskiras susitarimas naudoti atkodavimo korteles tik buitiniais ar privačiais tikslais taip pat neturi įtakos šiai išvadai.
b) Laisvė teikti paslaugas nėra kliūtis taikyti nacionalines taisykles, pagal kurias transliavimo teisių turėtojui leidžiama uždrausti rodyti programą bare, jeigu tik dėl šios teisės įgyvendinimo atsirandantis laisvės teikti paslaugas apribojimas nėra neproporcingas apsaugotų transliavimo teisių daliai.
c) Nagrinėjamų prašymų priimti prejudicinį sprendimą atveju nesvarbu, ar nacionalinės teisės nuostata pažeidžiama laisvė teikti paslaugas, nes ji taikoma į transliavimo paslaugą, teikiamą iš Jungtinės Karalystės, įtrauktoms programoms, tačiau netaikoma programoms iš kurios nors kitos valstybės narės.
8. Dešimtasis klausimas byloje C‑403/08 ir aštuntasis klausimas byloje C‑429/08
Jeigu programos turinio teikėjas suteikia išimtines licencijas, skirtas vienos ar kelių valstybių narių teritorijai, pagal kurias transliuotojui leidžiama transliuoti programos turinį tik toje teritorijoje (taip pat ir per palydovą), o į kiekvieną licenciją yra įtrauktas sutartinis įpareigojimas, pagal kurį transliuotojas privalo neleisti savo palydovinio atkodavimo kortelių naudoti už licencijoje nurodytos teritorijos ribų, tokios licencinės sutartys gali trukdyti, riboti arba iškreipti konkurenciją. Todėl jos yra nesuderinamos su SESV 101 straipsnio 1 dalimi; nebūtina įrodyti, kad šie padariniai iš tikrųjų kilo.“