Byla T‑466/20
LF
prieš
Europos Komisiją
2021 m. rugsėjo 15 d. Bendrojo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas
„Viešoji tarnyba – Sutartininkai – Darbo užmokestis – Ekspatriacijos išmoka – Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies b punktas – Atsisakymas skirti ekspatriacijos išmoką – Nuolatinė gyvenamoji vieta – Darbas, dirbamas tarptautinėje organizacijoje, kuri įsikūrusi darbo vietos valstybėje“
1. Pareigūnai – Darbo užmokestis – Ekspatriacijos išmoka – Skyrimo sąlygos – Pareigūnai arba tarnautojai, turintys darbo vietos valstybės narės pilietybę – Nuolatinė gyvenamoji vieta ne darbo vietos valstybėje narėje referenciniu laikotarpiu – Laikotarpio skaičiavimas – Pareigų ėjimo kitos valstybės tarnyboje arba tarptautinėje organizacijoje laikotarpių neįtraukimas – Leistinumas – Sąlygos – Darbas už darbo vietos valstybės ribų
(Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies b punktas; Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 20 straipsnio 2 dalis, 21 ir 92 straipsniai)
(žr. 34, 39, 40, 48, 49, 53, 64, 65 punktus)
2. Pareigūnai – Darbo užmokestis – Ekspatriacijos išmoka – Skyrimo sąlygos – Pareigūnai arba tarnautojai, turintys darbo vietos valstybės narės pilietybę – Nuolatinė gyvenamoji vieta ne darbo vietos valstybėje narėje referenciniu laikotarpiu – Nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka – Atsižvelgimas į darbą tarptautinėje organizacijoje, kuri įsikūrusi darbo vietos valstybėje – Leistinumas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies b punktas; Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 20 straipsnio 2 dalis, 21 ir 92 straipsniai)
(žr. 66–72 punktus)
3. Pareigūnai – Darbo užmokestis – Ekspatriacijos išmoka – Skyrimo sąlygos – Nuolatinė gyvenamoji vieta ne darbo vietos valstybėje narėje referenciniu laikotarpiu – Nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka – Aplinkybės, kuriomis remiantis galima preziumuoti, kad nuolatinė gyvenamoji vieta yra paskyrimo vietoje – Aplinkybės, negalinčios paneigti šios gyvenamosios vietos fakto
(Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies b punktas)
(žr. 78, 79, 85-92, 102 punktus)
4. Pareigūnai – Darbo užmokestis – Ekspatriacijos išmoka – Skyrimo sąlygos – Įvairios tarnautojo ir institucijų ne paeiliui sudarytos sutartys – Teisės į ekspatriacijos išmoką nustatymas kiekvieno įdarbinimo metu – Atsižvelgimas į ankstesnius sprendimus, kuriais skirta ekspatriacijos išmoka – Netaikymas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies b punktas)
(žr. 93, 113 punktus)
Santrauka
Ieškovas LF yra Belgijos pilietis, laikotarpiu nuo 1982 m. iki 2013 m. gyvenęs Prancūzijoje. 2013 m. gegužės 1 d. jis pradėjo dirbti Europos Komisijoje Briuselyje pagal terminuotą sutartininko sutartį, kuri baigėsi 2019 m. balandžio 30 d. Vėliau jis iki 2019 m. rugsėjo 1 d., kai pradėjo dirbti Mokslo tyrimų vykdomojoje įstaigoje (REA), buvo įregistruotas kaip Belgijoje darbo ieškantis asmuo.
2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) Komisijos Individualių išmokų administravimo ir mokėjimo biuras atsisakė ieškovui skirti ekspatriacijos išmoką motyvuodamas tuo, kad šis – priešingai nei pagal Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų(1) (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) VII priedo 4 straipsnio 1 dalies b punktą reikalaujama iš pareigūnų, kurie yra arba buvo darbo vietos valstybės piliečiai, – neįrodė, jog jo nuolatinė gyvenamoji vieta dešimties metų laikotarpiu, pasibaigusiu jam pradėjus eiti pareigas REA, buvo ne darbo vietos valstybėje (Belgijoje).
Manydamas, kad jo buvimas Belgijoje buvo susijęs tik su jo darbu Komisijoje (o tai neleidžia jam užmegzti ilgalaikių ryšių su šia valstybe, taigi ir perkelti savo nuolatinės gyvenamosios vietos iš Prancūzijos į Belgiją), ieškovas Bendrajame Teisme pareiškė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.
Savo sprendimu Bendrasis Teismas šį ieškinį atmetė, pateikęs paaiškinimų dėl sąlygų, kuriomis pareigūnas ar tarnautojas, turintis darbo vietos valstybės pilietybę, gali gauti ekspatriacijos išmoką po to, kai ėjo pareigas tarptautinėje organizacijoje, kuri įsikūrusi šioje darbo vietos valstybėje.
Bendrojo Teismo vertinimas
Pirma, Bendrasis Teismas apibrėžė dešimties metų referencinį laikotarpį, į kurį reikia atsižvelgti taikant Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies b punktą. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju jis apėmė laikotarpį nuo 2006 m. vasario 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. Tam, kad padarytų šią išvadą, Bendrasis Teismas, remdamasis Pareigūnų tarnybos nuostatų nuostatomis, pagal kurias neatsižvelgiama į laikotarpius, kuriais pareigūnas dirbo valstybės tarnyboje arba tarptautinėje organizacijoje už darbo vietos valstybės ribų(2), neutralizavo trejų metų ir septynių mėnesių laikotarpį, kuriuo ieškovas dirbo vienoje iš Prancūzijos ministerijų. Tačiau laikotarpis, kuriuo jis dirbo Komisijoje, nebuvo neutralizuotas, nes nenumatytas Pareigūnų tarnybos nuostatuose, kiek tai susiję su laikotarpiais, kuriais buvo dirbama tarptautinėje organizacijoje, kuri įsikūrusi darbo vietos valstybėje.
Antra, atsižvelgdamas į tai, Bendrasis Teismas nurodė, kad į darbą tarptautinėje organizacijoje, įsikūrusioje darbo vietos valstybėje, gali būti atsižvelgiama nustatant pareigūno ar tarnautojo, kuris referenciniu dešimties metų laikotarpiu yra ar buvo šios valstybės pilietis, nuolatinę gyvenamąją vietą. Nors pareigų vykdymas tokioje organizacijoje gali neleisti pareigūnui ar tarnautojui užmegzti ilgalaikių ryšių su darbo vietos valstybe(3), prezumpcija, kad tarp asmens ir jo pilietybės valstybės yra įvairių glaudžių ryšių, vaidina svarbesnį vaidmenį nustatant jo nuolatinę gyvenamąją vietą(4), o tai reiškia, kad reikia išnagrinėti asmeninius ir profesinius ryšius, kuriuos jis yra užmezgęs šioje valstybėje.
Trečia, siekdamas nustatyti, ar ieškovas visu referenciniu laikotarpiu išlaikė nuolatinę gyvenamąją vietą Prancūzijoje, nors ir persikėlė į Belgiją, ir ar dėl to jam turėtų būti mokama ekspatriacijos išmoka, Bendrasis Teismas išnagrinėjo su ieškovo privačiu ir profesiniu gyvenimu susijusias faktines aplinkybes.
Iš to jis padarė išvadą, kad, pirma, priešingai, nei teigia ieškovas, jo nuolatinė gyvenamoji vieta negali būti Prancūzijoje vien dėl to, kad jis ten gyveno, studijavo ir dirbo iki referencinio laikotarpio pradžios. Antra, tas pats pasakytina apie aplinkybę, kad jo artimieji gyvena Prancūzijoje. Neneigiant ryšio su tėvais svarbos pažymėtina, jog nustatant pareigūno ar tarnautojo nuolatinę gyvenamąją vietą yra reikšminga tai, kad jis yra sukūręs savo paties šeimą, gyvena su ja tam tikroje valstybėje, o šeimos nariai užsiima veikla, atitinkančia jų gyvenimo etapą. Subjektyvios priežastys, paskatinusios jį įsikurti su savo šeima konkrečioje valstybėje, arba jo sutuoktinės pilietybė nėra lemiamos erdvėje, kurioje Sąjungos piliečiai gali laisvai judėti, nepatirdami diskriminacijos dėl pilietybės.
Trečia, tai, kad buvo pasiliktas nekilnojamasis turtas, judriojo telefono ryšio numeris ir banko sąskaita Prancūzijoje, taip pat neįrodo ieškovo ketinimo ten įsteigti nuolatinį ar įprastą savo interesų centrą. Be to, dėl to, kad Komisijoje jis dirbo tik pagal terminuotą sutartį, negalima atmesti galimybės, kad Belgijoje jis įsikūrė, turėdamas tikslą ten pasilikti. Tai patvirtina aplinkybė, kad pasibaigus minėtai sutarčiai ieškovas kartu su šeima liko Belgijoje ir ten keturis mėnesius buvo įsiregistravęs kaip darbo ieškantis asmuo, o tai įrodo, kad šioje valstybėje jis nuolat gyveno bent dalį referencinio laikotarpio. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas priminė: gyvenamosios vietos išlaikymo darbo vietos valstybėje, kurios pilietis jis yra, net ir trumpai per referencinį dešimties metų laikotarpį, pakanka tam, kad būtų prarasta teisė į ekspatriacijos išmoką arba atsisakyta ją skirti. Galiausiai šios išvados negali paneigti aplinkybė, kad dirbdamas Komisijoje ieškovas gaudavo šią išmoką, nes jo teisė į šią išmoką, jam įsidarbinant REA, turėjo būti išnagrinėta iš naujo.
Kadangi ieškovas neįrodė, kad per visą referencinį dešimties metų laikotarpį nuolat gyveno ne savo darbo vietos valstybėje narėje, Bendrasis Teismas nusprendė atmesti ieškinį.