Byla C‑405/16 P
Vokietijos Federacinė Respublika
prieš
Europos Komisiją
2019 m. kovo 28 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas
„Apeliacinis skundas – Valstybės pagalba – Pagalba, suteikta tam tikromis iš dalies pakeisto Vokietijos atsinaujinančiųjų energijos išteklių įstatymo (2012 m. EEG įstatymas) nuostatomis – Pagalba EEG elektros energijos gamintojams ir sumažintas EEG papildomas mokestis daug energijos vartojančioms įmonėms – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažįstama iš dalies nesuderinama su vidaus rinka – Sąvoka „valstybės pagalba“ – Pranašumas – Valstybės ištekliai – Išteklių viešoji kontrolė – Elektros energijos vartojimo mokesčiui prilyginama priemonė“
Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Iš valstybės išteklių teikiama pagalba – Paramos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančiųjų energijos šaltinių, gamintojams viešoji politika – Lėšos, sukauptos dėl mokesčio, taikomo elektros energijos tiekėjams, ir kolektyviai administruojamos valstybės kontroliuojamų subjektų – Mokesčiu nelaikoma rinkliava – Valstybės įgaliojimų disponuoti lėšomis nebuvimas – Fondų valdytojų viešosios kontrolės nebuvimas – Netaikymas
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
(žr. 64–87 punktus)
Santrauka
Teisingumo Teismas panaikina Komisijos sprendimą, pagal kurį 2012 m. Vokietijos įstatymas dėl elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančiųjų energijos šaltinių (2012 m. EEG įstatymas), yra valstybės pagalba
2019 m. kovo 28 d. paskelbtame Sprendime Vokietija / Komisija (C‑405/16 P) Teisingumo Teismas, pirma, patenkino Vokietijos pateiktą apeliacinį skundą dėl 2016 m. gegužės 10 d. Bendrojo Teismo sprendimo Vokietija / Komisija (T‑47/15, EU:T:2016:281), kuriuo tas teismas atmetė jos ieškinį dėl 2014 m. lapkričio 25 d. Komisijos sprendimo (ES) 2015/1585(1) panaikinimo kaip nepagrįstą, ir, antra, panaikino ginčijamą sprendimą. Skirtingai nei Komisija ir Bendrasis Teismas, Teisingumo Teismas konstatuoja, kad elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančiųjų energijos šaltinių ir iš kasyklų dujų (toliau – EEG elektros energija)(2), gamintojų naudai Vokietijos priimtos priemonės negalėjo būti kvalifikuojamos kaip valstybės pagalba, nes nereikalavo valstybės išteklių.
2012 m. EEG įstatymu, kurio tikslas – užtikrinti EEG elektros energijos gamintojams didesnę kainą nei rinkos kaina, visų pirma buvo nustatyta pareiga visiems tinklo operatoriams pirkti EEG elektros energiją įstatyme nustatytais tarifais ir ja prekiauti elektros energijos rinkoje. Jei gauta kaina jiems neleido padengti finansinės naštos, tenkančios dėl pirkimo įstatyme nustatytų tarifų, remdamiesi vadinamuoju „EEG papildomo mokesčio“ mechanizmu jie galėjo reikalauti, kad tiekėjai, aprūpinantys galutinius vartotojus, jiems pervestų skirtumą proporcingai parduotam kiekiui. Minėti tiekėjai savo ruožtu turėjo galimybę, bet ne pareigą perkelti EEG papildomą mokestį galutiniams vartotojams.
Ginčijamame sprendime Komisija, be kita ko, nusprendė, kad taip priimtos priemonės, kurios buvo neteisėtos, nes apie jas jai nebuvo pranešta(3), yra valstybės pagalba, tačiau bus suderinamos su vidaus rinka, jei Vokietija įvykdys įsipareigojimą. Sprendime Bendrasis Teismas, be kita ko, konstatavo, kad Komisija teisingai nusprendė, jog 2012 m. EEG įstatymas reikalauja panaudoti valstybės išteklius. Anot Bendrojo Teismo, iš tiesų 2012 m. EEG įstatymo mechanizmais pirmiausia įgyvendinama viešoji EEG elektros energijos gamintojų paramos politika. Be to, lėšos, sukauptos dėl EEG papildomo mokesčio, kurios išlieka dominuojančioje viešosios valdžios institucijų įtakoje ir buvo prilyginamos mokesčiui, buvo su valstybiniais ištekliais susijusios lėšos. Galiausiai minėtus mechanizmus valdyti įgalioti subjektai veikia ne savo sąskaita ir laisvai, bet kaip pagalbos, suteiktos iš valstybės lėšų, valdytojai.
Nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismas mano, kad ir Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime, ir Komisija ginčijamame sprendime padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad nagrinėjamos priemonės reikalauja valstybės išteklių.
Šiuo klausimu jis visų pirma konstatuoja, kad kadangi 2012 m. EEG įstatyme nenustatyta pareiga perkelti EEG papildomą mokestį galutiniams vartotojams, Bendrasis Teismas negalėjo manyti, kad jis yra „prilyginamas, atsižvelgiant į jo poveikį, vartojimo mokesčiui“. Be to, jis mano, kad nebuvo įrodyta nei tai, kad valstybė turėjo įgaliojimus disponuoti dėl EEG papildomo mokesčio gautomis lėšomis, nei tai, kad ji vykdė viešą subjektų, atsakingų už šių lėšų valdymą, kontrolę. Iš tiesų, viena vertus, Bendrasis Teismas tik patvirtino, kad viešosios valdžios institucijos darė dominuojančią įtaką iš papildomo mokesčio sukauptoms lėšoms, tačiau nepadarė išvados, kad valstybė galėjo disponuoti šiomis lėšomis, t. y. nuspręsti jas panaudoti kitaip, nei numatyta 2012 m. EEG įstatyme. Kita vertus, nors Bendrojo Teismo konstatuotos aplinkybės, žinoma, leido daryti išvadą, kad viešosios valdžios institucijos vykdė tinkamo 2012 m. EEG įstatymo įgyvendinimo kontrolę, vis dėlto jos neleidžia daryti išvados apie iš EEG papildomo mokesčio sukauptų lėšų viešosios kontrolės buvimą.
Dėl tų pačių priežasčių Teisingumo Teismas konstatuoja, kad Komisija neįrodė, jog 2012 m. EEG įstatyme numatytoms lengvatoms buvo reikalingi valstybės ištekliai ir kad dėl šios priežasties tai yra valstybės pagalba, todėl tuo remdamasis panaikina ginčijamą sprendimą.