Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
ANTHONY M. COLLINS IŠVADA,
pateikta 2024 m. balandžio 11 d.(1)
Byla C‑710/22 P
JCDecaux Street Furniture Belgium
prieš
Europos Komisiją
„Apeliacinis skundas – Valstybės pagalba – SESV 107 straipsnio 1 dalis – Pagalba, kurią Belgijos valdžios institucijos suteikė bendrovei JCDecaux Street Furniture Belgium – Nuomos ir kitų mokesčių nemokėjimas už Briuselio mieste (Belgija) įrengtus reklaminius stendus – Ekonominis pranašumas – Kompensacinis mechanizmas – Komisijos sprendimas, kuriuo pagalba pripažįstama nesuderinama su vidaus rinka ir nurodoma ją susigrąžinti – Motyvų neprieštaringumas – Teisingumo Teismo atliekama faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo kontrolė – Neatsižvelgimas, išskyrus iškraipymo atvejį“
Įvadas
1. Šiame apeliaciniame skunde JCDecaux Street Furniture Belgium (toliau – JCDecaux) prašo panaikinti Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą byloje T‑642/19(2) atmesti jos ieškinį dėl 2019 m. birželio 24 d. Komisijos sprendimo (ES) 2019/2120 dėl valstybės pagalbos SA.33078 (2015/C) (ex 2015/NN), kurią Belgija suteikė bendrovei JCDecaux Belgium Publicité(3). Šioje byloje Teisingumo Teismas turi galimybę, be kita ko, priimti sprendimą dėl teisminės kontrolės, kurią jis turi atlikti nagrinėdamas apeliacinį skundą, pobūdžio ir apimties.
Ginčo aplinkybės
2. Briuselio miestas (Belgija) ir JCDecaux paeiliui sudarė dvi penkiolikos metų trukmės sutartis dėl reklaminių transporto laukimo paviljonų ir įvairių informacinių gatvės įrenginių (toliau – MUPI), kurių dalis galėjo būti naudojama reklamos tikslais, įrengimo šio miesto teritorijoje(4).
3. Pirmoji 1984 m. liepos 16 d. sutartis (toliau – 1984 m. sutartis) buvo susijusi su reklaminiais transporto laukimo paviljonais ir MUPI, kurių savininkė liko JCDecaux. Joje, be kita ko, buvo numatyta, kad ši bendrovė už šiuos paviljonus ir MUPI nemokės Briuselio miestui jokių nuomos ar naudojimo mokesčių ar rinkliavų, bet turės jam suteikti tam tikrų privilegijų natūra, t. y. nemokamai parūpinti šiukšliadėžių, viešųjų tualetų ir elektroninių laikraščių, taip pat parengti Briuselio miesto bendrąjį planą, turizmo ir viešbučių planą bei miesto pėsčiųjų takų planą. Už suteiktas paslaugas JCDecaux buvo leista reklamos tikslais naudoti tam tikrus stendus, integruotus į transporto laukimo paviljonus ir MUPI arba atskirtus nuo jų. Kiekvienas iš šių stendų galėjo būti naudojamas 15 metų nuo jo sumontavimo, patvirtinto abiejų šalių parengtu protokolu(5).
4. 1998 m. Briuselio miestas paskelbė konkursą dėl „[MUPI], transporto laukimo paviljonų ir reklaminių stendų, iš kurių dalis galėtų būti naudojama reklamos tikslais, gamybos, tiekimo, vietos sutvarkymo, sumontavimo, eksploatavimo ir priežiūros“. Siekdamas įvykdyti sutartinius įsipareigojimus pagal 1984 m. sutartį ir užtikrinti konkurso procedūros skaidrumą, Briuselio miestas šio konkurso specialiųjų specifikacijų 10 priede (toliau – 10 priedas) išvardijo 282 transporto laukimo paviljonus ir 198 MUPI (toliau – 10 priede išvardyti stendai), kuriems tebebuvo taikoma 1984 m. sutartis ir kuriuos naudoti JCDecaux tebeturėjo teisę pagal šios sutarties sąlygas, taip pat nurodė jų buvimo vietas ir kiekvieno iš jų eksploatavimo teisių pasibaigimo datą.
5. Kadangi JCDecaux laimėjo konkursą, 1999 m. spalio 14 d. ši bendrovė su Briuselio miestu sudarė antrąją sutartį (toliau – 1999 m. sutartis). Šia sutartimi, kurią sudaro užsakymo forma, specialiosios specifikacijos ir priedai, įskaitant 10 priedą, buvo pakeista 1984 m. sutartis. Joje buvo numatyta, be kita ko, kad Briuselio miestas tapo sumontuotų gatvės įrenginių savininku ir turėjo mokėti fiksuotą mokestį už kiekvieną pristatytą, visiškai įrengtą, sumontuotą ir veikiantį įrenginį ir kad JCDecaux turėjo mokėti mėnesinį nuomos mokestį už šių gatvės įrenginių naudojimą reklamos tikslais.
6. Įgyvendinant 1999 m. sutartį kai kurie 10 priede išvardyti stendai buvo išmontuoti nepasibaigus atitinkamam jame nurodytam teisės juos naudoti terminui, o kiti iš šių stendų (toliau – ginčijami stendai) buvo palikti ir JCDecaux toliau juos naudojo. Už pastaruosius įrenginius Briuselio miestas nereikalavo mokėti nuomos ar kitų mokesčių. Ši situacija pasibaigė 2011 m. rugpjūčio mėn., kai buvo išmontuoti paskutiniai iš 10 priede išvardytų stendai.
7. 2011 m. balandžio 19 d. Clear Channel Belgium (toliau – CCB) pateikė Komisijai skundą; jame teigė, kad JCDecaux, toliau eksploatuodama ginčijamus stendus pasibaigus numatytiems jų naudojimo terminams ir nemokėdama Briuselio miestui nei nuomos, nei jokių kitų mokesčių, gavo su vidaus rinka nesuderinamą valstybės pagalbą.
8. 2015 m. kovo 24 d. Komisija pradėjo oficialią tyrimo procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį ir paprašė Belgijos Karalystės ir kitų suinteresuotųjų šalių pateikti savo pastabas. Komisija gavo Belgijos Karalystės, CCB ir JCDecaux pastabas. Tarp šių institucijų ir Komisijos vyko papildomos diskusijos ir keitimasis informacija.
9. Savo pastabose Belgijos valdžios institucijos, be kita ko, nurodė, kad sutiko palikti ginčijamus stendus tolesniam naudojimui pasibaigus 10 priede numatytiems naudojimo terminams, kad būtų išlaikyta 1984 m. sutarties ekonominė pusiausvyra, nes kai kurie į šį priedą įtraukti stendai buvo išmontuoti prieš terminą Briuselio miesto prašymu, – jis dėl, be kita ko, estetinių priežasčių norėjo įrengti kitus modelius. Šių institucijų teigimu, kadangi JCDecaux dėl šio išankstinio pasitraukimo iš rinkos atsidūrė nepalankioje padėtyje, buvo priimtina, kad, siekiant kompensuoti šiai bendrovei, ji galėtų išlaikyti kitus stendus ilgiau, nei numatyta, ir kad iš JCDecaux nebūtų reikalaujama už juos mokėti jokių nuomos ar kitų mokesčių(6). Belgijos valdžios institucijos pripažino, kad tarp anksčiau laiko išmontuotų stendų ir stendų, kurie buvo palikti eksploatuoti pasibaigus jų naudojimo terminui, skaičiaus būta tam tikros neatitikties. Apskaičiuojant skirtumą tarp sutaupytų sumų, susijusių su nuomos ir kitais mokesčiais, kurių JCDecaux būtų atsisakiusi, sutikdama su šiuo išankstiniu išmontavimu, ir sumų, susijusių su nuomos ir kitais mokesčiais, kurias ji būtų sutaupiusi išlaikydama kitus stendus ilgiau minėtų terminų, 1999–2011 m. gruodžio mėn. jos gauta finansinė nauda neviršytų [100 000–150 000] EUR(7). Taigi aptariama priemonė galėtų būti de minimis pagalba, kaip tai suprantama pagal 2006 m. gruodžio 15 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1998/2006 dėl [SESV 107 ir 108] straipsnių taikymo de minimis pagalbai(8).
10. 2019 m. birželio 24 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą.
11. Ginčijamo sprendimo 66–69 konstatuojamosiose dalyse Komisija apibrėžė savo analizės dalyką, be kita ko, pažymėjusi, kad, atsižvelgiant į 2015 m. liepos 13 d. Tarybos reglamento (ES) 2015/1589, nustatančio išsamias [SESV] 108 straipsnio taikymo taisykles(9), 17 straipsnyje nustatytas senaties taisykles, ginčijamas sprendimas susijęs tik su tuo, kiek ginčijamų stendų palikimas pasibaigus 10 priede nustatytiems terminams, nemokant nuomos ir kitų mokesčių, yra valstybės pagalba, suteikta JCDecaux po 2001 m. rugsėjo 15 d.
12. Ginčijamo sprendimo 72–81 konstatuojamosiose dalyse Komisija išnagrinėjo galimybės priskirti valstybei ir valstybės išteklių perdavimo sąlygas. Ji, be kita ko, pabrėžė, jog Belgijos valdžios institucijos neginčijo nei to, kad nagrinėjama priemonė priskirtina joms, nei to, kad dėl šios priemonės Briuselio miestas negavo pajamų dėl nesumokėtų nuomos ir kitų mokesčių už ginčijamus stendus, kurie įprastomis sąlygomis būtų buvę pakeisti stendais, patenkančiais į 1999 m. sutarties dalyką.
13. Ginčijamo sprendimo 82–96 konstatuojamosiose dalyse Komisija išnagrinėjo sąlygą, susijusią su ekonominio pranašumo buvimu.
14. Šiuo klausimu Komisija visų pirma pažymėjo, kad nuo 1999 m., pasibaigus 1984 m. sutartimi suteiktų leidimų galiojimui, JCDecaux ir toliau eksploatavo reklaminius stendus Briuselio miesto teritorijoje nemokėdama nuomos ar kitų mokesčių, nors pagal 1999 m. sutartį jie turėjo būti išmontuoti. Pagal tą pačią sutartį naujų reklamos stendų, kuriais buvo pakeisti senieji, eksploatavimas reiškė, kad reikia mokėti nuomos ir kitus mokesčius(10).
15. Be to, Komisija pažymėjo, jog Belgijos valdžios institucijos pripažino, kad „apskritai paėmus“ JCDecaux buvo suteiktas ekonominis pranašumas ir kad jos tiesiog ginčijo šio pranašumo mastą. Dėl jų argumento, susijusio su kompensacinio mechanizmo buvimu, Komisija, remdamasi Sprendimu Orange / Komisija(11), priminė, kad valstybės parama nepatenka į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį tik tuo atveju, jei ji turi būti laikoma kompensacija, reiškiančia atlygį už įmonių, kurioms patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugą vykdant su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, suteiktas paslaugas, laikantis Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg(12) nustatytų kriterijų. Tačiau 1984 m. ir 1999 m. sutartys yra tik komercinės sutartys, kurių nuostatomis JCDecaux nebuvo pavesta teikti viešųjų paslaugų. Taigi tariama kompensacija, „darant prielaidą, kad ja tikrai buvo siekiama atlyginti už nepalankią padėtį, susijusią su galima prievole anksčiau laiko išmontuoti kai kuriuos reklaminius stendus“, reikštų JCDecaux suteiktą pranašumą. Tokią išvadą šiuo atveju patvirtina ir tai, „kad sunku teigti, jog [ši bendrovė] susidūrė su struktūriniais sunkumais, nes ji pati sutiko išmontuoti savo stendus, be to, Belgijos valdžios institucijos pačios pripažino, kad ši kompensacija apėmė daugiau, nei buvo reikalinga nepalankiai padėčiai ištaisyti“(13). Komisija taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju nekalbama nė apie vieną iš atvejų, nurodytų jos [Komunikato] dėl [SESV] 107 straipsnio 1 dalyje vartojamos valstybės pagalbos sąvokos(14) 69 ir 71 punktuose, pakartojusi, be kita ko, kad JCDecaux „pati sutiko išmontuoti“ kai kuriuos pagal 1984 m. sutartį įrengtus stendus(15). Ji pridūrė, jog Briuselio miesto negalima laikyti rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančiu komercinės veiklos vykdytoju. Nurodytas kompensacinis mechanizmas nebuvo niekaip įformintas ir prižiūrimas, iš jokios Komisijai pateiktos informacijos nematyti, kad Briuselio miestas ir JCDecaux būtų vedę kokias nors derybas dėl šio mechanizmo, ir jokia informacija nerodė, kad Briuselio miestas būtų atlikęs „dėl kai kurių 1984 m. sutarties stendų išmontavimo anksčiau laiko bendrovės [JCDecaux] faktiškai negautų pajamų analizę, kurioje jos būtų palygintos su [pelnu, gautu] iš laiku neišmontuotų tos pačios sutarties kitų stendų, kurie, beje, buvo visiškai atsipirkę (loginiu požiūriu šių stendų kaina buvo visiškai padengta – įskaitant bendrovės [JCDecaux] maržą – juos eksploatuojant 1984 m. sutarties laikotarpiu)“(16).
16. Galiausiai Komisija tvirtino, kad jos poziciją dėl pranašumo buvimo patvirtino 2016 m. balandžio 29 d. Cour d’appel de Bruxelles (Briuselio apeliacinis teismas, Belgija) sprendimas(17), kuriame šis teismas konstatavo, kad JCDecaux nesilaikė 10 priede numatytų ginčijamų stendų išmontavimo terminų ir nuo to laiko, neturėdama tam nei teisės, nei pagrindo, eksploatavo reklaminius stendus, kurie buvo Briuselio miesto viešoji nuosavybė. Cour d’appel nusprendė, kad taip JCDecaux vykdė objektyviai neteisėtus ir sąžiningos rinkos praktikos neatitinkančius veiksmus, nes su kitais savo reklaminiais stendais eksploatuodama ir tuos, kurie turėjo būti išmontuoti, įgijo neteisėtą konkurencinį pranašumą, dėl kurio galėjo paveržti savo konkurentės bendrovės CCB reklamuotojus.
17. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, Komisija padarė išvadą, kad dėl to, jog 1999–2011 m. JCDecaux paliko ir eksploatavo ginčijamus stendus po 10 priede numatytų naudojimo terminų, nemokėdama nuomos ir kitų mokesčių, jai sumažėjo išlaidų, kurių JCDecaux įprastai būtų turėjusi patirti vykdydama savo veiklą, ir taip jai buvo suteiktas ekonominis pranašumas.
18. Ginčijamo sprendimo 97–102 konstatuojamosiose dalyse Komisija išnagrinėjo pranašumo atrankumo sąlygą. Ji, be kita ko, pažymėjo, kad nagrinėjama priemonė iš esmės yra individuali priemonė ir kad tokiais atvejais nustačius pranašumą iš esmės galima preziumuoti jos atrankumą.
19. Ginčijamo sprendimo 103–121 konstatuojamosiose dalyse Komisija konstatavo, kad nagrinėjama priemonė gali iškraipyti konkurenciją ir paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Ji, be kita ko, atmetė Belgijos valdžios institucijų argumentą, kad ši priemonė gali būti de minimis pagalba, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 1998/2006.
20. Ginčijamo sprendimo 122 konstatuojamojoje dalyje Komisija, remdamasi visais išdėstytais argumentais, padarė išvadą, kad nagrinėjama priemonė yra pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.
21. Ginčijamo sprendimo 123 ir 124 konstatuojamosiose dalyse konstatavusi, kad nagrinėjama priemonė yra neteisėta valstybės pagalba, nes apie ją nebuvo pranešta Komisijai, ir to paties sprendimo 125–130 konstatuojamosiose dalyse konstatavusi, kad ši pagalba negali būti laikoma suderinama su vidaus rinka, Komisija to sprendimo 131–144 konstatuojamosiose dalyse išnagrinėjo susigrąžintinos nesuderinamos pagalbos sumos klausimą. Šiuo tikslu Komisija paaiškino, kad „bendrasis principas“, kuris turėtų būti taikomas apskaičiuojant šią sumą, yra nuomos ir kitų mokesčių sumų, kurias Briuselio miestas būtų gavęs nepritaikius priemonės, įvertinimas, ir patikslino, kad „nesuderinamos pagalbos suma turi būti apskaičiuojama už kiekvieną po 2001 m. rugsėjo 15 d. neišmontuotą 1984 m. sutarties stendą, remiantis 1999 m. sutarties nuomos mokesčiu ir bendrai reklaminiams stendams taikomais mokesčiais, nuo pradinės išmontavimo datos (jei ji vėlesnė už 2001 m. rugsėjo 15 d.) arba nuo 2001 m. rugsėjo 15 d. (jei pradinė išmontavimo data buvo ankstesnė nei 2001 m. rugsėjo 15 d.) ir faktinio išmontavimo datos“(18). Priminusi, kad Belgijos valdžios institucijų argumentus, susijusius su kompensaciniu mechanizmu, laiko „nepagrįstais“, Komisija nusprendė, kad „bendrovei JCDecaux suteiktas pranašumas atitinka jos nepatirtas sąnaudas ir nesumokėtus mokesčius toliau eksploatuojant 1984 m. sutarties reklaminius stendus, užuot pakeitus juos 1999 m. sutartį atitinkančiais stendais“(19). Taigi pagalbos suma turėjo būti apskaičiuota „netaikant jokios kompensavimo logikos“ ir atsižvelgiant į „kiekvienam aptariamam stendui apskaičiuoti kiekvieno tinkamo laikotarpio nuomos mokestį ir 2001 m. ir paskesniuose mokesčio reglamentuose to paties ploto reklaminiam stendui nustatytus mokesčius“(20).
Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas
22. 2019 m. rugsėjo 25 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo JCDecaux ieškinį dėl ginčijamo sprendimo 1–4 straipsnių panaikinimo. 2020 m. balandžio 22 d. nutartimi Bendrojo Teismo pirmosios kolegijos pirmininkas leido CCB įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.
23. JCDecaux savo ieškinį grindė keturiais pagrindais, iš kurių pirmasis pateiktas kaip pagrindinis, o kiti trys pateikti papildomai. Pirmajame ieškinio pagrinde, kurį sudarė trys dalys, JCDecaux teigė, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą ir teisės klaidą, kai nusprendė, kad ginčijamų stendų eksploatavimas pasibaigus 10 priede numatytiems naudojimo terminams buvo pranašumas. Pirmoje dalyje ji priekaištavo Komisijai klaidingai atmetus kompensacinį mechanizmą. Antroje dalyje ji teigė, kad Komisija taikė klaidingą priešingos padėties scenarijų, kai nusprendė, kad už ginčijamus stendus, neišmontuotus pasibaigus atitinkamam jų naudojimo terminui, turėjo būti renkami nuomos ir kiti mokesčiai. Trečioje dalyje JCDecaux teigė, kad Komisija klaidingai kvalifikavo 1984 m. sutartį kaip „visiškai komercinę“ ir taip nusprendė netaikyti 2003 m. liepos 24 d. Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415)(21) suformuotoje jurisprudencijoje nustatytų kriterijų. Antrajame ieškinio pagrinde JCDecaux teigė, kad hipotetinė valstybės pagalba būtų suderinama su vidaus rinka pagal Komisijos komunikatą „Europos Sąjungos bendrosios nuostatos dėl valstybės pagalbos kompensacijos už viešąją paslaugą forma“(22) ir 2011 m. gruodžio 20 d. Komisijos sprendimą 2012/21/ES dėl SESV 106 straipsnio 2 dalies taikymo valstybės pagalbai, kompensacijos už viešąją paslaugą forma skiriamai tam tikroms įmonėms, kurioms patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas(23). Trečiąjį ieškinio pagrindą sudarė dvi dalys. Pirmoje dalyje ji priekaištavo Komisijai nepakankamai atsakius į šalių pateiktus įrodymus, pranešime spaudai iš anksto nusprendus dėl susigrąžintinos pagalbos dydžio ir pažeidus vidaus procedūros taisykles. Antroje dalyje JCDecaux, be kita ko, teigė, kad nurodyto pranašumo neįmanoma įvertinti kiekybiškai, nes 1984 m. sutartyje nebuvo numatyta mokėti jokio nuomos mokesčio, naudojimo mokesčio ar licencinio mokesčio. Ketvirtajame ieškinio pagrinde JCDecaux tvirtino, kad bet kuriuo atveju yra pasibaigęs tariamos valstybės pagalbos senaties terminas.
24. Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas atmetė šiuos keturis ieškinio pagrindus, taigi ir visą ieškinį, ir nurodė JCDecaux padengti savo ir Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas, o CCB – padengti savo bylinėjimosi išlaidas.
25. Bendrojo Teismo argumentai, svarbūs nagrinėjant šį apeliacinį skundą, iš esmės susiję su ieškinio pirmojo pagrindo pirma ir antra dalimis ir trečiojo pagrindo antra dalimi.
26. Dėl ieškinio pirmojo pagrindo pirmos dalies Bendrasis Teismas padarė išvadą, jog Komisija teisingai nusprendė, kad tai, kad JCDecaux neišmontavo ginčijamų stendų ir toliau juos eksploatavo pasibaigus 10 priede numatytiems naudojimo terminams, buvo ekonominis pranašumas, kaip jis suprantamas pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, „net jei šis stendų neišmontavimas buvo 1984 m. sutarties kompensacinis mechanizmas“(24).
27. Šiuo klausimu, pirma, Bendrasis Teismas priminė, kad sąvoka „valstybės pagalba“ yra objektyvi teisinė sąvoka, tiesiogiai apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje, kurioje valstybės priemonės neskirstomos pagal priežastis ar tikslus, o apibrėžiamos pagal poveikį, todėl aplinkybė, kad valstybės priemonės tikslas buvo išlaikyti 1984 m. sutarties ekonominę pusiausvyrą arba kad šis tikslas atitiko nacionalinės teisės principus, neleidžia ab initio atmesti galimybės tokią priemonę pripažinti „valstybės pagalba“(25).
28. Antra, Bendrasis Teismas konstatavo, jog dėl to, kad JCDecaux ir toliau eksploatavo tam tikrus 10 priede išvardytus ginčijamus stendus pasibaigus jų naudojimo terminui ir nemokėjo Briuselio miestui nei nuomos, nei kitų mokesčių, jos biudžetui tekusi mokesčių našta sumažėjo(26). Jis pažymėjo, jog šalys sutarė, kad po 1999 m. sutarties sudarymo JCDecaux galėjo sumontuoti ir eksploatuoti gatvių įrenginius Briuselio miesto teritorijoje tik šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis, pagal kurias ji turėjo mokėti nuomos ir kitus mokesčius. Jis taip pat konstatavo, kad pagal 10 priedą, nukrypstant nuo 1999 m. sutarties sąlygų, šiame priede išvardytus stendus JCDecaux galėjo toliau eksploatuoti 1984 m. sutartyje numatytomis sąlygomis, bet tik iki tame priede numatytų teisės naudotis terminų pabaigos. Bendrasis Teismas pridūrė, kad po šių datų šie stendai turėjo būti pakeisti naujais stendais, kuriems buvo taikoma 1999 m. sutartis, taigi jų atžvilgiu turėjo būti taikoma pareiga mokėti mokesčius ir nuomą(27). Iš to jis nusprendė, kad aplinkybė, jog JCDecaux ir toliau eksploatavo 10 priede išvardytus ginčijamus stendus 1984 m. sutartyje numatytomis sąlygomis pasibaigus šiame priede numatytiems naudojimo terminams, leido JCDecaux išvengti naujų stendų pagal 1999 m. sutartį sumontavimo ir eksploatavimo ir atitinkamai nuomos bei kitų mokesčių, kuriuos ji būtų turėjusi sumokėti pagal pastarąją sutartį, mokėjimo(28). Bendrasis Teismas taip pat priminė tam tikras išvadas, kurias Cour d’appel de Bruxelles padarė 2016 m. balandžio 29 d. sprendime(29).
29. Trečia(30), Bendrasis Teismas nusprendė, jog Komisija teisingai rėmėsi sprendimais Orange / Komisija(31) bei Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg(32).
30. Ketvirta, iš esmės remdamasis Komisijos šiuo klausimu pateiktais argumentais(33), Bendrasis Teismas patvirtino jos išvadą, kad nurodomas kompensacinis mechanizmas negalėjo būti laikomas atitinkančiu rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto elgesio kriterijų(34).
31. Dėl ieškinio pirmojo pagrindo antros dalies Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad Komisija nepadarė vertinimo klaidos, kai nusprendė, kad JCDecaux sutaupė nemokėdama nuomos ir kitų mokesčių, o tai buvo pranašumas(35). Dėl neimto nuomos mokesčio Bendrasis Teismas pakartojo, kad įsigaliojus 1999 m. sutarčiai JCDecaux galėjo sumontuoti ir eksploatuoti gatvės įrenginius Briuselio miesto teritorijoje tik šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis, pagal kurias ji turėjo mokėti nuomos ir kitus mokesčius(36). Kiek tai susiję su nesurinktais mokesčiais, Bendrasis Teismas, be kita ko, atmetė JCDecaux argumentą, kad, nesant vienos mokesčių sistemos nacionalinėje teritorijoje arba Briuselio sostinės regiono teritorijoje, Briuselio miesto priimti mokesčių reglamentai negali būti laikomi referenciniu pagrindu. Jis nusprendė, kad jeigu šį argumentą reikia suprasti taip, kad jis susijęs su priemonės atrankumu, jį reikia atmesti, nes tokios individualios priemonės atveju ekonominio pranašumo atrankumas yra preziumuojamas(37). Bet kuriuo atveju per ikiteisminę procedūrą Belgijos valdžios institucijos neginčijo, kad šie reglamentai buvo mokestinis referencinis pagrindas(38). Jis taip pat konstatavo, jog Komisija teisingai nusprendė, kad nuo 2001 m. Briuselio miesto priimti mokesčio reglamentai turėjo būti taikomi 10 priede išvardytiems ginčijamiems stendams, neišmontuotiems pasibaigus atitinkamiems jų naudojimo terminams, ir kad atleidimas nuo mokesčio, kurį Briuselio miestas taikė iki 2009 mokestinių metų, buvo nukrypimas nuo referencinio pagrindo ir reiškė jo iš valstybės išteklių įgytą pranašumą(39). Jis nusprendė, kad, kiek tai susiję su nagrinėjamos priemonės pripažinimu valstybės pagalba, du 2016 m. lapkričio 4 d. Tribunal de première instance francophone de Bruxelles (Belgique) (Briuselio pirmosios instancijos teismas, bylas nagrinėjantis prancūzų kalba (Belgija)) sprendimai(40), kuriais patvirtinta, kad JCDecaux neprivalėjo mokėti savivaldybės mokesčių už reklamą, kiek tai susiję su 1999 m. sutartimi, neturėjo reikšmės(41).
32. Dėl ieškinio trečiojo pagrindo antros dalies Bendrasis Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad Komisija paaiškino priežastis, dėl kurių manė, kad pranašumas, kurį įgijo JCDecaux, buvo didesnis už tą, kurį nurodė Belgijos valdžios institucijos(42). Be to, jis atmetė JCDecaux argumentą, kad šio pranašumo neįmanoma įvertinti kiekybiškai ir kad dėl to buvo pažeistos jos teisės į gynybą, kaip grindžiamą klaidinga prielaida, kad ginčijamų stendų priežiūra ir eksploatavimas pasibaigus numatytiems naudojimo terminams būtų pranašumas tik tiek, kiek jis viršija tai, kas kompensuojama pagal kompensacinį mechanizmą(43).
Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai
33. 2022 m. lapkričio 17 d. Teisingumo Teismo kanceliarija gavo šį JCDecaux apeliacinį skundą. Ji prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą, patenkinti jos reikalavimus, pareikštus pirmojoje instancijoje, panaikinant ginčijamo sprendimo 1–4 straipsnius, ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2023 m. vasario 1 d., Komisija prašo Teisingumo Teismo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš JCDecaux bylinėjimosi išlaidas. CCB atsisakė teikti atsiliepimą į apeliacinį skundą.
34. 2024 m. sausio 17 d. teismo posėdyje JCDecaux, Komisija ir CCB buvo išklausytos ir atsakė į Teisingumo Teismo raštu ir žodžiu pateiktus klausimus. CCB prašė atmesti apeliacinį skundą, bet nepareiškė savo pozicijos dėl bylinėjimosi išlaidų.
Analizė
35. JCDecaux pateikia du apeliacinio skundo pagrindus, grindžiamus, pirma, prieštaringais skundžiamo sprendimo motyvais ir teisės klaida aiškinant ir taikant ekonominio pranašumo sąvoką, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ir, antra, akivaizdžiu faktinių aplinkybių ir taikytino teisinio pagrindo iškraipymu.
Dėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo
Šalių argumentai
36. Šiame apeliacinio skundo pagrinde JCDecaux visų pirma teigia, kad skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas pateikė prieštaringus motyvus ir padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad buvo suteiktas ekonominis pranašumas. Ji pažymi, kad skundžiamo sprendimo 31 ir 40 punktuose Bendrasis Teismas pakartojo Cour d’appel de Bruxelles (Briuselio apeliacinis teismas) 2016 m. balandžio 29 d. sprendime padarytas išvadas, kad „ji negavo aiškaus Briuselio miesto leidimo“ ir daugelį 10 priede išvardytų stendų jo teritorijoje naudojo „neturėdama tam teisės“. Minėto sprendimo 42 punkte Bendrasis Teismas, „remdamasis vien šiuo pagrindu“, padarė išvadą, kad JCDecaux įgijo ekonominį pranašumą dėl to, jog paliko ginčijamus stendus neišmontuotus ir eksploatavo juos pasibaigus 10 priede numatytiems jų naudojimo terminams. JCDecaux teigimu, nors Cour d’appel de Bruxelles (Briuselio apeliacinis teismas) konstatavo, kad JCDecaux paliko šiuos stendus „neturėdama tam teisės“, taip buvo todėl, kad jis padarė išvadą, jog Briuselio miestas nedavė aiškaus ar net numanomo leidimo „sukeisti“(44) reklamos stendus. Nesant valdžios institucijų sprendimo ar įsikišimo, valstybės pagalbos iš esmės nėra, nes tam reikia „bent“ teigiamo ar neigiamo šių valdžios institucijų veiksmo. Darant prielaidą, kad JCDecaux įgijo pranašumą, jis atsirado dėl to, kad ji savo iniciatyva eksploatavo ginčijamus stendus, neteisėtai užimančius viešąją erdvę. Toks elgesys, jei nėra akivaizdaus prieštaravimo, negali būti pagrindas konstatuoti, kad viešosios valdžios institucijos suteikė ekonominį pranašumą.
37. Papildomai JCDecaux priekaištauja Bendrajam Teismui, kad šis skundžiamame sprendime dar kartą pateikė prieštaringus motyvus, nes jo 42 punkte tvirtino, kad pranašumas, kurį šiai bendrovei suteikė Briuselio miestas, yra pagalba, nors ginčijamų stendų palikimas būtų laikomas „1984 m. sutarties kompensaciniu mechanizmu“. Ji kritikuoja tai, kad Bendrasis Teismas nepadarė jokių išvadų iš šio teiginio, kuriuo buvo kvestionuojamas tiek Komisijos pateiktas teisinis kvalifikavimas, tiek susigrąžintinos pagalbos sumos apskaičiavimo metodas(45). Tas sprendimas iš esmės reiškė, kad reikia susigrąžinti visą nurodomą naudą, t. y. neatsižvelgiant į išlaidas, kurių JCDecaux patyrė dėl kai kurių iš 10 priede išvardytų stendų numatomo išmontavimo ir pagal sutartį patirtos žalos. JCDecaux teigimu, jei Bendrasis Teismas pripažįsta, kad ginčijamų stendų palikimas galėjo būti kompensacija, tada visas galimai suteiktas ekonominis pranašumas automatiškai negali būti laikoma valstybės pagalba.
38. Komisija visų pirma teigia, jog savo argumentais JCDecaux iš esmės siekia, kad būtų iš naujo įvertintos faktinės aplinkybės ir, konkrečiau kalbant, jos kompensacinio mechanizmo teorija, kurią atmetė ir nacionalinis teismas, ir Bendrasis Teismas. Tačiau toks naujas faktinių aplinkybių vertinimas nepriklauso Teisingumo Teismo kompetencijai apeliaciniame procese.
39. Toliau, remdamasi kai kuriais skundžiamame sprendime išdėstytais argumentais, apibendrintais šios išvados 27–30 punktuose, Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas teisingai atmetė kompensacinio mechanizmo svarbą.
40. Be to, kiek tai susiję su JCDecaux nuoroda į 2016 m. balandžio 29 d. Cour d’appel de Bruxelles sprendimą, Komisija pažymi, kad Bendrojo Teismo atliekamas nacionalinės teisės vertinimas yra faktinių aplinkybių vertinimas, kuriam, išskyrus nacionalinės teisės iškraipymo atvejį, netaikoma Teisingumo Teismo kontrolė nagrinėjant apeliacinį skundą. JCDecaux ginčija tik šio sprendimo turinį ir apimtį. Be to, būtų netikslu teigti, kad nustatydamas pranašumo buvimą Bendrasis Teismas rėmėsi tik minėtu sprendimu. Argumentas, kurį JCDecaux grindžia tariamu viešosios valdžios institucijų akto nebuvimu, yra nepriimtinas, nes susijęs su nagrinėjamos priemonės priskyrimo valstybei sąlyga, o ji nebuvo ginčijama pirmojoje instancijoje. Bet kuriuo atveju šis argumentas akivaizdžiai nepagrįstas, nes nagrinėjamas atvejis susijęs su neigiamu Briuselio miesto veiksmu, dėl kurio ginčijami stendai palikti toliau naudoti nesiekiant gauti nuomos ar kitų mokesčių.
41. Galiausiai Komisija pabrėžia, kad priemonės kvalifikavimas kaip valstybės pagalbos ir jos sumos apskaičiavimas yra du atskiri klausimai. Ji mano, kad atsižvelgimas į kompensavimo teoriją negali lemti ginčijamame sprendime nustatyto „pagalbos susigrąžinimo apskaičiavimo mechanizmo pakartotinio įvertinimo“. Komisija priduria, jog tam, kad nagrinėjama priemonė nebūtų kvalifikuojama kaip valstybės pagalba, Briuselio miestas turėjo įvertinti JCDecaux tariamai patirtą žalą. Kadangi Briuselio miestas tokio vertinimo neatliko, susigrąžintinos pagalbos suma atitinka nuomos mokestį ir kitus mokesčius, kuriuos JCDecaux turėjo sumokėti ginčijamų stendų eksploatavimo laikotarpiu pasibaigus numatytam jų naudojimo terminui iki faktinio jų išmontavimo. Taigi net jei kompensacinis mechanizmas buvo, quod non, jis negali paneigti nei pranašumo, kurį įgijo JCDecaux, teisinio kvalifikavimo, nei susigrąžintinos pagalbos sumos apskaičiavimo.
Vertinimas
42. Primenu, kad pagal SESV 256 straipsnio 1 dalį ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmą pastraipą apeliacinį skundą galima pateikti tik teisės klausimais. Tik Bendrasis Teismas yra kompetentingas, pirma, nustatyti faktines aplinkybes, išskyrus atvejus, kai jo išvados iš esmės neatitinka jam pateiktų bylos dokumentų, ir, antra, įvertinti šias faktines aplinkybes. Faktinių aplinkybių vertinimas nėra Teisingumo Teismo kontrolei pateiktinas teisės klausimas, nebent būtų iškraipyti Bendrajam Teismui pateikti įrodymai. Bendrajam Teismui konstatavus ar įvertinus faktines aplinkybes, pagal SESV 256 straipsnį Teisingumo Teismas yra kompetentingas patikrinti šių faktinių aplinkybių teisinį kvalifikavimą ir teisines išvadas, kurias Bendrasis Teismas padarė jomis remdamasis(46).
43. Priešingai, nei teigia Komisija, manau, kad argumentais, kuriuos JCDecaux pateikia grįsdama apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą, nesiekiama, kad Teisingumo Teismas iš naujo įvertintų faktines aplinkybes, susijusias su kompensaciniu mechanizmu ar nacionaline jurisprudencija. Kaip JCDecaux pabrėžia dublike, jos suformuluotas „esminis prieštaravimas“ susijęs ne su Bendrojo Teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu ar nacionalinės teisės aiškinimu, o su tariamu skundžiamo sprendimo motyvų „esminiu prieštaringumu“. Šiuo klausimu primenu, kad pagal suformuotą jurisprudenciją klausimas, ar Bendrojo Teismo sprendimo motyvai yra prieštaringi, yra teisės klausimas, kuris gali būti keliamas paduodant apeliacinį skundą(47).
44. JCDecaux pirmiausia nurodytas motyvų prieštaringumas susijęs su tuo, kad Bendrasis Teismas, remdamasis 2016 m. balandžio 29 d. Cour d’appel de Bruxelles sprendimu, negali teigti, kad ši bendrovė neteisėtai naudojo ginčijamus stendus, ir tuo pat metu patvirtinti Komisijos išvadą buvus valstybės pagalbą, kuri pagal savo pobūdį reikštų valstybės institucijų sprendimą ar įsikišimą, kuriuo suteikiamas pranašumas. Dėl JCDecaux papildomai nurodyto motyvų prieštaringumo pažymėtina, jog jis susijęs su tuo, kad skundžiamo sprendimo 42 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad nurodytas pranašumas yra pagalba, ir kartu pripažino, kad ginčijamų stendų palikimas gali būti 1984 m. sutarties kompensacinis mechanizmas. Mano nuomone, šiais argumentais JCDecaux neginčija nei 2016 m. balandžio 29 d. Cour d’appel de Bruxelles sprendimo turinio, nei jo taikymo srities, kuriuos konstatavo Bendrasis Teismas. Atvirkščiai, ji pasitelkia šias išvadas, kad pagrįstų savo kaip pagrindinius pateiktus argumentus. Be to, pažymiu, kad, nors JCDecaux savo procesiniuose dokumentuose dar kartą patvirtino kompensacinio mechanizmo buvimą, ji neginčija skundžiamo sprendimo 25, 26 ir 34–41 punktuose pateiktų vertinimų, patvirtinančių Komisijos išvadą, kad šis mechanizmas, net jei būtų įrodytas, nereiškia, kad JCDecaux nebuvo suteiktas pranašumas.
45. Mano nuomone, taip pat reikia atmesti kitą Komisijos nurodytą nepriimtinumu grindžiamą pagrindą, pagal kurį argumentu, susijusiu su tariamu viešosios valdžios institucijų akto nebuvimu, JCDecaux apeliaciniame procese pirmą kartą ginčija sąlygą, susijusią su nagrinėjamos priemonės priskirtinumu valstybei. Nors tikrai atrodo, kad JCDecaux nepateikė taip suformuluoto argumento Bendrajame Teisme, iš apeliacinio skundo matyti, kad tai nėra savarankiškas ir naujas teisinis pagrindas, kuris turi būti pripažintas nepriimtinu, nes pateiktas pirmą kartą, – tai tik argumentas, pateiktas grindžiant teisinį pagrindą, susijusį su motyvų, kuriais remdamasis Bendrasis Teismas patvirtino valstybės pagalbos buvimą, tariamu prieštaringumu.
46. Atsižvelgdamas į tai, nepritariu JCDecaux teiginiui, jog išvadą, kad šioje byloje buvo suteiktas ekonominis pranašumas, Bendrasis Teismas padarė „remdamasis vien“ aptariamomis Cour d’appel de Bruxelles išvadomis. Iš Bendrajame Teisme pateikto ieškinio pirmojo pagrindo vertinimo(48) matyti, kad šis teismas nusprendė, jog dėl to, kad JCDecaux paliko ir toliau eksploatavo ginčijamus stendus pasibaigus atitinkamiems jų naudojimo terminams, numatytiems 10 priede, nemokėdama nuomos ir kitų mokesčių, ji sumažino įprastai jos biudžetui tenkančią naštą. Šis vertinimas, be kita ko, buvo pagrįstas 1984 m. sutarties ir 1999 m. sutarties nuostatų, įskaitant 10 priedą, ginčijamame sprendime nurodytų Briuselio miesto mokesčio reglamentų atitinkamų nuostatų nagrinėjimu ir Belgijos valdžios institucijų per ikiteisminę procedūrą pateiktomis pastabomis. Be to, Bendrasis Teismas dėl šios išvados 27–30 punktuose apibendrintų įvairių priežasčių nusprendė, kad šių valdžios institucijų ir JCDecaux nurodytas kompensacinis mechanizmas nereiškė, kad nebuvo pranašumo. Taigi Bendrojo Teismo šiame kontekste pateiktos nuorodos į Cour d’appel de Bruxelles išvadas yra tik vienas iš aspektų, į kuriuos jis atsižvelgė konstatuodamas tokio pranašumo buvimą.
47. Manau, kad nė vienas iš dviejų JCDecaux nurodytų motyvų prieštaringumo atvejų nėra pagrįstas.
48. Taigi, viena vertus, tiesa, jog 2016 m. balandžio 29 d. sprendime Cour d’appel de Bruxelles (Briuselio apeliacinis teismas) konstatavo, kad JCDecaux negavo „aiškaus Briuselio miesto leidimo „sukeisti“ reklaminius stendus“ ir kad „tai, kad [jis] nesureagavo į [MUPI] išlaikymą pasibaigus kiekvienam iš jų nustatytam terminui, negal[ėjo] būti aiškinama kaip implicitinis ir abejonių nekeliantis viešosios valdžios institucijos sutikimas nukrypti nuo termino, sutarto dėl kiekvieno stendo“. Vis dėlto reikia nepamiršti, kad tame sprendime Cour d’appel priėmė sprendimą remdamasis išimtinai 1991 m. liepos 14 d. Loi sur les pratiques du commerce et sur l’information et la protection du consommateur (Įstatymas dėl komercinės veiklos, vartotojų informavimo ir apsaugos)(49), nes turėjo nuspręsti, ar tai, kad JCDecaux išlaikė tam tikrus stendus ir toliau juos eksploatavo neturėdama reikiamų leidimų, pagal šio įstatymo 94 straipsnį buvo sąžiningai komercinei praktikai prieštaraujantis veiksmas, galintis pakenkti jos konkurentės CCB verslo interesams. Manau, šiomis aplinkybėmis Cour d’appel de Bruxelles išvados turi būti suprantamos taip, kad jos reiškia leidimo nebuvimą pagal Belgijos administracinę teisę(50). Tai jokiu būdu neleidžia atmesti galimybės, kad pagal Sąjungos valstybės pagalbos taisykles(51) neigiamas ar bent pasyvus Briuselio miesto požiūris, žinant visas aplinkybes pasireiškęs tuo, kad jis neprieštaravo tam tikro JCDecaux reklaminių stendų skaičiaus išlaikymui ir eksploatavimui jo teritorijoje ilgiau, nei numatyta, ir visų pirma kad jis nerinko nuomos ir kitų mokesčių, kurie paprastai turėtų būti mokami, galėjo būti laikomas valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį(52). Norėčiau pridurti, kad JCDecaux negali teigti, kaip ji tai daro dublike, kad Komisija, atsiliepime į apeliacinį skundą kvalifikuodama tokį Briuselio miesto elgesį kaip „neigiamą veiksmą“, apeliaciniame procese pateikė naują argumentą. Iš tikrųjų Komisija tik atsako į JCDecaux argumentą, kuriuo ji grindžia apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pagrindinį argumentą.
49. Antra, kalbant apie tariamą motyvų prieštaringumą, nurodytą papildomai, man atrodo, kad JCDecaux grindžia šį argumentą klaidingu skundžiamo sprendimo 42 punkto aiškinimu. Kaip per teismo posėdį atsakydama į Teisingumo Teismo klausimą patvirtino Komisija (o Bendrasis Teismas tai ir norėjo pasakyti šiuo klausimu), net jeigu kompensacinio mechanizmo realumas ir Briuselio miesto noras jį taikyti yra pakankamai teisiškai įrodyti, tai netrukdė padaryti išvados, kad JCDecaux įgijo ekonominį pranašumą, nes, be kita ko, šis mechanizmas neatitiko Sprendimu Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg suformuluotoje jurisprudencijoje(53) nustatytos pirmosios sąlygos ir negalėjo būti laikomas įprastu rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio ūkio subjekto elgesiu. Be to, tai aiškiai matyti iš kartu aiškinamų skundžiamo sprendimo 42 punkto ir pirmesniuose jo punktuose išdėstytų argumentų(54). Kadangi Bendrasis Teismas atmetė nurodyto kompensacinio mechanizmo svarbą, jam taip pat negalima priekaištauti dėl to, kad, atsižvelgdamas į šį mechanizmą, jis iš naujo neišnagrinėjo ginčijamame sprendime nustatyto susigrąžintinos pagalbos apskaičiavimo metodo.
50. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad pirmasis apeliacinio skundo pagrindas yra priimtinas, bet nepagrįstas.
Dėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo
Šalių argumentai
51. Šiame apeliacinio skundo pagrinde, kurį sudaro dvi dalys, JCDecaux teigia, kad Bendrasis Teismas akivaizdžiai iškraipė faktines aplinkybes ir taikytiną teisinį pagrindą, kai nusprendė, kad ginčijamiems stendams, kurie nebuvo išmontuoti pasibaigus 10 priede numatytam terminui, buvo ipso facto taikoma 1999 m. sutartyje numatyta teisinė tvarka, todėl už juos turėjo būti mokami nuomos ir kiti mokesčiai.
52. Pirmoje dalyje JCDecaux ginčija Bendrojo Teismo argumentus, išdėstytus skundžiamo sprendimo 29 ir 30 punktuose. Šiuo klausimu ji pirmiausia teigia, kad pagal „pagrindinius sutarčių teisės principus“ pagal 1984 m. sutartį įrengtiems stendams iki pat jų faktinio išmontavimo buvo toliau taikoma ši sutartis, jie, nors ir buvo išmontuoti vėliau, nei buvo numatyta 10 priede, išliko šios bendrovės nuosavybė ir už juos nebuvo jokios pareigos mokėti nuomos ar kitų mokesčių(55). JCDecaux pabrėžia įgijusi teisę naudoti Briuselio miestui patiektus laukimo paviljonus ir MUPI reklamos tikslais būtent mainais už dideles investicijas, kurias sudarė jų suprojektavimas, gamyba, įrengimas ir priežiūra, ir tai, kad šios sutarties ekonominė pusiausvyra buvo grindžiama tiksliais sutartiniais įsipareigojimais. JCDecaux taip pat nurodo, kad jokia 1999 m. sutarties nuostata nenumato jokio stendų, kuriems taikoma 1984 m. sutartis, ar kurių nors kitų esamų gatvės įrenginių dalių automatinio išmontavimo; atvirkščiai, 1999 m. sutartyje buvo aiškiai numatyta, kad 1999 m. sumontuoti stendai gali ir net turi būti išlaikomi kartu su įrenginiais, įtrauktais į 10 priedą, ir šiems stendams taikytinos sutarties sąlygos nebuvo pakeistos. Ji priduria, kad taip pat nebuvo jokios pareigos kiekvieną stendą, kuriam taikoma 1984 m. sutartis, toje pačioje vietoje pakeisti naujais stendais(56), kuriems taikoma 1999 m. sutartis. Taigi dėl kai kurių stendų, kuriems buvo taikoma 1984 m. sutartis ir kurie priklausė JCDecaux, išlaikymo nebuvo įmanoma išvengti to, kad JCDecaux sumontuos ir naudos skirtingus Briuselio miestui priklausančius stendus. Galiausiai JCDecaux pažymi, kad šios sutartys iš esmės skyrėsi pagal savo ekonominę logiką ir atitinkamas sąlygas. Jos teigimu, Bendrasis Teismas neturėjo pagrindo „hipotetiškai daryti prielaidą“, kad jei ji būtų išmontavusi ginčijamus stendus laikydamasi 10 priede numatytų naudojimo terminų, ji tose pačiose vietose būtų sumontavusi tokį pat skaičių 1999 m. sutartimi reglamentuotų stendų ir sumokėjusi Briuselio miestui nuomos ir kitus mokesčius už reikšmingai besiskiriančias paslaugas, kurioms buvo taikoma 1999 m. sutartis. Dublike JCDecaux priduria, jog iš Komisijos atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktų argumentų matyti, kad skundžiamo sprendimo motyvai prieštaringi, nes tuo pačiu metu negalima teigti, kad pagal 1984 m. sutartį sumontuotiems stendams taikoma kitokia teisinė tvarka nei pagal 1999 m. sutartį ir kad už juos turėjo būti renkami pastarojoje sutartyje numatyti nuomos ir kiti mokesčiai.
53. Antroje dalyje JCDecaux teigia, kad skundžiamo sprendimo 53, 54 ir 56 punktuose Bendrasis Teismas iškraipė taikytiną teisinę tvarką, kiek tai susiję su ginčijamų stendų, paliktų pasibaigus 10 priede nustatytiems naudojimo terminams, eksploatavimo apmokestinimu.
54. Šiuo klausimu, pirma, JCDecaux tvirtina, kad Bendrasis Teismas „nepagrįstai išaiškino teisinį pagrindą“ ir skundžiamo sprendimo 54 punkte pripažino, kad Komisija nepadarė vertinimo klaidos, kai referenciniu pagrindu laikė Briuselio miesto mokesčio reglamentus, nurodytus to sprendimo 56 punkte, ir šią išvadą grindė tuo, kad per ikiteisminę procedūrą Belgijos valdžios institucijos neginčijo, jog šie mokesčio reglamentai buvo referencinis apmokestinimo pagrindas, susijęs su reklamos stendų eksploatavimo Briuselio miesto teritorijoje apmokestinimu. Taip Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tai, kad savivaldybėms suteikta mokestinė autonomija, įtvirtinta Belgijos Konstitucijos 170 straipsnio 4 dalyje(57), todėl nei nacionalinėje teritorijoje, nei Briuselio sostinės regione nėra vienos apmokestinimo tvarkos. Be to, Briuselio miestas reglamentus dėl reklamos mokesčių priėmė tik nuo 2001 metų. Tuo remdamasi JCDecaux daro išvadą, jog Bendrasis Teismas negalėjo nuspręsti, kad tik Komisijos nurodyti šio miesto mokesčio reglamentai yra referencinis pagrindas, juolab kad iš dviejų 2016 m. lapkričio 4 d. Tribunal de première instance francophone de Bruxelles sprendimų(58) matyti, kad reklaminiai stendai, kuriems buvo taikoma 1999 m. sutartis, turėjo būti atleisti nuo reklamos mokesčio.
55. Antra, JCDecaux teigia, jog tai, kad ji neturėjo mokėti mokesčių už stendus, kuriuos naudojo reklamos tikslais Briuselio miesto teritorijoje, negalėjo būti atrankusis pranašumas, nes CCB kelerius metus neturėjo panašių stendų, kuriems būtų taikomas toks mokestis. JCDecaux priduria, kad kai CCB vėliau naudojo tokius stendus šioje teritorijoje, ji ginčijo 2008 m. gruodžio 15 d. mokesčio reglamento teisėtumą Belgijos teismuose, o šie jį pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai ir panaikino iš šios konkurentės už 2009 m. surinktus mokesčius. Šiuo klausimu ji nurodo 2018 m. rugsėjo 4 d. Cour d’appel de Bruxelles sprendimą, kurį ji aptiko atsitiktinai ir kuris buvo patvirtintas kasacinėje instancijoje 2021 m. spalio 1 d. Cour de cassation (Belgique) (Kasacinis teismas, Belgija) sprendimu(59).
56. Komisija visų pirma teigia, jog savo argumentais JCDecaux iš tikrųjų siekia, kad būtų iš naujo išnagrinėtos faktinės aplinkybės, tačiau neįrodo, kad Bendrasis Teismas iškraipė faktines aplinkybes. Bet kuriuo atveju abi apeliacinio skundo antrojo pagrindo dalys yra nepagrįstos. Dėl pirmos dalies Komisija pripažįsta, kad 1999 m. sutartyje nėra jokios nuostatos, kurioje būtų numatytas reklaminių stendų, kuriems taikoma 1984 m. sutartis, automatinis išmontavimas. Pagal 1984 m. sutartį sumontuotiems ir į 10 priedą įtrauktiems stendams buvo ir toliau taikomos šios sutarties nuostatos net ir įsigaliojus 1999 m. sutarčiai, tačiau tik iki šiame priede numatytų išmontavimo datų. Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 29 punkte nurodė ir jo 48 ir 49 punktuose paaiškino būtent tai, kad JCDecaux turėjo mokėti nuomos mokestį už tų stendų eksploatavimą, kaip ir už stendų, kuriems buvo taikoma 1999 m. sutartis, eksploatavimą. Taigi skundžiamo sprendimo 30 punkte pateikta išvada yra pagrįsta. Taip Bendrasis Teismas tikrai nekonstatavo, kad ginčijamiems stendams, paliktiems pasibaigus numatytiems jų naudojimo terminams, ipso facto turėjo būti taikoma 1999 m. sutarties teisinė tvarka. Dėl antros dalies Komisija visų pirma teigia, kad JCDecaux argumentas, grindžiamas Belgijos Konstitucijos 170 straipsnio 4 dalimi, yra nepriimtinas, nes nacionalinės teisės aiškinimas yra faktinių aplinkybių vertinimas, priklausantis išimtinei Bendrojo Teismo kompetencijai. Be to, Belgijos valdžios institucijos per ikiteisminę procedūrą neginčijo, kad Briuselio miesto mokesčių reglamentai buvo referencinis pagrindas. Komisija, darydama nuorodą į skundžiamo sprendimo 63 punktą, tvirtina, jog nebuvo taip, kad ji neatsižvelgė į du 2016 m. lapkričio 4 d. Tribunal de première instance francophone de Bruxelles sprendimus, – ji atmetė jų reikšmingumą „valstybės pagalbos“ sąvokos analizei, nes jie buvo susiję su gatvės įrenginiais, kuriems buvo taikoma 1999 m. sutartis ir kurie priklausė Briuselio miestui. Galiausiai ji teigia, kad tai, jog CCB buvo atleista nuo mokesčio kitose Belgijos savivaldybėse, neturi reikšmės analizuojant JCDecaux suteiktą ekonominį pranašumą.
Vertinimas
57. Be to, kas jau išdėstyta šios išvados 42 punkte, Teisingumo Teismas patikslino, kad faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimas (išskyrus tuos atvejus, kai jie buvo iškraipyti) nėra teisės klausimas, dėl kurio Teisingumo Teismui galima pateikti apeliacinį skundą, ir kad toks iškraipymas konstatuotinas, kai, nesiremiant naujais įrodymais, esamų įrodymų vertinimas yra akivaizdžiai klaidingas. Toks iškraipymas turi būti akivaizdžiai matomas iš bylos dokumentų, nesant reikalo iš naujo vertinti faktų ir įrodymų(60). Jis visų pirma konstatuotinas tada, kai Bendrasis Teismas akivaizdžiai peržengia protingo įrodymų vertinimo ribas(61).
58. Nagrinėjamu atveju pirmoje dalyje JCDecaux teigia, jog skundžiamo sprendimo 30 punkte Bendrojo Teismo padaryta išvada, kad „aplinkybė, jog ieškovė ir toliau eksploatavo tam tikrus 10 priede išvardytus stendus 1984 m. sutartyje nustatytomis sąlygomis pasibaigus šiame priede numatytiems naudojimo terminams, leido jai išvengti naujų stendų pagal 1999 m. sutartį įrengimo ir eksploatavimo atitinkamai nuomos bei kitų mokesčių, kuriuos ji būtų turėjusi sumokėti pagal pastarąją sutartį“, grindžiama akivaizdžiu faktinių aplinkybių ir taikytinų teisės aktų iškraipymu. Iš šio 30 punkto matyti, kad ši išvada grindžiama skundžiamo sprendimo 29 punkte Bendrojo Teismo pateiktu trijų etapų motyvavimu.
59. Šiuo klausimu visų pirma manau, kad, priešingai, nei teigia JCDecaux, Bendrasis Teismas neiškraipė faktinių aplinkybių, kai skundžiamo sprendimo 29 punkte konstatavo, jog „šalys sutaria, kad po 1999 m. sutarties sudarymo [ji] galėjo sumontuoti ir eksploatuoti gatvių įrenginius Briuselio miesto teritorijoje tik šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis, pagal kurias ji turėjo mokėti nuomos ir kitus mokesčius“. Atvirkščiai, įvairūs bylos dokumentai aiškiai įrodo šios išvados pagrįstumą. Taigi, pirma, kaip nurodysiu šios išvados 60 punkte, pasibaigus 10 priede nustatytiems terminams 1984 m. sutartis nebebuvo taikoma. Antra, nuo 1999 m. nauji stendai Briuselio miesto teritorijoje galėjo būti montuojami ir eksploatuojami tik pagal 1999 m. sutartyje numatytą tvarką. Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad, kaip per teismo posėdį priminė Komisija, specialiųjų specifikacijų 1 straipsnio g punkte(62) konkursą laimėjusiam konkurso dalyviui (šiuo atveju – JCDecaux) buvo numatyta išimtinė teisė eksploatuoti reklaminius stendus Briuselio miesto teritorijoje visą šios sutarties galiojimo laikotarpį. Taigi galėjo būti taikoma tik minėtoje sutartyje numatyta tvarka.
60. Be to, manau, kad JCDecaux neįrodė, jog antroji Bendrojo Teismo motyvų dalis skundžiamo sprendimo 29 punkte, kad „pagal 10 priedą, nukrypstant nuo 1999 m. sutarties sąlygų, tame priede išvardytus įrenginius [ji] galėjo toliau eksploatuoti 1984 m. sutartyje numatytomis sąlygomis, t. y. nemokėdama nei nuomos, nei kitų mokesčių, bet tik iki tame priede numatytų teisės naudoti terminų pabaigos“, grindžiama akivaizdžiai klaidingu faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimu. Iš JCDecaux argumentų matyti, kad ji ginčija šį teiginį tik tiek, kiek, kaip pati mano, į 10 priedą įtrauktiems stendams ir toliau iki jų faktinio išmontavimo buvo taikoma 1984 m. sutartyje nustatyta tvarka, net jei tai įvyko pasibaigus jų naudojimo terminams. Tačiau, kaip teisingai pažymi Komisija, joks bylos dokumentas nepatvirtina ir juo labiau akivaizdžiai nepatvirtina tokio teiginio. Atvirkščiai, kai kurie iš šių dokumentų jį tiesiogiai paneigia. Primenu, jog 2016 m. balandžio 29 d. sprendime Cour d’appel de Bruxelles (Briuselio apeliacinis teismas) konstatavo, kad JCDecaux naudojo ginčijamus stendus pasibaigus jų atitinkamam naudojimo terminui, neturėdama tam nei teisės, nei pagrindo, o tai, mano nuomone, iš esmės reiškia, kad šis naudojimas negalėjo būti reglamentuojamas 1984 m. sutartimi. Be to, man atrodo, kad nors 10 priede buvo numatyta konkreti kiekvieno iš jame nurodytų stendų naudojimo pabaigos data, taip yra dėl to, kad vėliausiai iki šios datos kiekvienas atitinkamas stendas turėjo būti išmontuotas iš jo vietos ir nuo to momento jam nebebuvo taikomos 1984 m. sutarties nuostatos. Kitaip tariant, 10 priede išvardyti stendai galėjo būti naudojami kartu su stendais, sumontuotais pagal 1999 m. sutartį, tik iki šių naudojimo pabaigos datų, nekeičiant pirmiesiems stendams taikytinų sutarties sąlygų. Manau, kad toks požiūris tikrai neprieštarauja „pagrindiniams sutarčių teisės principams“, kaip teigia JCDecaux, ir iš tikrųjų yra vienintelis šiuos principus atitinkantis sprendimas.
61. Galiausiai manau, jog JCDecaux taip pat neįrodė, kad Bendrasis Teismas, trečiojoje motyvų dalyje skundžiamo sprendimo 29 punkte nurodęs, kad po 10 priede numatytų naudojimo pabaigos datų šiame priede išvardyti stendai „turėjo būti pakeisti naujais pagal 1999 m. sutartį, taigi jų atžvilgiu turėjo būti taikoma pareiga mokėti mokesčius ir nuomą“, akivaizdžiai klaidingai įvertino įrodymus. Mano nuomone, Bendrasis Teismas tokiais teiginiais ketino pasakyti tik tai, kad po šių datų JCDecaux, pirma, turėjo būti pašalinusi 10 priede išvardytus stendus ir, antra, sumontavusi naujus stendus pagal 1999 m. sutartyje nustatytą tvarką. Šiuo klausimu pažymiu, kad iš užsakymo, kuris buvo 1999 m. sutarties dalis, matyti, kad JCDecaux buvo įsipareigojusi „griežtai laikytis visų sutarties sąlygų“, įskaitant 280 reklaminių stendų įrengimą visoje Briuselio miesto teritorijoje, ir tai padaryti „per 8 kalendorinius mėnesius nuo užsakymo gavimo“. Priešingai, nei teigia JCDecaux, nemanau, kad Bendrasis Teismas vis dėlto konstatavo, kad ji privalėjo kiekvieną ginčijamą stendą „automatiškai“ ir „kiekvienoje vietoje“ pakeisti lygiaverčiu skaičiumi stendų, kuriems buvo taikoma 1999 m. sutartis(63). Be to, ginčijamame sprendime Komisija nesirėmė tokia prielaida.
62. Manau, kad Bendrojo Teismo išvada, padaryta skundžiamo sprendimo 30 punkte ir pakartota šios išvados 58 punkte, yra tik logiška šios išvados 59–61 punktuose išdėstytų argumentų pasekmė, todėl negali būti laikoma pagrįsta akivaizdžiai klaidingu faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimu. Mano nuomone, priešingai, nei teigia JCDecaux, Bendrasis Teismas, skundžiamo sprendimo 30 punkte nurodęs, kad taip ši bendrovė galėjo išvengti nuomos ir kitų mokesčių, kuriuos turėjo mokėti pagal 1999 m. sutartį, mokėjimo, nenusprendė, kad ginčijami stendai, kurie buvo palikti ir toliau naudojami pasibaigus 10 priede numatytiems naudojimo terminams, „ipso facto“ pateko į 1999 m. sutarties tvarkos taikymo sritį. Kaip Komisija nurodė Teisingumo Teismui pateiktose rašytinėse pastabose ir per teismo posėdį, teisiškai šie stendai nepateko nei į 1984 m. sutarties, nei į 1999 m. sutarties taikymo sritį. Vis dėlto, kaip, be kita ko, konstatavo Belgijos teismai, ginčijami stendai, kurie buvo palikti neišmontuoti ir toliau naudojami pasibaigus jų atitinkamam naudojimo terminui, buvo palikti neteisėtai. Susiklosčius tokiai faktinei padėčiai, kuri leido JCDecaux gauti didelių pajamų iš reklamos, nemokant nuomos ir kitų mokesčių, Komisija, siekdama įvertinti pranašumo buvimą, turėjo, pakartojant jos per teismo posėdį pavartotą frazę, pritaikyti „priešingos faktinės padėties scenarijų“(64). Mano nuomone, Bendrasis Teismas akivaizdžiai neviršijo protingo faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo ribų, šiuo tikslu patvirtinęs Komisijos pateiktą „scenarijų“, pagal kurį kaip pagrindu buvo remiamasi ginčijamų faktinių aplinkybių laikotarpiu taikyta tvarka, t. y. 1999 m. sutartyje numatyta teisine tvarka. Primenu, kad, atsižvelgiant į šioje sutartyje įtvirtintą išimtinumo sąlygą, tai buvo vienintelė tvarka, taikoma tokio pobūdžio stendų, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, eksploatavimui reklamos tikslais Briuselio miesto viešojoje erdvėje.
63. Norėčiau pridurti, kad, kaip per teismo posėdį pažymėjo Komisija ir CCB, tai, kad, skirtingai nei pagal 1984 m. sutartį, pagal 1999 m. sutartį gatvės įrenginių dalių nuosavybė buvo perleista Briuselio miestui, savaime neturi lemiamos reikšmės nuomos mokesčio mokėjimo klausimui. Šioje byloje kalbama apie nuomos mokestį ne už pačią gatvės įrenginių nuomą, o už stendų naudojimą reklamos tikslais viešojoje erdvėje(65).
64. Antroje dalyje ginčijami skundžiamo sprendimo 53, 54 ir 56 punktai ir teigiama, kad Bendrasis Teismas iškraipė taikytiną teisinę tvarką, kiek tai susiję su referencinio pagrindo nustatymu ir ginčijamų stendų eksploatavimo apmokestinimu.
65. Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad, kaip tai jau buvo padaryta ir Bendrajame Teisme, iš JCDecaux argumentų, pateiktų siekiant pagrįsti šią antrą dalį, neaišku, ar ji ginčija argumentus, susijusius su ekonominio pranašumo buvimu, ar argumentus, susijusius su atrankiuoju priemonės pobūdžiu(66). Darant prielaidą, kad tai yra antrasis atvejis, man atrodo, kad išvada skundžiamo sprendimo 53 punkte, kad JCDecaux argumentus reikia atmesti, nes, kadangi tai yra individuali priemonė, ekonominio pranašumo atrankusis pobūdis yra preziumuojamas, išlieka visiškai pagrįsta(67). Nagrinėjamu atveju kalbama apie individualią pagalbą, o ne bendrą pagalbos schemą.
66. Bet kuriuo atveju manau, kad JCDecaux nepateikė jokių duomenų, akivaizdžiai rodančių, kad kritikuojamuose skundžiamo sprendimo punktuose Bendrasis Teismas iškraipė atitinkamos nacionalinės teisės turinį arba padarė išvadas ar vertinimus, prieštaraujančius šios teisės turiniui.
67. Dėl skundžiamo sprendimo 54 punkto pažymėtina, jog iš JCDecaux argumentų neatrodo, kad ji kvestionuoja pačią Bendrojo Teismo išvadą, jog Belgijos valdžios institucijos per ikiteisminę procedūrą neginčijo, kad Briuselio miesto mokesčių reglamentai buvo referencinis mokestinis pagrindas. Bet kuriuo atveju laikausi nuomonės, kad Bendrasis Teismas, patvirtindamas Komisijos poziciją, kad šie mokesčių reglamentai turi būti laikomi referenciniu pagrindu, neatliko Belgijos Konstitucijos 170 straipsnio 4 dalies turiniui akivaizdžiai prieštaraujančio vertinimo. Nors šioje nuostatoje tikrai įtvirtinta Belgijos savivaldybių autonomija mokesčių srityje, todėl reklamos stendų eksploatavimo apmokestinimo tvarka įvairiose savivaldybėse gali skirtis, nesuprantu, kaip tai galėtų sutrukdyti Komisijai, siekiant nustatyti pranašumo buvimą šioje byloje, atsižvelgti tik į Briuselio miesto teritorijoje taikomus mokesčių teisės aktus.
68. Dėl argumento, kurį JCDecaux grindžia dviem 2016 m. lapkričio 4 d. Tribunal de première instance francophone de Bruxelles (Briuselio pirmosios instancijos teismas, bylas nagrinėjantis prancūzų kalba) sprendimais, pritariu Komisijos nuomonei, kad skundžiamo sprendimo 63 punkte Bendrasis Teismas ne į juos neatsižvelgia, o atmeta jų svarbą, kiek tai susiję su nagrinėjamos priemonės kvalifikavimu kaip valstybės pagalbos. Tuose sprendimuose Tribunal de première instance francophone de Bruxelles (Briuselio pirmosios instancijos teismas, bylas nagrinėjantis prancūzų kalba) konstatavo, kad JCDecaux neprivalėjo mokėti mokesčio už reklamos stendus, numatyto 2010 m. gruodžio 20 d. ir 2011 m. gruodžio 5 d. mokesčių reglamentuose, nes šių reglamentų 9 straipsnio pirmoje įtraukoje buvo numatyta, kad šis mokestis netaikomas Briuselio miestui priklausantiems reklamos stendams. Vis dėlto, nors 1999 m. sutartyje numatyti stendai iš tikrųjų priklausė Briuselio miestui, taip nebuvo kalbant apie 1984 m. sutartyje numatytus stendus, kurie buvo JCDecaux nuosavybė. Kalbant apie ginčijamus stendus, kuriuos ši bendrovė išlaikė ir toliau eksploatavo pasibaigus 10 priede numatytiems naudojimo terminams, pažymėtina, jog jie išliko jos nuosavybė, tačiau, kaip nurodyta šios išvados 60 punkte, jų eksploatavimui nebebuvo taikoma 1984 m. sutartis. Tad pasibaigus minėtiems terminams nuo 2001 m. jiems buvo taikomi Briuselio miesto priimti mokesčių reglamentai. Taigi Bendrajam Teismui negalima priekaištauti akivaizdžiai iškraipius taikytinus nacionalinės teisės aktus ar su jais susijusią nacionalinių teismų jurisprudenciją.
69. Galiausiai pritariu Komisijai ir dėl to, kad aplinkybė, jog CCB kelerius metus nebuvo apmokestinama mokesčiu už reklamos stendus, kuriuos ji eksploatavo kitų savivaldybių teritorijoje, neturi reikšmės analizuojant JCDecaux suteiktą pranašumą, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Kitaip tariant, tai, kad CCB bet kuriuo atveju buvo atleista nuo mokesčio kitose savivaldybėse nei Briuselio miestas, nereiškia, kad šiame mieste JCDecaux taikomas atleidimas nuo mokesčio neturėtų būti kvalifikuojamas kaip valstybės pagalba. Aplinkybės, kad Bendrasis Teismas aiškiai neaptarė šio klausimo skundžiamame sprendime, nepakanka įrodyti, jog buvo akivaizdžiai iškraipytos faktinės aplinkybės ar taikytini teisės aktai. Tai, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į 2018 m. rugsėjo 4 d. Cour d’appel de Bruxelles sprendimą, kuris buvo patvirtintas kasacine tvarka 2021 m. spalio 1 d. Cour de cassation (Kasacinis teismas) sprendimu, taip pat negali reikšti tokio iškraipymo, nes iš bylos medžiagos nematyti, kad apie šiuos sprendimus jis sužinojo nagrinėdamas bylą.
70. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad antrąjį apeliacinio skundo pagrindą taip pat reikia atmesti kaip nepagrįstą.
Išvada
71. Atsižvelgdamas į visa, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui atmesti visą apeliacinį skundą ir, remiantis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 1 dalimi, priteisti iš JCDecaux Street Furniture Belgium Europos Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Clear Channel Belgium, pirmojoje instancijoje įstojusi į bylą šalis, dalyvavo žodinėje proceso dalyje Teisingumo Teisme, tačiau neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų iš JCDecaux. Šiomis aplinkybėmis pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 4 dalį reikia nuspręsti, kad ji padengia savo bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliaciniame procese.