Language of document : ECLI:EU:T:2021:186

BENDROJO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2021 m. balandžio 14 d.(*)

„Bendrijos dizainas – Sudėtinė Bendrijos dizainų, vaizduojančių gimnastikos ir sporto įrangą ir reikmenis, paraiška – Prioriteto teisė – Reglamento (EB) Nr. 6/2002 41 straipsnis – Paraiška pagal Patentinės kooperacijos sutartį – Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo 4 straipsnis – Prioriteto laikotarpis“

Byloje T‑579/19

The KaiKai Company Jaeger Wichmann GbR, įsteigta Miunchene (Vokietija), atstovaujama advokatės J. Hellmann-Cordner,

ieškovė,

prieš

Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybą (EUIPO), atstovaujamą D. Walicka,

atsakovę,

dėl ieškinio, pareikšto dėl 2019 m. birželio 13 d. EUIPO trečiosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 573/2019‑3), susijusio su paraiška įregistruoti gimnastikos ir sporto įrangą ir reikmenis kaip Bendrijos dizainus, reikalaujant pripažinti tarptautinio patento paraiškos, pateiktos pagal Patentinės kooperacijos sutartį, prioritetą,

BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas A. M. Collins, teisėjai G. De Baere ir G. Steinfatt (pranešėja),

kancleris E. Coulon,

susipažinęs su ieškiniu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2019 m. rugpjūčio 20 d.,

susipažinęs su atsiliepimu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2019 m. lapkričio 15 d.,

atsižvelgęs į tai, kad šalys per tris savaites po to, kai buvo pranešta apie rašytinės proceso dalies pabaigą, nepateikė prašymo surengti teismo posėdį, ir pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 106 straipsnio 3 dalį nusprendęs priimti sprendimą be žodinės proceso dalies,

priima šį

Sprendimą

 Teisinis pagrindas

 Tarptautinė teisė

1        Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės saugojimo buvo pasirašyta 1883 m. kovo 20 d. Paryžiuje (Prancūzija), paskutinį kartą peržiūrėta 1967 m. liepos 14 d. Stokholme ir iš dalies pakeista 1979 m. rugsėjo 28 d. (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 828 t., Nr. 11851, p. 305, toliau – Paryžiaus konvencija). Visos Europos Sąjungos valstybės narės yra Paryžiaus konvencijos šalys.

2        Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio A skirsnio 1 dalyje nustatyta:

„Bet kuris asmuo arba jo teisių perėmėjas, nustatyta tvarka padavęs išradimo, naudingojo modelio, pramoninio dizaino ar prekių ženklo paraišką vienoje iš [Paryžiaus konvencijos šalių], naudojasi prioriteto teise paraiškai paduoti kitose šalyse žemiau nurodytais terminais.“

3        Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio C skirsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Aukščiau minėti prioriteto terminai išradimų patentams ir naudingiesiems modeliams yra dvylika mėnesių, o pramoniniam dizainui ir prekių ženklams – šeši mėnesiai.“

4        Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio E skirsnyje numatyta:

„(1) Kai paraiška pramoniniam dizainui paduodama šalyje pasinaudojant teise į prioritetą, remiantis paraiška naudingajam modeliui, prioriteto terminu laikomas terminas, numatytas pramoniniam dizainui.(2) Be to, šalyje leidžiama paduoti paraišką naudingajam modeliui pasinaudojant prioriteto teise, įgyta padavus patentinę paraišką, ir atvirkščiai.“

5        Sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (TRIPS), esanti Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) steigimo sutarties 1C priede, buvo pasirašyta 1994 m. balandžio 15 d. Marakeše (Marokas) ir patvirtinta 1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos sprendimu 94/800/EB dėl daugiašalių derybų Urugvajaus raunde (1986–1994) priimtų susitarimų patvirtinimo Europos bendrijos vardu jos kompetencijai priklausančių klausimų atžvilgiu (OL L 336, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 80; toliau – TRIPS sutartis). TRIPS sutarties šalys yra PPO narės, įskaitant visas Europos Sąjungos valstybes nares ir pačią Europos Sąjungą.

6        TRIPS sutarties 2 straipsnyje „Intelektinės nuosavybės konvencijos“ nustatyta:

„1.      Dėl šios Sutarties II, III ir IV dalių, valstybės narės laikosi Paryžiaus konvencijos [dėl pramoninės nuosavybės saugojimo, peržiūrėtos 1967 m. liepos 14 d. Stokholme] 1–12 straipsnių ir 19 straipsnio.

2.      Jokios šios Sutarties I–IV dalių nuostatos nesumažina įsipareigojimų, kuriuos gali viena kitai turėti valstybės narės pagal Paryžiaus konvenciją. <…>“

7        Patentinės kooperacijos sutartis buvo sudaryta 1970 m. birželio 19 d. Vašingtone ir paskutinį kartą pakeista 2001 m. spalio 3 d. (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 1160 t., Nr. 18336, p. 231, toliau – PCT). Visos Sąjungos valstybės narės yra PCT šalys.

8        PCT 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta:

„Jokia šios Sutarties nuostata neturi būti suprantama kaip ribojanti teises, numatytas Paryžiaus konvencijoje pramoninei nuosavybei saugoti, bet kuriam valstybės – šios Konvencijos dalyvės piliečiui arba gyventojui.“

9        PCT 2 straipsnio i ir ii punktuose nustatyta:

„Šioje Sutartyje ir Taisyklėse ir jei specialiai nėra suformuluota kitaip:

(i)      „paraiška“ reiškia paraišką išradimo apsaugai; nuorodos į „paraišką“ turi būti suprantamos kaip nuorodos į paraiškas išradimų patentams, autoriniams liudijimams, naudingumo liudijimams, naudingiesiems modeliams, papildomiems patentams arba liudijimams, papildomiems autoriniams liudijimams ir papildomiems naudingumo liudijimams;

(ii)      nuorodos į „patentą“ turi būti suprantamos kaip nuorodos į išradimų patentus, autorinius liudijimus, naudingumo liudijimus, naudinguosius modelius, papildomus patentus arba liudijimus, papildomus autorinius liudijimus ir papildomus naudingumo liudijimus. <…>“

10      PCT sutarties 3 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Paraiškos išradimų apsaugai bet kurioje iš Sutarties valstybių gali būti paduotos pagal šią Sutartį kaip tarptautinės paraiškos.“

Sąjungos teisė

11      2001 m. gruodžio 12 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 6/2002 dėl Bendrijos dizaino (OL L 3, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 13 t., 27 sk., p. 142) 41 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Teisingai padavęs dizaino teisių arba naudingojo modelio paraišką kiekvienoje ar kiekvienai Paryžiaus konvencijai dėl pramoninės nuosavybės saugojimo arba Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutarčiai priklausančioje valstybėje arba valstybei, asmuo arba jo teisių perėmėjai, paduodami Bendrijos dizaino paraišką dėl to paties dizaino arba naudingojo modelio, šešis mėnesius nuo pirmosios paraiškos padavimo datos turi prioriteto teisę.“

 Ginčo aplinkybės

12      2018 m. spalio 24 d. ieškovė The KaiKai Company Jaeger Wichmann GbR pagal Reglamentą Nr. 6/2002 pateikė Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybai (EUIPO) sudėtinę paraišką įregistruoti dvylika Bendrijos dizainų. Gaminiai, kuriems numatyta pritaikyti šiuos dizainus, priklauso iš dalies pakeistos 1968 m. spalio 8 d. Lokarno sutarties dėl tarptautinės pramoninio dizaino klasifikacijos 21‑02 klasei ir atitinka šį aprašymą: „gimnastikos ir sporto įranga ir reikmenys“. Ieškovė visiems šiems dizainams prašė suteikti prioritetą, grindžiamą tarptautine patento PCT/EP2017/077469 paraiška, pateikta Europos patentų tarnybai (EPT) 2017 m. spalio 26 d.

13      2018 m. spalio 31 d. raštu EUIPO ekspertas pranešė ieškovei, kad buvo patenkinta visa sudėtinė paraiška, tačiau atsisakyta suteikti prašomą prioriteto teisę visiems dizainams, nes ankstesnės paraiškos padavimo data yra daugiau kaip šešiais mėnesiais ankstesnė nei sudėtinės paraiškos pateikimo data.

14      Kadangi ieškovė neatsiėmė prašymo pripažinti prioritetą ir paprašė priimti sprendimą, dėl kurio galima pateikti apeliaciją, ekspertas 2019 m. sausio 16 d. sprendimu atsisakė pripažinti prioriteto teisę visiems Bendrijos dizainams.

15      Grįsdamas savo sprendimą ekspertas, remdamasis 2018 m. spalio 1 d. Registruotų dizainų nagrinėjimo Tarnyboje gairių (toliau – EUIPO gairės) 6.2.1.1 punktu, nurodė, kad nors pagal Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnį prioriteto teisė gali būti grindžiama paraiška, pateikta pagal PCT, nes PCT 2 straipsnyje pateikta plati „patento“ sąvoka taip pat apima naudinguosius modelius, šiai paraiškai taip pat taikomas šešių mėnesių prioriteto laikotarpis, kurio šiuo atveju nebuvo laikytasi.

16      2019 m. kovo 14 d. ieškovė, remdamasi Reglamento Nr. 6/2002 55–60 straipsniais, pateikė apeliaciją EUIPO dėl eksperto sprendimo.

17      2019 m. birželio 13 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) EUIPO trečioji apeliacinė taryba atmetė ieškovės apeliaciją dėl eksperto sprendimo. Ji iš esmės nusprendė, kad ekspertas teisingai taikė Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalį, kuri tiksliai atspindi Paryžiaus konvencijos nuostatas.

18      Šiuo klausimu Apeliacinė taryba konstatavo, kad pagal Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio A skirsnio 1 dalį ir 4 straipsnio C skirsnio 1 dalį asmuo, kuris nacionaliniu lygmeniu tinkamai pateikia dizaino arba naudingojo modelio paraišką, turi prioriteto teisę, kuria gali pasinaudoti per 12 mėnesių laikotarpį patentų ir naudingųjų dizainų atveju ir per šešis mėnesius dizainų ir prekių ženklų atveju. Be to, iš šios konvencijos 4 straipsnio E skirsnio 1 dalies matyti, kad vėlesnės dizaino paraiškos atveju galima prašyti pripažinti naudingojo modelio paraiškos prioritetą tik per dizainui taikomą šešių mėnesių prioriteto laikotarpį. Tačiau pagal minėtos konvencijos 4 straipsnio E skirsnio 2 dalį gali būti reikalaujama pripažinti patento paraiškos prioritetą vėlesnei naudingojo modelio paraiškai, pasinaudojant dvylikos mėnesių prioriteto teise, taikoma naudingiesiems modeliams ir patentams, ir atvirkščiai. Apeliacinė taryba nusprendė, kad Paryžiaus konvencijoje nėra jokios nuostatos, pagal kurią prioriteto teisė dizaino paraiškai galėtų būti suteikta remiantis patento paraiška.

19      Apeliacinė taryba taip pat konstatavo, kad Paryžiaus konvencijos 4 straipsnis pagal TRIPS sutarties 2 straipsnio 1 dalį mutatis mutandis taikomas Europos Sąjungai, kuri yra PPO narė. Atsižvelgdama į tai, ji nusprendė, kad Paryžiaus konvencija nėra viršesnė už Reglamento Nr. 6/2002 nuostatas, nes šis reglamentas nėra specialioji sutartis, kaip tai suprantama pagal Paryžiaus konvencijos 19 straipsnį. Taigi galimybė remtis prioriteto teise turi būti vertinama atsižvelgiant tik į šį reglamentą.

20      Be to, Apeliacinė taryba nusprendė, kad Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio formuluotė yra vienareikšmė ir kad, remiantis šiuo straipsniu, prioriteto laikotarpis yra šeši mėnesiai nuo ankstesnės paraiškos padavimo datos, o prioriteto teisė kyla tik remiantis tinkamai pateikta dizaino ar naudingojo modelio registracijos, o ne patento paraiška. Remdamasi EUIPO gairių 6.2.1.1 punktu Apeliacinė taryba pripažino, kad naudingojo modelio sąvoka turi būti aiškinama plačiai, kaip apimanti tarptautines patentų paraiškas, pateiktas pagal PCT, nes jos apima naudinguosius modelius pagal PCT 2 straipsnio ii punkte pateiktą apibrėžtį. Vis dėlto, Apeliacinės tarybos nuomone, toks platus aiškinimas negali turėti jokios įtakos teisės aktuose nustatyto šešių mėnesių prioriteto laikotarpio trukmei, todėl šis laikotarpis taip pat turi būti taikomas prašymui pripažinti prioritetą, grindžiamą pagal PCT pateikta patento paraiška.

21      Be to, Apeliacinė taryba nusprendė, kad nėra jokio prieštaravimo tarp dviejų 1967 m. lapkričio 10 d. Bundespatentgericht (Federalinis patentų teismas, Vokietija) nutarčių, kuriomis remiasi ieškovė, ir Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio, nes šios nutartys buvo susijusios su prašymu pripažinti prioriteto teises vėlesnėms naudingojo modelio, o ne dizainų paraiškoms.

22      Taigi Apeliacinė taryba nusprendė, kad ieškovė galėjo remtis 2017 m. spalio 26 d. pagal PCT pateiktos tarptautinės patento paraiškos prioritetu tik per šešis mėnesius nuo šios datos, t. y. iki 2018 m. balandžio 26 d.

 Šalių reikalavimai

23      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        panaikinti 2019 m. sausio 16 d. eksperto sprendimą tiek, kiek nebuvo pripažintas prioritetas Bendrijos dizainams Nr. 5807179-0001-0012; pripažinti prašomą 2017 m. spalio 26 d. prioritetą ir ištaisyti Bendrijos dizainų paskelbimą nurodant prioritetą,

–        nurodyti EUIPO grąžinti jai apeliacijos mokestį,

–        priteisti iš EUIPO bylinėjimosi išlaidas,

–        subsidiariai – surengti teismo posėdį.

24      EUIPO Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

 Dėl priimtinumo

25      Ieškovės antrąjį reikalavimą sudaro dvi dalys. Pirmoje dalyje ieškovė prašo panaikinti 2019 m. sausio 16 d. eksperto sprendimą tiek, kiek ankstesnės tarptautinės patento paraiškos prioritetas nebuvo pripažintas nagrinėjamų dizainų atveju.

26      Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 6/2002 61 straipsnio 1 ir 3 dalis ginčijamas sprendimas, o ne eksperto sprendimas, gali būti skundžiamas Bendrajam Teismui, kuris yra kompetentingas panaikinti ir pakeisti ginčijamą sprendimą.

27      Be to, pagal Reglamento Nr. 6/2002 61 straipsnio 6 dalį EUIPO privalo imtis Bendrojo Teismo sprendimams įvykdyti būtinų priemonių. Taigi, kadangi dėl 2019 m. sausio 16 d. eksperto sprendimo buvo pateikta apeliacija, dėl kurios priimtas ginčijamas sprendimas, panaikinus ginčijamą sprendimą Apeliacinė taryba, atsižvelgdama į šį sprendimą, turės iš naujo nagrinėti eksperto sprendimą.

28      Taigi antrojo reikalavimo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepriimtiną.

29      Dėl antrojo reikalavimo antros dalies, kuria ieškovė Bendrojo Teismo prašo pripažinti prioritetą, kuriuo remiamasi, ir ištaisyti Bendrijos dizainų paskelbimą, nurodant šį prioritetą, reikia priminti, kad, Sąjungos teisme pareiškus ieškinį dėl EUIPO apeliacinės tarybos sprendimo, iš Reglamento Nr. 6/2002 61 straipsnio 6 dalies matyti, kad Bendrasis Teismas neturi duoti nurodymų EUIPO, o ji pati turi padaryti išvadas iš Bendrojo Teismo sprendimų rezoliucinės dalies ir motyvų (šiuo klausimu žr. 2018 m. vasario 27 d. Sprendimo Gramberg / EUIPO – Mahdavi Sabet (Mobiliojo telefono dėklas), T‑166/15, EU:T:2018:100, 96 punktą; taip pat šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2015 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Jaguar Land Rover / VRDT (Automobilio forma), T‑629/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:878, 10 punktą).

30      Vadinasi, ieškovės antrojo reikalavimo antra dalis yra nepriimtina, kaip ir visas šis reikalavimas.

31      Dėl subsidiariai pateikto penktojo ieškovės reikalavimo reikia konstatuoti, kad ieškinyje suformuluotas prašymas surengti teismo posėdį yra per ankstyvas, atsižvelgiant į Bendrojo Teismo procedūros reglamento nuostatas. Iš jurisprudencijos matyti, kad prašymai surengti teismo posėdį žodinio proceso tvarka gali būti pateikti ir Bendrasis Teismas gali įvertinti tokio posėdžio tikslingumą tik tada, kai pasibaigia rašytinė proceso dalis, o šalys ir Bendrasis Teismas turi visą bylos medžiagą ir visų šalių argumentus, kad nuspręstų dėl tokio tikslingumo (šiuo klausimu žr. 2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Erdinger Weißbräu Werner Brombach / EUIPO (Didelės stiklinės forma), T‑857/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:754, 13 punktą; taip pat pagal analogiją žr. 2015 m. kovo 3 d. Sprendimo Schmidt Spiele / VRDT (Stalo žaidimų lentų vaizdas), T‑492/13 ir T‑493/13, EU:T:2015:128, 10 punktą).

32      2019 m. lapkričio 18 d. raštu, kuriuo ieškovei įteiktas atsiliepimas ir pranešta apie rašytinės proceso dalies pabaigą, Bendrojo Teismo kanceliarija atkreipė ieškovės dėmesį į Procedūros reglamento 106 straipsnio nuostatas ir nurodė, kad terminas paduoti prašymą surengti teismo posėdį taikomas tik vieną kartą ir jis pradedamas skaičiuoti, kai įteikiamas pranešimas apie rašytinės proceso dalies pabaigą. Tačiau ieškovė nepateikė naujo prašymo surengti teismo posėdį per minėtoje nuostatoje numatytą trijų savaičių terminą.

33      Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas, taikydamas Procedūros reglamento 106 straipsnio 3 dalį, nusprendė sprendimą priimti be žodinės proceso dalies.

 Dėl esmės

34      Grįsdama savo ieškinį ieškovė nurodo du pagrindus: pirmasis grindžiamas esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu, o antrasis – Reglamento Nr. 6/2002 ir su jo taikymu susijusios teisės normos pagal minėto reglamento 61 straipsnio 2 dalį pažeidimu.

35      Bendrasis Teismas mano, kad pirmiausia reikia išnagrinėti ieškovės nurodytą antrąjį ieškinio pagrindą. Šį pagrindą reikia suprasti taip, kad jis grindžiamas klaidingu Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalies aiškinimu ir taikymu. Iš tiesų, nors ieškinio II antraštinė dalis yra pavadinta „[Reglamento Nr. 6/2002] 41 straipsnio netaikymas“, ieškinio 12 ir 21 punktuose ieškovė vis dėlto patikslina, kad ji „visų pirma remiasi <…> Reglamento [Nr. 6/2002], siejamo su jo taikymu susijusia teisės norma, pažeidimu pagal [šio reglamento] 61 straipsnio 2 dalį“ ir „mano, jog šioje byloje, aiškinant [minėto reglamento] nuostatas, labai svarbu atsižvelgti į visas reikšmingas Paryžiaus konvencijos nuostatas“.

36      Iš esmės ieškovė teigia, kad Apeliacinė taryba klaidingai nusprendė, jog 2017 m. spalio 26 d. tarptautine patento paraiška grindžiamas prašymas pripažinti prioritetą dvylikai Bendrijos dizainų, nurodytų 2018 m. spalio 24 d. sudėtinėje paraiškoje, buvo pateiktas pavėluotai. Šiuo klausimu ieškovė remiasi Paryžiaus konvencijoje numatytu dvylikos mėnesių patentų prioriteto terminu ir tvirtina, kad Reglamente Nr. 6/2002 numatytas šešių mėnesių terminas naudingiesiems modeliams netaikomas nagrinėjamu atveju.

37      Antrąjį pagrindą sudaro dvi dalys. Pirma, ieškovė tvirtina, kad Apeliacinė taryba padarė klaidą, kai nusprendė, jog visos pagal PCT pateiktos paraiškos patenka į sąvoką „naudingasis modelis“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalį.

38      Antra, ieškovė tvirtina, kad, atsižvelgiant į tai, jog Reglamente Nr. 6/2002 nėra aiškios taisyklės dėl tarptautinės patento paraiškos suteikiamo prioriteto, Apeliacinė taryba turėjo atsižvelgti į atitinkamas Paryžiaus konvencijos nuostatas, kuriomis grindžiamas minėtas reglamentas. Kadangi šios konvencijos 4 straipsnio C skirsnio 1 dalyje numatytas dvylikos mėnesių prioriteto laikotarpis patentams ir kadangi minėta konvencija grindžiama principu, pagal kurį, jei prioritetas grindžiamas skirtingo pobūdžio teise, ankstesnė paraiška turi lemiamą reikšmę prioriteto laikotarpiui, neatsižvelgiant į teisės, su kuria susijusi vėlesnė paraiška, pobūdį, Apeliacinė taryba neturėjo nustatyti šešių mėnesių laikotarpio.

39      Pirmiausia reikia pažymėti, kad ginčijamame sprendime Apeliacinė taryba pripažino, jog prioriteto teisė kyla iš tarptautinės patento paraiškos, pateiktos pagal PCT. Šiuo klausimu ji rėmėsi EUIPO gairių 6.2.1.1 punktu, kuriame nurodyta, kad nagrinėjant registruotus Bendrijos dizainus „galima pripažinti tarptautinės paraiškos, pateiktos pagal [PCT], prioritetą pagal šios sutarties 2 straipsnį, kuriame sąvoka „patentas“ apibrėžta plačiai, kad ji apimtų naudinguosius modelius“.

40      Taigi Apeliacinė taryba pripažino, kad 2017 m. spalio 26 d. ieškovės pateikta tarptautinė paraiška dėl patento PCT/EP2017/077469 suteikia prioriteto teisę vėliau paduotai Bendrijos dizaino paraiškai. Ši išvada šioje byloje neginčijama.

 Dėl antrojo pagrindo pirmos dalies, grindžiamos Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalyje esančios sąvokos „naudingasis modelis“ aiškinimo klaida

41      Antrojo pagrindo pirmoje dalyje ieškovė tvirtina, kad Apeliacinė taryba klaidingai plačiai aiškino Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalyje esančią sąvoką „naudingasis modelis“, remdamasi klaidingu PCT 2 straipsnio aiškinimu.

42      Ji ginčija EUIPO aiškinimą, kad pagal PCT pateikta paraiška yra tik naudingojo modelio paraiška arba bent jau yra lygiavertė naudingojo modelio paraiškai. PCT 2 straipsnio ii punkte, kuriuo remiasi EUIPO, neapibrėžta pagal PCT pateiktos paraiškos sąvoka. Tarptautinė patento paraiška yra tiek patento paraiška, tiek naudingojo modelio paraiška.

43      EUIPO ginčija ieškovės argumentus.

44      Pirmiausia reikia konstatuoti, kad ieškovės argumentai yra dviprasmiški. Ji ginčija Apeliacinės tarybos platų sąvokos „naudingasis modelis“ aiškinimą, nors, kaip matyti iš šio sprendimo 39 punkto, toks aiškinimas leido Apeliacinei tarybai konstatuoti, kad tarptautinė patento paraiška gali suteikti prioriteto teisę, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalį. Kaip ginčijamo sprendimo 16 punkte nurodė Apeliacinė taryba, minėtos nuostatos formuluotėje nėra aiškiai numatyto prioriteto teisės egzistavimo remiantis pateikta tarptautine patento paraiška. Taigi prioriteto teisė, kurią ieškovė prašė pripažinti, paduodama paskesnę dizaino paraišką, buvo išnagrinėta EUIPO plačiai aiškinant minėtą sąvoką. Vadinasi, kaip atsiliepime nurodo EUIPO, ieškovės argumentai nėra jai naudingi ir turi būti atmesti.

45      Bet kuriuo atveju reikia pabrėžti, kad PCT 2 straipsnio ii punkte apibrėžtos „nuorodos į „patentą“ turi būti suprantamos kaip nuorodos į išradimų patentus, autorinius liudijimus, naudingumo liudijimus, naudinguosius modelius <…>“. Iš to matyti, kad pagal PCT pateiktos patento paraiškos apima naudinguosius modelius, kaip ginčijamo sprendimo 16 punkte nurodė Apeliacinė taryba.

46      Tiesa, kad, kaip teisingai teigia ieškovė, ši išvada nereiškia, kad sąvokos „patentas“ ir „naudingasis modelis“ yra identiškos ar kad sąvoka „naudingasis modelis“ apima sąvoką „patentas“.

47      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal PCT 3 straipsnio 1 dalį paraiškos išradimų apsaugai bet kurioje iš susitariančių valstybių gali būti paduotos pagal šią sutartį kaip tarptautinės paraiškos. Be to, pagal PCT 2 straipsnio i punktą „nuorodos į „paraišką“ turi būti suprantamos kaip nuorodos į paraiškas išradimų patentams, autoriniams liudijimams, naudingumo liudijimams, naudingiesiems modeliams, papildomiems patentams arba liudijimams, papildomiems autoriniams liudijimams ir papildomiems naudingumo liudijimams“. Taigi, atrodo, kad PCT nedaro skirtumo tarp skirtingų teisių, kuriomis remdamosi įvairios nurodytos valstybės suteikia apsaugą išradimui.

48      Šiomis aplinkybėmis, siekiant nepagrįstai neatmesti dalies naudingojo modelio paraiškų, platus EUIPO aiškinimas leidžia remtis visomis tarptautinėmis patentų paraiškomis, pateiktomis pagal PCT, siekiant pripažinti prioriteto teisę, taip išvengiant kliūčių teisinei pramoninės nuosavybės teisių apsaugai, numatytai PCT. Nors pagal Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnį tarptautinės patentų paraiškos gali būti pagrindas suteikti prioriteto teisę dizainui, vis dėlto dėl šios priežasties patentų paraiškos netampa naudingojo modelio paraiškomis ir joms automatiškai nėra taikomos naudingiesiems modeliams skirtos taisyklės.

49      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad nors Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalies formuluotėje aiškiai nenurodyta galimybė remtis patentu prašant pripažinti prioriteto teisę, Apeliacinė taryba, remdamasi minėtu straipsniu, teisingai atsižvelgė į tarptautines patento paraiškas. Toks platus minėtos nuostatos aiškinimas atitinka PCT struktūrą, kuria tarptautinės paraiškos atveju siekiama užtikrinti lygiavertę naudingųjų modelių ir patentų apsaugą.

50      Darytina išvada, kad Apeliacinė taryba nepadarė klaidos, kai nustatė, kad ieškovės pagal PCT pateikta tarptautine patento paraiška grindžiamam prašymui pripažinti prioriteto teisę yra taikoma Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalis, kiek tai susiję su klausimu, ar prioriteto teisė gali būti grindžiama tokia tarptautine patento paraiška.

 Dėl antrojo ieškinio pagrindo antros dalies, grindžiamos neatsižvelgimu į Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio C skirsnio 1 dalį nustatant prioriteto laikotarpį

51      Antrojo pagrindo antroje dalyje ieškovė teigia: kadangi Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalyje numatytas šešių mėnesių laikotarpis šiuo atveju netaikomas, Apeliacinė taryba turėjo remtis Paryžiaus konvencijos taisyklėmis, o šios konvencijos 4 straipsnio C skirsnio 1 dalyje numatytas dvylikos mėnesių laikotarpis, skirtas patento paraiška grindžiamai prioriteto teisei.

–       Dėl Paryžiaus konvencijos reikšmės aiškinant Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnį

52      Ieškovė nesutinka su Apeliacinės tarybos pateiktu Reglamento Nr. 6/2002 aiškinimu, pagal kurį sąlygos, susijusios su prašymu pripažinti prioriteto teisę, yra išsamiai nustatytos šiame reglamente ir atspindi Paryžiaus konvencijos nuostatas, todėl nereikia remtis šia konvencija.

53      Ieškovė teigia, kad, Reglamente Nr. 6/2002 nesant aiškios nuostatos dėl sąlygų, kurioms esant galima remtis prioriteto teise, grindžiama tarptautinės patento paraiškos pateikimu, reikia atsižvelgti į Paryžiaus konvencijos nuostatas, vykstant registracijos procedūrai EUIPO.

54      EUIPO ginčija ieškovės argumentus. Reglamentu Nr. 6/2002 tinkamai įgyvendinamos reikšmingos Paryžiaus konvencijos nuostatos dėl dizaino. Vienareikšmė Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalies formuluotė aiškiai išreiškia Sąjungos teisės aktų leidėjo valią Bendrijos dizainų paraiškoms numatyti išsamų laikotarpio, per kurį galima prašyti pripažinti prioritetą, reglamentavimą. Taigi tiesioginis Paryžiaus konvencijos taikymas ar jos taikymas pagal analogiją nėra nei būtinas, nei tinkamas.

55      Šiuo aspektu primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą būtina atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į jos kontekstą bei aktu, kuriame ji įtvirtinta, siekiamus tikslus. Sąjungos teisės nuostatos genezė taip pat gali suteikti svarbios informacijos ją aiškinant (žr. 2020 m. lapkričio 11 d. Sprendimo EUIPO / John Mills, C‑809/18 P, EU:C:2020:902, 55 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

56      Dėl Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalies formuluotės reikia pažymėti, kad joje nenumatyta situacija, kai dizaino paraiška pateikiama prašant pripažinti prioriteto teisę, grindžiamą patento paraiška, taigi joje taip pat nereglamentuojamas laikotarpis, per kurį, esant tokiai situacijai, galima prašyti pripažinti prioritetą.

57      Taigi priešingai, nei, atrodo, teigia EUIPO, Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalyje nėra išsamiai reglamentuojamas laikotarpis, per kurį gali būti prašoma pripažinti prioritetą, pateikiant vėlesnę dizaino paraišką.

58      Kalbant apie Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalies genezę, reikia pažymėti, kad tam tikrose parengiamųjų darbų dalyse nurodyta, kad minėto reglamento nuostatomis, reglamentuojančiomis prioriteto teisę, siekiama užtikrinti atitiktį Paryžiaus konferencijos nuostatoms dėl prioriteto teisės ir su tuo susijusio laikotarpio (žr. 1993 m. gruodžio 3 d. Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl Bendrijos dizaino (COM(93) 342 final-COD 463) aiškinamojo memorandumo II dalies IV skyriaus 2 skirsnį).

59      Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalyje numatytos prioriteto teisės ir Paryžiaus konvencijos ryšys taip pat atsispindi pačiame šios nuostatos tekste, pagal kurį prioriteto teisė suteikiama „[t]eisingai padav[us] <…> paraišką kiekvienoje ar kiekvienai Paryžiaus konvencijai <…> arba Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutarčiai priklausančioje valstybėje arba valstybei <…>“. Ši nuoroda leidžia daryti išvadą, kad Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio tikslas – atsižvelgti į Paryžiaus konvencijoje įtvirtintą ir PPO narėms tenkančią pareigą laikytis prioritetų, kylančių pateikus paraišką dėl apsaugos vienoje iš valstybių, esančių vienos iš šių konvencijų šalimi.

60      Kadangi Sąjunga, kaip PPO narė, yra TRIPS sutarties šalis, ji privalo aiškinti savo teisės aktus dėl intelektinės nuosavybės kaip įmanoma labiau atsižvelgdama į šios sutarties tekstą ir tikslą. TRIPS sutarties 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, kiek tai susiję su šios sutarties II, III ir IV dalimis, valstybės narės laikysis Paryžiaus konvencijos 1–12 straipsnių ir 19 straipsnio (dėl prekių ženklų teisės žr. 2004 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Anheuser-Busch, C‑245/02, EU:C:2004:717, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2020 m. lapkričio 11 d. Sprendimo EUIPO / John Mills, C‑809/18 P, EU:C:2020:902, 64 punktą). Ši išvada, suformuluota jurisprudencijoje dėl prekių ženklų teisės, taikytina dizaino teisei, nes, kaip matyti iš 1993 m. gruodžio 3 d. Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl Bendrijos dizaino, COM(93) 342 final-COD 463, aiškinamojo memorandumo, Reglamento Nr. 6/2002 taisyklės dėl prioriteto teisės buvo suformuluotos analogiškai beveik identiškoms pasiūlymo dėl Reglamento dėl Bendrijos prekių ženklo nuostatoms.

61      Be to, reikia priminti Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pagal kurią, nors Sąjunga nėra jos valstybių narių sudarytos tarptautinės konvencijos susitariančioji šalis, bet pagal tarptautinę sutartį, kurios šalis ji yra, ji privalo netrukdyti valstybių narių įsipareigojimų pagal šią konvenciją, Sąjungos antrinės teisės akte esančios sąvokos turi būti aiškinamos taip, kad išliktų suderinamos su minėta konvencija ir minėta sutartimi, atsižvelgiant į kontekstą, kuriam esant tos sąvokos vartojamos, ir į tikslą, kurio siekiama svarbių tarptautinių susitarimų intelektinės nuosavybės srityje nuostatomis, o ši jurisprudencija taikytina ne tik prekių ženklų teisei, bet ir kitoms intelektinės nuosavybės teisės sritims (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2012 m. kovo 15 d. Sprendimo SCF, C‑135/10, EU:C:2012:140, 50 ir 56 punktą ir 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Bericap Záródástechnikai, C‑180/11, EU:C:2012:717, 69 ir 70 punktus).

62      Dėl prioriteto teisės reikia priminti, kad ši teisė kyla iš Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio (dėl prioriteto teisės, numatytos 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 17 sk., 1 t., p. 146) 29 straipsnyje, žr. 2001 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Signal Communications / VRDT (TELEYE), T‑128/99, EU:T:2001:266, 37 punktą).

63      Darytina išvada, kad aiškinant Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalį reikia atsižvelgti į Paryžiaus konvencijos nuostatas.

64      Taigi darytina išvada, kad, kaip teisingai teigia ieškovė, kadangi Reglamente Nr. 6/2002 nenumatytas prioriteto laikotarpis, grindžiamas ankstesne tarptautine patento paraiška, reikia remtis teisės aktais, kuriais grindžiamas šis reglamentas, t. y. Paryžiaus konvencija, į kurią turi būti atsižvelgta kaip į nuorodą aiškinant šį reglamentą, ir papildomai nuostatomis, susijusiomis su prašymo pripažinti prioritetą, grindžiamą patento paraiška, padavimo termino nustatymu, kai nagrinėjama vėlesnė dizaino paraiška.

65      Galiausiai reikia pažymėti, kad Apeliacinė taryba, dėl tų pačių priežasčių kaip ir ieškovė pripažinusi, jog Paryžiaus konvencija mutatis mutandis taikoma Europos Sąjungai, nusprendė, kad šiomis aplinkybėmis ši konvencija nėra viršesnė už Reglamento Nr. 6/2002 nuostatas, nes toks reglamentas nėra specialioji sutartis, kaip tai suprantama pagal minėtos konvencijos 19 straipsnį, ir kad galimybė remtis prioriteto teise turi būti vertinama atsižvelgiant tik į minėtą reglamentą.

66      Kalbant apie prioriteto laikotarpį tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos šioje byloje, reikia pažymėti, kad tai nėra Paryžiaus konvencijos viršenybė prieš Reglamentą Nr. 6/2002. Kaip matyti iš šio sprendimo 56 ir 57 punktų, šia konvencija siekiama užpildyti minėto reglamento spragą, nes jame nenurodytas prioriteto, grindžiamo tarptautine patento paraiška, laikotarpis.

–       Dėl tarptautine patento paraiška grindžiamo prioriteto laikotarpio pagal Paryžiaus konvencijos 4 straipsnį

67      Ieškovė remiasi Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio nuostatomis, būtent 4 straipsnio C skirsnio 1 dalimi. Kadangi šiuo atveju prašymas pripažinti prioritetą susijęs su paraiška, pateikta pagal PCT, taigi su išradimo patento paraiška, kaip tai suprantama pagal Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio A skirsnio 1 dalį, darytina išvada, kad prioriteto laikotarpis, taikomas sudėtinei dizaino registracijos paraiškai, pagal Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio C skirsnio 1 dalį yra dvylika mėnesių.

68      EUIPO iš esmės teigia, kad ieškovė neįrodė, jog Paryžiaus konvencijoje yra taisyklių, susijusių su ginčijamu laikotarpiu. Pirma, ji nesiremia jokia Paryžiaus konvencijos nuostata, kurioje būtų konkrečiai reglamentuojamas prašymas pripažinti prioritetą dizaino paraiškai remiantis ankstesne patento paraiška, ir, antra, šioje konvencijoje nenumatyta bendra taisyklė, taikytina visais vėlesnės paraiškos atvejais.

69      EUIPO teigimu, Paryžiaus konvencijoje reglamentuojamos tik dvi situacijos, kai galima prašyti pripažinti prioriteto teisę, pateikiant vėlesnę paraišką dėl kitokio pobūdžio teisės apsaugos. Šioms dviem situacijoms taikomas minėtos konvencijos 4 straipsnio E skirsnis ir abiem atvejais laikotarpis priklauso nuo vėlesnės paraiškos pobūdžio.

70      Šiuo klausimu neginčijama, kad pateikdama dizaino paraišką ieškovė rėmėsi prioriteto teise, grindžiama ankstesne tarptautine patento paraiška.

71      Pagal Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio C skirsnio 1 dalį taikytini prioriteto laikotarpiai priklauso nuo atitinkamos teisės pobūdžio. Darant prielaidą, kad vėlesnė paraiška ir paraiška, kuria grindžiamas prašymas pripažinti prioriteto teisę, turi tą patį dalyką, pagal šią nuostatą prioriteto laikotarpis yra 12 mėnesių patentui ir naudingajam modeliui, o dizainui – šeši mėnesiai.

72      Kaip teisingai konstatuoja EUIPO, Paryžiaus konvencijoje nėra jokios aiškios taisyklės dėl prioriteto laikotarpio, taikytino tuo atveju, kai vėlesnė paraiška susijusi su dizainu, o prašymas pripažinti prioritetą grindžiamas ankstesne tarptautine patento paraiška.

73      EUIPO taip pat teisingai pažymi, kad Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio E skirsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, pagal kurią vėlesnei teisei nustatytas prioriteto laikotarpis turi lemiamą reikšmę, kai ši vėlesnė teisė yra dizainas, o ankstesnė teisė yra naudingasis modelis.

74      Vis dėlto, kiek tai susiję su Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio E skirsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad patento paraiškos padavimas gali būti pagrindas pripažinti vėlesnės naudingojo modelio paraiškos prioriteto teisę, ir atvirkščiai, reikia pažymėti, kad šioje nuostatoje nenurodomas prioriteto laikotarpis, priešingai, nei, atrodo, teigia EUIPO.

75      Taigi kyla klausimas, ar Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio E skirsnio 1 dalis, kaip vienintelė aiški taisyklė dėl dviejų vienas po kito einančių paraiškų dėl teisių, kurioms taikomi skirtingi prioriteto laikotarpiai, atspindi bendrą taisyklę, pagal kurią lemiamą reikšmę turi prioriteto laikotarpis, grindžiamas vėlesnės teisės pobūdžiu, ar, priešingai, tai yra bendros taisyklės, pagal kurią būtent ankstesnės teisės pobūdis lemia prioriteto laikotarpio trukmę, išimtis.

76      Ieškovė remiasi dviem 1967 m. lapkričio 10 d. Bundespatentgericht (Federalinis patentų teismas) nutartimis ir Vokietijos doktrinos straipsniais ir teigia, kad, kiek tai susiję su prioriteto laikotarpiu, reikia remtis ankstesne teise tuo atveju, kai prašoma pripažinti prioritetą skirtingų rūšių teisėms. Minėtose nutartyse Bundespatentgericht (Federalinis patentų teismas), be kita ko, citavo Memorandumą dėl papildomo Briuselio akto (Denkschrift zur Brüsseler Zusatzakte) – 1903 m. aiškinamąjį dokumentą dėl 1883 m. Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo peržiūros 1900 m. Briuselio konferencijoje, iš kurio matyti, kad tarptautinių prioritetų tikslas buvo suteikti galimybę siekiantiems gauti tarptautinę pramoninių teisių apsaugą įgyti tokią apsaugą etapais, paraišką kitose valstybėse padarant priklausomą nuo pirmosios (įprastai nacionalinės) paraiškos sėkmės. Remiantis minėtu dokumentu, būtent atsižvelgiant į tai, patentu grindžiamos prioriteto teisės laikotarpis turėjo būti pratęstas nuo šešių iki dvylikos mėnesių, nes, be kita ko, Vokietijoje vien pats pirmasis patento apsaugos galimybės nagrinėjimo etapas truko septynis mėnesius.

77      Iš prioritetų sistemos logikos matyti, kad prioriteto laikotarpio trukmė paprastai nustatoma atsižvelgiant į ankstesnės teisės pobūdį. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad priežastis, dėl kurios pagal Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio C skirsnio 1 dalį patentų ir naudingųjų modelių prioriteto laikotarpis yra ilgesnis, nei taikomas dizainui ir prekių ženklams, yra sudėtingesnis patentų ir naudingųjų modelių pobūdis. Kadangi pagal Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio C skirsnio 2 dalį prioriteto terminas pradedamas skaičiuoti nuo pirmosios paraiškos pateikimo dienos, o patentų ar naudingojo modelio registracijos procedūra yra ilgesnė nei dizaino ar prekių ženklų registracijos procedūra, kiltų rizika pasibaigti patento ar naudingojo modelio paraiška grindžiamai prioriteto teisei, jeigu tas pats santykinai trumpas šešių mėnesių terminas būtų taikomas visoms teisėms, galinčioms suteikti prioritetą. Prioriteto teisės teikiama nauda yra leisti pareiškėjui įvertinti galimybę gauti atitinkamo išradimo apsaugą remiantis ankstesne patento paraiška, pateikta vienoje valstybėje narėje, prieš siekiant įgyti apsaugą (pateikiant paraišką) kitoje valstybėje narėje ir atliekant būtinus parengiamuosius veiksmus, formalumus bei patiriant su tuo susijusias išlaidas. Šiuo klausimu dėl prekių ženklų Bendrasis Teismas yra priminęs, kad, nesant galimybės tuo pačiu metu pateikti paraišką įregistruoti prekių ženklą visose šios konvencijos valstybėse narėse, Paryžiaus konvencijos rengėjai norėjo, kad vienas iš šių valstybių teisių turėtojų galėtų prašyti įregistruoti tokią teisę paeiliui minėtose valstybėse, taip suteikiant vienoje iš jų įgytai apsaugai tarptautinę dimensiją, nesant reikalo atlikti daugybės formalumų (2001 m. lapkričio 15 d. Sprendimo TELEYE, T‑128/99, EU:T:2001:266, 38 punktas).

78      Be to, atrodo nuoseklu, kad ankstesnės teisės pobūdis lemia prioriteto laikotarpio trukmę, nes, kaip Bendrasis Teismas konstatavo nagrinėdamas prekių ženklų teisę (2001 m. lapkričio 15 d. Sprendimo TELEYE, T‑128/99, EU:T:2001:266, 42 punktas), būtent dėl paraiškos įregistruoti šią ankstesnę teisę atsiranda prioriteto teisė. Be to, prioriteto laikotarpis pradedamas skaičiuoti nuo minėtos ankstesnės paraiškos pateikimo dienos. Nors prioriteto teisės atsiradimas ir šios teisės pradžia priklauso nuo ankstesnės teisės ir nuo paraiškos įregistruoti tokią teisę, logiška, kad prioriteto teisės trukmė taip pat priklauso nuo ankstesnės teisės. Priešingai, jokia aplinkybė neleidžia daryti prielaidos, kad prioriteto teisės trukmė paprastai priklauso nuo vėlesnės teisės.

79      Tai patvirtina 1883 m. Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo pirmosios peržiūros, atliktos 1900 m., parengiamieji darbai. Iš 1897 m. gruodžio 1–14 d. Briuselyje vykusios konferencijos medžiagos ir protokolų, visų pirma iš Vokietijos delegacijos pranešimo, pateikto vykstant 1897 m. gruodžio 1 d. parengiamajam susirinkimui, 1 punkto, iš ketvirtosios 1897 m. gruodžio 7 d. sesijos protokolo ir iš antrosios 1900 m. gruodžio 12 d. sesijos protokolo (žr. 1897 m. gruodžio 1–14 d. ir 1900 m. 11–14 d. Briuselyje vykusios konferencijos aktus, Tarptautinė sąjunga dėl pramoninės nuosavybės apsaugos, Bernas, 1901 m., toliau – Briuselio konferencijos aktai, atitinkamai p. 169, p. 209–212 ir p. 379–382), matyti, kad prioriteto laikotarpis, taikomas prioriteto teisei, grindžiamai patentu, buvo pratęstas nuo 6 iki 12 mėnesių, motyvuojant tuo, kad išankstiniam patentų paraiškų nagrinėjimui, ypač pagal Vokietijos, Austrijos ir Vengrijos įstatymus, reikia daugiau laiko. Todėl atitinkamos valstybės manė, kad negali prisijungti prie minėtos konvencijos dėl pernelyg trumpo patentų prioriteto laikotarpio, nes pirminio patikrinimo trukmė beveik visada viršydavo prioriteto laikotarpio trukmę (žr. Briuselio konferencijos aktus, p. 37). Tarptautinės Sąjungos dėl pramoninės nuosavybės apsaugos Tarptautinis biuras pasiūlė pratęsti patentų prioriteto laikotarpį, „kad atsižvelgtų į specifinius šalių, kuriose [buvo] atliekamas išankstinis nagrinėjimas, poreikius“ (žr. Briuselio konferencijos aktus, p. 144), šis pasiūlymas buvo priimtas ir įgyvendintas pagal 1900 m. gruodžio 14 d. papildomo akto, iš dalies keičiančio 1883 m. kovo 20 d. konvenciją, 1 straipsnio II skirsnį (žr. Briuselio konferencijos aktus, p. 410).

80      Visos šios aplinkybės patvirtina, kad, remiantis prioritetų sistemos idėja, prioriteto laikotarpio trukmei lemiamą reikšmę turi ankstesnė teisė.

81      Be to, tai, kad Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio E skirsnio 1 dalis yra speciali taisyklė ir principo, pagal kurį nustatant prioriteto trukmę ankstesnės teisės pobūdis yra lemiamas, išimtis, matyti iš pačios šios nuostatos formuluotės. Iš tiesų žodis „kai“, kuris minėtos nuostatos kontekste reiškia „tuo atveju, kai“, rodo, kad ši taisyklė taikoma tik aiškiai nurodytu atveju. Be to, neigiama formuluotė, vartojant žodžius (pranc. k.) „ne sera que“, rodo, kad prioriteto termino trukmė nustatoma išimtinai remiantis vėlesne teise, t. y. dizainu, nukrypstant nuo bendrosios taisyklės.

82      Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio E skirsnio 1 dalies išimtinis pobūdis taip pat išplaukia iš istorinės analizės, iš kurios matyti, kad šios konvencijos 4 straipsnio E skirsnį buvo numatyta taikyti tik naudingiesiems modeliams. Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio E skirsnis buvo priimtas 1925 m. Šios taisyklės, susijusios su naudingaisiais modeliais, įtraukimas pasirodė tinkamas po to, kai 1883 m. Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo taikymo sritis buvo išplėsta 1911 m., įtraukiant minėtus naudinguosius modelius į pramoninės nuosavybės teisių, kurių apsaugą minėta konvencija užtikrino pagal jos 2 straipsnį (dabar – Paryžiaus konvencijos 1 straipsnio 2 dalis), sąrašą. 1925 m. minėto E skirsnio įterpimas į 4 straipsnį leido išvengti to, kad nebūtų pateikta nauja dizaino paraiška dėl ilgai paskelbto naudingojo modelio, kuriam taikomas Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio C skirsnio 1 dalyje numatytas dvylikos mėnesių terminas.

83      Taigi ieškovė teisingai teigia, kad skirtingas patentų ir naudingųjų modelių vertinimas, numatytas konkrečiu Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio E skirsnio 1 dalies atveju, paaiškinamas, be kita ko, skirtinga jų atitinkamų registracijos procedūrų trukme, nes naudingieji modeliai registruojami ir paskelbiami po formalaus glausto nagrinėjimo, o patentų paraiškos paprastai nėra paskelbiamos prieš pasibaigiant dvylikos mėnesių prioriteto terminui. Taigi priešingai, nei, atrodo, teigia EUIPO, kuri siūlo tarptautinei patento paraiškai taikyti Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnyje (kuriame teisingai atspindėtas Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio E skirsnis) numatytą naudingojo modelio paraiškai pateikti skirtą šešių mėnesių terminą, 4 straipsnio E skirsnis neturėjo sukelti pasekmių kitais nei naudingųjų modelių atvejais.

84      Kiek tai susiję su viena po kitos einančiomis ankstesne patento paraiška ir vėlesne dizaino paraiška, kaip šiuo atveju, ieškovė teisingai teigia, kad Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio E skirsnio 1 dalies tikslas nesusijęs su patentų paraiškomis. Iš tiesų beveik nėra rizikos, kad dėl ilgą laiką paskelbto patento bus pateikta nauja dizaino paraiška, o tai patvirtina ir ši byla, kurioje ieškovė 2017 m. spalio 26 d. Europos patentų biurui pateikė paraišką dėl patento PCT/EP2017/077469, nors 1973 m. spalio 5 d. Europos patentų konvencijos 93 straipsnio 1 dalyje paskelbimas numatytas tik aštuoniolika mėnesių nuo paraiškos pateikimo datos.

85      Reikia konstatuoti, kad argumentai, kuriuos pateikia EUIPO, siekdama pagrįsti priešingą poziciją, negali paneigti išvados, kad bendra taisyklė, kuria grindžiama Paryžiaus konvencija, yra ta, kad ankstesnės teisės pobūdis turi lemiamą reikšmę nustatant prioriteto laikotarpio trukmę. Konkrečiai EUIPO nepateikia jokio argumento, galinčio patvirtinti, kad specialiai naudingiesiems modeliams sukurta taisyklė turėtų būti taikoma ir patentams.

86      Vadinasi, reikia daryti išvadą, kad Apeliacinė taryba padarė klaidą, kai nusprendė, kad laikotarpis, taikomas ieškovės pateiktam prašymui pripažinti jos prašomiems įregistruoti dvylikai dizainų prioritetą, grindžiamą tarptautine patento paraiška Nr. PCT/EP2017/077469, buvo šeši mėnesiai.

87      Taigi antrąjį ieškinio pagrindą reikia pripažinti pagrįstu.

88      Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad, nesant reikalo nagrinėti ieškovės pateikto pirmojo pagrindo, ieškinys turi būti patenkintas tiek, kiek juo siekiama panaikinti ginčijamą sprendimą, o likusią ieškinio dalį reikia atmesti.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

89      Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal Procedūros reglamento 190 straipsnio 2 dalį šalių būtinosios išlaidos, kurias šalys patiria dėl procedūros Apeliacinėje taryboje, laikomos atlygintinomis išlaidomis. Kadangi EUIPO šiuo atveju iš esmės pralaimėjo bylą, iš jos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal ieškovės pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti 2019 m. birželio 13 d. Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) trečiosios apeliacinės tarybos sprendimą (byla R 573/2019-3).

2.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

3.      Priteisti iš EUIPO bylinėjimosi išlaidas.

Collins

De Baere

Steinfatt

Paskelbta 2021 m. balandžio 14 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.


*      Proceso kalba: vokiečių.