Language of document : ECLI:EU:C:2021:899

GENERALINĖS ADVOKATĖS

JULIANE KOKOTT IŠVADA,

pateikta 2021 m. lapkričio 9 d.(1)

Byla C479/21 PPU

SN,

SD,

dalyvaujant:

Governor of Cloverhill Prison,

Airijai,

Attorney General,

Governor of Mountjoy prison

(Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas, Airija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – ESS protokolas (Nr. 21) – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR – Europos arešto orderis – Susitarimas dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos – Europos Sąjungos bei Europos atominės energijos bendrijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prekybos ir bendradarbiavimo susitarimas – Teisiniai pagrindai – ESS 50 straipsnis – SESV 217 straipsnis“






I.      Įvadas

1.        Teisingumo Teismo prašoma nustatyti, ar Airija privalo vykdyti Jungtinės Karalystės išduotus Europos arešto orderius, nepaisydama tos valstybės išstojimo iš Europos Sąjungos.

2.        Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės 2020 m. sudaryto Susitarimo dėl išstojimo(2) ir 2021 m. sudaryto Prekybos ir bendradarbiavimo susitarimo(3) nuostatos apima aptariamų arešto orderių vykdymą.

3.        Vis dėlto ESS ir SESV protokole Nr. 21(4), priimtame pagal 2007 m. Lisabonos sutartį ir įsigaliojusiame 2009 m. gruodžio 1 d., nustatyta, kad Airijos neįpareigoja ES priemonės, susijusios su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, išskyrus atvejus, kai ši valstybė narė aiškiai pasirenka dalyvauti taikant tam tikrą priemonę. Airija nepasirinko dalyvauti taikant aptariamas dviejų nagrinėjamų susitarimų nuostatas. Taigi būtina išnagrinėti, ar dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos Airija turėjo pasirinkti dalyvauti taikant nuostatas, susijusias su Europos arešto orderiu, tam, kad šios nuostatos būtų taikomos. O tai priklauso nuo to, ar šioms nuostatoms taikomas Protokolas Nr. 21.

4.        Vis dėlto Protokolas Nr. 21 netaikomas, jeigu Europos Sąjunga šiuos susitarimus tinkamai grindė savo išorės kompetencija sudaryti susitarimą dėl išstojimo (ESS 50 straipsnio 2 dalis) ir asociacijos susitarimą (SESV 217 straipsnis), o ne kompetencija, susijusia su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve. Šiuo požiūriu svarbiausia aplinkybė yra tai, kad pagal šias dvi perdavimo tvarkas nesukurti nauji įsipareigojimai, be kita ko, Airijai, o tik išplėsti jau turimi.

II.    Teisinis pagrindas

A.      ESS

5.        ESS 50 straipsnyje nustatytos išstojimo iš Europos Sąjungos taisyklės:

„1.      Bet kuri valstybė narė pagal savo konstitucines nuostatas gali nuspręsti išstoti iš Sąjungos.

2.      Nusprendusi išstoti iš Sąjungos valstybė narė apie savo ketinimą praneša Europos Vadovų Tarybai. Vadovaudamasi Europos Vadovų Tarybos pateiktomis gairėmis, Sąjunga susidera ir sudaro su ta valstybe susitarimą, kuriame nustatoma išstojimo iš Sąjungos tvarka atsižvelgiant į pagrindinius būsimų tos valstybės santykių su Sąjunga principus. Dėl šio susitarimo deramasi pagal [SESV] 218 straipsnio 3 dalį. Gavusi Europos Parlamento pritarimą, jį Sąjungos vardu sudaro Taryba spręsdama kvalifikuota balsų dauguma.

3.      Jei Europos Vadovų Taryba, susitarusi su išstojančia valstybe nare, vieningai nenusprendžia pratęsti termino, Sutartys tai valstybei nustoja galioti nuo susitarimo dėl išstojimo įsigaliojimo dienos arba, jei tokio susitarimo nėra, praėjus dvejiems metams po to, kai gaunamas šio straipsnio 2 dalyje nurodytas pranešimas.

4.      Taikant 2 ir 3 dalį, Europos Vadovų Tarybos ar Tarybos narys, atstovaujantis išstojančiai valstybei narei, nedalyvauja Europos Vadovų Taryboje ar Taryboje dėl išstojančios valstybės vykstančiose diskusijose ar dėl jos priimant sprendimus.

Kvalifikuota balsų dauguma apibrėžiama pagal [SESV] 238 straipsnio 3 dalies b punktą.

5.      <…>“

B.      SESV

6.        SESV 217 straipsnis yra asociacijos susitarimų sudarymo teisinis pagrindas:

„Sąjunga su viena arba keletu trečiųjų šalių ar tarptautinių organizacijų gali sudaryti susitarimus steigti asociaciją, numatančią abipuses teises ir pareigas, bendrą veiklą ir specialią tvarką.“

7.        SESV 218 straipsnio 6 ir 8 dalyse nustatyti procedūriniai reikalavimai, taikomi sudarant tarptautinius susitarimus ir, be kita ko, asociacijos sutartis:

„6.      Taryba, remdamasi derybininko pasiūlymu, priima sprendimą dėl susitarimo sudarymo.

Išskyrus tuos atvejus, kai susitarimas išimtinai susijęs su bendra užsienio ir saugumo politika, Taryba priima sprendimą dėl susitarimo sudarymo:

a)      gavusi Europos Parlamento pritarimą šiais atvejais:

i)      asociacijos sutartims;

<…>

8.      Laikydamasi tos tvarkos Taryba visais atvejais sprendžia kvalifikuota balsų dauguma.

Tačiau ji sprendžia vieningai, kai susitarimas priklauso sričiai, kurioje Sąjungos aktams priimti reikia balsų vieningumo, taip pat ir sudarant asociacijos susitarimus <…>“

C.      Protokolas Nr. 21

8.        Vadovaujantis Protokolo Nr. 21 1 straipsniu Airija nedalyvauja nustatant priemones dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės:

„Laikydamosi 3 straipsnio nuostatų, Jungtinė Karalystė ir Airija nedalyvauja Tarybos darbe nustatant priemones, siūlomas pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo III dalies V antraštinę dalį. <…>“

9.        Protokolo Nr. 21 2 straipsnyje patikslintas 1 straipsnio poveikis:

„Dėl 1 straipsnio ir laikantis 3, 4 ir 6 straipsnių jokios Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo III dalies V antraštinės dalies nuostatos, jokia pagal šią antraštinę dalį nustatyta priemonė ir jokia Sąjungos pagal šią antraštinę dalį sudarytų tarptautinių sutarčių nuostata nei jokie Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimai, aiškinantys šias nuostatas ar priemones, nėra privalomi arba taikomi Jungtinei Karalystei ar Airijai; minėtos nuostatos, priemonės ir sprendimai neturi jokios įtakos šių valstybių kompetencijai, teisėms bei įsipareigojimams; taip pat šios nuostatos, priemonės ar sprendimai, taikomi Jungtinei Karalystei ar Airijai, neturi jokios įtakos acquis communautaire ar Sąjungos acquis ir nėra Sąjungos teisės dalis.“

10.      Vis dėlto pagal Protokolo Nr. 21 3 straipsnį Airija gali pranešti Tarybai apie savo pageidavimą dalyvauti nustatant ir taikant tokią priemonę ir pagal 4 straipsnį ši valstybė narė gali pripažinti tokią priemonę ją nustačius.

D.      Pagrindų sprendimas 2002/584

11.      Taryba priėmė Pagrindų sprendimą 2002/584(5) ir jį iš dalies keičiantį Pamatinį sprendimą 2009/299(6) vienbalsiai pagal Europos Sąjungos sutartį ir ypač jos 31 straipsnio 1 dalies a punktą ir 34 straipsnio 2 dalies b punktą, prieš 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojant Lisabonos sutarties ir Protokolo Nr. 21 pakeitimams. Taigi abu pamatiniai sprendimai yra privalomi Airijai, nors Airija aiškiai nepranešė Tarybai apie pageidavimą dalyvauti juos priimant ir taikant arba apie tai, kad ji juos pripažįsta.

12.      Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyti pagrindiniai valstybių narių įsipareigojimai dėl Europos arešto orderio:

„1.      Europos arešto orderis yra teisminis sprendimas, kurį išduoda [priima] valstybė narė, kad kita valstybė narė areštuotų [suimtų] ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę [siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą arba laisvės atėmimo bausmę], arba sprendimą dėl įkalinimo.

2.      Valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis.“

13.      Kadangi tuo metu, kai Jungtinės Karalystės valdžios institucijos išdavė aptariamus arešto orderius, ji jau nebebuvo valstybė narė, Pagrindų sprendimas 2002/584 negali būti tiesiogiai laikomas jų vykdymo pagrindu.

E.      Susitarimas dėl išstojimo

14.      Susitarimas dėl išstojimo grindžiamas ESS 50 straipsnio 2 dalimi(7). Jis įsigaliojo 2020 m. vasario 1 d.(8)

15.      Susitarimo dėl išstojimo 126 straipsnyje nustatytas pereinamasis laikotarpis, kuris prasidėjo Susitarimo dėl išstojimo įsigaliojimo dieną ir baigėsi 2020 m. gruodžio 31 d. 127 straipsnyje įtvirtinta, kad pereinamuoju laikotarpiu Jungtinei Karalystei ir jos teritorijoje taikoma Sąjungos teisė, jeigu Susitarime dėl išstojimo nenustatyta kitaip. Kadangi Susitarime dėl išstojimo nenustatyta, kad dėl su Europos arešto orderiu susijusių nuostatų galima nukrypti nuo 127 straipsnio, pereinamuoju laikotarpiu šios nuostatos ir toliau buvo taikomos.

16.      Susitarimo dėl išstojimo 185 straipsnyje, be kita ko, įtvirtinta, kad „[a]ntra ir trečia dalys, išskyrus 19 straipsnį, 34 straipsnio 1 dalį, 44 straipsnį ir 96 straipsnio 1 dalį, taip pat šeštos dalies I antraštinė dalis ir 169–181 straipsniai taikomi nuo pereinamojo laikotarpio pabaigos“.

17.      Susitarimo dėl išstojimo trečioje dalyje yra 62 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti nebaigtą teisminį bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose, kurioje nustatyta:

„Jungtinėje Karalystėje, taip pat valstybėse narėse su Jungtine Karalyste susijusiais atvejais toliau nurodyti aktai taikomi taip:

a)      <…>

b)      Tarybos pagrindų sprendimas 2002/584/TVR <…> taikomas Europos arešto orderiams tais atvejais, kai, siekiant įvykdyti Europos arešto orderį, prašomas perduoti asmuo buvo areštuotas iki pereinamojo laikotarpio pabaigos <…>;

<…>“

18.      Susitarimo dėl išstojimo 185 straipsnyje taip pat nustatyta, kad valstybės narės gali nuspręsti neperduoti savo piliečių Jungtinei Karalystei. Vokietijos Federacinė Respublika, Austrijos Respublika ir Slovėnijos Respublika šia galimybe pasinaudojo(9).

F.      Prekybos ir bendradarbiavimo susitarimas

19.      Europos Sąjungos bei Europos atominės energijos bendrijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prekybos ir bendradarbiavimo susitarimas yra asociacijos susitarimas, grindžiamas SESV 217 straipsniu(10). Jis įsigaliojo 2021 m. gegužės 1 d., jį ratifikavus Europos Sąjungai ir Jungtinei Karalystei(11).

20.      Prekybos ir bendradarbiavimo susitarimo trečios dalies VII antraštinėje dalyje (596–632 straipsniai) nustatyta ekstradicijos tvarka tarp valstybių narių ir Jungtinės Karalystės.

21.      Prekybos ir bendradarbiavimo susitarimo 632 straipsnyje įtvirtinta, kad VII antraštinė dalis „taikoma Europos arešto orderiams, kuriuos kuri nors valstybė pagal Tarybos pagrindų sprendimą 2002/584/TVR <…> išdavė iki pereinamojo laikotarpio pabaigos, jei prašomas perduoti asmuo nebuvo suimtas arešto orderio vykdymo tikslu iki pereinamojo laikotarpio pabaigos“.

III. Faktinės aplinkybės ir prašymas priimti prejudicinį sprendimą

22.      2020 m. kovo 20 d. Jungtinės Karalystės teisminė institucija dėl SD išdavė Europos arešto orderį, kuriuo prašoma jį perduoti Jungtinei Karalystei, kad jis atliktų aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę. 2020 m. rugsėjo 9 d. SD buvo sulaikytas Airijoje. 2021 m. vasario 8 d. High Court (Aukštasis teismas, Airija) priėmė nutartį dėl SD perdavimo Jungtinei Karalystei ir paskesnę nutartį, kuria jam skirtas kardomasis kalinimas iki perdavimo.

23.      2020 m. spalio 5 d. Jungtinės Karalystės teisminė institucija dėl SN taip pat išdavė Europos arešto orderį, kuriuo prašoma jį perduoti siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn už 14 nusikalstamų veikų. 2021 m. vasario 25 d. SN buvo sulaikytas Airijoje ir jam buvo skirtas kardomasis kalinimas, kol bus išnagrinėtas prašymas jį perduoti.

24.      2021 m. vasario 16 d. SD vardu High Court (Aukštasis teismas) buvo pateiktas prašymas pagal Airijos Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalies 2 punktą atlikti tyrimą dėl SD suėmimo teisėtumo. SD kardomojo kalinimo teisėtumas buvo ginčijamas remiantis tuo, kad Europos arešto orderio sistema Airijos ir Jungtinės Karalystės tarpusavio santykiuose nebetaikoma. 2021 m. kovo 5 d. panašus prašymas buvo pateiktas SN vardu.

25.      High Court (Aukštasis teismas) konstatavo, kad SD ir SN buvo suimti teisėtai, todėl atsisakė nurodyti juos paleisti. Jiems abiem buvo leista pateikti skundą tiesiogiai Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas, Airija), bet jie turėjo būti toliau kalinami, kol Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) išnagrinės jų skundus.

26.      Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) nuomone, gali būti, kad Susitarime dėl išstojimo ir Prekybos ir bendradarbiavimo susitarime nustatytos taisyklės, kiek jos susijusios su Europos arešto orderio sistema, nėra privalomos Airijai. Jeigu taip būtų, Airijos priimtos nacionalinės priemonės, kuriomis siekiama toliau taikyti Europos arešto orderio sistemą Jungtinėje Karalystėje, negaliotų, taigi tolesnis apeliantų kalinimas taip pat būtų neteisėtas.

27.      Atsižvelgdamas į tai, Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) Teisingumo Teismui pateikė šiuos klausimus:

„Atsižvelgiant į tai, kad Airija turi teisę išsaugoti suverenitetą laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės srityje ir turi teisę pasirinkti dalyvauti taikant Sąjungos šioje srityje pagal SESV trečiosios dalies V antraštinę dalį priimtas priemones;

atsižvelgiant į tai, kad nurodytas Susitarimo dėl išstojimo (ir sprendimo dėl jo sudarymo) materialinis teisinis pagrindas yra ESS 50 straipsnis;

atsižvelgiant į tai, kad nurodytas Prekybos ir bendradarbiavimo susitarimo (ir sprendimo dėl šio susitarimo sudarymo) materialinis teisinis pagrindas yra SESV 217 straipsnis; ir

atsižvelgiant į tai, kad iš to matyti, jog nebuvo manoma, kad Airijos sutikimas dalyvauti yra būtinas arba leistinas, taigi tokia galimybė nebuvo įgyvendinta:

a)      ar Susitarimo dėl išstojimo nuostatos, kuriose numatyta toliau taikyti Europos arešto orderio sistemą Jungtinėje Karalystėje šiame susitarime numatytu pereinamuoju laikotarpiu, gali būti laikomos privalomomis Airijai, atsižvelgiant į reikšmingą su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve susijusį jų turinį, ir

b)      ar Prekybos ir bendradarbiavimo susitarimo nuostatos, kuriose numatyta toliau taikyti Europos arešto orderio sistemą Jungtinėje Karalystėje pasibaigus atitinkamam pereinamajam laikotarpiui, gali būti laikomos privalomomis Airijai, atsižvelgiant į reikšmingą su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve susijusį jų turinį?“

28.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė šį prašymą nagrinėti pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnyje numatytą prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą. 2021 m. rugpjūčio 18 d. Teisingumo Teismo pirmoji kolegija nusprendė šį prašymą patenkinti. 2021 m. rugsėjo 7 d. Teisingumo Teismo bendrasis susirinkimas perdavė bylą nagrinėti didžiajai kolegijai.

29.      Rašytines pastabas pateikė SD, SN, Airija, Europos Sąjungos Taryba ir Europos Komisija. Šios šalys ir Danijos Karalystė taip pat dalyvavo 2021 m. rugsėjo 27 d. posėdyje.

IV.    Teisinis vertinimas

30.      Šioje byloje kyla klausimas, ar į Susitarimą dėl išstojimo ir Prekybos ir bendradarbiavimo susitarimą įtrauktos nuostatos dėl Europos arešto orderių vykdymo yra privalomos Airijai.

31.      Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) aiškina, kad pagal Airijos teisę Jungtinės Karalystės išduotą Europos arešto orderį leidžiama vykdyti ir prašomą perduoti asmenį leidžiama suimti tik jeigu pagal Sąjungos teisę Airija yra saistoma atitinkamo įsipareigojimo.

32.      Prieš 2020 m. sausio 31 d. įsigaliojant Jungtinės Karalystės išstojimui iš Europos Sąjungos, šis įsipareigojimas kilo tiesiogiai iš Pagrindų sprendimo 2002/584. Per paskui prasidėjusį pereinamąjį laikotarpį, kuris baigėsi 2020 m. gruodžio 31 d., Pagrindų sprendimas buvo toliau taikomas pagal Susitarimo dėl išstojimo 127 straipsnį. Vis dėlto šios taisyklės SD ir SN atvejais netaikomos, nes jie nebuvo perduoti Jungtinei Karalystei iki pereinamojo laikotarpio pabaigos.

33.      Kadangi SD buvo sulaikytas nepasibaigus pereinamajam laikotarpiui, jo situacijai taikomas Susitarimo dėl išstojimo 62 straipsnio 1 dalies b punktas ir 185 straipsnis. Pagal šias nuostatas jo Europos arešto orderiui turi būti toliau taikomas Pagrindų sprendimas 2002/584.

34.      O SN Airijos valdžios institucijos sulaikė pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, nors Jungtinės Karalystės institucijos Europos arešto orderį išdavė per pereinamąjį laikotarpį pagal Pagrindų sprendimą 2002/584. Pagal Prekybos ir bendradarbiavimo susitarimo 632 straipsnį tai situacijai turi būti taikoma to susitarimo trečios dalies VII antraštinėje dalyje nustatyta nauja ekstradicijos tvarka.

35.      SD ir SN prieštarauja šių dviejų susitarimų nuostatų taikymui. Jie teigia, kad šiomis nuostatomis sukurti nauji įpareigojimai, susiję su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve. Pagal Protokolą Nr. 21 tokie įpareigojimai Airijai būtų privalomi tik jeigu ta valstybė narė aiškiai sutiktų būti jų saistoma (t. y. pasinaudotų teise dalyvauti). SD ir SN tvirtina, kad, Airijai neišreiškus sutikimo dalyvauti, ES neturi kompetencijos priimti atitinkamų Airijai taikomų nuostatų, nes ta valstybė narė neperdavė šios kompetencijos Europos Sąjungai.

36.      Šį požiūrį išnagrinėsiu dviem etapais. Pirmiausia nurodysiu Protokolo Nr. 21 taikymo sąlygas, nustatytas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, būtent kad jo taikymas priklauso nuo aptariamos priemonės teisinio pagrindo (A skirsnis). Antra, aptarsiu, ar atitinkamos nuostatos, būtent Susitarimo dėl išstojimo 62 straipsnio 1 dalies b punktas ir 185 straipsnis ir Prekybos ir bendradarbiavimo susitarimo trečios dalies VII antraštinė dalis, ypač jos 632 straipsnis, turėjo būti grindžiamos kompetencija, susijusia su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve (B skirsnio 1 ir 2 dalys).

A.      Protokolo Nr. 21 taikymo sąlygos

37.      Pagal Protokolą Nr. 21 Airija nedalyvauja taikant pagal SESV trečiosios dalies V antraštinę dalį, kuri apima laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, priimamas priemones, išskyrus atvejus, kai ji sutinka dalyvauti taikant tokias priemones.

38.      Vis dėlto, kaip jau paaiškinau dviejose ankstesnėse išvadose, Protokolo Nr. 21 materialinė taikymo sritis aiškiai apribota laisvės, saugumo ir teisingumo erdve. Be to, šį protokolą, kaip išimtį, reikia aiškinti siaurai. Protokolo dalykas ir tikslas nėra leisti Airijai savo nuožiūra nuspręsti, ar dalyvauti taikant ES institucijų patvirtintas priemones ir jomis privalomai vadovautis kitose ES teisės taikymo srityse(12).

39.      Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad teisės akto teisinis pagrindas lemia, ar protokolas turi būti taikomas, o ne atvirkščiai(13). Kitaip tariant: Protokolas Nr. 21 taikomas tik teisės aktams, kurie yra arba turėtų būti grindžiami kompetencija, kylančia iš SESV trečiosios dalies V antraštinės dalies. Ir atvirkščiai – teisės aktui, susijusiam su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, protokolas nebus taikomas, jeigu jo nebūtina grįsti tokia kompetencija.

B.      Susitarimų teisiniai pagrindai

40.      Nagrinėjami du susitarimai grindžiami kompetencija, susijusia ne su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, o veikiau atitinkamai su susitarimais dėl išstojimo (ESS 50 straipsnio 2 dalis) ir kompetencija sudaryti asociacijos susitarimą (SESV 217 straipsnis).

41.      Taigi būtina nustatyti, ar Susitarimo dėl išstojimo 62 straipsnio 1 dalies b punktas arba Prekybos ir bendradarbiavimo susitarimo trečios dalies VII antraštinė dalis, ypač jos 632 straipsnis, (veikiau arba papildomai) turėjo būti grindžiami kompetencija, susijusia su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, t. y. SESV 82 straipsnio 1 dalies d punktu.

42.      Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją ES teisės akto teisinio pagrindo parinkimas, įskaitant aktą, priimtą siekiant sudaryti tarptautinį susitarimą, turi būti grindžiamas objektyviais elementais, kuriems gali būti taikoma teisminė kontrolė ir prie kurių priskirtini tokio teisės akto tikslas ir turinys. Jeigu išnagrinėjus ES teisės aktą matyti, kad juo siekiama dvigubo tikslo arba jis turi dvi sudedamąsias dalis, ir jeigu vieną iš šių tikslų arba vieną iš šių dalių galima išskirti kaip pagrindinį (pagrindinę), o kitą tik kaip papildomą, teisės aktas turi būti grindžiamas tik vienu teisiniu pagrindu – tuo, kurio reikalauja pagrindinis ar dominuojantis tikslas arba pagrindinė ar dominuojanti sudedamoji dalis. Išimties atveju, jeigu vis dėlto nustatoma, kad teisės aktu kartu siekiama kelių tikslų arba jis turi kelias neatskiriamas sudedamąsias dalis ir nė vienas iš tokių tikslų ar tokių dalių nėra papildomas kitų atžvilgiu ir dėl to taikomos skirtingos Sutarčių nuostatos, tokia priemonė turi būti grindžiama atitinkamais skirtingais teisiniais pagrindais. Vis dėlto dvigubu teisiniu pagrindu negalima remtis, kai numatytos teisės aktų priėmimo procedūros pagal kiekvieną iš tokių pagrindų tarpusavyje yra nesuderinamos(14).

43.      Be to, Teisingumo Teismas ne kartą konstatavo, kad Protokolas Nr. 21 neturi įtakos sprendžiant klausimą dėl tinkamo teisinio pagrindo priimant tarptautinius susitarimus(15). Ši jurisprudencija atitinka ankstesniame punkte nurodytus bendruosius principus ir pats protokolas nepatvirtina jokio kito požiūrio. Taigi SD ir SN argumentą, kad svarbesnio tikslo kriterijaus negalima taikyti tuo atveju, kai priemonės susijusios su Protokolu Nr. 21, reikia atmesti.

44.      Atsižvelgdama į šiuos argumentus, dabar išnagrinėsiu dviejų susitarimų nuostatų dėl arešto orderio teisinius pagrindus.

1.      Susitarimo dėl išstojimo 62 straipsnio 1 dalies b punkto teisinis pagrindas

45.      Susitarimas dėl išstojimo, įskaitant jo 62 straipsnio 1 dalies b punktą, grindžiamas ESS 50 straipsnio 2 dalimi. ESS 50 straipsnio 2 dalies antrame sakinyje nustatyta, kad Sąjunga susidera ir sudaro su išstojančia valstybe susitarimą, kuriame nustatoma išstojimo iš Sąjungos tvarka atsižvelgiant į pagrindinius būsimų tos valstybės santykių su Sąjunga principus. Jos ketvirtame sakinyje įtvirtinta, kad tą susitarimą, gavusi Europos Parlamento pritarimą, Sąjungos vardu sudaro Taryba spręsdama kvalifikuota balsų dauguma.

46.      Kaip, be kita ko, aiškina Komisija, šiuo tikslu ESS 50 straipsnio 2 dalyje numatyta kompetencija taikant vieną specialią procedūrą sudaryti vieną išsamų susitarimą, apimantį visas sutarčių reglamentuojamas sritis, kurios yra svarbios išstojimui. Toks susitarimas apima pagal Sąjungos teisę vykdomų procedūrų, kurios nėra užbaigtos išstojimo metu, užbaigimą, kiek tai susiję su išstojančia valstybe. Tam reikia detalių taisyklių ir susitarimų daugelyje skirtingų sričių, patenkančių į ES aquis taikymo sritį. Siekiant užtikrinti tvarkingą išstojimą, atsižvelgiant į Sąjungos, jos valstybių narių ir, žinoma, išstojančios valstybės interesus, šiose taisyklėse ir susitarimuose gali būti nustatyti pereinamieji laikotarpiai, per kuriuos ribotą laiką po to, kai įsigalioja išstojimas, Sąjungos teisė ir toliau taikoma išstojančiai valstybei.

47.      Taigi Susitarimo dėl išstojimo 127 straipsnyje nustatyta, kad Jungtinės Karalystės išstojimo iš Sąjungos pirmajame etape nuo išstojimo dienos iki pereinamojo laikotarpio pabaigos Jungtinei Karalystei ir jos teritorijoje ir toliau taikoma Sąjungos teisė.

48.      Vėliau išstojimo antrajame etape, t. y. nuo pereinamojo laikotarpio pabaigos, turi būti taikomos Susitarime dėl išstojimo nustatytos specialios taisyklės pagal Susitarimo dėl išstojimo 185 straipsnio ketvirtą–septintą pastraipas.

49.      Iš tiesų tos antrojo etapo specialios taisyklės, kaip ir pereinamuoju laikotarpiu toliau taikoma didžioji dalis Sąjungos teisės, apima daug skirtingų politikos sričių, įskaitant, be kita ko, perdavimo tvarką baudžiamosiose bylose pagal Susitarimo dėl išstojimo 62 straipsnio 1 dalies b punktą. Paprastai vykdydama tokią politiką Sąjunga veikia remdamasi konkrečiais įgaliojimais, ir iš jos reikalaujama laikytis tų įgaliojimų apribojimų, kaip antai Protokolo Nr. 21.

50.      Vis dėlto atsižvelgiant į Susitarimo dėl išstojimo tikslą, visos šios konkrečios politikos sritys neišvengiamai yra šalutinės pagrindinio visa apimančio tikslo nustatyti išsamią perėjimo nuo narystės Europos Sąjungoje prie trečiosios šalies statuso tvarką atžvilgiu. Tai itin platus tikslas, nes jam įgyvendinti būtinos priemonės gali būti susijusios su labai įvairiomis konkrečiomis sritimis(16). Iš tiesų turi būti įmanoma susitarime aptarti visus Sąjungos teisės reglamentuojamus klausimus.

51.      Konkrečių politikos sričių, kurioms taikomas Susitarimas dėl išstojimo, teisiniuose pagrinduose nustatytos procedūros patvirtina jų šalutinį pobūdį valstybei narei išstojant iš Sąjungos.

52.      Tai ypač akivaizdu kalbant apie politikos sritis, kuriose tam, kad Taryba galėtų veikti, paprastai reikalaujama balsų vieningumo, pavyzdžiui, netiesioginių mokesčių srityje, kuriai taikomi Susitarimo dėl išstojimo 51–53 straipsniai. Pagal SESV 113 straipsnį Taryba nuostatas dėl netiesioginių mokesčių suderinimo priima vieningai, bet vieningumas negali būti derinamas su kvalifikuota balsų dauguma(17), numatyta ESS 50 straipsnio 2 dalyje. Be to, pagal SESV 113 straipsnį Taryba privalo tik konsultuotis su Europos Parlamentu, o pagal ESS 50 straipsnio 2 dalį būtinas Parlamento pritarimas.

53.      Šis teisėkūros procedūrų nesuderinamumo klausimas negali būti išspręstas iš Susitarimo dėl išstojimo pašalinant klausimus, kuriems spręsti turi būti taikomos nesuderinamos procedūros, nes ESS 50 straipsnio 2 dalyje nenumatyta išstojimo tvarkos išimčių.

54.      Kaip pažymi Taryba, ESS 50 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas visapusiškas požiūris ir numatyta teisėkūros procedūra būtini dėl to, kad išstojimas yra išskirtinė situacija. Kaip parodė Jungtinės Karalystės išstojimas, tokie platūs susitarimai turi būti pasiekti esant dideliam politiniam spaudimui ir per labai trumpą laikotarpį. Jeigu Tarybos būtų reikalaujama vieningumo arba tam tikri klausimai nebūtų sprendžiami bendra tvarka, šis procesas taptų sudėtingesnis ir padidėtų rizika nepasiekti jokio susitarimo.

55.      Taigi, jei kaskart, kai susitarimas dėl išstojimo darytų poveikį konkrečiai sričiai, būtų reikalaujama, kad jis taip pat būtų grindžiamas kita nuostata nei ESS 50 straipsnio 2 dalis, pastarojoje nuostatoje numatyta kompetencija ir procedūra praktiškai netektų prasmės(18).

56.      Taigi susitarime dėl išstojimo esančios sąlygos, susijusios su įvairiomis konkrečiomis sritimis, negali pakeisti viso susitarimo kvalifikavimo, kurį reikia atlikti atsižvelgiant į jo esminį dalyką, o ne į atskiras sąlygas(19).

57.      Teisingumo Teismas panašaus požiūrio laikosi dėl vystomojo bendradarbiavimo susitarimų, bet taiko išlygą, pagal kurią sąlygose konkrečiose srityse negali būti numatyti tokie platūs įsipareigojimai, kad jais iš tiesų būtų siekiama kitokių nei vystomojo bendradarbiavimo tikslų(20).

58.      Nepaisant to, ar ši išlyga taikoma susitarimams dėl išstojimo, Susitarimo dėl išstojimo 62 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytoje perdavimo tvarkoje bet kuriuo atveju nenumatyta plačių įsipareigojimų, kuriais būtų siekiama kitokių nei tvarkingo išstojimo proceso tikslų. Joje tik, atsižvelgiant į išstojimą, ribotam pereinamajam laikotarpiui išplečiami ir keičiami esami įsipareigojimai.

59.      Susitarimo dėl išstojimo 62 straipsnio 1 dalies b punkto taikymas yra puikus tokio išplėtimo pavyzdys, nes iš jo kylantis įsipareigojimas grindžiamas tuo, kad Airija dalyvauja Europos arešto orderio sistemoje, taigi galėjo gauti tokių orderių iš Jungtinės Karalystės iki pereinamojo laikotarpio pabaigos. O Europos apsaugos orderio(21) sistemoje Airija nedalyvauja, taigi ji negalėjo gauti tokių orderių, dėl kurių jai kiltų įsipareigojimų pagal 62 straipsnio 1 dalies k punktą.

60.      Be kita ko, negalima pagrįstai teigti, kad Susitarimo dėl išstojimo 62 straipsnio 1 dalies b punkte Airijai sukurti nauji įpareigojimai, nes ta valstybė narė turėjo panašių įsipareigojimų pagal Pagrindų sprendimą 2002/584 iki to susitarimo įsigaliojimo.

61.      Priešingai, nei tvirtina SD ir SN, generalinio advokato G. Hogan argumentai(22) dėl Konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su ja (Stambulo konvencija)(23) nėra svarbūs šiai bylai. Europos Sąjunga ketina sudaryti šią konvenciją remdamasi konkrečiais įgaliojimais, susijusiais su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve. Generalinis advokatas G. Hogan su šiuo požiūriu sutinka(24). Remiantis šia prielaida, Stambulo konvencija tikrai patenka į Protokolo Nr. 21 taikymo sritį.

62.      SD ir SN teigia, kad tai reiškia, jog Susitarimas dėl išstojimo taip pat turėjo būti sudarytas remiantis šiais įgaliojimais ir jam taikomas protokolas. Vis dėlto Stambulo konvencija yra visiškai kitoks susitarimas ir tai atsispindi nagrinėjamuose teisiniuose pagrinduose. Be kita ko, generalinis advokatas G. Hogan nenagrinėja ESS 50 straipsnio 2 dalies aiškinimo arba Susitarimo dėl išstojimo tinkamo teisinio pagrindo.

63.      Taigi Susitarimo dėl išstojimo 62 straipsnio 1 dalies b punktas tinkamai grindžiamas tik ESS 50 straipsnio 2 dalimi. Nebūtina derinti šios kompetencijos su kompetencija, susijusia su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve.

2.      Prekybos ir bendradarbiavimo susitarimo trečios dalies VII antraštinės dalies ir visų pirma jos 632 straipsnio teisinis pagrindas

64.      Sąjunga sudarė Prekybos ir bendradarbiavimo susitarimą remdamasi SESV 217 straipsniu. Pagal tą nuostatą leidžiama su trečiosiomis šalimis sudaryti susitarimus steigti asociaciją, numatančią abipuses teises ir pareigas, bendrą veiklą ir specialią tvarką.

65.      Ta kompetencija reiškia, kad Sąjunga turi įgaliojimus įgyvendinti įsipareigojimus Sąjungai nepriklausančioms šalims visose srityse, kurioms taikomos Sutartys(25). Jos platumą pateisina tikslas sukurti ypatingus ir privilegijuotus santykius su Sąjungai nepriklausančiomis šalimis, kurios turi bent kažkiek dalyvauti ES sistemoje(26). Šis platus horizontalusis tikslas skiriasi nuo konkrečių sutarčių, kuriose nustatytos taisyklės dėl aiškiai apibrėžtų klausimų, tikslų. Vis dėlto Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad pagal ESS 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą kompetencijos suteikimo principą remdamasi šiais bendrais įgaliojimais pagal SESV 217 straipsnį Sąjunga, įgyvendindama asociacijos susitarimą, negali priimti aktų, kuriais būtų peržengtos kompetencijos, kurią siekiant Sutartyse nustatytų tikslų jai šiose Sutartyse suteikė valstybės narės, ribos(27).

66.      Šioje byloje aptariamu atveju dalyvavimas ES sistemoje reiškia dalyvavimą perdavimo pagal Europos arešto orderį sistemoje, nustatytoje Pagrindų sprendime 2002/584. Ši sistema taikoma Airijoje.

67.      Siekiant apsaugoti valstybių narių teisėtus interesus ir užtikrinti tokių galimai plačių įsipareigojimų aiškų demokratinį teisėtumą, SESV 218 straipsnio 6 ir 8 dalyse sudarant asociacijos sutartis reikalaujama vieningumo Taryboje ir Europos Parlamento pritarimo.

68.      Tarp kitko, vieningumo reikalavimas reiškia, kad Airija sutiko būti saistoma Prekybos ir bendradarbiavimo susitarime nustatytos perdavimo tvarkos. Kadangi Airijai nenustatyta jokių išimčių, privalomas poveikis tai valstybei narei turi būti akivaizdus.

69.      Iš tiesų Teisingumo Teismas taip pat yra padaręs išvadą, kad remdamasi SESV 217 straipsniu Taryba gali priimti aktą, kuriuo įgyvendinamas asociacijos susitarimas, jeigu šis aktas patenka į Sąjungos specialios kompetencijos sritį ir jeigu, atsižvelgiant į tikslą ir turinį, jo teisinis pagrindas yra tinkamas šiai sričiai(28). Todėl SD ir SN tvirtina, kad Prekybos ir bendradarbiavimo susitarimas kaip papildomu teisiniu pagrindu turėjo būti grindžiamas SESV 82 straipsnio 1 dalies d punktu, taigi taikomas Protokolas Nr. 21. Jų nuomone, dėl šios priežasties susitarime numatyta perdavimo tvarka Airijai būtų privaloma tik jeigu ta valstybė narė būtų sutikusi dalyvauti ją taikant.

70.      Vis dėlto Teisingumo Teismo išvada dėl būtinybės taikyti papildomą specialųjį teisinį pagrindą susijusi tik su sprendimu dėl pozicijos, kurios Europos Sąjungos vardu turi būti laikomasi pagal asociacijos susitarimą įsteigtose institucijose, ir toje byloje aptartu atveju tai yra pozicija dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, kurios turi būti laikomasi Asociacijos taryboje, įsteigtoje EEB ir Turkijos susitarimu(29). Pagal SESV 218 straipsnio 8 ir 9 dalis Taryba tokius klausimus sprendžia kvalifikuota balsų dauguma nedalyvaujant Europos Parlamentui. Nurodžius papildomą specialųjį vidaus teisinį pagrindą būtų užtikrinta, kad nebus apeinami griežtesni procedūriniai reikalavimai dėl Sąjungos veiksmų atitinkamoje srityje.

71.      Priešingai nei kalbant apie konkrečius klausimus, reglamentuojamus asociacijos susitarime, Prekybos ir bendradarbiavimo susitarimo sudarymas nebuvo susijęs su konkrečia politikos sritimi, kurioje būtų reikėję specialią kompetenciją derinti su SESV 217 straipsniu. Kaip ir Susitarimas dėl išstojimo, Prekybos ir bendradarbiavimo susitarimas reglamentuoja daug sričių, kurioms taikomos Sutartys. Prekybos ir bendradarbiavimo susitarimo trečios dalies VII antraštinėje dalyje nustatyta perdavimo tvarka yra tik viena iš tų daugelio sričių.

72.      Šiuo požiūriu įgaliojimai sudaryti asociacijos susitarimus pagal SESV 217 straipsnį turi bent jau tam tikrų panašumų su įgaliojimais sudaryti susitarimus dėl išstojimo pagal ESS 50 straipsnio 2 dalį arba susitarimus dėl vystomojo bendradarbiavimo pagal SESV 209 straipsnio 2 dalį. Jiems visiems būdingas bendras tikslas, kurį galima pasiekti taikant specialias priemones, kurias galima priimti remiantis specialia kompetencija.

73.      Vis dėlto dėl reikalavimo kaip teisinį pagrindą papildomai nurodyti visą susijusią kompetenciją atitinkama bendroji kompetencija sudaryti tarptautinį susitarimą ir jo sudarymo procedūra galėtų netekti prasmės(30). Be to, reikalavimas kaip Prekybos ir bendradarbiavimo susitarimo teisinį pagrindą papildomai nurodyti visą susijusią kompetenciją būtų neįgyvendinamas dėl skirtingų ir dažnai nesuderinamų(31) procedūrinių reikalavimų(32).

74.      Taip pat pažymėtina, kad bent jau Airijos ir Jungtinės Karalystės tarpusavio santykiuose Prekybos ir bendradarbiavimo susitarime nustatyta perdavimo tvarka nesukurtų iš esmės naujų įsipareigojimų ir pagal ją tiesiog toliau galiotų daugelis įsipareigojimų, galiojusių pagal ankstesnę tvarką, nustatytą Pagrindų sprendime 2002/584 ir Susitarime dėl išstojimo. Taigi, jeigu pirmiau minėta išlyga dėl su vystomuoju bendradarbiavimu susijusios kompetencijos(33) būtų taikoma ir kompetencijai sudaryti asociacijos susitarimus, šiuo konkrečiu atveju ji nebūtų taikoma.

75.      Taigi Prekybos ir bendradarbiavimo susitarimo trečios dalies VII antraštinė dalis ir, be kita ko, jos 632 straipsnis tinkamai grindžiami tik SESV 217 straipsniu. Šios kompetencijos nebūtina derinti su kompetencija, susijusia su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve.

V.      Išvada

76.      Pirmiau išdėstyti argumentai rodo, kad Protokolas Nr. 21 netaikomas dviejuose susitarimuose nustatytai perdavimo tvarkai, taigi ta tvarka yra privaloma Airijai ir nebūtinas specialus sutikimas dalyvauti ją taikant.

77.      Taigi siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą:

Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos 62 straipsnio 1 dalies b punktas ir 185 straipsnis ir Europos Sąjungos bei Europos atominės energijos bendrijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prekybos ir bendradarbiavimo susitarimo trečios dalies VII antraštinė dalis ir, be kita ko, jo 632 straipsnis, kuriuose numatyta toliau taikyti Europos arešto orderio sistemą Jungtinei Karalystei, yra privalomi Airijai.


1      Originalo kalba: anglų.


2      Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos (OL L 29, 2020, p. 7; toliau – Susitarimas dėl išstojimo) 62 straipsnio 1 dalies b punktas.


3      Europos Sąjungos bei Europos atominės energijos bendrijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prekybos ir bendradarbiavimo susitarimo (OL L 149, 2021, p. 10; toliau – Prekybos ir bendradarbiavimo susitarimas) 596–632 straipsniai.


4      Protokolas (Nr. 21) dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės (toliau – Protokolas Nr. 21).


5      2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimas dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL L 190, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 34).


6      2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2009/299/TVR, iš dalies keičiantis Pamatinius sprendimus 2002/584/TVR, 2005/214/TVR, 2006/783/TVR, 2008/909/TVR ir 2008/947/TVR ir stiprinantis asmenų procesines teises bei skatinantis tarpusavio pripažinimo principo taikymą sprendimams, priimtiems atitinkamam asmeniui asmeniškai nedalyvavus teisminiame nagrinėjime (OL L 81, 2009, p. 24).


7      2020 m. sausio 30 d. Tarybos sprendimas (ES) 2020/135 dėl Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos sudarymo (OL L 29, 2020, p. 1).


8      Pranešimas dėl Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos įsigaliojimo (OL L 29, 2020, p. 189).


9      Europos Sąjungos pareiškimas pagal Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos 185 straipsnio trečią pastraipą (OL L 29, 2020, p. 188).


10      2021 m. balandžio 29 d. Tarybos sprendimas (ES) 2021/689 dėl Europos Sąjungos bei Europos atominės energijos bendrijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prekybos ir bendradarbiavimo susitarimo ir Europos Sąjungos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės susitarimo dėl keitimosi įslaptinta informacija ir jos apsaugos saugumo procedūrų sudarymo Sąjungos vardu (OL L 149, 2021, p. 2).


      Dėl Euratomo Taryba jį patvirtino 2020 m. gruodžio 29 d. Sprendimu (Euratomas) 2020/2253, kuriuo pritariama tam, kad Europos Komisija sudarytų Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės vyriausybės ir Europos atominės energijos bendrijos susitarimą dėl bendradarbiavimo dėl saugaus ir taikaus branduolinės energijos naudojimo ir kad Europos Komisija Europos atominės energijos bendrijos vardu sudarytų Europos Sąjungos bei Europos atominės energijos bendrijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prekybos ir bendradarbiavimo susitarimą (OL L 444, 2020, p. 11), remdamasi Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties 101 straipsniu.


11      Pranešimas dėl Europos Sąjungos bei Europos atominės energijos bendrijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prekybos ir bendradarbiavimo susitarimo ir Europos Sąjungos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės susitarimo dėl keitimosi įslaptinta informacija ir jos apsaugos saugumo procedūrų įsigaliojimo (OL L 149, 2021, p. 2560).


12      Mano išvados bylose Jungtinė Karalystė / Taryba (EEE) (C‑431/11, EU:C:2013:187, 73 ir 74 punktai) ir Komisija / Taryba (Europos konvencija dėl sąlygine prieiga grindžiamų paslaugų ir sąlyginės prieigos paslaugų teisinės apsaugos) (C‑137/12, EU:C:2013:441, 84 punktas).


13      2013 m. spalio 22 d. Sprendimas Komisija / Taryba (Europos konvencija dėl sąlygine prieiga grindžiamų paslaugų ir sąlyginės prieigos paslaugų teisinės apsaugos) (C‑137/12, EU:C:2013:675, 74 punktas). Taip pat žr. 2017 m. gegužės 16 d. Nuomonę 2/15 (Europos Sąjungos ir Singapūro laisvosios prekybos susitarimas) (EU:C:2017:376, 218 punktas) ir generalinės advokatės E. Sharpston išvadą toje byloje (EU:C:2016:992, 203 punktas).


14      2017 m. liepos 26 d. Nuomonė 1/15 (Europos Sąjungos ir Kanados susitarimas dėl PNR) (EU:C:2017:592, 76–78 punktai) ir 2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimas Komisija / Taryba (Susitarimas su Armėnija) (C‑180/20, EU:C:2021:658, 32 ir 34 punktai).


15      2014 m. vasario 27 d. Sprendimas Jungtinė Karalystė / Taryba (Šveicarija) (C‑656/11, EU:C:2014:97, 49 punktas), 2013 m. spalio 22 d. Sprendimas Komisija / Taryba (Europos konvencija dėl sąlygine prieiga grindžiamų paslaugų ir sąlyginės prieigos paslaugų teisinės apsaugos) (C‑137/12, EU:C:2013:675, 73 punktas), 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimas Jungtinė Karalystė / Taryba (Turkija) (C‑81/13, EU:C:2014:2449, 37 punktas), taip pat 2017 m. liepos 26 d. Nuomonė 1/15 (Europos Sąjungos ir Kanados susitarimas dėl PNR) (EU:C:2017:592, 108 punktas).


16      Šiuo klausimu žr. 1996 m. gruodžio 3 d. Sprendimą Portugalija / Taryba (Indija) (C‑268/94, EU:C:1996:461, 37 punktas), 2014 m. birželio 11 d. Sprendimą Komisija / Taryba (Filipinai) (C‑377/12, EU:C:2014:1903, 38 punktas) ir 2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimą Komisija / Taryba (Susitarimas su Armėnija) (C‑180/20, EU:C:2021:658, 50 punktas).


17      2004 m. balandžio 29 d. Sprendimas Komisija / Taryba (Reikalavimų vykdymas) (C‑338/01, EU:C:2004:253, 58 punktas).


18      Šiuo klausimu žr. 1996 m. gruodžio 3 d. Sprendimą Portugalija / Taryba (Indija) (C‑268/94, EU:C:1996:461, 38 punktas), 2014 m. birželio 11 d. Sprendimą Komisija / Taryba (Filipinai) (C‑377/12, EU:C:2014:1903, 38 punktas) ir 2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimą Komisija / Taryba (Susitarimas su Armėnija) (C‑180/20, EU:C:2021:658, 51 punktas).


19      Šiuo klausimu žr. 1996 m. gruodžio 3 d. Sprendimą Portugalija / Taryba (Indija) (C‑268/94, EU:C:1996:461, 39 punktas) ir 2014 m. birželio 11 d. Sprendimą Komisija / Taryba (Filipinai) (C‑377/12, EU:C:2014:1903, 39 punktas).


20      Šiuo klausimu žr. 1996 m. gruodžio 3 d. Sprendimą Portugalija / Taryba (Indija) (C‑268/94, EU:C:1996:461, 39 punktas) ir 2014 m. birželio 11 d. Sprendimą Komisija / Taryba (Filipinai) (C‑377/12, EU:C:2014:1903, 39 punktas).


21      2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/99/ES dėl Europos apsaugos orderio (OL L 338, 2011, p. 2) 41 konstatuojamoji dalis.


22      Generalinio advokato G. Hogan išvada, pateikta per nuomonės pateikimo procedūrą 1/19 (Stambulo konvencija) (EU:C:2021:198, 181 ir paskesni punktai).


23      Europos Tarybos sutarčių rinkinys – Nr. 210.


24      Generalinio advokato G. Hogan išvada, pateikta per nuomonės pateikimo procedūrą 1/19 (Stambulo konvencija) (EU:C:2021:198, 166 punktas).


25      1987 m. rugsėjo 30 d. Sprendimas Demirel (12/86, EU:C:1987:400, 9 punktas) ir 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimas Jungtinė Karalystė / Taryba (Turkija) (C‑81/13, EU:C:2014:2449, 61 punktas).


26      1987 m. rugsėjo 30 d. Sprendimas Demirel (12/86, EU:C:1987:400, 9 punktas). Taip pat žr. 2013 m. rugsėjo 26 d. Sprendimą Jungtinė Karalystė / Taryba (EEE) (C‑431/11, EU:C:2013:589, 49 punktas).


27      2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimas Jungtinė Karalystė / Taryba (Turkija) (C‑81/13, EU:C:2014:2449, 61 punktas).


28      2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimas Jungtinė Karalystė / Taryba (Turkija) (C‑81/13, EU:C:2014:2449, 62 punktas).


29      2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimas Jungtinė Karalystė / Taryba (Turkija) (C‑81/13, EU:C:2014:2449, 12 punktas).


30      Šios išvados 57–58 punktai.


31      Be 14 išnašoje nurodytos jurisprudencijos, žr. 1991 m. birželio 11 d. Sprendimą Komisija / Taryba (Titano dioksidas) (C‑300/89, EU:C:1991:244, 18–21 punktai) ir 2006 m. sausio 10 d. Sprendimą Komisija / Parlamentas ir Taryba (Pavojingų cheminių medžiagų eksportas ir importas) (C‑178/03, EU:C:2006:4, 57 punktas).


32      Žr. šios išvados 51–53 punktus.


33      Šios išvados 57 punktas.